Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kalintuva“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos ,,Nemokumas“ įgalioto asmens N. J., ir suinteresuoto asmens R. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kalintuva“ pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Kalintuva“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys I. K. ir R. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

15.1. Suinteresuoto asmens R. K. atskirasis skundas yra pagrįstas ir turėtų būti patenkintas.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl pateiktų naujų įrodymų priėmimo

15. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

16. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo (-ų) pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

Dėl esminių faktinių aplinkybių

20. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 6 d. nutartimi bendrovę nutarta likviduoti dėl bankroto (2 t., b. l. 1–2).

22. Iš byloje esančių 2024 m. rugpjūčio 29 d. ir 2024 m. rugsėjo 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktų matyti, kad buvęs bendrovės vadovas R. K. paskirtai nemokumo administratorei perdavė bendrovės dokumentų dalį (2 t., b. l. 47–49). Byloje nėra ginčo dėl to, kad šie dokumentų perdavimo–priėmimo aktai yra sudaryti bendrovės nemokumo administratorės.

23. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atliko bendrovės pridėtinės vertės mokesčio nuo 2019 m. liepos 29 d.ki 2020 m. spalio 31 d. ir pelno mokesčio nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. patikrinimą. Nustatyta buhalterinės apskaitos pažeidimų, apskaičiuota 8 907 Eur papildomai sumokėtino PVM mokesčio, 2 131 Eur papildomai sumokėtino pelno mokesčio. 2022 m. vasario 24 d. patikrinimo aktu Nr. (21.222Mr) FR0680-61, kuris patvirtintas 2022 m. balandžio 25 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0682-90, bendrovei nurodyta sumokėti 8 907 Eur PVM, 2 131 Eur pelno mokesčio, paskirta 2 672 Eur PVM bauda, 639,30 Eur pelno mokesčio bauda, apskaičiuota 303,36 Eur PVM delspinigių ir 72,24 Eur PM delspinigių (2 t., b. l. 70–127; 4 t., b. l. 65, 66–123, 124–163). Byloje nėra duomenų, kad bendrovė būtų ginčijusi nurodytų patikrinimo akto bei sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjos pareiškimą patenkino iš dalies: bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, o atsakingu už tyčinį bankrotą pripažino suinteresuotą asmenį R. K.. Teismas konstatavo, kad: 1) bendrovė tapo nemoki vėliausiai 2020 m. sausio 31 d.; 2) buvęs bendrovės vadovas suinteresuotas asmuo R. K. tinkamai neįvykdė jam 2024 m. liepos 24 d. nutartyje nustatytos pareigos ir neperdavė visų bendrovės dokumentų, todėl nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų struktūros; suinteresuotas asmuo neįrodė, kad visų bendrovės dokumentų ir turto negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių; 3) byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad suinteresuotų asmenų veiksmai sudarant nemokumo administratorės įvardytus sandorius faktiškai nemokios bendrovės vardu priežastiniu ryšiu yra susiję su privedimu prie nemokumo ar su esminiu nemokios bendrovės padėties pabloginimu, todėl nėra pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą.

Dėl sąlygų pripažinti juridinio asmens bankrotą tyčiniu

29. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

30. Teismų praktikoje nuosekliai pažymimam, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

31. JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais dėl ĮBĮ normų taikymo.

32. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

33. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

34. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

35. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).

36. Jau nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje bendrovės bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu remiantis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytais požymiais, tačiau pirmosios instancijos teismas LUAB „Kalintuva“ bankrotą pripažino tyčiniu, remdamasis tik JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, t. y. tuo, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, nes bendrovės nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai ir turtas.

Dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo

37. Suinteresuotas asmuo R. K. atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog bendrovė faktiškai nemoki tapo vėliausiai 2020 m. gruodžio 31 d. Suinteresuoto asmens teigimu, bendrovės padėtis ėmė blogėti tik 2023 m. pabaigoje, o nemokia bendrovė tapo nebent 2024 m. pradžioje. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atskirojo skundo argumentais dėl bendrovės nemokumo momento.

38. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ypač svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei bendrovės nemokumo arba ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025).

39. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nustatytų sąlygų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022 ir kt.).

40. Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus jo finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra juridinio asmens įsipareigojimai, jų santykis su turimo turto realia verte ir juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys jo galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

44. Apibendrinus byloje esančių bendrovės balansų duomenis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog bendrovės įsipareigojimai turimo turto vertę pradėjo viršyti dar 2020 metais, taigi, vertinant tik pagal balanso testą, bendrovės turtinė padėtis 2020 m. gruodžio 31 d. atitiko nemokumo būseną. Tačiau, siekiant bendrovės nemokumo momentą nustatyti kiek galima objektyviai, būtina bendrovės veiklą įvertinti ir pagal likvidumo testą, t. y. analizuojant bendrovės prievolių kreditoriams vykdymą.

45. Iš byloje esančio VMI rašto dėl finansinio reikalavimo patikslinimo matyti, kad bendrovės PVM nepriemoka susidarė nuo 2020 m. sausio 28 d. (3 t., b. l. 11–12). Tačiau iš VMI pateiktų detalių duomenų apie nepriemokos susidarymą matyti, kad 2020 metais bendrovės mokestinės nepriemokos buvo nedidelės. Pavyzdžiui, 2020 m. sausio 28 d. – 3,78 Eur, 2020 m. kovo 36 d. – 0,87 Eur, 2020 m. birželio 26 d. – 0,37 Eur, 2020 m. liepos 28 d. – 3,86 Eur, 2020 m. rugpjūčio 26 d. – 1,27 Eur, 2020 m. rugsėjo 26 d. – 0,93 Eur, 2020 m. lapkričio 26 d. – 9,37 Eur, 2021 m. gruodžio 1 d. nepriemokos nebuvo, 2022 m. balandžio 26 d. – 51,47 Eur. 2023 metais neįvykdytos mokestinės prievolės didėjo: 2023 m. kovo 28 d. – 297 Eur, 2023 m. gruodžio 28 d. – 32 037,99 Eur, 2024 m. sausio 26 d. – 23 063,00 Eur (3 t., b. l. 79). Iš VMI 2025 m. birželio 23 d. rašte pateiktos informacijos matyti, kad bendrovė ir VMI 2022 m. liepos 14 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)327-58540, į kurią buvo įtrauktos ir pagal 2022 m. vasario 24 d. patikrinimo aktą apskaičiuotos PVM ir pelno mokesčio prievolės (PVM – 8 715,05 Eur, PVM bauda – 2 672,10 Eur, PVM delspinigiai – 303,36 Eur, PLN – 2131 Eur, PLN bauda – 639,30 Eur, PLN delspinigiai – 74,24 Eur) ir kuria mokestinių nepriemokų mokėjimas buvo išdėstytas nuo 2022 m. birželio 13 d. iki 2023 m. gruodžio 25 d., mokėjimo pradžią atidedant iki 2022 m. liepos 25 d. Vykdant nurodytą mokestinės paskolos sutartį, į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą pervesta 14 499,16 Eur. Ši mokestinės paskolos sutartis nutraukta VMI 2024 m. sausio 20 d. sprendimu nutraukti mokestinės nepriemokos sutartį Nr. (23.24-08) 327-5754 (VMI raštas ir jo priedai, reg. 2025 m. birželio 23 d. Nr. DOK-23078).

50. Apibendrindamas aptartus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad, išanalizavus bendrovės veiklą ir balanso, ir likvidumo testų metodais, bendrovė nemokia tapo ne 2020 m. gruodžio 31 d., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ir ne 2024 metų pradžioje, kaip tvirtina suinteresuotas asmuo R. K. atskirajame skunde, o vėliausiai 2022 m. vasario mėnesį, kai bendrovė pradėjo sistemingai nebeatskaitinėti su kreditoriais (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį

51. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, nustatęs, kad buvęs bendrovės vadovas R. K. paskirtai nemokumo administratorei neperdavė visų bendrovės dokumentų ir turto, padarė išvadą, jog tai objektyviai suvaržė galimybes identifikuoti bendrovės turto sudėtį, įvertinti bendrovės ūkines operacijas ar sudarytus sandorius, bei konstatavo esant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bendrovės bankroto požymį.

52. Bendrovė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, turėjo remtis ne tik dokumentų neperdavimu nemokumo administratorei, bet ir VMI patikrinimo akte konstatuotu mokesčių vengimu.

53. Suinteresuotas asmuo R. K. atskirajame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir teigia, kad bendrovės nemokumo administratorei buvo perduoti visi bendrovės dokumentai, o nemokumo administratorė neįrodė, jog bendrovės apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai.

55. Apgaulingai ar aplaidžiai tvarkoma juridinio asmens buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ar aplaidus juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

57. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taikymo, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

58. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023).

59. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 24 d. nutartimi iškelti bendrovei bankroto bylą, be kita ko, nustatė 15 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį valdymo organai privalo perduoti paskirtai nemokumo administratorei: juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Ši nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugpjūčio 2 d. Taigi, terminas perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus suėjo 2024 m rugpjūčio 17 d. Iš byloje esančių 2024 m. rugpjūčio 29 d., 2024 m. rugsėjo 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktų, pasirašytų tik nemokumo administratorės įgalioto asmens, matyti, kad buvęs bendrovės vadovas R. K. perdavė paskirtai nemokumo administratorei dalį bendrovės dokumentų (nutarties 22 punktas).

60. Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo R. K. teigia, kad jis perdavė visus bendrovės dokumentus, o nemokumo administratorės sudaryto akto nepasirašė, nes į aktą buvo įtraukti ne visi perduoti dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos suinteresuoto asmens argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

61. Pirma, pagal JANĮ 57 straipsnio nuostatas, iškėlus bendrovei bankroto bylą, pareiga perduoti dokumentus paskirtai nemokumo administratorei teko būtent įgaliojimų netekusiam tuomečiam bendrovės vadovui, t. y. suinteresuotam asmeniui R. K., kuris bendrovės vadovu buvo nuo 2023 m. birželio 27 d. iki 2024 m. rugpjūčio 5 d. (nutarties dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo) (nutarties 21 punktas).

62. Antra, byloje nėra ginčo dėl to, kad buvęs bendrovės vadovas yra perdavęs nemokumo administratorei dalį bendrovės dokumentų, taip pat dėl to, jog dokumentus suinteresuotas asmuo R. K. perdavė be apyrašo, o 2024 m. rugpjūčio 29 d., 2024 m. rugsėjo 30 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktus sudarė ir pasirašė tik nemokumo administratorės įgaliotas asmuo. Byloje nėra duomenų, kad suinteresuotas asmuo R. K. būtų reiškęs bendrovės nemokumo administratorei pretenzijas, jog dokumentų perdavimo–priėmimo aktuose nurodyti ne visi jo perduoti dokumentai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės dokumentai nemokumo administratoriui perduodami be apyrašo, vėliau kilus ginčui dėl faktiškai perduotų (neperduotų) dokumentų, jų apimties ir pan., buvęs vadovas negali remtis ta aplinkybe, jog visus dokumentus tinkamai perdavė nemokumo administratoriui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1354-407/2021, 31 punktas).

63. Nors suinteresuotas asmuo R. K. atskirajame skunde teigia, kad bendrovės nemokumo administratorei perdavė visus bendrovės dokumentus, tačiau šioms aplinkybės pagrįsti nepateikė įrodymų, t. y. neįrodė, jog nemokumo administratorės sudarytuose dokumentų perdavimo–priėmimo aktuose įrašyti ne visi jo perduoti dokumentai, taip pat nenurodė ir nepagrindė bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą pateisinančių priežasčių buvimo, nors būtent jam tenka aptartų aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 12, 178 straipsniai).

64. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo, būdamas bendrovės vadovas, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 22 d. nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą paskirtai nemokumo administratorei neperdavė visų bendrovės dokumentų, nenurodydamas objektyvių priežasčių, kliudančių tai padaryti. Byloje esančių duomenų analizė suteikia pagrindą tokius suinteresuoto asmens R. K. veiksmus įvertinti kaip sąmoningus, taip galbūt siekiant neatskleisti tikrosios bendrovės padėties ir priežasčių, dėl kurių bendrovė tapo nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais. Suinteresuotas asmuo R. K., neperduodamas nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų, turto, sudarė kliūtis greitam ir veiksmingam bendrovės bankroto procesui, iš esmės atėmė galimybę išsiaiškinti tikrąsias bendrovės valdymo aplinkybes ir nemokumo priežastis.

65. Bendrovė atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, neįvertino VMI patikrinimo akte nustatyto bendrovės apgaulingo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiuo atskirojo skundo argumentu.

66. VMI atliko bendrovės mokestinį patikrinimą ir išvadas pateikė 2022 m. vasario 24 d. patikrinimo akte Nr. (21.222Mr) FR0680-61, kuris patvirtintas 2022 m. balandžio 25 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0682-90 (nutarties 23 punktas). Patikrinimo akte atliktas patikrinimas apima tokius laikotarpius: PVM – nuo 2019 m. liepos 29 d. iki 2020 m. spalio 31 d., pelno mokesčio – nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo akte nustatyta, kad: 1) bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 58 straipsnio 11 dalies nuostatas, nes nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM už įsigytas prekes (medžiagas) ir paslaugas, nesusijusias su bendrovės vykdoma veikla; PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes, įforminusi elektromechaninių įrenginių pardavimą Vokietijos įmonei už 17 000 Eur, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 8 907 Eur pardavimo PVM; 2) bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes 2019 metais į leidžiamus atskaitymus nepagrįstai įskaitė 42 541,39 Eur sąnaudų, nesusijusių su pajamų uždirbimu; dėl to papildomai apskaičiuotas 2 201 Eur pelno mokestis. Jau nurodyta, kad šis patikrinimo aktas buvo patvirtintas VMI 2022 m. balandžio 25 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0682-90, kuriuo, be kita ko, bendrovei nurodyta sumokėti 8 907 Eur PVM, 2 131 Eur pelno mokesčio bei paskirta 2 672 Eur PVM bauda, 639,30 Eur PM bauda, apskaičiuota 303,36 Eur PVM delspinigių bei 72,24 Eur pelno mokesčio delspinigių. Byloje nėra duomenų, kad bendrovė būtų ginčijusi patikrinimo akto ir sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.

67. Be to, buvusiam bendrovės vadovui – suinteresuotam asmeniui R. K. – neperdavus visų bendrovės dokumentų (neįrodžius, kad nemokumo administratorei buvo perduoti visi bendrovės dokumentai), nėra galimybės nustatyti, ar analogiškų VMI patikrinimo akte nustatytiems pažeidimų nebuvo daroma vėlesnėje bendrovės veikloje. Visos apimties bendrovės dokumentų neperdavimas paskirtai nemokumo administratorei sudaro pagrindą daryti išvadą, kad, neperdavus dokumentų dalies, siekta nuslėpti aplaidų ar apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir vėlesniu bendrovės veiklos laikotarpiu (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

68. Apibendrindamas aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad VMI patikrinimo akte nustatyti aplaidaus, taip pat apgaulingo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo 2019–2020 metų laikotarpiu atvejai ir bendrovės dokumentų bei turto dalies neperdavimas paskirtai nemokumo administratorei, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4 punkto nuostatomis, šiuo konkrečiu atveju yra pakankamas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Bendrovės nemokumo administratorė, negavusi visų su bendrovės veikla susijusių dokumentų, neturi galimybės nuosekliai ir objektyviai išanalizuoti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros bei įvertinti bendrovės nemokumo priežastis (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas

69. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą požymį, nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog suinteresuotų asmenų veiksmai, sudarant nemokumo administratorės įvardytus sandorius, priežastiniu ryšiu yra susiję su bendrovės privedimu prie nemokumo ar esminiu nemokios bendrovės situacijos pabloginimu, todėl nėra pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatas.

70. Pareiškėja bendrovė atskirajame skunde kvestionuoja šią pirmosios instancijos teismo išvadą, remdamasi tuo, kad teismas nemokumo administratorės nurodytus sandorius (pirmosios instancijos teismo nutarties 55.1–55.13 papunkčiai) pripažino nuostolingais ir ekonomiškai nenaudingais, taigi, konstatavęs tyčinio bankroto požymį, įtvirtintą JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nepagrįstai nusprendė, kad, neturint visų apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti priežastinio ryšio tarp šių sandorių ir bendrovės nemokumo. Pareiškėjos įsitikinimu, byloje esantys duomenys suteikia pakankamą pagrindą konstatuoti faktinį bendrovės lėšų švaistymą, o tai savaime patvirtina tyčinius bendrovės valdymo organų veiksmus.

72. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

73. Jau nurodyta, kad VMI atliko bendrovės veiklos 2019-2020 metais mokestinį patikrinimą ir 2022 m. vasario 24 d. patikrinimo akte nustatė, kad:

73.1. UAB „Kalintuva“ pagal 2019 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą TF Nr. 0001538 iš UAB „Technoarka“ įsigijo buitinės technikos (indukcinė kaitlentė, kavos aparatas, orkaitė su mikrobangų krosnele, indaplovė, šaldytuvas, skalbimo mašina su džiovykle, dulkių siurblys) už 4 731,41 Eur ir 993,59 Eur pirkimo PVM, iš viso – 5 725 Eur; atlikusi patikrinimą, VMI nustatė, kad bendrovė neįrodė, jog šios prekės buvo panaudotos jos veikloje, t. y. bendrovė neteisėtai atskaitė pirkimo PVM už prekes, kurios nebuvo panaudotos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti (patikrinimo ataskaitos 1.3.1 papunktis).

73.3. UAB „Kalintuva“ iš AB „Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3“ pagal 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą GKG Nr. 3922423 įsigijo 450 vnt. betoninių blokelių už 606,55 Eur ir 127,38 Eur PVM, iš viso – 733,93 Eur. Sąskaitoje nurodyta betoninių blokelių iškrovimo vieta – (duomenys neskelbtini), t. y. sklypas, kuris, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 11 d. priklausė UAB „Kamintos investicija“, o nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d. – bendrovės direktorei ir akcininkei I. K.; dėl to bendrovė neteisėtai į atskaitomą PVM įskaitė 127,38 Eur pirkimo PVM už prekes, kurios nebuvo panaudotos PVM apmokestinamoje veikloje (patikrinimo akto 1.3.3. papunktis).

73.4. Bendrovė vykdė įvairius vidaus apdailos medžiagų (prekių) (žaliuzės, stumdomų durų sistemos, šviestuvai, užuolaidos, dušo ir vonios įranga, keraminės plytelės, stalas, kėdės) ir paslaugų pirkimus bei jų įsigijimo vertę 23 443,65 Eur apskaitė balansinėje sąskaitoje „6002 – Statyba – Įsigytų prekių ir paslaugų savikaina“, o 4 923,19 Eur pirkimo PVM atskaitė ir deklaravo atitinkamų mėnesių PVM deklaracijose. Bendrovė pagal patikrinimui pateiktus 2020 m. nurašymo aktus apdailos medžiagas (prekes) priskyrė nekilnojamojo turto objektams (duomenys neskelbtini). VMI patikrinimo metu nustatė, kad nurodyti objektai buvo parduoti be vidinės apdailos, todėl neaišku, kur ir kam buvo panaudotos įsigytos vidaus apdailos medžiagos (patikrinimo akto 1.3.4. papunktis).

73.5. UAB „Kalintuva“ iš UAB „Hiperionas“ įsigijo lauko ir šarvo duris, kurias pagal 2020 m. nurašymo aktus priskyrė objektams (duomenys neskelbtini), tačiau VMI nustatė, kad nekilnojamojo turto objektas (duomenys neskelbtini), parduotas 35 proc. baigtumo ir jame nebuvo sumontuota nei durų, nei langų, o objektuose (duomenys neskelbtini), sumontuotos plastikinės durys (patikrinimo akto 1.3.4. papunktis).

73.6. UAB „Kalintuva“ iš UAB „Pats sau baldžius“ įsigijo baldines plokštes (LMD/LMDP/LMDF/HDF), laminavimo juostą ir darbus (laminavimo, pjovimo, perpjovimo, pakavimo ir kt.), susijusius su baldų gamybai skirtų detalių paruošimu, taip pat stalviršius su laminavimo, pjovimo ir kt. darbais. VMI kritiškai įvertino bendrovės paaiškinimus, kad baldinės plokštės ir stalviršiai buvo naudojami bendrastatybiniams darbams atlikti (betonavimui), bei pabrėžė, jog bendrovės veikla nėra susijusi su baldų gamyba (montavimu), bendrovė neturi darbuotojų ir įrangos baldams gaminti, tačiau su bendrove susijusi UAB „Laslita“ (100 proc. akcijų valdo bendrovės direktorė I. K.) deklaruoja šias vykdomas veiklos rūšis: kitų baldų gamyba ir baldų gamyba. Dėl to VMI nusprendė, kad bendrovė į atskaitomą PVM neteisėtai įskaitė pirkimo PVM už prekes (medžiagas) ir paslaugas, kurios nebuvo panaudotos PVM apmokestinamoje veikloje (patikrinimo akto 1.3.4. papunktis).

73.7. UAB „Kalintuva“ apskaitos registruose apskaitė UAB „Termo langai“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras dėl 36 666,16 Eur plius 7 698,84 Eur PVM už plastiko gaminius ir jų montavimą. VMI, patikrinusi sudarytas sutartis, sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus, nurašymo aktus nustatė, kad plastiko gaminiai sumontuoti ne tuose objektuose, kuriuose pagal sutartis turėjo būti sumontuoti, taip pat jų kiekis buvo toks, koks fiziškai negalėjo būti sumontuotas objektuose, be to, dalis plastiko gaminių buvo sumontuoti objekte, kuris nuosavybes teise priklausė UAB „Kamintos investicijos“, o vėliau – įmonės direktorei I. K. (patikrinimo akto 1.l5.2 papunktis).

73.8. UAB „Kalintuva“ apskaitos registruose apskaitė UAB „Selorsa“ vardu 2020 m. birželio 25 d. įformintą PVM sąskaitą faktūrą SE Nr. 0749 PVC gaminiai už 1 304,22 Eur ir 273,89 Eur. Iš bendrovės pateiktų buhalterinės apskaitos registrų nustatyta, kad pagal UAB „Selorsa“ įformintą PVM sąskaitą faktūrą įsigyti PVC gaminiai priskirti objektams (duomenys neskelbtini), remdamasi kadastro duomenų bylose esančia informacija, padarė išvadą, kad nekilnojamojo turto objektuose (duomenys neskelbtini), negalėjo būti sumontuoti PVC gaminiai, įsigyti iš UAB „Selorsa, o (duomenys neskelbtini), 2020 m. gegužės 29 d. langai ir durys jau buvo sumontuoti (patikrinimo akto 1.5.3 papunktis).

73.9. UAB „Kalintuva“ 2019 m. sudarė dvi statybos rangos sutartis su UAB „Agerista“ (vadovas M. M.) dėl betonavimo ir monolito bendrastatybinių darbų sklypuose (duomenys neskelbtini). UAB „Agerista“ sutarčių pagrindu išrašė sąskaitas faktūras, pateikė atliktų darbų aktus. VMI nustatė, kad įformintuose atliktų statybos darbų priėmimo–perdavimo aktuose nėra loginės atliktų darbų sekos. VMI, įvertinusi UAB „Agerista“ 2019 m. lapkričio 20 d. ir 2019 m. gruodžio 25 d. atliktų darbų aktus, padarė išvadą, kad jie surašyti formaliai ir galimai neatitinka realių įvykių sekos, be to, nustatė, jog darbų atlikimo laikotarpiu UAB „Agerista“ neturėjo darbo jėgos, galinčios atlikti šiuos darbus, taip pat šiuo laikotarpiu neįsigijo statybos darbų iš kitų įmonių, kad galėtų juos perparduoti bendrovei (patikrinimo akto 1.4.1 papunktis).

73.10. UAB „Kalintuva“ 2019–2020 metais sudarė tris statybos rangos sutartis su UAB „Arbeka“ (vadovas M. M., kaip ir UAB „Agerista“) dėl betonavimo ir monolito bendrastatybinių darbų sklypuose (duomenys neskelbtini). UAB „Arbeka“ sutarčių pagrindu išrašė sąskaitas faktūras, pateikė atliktų darbų aktus. VMI, įvertinusi UAB „Arbeka“ 2020 m. sausio 25 d. ir 2020 m. vasario 25 d. atliktų darbų aktus, padarė išvadą, kad jie surašyti formaliai ir galimai neatitinka realių įvykių sekos; nustatė, jog darbų atlikimo laikotarpiu UAB „Arbeka“ neturėjo darbo jėgos, galinčios atlikti šiuos darbus, taip pat šiuo laikotarpiu neįsigijo statybos darbų iš kitų įmonių, kad galėtų juos perparduoti bendrovei (patikrinimo akto 1.4.2 papunktis).

76. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad, neturint visų bendrovės dokumentų, nėra galimybės nustatyti priežastinio ryšio tarp sudarytų bendrovei ekonomiškai nenaudingų sandorių ir jos nemokumo arba jau nemokios bendrovės padėties tolesnio bloginimo, šiuo konkrečiu atveju stokoja pagrįstumo.

77. Jau nurodyta, kad pagal kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (nutarties 72 punktas).

80. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad bendrovė 2022 m. kovo 3 d. įsigijo automobilį BMW X6 M50D už 63 000 Eur (2 t., b. l. 53–54), kurį 2023 m. liepos 21 d. pardavė I. K. už 30 000 Eur (2 t., b. l. 55–56). Į bylą pateiktas 2023 m. birželio 14 d. transporto priemonės techninės būklės aktas, kuriame nurodyta, kad, atlikus automobilio BMW X6 M50D techninę apžiūrą, nustatyta, jog automobilio variklis netinkamas tolesniam naudojimui ar remontui, rekomenduotas variklio keitimas (4 t., b. l. 15).

81. Šioje nutartyje jau pripažinta, kad bendrovė 2022 m. vasario mėn. buvo faktiškai nemoki (nutarties 50 punktas). Taigi, nurodytą automobilį bendrovė įsigijo 2022 m. kovo 3 d., t. y. jau būdama faktiškai nemoki. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kad nurodyto automobilio įsigijimas bendrovei buvo būtinas jos veikloje, juolab kai stigo lėšų laiku vykdyti bendrovės pinigines prievoles. Tai suponuoja išvadą, kad nurodyto automobilio įsigijimas buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei. Šio automobilio pardavimas, praėjus po jo įsigijimo vos metams (2023 m. liepos 21 d.), buvusiai bendrovės vadovei I. K. už daugiau nei dvigubai mažesnę nei įsigijimo kainą, nepaisant pateiktos pažymos apie variklio defektą, sukelia pagrįstų abejonių tokio sandorio ekonominiu naudingumu. Pareiškėjos atskirajame skunde teisingai pažymėta, kad 2023 m. birželio 14 d. transporto priemonės techninės būklės akte tik aprašytas automobilio defektas, nenurodant defekto šalinimo kainos, todėl šis aktas nėra pakankamas įrodymas, jog automobilio pardavimo buvusiai bendrovės vadovei kaina buvo protinga, atitinkanti automobilio rinkos vertę (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Be to, į bylą nepateikta objektyvių duomenų, kad buvusi bendrovės vadovė I. K. už automobilį su bendrove atsiskaitė. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, kokie bendrovės įsipareigojimai buvo padengti iš automobilio pardavimo kainos.

82. Aptartos aplinkybės, kad bendrovė, jau būdama faktiškai nemoki, už 63 000 Eur įsigijo brangų, vykdomoje veikloje nebūtiną automobilį, jį šiek tiek daugiau nei po metų pardavė buvusiai vadovei už daugiau nei dvigubai mažesnę nei įsigijimo kainą ir nėra objektyvių duomenų apie pardavimo kainos bendrovei sumokėjimą, vertinant šiuos sandorius bendrame bendrovės vadovų veiksmų, susijusių su bendrovės valdymu, kontekste, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog nurodytais sandoriais buvo sąmoningai bloginama jau faktiškai nemokios bendrovės turtinė padėtis, negalint nesuvokti, kad nebus turto bei lėšų atsiskaityti su kreditoriais ir bendrovės veikla baigsis bankrotu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

83. Iš byloje esančio bendrovės banko sąskaitos išrašo nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. matyti, kad 2023 m. sausio 6 d. į bendrovės sąskaitą gauta 68 620 Eur, o kitą dieną, t. y. 2023m. sausio 7 d., dviem pavedimais buvusiai bendrovės vadovei I. K. pervesta 10 000 Eur, nurodant „Skolos grąžinimas“. Be to, buvusi bendrovės vadovė I. K. 2023 m. sausio 9 d. per 10 kartų iš bendrovės sąskaitos išgrynino 7 000 Eur (2 t., b. l. 58–69). Į bylą taip pat pateikti duomenys, kad bendrovė 2023 m. gruodžio 5 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. ON046 J. R. dėl 9 700 Eur, 2023 m. gruodžio 20 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) R. R.-I. dėl 11 600 Eur (2 t., b. l. 45, 46), tačiau nėra duomenų, nei kokios prekės buvo perduotos, nei ar pagal šias sąskaitas su bendrove buvo atsiskaityta.

84. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su sandorių dėl prekių, kurių panaudojimas bendrovės veikloje nepagrįstas įrodymais, paslaugų, kurių gavimui pagrįsti nėra objektyvių duomenų, brangaus automobilio įsigijimo ir jo vėlesnio pardavimo buvusiai bendrovės vadovei už dvigubai mažesnę nei įsigijimo kainą, sudarymu, disponavimas banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, nesant duomenų apie tokio disponavimo atitiktį bendrovės interesams, sąskaitų apie bendrovės parduotas prekes (paslaugas), kurios neidentifikuotos, išrašymas fiziniams asmenims, nesant įrodymų apie gautą atsiskaitymą, suteikia pakankamą pagrindą daryti išvadą apie sąmoningai blogą bendrovės valdymą ir ekonomiškai nenaudingų bendrovei sandorių sudarymą, kitus bendrovei nenaudingus veiksmus, kurių visuma visų pirma nulėmė bendrovės privedimą prie nemokumo situacijos, o nuo 2022 m. vasario mėn., tuometei bendrovės vadovei I. K. nesiėmus nei bendrovės mokumo atkūrimo, nei nemokumo bylos inicijavimo, reiškė nuoseklų jau faktiškai nemokios bendrovės padėties tolesnį bloginimą, kai turėjo būti žinoma, jog toks bendrovės valdymas pažeidžia bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Bendrovės vadovu nuo 2023 m. birželio 27 d. tapęs R. K. tik 2024 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti bendrovei bankroto bylą, pats pridėdamas kreditorių sąrašą, kuriame neįvykdytų finansinių įsipareigojimų kreditoriams bendra suma – 770 42,73 Eur, o likusio bendrovės turto vertė – vos 8 396 Eur. Byloje nustatytų ir ištirtų aplinkybių visuma, vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl atsakingo už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą asmens

85. Pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

86. Jau nurodyta, kad nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2023 m. birželio 27 d. bendrovės vadovė buvo suinteresuotas asmuo I. K., nuo 2023 m. birželio 27 d. iki 2024 m. rugpjūčio 5 d. – suinteresuotas asmuo R. K..

87. Pirmosios instancijos teismas, bendrovės bankrotą pripažinęs tyčiniu tik JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, atsakingu dėl bendrovės tyčinio bankroto asmeniu pripažino paskutinį bendrovės vadovą R. K., nes, iškėlus bendrovei bankroto bylą, būtent jis turėjo pareigą perduoti paskirtai nemokumo administratorei visus bendrovės dokumentus.

88. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jau nurodyta, jog VMI atlikus bendrovės veiklos 2019–2020 metais patikrinimą, nustatytos aplaidaus ar apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo aplinkybės, nuo 2020 metų bendrovės įsipareigojimai pradėjo viršyti bendrovės turto vertę, o 2022 m. vasario mėn. bendrovė tapo faktiškai nemoki, vertinant tiek pagal balanso, tiek likvidumo testus. Byloje nėra duomenų, kad tuometė bendrovės vadovė I. K. ėmėsi veiksmų mokumui atkurti, taip pat nevykdė imperatyvios įstatyme įtvirtintos pareigos inicijuoti nemokumo bylos iškėlimą. 2022 m. kovo 3 d., kai bendrovė jau buvo faktiškai nemoki, priėmė sprendimą įsigyti brangų, bendrovės veikloje nebūtiną automobilį.

89. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma tiek vadovaujant I. K., tiek R. K., pripažinęs, jog bendrovės bankrotą yra pagrindas pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 72 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1 bei 4 punktus, nusprendžia, jog už tyčinį bendrovės bankrotą yra atsakingi abu suinteresuoti asmenys (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

90. Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylos procesinės baigties

91. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines aplinkybes, turinčias esminę reikšmę, siekiant teisingai išspręsti viešojo intereso aspektą turintį klausimą – juridinio asmens bankroto (ne)pripažinimą tyčiniu, tačiau suklydo jas įvertindamas, todėl be pakankamo pagrindo bendrovės bankroto nepripažino tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1 punktą. Dėl to apskųsta nutartis pakeičiama, bendrovės bankrotą pripažįstant tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindu bei nustatant, kad dėl tyčinio bendrovės bankroto atsakingi asmenys yra I. K. ir R. K..

92. Kadangi šalys nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir neprašo jų skirstyti, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 5 d. nutartį pakeisti ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kalintuva“, juridinio asmens kodas 302842690, bankrotą tyčiniu.

Nustatyti, kad dėl tyčinio likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kalintuva“, juridinio asmens kodas 302842690, bankroto atsakingi asmenys yra I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Įpareigoti nemokumo administratorę mažąją bendriją „Nemokumas“ per 3 (tris) dienas nuo nutarties priėmimo dienos informuoti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Kalintuva“ kreditorius apie priimtą nutartį.

Nutarties kopiją išsiųsti Vilniaus apygardos prokuratūrai bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.“