Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance ieškinį atsakovui J. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

7. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

8. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog pradinė kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BnP Finance“ (toliau – pradinė kreditorė) ir atsakovas 2020 m. gruodžio 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-s7zmdfkw (toliau – Vartojimo kredito sutartis arba Sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 700 Eur vartojimo kreditas 24 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 567,44 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma: 65,00 proc.) ir 126 Eur administravimo mokesčio) Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2022 m. vasario 3 d. Atsakovas įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai nevykdė. Pradinė kreditorė ragino atsakovą padengti įsiskolinimą (2020 m. rugpjūčio 7 d. raginimas), tačiau atsakovui į tai nereaguojant ir skolos laiku neapmokėjus, pradinė kreditorė Sutartį nuo 2020 m. rugpjūčio 7 d. vienašališkai nutraukė ir pareikalavo, kad atsakovas grąžintų visą kreditą, sumokėtų sutartines palūkanas ir kitus pagal Sutartį numatytus mokėjimus. Atsakovas šio reikalavimo neįvykdė ir ieškovė 2020 m. kovo 3 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2020-03/01 bei bylų priėmimo–perdavimo aktu Nr. 7 įgijo reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas informuotas 2020 m. rugpjūčio 17 d. pranešimu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

9. Pirmosios instancijos teismas sprendime be kitko, nusprendė, jog ieškovė pagrįstai nuo ieškinio parengimo dienos (2020 m. gruodžio 17 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022 m. vasario 3 d.) galėjo tikėtis gauti 65,00 procentus negautų pajamų (nuostolių), tačiau konstatavo, kad jos turi būti skaičiuojamos nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio pagal Sutartyje esančią metodiką. Teismo vertinimu, Sutartyje numatytas atsakovo, kaip vartojimo kredito gavėjo, atsakomybės dydis (taikomas pagal Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą 39 proc. dydžio metinę palūkanų normą, taip pat Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. ir 8.6. punktuose numatytas palūkanų skaičiavimo terminas iki visiško skolos sumokėjimo dienos ta apimtimi, kiek jis viršija 180 dienų) neatitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto maksimalaus palūkanų dydžio (0,05 proc.) ir termino (180 d.). Teismas nusprendė, jog šiuo šalių susitarimu nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už ginčo sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Šioje sutartyje nustatytas kompensuojamųjų palūkanų apskaičiuojamas taikant 65,00 proc. dydžio metinę palūkanų normą dydis ir terminas pažeidžia imperatyvią VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, todėl tokias sutartines nuostatas laikė nesąžiningomis bei negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis), sprendė, kad jų pagrindu skaičiuojamos palūkanos negali būti priteistos.

11. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

12. Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.

13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

14. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovas pažeidė vartojimo kredito sutartį, nes nustatytu terminu nemokėjo vartojimo kredito sutartyje nustatytų mėnesinių įmokų, todėl vartojimo kredito sutartis 2020 m. rugpjūčio 7 d. buvo nutraukta. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pagal šio straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

15. Kolegija, vertindama apeliantės argumentą, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad sutartis buvo nutraukta ir nebegaliojo joje įtvirtintas mokėjimo grafikas, akcentuoja tai, kad skundžiamu sprendimu už akių / jo dalimi pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovo vykdyti mokėjimų grafike nustatytus mokėjimus, o nustatė atitinkamus ieškovės nuostolius tam tikru laikotarpiu, t. y. mokėjimo grafiką vertino kaip rašytinį įrodymą. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Tai reiškia, jog, siekiant nustatyti negautų pajamų (nuostolių) dydį, būtent ieškovė turi pateikti įrodymus, kokios pajamos pasirašant vartojimo kredito sutartį buvo numatytos gauti iš anksto, taip pat ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai. Į bylą pateiktame mokėjimo grafike yra nurodytos konkrečios pinigų sumos, kurias atsakovas privalėjo sumokėti pradinei kreditorei. Dera paminėti, kad ieškovei manant, kad negautos pajamos (patirti nuostoliai) yra didesnės nei mokėjimo grafike nurodytos sumos, ieškovė turėjo teisę pateikti tokius nuostolius patvirtinančius įrodymus, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių didesnius, nei nustatyta, nuostolius, į bylą pateikta nebuvo (CPK 12, 178 straipsniai).

16. Pažymėtina, kad būtent toks (tokio dydžio) pajamų gavimas buvo iš anksto numatytas pagal Sutartį ir būtent tokių pajamų apeliantė tikėjosi gauti už suteiktą paskolą tinkamai ją vykdant, ir priešingai apeliantė sudarant sutartį, tinkamu jos vykdymo atveju, neturėjo (ir negalėjo turėti) teisėto lūkesčio gauti didesnes mokėjimo (pelno) palūkanas, negu numatyta Sutartyje. Taigi, būtent tokio dydžio negautų pajamų reali gavimo galimybė yra įrodyta (pagrįsta sutartiniais įsipareigojimais), todėl pagrįstai teismo priteista.

17. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus, kad jei vartojimo kredito sutartis būtų buvusi vykdoma tinkamai, pradinė kreditorė, gavusi iš atsakovo įmoką(as), ją(as) būtų iš karto galėjusi perskolinti ir gauti iš to naudos, laiko neįrodytais. Nėra duomenų, kad ieškovė iš atsakovo negavusi atitinkamų įmokų, buvo priversta atsisakyti sudaryti kitus konkrečius paskolos sandorius ir dėl to negavo pajamų / pelno. Kaip minėta, toks reikalavimas viršija apeliantės lūkesčio intereso gynimo ribas, t. y. šios pajamos nebuvo numatytos gauti iš anksto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo argumentai, jog ieškovė patyrė daugiau nuostolių, nei buvo priteista skundžiamu sprendimu už akių, atmestini kaip nepagrįsti.

18. Kaip minėta anksčiau, šalys, sudariusios 2019 m. liepos 27 d. paskolos sutartį, suderino mokėjimų grafiką iki vartojimo kredito sutarties pabaigos, o tai savo ruožtu reiškia, kad šalys iš anksto susitarė, kokią pinigų sumą už naudojimąsi pradinės kreditorės paskolintais pinigais ir kokiais terminais (aptarė kiekvieną įmokos dydį už atitinkamą laikotarpį) atsakovas privalo sumokėti pradinei kreditorei (aptarė mokėjimo (pelno) palūkanas), todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog pradinė kreditorė pagrįstai galėjo tikėtis gauti tokias pinigų sumas, kurios yra aptartos ir suderintos prie vartojimo kredito sutarties pateiktame mokėjimo grafike.

19. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų priteisti negautas pajamas (nuostolius), apskaičiuotus už laikotarpį nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, tinkamai taikė civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, priimtas procesinis sprendimas atitinka naujausią teismų formuojamą praktiką šiuo klausimu (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-232-855/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-39-432/2021; Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-601/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-68-777/2021; 2021 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-72-642/2021; 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A/-294-10922021; 2021 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-337-613/2021, 2021 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-392-730/2021; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-796/2021, ir kt.).

20. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė šios kategorijos bylose formuojamos teisminės praktikos, šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

21. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas apeliantės reikalavimą dėl 65,00 proc. dydžio negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (669,41 EUR) nuo Sutarties termino pabaigos (2022 m. vasario 3 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos savo iniciatyva prilygino kompensuojamosioms palūkanoms. Apeliantė teigia, kad ieškinyje negautų pajamų (nuostolių) reikalavimai suformuluoti būtent taip, kad negautos pajamos (nuostoliai) po Sutarties termino pasibaigimo būtų pradedamos skaičiuoti tik tokiu atveju, jeigu atsakovas iki šio termino negrąžintų visos vartojimo kredito sumos. Būtent su visos vartojimo kredito sumos grąžinimu, o ne Sutarties termino pabaiga, jeigu ji nebūtų nutraukta, teismas turėtų sieti negautų pajamų (nuostolių) skaičiavimą pabaigą.

22. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės argumentus dėl negautų pajamų (nuostolių), apskaičiuotų už laikotarpį nuo sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos pažymi tai, jog nors apeliantė įrodinėja, kad negautos pajamos (nuostoliai) gali būti priteisiamos ne tik sutarties termino laikotarpiu, bet ir po sutarties termino pasibaigimo, tačiau spręstina, kad apeliantės argumentai neatitinka formuojamos naujausios kasacinio teismo praktikos. Kasacinis teismas išaiškino, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

23. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, jog tokia situacija, be kita ko, neskatina paskolos davėjo laiku imtis skolos išieškojimo veiksmų, be to, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali sudaryti prielaidas paskolos davėjui nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita ta apimtimi, kuria pastarasis yra įpareigojamas ir toliau mokėti pasibaigusioje sutartyje nustatytą (galbūt didesnę nei tuo metu esančią rinkoje) kainą už pasiskolintų pinigų naudojimą. Galiausiai, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai).

24. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis anksčiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, nusprendžia, jog tenkinus ieškovės reikalavimą dėl 65 procentų dydžio negautų pajamų (nuostolių), apskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo, būtų viršytos sutartine teise ginamo lūkesčio intereso, apimančio tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurių pagrįstai galėjo būtų tikimasi gauti sutartį įvykdžius tinkamai, ribos. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Pažymėtina ir tai, jog sutarties sudarymo metu nei pradinė kreditorė, nei vėliau apeliantė negalėjo turėti lūkesčio, kad atsakovas sutarties tinkamai nevykdys ir todėl negalėjo objektyviai tikėtis gauti minėtas pajamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai) yra ne realiai tikėtini, o hipotetiniai nuostoliai.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas anksčiau aptarta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti ieškovei iš atsakovo negautas pajamas (nuostolius) už laikotarpį nuo sutarties termino pabaigos iki visiško kredito gražinimo. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis laikytina teisėta ir pagrįsta.

26. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

27. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

28. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliantės skundo argumentus, spręstina, kad apeliantė teisės už skundą į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. vasario 24 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.