- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-15
- Bylos Nr.
- e2A-540-852/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17032-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Čėsnienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Grelida“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Grelida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grelida“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Grelida“ 4 074 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodė, kad 2020 m. gegužės 24 d. Lenkijos Respublikoje dėl atsakovei priklausančios transporto priemonės „DAF FT XF“, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir „DAF“), vairuotojo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonės „Mercedes-Benz“ priekaba „Schmitz Cargobull“, “,(duomenys neskelbtini). Kadangi šio eismo įvykio metu transporto priemonė „DAF“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, AAS „BTA Baltic insurance company“ filialas Lietuvoje, veikdamas ieškovo vardu (Paslaugų teikimo sutarties Nr. 6 1.1 punktas), atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdamas 4 074 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas pirmiau nurodytos Paslaugų teikimo sutarties 2.1.3 punkto nuostatas, kompensavo AAS „BTA Baltic insurance company“ filialui Lietuvoje jo išmokėtą 4 074 Eur draudimo išmoką, tada, atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ įtvirtintą teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 23 straipsnis), raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Ieškovas dublike prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad vertindamas eismo įvykio aplinkybes, vadovavosi Lenkijos policijos BK KPP Sokolka, 2020 m. birželio 26 d. pateiktu informaciniu pranešimu apie kelių eismo įvykį, kuriame konstatuojama, kad kaltininku pripažintas vilkiko „DAF“, “, (duomenys neskelbtini) ir priekabos valst. “, (duomenys neskelbtini) vairuotojas, nes jis nesilaikė saugaus atstumo tarp transporto priemonių, trenkėsi į transporto priemonę „Scania“, o ši dėl to trenkėsi į prieš ją stovinčią transporto priemonę „Mercedes-Benz“. Ieškovė nurodė, kad žalą dėl sugadintos puspriekabės „Schmitz“, “, (duomenys neskelbtini) administravo Biuro narys – draudimo bendrovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, turintis teisę administruoti žalas Biuro vardu. Draudimo bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ specialistai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, įvertino nukentėjusio asmens pateiktus žalą įrodančius dokumentus, įskaitant UAB „Schmitz Cargobull Baltic” atsarginių (remontui reikalingų, keičiamų) dalių sąmatą (suma 2213 Eur) bei bendrą remonto darbų apskaičiavimą ir, vadovaujantis gauta informacija, apskaičiavo žalą bei Biuro vardu išmokėjo išmoką. Atsakovės reikalavimas dėl nepriklausomo turto vertintojo yra perteklinis.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB „Grelida“ atsiliepime prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 38 punkto nuostatas ieškovas turi priimti sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, atsižvelgdamas į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudžiamojo įvykio faktą, eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, eismo įvykio dalyvių atsakomybę. Šiuo atveju, atsakovės teigimu, vairuotojui, vairavusiam atsakovei priklausančią neapdraustą transporto priemonę, buvo paskirta bauda už saugaus atstumo tarp transporto priemonių nesilaikymą, tačiau šis pažeidimas nėra priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu, dėl kurio ieškovas reikalauja priteisti 4 074 Eur išmokėtą draudimo išmoką. Atsakovės teigimu, jai priklausančią transporto priemonę vairavęs asmuo nurodė, jog eismo įvykis dėl UAB „Vlantana“ priklausančios transporto priemonės „Mercedes-Benz“ apgadinimų įvyko ne dėl jo kaltės, o dėl transporto priemonės „Scania“ vairuotojo kaltės. Tai yra, atsakovės teigimu, aptariamas eismo įvykis kilo tokiomis aplinkybėmis: transporto priemonės „Scania“ vairuotojas atsitrenkė į priekyje važiavusios UAB „Vlantana“ priklausančios transporto priemonės „Mercedes-Benz“ priekabos galinę dalį, o tada praėjus kelioms minutėms atsakovei priklausančios transporto priemonės „DAF“ vairuotojas, nespėjęs sustabdyti, atsitrenkė į priekyje buvusią transporto priemonę „Scania“. Dėl šios priežasties, atsakovės vertinimu, UAB „Vlantana“ padarytą žalą turi atlyginti ne atsakovė, o transporto priemonės „Scania“ valdytojas. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad ieškovo į bylą pateikti duomenys yra prieštaringi, nes kartu su ieškiniu pateiktoje 2020 m. rugpjūčio 5 d. informacijoje dėl žalos administravimo proceso yra nurodyta, kad eismo įvykyje dalyvavo trys transporto priemonės, tačiau ieškinio priede – Pranešime apie eismo įvykį – pretenzijoje nurodoma, kad eismo įvykyje dalyvavo tik dvi transporto priemonės. Šios aplinkybės, atsakovės vertinimu, parodo, kad ieškovas neišsamiai ir selektyviai vertino byloje surinktą medžiagą, netyrė duomenų dėl transporto priemonės „Scania“ vairuotojo kaltės bei priežastinio ryšio tarp šio automobilio vairuotojo neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiojo asmens UAB „Vlantana“ patirtos žalos. Atsakovė nurodė, kad Taisyklių 39 punkte nustatyta, kad mokėtinos draudimo išmokos dydį apskaičiuoja atsakingas draudikas ar ieškovas, atsižvelgdamas į eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos dydį, o 40 punkte nustatyta, kad ieškovas moka eismo įvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio draudimo išmoką. Atsakovės teigimu, transporto priemonės remonto darbų apskaičiavimas yra sudarytas pačios nukentėjusios UAB „Vlantana, todėl tai nėra tinkamas būdas pagrįsti patirtos žalos dydį. Be to, iš pateikto ieškinio ir jo priedų nėra aišku, ar žala buvo atlyginta būtent už UAB „Vlantana“ priklausančios transporto priemonės patirtą žalą. Atsakovė triplike prašė ieškinio netenkinti. Papildomai paaiškino, kad Lenkijos policijos BK KPP Sokolka 2020 m. birželio 26 d. pateikto informacinio pranešimo autentiškumas nėra aiškus, jis nepasirašytas, nėra aišku, kas ir kokiais duomenimis vadovaudamasis sudarė šį pranešimą, įvykio dalyvių paaiškinimai nėra pridedami. Atsakovės nuomone, žalos mastą ir apimtį turėjo nustatyti, ne ieškovas ar draudimo bendrovė, o kvalifikuoti ir kompetentingi specialistai – transporto priemonių servisai, turto vertės nustatymo ekspertai ar vertintojai. Šiuo atveju vienintelis dokumentas, patvirtinantis galimos žalos dydį, yra nepriklausomo trečiojo asmens UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ atsarginių dalių sąmata 2 677,73 Eur sumai (su PVM), kurios pagrindu yra parengta paties nukentėjusiojo asmens UAB „Vlantana” transporto priemonės remonto darbų kalkuliacija 4 929,54 Eur sumai (su PVM), tačiau transporto priemonės remonto darbų kalkuliacija yra sudaryta pačios nukentėjusios UAB „Vlantana“, kuri yra suinteresuota gauti kuo didesnę draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: priteisti iš atsakovės UAB „Grelida“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 4074 Eur, 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (4 074 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 112,67 Eur (vieno šimto dvylikos eurų 67 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje registruota atsakovei priklausanti transporto priemonė „DAF FT XF“, “,(duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai nustatyta TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje ir 41 straipsnio 3 ir 8 dalyse. Teismas taip pat nustatė, kad Lenkijos Respublikoje 2020 m. gegužės 24 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė trys transporto priemonės: atsakovei priklausanti transporto priemonė „DAF“, transporto priemonė „Scania“ ir bendrovei „Vlantana“ priklausanti transporto priemonė „Mercedes Benz“. Teismas nustatė, kad AAS „BTA Baltic insurance company“ filialas Lietuvoje atlygino eismo įvykio metu transporto priemonei „Mercedes-Benz“ padarytą žalą bei pateikė 4 074 Eur reikalavimą ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, pastarasis atliko mokėjimą ir pateikė pretenziją atsakovei. Teismas nurodė, kad šiuo atveju yra nustatyta, jog atsakovė yra transporto priemonės „DAF“ savininkė. Taip pat byloje nėra ginčo, kad ji neįvykdė pareigos sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, o tai reiškia, kad ji pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Biuro draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51–52 punktai). Tokio pobūdžio bylose ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 36 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Todėl tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką vien deklaratyvūs atsakovės teiginiai ar abejonės nėra pakankamos ieškovo teiginiams paneigti ir (ar) ieškiniui atmesti. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, tarp šalių nėra ginčo dėl trijų transporto priemonių susidūrimo, tačiau šalys nesutaria dėl įvykių eigos. Ieškovas teigia, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė „DAF“ trenkėsi į transporto priemonę „Scania“ ir būtent dėl to pastaroji trenkėsi į transporto priemonę „Mercedes-Benz“. Atsakovė nurodo, kad transporto priemonė „Scania“ jau buvo atsitrenkusi į transporto priemonę „Mercedes-Benz“ ir tik po to į transporto priemonę „Scania“ atsitrenkė jai priklausanti transporto priemonė „DAF“. Ieškovas savo įvykių eiliškumui pagristi į bylą pateikė faksu atsiųstą Lenkijos Respublikos inspektorės A. D. (A. D.) pasirašytą raštą kartu su priedu – Pranešimu apie eismo įvykį. Rašte nurodoma, kad „DAF“ vairuotojas nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į „Scania“, o šis atsitrenkė į „Mercedes“, kuris stovėjo prieš jį. Pranešime nurodoma, kad NN transporto priemonė sankryžoje suko į Grymiaczkos vietovės pusę, dvi kitos transporto priemonės, t. y. „Mercedes“ su priekaba ir „Scania“ su priekaba, laikydamosi atitinkamo atstumo tarp transporto priemonių, sustojo prieš NN transporto priemonę, o transporto priemonė „DAF“ nesilaikė tinkamo atstumo, todėl trenkėsi į transporto priemonės „Scania“ priekabos galą, o ši dėl trenkėsi į prieš ją stovinčią transporto priemonę „Mercedes“. Teismas pažymėjo, kad atsakovė jokių savo įvykio eigą patvirtinančių įrodymų nepateikė, jos atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad tokių įrodymų byloje nėra. Atsakovė taip pat neprašė byloje apklausti eismo įvykyje dalyvavusio ir jai priklausiusią transporto priemonę vairavusio asmens. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad labiau tikėtina byloje yra ieškovo nurodyta eismo įvykio eiga, kai atsakovei priklausantis automobilis „DAF“ trenkėsi į transporto priemonę „Scania“, o ši – į transporto priemonę „Mercedes-Benz“. Atsižvelgiantį tai, teismas konstatavo, kad atsakovei priklausančią transporto priemonę „DAF“ vairavusio asmens veiksmai priežastiniu ryšiu yra susiję su UAB „Vlantana“ priklausančiai transporto priemonei padaryta žala. Pažymėtina, kad atsakovė pripažino, jog nei ji, nei jai priklausančią transporto priemonę vairavęs asmuo neginčijo jam paskirtos nuobaudos dėl saugaus atstumo nesilaikymo, tačiau ginčydami šiuo pažeidimu padarytos žalos faktą nepateikė jokių su pažeidimu susijusių dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad šis pažeidimas su aptariamu žalos faktu nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu. Pasisakydamas dėl padarytos žalos dydžio, teismas pažymėjo, kad ieškovas į bylą pateikė du dokumentus, kuriais grindė apskaičiuotos žalos dydį. Pirmasis dokumentas yra UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ parengta atsarginių dalių sąmata (2 213 Eur be PVM). Šio dokumento duomenų atsakovė neginčijo, todėl teismas laiko, kad dėl jame nurodytų detalių reikalingumo ir jų kainų ginčo byloje nėra. Antrasis dokumentas yra žalų vertintojo A. M. pasirašyta transporto priemonės remonto darbų kalkuliacija, į kurią, be jau pirmiau nurodytos detalių kainos taip pat yra įtraukti remonto (detalių pakeitimo) darbai su įkainiais bei papildomos medžiagos. Bendra sąmata yra 4 074 Eur (be PVM) sumai, kurią ieškovas ir prašo priteisti iš atsakovės. Nors atsakovė ginčijo šioje sąmatoje esančią sumos dalį, kuri lieka atėmus UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ nurodytą detalių kainą (2 213 Eur), tačiau ji nepateikė jokių įrodymų, jog sąmatoje esantys darbai nebuvo būtini arba kad jų įkainiai neatitinka rinkos kainų. Atsakovė taip pat neprašė skirti ekspertizės darbų reikalingumui ar jų kainai nustatyti, pati nepateikė net ir teorinių savo skaičiavimų dėl jos nuomone pagrįstos remonto darbų kainos. Kadangi ši sąmata pasirašyta žalų vertintojo A. M., teismas, nesant atsakovės papildomų įrodymų, o tik deklaratyviai su ja nesutinkant, neturi pagrindo abejoti joje nurodytos informacijos teisingumu ir pagrįstumu. Civiliniame procese, kaip jau minėta, šalys turi pagrįsti savo teiginius ir atsikirtimus, o teismas vadovaujasi tikėtinumo taisykle. Dėl šios priežasties atsakovei nepateikus jokių konkrečių įrodymų ar argumentų, kuri aptariamos sąmatos eilutė (dėl joje nurodyto darbo ar jo įkainio) yra nepagrįsta, teismas darė išvadą, kad ieškovo pateikti įrodymai dėl žalos dydžio nėra nuginčyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė neginčijo aplinkybės, jog jai buvo žinoma apie eismo įvykį ir dėl jo vykdytą tyrimą, todėl ji kaip eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininkė ir tiesiogiai atsakinga už įvykusio eismo įvykio pasekmes, turėjo teisę teikti paaiškinimus, įrodymus ir kitą informaciją susijusią su eismo įvykio tyrimu ir jo administravimu, susipažinti su tyrimo byloje renkamais įrodymais ir dėl jų pasisakyti. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovės direktorė teigė teikusi prašomą informaciją, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas vertino, kad atsakovė elgėsi pasyviai, net būdama informuota, nesidomėjo žalos administravimo procesu, nepasinaudojo teise dalyvauti vykusiame procese, kurio metu buvo nustatyta sugadinimų ir žalos apimtis, o įvykio aplinkybes pradėjo ginčyti tik po to, kai ieškovas pareiškė regresinį reikalavimą (pretenziją). Tokio atsakovės neveiklumo žalos tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu neigiamos procesinės pasekmės tenka atsakovei, todėl byloje nesant įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodomą žalos dydį ar jo apskaičiavimą, ieškinio reikalavimas dėl 4 074 Eur priteisimo yra tenkintinas visiškai. Be to, teismas nurodė, kad vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi tenkina ir ieškovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Atsakovė UAB „Grelida“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir ieškinį atmesti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliantė taip pat prašo prijungti papildomus įrodymus. Apeliantė skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Teismas nevertino atsakovės vairuotojo nurodytų aplinkybių dėl eismo įvykio, nors tokie paaiškinimai turėjo būti vertinti šioje byloje pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 3K-7-338-313/2017, Nr.3K-3-386-219/2017, Nr.3K-3-373-219/2018);
4.2. Teismas neišreikalavo papildoma medžiagos (eismo įvykio dalyvių paaiškinimų, eismo įvykio schemos, eismo įvykio nuotraukų) apie eismo įvykį. Byloje nėra pateikta policijos ar kitų įgaliotų institucijų parengtų dokumentų, kurie įrodytų, jog šis eismo įvykis buvo išsamiai ištirtas, nustatyta kitų eismo dalyvių įtaka įvykio padariniams.
4.3. Ieškovas neįrodė regresinio reikalavimo sąlygų viseto, t. y. ieškovas neįrodė neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, kadangi atsakovės vairuotojo vairuojama „DAF FT XF“ tiesiogiai nesusidūrė su „Mercedes-Benz“ velkama puspriekabe „Schmitz“, S.Ko 24“ valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini) (TPVCAPDĮ 23 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-373-219/2018); Paaiškina, kad iš pateiktų ieškovo nuotraukų buvo matyti, jog „Scania“ LG4144 priekis buvo apgadintas stipriau nei jo priekabos „Schmitz“ 59870 galas, todėl techniniu požiūriu atsakovės vairuotojo vairuojama transporto priemonė negalėjo sukelti ieškovo nurodytų padarinių „Mercedes–Benz“ transporto priemonei.
4.4. Apeliantė pažymi, kad žalą skaičiavo Lietuvoje registruotas draudikas, ją išmokėjo Lietuvos draudikų biuras, nors tokią išimtinę teisę turėjo tik eismo įvykio vietos (Lenkijos) draudikų biuras (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, LAT Nr.3K-3-392-915/2017). Žala nebuvo grindžiama Lenkijos teisės aktais, nepateiktas joks Lenkijos teisės taikymas šiuo atveju (TPVCAPDĮ 17 str. 5 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje 3K-3-373-219/2018); Ieškovas neįrodė jokių eismo įvykio vietos teisės aktų pažeidimų, kurios atliko atsakovės vairuotojas Mercedes Benz transporto priemonės atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-338-313/2017).
4.5. Apeliantė nesutinka ir su apskaičiuota žala. Pažymi, kad žala buvo nustatyta pagal UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ 2020 m. birželio 1 d. atsarginių dalių sąmatą ir UAB „Vlantana“ remonto darbų kalkuliaciją, tačiau ją apskaičiuojant nebuvo taikomas Lenkijoje galiojantis dalių nuvertėjimas keičiamoms detalėms, kadangi transporto priemonė buvo 3 metų senumo (pvz. Lietuvoje taikytinas 9,76 proc. nuvertėjimas 2017 metų puspriekabės keistinoms detalėms). Darbai nebuvo apskaičiuoti pagal Lenkijos teisės aktus. Ieškovo apžiūros protokole buvo nurodyta mažiau darbų ir keičiamų detalių, nei nukentėjusiojo pateiktuose dokumentuose. Nuotraukose nebuvo atvaizduoti visi darbai ir detalės nurodytos šiuose dokumentuose. UAB „Vlantana“ remonto dalių kalkuliacija buvo atlikta paties nukentėjusiojo, raštas buvo be datos, todėl jis nėra tinkamas, nes yra subjektyvus. Kiti šių dokumentų trūkumai pateikti 2021 m. gruodžio 27 d. vertintojo A. Ū. (A. Ū.) konsultacijoje Nr.S2021-0021, kurią apeliantė prašo prijungti apeliacinės instancijos teisme.
4.6. Apeliantė nurodo, kad su apeliaciniu skundu teikia du naujus įrodymus: 1) Lietuvos vertintojų rūmų 2021 m. gruodžio 31 d. išrašą dėl detalių nuvertėjimo, kuris pagrindžia, kad O4 kategorijos transporto priemonei, kuriai kilo žala turėjo būti apskaičiuotas 9,76 proc. nuvertėjimas, remiantis Lietuvos teisės aktais; 2) 2021 m. gruodžio 27 d. vertintojo A. Ū. konsultacija Nr. S2021-0021, kurioje specialiųjų žinių ir ilgametę patirtį turintis vertintojas nurodė savo įžvalgas dėl esminių žalos apskaičiavimo, eismo įvykių aplinkybių ir ieškovo pateiktų dokumentų trūkumų. Paaiškina, kad poreikis tirti tokius įrodymus atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo, nes teismas nekvietė liudyti atsakovės vairuotojo, policijos pateikta informacija buvo deklaratyvi, todėl siekiant šioje byloje objektyvumo, tokie dokumentai yra būtini, siekiant priimti visapusiškai teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
5. Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
5.1. Ieškovas nurodo, kad nesutinka su apeliantės teiginiais, kuriais keliamos abejonės dėl transporto priemonės „DAF FT XF“, valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini) vairuotojo kaltės ir dėl kitokio eismo įvykio mechanizmo nei nurodyta Lenkijos policijos BK KPP Sokolka 2020 m. birželio 26 d. informaciniame pranešime apie kelių eismo įvykį. Paaiškina, kad nurodytoje pažymoje yra aiškiai nurodytas transporto priemonių susidūrimo mechanizmas ir konkrečiai įvardintas asmuo, dėl kurio kilo eismo įvykis, t. y. transporto priemonės „DAF FT XF“, valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini) vairuotojas J. Y. P. (J. Y. P.). Tai reiškia, kad Biuro sprendimas ir pozicija dėl žalos apskaičiavimo ir kaltės nustatymo yra pagrįsta labai konkrečiais įrodymais, kai tuo tarpu apeliantė, be prieštaravimų, nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie nuneigtų Biuro turimus įrodymus. Ieškovas pažymi, kad apeliantė kaip šalis, susijusi su eismo įvykiu, turėjo teisę kreiptis į Lenkijos policiją ir gauti įrodymus, kuriuos galėtų naudoti paneigiant Biuro turimus įrodymus. Tačiau apeliantė to nedarė arba galbūt darė, tačiau iš Lenkijos policijos gavo sau nepalankią informaciją, kurios neatskleidžia. Be to, jeigu su tokiu Lenkijos policijos sprendimu atsakovė nesutiko, tai ji turėjo visas teises ir galimybes tokį Lenkijos policijos sprendimą skųsti, bet tokių veiksmų neatliko.
5.2. Ieškovas nurodo, kad nesutinka su apeliantės teiginiais, kuriuose nurodoma, jog žalos apskaičiavimas turėjo būti vykdomas taikant eismo įvykio šalies teisę ir šią žalą galėjo reguliuoti tik Lenkijos Respublikos draudikų biuras. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis 2020 m. gegužės 24 d. įvyko Lenkijos Respublikoje, kurio metu apeliantės darbuotojo valdomas transporto priemonių junginys (Lietuvos Respublikoje registruotas, bet neapdraustas vilkikas „DAF“ valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini) ir prie jo prikabinta Lietuvos Respublikoje registruota apdrausta puspriekabe Krone, valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini)) apgadino transporto priemones, įskaitant Lietuvos Respublikoje registruotą puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini). Žalą dėl sugadintos lietuviškos registracijos puspriekabės „Schmitz“ Biuro vardu administravo draudimo bendrovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje. Kadangi tiek eismo įvykio kaltininko, tiek nukentėjusio asmens transporto priemonės yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl žala buvo administruojama pagal transporto priemonių registracijos valstybės, šiuo atveju – Lietuvos Respublikos, o ne Lenkijos teisę (1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos (toliau – Konvencija) „Dėl eismo įvykiams taikytinos teisės“ 4 straipsnis). Net ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – Reglamentas) 4 straipsnio 2 punkte yra įtvirtinta analogiška kaip ir Konvencijoje taisyklė: „...jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė“. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad „...bendrovių ir kitų asociacijų ar juridinių asmenų „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra centrinės administracijos buvimo vieta“ (Reglamento 23 straipsnis). Taigi, šiuo atveju žalos administravimo metu buvo pagrįstai taikoma Lietuvos teisė. Lietuvos Respublikos transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnis nustato, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad priekaba (puspriekabė) – tai transporto priemonė, kurią velka motorinė transporto priemonė. Priekaba (puspriekabė) negali savarankiškai dalyvauti viešajame eisme. Taigi, už vilkiko ir priekabos junginiu padarytą žalą atsakingas vilkiko draudikas, o jo nesant, kaip šiuo atveju – Biuras. Atsižvelgiant į tai, ieškovas mano, kad žala pagrįstai buvo administruota pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, o ne pagal Lenkijos teisę.
5.3. Ieškovo įsitikinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad byloje yra reikalingas papildomas techninių eismo įvykio priežasčių vertinimas ir papildomas žalos nustatymo tyrimas. Paaiškina, kad Biuras buvo kompetentingas žalai nustatyti ir taip pat Biuras turėjo pagrindą remtis įrodymais dėl žalos dydžio, kuriuos teikė nukentėjusysis asmuo. Paaiškina, kad TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalies nuostatai reglamentuoja, kad turtui padarytos žalos dydį nustato Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 13 punktas reglamentuota, kad „nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus“. Nagrinėjamu atveju, draudimo bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje specialistai, vadovaudamiesi nukentėjusio asmens pateiktais žalą pagrindžiančiais dokumentais (atsarginių (keičiamų) dalių sąmata bei remonto darbų kalkuliacija), įvertino žalą ir Biuro vardu nukentėjusiam asmeniui išmokėjo išmoką, t. y. atliko veiksmus, kurie ir reglamentuoti aukščiau nurodytuose teisės aktuose.
5.4. Ieškovo nuomone, apeliantės pateikti papildomi nauji įrodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes apeliantė remiasi naujais argumentais, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, ieškovė paaiškina, kad turto vertintojo A. Ū. išvados turėtų būti vertinamos kritiškai, nes jis nėra trasologas, nustatinėjantis eismo įvykio mechanizmą, ir jo pateikta konsultacija vertintina tik kaip nuomonė, kurią už piniginį atlygį užsakė jo klientas, t. y. apeliantė. Ieškovas taip pat pažymi, kad turto vertintojas A. Ū. kaip įrodymą dėl detalių nuvertinimo normos apskaičiavimo pateikė Lietuvos vertintojų rūmų Duomenų teikimo išrašą dėl detalių nuvertinimo su apskaičiuota 9,76 % bendra nuvertinimo norma detalėms ir nurodo, kad „Keičiamų dalių nuvertėjimas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Aprašo 17 punktu“. Tačiau pastebėtina, kad nors detalių nuvertinimo normų skaičiavimą Lietuvos vertintojų rūmai atlieka pagal Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V1-118 patvirtintą Koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašą, tačiau šis teisės aktas įsigaliojo nuo 2020 m. rugsėjo 24 d., t. y. vėliau nei įvyko eismo įvykis (2020 m. gegužės 24 d.). Taigi, atlikdamas skaičiavimus, turto vertintojas A. Ū. vadovaujasi Duomenų teikimo išrašu, kuris pagrįstas įvykio datai negaliojančiu teisės aktu. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantė pateikė turto vertintojo A. Ū. konsultaciją, prie kurios nėra pridėti apeliantės turto vertintojui pateikti dokumentai, todėl nėra aišku ar apeliantė turto vertintojui A. Ū. perdavė visus byloje esančius dokumentus, reikiamus vertinimui atlikti (pavyzdžiui sugadinto turto nuotraukas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
7. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos atlyginimo.
8. Apeliantė pažymi, kad eismo įvykis įvyko Lenkijos Respublikoje ir todėl teigia, kad žalos sureguliavimo klausimai, įskaitant civilinės atsakomybės sąlygas ir civilinės atsakomybės draudiko regresinius reikalavimus, turėjo būti sprendžiami pagal Lenkijos teisę.
9. Tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, šiuo atveju taikytinos materialinės teisės parinkimui yra svarbu tai, kad Lenkijos Respublikoje įvykusiame eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, t. y. nukentėjusioji puspriekabė „Schmitz“, valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini), ir atsakinga laikoma transporto priemonė, t. y. vilkikas „DAF“ valst. Nr. “,(duomenys neskelbtini) su puspriekabe Krone, valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini), buvo registruotos Lietuvos Respublikoje, ir kad tokiu atveju eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimui taikoma transporto priemonių registracijos vietos teisė. Tokias taikytinos teisės taisykles nustato 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos „Dėl eismo įvykiams taikytinos teisės“ 4 straipsnis, o taip pat ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) 4 straipsnio 2 punktas, kuriame yra įtvirtinta analogiška kaip ir Konvencijoje taisyklė: „...jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė“. Kadangi tiek eismo įvykio kaltininko, tiek nukentėjusio asmens transporto priemonės yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl žala pagrįstai buvo administruojama pagal transporto priemonių registracijos valstybės, šiuo atveju – Lietuvos Respublikos, o ne Lenkijos teisę.
10. Apeliantė remiasi kasacinio teismo praktika, numatančia, kad Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvoje registruota ir privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-421/2017 ir kt.). Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 ir kt.). Šiuo atveju dėl žalos atlyginimo ir ginčui taikytinos teisės yra sprendžiama esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos apeliantės cituojamose kasacinio teismo bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr.3K-7-338-313/2017 buvo sprendžiama dėl žalos atlyginimo, kai eismo įvykis įvyko Rusijos Federacijos Respublikoje, civilinėje byloje Nr.3K-3-386-219/2017 buvo sprendžiama dėl žalos atlyginimo, kai eismo įvykis įvyko Švedijoje, civilinėje byloje Nr.3K-3-373-219/2018 buvo sprendžiama dėl žalos atlyginimo, kai eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, tačiau nei vienoje iš paminėtų bylų nebuvo susiklosčiusi tokia situacijai, kai ir nukentėjusioji transporto priemonė ir atsakinga už eismo įvykį transporto priemonė būtų buvusios registruotos toje pačioje valstybėje. Todėl paminėtose bylose taikytinos teisės klausimas buvo sprendžiamas kitaip nei šiuo atveju.
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesilaikyti nurodytų 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos bei Reglamento (EB) Nr. 864/2007 taisyklių dėl taikytinos teisės dėl to, kad eismo įvykyje dalyvavo ne dvi, bet trys transporto priemonės, iš kurių viena, t. y. „Scania“ GL4144, nebuvo registruota Lietuvoje, o turėjo Latvijos Respublikos registraciją. Paminėtina, kad šioje byloje nesprendžiamas nei šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės klausimas, nei šiai transporto priemonei padarytos žalos atlyginimo klausimas. Be to, byloje nustatyta, kad šiai transporto priemonei padarytos žalos atlyginimas jau yra išspręstas kitoje žalos administravimo byloje, kuri buvo administruojama pagal eismo įvykio vietos teisės aktus (e. bylos t. 1, b. l. 43).
12. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl šioje byloje paskirstytos šalių įrodinėjimo pareigos. Byloje nustatyta, kad Biuras savo ieškinio reikalavimus pagrindė Lenkijos Respublikos institucijos, įgaliotos tirti eismo įvykį, pažyma, kurioje eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių susidūrimo mechanizmas yra detaliai aprašytas, ir kuri patvirtina būtent ieškovo įrodinėjamą žalos atsiradimo priežastingumą, t. y. kad žala puspriekabei „Schmitz“, valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini) buvo padaryta dėl vilkiko „DAF“ valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini) neatsargaus elgesio. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad transporto priemonių susidūrimo mechanizmas buvo kitoks, t. y. kad atsakovės vairuotojo vairuojamas vilkikas „DAF“ atsitrenkė į „Scania“ GL 4144 jau po to, kai šis buvo atsitrenkęs į puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. “,(duomenys neskelbtini). Lenkijos Respublikos įgaliotos institucijos pažymoje yra konkrečiai įvardinta, jog „DAF“ vairuotojas nesilaikė saugaus atstumo tarp automobilių ir atsitrenkė į „Scania“ LG4144 galą, o šis atsitrenkė į „Mercedes“, kuris stovėjo prieš jį. Atsižvelgiant į tokius ieškovo pateiktus bylos įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nukentėjusiajai transporto priemonei žala buvo padaryta dėl neatsargaus atsakovei priklausančios transporto priemonės vairuotojo elgesio ir kad atsakovė yra atsakinga už šiai transporto priemonei, t. y. puspriekabei „Schmitz“, valst. Nr. “,(duomenys neskelbtini), padarytą žalą.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiai bylai aktualia kasacinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat privalo teikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovė šioje byloje nepateikė įrodymų, kurie leistų abejoti eismo įvykio mechanizmu ir žalos atsiradimo priežastingumu.
14. Atsakovė be pagrindo apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko pirminių įrodymų apie eismo įvykio aplinkybes, t. y. neišreikalavo atitinkamų duomenų (eismo įvykio dalyvių paaiškinimų, schemų ir kt.) iš Lenkijos Respublikos institucijų. Tokio pobūdžio bylose teismas savo iniciatyva nerenka įrodymų, o atitinkamų prašymų atsakovė nebuvo suformulavusi ir nebuvo nurodžiusi priežasčių, dėl kurių ji pati negalėjo gauti tokių įrodymų tiesiogiai be teismo pagalbos. Procesiniuose dokumentuos, t. y. atsilipime į ieškinį ir triplike, atsakovė apsiribojo tik ieškovo pateiktų įrodymų kritika, tačiau pati neteikė įrodymų ir neprašė teismo padėti surinkti kokius nors įrodymus. Atsakovė į bylą nepateikė net savo darbuotojo, t. y. transporto priemonės „DAF“ vairuotojo J. Y. P. rašytinių paaiškinimų ir nesuformulavo prašymo apklausti jį liudytoju, neprašė skirti ekspertizės.
15. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė priežasčių, dėl kurių apeliacinėje instancijoje reikėtų prijungti naujus apelianto pateiktus įrodymus. Šie įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o šiuo metu jų pateikimas yra pavėluotas ir neleistinas (CPK 314 straipsnis). Apeliantė naujų įrodymų prijungimą motyvuoja tuo, kad tik apeliacinės instancijos teisme atsirado poreikis tirti papildomas aplinkybes. Bet teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Atsakovė tik apeliacinės instancijos teisme padėjo ginčyti faktus, t. y. nukentėjusiajai transporto priemonei puspriekabei „Schmitz“, valst. Nr. “, (duomenys neskelbtini) padarytus apgadinimus, tik apeliaciniame teisme apeliantė pradėjo teigti, kad nuotraukose nesimato valstybinio numerio ir pradėjo kelti abejones, jog tai apskritai nėra ta pati transporto priemonė, kuri dalyvavo eismo įvykyje. Šiuo atveju apeliantė, pateikdama turto vertintojo A. Ū. pastabas dėl eismo įvykio mechanizmo ir nuostolių apskaičiavimo, siekia įrodyti naujus faktus, kuriais nesirėmė savo procesiniuose dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovui, kad apeliantė galėjo dalyvauti tiek Lenkijos Respublikos institucijoms tiriant eismo įvykio priežastis, tiek ir Biuro paskirtam draudikui administruojant žalą. Šiuo metu atsakovės pateikti įrodymai, t. y. turto vertintojo išvada dėl žalos dydžio, negali būti laikomi svarbesniu, objektyvesniu ar reikšmingesniu įrodymu, nei tie, kurie buvo surinkti žalos administravimo procese. Be to, teisėjų kolegija taip pat pritaria ieškovui, kad apeliantės pateikta turto vertintojo A. Ū. išvada (pastabos) nėra tinkamas įrodymas įrodinėti eismo įvykio mechanizmą. Byloje nėra duomenų, kad turto vertintojas A. Ū. turi specialių žinių, leidžiančių jam moksliškai pagrįstai spręsti apie transporto priemonių susidūrimo pobūdį. Ieškovas pagrįstai teigia, kad vertintojas, skirtingai nei eismo įvykį tyrę Lenkijos Respublikos pareigūnai, nėra susipažinęs nei su transporto priemonių išsidėstymu po eismo įvykio, nei su kitų eismo įvykio dalyvių paaiškinimais ar kitomis eismo įvykio tyrimui reikšmingomis aplinkybėmis. Kaip minėta, apeliantė jos vairuotojui J. Y. P. skirtos nuobaudos už eismo įvykį neginčijo, objektyvių įrodymų, paneigiančių eismo įvykio aplinkybes, nepateikė.
16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantės argumentus dėl nustatytos žalos dydžio. Ginčydama žalos dydį atsakovė iš esmės remiasi tuo, kad nebuvo atsižvelgta į transporto priemonės nusidėvėjimą, kuris šiuo atveju apeliantės teigimu turėtų sudaryti 9,76 procentus, t. y. taip, kaip nustatyta pagal Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V1-118 patvirtintą Aprašą. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl žalos įvertinimo privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ginčuose, nusidėvėjimas nėra taikomas automatiškai, o tik gali būti taikomas, jeigu tai būtina teisingam ir visiškam žalos atlyginimui. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo, be kita ko, apima išlaidas keičiamoms dalims ar detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kalto asmens veiksmų sugadintą turtą. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks aiškinimas atitinka visiško žalos atlyginimo funkciją. Visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Pažymėtina, kad tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos ne tik transporto priemonės senumas, bet ir rida. Be to, nustatant žalos dydį konkrečioje byloje, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales. Žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Todėl naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019). Nagrinėjamoje byloje apeliantė, teigdama, kad nusidėvėjimas turėjo būti taikomas, nepagrindė tokio nusidėvėjimo taikymo būtinumo. Teismas neturi pagrindo remtis tik bendro pobūdžio teiginiais, kad apgadinta transporto priemonė buvo pagaminta 2017 metais, t. y. iki įvykio buvo eksploatuojama 40 mėnesių, ir dėl to turi būti taikomas nusidėvėjimas. Šie apeliantės teiginiai savaime nepatvirtina, kad esminės apgadintos transporto priemonės dalys buvo nusidėvėjusios. Byloje nustatyta, kad didžiąją keičiamų dalių vertę sudarė detalės, kurioms, teismo įsitikinimu, nusidėvėjimas neturi esminės reikšmės (galinių durų užrakto komplektas (716 Eur), galinis rėmo skersinis (304 Eur), galinio rėmo prailginimo kairės pusės dalis (167 Eur), žibintų laikiklis (139 Eur), bamperis (180 Eur). Tokių dalių nusidėvėjimo skaičiavimas reikštų, kad nukentėjusiajam nebūtų atlyginti visi nuostoliai, o šias dalis nukentėjusysis vis tiek būtų priverstas keisti naujomis. Be to teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovu, kad šiuo atveju nėra galimybės nusidėvėjimą skaičiuoti pagal Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V1-118 patvirtintą Koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašą, nes šis teisės aktas įsigaliojo po nagrinėjamo eismo įvykio, kuris, kaip minėta, įvyko 2020 m. gegužės 24 d.
17. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad nustatant nuostolių dydį, nebuvo laikytasi kitų teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju Biuro paskirto atstovo (draudimo bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje) specialistai žalą nustatė remdamiesi nukentėjusio asmens pateiktais žalą pagrindžiančiais dokumentais (atsarginių (keičiamų) dalių sąmata bei remonto darbų kalkuliacija ir toks žalos nustatymas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 13 punkto nuostatas. Nėra pagrindo atmesti remonto darbų kalkuliaciją vien tuo pagrindu, kad ją sudarė pats nukentėjusysis, t. y. UAB „Vlantana“. Kaip jau minėta, atsakovė pati įrodymų apie nuostolių dydį neteikė, skirti ekspertizės neprašė.
18. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
19. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).
20. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl apeliantės prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovui taip pat nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Grelida“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.