Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-4304-640/2019 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas L. M. 2019 m. spalio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 50 000 Eur turtinės žalos ir 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Žalą ieškovas kildina iš, jo įsitikinimu, neteisėtų Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą (teisminio proceso Nr. 2-56-3-01500-2016-1), kurioje jis buvo pareiškęs reikalavimus atsakovui antstoliui R. S., trečiajam asmeniui UAB DBB „Colemont draudimo brokeris“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas 2020 m. sausio 21 d. patikslino ieškinio reikalavimus, padidindamas prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 300 000 Eur.

2. Ieškovas 2019 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą taikyti atsakovei Lietuvos valstybei laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausančias ir pas ją esančias 250 000 Eur vertės pinigines lėšas ir turtines teises.

3. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė teiginiais, kad atsakovė yra nemoki, nes skolinga advokatams daugiau nei 400 000 Eur, negrąžina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Sodrai) nuo 60 000 Eur iki 14 000 Eur, iki šiol nėra atlyginti visi įsiskolinimai dėl fizinių ir juridinių asmenų teismo priteistos žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, nes atsiliepime į ieškinį pateikia melagingą informaciją. Be to, ieškinio suma yra didelė, o atsakovė yra prasiskolinusi, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovo L. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

5. Įvertinęs Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojamą poziciją, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio, tikėtinas, preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., teismas sprendė, kad ieškinyje yra suformuluoti reikalavimai, nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas, pateikti ieškinyje nurodomas aplinkybes galimai patvirtinantys įrodymai. Taigi, nors ieškovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė argumentų dėl ieškinio pagrįstumo, teismo vertinimu, ieškinys yra preliminariai pagrįstas.

6. Įvertinęs aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju atsakove įvardyta valstybė, o prašymas grindžiamas vien tik didelės ieškinio sumos jai kriterijumi, teismas nesutiko, kad 250 000 Eur suma Lietuvos valstybei yra didelė. Nenustatęs grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo, teismas nenustatė ir pagrindo tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl tokių ieškovo prašymo argumentų, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, teismas pažymėjo, jog tokio pobūdžio aplinkybės bus vertinamos išnagrinėjus bylą iš esmės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovas L. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Nutartis priimta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 148 straipsnio 1 dalyje nurodytą trijų dienų terminą.

7.2. Nutartyje nėra jokių motyvų.

7.3. Nutartis yra prieštaringa, nes nutarties 3 punkte nurodoma, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas, o 4 punkte teigiama, kad ieškinys yra pagrįstas ir tikėtina, kad gali būti patenkinti šio ieškinio reikalavimai. Tačiau ieškinio pagrįstumo klausimas privalo būti sprendžiamas tik išnagrinėjus bylą.

7.4. Teismas nutartyje patvirtino, kad atsakovė yra nesąžininga, viską neigia ir meluoja dėl ieškinyje nurodytų faktų ir byloje esančių įrodymų.

8. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškovo L. M. atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Ieškovas, tiek prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek skųsdamas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį nepagrindė, dėl kokių priežasčių atsakovė negalės įvykdyti teismo sprendimo, jei toks bus priimtas ieškovo naudai. Atsakovei – valstybei –ieškinio suma nėra didelė.

8.2. Teismui net ir visiškai patenkinus ieškinį sprendimo įvykdymas netaps neįmanomas ar apsunkintas, todėl ieškovo prašymas atmestinas ir kaip neatitinkantis ekonomiškumo principo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos dvi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. Be to, pareiga įrodyti ir pagrįsti įrodymais šių abiejų sąlygų egzistavimą tenka laikinųjų apsaugos priemonių prašančiai šaliai (CPK 12, 178 straipsniai).

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną iš dviejų privalomųjų sąlygų – preliminarų ieškinio pagrįstumą, bet, nenustatęs antrosios sąlygos, apelianto prašomų priemonių netaikė. Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai pritaria. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, skundžiama teismo nutartis nėra prieštaringa, o joje esantys motyvai yra pakankami, suprantami ir aiškūs. Atskirojo skundo argumentai pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį nesudaro.

11. Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškinio reikalavimų pagrįstumą pagal preliminaraus vertinimo (lot. prima facie) doktriną, kuri taikytina būtent pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje, nurodęs, kad ieškinyje reikalavimai yra suformuluoti ir jie grindžiami atitinkamais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad dėl konkrečių argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų pakankamumo ieškinio reikalavimų patenkinimui sprendžiama tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Kitaip tariant, dėl įrodymų pakankamumo ir ieškinio patenkinimo galimybės pradinėje proceso stadijoje nėra ir neturi būti pasisakoma, todėl, kitaip nei yra įsitikinęs apeliantas, jokio skundžiamos nutarties motyvų prieštaringumo šiuo konkrečiu atveju nėra.

12. Taip pat nutartyje teismas aptarė apelianto akcentuojamo ieškinio sumos dydžio kriterijaus reikšmę, nurodęs, kad atsakovei (Lietuvos valstybei) tokia suma nėra didelė, o tai kartu reiškia, kad tokia aplinkybė objektyviai negali sukelti grėsmės teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui, jeigu jis visgi būti priimtas apelianto naudai. Nutartyje nurodyta, kad apeliantas iš esmės ir nepateikė jokių įrodymų (duomenų), patvirtinančių realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą, o tokie apelianto prašymo argumentai, jog atsakovė meluoja, bus ištirti nagrinėjant bylą iš esmės. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo, įvertino visus esminius ir šio tarpinio procesinio klausimo išsprendimui reikšmingus faktinius bei teisinius aspektus.

13. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas aptarė įstatyme įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinas sąlygas (tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui), ir padarė teisingą išvadą, kad, nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. Lietuvos apeliacinis teismas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlygos yra pasisakęs, kad tokia nustatyta sąlyga reiškia tik tai, jog teismas, nenagrinėdamas ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, netirdamas ir nevertindamas ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų, tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-22-516/2020).

14. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015), tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-335-881/2020).

15. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis jau suformuota teismų praktika, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018; 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-196/2019), padarė teisingą išvadą, kad preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlyga nustatyta.

16. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste negalima tapatinti su ieškinio pagrįstumo įvertinimu, kai šis klausimas yra išsprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Tik nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus (t. y. išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės) bus atsakyta į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, jei taip, kokia apimtimi, ar jo teisės pažeidžiamos, ar jos turi būti apgintos teismo tvarka, jei taip, kokiu būdu ar forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017; 2018 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-65-236/2018).

17. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs šį ginčą iš esmės, 2020 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo apelianto L. M. ieškinį atmetė. Ir nors šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau aptariama aplinkybė leidžia jau kitaip aiškinti preliminaraus reikalavimo pagrįstumo sąlygą, nei aiškino teismas pradinėje bylos proceso stadijoje – ieškinio neįsiteisėjusiu teismo sprendimu atmetimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad apelianto ieškinio reikalavimai labiau tikėtina yra nepagrįsti. Teismų praktikoje yra formuojama tokia nuostata, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, jog jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir / ar yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2014).

18. Atskirajame skunde nėra jokių argumentų, paneigiančių teismo išvadą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – nebuvimo. Tokius atskirojo argumentus, kad nutartis priimta pažeidžiant CPK 148 straipsnio 1 dalyje nurodytą trijų dienų terminą, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip neaktualius ir aiškiai nepagrįstus. Viena vertus, minėtas CPK 148 straipsnis reglamentuoja vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimą kita procedūras. Kita vertus, CPK 147 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatytas trijų dienų terminas minimas, o šioje normoje sakoma, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos.

19. Nagrinėjamoje byloje apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus apygardos teisme gautas ir užregistruotas 2019 m. gruodžio 13 d. (DOK-52729), t. y. penktadienį. Terminas apelianto prašymui išspręsti būtų pasibaigęs 2019 m. gruodžio 18 d. (trečiadienį), tačiau skundžiama nutartis priimta 2019 m. gruodžio 16 d. (pirmadienį), kitaip tariant, kitą po prašymo gavimo darbo dieną. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, CPK nustatytas procesinis terminas klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui nebuvo pažeistas, o jeigu net būtų ir kitaip, tokia aplinkybė pati savaime jokios įtakos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.