- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-26
- Bylos Nr.
- e2-685-998/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-050192021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Bučienė
- Ieškovas
- E. B., R. B.
- Atsakovas
- S. G.
- Advokatai
- Gintaras Degimas, Raimondas Mažulis
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.2.1Netesybos
- 2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
- 3.2.6.5Galutinis sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. B. ir R. B. patikslintą ieškinį atsakovui S. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo 25 857,27 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. birželio 28 d. su atsakovu sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolino 248 000 Lt (71 825,76 Eur). Paskolos sutartis beprocentinė. Atsakovas įsipareigojo iki 2018 m. birželio 30 d. grąžinti gautą paskolą. Ieškovai pažymi, kad jie tinkamai įvykdė prievolę, suteikė atsakovui paskolą, tačiau atsakovas nustatytu terminu negrąžino paskolos, todėl laikytina, kad jis pažeidė prievolę. Paskolos sutarties 3.5 punkte nurodyta, kad už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintos paskolos sumos atsakovas įsipareigoja mokėti delspinigius po 0,2 proc. nuo negrąžintos sumos. Ieškovai nurodo, kad 71 825,76 Eur suma buvo grąžinta 2019 m. gegužės 28 d. Uždelsta 333 dienas. Ieškovai paaiškina, kad gautą atsakovo įmoką paskirstė pagal Lietuvos Respublikos (toliau CK) 6.54 straipsnyje nurodytas įmokų paskirstymo taisykles, t. y. pirmiausia dengė delspinigius, paskui skolą. Gauta suma paskirstyta taip: nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. yra 333 dienos, tiek dienų atsakovas uždelsė grąžinti paskolą. Ieškovai nurodo, kad neskaičiavo delspinigių už visą 333 dienų terminą, taikė 180 dienų terminą. Delspinigių suma 25 857,27 Eur (180 d. x (71 825,76 Eur x 0,2 proc.: 100)). Iš grąžintos 71 825,76 Eur sumos atėmus 25 857,27 Eur (delspinigiai) = 45 968,49 Eur grąžinta skolos dalis. Negrąžinta skolos suma 25 857,27 Eur (paskolinta suma 71 825,76 Eur, 45 968,49 Eur grąžinta skolos dalis). Ieškovai nurodo, kad atsakovas taip pat turėtų apmokėti 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo: taikyti ieškovų reikalavimui CK 1.125 straipsnio 5 dalyje numatytą sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti; nepritaikius ieškinio senaties termino – atmesti ieškinį dėl jo nepagrįstumo; nusprendus neatmesti ieškinio dėl nepagrįstumo, tenkinti ieškinį iš dalies – priteisti 2 586,60 Eur delspinigių. Nurodo, kad 2014 m. birželio 28 d. su ieškovais sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovai paskolino jam 248 000,00 Lt (71 825,76 Eur). Paskola turėjo būti grąžinta iki 2018 m. birželio 30 d., paskola buvo beprocentė. Atsakovas nurodo, kad 71 825,76 Eur grąžino 2019 m. gegužės 28 d., sumokėdamas ją į ieškovės banko sąskaitą. Atsakovas neginčija, kad pavėlavo grąžinti paskolą sutartyje nurodytu terminu (vėlavo 333 dienas), tačiau nuo 2019 m. gegužės 28 d., kuomet grąžino visą paskolos sumą, iki pat 2021 m. sausio mėn. ieškovai jokia forma nereiškė pretenzijų dėl netesybų mokėjimo. Tik 2021 m. sausio mėn., t. y. po paskolos grąžinimo praėjus 1 metams ir 7 mėnesiams, ieškovas ėmė reikalauti, kad jis (atsakovas) be grąžintos paskolos papildomai sumokėtų 25 000 Eur netesybų. Ieškovų pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo pateiktas teismui 2021 m. liepos 17 d., praėjus daugiau nei 2 metams po paskolos grąžinimo. Apie tai, kad paskola grąžinama pavėlavus 333 dienas, ieškovai sužinojo 2019 m. gegužės 28 d.– paskolos grąžinimo dieną. Pagrindinės prievolės įvykdymo terminas šiuo atveju buvo 2018 m. birželio 30 d. Kadangi nurodytu laiku paskolos negrąžino, nuo 2018 m. birželio 30 d. prasidėjo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimas, kuris 2019 m. gegužės 28 d. baigėsi, kadangi pagrindinę prievolę įvykdė. Atsakovo teigimu, visiškai nepagrįsti ieškovų teiginiai, jog jis liko jiems skolingas ne netesybas, o pagrindinės skolos dalį. Mano, kad šiuos argumentus ieškovai teikia tik siekdami išvengti ieškinio senaties taikymo. Pažymi, kad 2019 m. gegužės 28 d. atlikus mokėjimą (grąžinus visą paskolos sumą) į ieškovės sąskaitą, ieškovai ilgą laiką (1 metus ir 7 mėnesius asmeniškai ir daugiau nei 2 metus per teismą) nereiškė pretenzijų dėl nepilno atsiskaitymo. Nors ieškovai remiasi CK 6.54 straipsnyje nurodytu įmokų paskirstymu, tačiau atsakovas pažymi, kad mokėjimo nurodyme, grąžindamas paskolą, tiksliai įvardino, jog atlieka paskolos grąžinimą. Atsakovo teigimu, ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog 2019 m. gegužės 28 d. arba per protingą laiką nuo nurodytos dienos išreiškė nesutikimą su pagrindinės skolos grąžinimu, pervestą paskolos sumą priėmė, taigi ir ieškovai 2019 m. gegužės 28 d. laikė pagrindinę prievolę įvykdytą. Tik šiuo metu, reikšdami ieškinį, ieškovai jau nurodo, jog skaičiavo delspinigius, o apskaičiuotą delspinigių sumą atėmė iš pagrindinės skolos. Pažymi, kad šie ieškovų teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais – nepateikta jokių įrodymų, jog ieškovai būtų pranešę, kad gautą sumą užskaito ieškinyje nurodytu būdu. Visa tai rodo, kad šalys 2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymą vertino kaip pagrindinės skolos grąžinimą. Taigi, ieškovai reikalavimą pareiškė praėjus daugiau nei 2 metams ne po prievolės įvykdymo termino pažeidimo, o praėjus 2 metams po pagrindinės prievolės visiško įvykdymo, todėl CK 1.125 straipsnio 5 dalyje numatytas sutrumpintas 6 mėnesių senaties terminas yra praleistas ir, taikant šį terminą, ieškinys atmestinas. Atsakovas nurodo, kad jo ir ieškovo susirašinėjimas nepatvirtina, kad jis (atsakovas) būtų pripažinęs prievolę mokėti delspinigius, todėl šiuo atveju nėra ieškinio senaties nutraukimo pagrindo, numatyto CK 1.130 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Taip pat atsakovas nurodo, kad, nors patikslintu ieškiniu ieškovai nurodo, jog jis negrąžino dalies pagrindinės skolos, pats pagrindinės skolos sumos skaičiavimas yra grindžiamas sutartyje nurodytu netesybų (delspinigių) dydžiu (Sutarties 3.5 punkte nustatyti 0,2 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną) ir paskolos grąžinimo termino praleidimu (333 dienos). Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog jie informavo atsakovą, kad 2019 m. gegužės 28 d. atliktą mokėjimą užskaito kaip dalinį pagrindinės prievolės ir delspinigių mokėjimą. Taigi, iš esmės ieškovų pareikštas reikalavimas yra reikalavimas priteisti netesybas – 0,2 procento delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, sutrumpinant delspinigių skaičiavimo terminą iki 6 mėnesių. Nors ieškovai siekia gauti delspinigius už 6 mėnesių terminą, atsakovo teigimu, jų reikalavimas yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl atmestinas.
Kita vertus, atsakovo manymu, tuo atveju, jei teismas vertintų, jog ieškovai ieškinio senaties termino nepraleido ir reikalavimo taikyti ieškinio senatį netaikytų, reikalavimas dėl ieškinyje nurodytos sumos priteisimo gali būti tenkinamas tik iš dalies, kadangi yra netesybų sumažinimo pagrindai. Nurodo, kad pagrindą sumažinti sutartyje numatytas 0,2 procento dydžio netesybas patvirtina šios aplinkybės: pirma, nors ieškovai iš esmės reiškia reikalavimą dėl netesybų priteisimo, jokių įrodymų apie nuostolius, patirtus dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo nepateikė. Antra, 0,2 procento delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, atsižvelgiant į paskolos sumą (71 825,76 Eur), reiškia, jog už vieną uždelstą dieną turėtų mokėti po 143,65 Eur. Delspinigiai yra netesybų rūšis, o reikalavimas taikyti delspinigius yra reikalavimas taikyti skolininkui sutartinę civilinę atsakomybę. Civilinė atsakomybė yra ne baudinio, o kompensacinio pobūdžio teisinės atsakomybės priemonė, todėl ją taikant siekiama ne nubausti skolininką, pažeidusį sutartį, ar leisti kreditoriui pasipelnyti, o kompensuoti kreditoriaus patirtus nuostolius. 143,65 Eur delspinigių suma už kiekvieną uždelstą dieną yra ypač didelė suma, todėl ji taptų kreditoriaus pasipelnymo ir skolininko baudimo priemone. Trečia, šiuo metu esančios bankų ir kitų kredito įstaigų palūkanų normos už vienerius metus svyruoja nuo 0,05 ir 2,5 procento. Įstatyme numatytos 5 procentų dydžio palūkanos, perskaičiavus į vienos dienos palūkanų dydį, sudaro 0,014 procento. Sutartyje numatyti 0,2 procento delspinigiai yra daugiau nei 14 kartų didesni, o perskaičiavus juos į metinį dydį sudarytų net 73 procentus per metus. Ketvirta, nors ieškovai patikslintame ieškinyje teigia, jog atsakovas negrąžino dalies pagrindinės skolos, 2019 m. gegužės 28 d. visa sutartyje nurodyta suma buvo sumokėta. Penkta, jis (atsakovas) be 2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo yra perdavęs ieškovui ir didesnių sumų arba kitokiu būdu suteikęs turtinės naudos – jo (atsakovo) vadovaujama įmonė ieškovo naudai atliko 2 680 Eur rangos darbus (apie tai, kad tokie darbai buvo atlikti, ieškovas pripažino susirašinėdamas su atsakovu), be to, 2016–2017 m. daliniais mokėjimais jis (atsakovas) perdavė ieškovui 6 970 Eur grynaisiais pinigais, tačiau, pasitikėdamas ieškovu, neužfiksavo šios sumos perdavimo raštu. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas mokėti 0,2 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsikaityti dieną prasilenkia su teisingumo ir protingumo principais. Kadangi jokių duomenų apie didesnius ieškovų nuostolius nėra, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, mano, jog protingas delspinigių dydis šiuo atveju būtų 0,02 procento už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Tai sudarytų 7,3 procento delspinigių per metus. Toks dydis gerokai viršija šiuo metu kredito įstaigų siūlomas palūkanas ir yra didesnis nei įstatymais numatytos palūkanos. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 5 dalyje numatytą senaties terminą, sumažinus delspinigius iki 0,02 procento ribos, ieškovai įgytų teisę į 2 586,60 Eur delspinigius: 0,02 delspinigiai nuo 71 825,76 Eur sumos už dieną: 14,37 Eur. Delspinigiai už 180 dienų: 2 586,60 Eur. Pažymi, kad ieškovas pripažino gavęs papildomą turtinę naudą iš jo (atsakovo) – atsakovas atliko 2 680 Eur vertės rangos darbus, be to, kur kas didesnė suma nefiksuojant mokėjimų 2016–2017 m. (viso 6 970 Eur) buvo sumokėta grynaisiais. Atsakovo teigimu, papildomai gauta nauda šiuo atveju viršija sumažintą delspinigių sumą ir ieškovų reikalavimas dėl delspinigių priteisimo negali būti tenkinamas. Tuo atveju, jei teismas nelaikytų nustatyta, jog ieškovai be paskolos grąžinimo gavo ir kitą turtinę naudą, jų reikalavimas gali būti tenkinamas tik 2 586,60 Eur sumos ribose.
Teismo posėdžio metu ieškovas ieškinį palaikė, rėmėsi ieškinyje nurodytais motyvais. Papildė, kad atsakovas turi statybos įmonę, kuri atliko remontą, byloje pateikti susirašinėjimai yra dėl rangos darbų ir tai nėra susiję su paskola. Kai atsakovas grąžino pagrindinę skolą, du metus po to nuolat vyko derybos dėl likusios skolos grąžinimo. Teigė, kad atsakovą 2019 m. birželio mėn. žodžiu informavo apie delspinigių įskaitymą. Kai atsakovas pradelsė grąžinti skolą (2018 m. birželio 30 d.), ragino atsakovą, kad grąžintų paskolą. Pažymėjo, kad atsakovas 2019 m. gegužės 28 d. grąžino tik dalį skolos. 2019 m. gegužės 28 d. pateikė prašymą notarei dėl vykdomojo įrašo, tačiau paaiškėjo, jog tą dieną atsakovas atliko mokėjimą. Notarė vykdomojo įrašo neatliko, negali paaiškinti, kodėl notarė neatliko vykdomojo įrašo, neatsimena proceso. Dėl atsakovo atsiliepime išsakytų teiginių, jog jis grąžino 6 970 Eur, ieškovas nurodė, kad tai buvo kiti santykiai, nesusiję su šia paskolos sutartimi.
Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė, rėmėsi ieškinyje nurodytais motyvais. Paaiškino, kad ragino atsakovą grąžinti skolą, atsakovas nuolat negalėdavo kalbėti ir vengė susitikti.
Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas ieškinį palaikė. Rėmėsi ieškinio motyvais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovas prašė taikyti senatį, ieškinį atmesti arba tenkinti iš dalies, rėmėsi atsiliepime nurodytais motyvais. Paaiškino, kad paskolą grąžino 2019 m. gegužės 28 d. Jokių pretenzijų ieškovai nereiškė. Ieškovai tik 2020 m. gruodžio mėn. pradėjo reikšti pretenzijas dėl skolos grąžinimo. Paaiškino, kad ieškovui atliko remonto darbus, už remontą neėmė pinigų, tikėjosi, kad tai bus paskolos grąžinimas, kompensavimas. Jis grynais pinigais atiduodavo paskolą, kai ieškovas prašydavo pinigų, pinigų grąžinimas nebuvo įforminimas. Pripažino, kad paskolą grąžino pavėlavęs, delspinigių nemokėjo, nes ieškovai jokių pretenzijų nereiškė, neprašė delspinigių. Pažymi, kad delspinigiai yra nerealūs, per dideli. Nurodė, kad hipoteka nėra nuimta, kad tam iki šiol nebuvo poreikio.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė taikyti senatį, ieškinį atmesti arba tenkinti iš dalies. Rėmėsi atsiliepimo motyvais. Papildė, kad ieškovai po skolos grąžinimo nepranešė atsakovui, kaip skirstė skolos grąžinimą, t. y. kad dalį skolos užskaitė kaip delspinigius.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. birželio 28 d. ieškovas ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovai atsakovui paskolino 248 000 Lt (71 825,76 Eur). Paskola beprocentinė. Paskolos grąžinimui užtikrinti atsakovas ieškovams įkeitė pastatą, adresu (duomenys neskelbitini).
2014 m. liepos 5 d. Plungės raj. 1-ajame notarų biure sudaryta sutartinė hipoteka (paprastoji hipoteka), pagal kurią atsakovas ieškovams įkeitė pastatą, adresu (duomenys neskelbitini). Negrąžintos skolos dydis – 71 825,76 Eur.
Paskolos sutarties 1 punktu paskolos gavėjas (atsakovas) įsipareigojo gautą paskolą grąžinti iki 2018 m. birželio 30 d. Pagal sutarties 3.5 punktą šalys susitarė, kad už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintos paskolos sumos atsakovas įsipareigoja mokėti delspinigius po 0,2 proc. nuo negrąžintos sumos.
2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymu atsakovas į ieškovės sąskaitą pervedė 71 825,76 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas – „paskolos grąžinimas (Sutartinė hipotekos sutartis, 2014-07-05. 10.00 val. Plungė)“.
Taigi tarp šalių susiklostė paskolos prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnis). Byloje ginčo dėl to, jog atsakovui buvo suteikta paskola, nėra. Taip pat nėra ginčo, jog atsakovas 2019 m. gegužės 28 d. pervedė į ieškovės sąskaitą 71 825,76 Eur, tačiau šalys skirtingai vertina pervestų lėšų paskirtį.
Ieškovų teigimu, pervesta pinigų suma iki galo nebuvo grąžinta visa paskola, kadangi iš pervestų lėšų, vadovaujantis CK 6.54 straipsniu, pirmiausia buvo padengti 25 857,27 Eur delspinigiai, likusia 45 968,49 Eur suma padengta dalis skolos, todėl atsakovo negrąžintos skolos suma sudaro 25 857,27 Eur.
Atsakovo teigimu, 2019 m. gegužės 28 d. pavedimu jis grąžino ieškovams visą skolą, ieškovai pervestą paskolos sumą priėmė, nenurodė, kad gautą sumą užskaito kitokiu būdu, o reikalavimą dėl prievolės įvykdymo termino pažeidimo jam pareiškė praėjus daugiau nei 2 metams.
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmokų paskirstymo tvarką
CK 6.54 straipsnis reglamentuoja skolininko sumokėtų įmokų paskirstymo tvarką ir sutarties šalių veiksmus, vykdant sutartinius piniginius atsiskaitymus. Šio straipsnio 1–4 dalys nustato eilę, kuria įskaitomos skolininko sumokėtos sumos dengiant skolą, jeigu šalys sutartimi nesusitarė dėl skolininko mokamų įmokų paskirstymo tvarkos.
Bylos duomenimis, šalys įmokų paskirstymo tvarkos sutartimi nebuvo aptarusios, todėl šiuo atveju, nesant šalių susitarimo dėl įmokų paskirstymo, taikoma CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka.
Pagal įstatyme nustatytą eilę įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eile – palūkanoms; trečiąja eile – netesyboms mokėti; ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti.
CK 6.54 straipsnio 5 dalis nustato kreditoriui teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse.
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.54 straipsnio 5 dalį, yra nurodęs, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017).
Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, įstatymas nustato kreditoriui ne pareigą, o teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jei skolininkas nurodo kitokią, negu nustatyta sutartyje ar įstatyme, jos įskaitymo eilę. Tai reiškia, kad sutartyje ar įstatyme nustatyta įmokų paskirstymo tvarka skolininko pasiūlymu gali būti keičiama tik kreditoriui sutinkant, t. y. abiem sutarties šalims sutariant pakeisti įmokų įskaitymo eiliškumą. Kreditorius turi teisę nesutikti keisti įmokų įskaitymo eiliškumo. Tokiu atveju įmokos toliau įskaitomos šalių sutarta arba įstatyme nustatyta tvarka.
Kreditoriui atsisakius priimti įmoką skolininko nurodyta tvarka, skolininko prievolė nepasikeičia ir jam išlieka pareiga mokėti skolą, palūkanas ir netesybas sutartyje ar įstatyme nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad, atsisakius priimti įmoką skolininko nurodyta tvarka ar netgi ją grąžinus, jei buvo sumokėta, kreditoriui išlieka teisė reikalauti, kad skolininkas vykdytų prievolę sutarta ar įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to sutarties ar įstatymo nustatyta tvarka sumokėtos įmokos grąžinimas neatitiktų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 straipsnis).
Šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir informuoti viena kitą apie atliekamus veiksmus (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis), todėl kreditorius, atsisakydamas skolininko siūlymo priimti kitokį įmokų paskirstymo eiliškumą ir įskaitydamas įmokas pagal įstatyme ar sutartyje nurodytą eiliškumą, privalo informuoti apie tai skolininką. Nagrinėjamu atveju tai reikšminga dėl to, kad skolininkas, manydamas, jog kreditoriaus atsisakymas pakeisti įmokų įskaitymo tvarką jo siūloma tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų, turėtų galimybę pažeistas teises operatyviai ginti įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017).
Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovams tenka pareiga įrodyti, jog tinkamai ir suprantamai informavo atsakovą apie 2019 m. gegužės 28 d. gautos įmokos paskirstymą.
Teismas pažymi, kad Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
Minėta, jog ieškovai turi įrodyti aplinkybę, kad informavo atsakovą apie gautos įmokos paskirstymą. Kaip matyti iš 2019 m. gegužės 28 d. atsakovo mokėjimo nurodymo, atsakovas jame nurodė, kad pervedama 71 825,76 Eur suma yra paskolos grąžinimas. Byloje nepateikta jokių duomenų, kad ieškovai atsisakė priimti įmoką pagal atsakovo nurodymą, t. y. jog tai yra skolos grąžinimas. Taip pat byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad ieškovai informavo atsakovą apie kitokį įmokos paskirstymą negu nurodyta atsakovo mokėjimo nurodyme (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis). Ieškovų teigimu, jie žodžiu informavo atsakovą, kad iš grąžintos sumos bus įskaityti delspinigiai, tačiau iš pačių ieškovų paaiškinimų darytina išvada, jog atsakovas nei apie paskaičiavimo metodiką, nei galutinę delspinigių įskaitymo sumą nebuvo informuotas. Kaip nurodė ieškovai, jie derėjosi su atsakovu, kad atsakovas turėtų kompensuoti už pavėluotą skolos grąžinimą, bet duomenų, kad ieškovai informavo atsakovą, kaip 2019 m. gegužės 28 d. buvo paskirstyta atsakovo įmoka, nėra. Patys ieškovai taip pat nurodė, kad buvo siūlomos įvairios sumos, jie (ieškovai ir atsakovas) lyg ir sutardavo dėl galimos delspinigių sumos, bet vėliau bendro sutarimo nepriimdavo. Atsakovas sutiko, jog skolą grąžino pavėlavęs, taip pat nurodė, kad buvo kalba su atsakovais, jog reikės kompensuoti už pavėluotą paskolos grąžinimą, tačiau ieškovai nebuvo įvardiję konkrečios sumos, priėmė 2019 m. gegužės 28 d. mokėjimą bei nereiškė pretenzijų, kad skola iki galo neapmokėta.
Ieškovai byloje pateikė 2019 m. gegužės 28 d. prašymą notarui atlikti vykdomąjį įrašą, kuriame nurodė, kad negrąžintos skolos dydis 71 825,76 Eur, delspinigiai po 0,2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo negrąžintos sumos, skaičiuojant nuo skolos grąžinimo termino pabaigos dienos iki prašymo atlikti vykdomąjį įrašą pateikimo dienos. Nurodė, kad pateikę prašymą sužinojo, jog atsakovas į ieškovės sąskaitą pervedė 71 825,76 Eur, su prašymu nieko nebedarė ir vykdomojo įrašo negavo. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovai sutiko, jog prašymu prašė išduoti vykdomąjį įrašą ne tik dėl pagrindinės skolos, bet ir dėl delspinigių, tačiau, gavę 71 825,76 Eur pervedimą, su prašymu nieko nebedarė. Taigi, jei, kaip nurodo ieškovai, jie iš gautų 71 825,76 Eur dalį sumos, t. y. 25 857,27 Eur, įskaitė į delspinigius ir laikė, kad atsakovas liko jiems skoloje 25 857,27 Eur pagrindinės skolos, buvo pagrindas išduoti vykdomąjį įrašą likusiai skolai, tačiau ieškovai tokių veiksmų nesiėmė. Vertindamas tokias aplinkybes, teismas daro labiau tikėtiną išvadą, jog 2019 m. gegužės 28 d. ieškovai priėmė iš atsakovo skolos apmokėjimą ir sutiko, kad su jais tą dieną buvo iki galo atsiskaityta (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Byloje jokių objektyvių duomenų, kad iki 2021 m. sausio mėn. ieškovai būtų nurodę atsakovui, kad jis jiems liko skoloje pagal 2014 m. birželio 28 d. paskolos sutartį, nepateikta (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis). Remiantis byloje pateiktais šalių elektroninių laiškų susirašinėjimais, nustatyta, kad šalių susirašinėjimas prasidėjo 2021 m. sausio 8 d. Iš pateiktų susirašinėjimų galima daryti išvadą, jog tarp šalių bendravimas iki tol vyko ir žodžiu, tačiau, vertinant elektroninių laiškų turinį, nėra pagrindo vienareikšmei išvadai, jog atsakovo 2019 m. gegužės 28 d. pervesta suma buvo įskaityta taip, kaip nurodo ieškovai. Priešingai, iš šalių susirašinėjimo matyti, kad kalba eina apie kompensavimą už pavėluotą paskolos grąžinimą, netesybų skaičiavimą, derybas dėl su sumos. Visos šios aplinkybės rodo, kad 2019 m. gegužės 28 d. ieškovai sprendimo iš atsakovo pervestos sumos įskaityti 25 857,27 Eur kaip delspinigius nebuvo priėmę ir vėliau dar vedė derybas dėl delspinigių sumos bei mokėjimo terminų. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėtina ir tai, kad šalių paaiškinimais, elektroninių susirašinėjimų duomenimis nustatyta, jog šalys yra gerai pažįstamos, bendradarbiauja ir kitais klausimais (rangos), todėl tikėtina, kad šalys galėjo tartis ir dėl kitokių delspinigių, negu numatyti paskolos sutartyje. Neatmestina ir atsakovo versija, kad jis kaip kompensaciją už pavėluotą paskolos grąžinimą ieškovui atliko rangos darbus. Kaip matyti, ieškovas aplinkybę, jog atsakovas atliko rangos darbus, pripažino elektroninių susirašinėjimų metu, 2021 m. sausio 8 d. elektroniniame laiške nurodydamas, kad atsakovo atlikti remonto darbai neatitinka atsakovo nurodytos kainos ir tai galėtų būti tik simbolinė kompensacija.
Taigi byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad ieškovai 2019 m. gegužės 28 d. paskirstė atsakovo 2019 m. gegužės 28 d. pavedimu pervestus 71 825,76 Eur taip kaip teigia ieškinyje, t. y. kad 25 857,27 Eur buvo įskaityti į delspinigius, todėl teismas, vertindamas šalių paaiškinimus bylos įrodymų kontekste, daro išvadą, kad ieškovai 2019 m. gegužės 28 d. priėmė atsakovo pervestus pinigus kaip pagrindinės skolos grąžinimą, o dėl kompensacijos už pavėluotą paskolos grąžinimą buvo vedamos derybos (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Be to, pažymėtina ir tai, kad 2019 m. gegužės 28 d. atsakovo pervesta pinigų suma visiškai atitiko paskolos sumą, kas pagrįstai leidžia sutikti su atsakovo teiginiais, kad jis laikė, jog skola ieškovams buvo grąžinta 2019 m. gegužės 28 d.
Remiantis šalių 2014 m. birželio 28 d. paskolos sutarties 3.5 punktu nustatyta, jog šalys susitarė, kad už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintos paskolos sumos atsakovas įsipareigoja mokėti delspinigius po 0,2 proc. nuo negrąžintos sumos.
Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
Reikalavimams dėl netesybų (baudų ir delspinigių) taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalies bendrąja taisykle, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Bylos duomenimis, atsakovas skolą ieškovams turėjo grąžinti 2018 m. birželio 30 d., tačiau nustatytu terminu skolos negrąžino. Vadinasi, nuo šio termino prasidėjo prievolės pažeidimas, kuris baigėsi 2019 m. gegužės 28 d. atsakovui pervedus 71 825,76 Eur. Tokiu būdu, atsakovui prašant, yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovai yra praleidę sutrumpintą 6 mėnesių senaties terminą reikalavimui dėl netesybų (CK 1.125 straipsnio 5 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Taigi, teismui konstatavus, jog ieškovai 2019 m. gegužės 28 d. priėmė atsakovo įmoką kaip pagrindinės skolos grąžinimą, ieškovai yra praleidę sutrumpintą 6 mėnesių terminą reikalavimui dėl netesybų.
Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, net jeigu tarp šalių iki 2019 m. gegužės 28 d. buvo susitarimas prievolę įvykdyti vėliau, tačiau 2019 m. gegužės 28 d. buvo akivaizdus prievolės įvykdymo termino pažeidimas, nuo kurio būtų galima skaičiuoti delspinigius. Tačiau net skaičiuojant terminą nuo 2019 m. gegužės 28 d. sutrumpintas 6 mėnesių terminas yra suėjęs 2019 m. lapkričio 28 d. Byloje jokių duomenų, kad iki nurodytos datos ieškovai būtų informavę atsakovą apie jų atliktus delspinigių įskaitymus iš gautos sumos, iš kurių atsakovas būtų sprendęs, kad yra nepadengta visa paskolos suma, nepateikta (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi ir tai, kad ieškovai reikalavimus atsakovui pradėjo reikšti praėjus daugiau nei 2 metams po mokėjimo atlikimo. Įvertinęs tai, kad ieškovai nepagrindė aplinkybių, jog informavo atsakovą apie 2019 m. gegužės 28 d. įmokos paskirstymą jų nurodytu būdu, teismas ieškovų kreipimąsi į teismą būtent dėl pagrindinės skolos grąžinimo vertina kaip piktnaudžiavimą kreditoriaus teisėmis. Teismo vertinimu, tokiu būdu susidaro situacija, jog ieškovai, suprasdami aplinkybę, kad derybų būdu nepavyko susitarti su atsakovu dėl delspinigių sumos, mokėjimo terminų, savo nuožiūra sprendžia, kad skola iki galo negrąžinta ir bet kada galima kreiptis dėl jos priteisimo. Kita vertus, teismas sutinka, jog dėl laiku neįvykdytos prievolės ieškovai galimai patyrė nuostolių, tačiau šiuo atveju patys ieškovai savo neveikimu prisiėmė riziką. Minėta, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad 2019 m. gegužės 28 d. atsakovas buvo informuotas apie kitokį įmokos paskirstymą negu nurodyta atsakovo 2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodyme. Taip pat minėta, kad ieškovai nesiėmė priemonių, kad būtų išduotas vykdomasis įrašas likusiai skolai. Tokiu būdu, visos šios aplinkybės rodo, kad patys ieškovai veikė neapdairiai ir prisiėmė to pasekmes (CPK 185 straipsnis).
Apibendrinant tai, kas pasakyta, vadovaujantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, taip pat vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, konstatuotina, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovų ieškinio, todėl jis atmestinas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.38 straipsnis, 6.54 straipsnis, 6.200 straipsnio 2 dalis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl kitų ieškovės bei atsakovų argumentų
Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).
Šiuo atveju teismas sprendžia, kad kiti ieškinio ir atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Teismas taip pat pažymi, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje nustatytu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis) privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju ieškovai, kreipdamiesi į teismą, aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo skolą, todėl teismas ginčą nagrinėjo neperžengdamas ieškiniu nustatytų ribų, nepasisakydamas dėl atsakovo teiginių dėl galimo delspinigių mažinimo (CPK 2 straipsnis, 13 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Bylos duomenimis, ieškovai patyrė 1 182 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 582 Eur žyminio mokesčio išlaidos bei 600 Eur teisinės pagalbos išlaidos. Atsakovas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių duomenų nepateikė.
Atmetus ieškinį, atsakovui nepateikus bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių duomenų, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 259–260, 263, 268– 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovų R. B. ir E. B. ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.