- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-28
- Bylos Nr.
- 1A-364/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00772-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Kęstutis Jucys, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
- Nuteistasis
- R. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. kovo 31 d. laikas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 21 d., apie 2 val. 30 min., G. Ž. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio tarpusavio konflikto su broliu Ž. K. metu, tyčia vieną kartą dūrė peiliu Ž. K. į pilvo apatinę dalį, tuo padarydamas jam kiauryminį durtinį-pjautinį pilvaplėvės sužalojimą su klubo kraujagyslių pažeidimu, tai komplikavosi į ūmų nukraujavimą į išorę ir pilvaplėvės ertmę, ir dėl to nukentėjusysis Ž. K. įvykio vietoje mirė, tokiu būdu tyčia nužudė savo šeimos narį – brolį Ž. K., t. y. už tai, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 3 p.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir jo padarytą nusikaltimą perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 3 p. į BK 132 str. Taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p.
Apeliantas skunde nurodo, jog pripažįsta savo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei teigia, jog nenorėjo nužudyti savo brolio. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje jis davė teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes. Apeliantas teigia, kad konflikto metu jam brolis sudavė į veidą, todėl jis paėmė peilį, kuriuo sudavė vieną smūgį broliui, norėdamas kad šis nuo jo atsitrauktų. Apeliantas buvo įsitikinęs, jog šį smūgį broliui sudavė į koją, todėl mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal nusikaltimo, numatyto BK 132 str., požymius.
Skundo autoriaus nuomone, šio įvykio priežastis - prieš keletą metų įvykęs konfliktas, kurio metu apeliantą buvo sužalojęs nukentėjusysis Ž. K.. Teismas nepagrįstai neišsiaiškino pamėto įvykio aplinkybių. Taip pat, skunde nurodydamas savo sveikatos būklę, apeliantas sutinka, kad šio įvykio priežastis – jo girtavimas.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog nenorėjo savo brolio mirties, jį nužudė netiesiogine tyčia bei kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos jam pasirodęs provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Ši aplinkybė turi būti pripažinta apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, tuoj po įvykio jis stengėsi padėti savo broliui, bandė kviesti medikus, bet jiems neprisiskambino, todėl ėjo pas kaimynę, kurios prašė padėti iškviesti medicininę pagalbą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. K. nuteisė už tyčinį savo brolio Ž. K. nužudymą.
Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės formos, atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir, tuo pačiu, bausmės dydžio, nepaneigia.
Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nėra konstatuota, jog R. K., smogdamas peiliu broliui į pilvo sritį, siekė jo mirties, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Priešingai, nuosprendyje nurodyta, kad R. K. suprato, jog savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę ir, nors nenorėjo baudžiamajame įstatyme numatytų pasekmių, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas veikė netiesiogine tyčia ir todėl turi atsakyti už kilusias pasekmes – Ž. K. mirtį.
Apelianto nusikalstamos veikos juridiniam įvertinimui neturi jokios reikšmės į kurią kūno dalį (pilvo apačią, kirkšnį ar viršutinę šlaunies sritį) siekė pataikyti R. K.. Bet kokiu atveju, priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra akivaizdus, nes būtent apelianto padarytas sveikatos sutrikdymas buvo Ž. K. mirties priežastis. Tai konstatuota specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 29-36).
Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad byloje nėra nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.
Teismų praktikoje ši aplinkybė nustatoma tada, kai nukentėjusiojo moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininko pasiryžimą nusikalsti prieš jį (nukentėjusįjį). Byloje nustatyta, kad Ž. K., ieškodamas rakto, pažadino nuteistąjį. Šis, būdamas girtas ir neadekvačiai reaguodamas į niekuo neišsiskiriantį nukentėjusiojo elgesį, konflikto išdavoje smogė nukentėjusiajam peiliu.
Byloje nėra patikimų duomenų apie tai, kad pirmas kumščiu į veidą nuteistajam smogė Ž.K.. Priešingai, iš nukentėjusiosios O. K. parodymų matyti, kad pirmas nukentėjusiajam kumščiu smogė R. K..
Neatitinka tikrovės ir apelianto teiginiai, kad po nukentėjusiojo pavartoto smurto apeliantas griebė nuo stalo peilį ir iš karto juo smogė nukentėjusiajam. Liudytojas G. Ž. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 98-99) nurodė girdėjęs O. K. pasakytus R. K. žodžius „<...ko tu mosuojiesi peiliu...>“. Iš šių parodymų seka, kad peilis buvo panaudotas ne staiga, kaip teigia apeliantas, bet besitęsiančio konflikto metu. Tokia konflikto ir apelianto veiksmų seka neleidžia teigti, kad nuteistojo pasiryžimą nusikalsti nulėmė provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.
Pažymėtina ir tai, kad tariamai provokuojantis nukentėjusiojo elgesys negali suformuoti paskatų nužudyti kitą asmenį dėl neatsargumo. Tai netiesiogiai savo skunde pripažįsta ir pats apeliantas, nurodydamas, kad brolio elgesys jam tik „pasirodęs provokuojantis“.
Galimas nuteistojo sužalojimas, padarytas prieš ketverius metus, nėra šioje byloje įrodinėtina aplinkybė. Be to, ji neturi esminės reikšmės sprendžiant nuteistojo veikos juridinio įvertinimo klausimą.
Iš liudytojos R. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 102-104), kuriuos ji patvirtino pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 71-72) seka, kad R. K., pranešdamas apie brolio nužudymą policijai ir greitajai medicininei pagalbai, jau žinojo, jog jo brolis yra miręs. Todėl medicininės pagalbos kvietimas žinomai mirusiam asmeniui arba dirbtinio kvėpavimo darymas mirtinai į pilvo sritį sužalotam žmogui, laikytinas formalia pagalba, negalinčia turėti realaus pagrindo nužudymo padarinių plėtojimuisi. Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-67/206, 2K-39/2007).
Skirdamas nuteistajam keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra lygi nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d., sankcijos vidurkiui, pirmosios instancijos teismas BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertintas nusikalstamos veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, kaltės forma ir rūšis, atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybė, jų santykis ir kitos reikšmingos bausmės dydžiui aplinkybės. Kolegija daro išvadą, kad nuteistajam už kvalifikuotą tyčinį nužudymą paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui.
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo R. K. apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.