Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutartimi nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 21 d., apie 2.30 val., G. Ž. priklausančiame bute, esančiame Alytuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio tarpusavio konflikto su broliu Ž. K. metu tyčia vieną kartą dūrė peiliu jam į pilvo apatinę dalį, taip padarė jam kiauryminį durtinį-pjautinį pilvaplėvės sužalojimą su klubo kraujagyslių pažeidimu, tai sukėlė ūmaus nukraujavimo į išorę ir pilvaplėvės ertmę komplikacijas, dėl to nukentėjusysis Ž. K. įvykio vietoje mirė; taip tyčia nužudė savo šeimos narį – brolį Ž. K.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutartį, pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnį.

Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis nurodė, jog 2010 m. liepos 20 d. su seserimi O. K., broliu Ž. K. pas G. Ž. namuose girtavo; apsvaigęs nuėjo miegoti, naktį jį pažadino brolis Ž., sudavė kumščiu į veidą, reikalavo duoti raktus, kad išleistų iš buto kaimyną R. Su broliu jie susistumdė, šis ėmė jį mušti, ant stalo gulėjusiu peiliu kasatorius nurodo dūręs broliui į koją, norėdamas apsiginti; sužalojęs brolį jis stengėsi paskambinti greitajai medicinos pagalbai, tačiau neprisiskambinęs nuėjo pas kaimynę paprašyti iškviesti greitąją medicinos pagalbą, grįžęs rado brolį mirusį. Kasatorius mano, kad jo veiksmams galėjo turėti įtakos prieš ketverius metus buvęs įvykis, kurio metu peiliu į krūtinę jis buvo sužalotas brolio Ž. K., gulėjo ligoninėje, nors jis apie šį įvykį teigė minėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tačiau šie į tai nereagavo. Be to, kasatorius nurodo, kad jis buvo įrašytas į psichikos sveikatos centro įskaitą, jam buvo nustatytas lengvas protinis atsilikimas, jis linkęs pamiršti buvusius įvykius. Tyčia savo brolio nužudyti nenorėjo, o nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis brolio elgesys, jis šį nužudė dėl neatsargumo.

Teismas, pasak kasatoriaus, neišsamiai ištyrė įrodymus, pažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimus. Teismo procesinis dokumentas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte keliamų reikalavimų (turi būti išdėstyti ne tik įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus). Teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl jam nukentėjusiojo padarytų sužalojimų. Iš teismo pateiktų argumentų, be to, visiškai neaišku, kodėl teismas daro išvadą, paremtą vieno eksperto išvada apie jo būklę. Nebuvo atlikta stacionari teismo psichologinė-psichiatrinė ekspertizė, kurioje privalėjo būti nurodyta, ar kasatorius nebuvo afekto būsenos, ar jo liga neturėjo įtakos nusikaltimui. Iš pirmosios instancijos teismo argumentų visiškai neaišku, kodėl teismas daro išvadą, kad paneigta jo versija, jog tyčia nužudyti brolio jis nenorėjo, ketino tik pagąsdinti, kad prieš jį toliau nesmurtautų. Kasatorius teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis jam grįstas prielaidomis, taip pat nurodo, kad nepaneigta jo versija dėl gynybos nuo buvusio ir esamo nukentėjusiojo smurto.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti įrodymai nepaneigia kasatoriaus versijos, kad jis buvo mušamas, sužalotas, jo brolis buvo agresyvus, atliko bausmę už smurtinius nusikaltimus ir jam kėlė grėsmę. Negalima pripažinti, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje 2K-649/2005 m. konstatavo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kasatorius, pabrėždamas teisingo proceso svarbą, nurodo, kad iš teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas taip pat reiškia ir tai, kad nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti nutylėtų argumentų, įrodymų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui, teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Nuteistasis kasaciniame skunde, be kitų argumentų, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymų vertinimą. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, todėl minėti nuteistojo R. K. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.

Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį.

Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme provokuojantis nukentėjusiojo elgesys nepasitvirtino: iš įvykio vietoje buvusiosios liudytojos O. K. parodymų buvo nustatyta, kad būtent R. K. pirmasis smogė kumščiu Ž. K., tokius parodymus ji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje, taigi provokuojančio Ž. K. elgesio nebuvo nustatyta, fiziologinio afekto buvimo prielaidų taip pat.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo elgesys galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas bei turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl teismų išvados dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos aplinkybės nebuvimo yra pagrįstos.

Dėl kaltininko tyčios turinio nustatymo

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu ir po jo bei kt.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė, kad R. K., smogdamas savo broliui peiliu į pilvo sritį, suprato, jog tokiais veiksmais kėsinasi į brolio Ž. K. gyvybę, ir nors nenorėjo baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia, ir teisingai R. K. veiką kvalifikavo kaip nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl kitų argumentų

R. K. kasaciniame skunde prašo jam atlikti stacionarinę psichologinę psichiatrinę ekspertizę. Pažymėtina, kad šioje byloje 2010 m. rugsėjo 22–-spalio 14 d. jam buvo atlikta teismo psichiatrinė psichologinė ekspertizė. Šios ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad R. K. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, dėl psichikos būklės galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę), valdyti savo veiksmus (T. 1, b. l. 74-76). Ekspertizės tyrimo eiga buvo tinkama, todėl kasatoriaus prašymas skirti stacionarinę teismo psichiatrinę psichologinę ekspertizę atmetamas.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą.

Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo R. K. apeliacinį skundą ir jį atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, priimtas nepalankus R. K. procesinis sprendimas nereiškia BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.