- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-20
- Bylos Nr.
- e2A-716-798/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-00464-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Madaris“
- Atsakovas
- Kretingos rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Žilvino Terebeizos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Madaris“ ir atsakovės Kretingos rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Madaris“ ieškinį atsakovei Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl netesybų skaičiavimo pripažinimo neteisėtu ir skolos už atliktus darbus priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Madaris“ kreipėsi teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovės Kretingos rajono savivaldybės administracijos netesybų priskaičiavimą ieškovei UAB „Madaris“ neteisėtu, priteisti iš atsakovės Kretingos rajono savivaldybės administracijos ieškovės UAB „Madaris“ naudai 7 110 Eur skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė 2021 m. balandžio 15 d. gavo Kretingos rajono savivaldybės administracijos raštą dėl netesybų su delspinigių pažyma, kuriame atsakovė nurodė, jog priskaičiuoja netesybas už uždelstus darbus pagal sutartį ir šią delspinigių sumą išskaičiuos iš atliekamo mokėjimo pagal ieškovės pateiktą pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sąskaitą faktūrą. Ieškovė UAB „Madaris“ nesutinka su atsakovės Kretingos rajono savivaldybės atliktu netesybų skaičiavimu ir atsakovės įvykdyta netesybų sumos išskaita iš ieškovei mokėtinų pagal sutartį sumų. Statybos rangos sutartimi Nr. S1-1031 (toliau – ir Sutartis) UAB „Madaris“ (toliau – ir rangovė) įsipareigojo Kretingos rajono savivaldybės administracijos (toliau – užsakovė) užsakymu atlikti supaprastinto projekto parengimą dirbtinės dangos įrengimui vaikų žaidimų aikštelėje Pastauninko parke, Maironio g. 2A, Kretingos m. bei jos aptvėrimo tvora ir darbų pagal parengtą projektą (toliau – ir darbai). Rangovė pagal Sutartį sulygtus darbus turėjo užbaigti 2019 m. gegužės 7 d. Užsakovei buvo žinoma (visą informaciją šalys siuntė elektroniniu paštu, apsikeisdavo oficialiais informaciniais raštais), kad darbų vykdymo metu, ne dėl rangovės kaltės, o dėl objektyvių priežasčių užtruko supaprastinto projekto parengimo darbai, nes rangovei pradėjus projektavimą, padarius topografinę nuotrauką, paaiškėjo, kad objekte esantys vaikų žaidimo aikštelės įrenginiai įrengti ant inžinerinių vandentiekio tinklų. Tuomet rangovė tęsė Sutarties vykdymą – rengė projektą. Vėliau dar kartą teko stabdyti Sutarties vykdymą, nes užsakovė nepateikė pastabų dėl projekto sprendinių, projektas ilgą laiką buvo nesuderintas, dėl ko faktiškai pradėti statybos rangos darbus nebuvo įmanoma. Dėl nurodytų priežasčių Sutarties vykdymas rangovės prašymu ir užsakovės raštišku sutikimu / pritarimu buvo stabdomas 3 kartus, viso 180 dienų terminui. Šiuo metu užsakovė yra priėmusi visus rangovės atliktus darbus ir tuo pačiu nenurodė, kad dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas prarado prasmę. Jeigu užsakovė apsispręstų skaičiuoti rangovei baudą, pastebėjo, kad Sutarties 12.4 papunktyje nurodyta bauda – 50 Eur yra aiškiai per didelė. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų ir ginčo šalių raštuose išdėstytų argumentų matyti, kad ieškovė nors ir pavėluotai, tačiau visa apimtimi bei kokybiškai įvykdė sutartinius įsipareigojimus. Tuo tarpu atsakovė pateikė iš esmės vienintelį argumentą, jos manymu suteikiantį jai teisę teigti, kad sutartinių įsipareigojimų pavėluotas įvykdymas turėjo esminės įtakos teisei skaičiuoti netesybas – atsakovė turėjo tesėtus lūkesčius dėl projekto įgyvendinimo per šešis mėnesius, o darbus stabdė tik siekdama bendradarbiauti su ieškove, nes nepalankių sąlygų vykdyti įsipareigojimus pagal esamą situaciją neįžvelgė. Šiuo atveju atsakovė ne tik nenurodo, kokius nuostolius ji patyrė dėl termino praleidimo, bet ir pateikia visiškai nelogišką paaiškinimą dėl savo paties veiksmų, kuriais atsakovė faktiškai sutiko su Sutarties termino pratęsimu. Ieškovė prašė teismo pripažinti atsakovės reikalavimą dėl netesybų mokėjimo neteisėtu arba sumažinti jas iki protingo dydžio skaičiuojant 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo sutarties kainos ne daugiau kaip už 180 uždelstų dienų. Tenkinus pirmąjį reikalavimą, ieškovė pareiškė išvestinį reikalavimą dėl skolos pagal Sutartį priteisimo.
Atsiliepimas
2. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad šalys susitarė, jog rangovė darbus atliks per 6 mėnesius, iš jų per 2 mėnesius parengs projektą. Vykdant Sutartį ji buvo stabdoma 6 kartus: 3 kartus dėl aplinkybių, kurios trukdė laiku atlikti projektavimo darbus, pradėti vykdyti statybos darbus, ir 3 kartus negalint vykdyti darbų dėl oro sąlygų. Nepagrįstais laikytini ieškovės teiginiai, kad darbai nepertraukiamai buvo stabdomi iki 2020 m. balandžio 17 d. Darbai pirmą kartą buvo stabdomi nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2019 m. gegužės 11 d. Ieškovė dėl pakartotinio sustabdymo į atsakovę kreipėsi tik 2019 m. birželio 20 d., t. y. praėjus beveik mėnesiui, per kurį darbai turėjo būti vykdomi. Antrą kartą darbai buvo stabdomi laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2019 m. rugpjūčio 25 d. Taigi, tarp pirmojo ir antrojo darbų sustabdymo buvo net 46 dienų laikotarpis, kuriuo ieškovė turėjo vykdyti darbus pagal Sutartį. Ieškovė į atsakovę dėl pakartotinio darbų sustabdymo kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 26 d. Atsakovė trečią kartą sustabdė darbų vykdymą laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. spalio 27 d. Ieškovė į atsakovę dar kartą dėl darbų sustabdymo kreipėsi 2019 m. spalio 31 d. Ketvirtą kartą darbai buvo stabdomi tik 30 dienų laikotarpiui nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. Ieškovė į atsakovę, prašydama dar kartą sustabdyti darbų vykdymą, kreipėsi 2019 m. gruodžio 5 d. Darbai penktą kartą buvo sustabdyti nuo 2019 m. gruodžio 10 d. iki 2020 m. vasario 7 d. Ieškovė pateikė prašymą pakartotiniam darbų sustabdymui šeštą kartą 2020 m. vasario 14 d., kurio pagrindu darbai buvo sustabdyti paskutinį kartą nuo 2020 m. vasario 18 d. iki 2020 m. balandžio 17 d. Darbai su pertraukomis iš viso buvo sustabdyti 330 dienų. Darbai turėjo būti atlikti iki 2019 m. gegužės 7 d., tačiau buvo tinkamai užbaigti ir priimti tik 2021 m. kovo 26 d. Kadangi rangovė uždelsė objekto darbus, t. y. neįvykdė darbus per nustatytą terminą, jai pagrįstai ir teisėtai buvo taikomos netesybos – 20 proc. sutartinės objekto kainos. Šiuo atveju aplinkybė, kad atsakovė nenutraukė Sutarties, vadovaudamasi Sutarties 14.3 punktu, nereiškia, jog atsakovė nenustatė ieškovės kaltės vėluojant vykdyti darbus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB „Madaris“ iš atsakovės Kretingos rajono savivaldybės administracijos 3 555 Eur skolą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
3.1. Ieškovė ieškinyje teigia, kad atsakovė negalėjo atlikti įskaitymo, nes gavusi atsakovės 2021 m. balandžio 15 d. raštą dėl netesybų, informavo atsakovę, kad nesutinka su netesybų skaičiavimu. Teismo vertinimu, atsakovės 2021 m. balandžio 15 d. raštas yra atsakovės pareiškimas dėl pagal Sutartį priskaičiuotų netesybų įskaitymo į atsakovės pagal sutartį ieškovei priklausančias sumas. Šiame rašte aiškiai nurodoma priskaičiuotų netesybų suma ir aplinkybė, kad ši suma bus išskaičiuota iš pagal Sutartį ieškovei mokėtinų sumų. Tai, teismo vertinimu, reiškia, kad šiuo pranešimu atsakovė pareiškė, jog atsakovės prievolė (nurodytos netesybų sumos apimtimi) pasibaigia atlikus priskaičiuotų netesybų įskaitymą į atsakovės pagal sutartį ieškovei priklausančias sumas. Faktas, kad rašte buvo nurodyta, jog išskaičiavimas bus įgyvendintas ateityje atliekant mokėjimą pagal ieškovės pateiktą sąskaitą faktūrą, teismo nuomone, reiškia ne tai, kad aptariamu raštu nebuvo pareikšta apie įskaitymą, bet tiesiog informavimą apie tai, jog dėl šiuo raštu atliekamo įskaitymo ateityje bus išmokėta mažesnė suma nei priklausytų pagal Sutartį. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, teismas sprendė, kad atsakovė 2021 m. balandžio 15 d. raštu iš esmės tinkamai pareiškė įskaitymą. Todėl aplinkybė, kad ieškovė nesutiko su minėtame rašte priskaičiuotomis netesybomis nesudaro pagrindo įskaitymą laikyti neteisėtu.
3.2. Išanalizavęs byloje pateiktą Sutartį, teismas vertino, kad šalių sudaryta Sutartis buvo kompleksinio pobūdžio. Ji apėmė ne tik statybos darbus. Ieškovė pagal sutartį buvo įsipareigojusi atlikti ir projektavimo darbus, ir atlikti pastatytų statinių bei žemės sklypo kadastrinius matavimus, parengti jų kadastrinių matavimų bylas. Be to, vykdydama statybos darbus, ieškovė, be kita ko, turėjo tinkamai kaupti, pildyti, saugoti ir tvarkyti reikiamus dokumentus, išsaugoti nesugadintus inžinerinius tinklus ar kitus infrastruktūros elementus, geodezinius ženklus, statybos objekte ar šalia jo, o juos pažeidus, savo lėšomis atstatyti jų pirmykštę būklę, organizuojant statybos užbaigimą, pateikti reikalingus dokumentus. Vadinasi, tinkamu Sutarties (joje numatytų (darbų) prievolių) įvykdymu gali būti laikomas tik tinkamas visų ieškovės prisiimtų įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymas. Dėl šios priežasties, vertinant, ar ieškovė praleido Sutartyje nustatytą terminą Sutartyje nustatytiems darbams tinkamai atlikti, aktualus ne faktinis statybos rangos darbų pabaigos momentas, bet visų ieškovės prisiimtų įsipareigojimų (darbų) pagal Sutartį tinkamo įvykdymo momentas, be kita ko, apimantis ir tinkamą reikiamos dokumentacijos sutvarkymą ir pateikimą atsakovei, pastatytų statinių ir žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimą, jų kadastrinių matavimų bylų parengimą ir pateikimą atsakovei. Teismo vertinimu, ieškovei laiku tinkamai neįvykdžius dalies Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (neatlikus dalies numatytų darbų), Sutartis negali būti laikoma tinkamai įvykdyta ir, vadovaujantis Sutarties 12.4 punktu, atsakovei atsiranda teisė skaičiuoti netesybas.
3.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.73 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nustatyta, kad dalinis prievolių įvykdymas yra vienas iš pagrindų mažinti netesybas. Todėl teismas sutiko, kad aplinkybė, jog atitinkamu momentu buvo faktiškai įvykdyti pagrindiniai Sutartyje numatyti darbai (jais buvo statybos rangos darbai), gali turėti reikšmę, vertinant, ar reikalaujamų netesybų dydis yra protingas, ar netesybos nėra aiškiai per didelės.
3.4. Sutartis buvo sudaryta ir įsigaliojo 2018 m. lapkričio 7 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad praėjus mėnesiui po Sutarties sudarymo (2018 m. gruodžio 7 d.) paaiškėjo, kad ten, kur atsakovė pagal Sutartį pageidavo pastatyti vaikų žaidimų aikštelę, to padaryti negalima dėl inžinerinių tinklų buvimo toje vietoje. Apie šią aplinkybę ieškovei nebuvo žinoma, jos ji negalėjo numatyti, nes galėjo pagrįstai tikėtis, kad atsakovė užduotį dėl vaikų žaidimų aikštelės projektavimo vietos suformuluos tinkamai. Pagal Sutartį ieškovė neprisiėmė tokios nenumatytos aplinkybės atsiradimo rizikos. Vadinasi, ieškovė negali būti laikoma atsakinga ir jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė už laiką, sugaištą šalinant šią projektavimo metu nustatytą aplinkybę, ir vėlavimą įvykdyti Sutartį, kurį nulėmė aptariama aplinkybė.
3.5. Minėta, kad apie aplinkybę, dėl kurios ieškovė negalėjo atlikti projektavimo darbų, ieškovė sužinojo 2018 m. gruodžio 7 d., atlikus topografinę nuotrauką. Atsakovė neteigė, neįrodinėjo ir byloje nėra įrodymų, kad ieškovė iki 2018 m. gruodžio 7 d. vilkino ar nepateisinami lėtai vykdė projektavimo darbus. Todėl už anksčiau paminėtą laikotarpį ir jo poveikį bendram Sutarties įvykdymo terminui (vėlavimui) ieškovė atsakyti negali, juolab kad tuo metu nebuvo pasibaigęs Sutarties 7.2 punkte numatytas terminas projektavimo darbams atlikti.
Atsiliepimas
3.6. Atsakovė teigė, kad ieškovė pavėluotai, t. y. tik 2019 m. vasario 20 d. raštu, praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams nuo sužinojimo (2018 m. gruodžio 7 d.), informavo atsakovę apie anksčiau minėtą aplinkybę, trukdančią vykdyti projektavimo darbus. Tačiau teismas pažymėjo, kad ieškovė 2021 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje iš esmės nurodė, jog nedelsiant telefonu informavo apie anksčiau paminėtą trikdį. Atsakovė minėtame teisme posėdyje šios aplinkybės iš esmės neneigė, įrodymų, kurie galėtų paneigti ieškovės teiginius ne(pa)teikė, nors byloje liudijo net du atsakovės darbuotojai. Teismo nuomone, ieškovė nebuvo suinteresuota nepranešti apie aptariamą aplinkybę atsakovei, todėl labiau tikėtina, jog atsakovė buvo operatyviai informuota apie ją. Be to, atsakovės 2021 m. rugsėjo 21 d. paskaičiavime delspinigiai už aptariamą laikotarpį apskritai neskaičiuojami.
3.7. Vertindamas projektavimo darbų užtrukimą teismas pažymėjo, kad atsakovė iš esmės nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, jog projektavimo darbai užsitęsė dėl kitų (nei anksčiau nurodyta), nuo ieškovės valios priklausančių aplinkybių ar tokių aplinkybių, už kurias turėtų būti laikoma atsakinga ieškovė. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė 2019 m. kovo 12 d., 2019 m. birželio 26 d., 2019 m. rugpjūčio 28 d. raštais, kuriais 60 dienų buvo tris kartus stabdomas darbų pagal Sutartį vykdymas, iš esmės pripažino, kad projektavimo darbai užtruko dėl aplinkybių, už kurias ieškovė neatsako. Nors tarp minėtų trijų sutarties vykdymo sustabdymų laikotarpių buvo tam tikri laiko tarpai, kai darbai oficialiai nebuvo sustabdyti (ilgiausias toks tarpas buvo tarp 2019 m. kovo 12 d. ir 2019 m. birželio 26 d. stabdymų), tačiau pats aplinkybių, dėl kurių buvo stabdomi darbai, pobūdis, teismo vertinimu, buvo toks, jog pradėti vykdyti Sutartyje numatytus statybos darbus buvo neįmanoma dėl nesuderinto (nepatvirtinto) projekto. Savo ruožtu, pagal byloje pateiktus įrodymus, projekto darbų vėlavimą, labiausiai tikėtina lėmė anksčiau minėta atsakovės netinkamai suformuluota projektavimo užduotis.
Žemesnės instancijos teismas
3.8. Teismas sprendė, kad laikotarpis nuo Sutarties sudarymo iki projekto patvirtinimo 2019 m. rugsėjo 26 d. yra pateisinamas ir ieškovė negali būti laikoma atsakinga už jį ir jo poveikį bendram (galutiniam) Sutarties įvykdymo terminui (vėlavimui). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas vertino, kad norėdama laiku įvykdyti likusią Sutarties dalį, ieškovė galėjo ir turėjo baigti tinkamai vykdyti Sutartį per jos 7.2 punkte nustatytą 4 mėnesių terminą statybos darbams atlikti (po projekto parengimo), skaičiuojamą nuo 2019 m. rugsėjo 27 d.
3.9. Nors 2019 m. rugsėjo 27 d. Sutarties vykdymo sustabdymas pagal atsakovės 2019 m. rugpjūčio 28 d. raštą vis dar buvo sustabdytas, tačiau teismas terminą tęsti darbus skaičiuoja būtent nuo 2019 m. rugsėjo 27 d., nes tuo metu jau buvo išnykusios minėtame rašte nurodytos kliūtis darbams tęsti. Kitoks termino skaičiavimas, teismo vertinimu, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų, be kita ko, turint omenyje tai, kad projektavimo darbai ir taip buvo ilgai užsitęsę, be to, tarp oficialių darbų stabdymo terminų buvo laikotarpių, kai darbai oficialiai net nebuvo sustabdyti.
3.10. Iš bylos medžiagos matyti, kad ir po anksčiau paminėtos (2019 m. rusėjo 27 d.) datos ieškovė susidūrė su objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis įvykdyti Sutartį. 2019 m. spalio 31 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu sustabdyti Sutartį iki 2020 metų pavasario dėl nepalankių oro sąlygų. Atsakovė iš esmės tenkino ieškovės prašymą ir trimis atskirais raštais (2019 m. lapkričio 5 d., 2019 m. gruodžio 9 d. ir 2020 m. vasario 17 d.) iš esmės sustabdė Sutarties vykdymą iki 2020 m. balandžio 17 d. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Sutarties 15 punktu, teismas sprendė, kad ieškovė tinkamai ir galutinai įvykdyti Sutartį galėjo ir turėjo iki 2020 m. liepos 13 d. (per 4 mėnesius nuo 2019 m. rugsėjo 27 d., eliminuojant laikotarpį, kai statybos darbų nebuvo galima vykdyti dėl oro sąlygų ir atsakovė iš esmės stabdė Sutarties vykdymą (nuo 2019 m. spalio 31 d. iki 2020 m. balandžio 17 d.).
3.11. Didelę dalį Sutartyje numatytų pareigų iki 2020 m. liepos 13 d. ieškovė įvykdė, t. y. kokybiškai atliko numatytus statybos rangus darbus, tinkamai sutvarkė kitų asmenų sugadintą turtą. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė po 2020 m. liepos 13 d. buvo gavusi pretenzijų dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų ar kitų asmenų turto sutvarkymo. Tačiau iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ieškovė iki anksčiau paminėto termino neatliko kitų Sutartyje numatytų ir iš jos išplaukiančių pareigų. Ieškovės 2020 m. gruodžio 14 d. ir 2021 m. vasario 12 d. raštai atsakovei, atsakovės 2020 m. gruodžio 28 d. raštas ieškovei rodo, kad tik 2020 m. gruodžio 14 d. atsakovei buvo pateikti statinių ir žemės sklypo kadastriniai matavimai. Ieškovė tik 2021 m. vasario 12 d. atsakovei pateikė galutinę statinio projekto A laidą, vienašališkai pasirašytą statybos darbų žurnalą, statybai naudotų medžiagų eksploatacinių savybių deklaracijas, dokumentą apie atliekų perdavimą.
3.12. Vertindamas anksčiau paminėtas aplinkybes, teismas pastebėjo, kad ieškovė iš esmės neginčijo, jog turėjo pareigą pateikti anksčiau minėtą dokumentaciją, išskyrus statybos darbų žurnalą, ir ją pateikė ne laiku, pavėluotai. Ieškovės teiginiai, kad atsakovė pati nepateikė statybos darbų žurnalo ieškovei ir todėl ieškovė manė, kad jo pildyti nereikia, teismo vertinimu, rodo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė šiuo aspektu nebuvo pakankamai rūpestingos ir nepakankami bendradarbiavo. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė (kaip statytoja (užsakovė) būtų perdavusi statybos darbų žurnalą ieškovei (kaip rangovei), nors tokią pareigą turėjo. Tačiau byloje nėra ir įrodymų, kad ieškovė, kaip statybų profesionalė, būtų atkreipusi atsakovės dėmesį į šią aplinkybę. Vadinasi, dėl statybos darbų žurnalo pateikimo ne laiku iš esmės atsakingos abi Sutarties šalys.
3.13. Įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovė iš esmės nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti laikoma neatsakinga už daugiau kaip 7 mėn. (nuo 2020 m. liepos 13 d. iki 2021 m. vasario 17 d. (tą dieną atsakovė gavo ieškovės 2021 m. vasario 12 d. raštą su atsakovės 2020 m. gruodžio 28 d. rašte pareikalautais dokumentais) pavėluotą reikiamos dokumentacijos (išskyrus statybos darbų žurnalą, dėl kurio jau pasisakyta anksčiau šiame sprendime) pateikimą atsakovei, ir nepateikė šias aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų. Ieškovės teiginiai, kad žemės sklypo kadastrinių matavimų atnaujinimas užtrunka ilgai dėl derinimo su kitomis institucijomis, nepateisina šių dokumentų pavėluoto pateikimo atsakovei. Ieškovė, sudarydama Sutartį, pati prisiėmė riziką ir atsakomybę parengti minėtus dokumentus per Sutartyje nustatytus terminus. Ieškovė, būdama verslininkė, pati iš anksto turėjo įsivertinti ir numatyti tokių darbų atlikimo terminus. Aplinkybės, kad atsakovė nenutraukė sutarties su ieškove, stabdydama darbus nenurodė, kad skaičiuos ieškovei netesybas, neatleidžia ieškovės nuo atsakomybės.
3.14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išnykus nenumatytoms aplinkybėms, trukdžiusioms ieškovei įvykdyti Sutartį, ieškovė tinkamai ir galutinai įvykdyti Sutartį galėjo ir turėjo iki 2020 m. liepos 13 d. Taip pat nustatyta, kad didelį dalį Sutartyje numatytų pareigų iki 2020 m. liepos 13 d. ieškovė įvykdė, t. y. kokybiškai atliko numatytus statybos rangus darbus, tinkamai sutvarkė kitų asmenų sugadintą turtą. Tačiau taip pat nustatyta, kad tik 2020 m. gruodžio 14 d. atsakovei buvo pateikti statinių ir žemės sklypo kadastriniai matavimai, taip pat ieškovė tik 2021 m. vasario 12 d. atsakovei pateikė galutinę statinio projekto A laidą, vienašališkai pasirašytą statybos darbų žurnalą, statybai naudotų medžiagų eksploatacinių savybių deklaracijas, dokumentą apie atliekų perdavimą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, atsakovės paskaičiuotos netesybos yra aiškiai per didelės, ypač turint omenyje, kad toks pats dydis būtų taikomas ir visų prievolių pagal Sutartį vėlavimo atveju. Tačiau teismas nemato pagrindo sumažinti netesybas iki ieškovės prašomų 0,02 proc. už 180 dienų. Ieškovės prašomas netesybų dydis neatitiktų netesybų paskirties, padarytų Sutarties pažeidimų pobūdžio, ieškovės nulemto Sutarties vėlavimo trukmės, nepatogumų ir neapibrėžtumų, su kuriais susidūrė atsakovė ieškovei vėluojant pateikti reikiamus dokumentus, atlikti kadastrinius matavimus. Atsižvelgdamas į visa tai, kas paminėta anksčiau, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas nusprendė sumažinti netesybas iki 10 proc. sutarties kainos, t. y. 3 555 Eur.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
4. Apeliaciniame skunde atsakovė Kretingos rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Madaris“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Įstatyme yra įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta, tačiau, pažymėtina, jog teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas mažinti ieškovei taikytų netesybų dydį, nes ieškovė prievolę atsakovei įvykdė. Teismas taip pat sprendė, kad dėl šios priežasties netesybos yra aiškiai per didelės. Apeliantės įsitikinimu, šalių ginčo situacijos ir sutartinių santykių kontekste nebuvo jokio pagrįsto pagrindo sumažinti ieškovei taikytas netesybas.
4.2. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovės priskaičiuotų netesybų mažinimo pagrindai – skolininkas įvykdė dalį prievolės ir dėl šios priežasties pritaikytų netesybų dydis yra aiškiai per didelis, ypač turint omenyje, kad toks pats dydis būtų taikomas ir visų prievolių pagal Sutartį vėlavimo atveju. Teismas, sumažindamas ieškovei taikytų netesybų dydį, iš esmės tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad Sutarties 12.4 punkte buvo nustatytas maksimalus 20 proc. sutartinės objekto kainos netesybų dydis. Sutiktina, kad ieškovei vėluojant atlikti visus darbus pagal Sutartį, ieškovei daugiausiai būtų taikomos 20 proc. sutarties kainos netesybos, tačiau pabrėžtina, jog, be kita ko, atsakovė tokiu atveju taikytų kitą savo teisių gynimo būdą – vienašališką sutarties nutraukimą. Būtent dėl to, kad ieškovė buvo pajėgi atlikti pagrindinius statybos darbus objekte, o daugiausiai vėlavo įvykdyti kitus įsipareigojimus pagal Sutartį, įskaitant sutvarkyti reikiamą dokumentaciją, reikalingą statybos užbaigimui, parengti atnaujintą kadastrinių matavimų bylą bei kt., atsakovė ir nenutraukė Sutarties su ieškove. Ieškovei vėluojant atlikti visus darbus pagal Sutartį, kaip nurodo teismas, su ieškove Sutartis būtų nutraukta ir jai ne tik būtų taikomos netesybos, bet ir ieškovė negautų jokio apmokėjimo pagal Sutartį. Šiuo atveju ieškovė už netinkamai, t. y. pavėluotai, atliktus darbus pagal Sutartį, gavo 35 550 Eur pajamų. Atsižvelgiant į tai, mano, kad teismo pagrindinis motyvas sumažinti netesybas, yra netinkamas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl netesybų mažinimo, ir dėl toks teismo sprendimas turi būti panaikintas, kaip nepagrįstas.
4.3. Teismo sprendimas sumažinti netesybas iki 10 proc. Sutarties kainos, t. y. 3 555 Eur, ir atitinkamai, iš atsakovės ieškovei priteisti 3 555 Eur sumą ir 6 proc. palūkanas, sukelia neigiamas pasekmes atsakovei, kaip perkančiajai organizacijai, pažeidžia atsakovės teisėtus interesus, šalių interesų pusiausvyrą bei formuoja ydingą teismų praktiką. Atsakovė, būdama perkančiąja organizacija, neturi pasirinkimo teisės taikyti ar netaikyti netesybas, taip pat mažinti pagal sutartį nustatytą jų dydį pažeidusiam sutartį tiekėjui, nes priešingu atveju būtų pažeisti viešųjų pirkimų principai, ypatingai tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai. Pats tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių, kylančių iš viešojo pirkimo sutarties, pobūdis, viešųjų pirkimų specifika, principai, tiekėjams taikomi griežti reikalavimai ir specifinė atsakomybė pažeidus sutartį (tiekėjų įtraukimas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą), bei aplinkybė, jog sutartinių įsipareigojimų tinkamas įvykdymas dažnu atveju lemia viešojo intereso patenkinimą, suponuoja tai, kad teismai negali mažinti sutartį pažeidusiam tiekėjui netesybas remdamasis tais pačiais kriterijais ar vadovaudamasis teismų praktika, kaip ir mažinant netesybas šaliai pagal sutartį, sudarytą ne viešojo pirkimo būdu. Taip pat negali būti paneigti viešojo pirkimo principai, ypatingai tiekėjų lygiateisiškumas, nes tiekėjas, netinkamai įvykdęs sutartį bei prisiteisęs dalį netesybų, kaip nuostolius (teismui sumažinus netesybų dydį), atsiduria geresnėje padėtyje, negu kiti tiekėjai, kurie konkurse nedalyvavo įvertinę viešojo pirkimo sutartyje nustatytą sąlygą dėl netesybų mokėjimo ir jų dydžio, t. y. jiems taikytiną atsakomybę, jeigu jie netinkamai įvykdys sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
4.4. Iš atsakovės priteista ne tik nuostoliai dėl jau sumokėtų netesybų (3 555 Eur), 6 proc. dydžio procesinės palūkanos, bet ir ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios sudaro beveik pusantro tūkstančio eurų. Atsakovė, kaip savivaldybės institucija, turėtų apmokėti šias sumas iš savivaldybės biudžeto, skirto viešiesiems interesams tenkinti. Apeliantės įsitikinimu, netesybų mažinimas ginčo šalių sudarytos specifinės viešojo pirkimo sutarties ir jos vykdymo aplinkybių kontekste neatitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų, pažeidžia atsakovės, kaip perkančiosios organizacijos ir savivaldybės institucijos, teisėtus lūkesčius bei viešąjį interesą.
4.5. Akivaizdu, kad termino praleidimas turėjo neigiamos įtakos ne tik atsakovei (sugaištas institucijos darbuotojų laikas dėl ieškovės vėlavimo atlikti darbus, pažeisti savivaldybės administracijos teisėti lūkesčiai, ieškovei visų sutartimi prisiimtų darbų neatlikus per Sutartyje nustatytą terminą) bet ir viešojo intereso užtikrinimui. Pats sutarties objekto pobūdis – vaikų žaidimo aikštelės įrengimas – suponuoja viešojo intereso buvimą, projekto svarbumą visuomenei, todėl sutarties objekto darbų uždelsimas lemia ir viešojo intereso pažeidimą.
4.6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog po faktinio minėtų statybos darbų atlikimo visuomenė nebūtų galėjusi naudotis ir (arba) nesinaudojo šiuo objektu. Pažymėtina, kad atsakovė neturi pareigos įrodyti aplinkybę, jog ieškovei neperdavus rangos objekto ir atsakovei jo nepriėmus, visuomenė negalėjo naudotis objektu, kadangi tai išplaukia iš pačių teisės aktų nuostatų. Visuomenės naudojimasis Sutarties objektu iki jo perdavimo-priėmimo, neatitinka geriausių visuomenės interesų, kadangi įvykus nelaimingam įvykiui, atsakytų rangovas. Rangovas aptverdamas statybvietę, tokiu būdu informuoja visuomenę apie tai, kad objektas nėra „priduotas“ ir jame nėra saugu.
4.7. Tinkamas darbų perdavimas yra vienas iš esminių rangos sutarties sąlygų ir rangovo įsipareigojimų. Tik rangovui perdavus tinkamai atliktus darbus, objektas yra priimamas ir pripažįstamas tinkamu naudoti. Ginčo situacijos atveju, tik nuo 2021 m. kovo 26 d. atsakovei priėmus pagal Sutartį ieškovės atliktus darbus, visuomenė teisiškai ir saugiai galėjo naudotis objektu. Dėl šios priežasties atsakovė mano, kad ieškovės vėlavimas atlikti visus darbus pagal Sutartį ir atitinkamai juos perduoti atsakovei, lėmė visuomenės negalėjimą naudotis vaikų žaidimo aikštele, todėl visiškai teisinga, jog pažeidusiai sutartį ieškovei taikyta atsakomybė, bei į savivaldybės biudžetą įskaityta 20 proc. Sutarties kainos dydžio netesybų suma, kuri gali būti naudojama kitiems savivaldybės gyventojų poreikiams tenkinti ar teisėtiems interesams užtikrinti.
4.8. Ieškovei taikytos netesybos – 20 proc. sutarties kainos, – nėra baudinio pobūdžio, akivaizdžiai per didelės ir (ar) pažeidžiančios šalių interesų pusiausvyrą. Ieškovei taikytos netesybos visiškai atitinka sutartinės prievolės pažeidimo mastą ir įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, todėl neturi ir negali būti mažinamos.
5. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Madaris“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Madaris“ ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Klaipėdos apygardos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pagal Sutarties 12.4 punktą ieškovei atsakovės paskirta bauda negali viršyti 20 proc. sutartinės objekto kainos, todėl pagal Sutarties 12.4 punktą bauda negali būti didesnė kaip 7 110 Eur. Iš nurodyto seka, kad teismas netesybų dydį nepagrįstai skaičiavo nuo darbų vertės, sutartyje nurodytos su PVM, kai remiantis kasacinio teismo praktika, sutarties vertė, kai sprendžiamas netesybų dydžio klausimus, vertintina be PVM. Akivaizdu, kad į sutartinę objekto kainą negali būti įskaičiuojami mokesčiai (PVM), mokėtini į valstybės biudžetą, todėl bauda turėjo būti skaičiuojama nuo sutarties vertės, skaičiuotinos be PVM. Taigi remiantis nurodytu, pagal Sutarties 12.4 punktą ieškovei atsakovės paskirta bauda negalėjo būti didesnė nei 5 876,03 Eur (29 380,16 Eur x 20 proc.), o teismui sumažinus baudos dydį iki 10 procentų, ieškovei paskirtos baudos dydis negalėjo būti didesnis nei 2 938,02 Eur (5 876,03 Eur / 2).
5.2. Nepaisant aukščiau nurodytų argumentų, ieškovė mano, kad teismas, sumažindamas baudos dydį nuo 20 procentų iki 10 procentų nuo visos sutartinės objekto kainos, netinkamai taikė netesybų mažinimą reglamentuojančias nuostatas, o mažindamas netesybas, ne tik pažeidė proporcingumo principą, tačiau teismo sprendimo dalies sumažinti baudos dydį iki 10 procentų apskritai nemotyvavo.
5.3. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės pavėluotų įvykdyti darbų vertė, remiantis 2021 m. kovo mėn. atliktų darbų aktu Nr. 2, sudarė 152,83 Eur. Iš nurodyto seka, kad ieškovei neįvykdžius darbų, atsakovė būtų įgijusi teisę mažinti pagal rangos sutartį mokėtinas sumas 152,83 Eur suma. Taigi, būtent ši suma galėtų būti pripažinta atsakovės nuostoliais, jei ieškovė savo sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį būtų neįvykdžiusi. Vis dėlto, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė, nors ir pavėluotai, tačiau savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė visiškai. Minėtos aplinkybės suponuoja, kad teismas ieškovei skirtą baudą sumažindamas nuo 7 110 Eur iki 3 555 Eur neužtikrino proporcingos civilinės atsakomybės taikymo.
5.4. Klaipėdos apygardos teismas mažindamas baudos dydį turėjo atsižvelgti į tai, kad statybos darbai, kurių vertė sudarė net 94 procentus sutarties vertės (27 727,27 Eur iš bendros 29 380,16 Eur sumos), buvo įvykdyti tinkamai ir laiku. Tuo tarpu ieškovė pavėlavo perduoti atsakovei dokumentaciją (statinių ir žemės sklypo kadastrinius matavimus), kurios vertė tesiekė tik 152,83 Eur. Todėl apeliantės nuomone, jai skirtos baudos dydis 3 555 Eur sumoje už 152,83 Eur vertės pavėluotus perduoti darbus, t. y. viršijantis neperduotų darbų vertę daugiau nei 23 kartus, yra neproporcingas, nesuderinamas su bendraisiais sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teismo skundžiamas sprendimas, kuriuo netinkamai buvo įgyvendinta teismui pavesta kontrolinė funkcija reguliuoti neprotingas netesybas, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes ieškovei paskirta bauda teismo sprendimu taip ir nebuvo sumažinta iki protingo dydžio.
5.5. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių ieškovė mano, kad teismas turėjo pagrindą sumažinti ieškovei paskirtą baudą kur kas didesne dalimi, iki protingo dydžio – skaičiuojant 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo sutarties vertės, ne daugiau kaip už 180 kalendorines dienas, t. y. Klaipėdos apygardos teismas delspinigių dydį turėjo sumažinti iki 1 057,68 Eur (29 380,16 Eur x 0,02 proc. x 180 dienų). Būtent tokia delspinigių suma būtų teisinga ir proporcinga ieškovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimui, nepažeistų ieškovės interesų bei nesudarytų sąlygų atsakovei nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Iš nurodyto seka, kad ieškovės naudai iš atsakovės turėjo būti priteista 6 052,32 Eur suma (7 110 Eur – 1 057,68 Eur).
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į atsakovės Kretingos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovė UAB „Madaris“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Negalima sutikti su iš esmės klaidinančiais apeliacinio skundo argumentais, esą ieškovė už pavėluotai atliktus darbus pagal sutartį gavo 35 550 Eur pajamų. Visų pirma, ieškovė pavėlavo perduoti tik dalį sutartyje numatytų darbų. Atsakovei pavėluotai perduotų darbų vertė, lyginant su bendra sutarties kaina buvo itin maža – siekė 152,83 Eur. Ieškovė nors ir pavėluotai, tačiau visus sutartyje numatytus darbus atsakovei perdavė. Antra, Klaipėdos apygardos teismas ieškovei atsakovės taikytas netesybas sumažino nuo 7 110 Eur sumos iki 3 555 Eur sumos. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimu ieškovei atsakovės taikytų netesybų nepanaikino. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, esą ieškovė už pavėluotai atliktus darbus gavo visą sutartyje nurodytą kainą yra visiškai nepagrįsti.
6.2. Atsakovė teigia, kad ji yra perkančioji organizacija ir neturi galimybės mažinti netesybų dydžio, nes tai esą pažeistų viešųjų pirkimų principus. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais ieškovė nesutinka. Netesybų mažinimas viešųjų pirkimų bylose, nepažeidžia viešųjų pirkimų principų, todėl apeliantės Kretingos rajono savivaldybės administracijos teiginiai dėl netesybų mažinimo viešųjų pirkimų bylose yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka teismų praktikos.
6.3. Be to, atsakovė, nesutikdama su Klaipėdos apygardos teismo sprendimu nurodo, kad ji privalės iš savivaldybės biudžeto sumokėti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau ieškovė atkreipia dėmesį, kad ji į atsakovę kreipėsi su pretenzija ir prašė netesybas sumažinti neteismine tvarka. Ieškovė kreipėsi į teismą tik po to, kai atsakovė nepagrįstai atsisakė sumažinti jai taikytas netesybas. Taigi atsakovė turėjo visas galimybes sumažinti netesybų dydį ne ginčo tvarka ir taip išvengti bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Kita vertus, ieškovės išlaidos yra pagrįstos ir teisėtos, visiškai atitinka teisės aktų nustatytus dydžius. Dar daugiau, vien tai, kad atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos atrodo didelės, nesudaro pagrindo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo sprendimo atsakovės skundžiamoje dalyje.
6.4. Atsakovė nesutinka su teismo išvadomis, kad atsakovė faktiškai galėjo naudotis jai perduotų statybos darbų rezultatu. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad ieškovė tinkamai atliktus statybos darbus atsakovei dar 2020 m. liepos 13 d. Klaipėdos apygardos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad statybos darbai atlikti tinkamai ir laiku – šių aplinkybių atsakovė neginčija. Taigi perduotu darbų rezultatu atsakovė faktiškai galėjo naudotis. Byloje nėra duomenų, kad statybos darbai būtų atlikti ne pagal projektą ar pažeidžiant statybų reguliavimą reglamentuojančius teisės aktų reikalavimus. Be kita ko, užbaigus statybos darbus, nebuvo reikalo nei atlikti statybvietės konservavimo darbus nei laikytis saugos ir sveikatos taisyklių reikalavimų, nes jokie statybų darbai objekte atliekami nebuvo. Kaip jau minėta, atsakovei buvo vėluota perduoti tik menkos vertės dokumentaciją, tačiau ne statybos darbus, kaip klaidingai teigiama apeliaciniame skunde.
7. Atsiliepime į ieškovės UAB „Madaris“ apeliacinį skundą atsakovė Kretingos rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Visiškai nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad bauda turėjo būti skaičiuojama nuo sutarties vertės, skaičiuotinos be PVM. Pagal Sutarties 12.4 punktą ieškovei atsakovės paskirta bauda negalėjo būti didesnė nei 5 876,03 Eur, o teismui sumažinus baudos dydį iki 10 procentų, ieškovei paskirtos baudos dydis negalėjo būti didesnis nei 2 938,02 Eur. Pažymėtina, kad Sutarties 12.4 punkte nustatyta, jog ieškovei uždelsus objekto darbus, tai yra neįvykdžius darbų nustatytais darbų atlikimo kalendorinio grafiko terminais, skaičiuojami 0,02 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną nuo sutarties kainos ir 50 Eur dydžio bauda už kiekvieną praterminuotą dieną. Bendra baudų ir delspinigių suma negali viršyti 20 proc. sutartinės objekto kainos. Taigi, netesybos ieškovei turi būti skaičiuojamos ne nuo sutarties vertės be PVM, o nuo sutarties kainos su PVM. Vertė yra to paties objekto naudingumo, gerumo piniginė išraiška, skaičiuojama be pridėtinės vertės mokesčio. Sutarties šalys sutarties 6.3 punkte nurodžiusios, kad bauda už sutarties nevykdymą skaičiuojama nuo sutarties vertės, susitarė, kad baudos apskaičiavimo pagrindas bus sutarties kaina su PVM. Taigi, akivaizdu, kad šiuo atveju ieškovės nurodyta kasacinio teismo praktika neatitinka ginčo šalių bylos aplinkybių, nes pagal Sutartį netesybos ieškovei skaičiuojamos nuo Sutarties kainos su PVM, t. y. nuo 35 550 Eur.
7.2. Atkreiptinas dėmesys ir į patį ieškovės apeliacinio skundo reikalavimą, t. y. tenkinti ieškinį iš dalies ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 6 052,32 Eur skolą, o ne 7 110 Eur skolą, kurios prašė ieškiniu. Akivaizdu, kad ieškovė keičia savo reikalavimo apimtį ir grindžia savo reikalavimą aukščiau paminėtu argumentu, kuris nebuvo keliamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
7.3. Kitas visiškai nepagrįstas ieškovės teiginys tas, kad ji vėlavo įvykdyti tik Sutarties dalį, kurios vertė yra 152,83 Eur. Visų pirma, netesybos pagal Sutartį skaičiuojamos nuo visos Sutarties kainos. Antra, Sutarties kaina išskaidyta į dvi dalis: supaprastinto projekto parengimo kaina yra 2 000 Eur su PVM (1 652,89 Eur be PVM) ir visi kiti darbai pagal Sutartį 33 550 Eur su PVM (27 727,27 Eur be PVM). Visi darbai (įsipareigojimai) pagal Sutartį, išskyrus supaprastinto projekto parengimą, yra išvardinti Sutarties 10.2 punkte, kuriame nustatyta, kad vykdydamas statybos darbus, rangovas, be kita ko, privalo ne vėliau kaip prieš 5 dienas raštu pranešti apie objekto užbaigimą, prašydamas organizuoti jo priėmimą; savo lėšomis pašalinti defektus per 10 dienų nuo defekto nustatymo momento statybos bei garantiniu laikotarpiu; atliekant statybos darbus, išsaugoti nesugadintus inžinerinius tinklus ar kitus infrastruktūros elementus, geodezinius ženklus, statybos objekte ar šalia jo, o juos pažeidus, savo lėšomis atstatyti jų pirmykštę būklę; visą darbų atlikimo laikotarpį tinkamai kaupti, pildyti, saugoti ir tvarkyti visus rangovo pagal Sutartį privalomus parengti (gauti), pateikti ir jam vykdant Sutartį perduotus darbų dokumentus, kitą dokumentaciją ir medžiagą, organizuojant Statybos užbaigimą; pateikti reikalingus dokumentus (statybos reglamentas 1.05.01:2017); atlikti pastatytų statinių ir žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengti kadastrinių matavimų bylas; užbaigti darbus sutarties 7 punkte nurodytu terminu. Visų šių ir kitų Sutarties 10.2 punkte nustatytų darbų (įsipareigojimų) vertė, anot ieškovės, tesiekia tik 152,83 Eur, todėl netesybos turi būti mažintinos atsižvelgiant į šią sumą. Atsakovės įsitikinimu, tokie apeliantės teiginiai nėra teisiškai logiški. Pagrįsta manyti, kad apeliantė siekia suklaidinti teismą, kadangi kai kuriose bylose, kuriose netesybos pagal sutartį skaičiuojamos nuo sutarties vertės, o pats sutarties objektas yra išskaidytas dalimis, teismai mažina netesybas atsižvelgiant į neatliktų darbų vertę. Šiuo atveju iš Sutarties turinio, akivaizdu, jog netesybos skaičiuojamos nuo visos Sutarties kainos, o darbų, kuriuos ieškovė vėlavo įvykdyti, vertė negali ir neturi būti nustatoma sprendžiant klausimą dėl netesybų mažinimo, nes darbai, numatyti 10.2 punkte, neišskirti į kokius nors atskirus etapus, jiems nustatyta bendra 35 550 Eur kaina su PVM.
Šalies argumentai
7.4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad jai negalėjo būti nustatyta didesnė ar kitokia atsakomybės rūšis, nei Sutartimi nustatyta užsakovei už piniginės prievolės atsiskaityti už atliktus darbus praleidimą. Taigi, apeliantė siekia visiškai eliminuoti baudą iš Sutarties 12.4 punkto nuostatos. Tokia apeliantės pozicija nepagrįsta, nes viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose perkančioji organizacija dažnu atveju gali ir turi nustatyti kitokią, griežtesnę atsakomybę tiekėjui, pažeidusiam sutartį, kadangi sutarties pažeidimas – šiuo atveju sutarties objekto uždelsimas – lemia ir viešojo intereso pažeidimą. Beje, ieškovė ieškinyje nekėlė reikalavimo pripažinti Sutarties nuostatos dalį dėl baudos skaičiavimo ir taikymo negaliojančia. Ieškovė, prašydama teismo skaičiuoti jai tik delspinigius, iš esmės siekia paneigti šalių sutartą nuostatą dėl netesybų taikymo, kuri aiškiai nustato, jog skaičiuojami ir delspinigiai, ir bauda, o ne ieškovės pasirinkimu, tik jai palankesnė netesybų rūšis. Ieškovei nepareiškus reikalavimo pripažinti sutarties nuostatos dalį dėl netesybų rūšies – baudos – taikymo, negaliojančia nagrinėjant bylą pirmąją instancija, teismas neturėjo jokio pagrindo taikyti ir skaičiuoti ieškovei tik delspinigius. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skaičiavo didesniąją netesybų rūšį, vadovaudamasis mažesnių netesybų įskaitymo į didesnes principu esant dviguboms netesyboms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl netesybų sumažinimo ir skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.
Dėl atsakovės Kretingos rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentų
10. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad įstatyme yra įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta, tačiau, pažymėjo, jog teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas mažinti ieškovei taikytų netesybų dydį, nes ieškovė prievolę atsakovei įvykdė. Teismas taip pat sprendė, kad dėl šios priežasties netesybos yra aiškiai per didelės. Apeliantės įsitikinimu, šalių ginčo situacijos ir sutartinių santykių kontekste nebuvo jokio pagrįsto pagrindo sumažinti ieškovei taikytas netesybas.
11. Su apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai; CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Tai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis), kartu – viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybas ir palūkanas reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, kad šalys susitaria dėl netesybų siekdamos keleto tikslų: pirma, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais; tokiu atveju netesybų tikslas – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą, reikalaujant atlyginti nuostolius; antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma; trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
13. Taigi, bendroji netesybų priteisimo taisyklė – jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).
14. Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (liet. be visa kita, be kita ko, be to) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tačiau tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015).
15. Iš aukščiau išdėstytos kasacinio teismo praktikos akivaizdu, kad atsakovė yra teisi, teigdama, jog įstatymai įvirtina šalių teisę susitarti tiek dėl netesybų, tiek ir dėl jų dydžio. Tačiau nėra pagrindo sutikti, kad toks susitarimas riboja teismo teisę netesybas mažinti. Priešingai, nei skunde bando teigti atsakovė, būtent CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).
16. Minėta, atsakovės teigimu, šalių ginčo situacijos ir sutartinių santykių kontekste nebuvo jokio pagrįsto pagrindo sumažinti ieškovei taikytas netesybas. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti.
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė ir apeliantė skunde to neginčijo, kad Sutartis buvo sudaryta ir įsigaliojo 2018 m. lapkričio 7 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad praėjus mėnesiui po Sutarties sudarymo (2018 m. gruodžio 7 d.) paaiškėjo, jog ten, kur atsakovė pagal Sutartį pageidavo pastatyti vaikų žaidimų aikštelę, to padaryti negalima dėl inžinerinių tinklų buvimo toje vietoje. Apie šią aplinkybę ieškovei nebuvo žinoma, jos ji negalėjo numatyti, nes galėjo pagrįstai tikėtis, kad atsakovė užduotį dėl vaikų žaidimų aikštelės projektavimo vietos suformuluos tinkamai. Be to, pagal Sutartį ieškovė neprisiėmė tokios nenumatytos aplinkybės atsiradimo rizikos. Vadinasi, ieškovė negali būti laikoma atsakinga ir jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė (netesybos yra viena iš civilinės atsakomybės formų; CK 6.245 straipsnio 3 dalis) už laiką, sugaištą šalinant šią projektavimo metu nustatytą aplinkybę, ir vėlavimą įvykdyti Sutartį, kurį nulėmė aptariama aplinkybė (CK 6.206 straipsnis). Be kita ko, teismas taip pat sprendime nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovė (kaip statytoja (užsakovė) būtų perdavusi statybos darbų žurnalą ieškovei (kaip rangovei), nors tokią pareigą turėjo (Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ 5.4 punktas). Tačiau byloje nėra ir įrodymų, kad ieškovė, kaip statybų profesionalė, būtų atkreipusi atsakovės dėmesį į šią aplinkybę. Vadinasi, dėl statybos darbų žurnalo pateikimo ne laiku iš esmės atsakingos abi Sutarties šalys. Galiausiai, atlikęs išsamų byloje pateiktų įrodymų tyrimą, teismas nurodė, kad ieškovė iš esmės nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti laikoma neatsakinga už daugiau kaip 7 mėn. (nuo 2020 m. liepos 13 d. iki 2021 m. vasario 17 d. (tą dieną atsakovė gavo ieškovės 2021 m. vasario 12 d. raštą su atsakovės 2020 m. gruodžio 28 d. rašte pareikalautais dokumentais) pavėluotą reikiamos dokumentacijos (išskyrus statybos darbų žurnalą) pateikimą atsakovei, ir nepateikė šias aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų.
18. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, kiek kuri sutarties šalis yra atsakinga už sutarties nevykdymą, turi būti vertinama ne tik tai, kokias tarpusavio teises ir pareigas pagal pasiektą susitarimą ir taikytiną įstatymų reguliavimą sutartis sukuria jos šalims, bet ir jų elgesys vykdant sutartį, sutarties vykdymo principų, įtvirtintų CK 6.200 straipsnyje (bendradarbiavimo, kooperavimosi, ekonomiškumo ir kt.), laikymasis bei kitos reikšmingos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2011).
19. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje Sutartis nebuvo tinkamai vykdoma dėl abiejų šalių kaltės, t. y. tiek ieškovės, tiek ir atsakovės veiksmai lėmė, kad Sutartis buvo įvykdyta vėliau nei joje numatytais terminais. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai pasinaudojo teise mažinti atsakovės priskaičiuotas netesybas.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės skundo argumentai dėl to, kad ji nesiekė nutraukti su ieškove Sutarties, laikytini teisiškai nereikšmingais nagrinėjant klausimą dėl netesybų skaičiavimo pagrįstumo. Kaip teisingai atsiliepime į atsakovės skundą nurodė ieškovė, pagal CK 1.137 straipsnio 1 dalį, asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Tiek įstatyme, tiek ir pačioje sutartyje gali būti numatytos alternatyvios teisės užsakovui, jei sutartis dėl rangovo kaltės yra vykdoma netinkamai, t. y. tiek teisė reikalauti netesybų, tiek ir nutraukti sutartį. Visgi, CK 6.221 straipsnio 2 dalis numato, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Taigi, net ir tuo atveju jei atsakovė būtų nusprendusi su ieškove sudarytą Sutartį nutraukti, tai neeliminuotų jos teisės reikalauti netesybų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė būtų turėjusi pareigą mokėti ne didesnes nei 20 procentų dydžio netesybas net ir tuo atveju, jei būtų vėlavusi atlikti absoliučiai visus darbus pagal Sutartį.
21. Atsakovė skunde nurodė, kad teismo sprendimas sumažinti netesybas iki 10 proc. Sutarties kainos, t. y. 3 555 Eur, ir atitinkamai, iš atsakovės ieškovei priteisti 3 555 Eur sumą ir 6 proc. palūkanas, sukelia neigiamas pasekmes atsakovei, kaip perkančiajai organizacijai, pažeidžia atsakovės teisėtus interesus, šalių interesų pusiausvyrą bei formuoja ydingą teismų praktiką. Atsakovė, būdama perkančiąja organizacija, neturi pasirinkimo teisės taikyti ar netaikyti netesybas, taip pat mažinti pagal sutartį nustatytą jų dydį pažeidusiam sutartį tiekėjui, nes priešingu atveju būtų pažeisti viešųjų pirkimų principai, ypatingai tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai.
22. Kaip pat atsakovė nurodė, įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nėra baigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, į CK 6.251 straipsnyje (reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą) nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius ir pan. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).
23. Vien ta aplinkybė, kad sutartis sudaryta įvykdžius viešąjį pirkimą pagal viešai skelbtas ir visiems pirkime dalyvaujantiems tiekėjams žinomas pirkimo sąlygas, nepašalina perkančiosios organizacijos pareigos tiek nustatyti teisės aktų reikalavimams ir bendriesiems principams neprieštaraujančias pirkimo ir būsimos sutarties sąlygas, tiek tinkamai jas aiškinti ir taikyti pirkimo sutarties vykdymo metu, kartu tai nepaneigia ir teismo teisės ex officio (liet. pagal pareigas) spręsti dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, pasisakyti dėl jų padarinių ir pan., net jei tai nebuvo šalių nesutarimo objektas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Netesybų mažinimas neturėtų būti vertinamas kaip išimtinės, išskirtinės situacijos, kai, pavyzdžiui, perkančioji organizacija iš anksto aiškiai išviešina sutarties svarbą ir sutartinių įsipareigojimų laikymosi reikšmę, a fortiori (liet. ypač) griežtus prievolių vykdymo terminus, be to, pirkimo dokumentuose įtvirtintas didelis netesybų dydis, inter alia (liet. be kita ko), apibrėžtas kaip tokios skubos užtikrinimo garantas (žr. pvz. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).
24. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktika bylose dėl netesybų mažinimo viešojo pirkimo bylose yra nuosekli ir suformuota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-969-2020; 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021 ir kt.). Remiantis nurodytose nutartyse ir aukščiau šioje nutartyje išdėstyta kasacinio teismo praktika, netesybų mažinimas viešųjų pirkimų bylose, nepažeidžia nei viešųjų pirkimų principų nei paties viešojo interesu, todėl atsakovės teiginiai dėl netesybų mažinimo negalimumo viešųjų pirkimų bylose yra nepagrįsti ir neatitinka formuojamos kasacinio teismo praktikos.
25. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad Sutartyje įtvirtinto termino praleidimas turėjo neigiamos įtakos ne tik atsakovei bet ir viešojo intereso užtikrinimui. Pats sutarties objekto pobūdis – vaikų žaidimo aikštelės įrengimas – suponuoja viešojo intereso buvimą, projekto svarbumą visuomenei, todėl sutarties objekto darbų uždelsimas lemia ir viešojo intereso pažeidimą. Tačiau nėra aišku, kaip šie argumentai gali patvirtinti pirmosios instancijos teismo galimą sprendimo nepagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nekonstatavo, kad atsakovė, kaip perkančioji organizacija, nagrinėjamoje situacijoje neturėjo teisės skaičiuoti delspinigius ieškovei už aiškiai pavėluotus įvykdyti darbus, t. y. konstatavo priešingai. Galiausiai Sutartis buvo įgyvendinta, vaikų žaidimų aikštelė buvo įrengta, todėl viešasis interesas buvo užtikrintas, nors ir praleidus Sutartyje nustatytą terminą. Vien pats faktas, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovė turėjo skaičiuoti ieškovei mažesnio dydžio netesybas, nesuponuoja išvados, jog nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti atsakovės teisėti lūkesčiai arba paneigtas projekto svarbumas visuomenei.
26. Pripažintina, kad atsakovė skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo teisės mažinti jos priskaičiuotas netesybas. Atsakovė neginčijo nei vienos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, nenurodė, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir / arba byloje netinkamai nustatė reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir neatitinka teismų praktikos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti arba keisti, o apeliantės skundas yra atmetamas.
Dėl ieškovės UAB „Madaris“ apeliacinio skundo argumentų
27. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog pagal Sutarties 12.4 punktą ieškovei atsakovės paskirta bauda negali viršyti 20 proc. sutartinės objekto kainos, todėl pagal Sutarties 12.4 punktą bauda negali būti didesnė kaip 7 110 Eur. Teismas netesybų dydį nepagrįstai skaičiavo nuo visų darbų vertės, sutartyje nurodytos su PVM. Į sutartinę objekto kainą negali būti įskaičiuojami mokesčiai (PVM), mokėtini į valstybės biudžetą, todėl bauda turėjo būti skaičiuojama nuo sutarties vertės, skaičiuotinos be PVM. Taigi, remiantis nurodytu, pagal Sutarties 12.4 punktą ieškovei atsakovės paskirta bauda negalėjo būti didesnė nei 5 876,03 Eur (29 380,16 Eur x 20 proc.), o teismui sumažinus baudos dydį iki 10 procentų, ieškovei paskirtos baudos dydis negalėjo būti didesnis nei 2 938,02 Eur (5 876,03 Eur / 2).
28. Pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, jos esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Teisėjų kolegija susipažinusi su Sutarties 12.4 punktu nustatė, kad jame reglamentuojama, jog uždelsus objekto darbus, tai yra neįvykdžius darbų nustatytais darbų atlikimo kalendorinio grafiko terminais, Rangovui skaičiuojami 0,02 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną nuo sutarties kainos ir 50 Eur (penkiasdešimt) dydžio bauda už kiekvieną praterminuotą dieną. Bendra baudų ir delspinigių suma negali viršyti 20 proc. sutartinės objekto kainos. Sutarties objektas yra nurodomas Sutarties 1 punkte, t. y. supaprastinto projekto parengimas dirbtinės dangos įrengimui vaikų žaidimų aikštelėje bei jos aptvėrimo tvora ir darbų pagal parengtą projektą atlikimas. Sutarties 3 punkte yra nurodyta, kad sutarties kaina su PVM yra 35 550 Eur. Jokiame Sutarties punkte nėra nurodoma, kad baudos ar delspinigiai gali ir turi būti skaičiuojame be PVM.
30. Susipažinusi su ieškovės byloje pateiktu ieškiniu ir dubliku, teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog atsakovė nepagrįstai jai priskaičiavo delspinigius, kurių bendras dydis sudarė 7 110 Eur ir prašė teismo priteisti tokio paties dydžio skolą. Ieškovės argumentai dėl to, kad jai delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami nuo sutarties kainos įskaitant PVM nebuvo vertinami pirmosios instancijos teismo sprendime. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Teisėjų kolegija pritaria atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme, kuriame suformuluojamas bylos nagrinėjimo pagrindas ir dalykas, nesirėmė anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, jos laikytinos naujomis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo šių aplinkybių vertinti ir spręsti dėl jų pagrįstumo.
31. Ieškovės teigimu, teismas, sumažindamas baudos dydį nuo 20 procentų iki 10 procentų nuo visos sutartinės objekto kainos, netinkamai taikė netesybų mažinimą reglamentuojančias nuostatas, o mažindamas netesybas, ne tik pažeidė proporcingumo principą, tačiau teismo sprendimo dalies sumažinti baudos dydį iki 10 procentų apskritai nemotyvavo. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovės pavėluotų įvykdyti darbų vertė, remiantis 2021 m. kovo mėn. atliktų darbų aktu Nr. 2, sudarė 152,83 Eur. Teismas sprendime konstatavo, kad statybos darbai, kurių vertė sudarė net 94 procentus sutarties vertės (27 727,27 Eur iš bendros 29 380,16 Eur sumos), buvo įvykdyti tinkamai ir laiku.
32. Pirmiausia šioje byloje jau ne kartą buvo pažymėta, kad delspinigiai yra skaičiuojami nuo visos sutarties kainos, o ne nuo pavėluotai atliktų darbų vertės. Nagrinėjamu atveju Sutarties objektas nebuvo išskaidytas dalimis ir nebuvo nustatyta kiekvienos dalies kaina, nuo kurios delspinigiai ir / arba bauda galėtų skaičiuojami pažeidus tos dalies atlikimo terminą. Tokių nuostatų nėra ir šalių sudarytoje Sutartyje.
33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė būtų turėjusi mokėti ne daugiau kaip 20 proc. dydžio netesybas, jei būtų vėlavusi atlikti ir visus darbus pagal Sutartį. Šiuo atveju ji iš esmės vėlavo pateikti reikiamus dokumentus, taip pat atlikti kadastrinius matavimus. Pagrindinė Sutarties dalis – statybos darbai, įrengiant vaikų žaidimo aikštelės dangą – buvo atlikti iš esmės laiku. Byloje nėra įrodymų, kad po faktinio minėtų statybos darbų atlikimo visuomenė nebūtų galėjusi naudotis ir (arba) nesinaudojo šiuo objektu. Visgi, nurodyti teismo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad Sutarties objekto kainą yra tikslinga skaidyti nustatant neatliktų darbų vertę ir tik nuo jos skaičiuojant delspinigius. Tai neatitiktų Sutarties sąlygų, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų bei formuojamos teismų praktikoje nagrinėjamoje dalyje.
34. Šioje dalyje sutiktina ir su atsakovės argumentais, kad nėra įmanoma nustatyti kaip ieškovė įvertino pinigine išraiška tokius darbus kaip, pavyzdžiui, atlikti kadastrinius matavimus arba tinkamai organizuoti statybos darbų užbaigimą.
35. Teisėjų kolegija nepritaria ieškovės skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo dalies sumažinti baudos dydį iki 10 procentų apskritai nemotyvavo.
36. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktas); įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas); argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas); įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Taigi CPK nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį).
37. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentais, jog skundžiamas teismo procesinis sprendimas yra be motyvų. Kaip matyti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, jame yra išvardintos teismo nustatytos aplinkybės, nurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas turi vadovautis sprendžiant ginčą, bei kiti teisiniai argumentai, kas atitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Taip pat atlikta detali teismų praktikos analizė ir abiejų šalių išsami argumentų analizė. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Visgi, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų ignoravęs ir neišanalizavęs ieškovės argumentų ir nenurodęs, kokie įrodymai šiuos argumentus pagrindžia, o kokie – ne. Priešingai, ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės neginčija nei vienos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, tačiau nesutinka su jų įvertinimu.
38. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas). Kartu kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Tokių aspektų teisėjų kolegija nenustatė.
39. Ieškovė teigia, kad teismas turėjo pagrindą sumažinti ieškovei paskirtą baudą kur kas didesne dalimi, iki protingo dydžio – skaičiuojant 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo sutarties vertės, ne daugiau kaip už 180 kalendorines dienas, t. y. Klaipėdos apygardos teismas delspinigių dydį turėjo sumažinti iki 1 057,68 Eur (29 380,16 Eur x 0,02 proc. x 180 dienų). Būtent tokia delspinigių suma būtų teisinga ir proporcinga ieškovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimui, nepažeistų ieškovės interesų bei nesudarytų sąlygų atsakovei nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Taigi, ieškovės naudai iš atsakovės turėjo būti priteista 6 052,32 Eur suma (7 110 Eur – 1 057,68 Eur).
40. Teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas delspinigius turėjo skaičiuoti po 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo sutarties vertės. Vertintina, kad tokiu būdu ieškovė apskritai siekia eliminuoti atsakomybę taikančias sąlygas, nustatytas šalių Sutartyje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad šiuo atveju sutarties objekto uždelsimas – lemia ir viešojo intereso pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė ir ieškovė to neginčijo, kad dėl ieškovės kaltės tinkamas ir visiškas Sutarties įvykdymas užsitęsė daugiau kaip 7 mėn. Todėl atsakovė iš esmės turėjo teisę skaičiuoti ieškovei netesybas, o kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, esant dviguboms netesyboms (baudai ir delspinigiams), atsakovė turėjo teisę taikyti vieną iš numatytų netesybų, šiuo atveju baudą, įskaitant delspinigius (mažesnes netesybas) į baudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Minėta, kad teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, sumažinus netesybų dydį iki 0,02 proc. dydžio nuo sutarties vertės, t. y. sumažinus juos iki 1 057,68 Eur, jos taps mažesnės už nuostolius, kuriuos atsakovė patyrė dėl prievolės netinkamo įvykdymo.
41. Atsakovė, atsiliepdama į ieškovės apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovei nepareiškus reikalavimo pripažinti sutarties nuostatos dalį dėl netesybų rūšies – baudos – taikymo, negaliojančia, teismas neturėjo jokio pagrindo taikyti ir skaičiuoti ieškovei tik delspinigius. Teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovės argumentu, kad ieškovė privalėjo pirmojoje instancijoje reikalauti Sutarties nuostatą dėl baudos skyrimo pripažinti negaliojančia. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo akivaizdžiai rodo, jog ieškovė nesutinka su atliktu įskaitymu ir jį ginčija, todėl teismas turi įvertinti atlikto įskaitymo teisėtumą ir atsakovės teisė teisę skaičiuoti ieškovei netesybas už pavėluotą Sutarties įvykdymą.
42. Nagrinėjamos bylos kontekste pastabėtina, kad vien ta aplinkybė, jog sutartis sudaryta įvykdžius viešąjį pirkimą pagal viešai skelbtas ir visiems pirkime dalyvaujantiems tiekėjams žinomas pirkimo sąlygas, nepašalina perkančiosios organizacijos pareigos tiek nustatyti teisės aktų reikalavimams ir bendriesiems principams neprieštaraujančias pirkimo ir būsimos sutarties sąlygas, tiek tinkamai jas aiškinti ir taikyti pirkimo sutarties vykdymo metu, kartu tai nepaneigia ir teismo teisės spręsti dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, pasisakyti dėl jų padarinių ir pan., net jei tai nebuvo šalių nesutarimo objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Faktas, kad netesybos buvo nustatytos viešojo pirkimo metu ir ieškovė, dalyvaudama jame, žinojo netesybų dydį bei sutarties sudarymo metu nepasiūlė atsakovei jų dydį pakeisti, neapriboja ieškovės teisės prašyti netesybas sumažinti. Akivaizdu, kad sudarydama sutartį, ieškovė žinojo apie nustatytą netesybų dydį, tačiau ši aplinkybė nepaneigia jai įstatymų leidėjo suteiktos teisės ginčyti pritaikytas netesybas, jeigu šios aiškiai per didelės. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė su jai priskaičiuotų netesybų suma nesutiko. Todėl nustačius, kad netesybos buvo įskaitytos vienašaliu atsakovės pareiškimu, kurį ieškovė iš esmės kvestionuoja byloje pareikštu ieškiniu, teismas turėjo teisę ir pareigą teisiškai kvalifikuoti byloje pareikštą ieškinį bei vertinti jo faktinio pagrindo pagrįstumą.
43. Aukščiau nurodyta teismų praktika akivaizdžiai parodo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė neturėjo reikšti reikalavimo dėl Sutarties sąlygų negaliojimo tam, jog galėtų pareikšti reikalavimą dėl netesybų sumažinimo. Atsakovės argumentų nepagrįstumą įrodo ir kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, jog situacija, kai skolininkas, sumokėjęs netesybas geruoju, sumokėtų netesybų dydį vėliau užginčija teisme, nesudaro pagrindo paneigti faktą, kad skolininkas netesybas sumokėjo geruoju, ir netaikyti CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies draudimo mažinti jau sumokėtas netesybas. Esminis šių normų (ne)taikymo momentas yra tas, kokia buvo skolininko valia mokant netesybas, o vėlesnis skolininko valios pasikeitimas nebeturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017). Taigi, net ir sumokėjęs netesybas skolininkas turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas jų dydį sumažinti.
44. Apibendrinant nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, leidžiančių pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas turėtų būti pakeistas, o ieškovei nustatytas baudos dydis dar daugiau sumažintas, todėl ieškovės skundas yra atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Madaris“ prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurios sudaro 1 160 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 340 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
46. Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, šalims nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Taip pat šalims nėra kompensuojami už apeliacinius skundus sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos medžiagą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti, remiantis apeliacinių skundų argumentais, nėra pagrindo.
48. Kiti apeliacinių skundų argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.