Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Nijolės Matuzevičienės, Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. B.-T. išteisinta, kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinio dalis dėl D. B.-T. motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo paliktas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnis).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B.-T. buvo kaltinama tuo, kad susitarusi su UAB „Šk“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) vadovo vardu veikiančiu tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą ir su kaltinamuoju aktu atiduotas į Šiaulių apylinkės teismą, dėl jos tariamo įdarbinimo UAB „Šk“ vadybininkės pareigose, nes žinojo, kad šioje bendrovėje nedirbs, darbo užmokesčio negaus, tyrimo metu nenustatytam asmeniui pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, esančiam Ežero g. 17, Šiauliuose, žinomai suklastotus, tikrovės neatitinkančius, tikrus pranešimus 2007-08-17 apie apdraustojo socialiniu draudimu priėmimą į darbą Nr. 179, 2008-01-18 pranešimą apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybino socialinio draudimo įmokas per 2007 m. III ketvirtį Nr. 021 (forma 3-SD), kuriame įrašyti žinomai melagingi duomenys apie D. B.-T. apskaičiuotą 23000,00 Lt darbo užmokestį, 2008-01-11 apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybino socialinio draudimo įmokas per 2007 m. IV ketvirtį Nr. 007 (forma 3-SD), kuriame įrašyti žinomai melagingi duomenys apie D. B. – T. apskaičiuotą 60,00 Lt darbo užmokestį ir pagal tai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius D. B. – T. iš 2007 m. III ketvirčio tariamai gautų draudžiamųjų pajamų apskaičiavo 19855,26 Lt, tame tarpe su 4708,19 Lt gyventojų pajamų mokesčio suma, ir gautų draudžiamųjų pajamų, už realiai dirbtą laikotarpį Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje apskaičiavo 6817,62 Lt, tame tarpe su 1309,31 Lt gyventojų pajamų mokesčio suma, motinystės pašalpą, viso 26672,88 Lt už laikotarpį nuo 2008-01-02 iki 2008-05-06, taip pat D. B.-T. pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, esančiam A. Mickevičiaus g. 42, Kaune, žinomai suklastotus, tikrovės neatitinkančius, tikrus 2008-01-15 prašymus dėl motinystės pašalpos skyrimo, pagrindinio neapmokestinamojo pajamų dydžio 320,00 Lt taikymo, taip apgaule, pagal Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimą dėl D. B.-T. teisės į motinystės pašalpą 2008-01-22 Nr. 8.37-346, savo naudai įgijo turtinę teise į 19855,26 Lt motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2008-01-02 iki 2008-05-06 bei po motinystės pašalpos pervedimo 2008-01-28 20655,38 Lt, iš kurių teisėtai gauta 5508,31 Lt, už realiai dirbtą laikotarpį Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje, į D. B.-T. atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, savo, tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgijo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 15147,07 Lt biudžeto lėšų.

Be to, D. B.-T. buvo kaltinama tuo, kad 2008-01-15, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašydama 2008-01-15 prašymus dėl motinystės pašalpos skyrimo, pagrindinio neapmokestinamojo pajamų dydžio 320,00 Lt taikymo, juos suklastojo, nes žinojo, kad UAB „Šk“ vadybininkės pareigose nedirbo, darbo užmokesčio negavo, neturi teisės į motinystės pašalpą bei tą pačią dieną juos realizavo, pateikdama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, esančiam A. Mickevičiaus g. 42, Kaune.

D. B.-T. buvo kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, tai yra, priskirtinus prie nesunkių nusikaltimų, kaip numatyta BK 11 straipsnio 3 dalyje, todėl taikant BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį baudžiamosios atsakomybės senaties terminas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo suėjo 2013 m. sausio 28 d.

BPK 3 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 4 dalyje, baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje išvardintų baudžiamojo proceso, apkaltinamojo nuosprendžio negalimumo sąlygų sąrašas baigtinis, išimtys nenumatytos, todėl visa tai suponuoja į šių išvardintų teisės normų besąlygišką taikymą, be to, esant BK 95 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, bet teismas šį klausimą sprendė.

Pasak prokurorės, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta akivaizdu, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį kaltinamajai D. B.-T., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai yra, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, besąlygiškai nepritaikė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 254 straipsnio 4 dalies, BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2010-06-28), todėl 2013 m. gegužės 23 d. teismo nuosprendis keistinas.

Apeliacinio proceso metu teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį pagrįstai konstatavo, kad D. B.-T. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl ji buvo pagrįstai išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, kaip nepadariusi veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniame skunde, kuriuo yra prašoma pakeisti išteisinamąjį nuosprendį ir bylą nutraukti dėl senaties, apeliantas nekelia D. B. – T. kaltės klausimų, neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su jos veiksmų teisiniu vertinimu dėl juose buvusių kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų požymių. Esminis apelianto argumentas yra tik tas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. suėjus senaties terminui, besąlygiškai nepritaikė BK 95 str. 1 dalies 1 punkto b papunkčio (įstatymo redakciją, galiojusią iki 2010-06-28) ir bylos nenutraukė, o nagrinėjo toliau ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Išanalizavus byloje surinktą medžiagą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Sprendžiant dėl D. B. – T. kaltės nebuvimo, buvo pagrįstai remtasi ne tik pačios išteisintosios bei A. L. parodymais, bet ir kitais rašytiniais byloje surinktais įrodymais. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, jog D. B.-T. motinystės (tėvystės) pašalpą (teisę į tokią pašalpą) įgijo pagrįstai, jog darbo santykiai nebuvo fiktyvūs, ir ji realiai dirbo nurodytą darbą bei gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį.

Skundžiamame nuosprendyje yra pateikta išsami ir nuosekli visų byloje surinktų įrodymų teisinė analizė, apeliacinės instancijos teismas jai pritaria ir nekartoja. Nesant šioje byloje ginčo dėl D. B. – T. kaltės, dar sykį detaliai aptarinėti tuos pačius duomenis šioje nutartyje netikslinga. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Be to, pasisakant dėl D. B. – T. veiksmų vertinimo šioje byloje, būtina pažymėti, kad nagrinėjamas įvykis yra teisiškai įvertintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. 2013 m. liepos 18 d. Šiaulių apylinkės teisme buvo priimtas nuosprendis A. L. atžvilgiu, kuriuo jis buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo apgaule savo, D. B. – T. naudai įgyjant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 15147,07 Lt biudžeto lėšų). 2014 m. balandžio 3 d. bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ši nuosprendžio dalis nebuvo pakeista. Taigi, nagrinėjamas įvykis jau yra įvertintas įsiteisėjusiu išteisinamuoju nuosprendžiu, turinčiu precedentinę reikšmę.

BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Nagrinėjamoje D. B. – T. byloje tirtos veikos padarytos laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2008 m. sausio 28 d. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas šioje baudžiamojoje byloje suėjo 2013 m. sausio 28 d., t. y. iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo.

Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija, jos 31 straipsnio 1, 2 dalys, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius tuo atveju, kai yra pasibaigę terminai, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, suderinti konstitucines vertybes – nekaltumo prezumpciją ir asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, būtų išspręsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu būtų nepripažintas asmens kaltumas padarius nusikalstamą veiką, kaltinimas būtų panaikintas. Aiškindamas pirmiau nurodytas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinamas kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).

Kadangi, nagrinėjamu atveju, buvo pagrįstai konstatuota, jog D. B.- T. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje, tai buvo pagrįstai jos atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis. Keisti šį nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžio atmesti.