- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-25
- Bylos Nr.
- e2-787-910/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00051-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vipsala“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties, kuria atmestas prašymas atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vipsala“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vipsala“ nemokumo (bankroto) byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Vipsala“ (toliau – ir LUAB „Vipsala“, bendrovė) nemokumo administratorė mažoji bendrija (toliau – MB) „Atisa“ (toliau – nemokumo administratorė) prašė LUAB „Vipsala“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
2. Nurodė, kad suinteresuoti asmenys P. S. ir J. N. ūkinę veiklą vykdo nesąžiningai, veikdami „fenikso“ schema – nemokėdami mokesčių, atlyginimų darbuotojams, neatsiskaitydami su tiekėjais, įsteigtas bendroves priveda prie bankroto, vietoje jų įsteigia naujas, kuriose toliau vykdo tą pačią ūkinę veiklą ir į kurias perkelia darbuotojus bei įrangą. Šie suinteresuoti asmenys buvo įsteigę MB „Valgių sala“, kuri, kaip ir LUAB „Vipsala“, teikė maitinimo paslaugas bei kurios veikla, įranga ir dalis darbuotojų buvo perkelti į naujai įsteigtą bendrovę LUAB „Vipsala“. Vėliau suinteresuoti asmenys, veikdami ta pačia „fenikso“ schema, LUAB „Vipsala“ veiklą perkėlė į UAB „Dasona“, kuri vykdo analogišką veiklą kaip ir LUAB „Vipsala“ ir kurios vadovas yra P. S..
3. Nemokumo administratorė taip pat nurodė, kad LUAB „Vipsala“ buvęs vadovas P. S. jai neperdavė įmonės dokumentų dalies, ir tai leidžia daryti išvadą, jog bendrovėje buvo vykdoma tokia pati nesąžininga veikla kaip ir MB „Valgių sala“, suinteresuotiems asmenims P. S. ir J. N. siekiant asmeninės finansinės naudos ir bendrovės bankroto, kad būtų galima išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
4. Anot nemokumo administratorės, suinteresuotas asmuo P. S., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, sudarydavo įvairius sandorius (patalpų nuomos, galimai prekių tiekimo), turėdamas išankstinę tyčią nevykdyti įsipareigojimų, apgaule užvaldyti svetimas lėšas, tokiais savo veiksmais blogino bendrovės finansinę būklę, nesilaikė mokėjimų eiliškumo, o bendrovės veiklą perkėlus į naują įmonę gavo finansinės naudos.
5. Nemokumo administratorės teigimu, nors LUAB „Vipsala“ įregistruota 2019 m. rugpjūčio 5 d., tačiau bendrovės skolos ėmė kauptis jau nuo 2019 m. gruodžio mėn. ir toliau didėjo, o buvęs vadovas nevykdė įstatymo jam nustatytos pareigos ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Buvęs vadovas laiku nemažino bendrovės skolų, o sudarydamas naujas sutartis didino tikimybę, kad su kreditoriais tinkamai negalės atsiskaityti, dėl to bendrovę privedė prie bankroto, kuris buvo iškeltas ne vadovo, o kreditorių prašymu. Toks P. S. elgesys vertintinas kaip nesąžiningas juridinio asmens dalyvio ir vadovo elgesys.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartimi atmetė prašymą LUAB „Vipsala“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
7. Teismas, nustatęs, kad bendrovė jau 2019 m. lapkričio mėn. nevykdė mokėjimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Panevėžio skyriui, o nuo 2019 m. gruodžio mėn. iš dalies neatsiskaitydavo su darbuotojais, buvo susidariusi 7 155,06 Eur skola už patalpų nuomą, kuri 2019 m. gruodžio 23 d. teismo įsakymu priteista iš bendrovės D. G., padarė išvadą, jog 2019 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškime nurodoma, jog bendrovei esant nemokiai jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau, nustatęs bendrovės nemokumo momentą 2019 m. gruodžio 31 d., argumentus dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku atmetė kaip neaktualius, nes 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) neliko tokio tyčinio bankroto požymio.
8. Teismas sutiko, kad, LUAB „Vipsala“ tapus nemokia, P. S. toliau vykdydamas ūkinę veiklą didino skolas bendrovės kreditoriams, tačiau pažymėjo, jog nemokumo administratorė nepateikė duomenų, kad bendrovė sudarinėjo nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus sandorius. Pasak teismo, bendrovė, vykdydama maitinimo paslaugų teikimo veiklą, neabejotinai sudarinėjo sandorius maisto produktams pirkti, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad nė vienas tiekėjas nėra pareiškęs finansinio reikalavimo bankroto byloje, o tai, anot teismo, rodo, jog su tiekėjais buvo atsiskaitoma. Nors bylos duomenys teismui leido daryti išvadą, kad atsiskaitymas su kreditoriais buvo vykdomas galimai pažeidžiant eiliškumą, nes nebuvo laiku ir visiškai atsiskaitoma su darbuotojais, delsiama sumokėti už patalpų nuomą, tačiau ši aplinkybė, pasak teismo, taip pat nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, buvo sąmoningai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo ar jau nemokios įmonės būklės pabloginimo. Teismas įvertino aplinkybę, kad LUAB „Vipsala“ tik 2019 m. rugpjūčio mėn. pradėjo ūkinę veiklą, todėl bendrovė galėjo būti nesukaupusi lėšų, tačiau, norėdama vykdyti veiklą (gauti maisto produktus ir teikti maitinimo paslaugas), pirmiausiai siekė atsiskaityti su tiekėjais.
9. Teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio, nes nustatė, jog 2021 m. spalio 18 d. nemokumo administratorė informavo teismą, kad buvęs bendrovės vadovas 2021 m. spalio 18 d. perdavė bendrovės dokumentus, dėl to nebeprašoma P. S. skirti baudą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės paneigia, kad buvo sąmoningai siekiama neperduoti nemokumo administratorei apskaitos dokumentų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nemokumo administratorė nedetalizavo ir nepagrindė, kokie būtent ir kokia apimtimi finansinės apskaitos dokumentai jai neperduoti, ar be jų negalima nustatyti finansinės padėties pasikeitimų, išsiaiškinti bendrovės bankroto priežasčių, visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pasak teismo, nemokumo administratorės nurodomos aplinkybės, kad bendrovės vadovas taip pat neperdavė smulkaus bendrovės inventoriaus (mikserio, lėkščių, stiklinių, taurių, virdulio ir kt.) ir galimai 4 943,31 Eur sumos, taip pat nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nes nemokumo administratorė ne tik turi pareigą iš buvusio vadovo išreikalauti bendrovės turtą, bet ir pareikšti vadovui civilinį ieškinį.
10. Byloje nustatyta, kad bendrovės vadovas P. S. nesiėmė priemonių finansinei atskaitomybei už 2020 m. patvirtinti ir ją Juridinių asmenų registrui pateikti, tačiau šį neveikimą teismas laikė nepakankamu ir priežastiniu ryšiu pernelyg nutolusiu nuo įrodinėjamos veikos dėl tyčinio bankroto, dėl to nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimu ir įmonės dokumentų neperdavimu laiku buvo padaryta žala kreditoriams, siekta nuslėpti įmonės lėšų ir (ar) turto perleidimą, galimą jų iššvaistymą, įstatymo draudžiamus atsiskaitymus, taip pat kad tai sukliudė nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, įsipareigojimų dydžius ir struktūrą, kreditorius ir debitorius, pareikšti ieškinius teisme, ginant bendrovės ir kreditorių interesus, kas sudarytų pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas taip pat pažymėjo, kad nepateikta įrodymų, jog buvęs bendrovės vadovas būtų realizavęs turtą už rinkos kainų neatitinkančias sumas.
11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nemokumo administratorė, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, neįrodinėjo JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų buvimo, be to, į bylą nepateikė objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti LUAB „Vipsala“ veiklos perkėlimą į UAB „Dasona“ (pvz., duomenų apie UAB „Dasona“ spartų finansinės padėties pagerėjimą, nenurodė sutarčių, įrangos, darbuotojų ir pan., kurie buvo perkelti į UAB „Dasona“). Teismas nustatė, kad UAB „Dasona“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. birželio 20 d. ir nuo įmonės įregistravimo bendrovės vadovas ir akcininkas yra P. S.. Teismas pažymėjo, kad jam nepateikta duomenų, jog LUAB „Vipsala“ buvo sąmoningai blogai valdoma, siekiant jos veiklą, turtą perkelti į UAB „Dasona“, kuri veiklą vykdė dar iki UAB „Vipsala“ įsteigimo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad P. S. vadovavo abiem bendrovėms, nesudaro pagrindo spręsti, jog LUAB „Vispala“ veikla tyčiniais jo ar J. N. veiksmais buvo perkelta į UAB „Dasona“. Juolab kad teismui nepateikta duomenų, jog šios įmonės vadovė ar akcininkė buvo (yra) J. N., to nepatvirtina ir Juridinių asmenų registro duomenys. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog, vadovaujant J. N., yra bankrutavusios kitos nemokumo administratorės nurodytos įmonės, neturi esminės reikšmės, nes J. N. bendrovės vadovė ir akcininkė buvo nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 29 d., dėl to nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ji savo tyčiniais, sąmoningais veiksmais privedė LUAB „Vipsala“ prie bankroto, nes tik įsteigus įmonę bendrovės pajamos neabejotinai buvo mažos, o bendrovė, įsigydama inventorių, nuomodama patalpas, turėjo išlaidų. Nors pareiškime nurodoma, kad P. S. yra dalyvavęs veikloje ir kitų J. N. vadovautų įmonių, kurios yra bankrutavusios, tačiau tokie duomenys byloje taip pat nepateikti, o Juridinių asmenų registro duomenys apie bankrutavusios MB „Valgių sala“ akcininkus, vadovus nepatvirtina, kad įmonės veikloje dalyvavo ir P. S..
12. Teismas įvertino aplinkybę, kad dėl paskelbto karantino ilgą laiką buvo apribota maitinimą teikiančių įstaigų veikla, joms taikomi įvairūs apribojimai, dėl to neabejotinai sumažėjo lankytojų skaičius, tai darė įtaką bendrovės gaunamų pajamų bei skolų dydžiui. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta akivaizdžių tyčinio bankroto požymių, kurie rodytų, jog bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog LUAB „Vipsala“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams, todėl, tokių veiksmų nenustačius, nėra pagrindo tenkinti pareiškimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Pareiškėja – LUAB „Vipsala“ nemokumo administratorė – atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį ir priimti naują nutartį – nemokumo administratorės pareiškimą tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
14. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Teismas, nagrinėdamas dispozityvią bylą ir turėdamas pareigą bendradarbiauti su byloje dalyvaujančiais asmenimis bei padėti jiems surinkti įrodinėjamas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tokios pareigos tinkamai neįvykdė, dėl to liko neatskleista bylos esmė. Pareiškėja teikė prašymus išreikalauti duomenis iš UAB „Dasona“, VSDFV Panevėžio skyriaus, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kurie pagrįstų veiklos iš LUAB „Vipsala“ į UAB „Dasona“ perkėlimą. Nors prašymą dėl duomenų išreikalavimo iš UAB „Dasona“ teismas patenkino, tačiau ši bendrovė prašomų duomenų nepateikė, o pakartotinius prašymus išreikalauti duomenis ir skirti šiai bendrovei baudas už duomenų nepateikimą teismas atmetė. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymų dėl duomenų išreikalavimo iš VSDFV Panevėžio skyriaus ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, nors pareiškėja buvo pateikusi įrodymus, kad pati tokių duomenų negali gauti.
14.2. Buvęs bendrovės vadovas neperdavė 303 Eur vertės materialaus turto bei finansinės apskaitos dokumentų dalies (neperduoti kasos dokumentai už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo mėn. iki 2021 m. rugpjūčio 30 d., duomenys apie maisto produktų pirkimus, išeigas gaminant maistą, jo nurašymą ir kt.), dėl to nemokumo administratorė negali nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Finansinėje apskaitoje taip pat neatsispindi bendrovės administracijos vadovo atsiskaitymų su dalimi kreditorių finansinės operacijos; dalį atsiskaitymų su kreditoriais už bendrovę atliko M. N., tačiau nepateikti duomenys apie bendrovės atsiskaitymą su M. N., dėl to negalima nustatyti sudarytų sandorių, atliktų atsiskaitymų ir atitinkamai jų ginčyti. Nurodytos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad bendrovės apskaita buvo vedama netinkamai, o vadovas nevykdė savo pareigų.
14.3. Bendrovė su kreditoriais atsiskaitinėjo pažeisdama atsiskaitymų eiliškumą, nes, esant įsiskolinimams VSDFV, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir darbuotojams, bendrovė vykdė komercinę veiklą ir atsiskaitinėjo su paslaugų bei prekių tiekėjais.
Atsiliepimas
15. Suinteresuotas asmuo D. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį patenkinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. LUAB „Vipsala“ 2019 m. gruodžio 31 d. tapus nemokia, P. S., kaip LUAB „Vipsala“ vadovas ir akcininkas, nedėjo jokių pastangų atsiskaityti su kreditoriais, nemokėjo darbuotojams atlyginimų, mokesčių VSDFV, VMI, už patalpų nuomą, o toliau vykdė veiklą, taip tik didindamas bendrovės įsipareigojimus, t. y. tyčia dar labiau blogino nemokios bendrovės padėtį. Neabejotina, kad buvo išankstinė intencija veiklą vykdyti nepatiriant mokestinių ir kitų sąnaudų, o vėliau perkelti bendrovės veiklą į kitą įmonę, tai dar labiau pablogino LUAB „Vipsala“ turtinę padėtį, nes įmonė nebegavo jokių pajamų, iš kurių būtų galėjusi dengti įsipareigojimus.
Žemesnės instancijos teismas
16.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra tyčinio bankroto požymio – veiklos perkėlimo. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2020 m. visa LUAB „Vipsala“ veikla buvo perkelta į UAB „Dasona“, t. y. UAB „Dasona“ perėmė visus LUAB „Vipsala“ klientus, užsakymus, nuomojamas patalpas (šią informaciją būtina išreikalauti bylą nagrinėjant iš naujo) ir, atitinkamai, bet kokias pajamas, iš kurių galėjo būti dengiami įsipareigojimai LUAB „Vipsala“ kreditoriams. LUAB „Vipsala“ ir UAB „Dasona“ per savo valdymo organus ir akcininkus yra susijusios įmonės; UAB „Dasona“ vykdo tokią pačią veiklą kaip ir LUAB „Vipsala“ – teikia maitinimo paslaugas Panevėžyje, Utenoje, Ukmergėje, kavinės ir toliau vadinamos „Valgių sala“, Utenoje naudojamas tas pats „Valgių sala“ logotipas, kurį naudojo LUAB „Vipsala; jau prieš dvejus metus UAB „Dasona“ ieškojo darbuotojų Panevėžyje ir Utenoje (tuose miestuose, kuriuose veiklą vykdė LUAB „Vipsala“); per laikotarpį nuo 2020 m. gegužės mėn. iki 2020 m. spalio mėn. iš bendrovės išėjo apie 10–13 darbuotojų, tuo tarpu nuo 2020 m. gegužės mėn. iki 2021 m. pabaigos į UAB „Dasona“ atėjo dirbti 14 naujų darbuotojų. Tikėtina, kad šie darbuotojai atėjo iš LUAB „Vipsala“; pareiškėja prašė tokią informaciją teismo išreikalauti iš VSDFV, tačiau teismas nepagrįstai netenkino šio prašymo.
16.3. Aplinkybes dėl veiklos perkėlimo netiesiogiai patvirtina suinteresuotų asmenų elgesys, prašant D. G. nuomos sutartį vietoj MB „Valgių sala“ pasirašyti su LUAB „Vipsala“, kuri toliau naudojosi MB „Valgių sala“ nuomotomis patalpomis, įranga, baldais, darbuotojais ir pan. Tokiu pačiu būdu, perrašant sutartis su tiekėjais, LUAB „Vipsala“ veikla buvo perkelta į UAB „Dasona“, dėl to tiekėjai ir nepareiškė finansinių reikalavimų LUAB „Vipsala“ bankroto byloje. Šią informaciją apie UAB „Dasona“ tiekėjus, skolas jiems taip pat būtina išreikalauti; nors pareiškėja prašė teismo išreikalauti informaciją apie UAB „Dasona“ turtą ir teismas buvo įpareigojęs ją pateikti, tačiau UAB „Dasona“ šios informacijos nepateikė.
16.4. Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti atsakovės prašomus įrodymus iš VSDFV apie UAB „Dasona“ darbuotojus, o iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos – informaciją apie UAB „Dasona“ išduotus visuomeninio maitinimo leidimus; prašomi išreikalauti duomenys neabejotinai būtų patvirtinę veiklos perkėlimą. Nors teismas tenkino prašymą išreikalauti duomenis apie UAB „Dasona“ ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, tačiau, šiai tokios informacijos nepateikus ir atsakovei prašant tokią informaciją pateikti pakartotinai, teismas šio prašymo net nesprendė. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas bylą išnagrinėjo be reikšmingų įrodymų, dėl to liko neatskleista bylos esmė.
16.5. LUAB „Vipsala“ nėra pateikusi Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų; nemokumo administratorei pateiktas 2021 m. rugsėjo 8 d. balansas nėra pateiktas Juridinių asmenų registrui, todėl jo patikimumas – abejotinas. Pagal 2021 m. rugsėjo 8 d. balansą bendrovėje buvo 12 766 Eur gautinų sumų (tai yra turtas), tačiau nemokumo administratorei nepateikta dokumentų, iš kurių būtų aišku, kas yra debitoriai, o tai užkerta kelią nemokumo administratorei pareikšti ieškinius teisme. Nemokumo administratorei buvo perduoti ne visi įmonės dokumentai – nėra kasos dokumentų už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo mėn. iki 2021 m. rugpjūčio 30 d. (t. y. būtent už tą laikotarpį, kai galėjo vykti veiklos perkėlimas), dokumentų apie produktų pirkimus, nurašymų ir pan. Dėl to iš perduotų dokumentų neįmanoma nustatyti LUAB „Vipsala“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų struktūros, bankroto priežasčių, kada tiksliai ji nutraukė veiklą, kokios bendrovės pajamos buvo prieš veiklos nutraukimą, kur jos staiga dingo ir pan. Nemokumo administratorei taip pat neperduotas materialus turtas, be to, 4 943,31 Eur grynųjų pinigų.
16.6. LUAB „Vipsala“ kreditorių sąraše yra VSDFV, VMI, darbuotojai, D. G. ir tik keletas paslaugų teikėjų, tačiau nėra nė vieno produktų tiekėjo. Su jais, tikėtina, buvo atsiskaityta visiškai, t. y. atsiskaitymai vyko pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą. Dėl to buvo apribotos kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą. Nagrinėjant bylą iš naujo, turėtų būti išreikalauta informacija apie LUAB „Vipsala“ įsipareigojimus tiekėjams, taip pat atsiskaitymus su tiekėjais.
Žemesnės instancijos teismas
16.7. Teismas nepagrįstai apsiribojo argumentu, kad pareiškėja neįrodė aplinkybių, lemiančių bankroto pripažinimą tyčiniu, nors turėjo ir galėjo pasiūlyti nemokumo administratorei pateikti papildomų įrodymų, patikslinti įrodinėjimo pareigą, nurodyti, kokios informacijos trūksta.
Atsiliepimas
17. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys P. S. ir J. N. su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad palaiko pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
19. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
20. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas bendrovės nemokumo administratorės pareiškimas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinių asmenų tyčinio bankroto institutas, šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.
Dėl pareiškimui pripažinti LUAB „Vipsala“ bankrotą tyčiniu išnagrinėti taikytinų teisės normų
21. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.
22. Pareiškimas iškelti UAB „Vipsala“ bankroto bylą teismui pateiktas 2021 m. gegužės 31 d. UAB „Vipsala“ nemokumo (bankroto) byla iškelta Panevėžio apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-101-278/2022 (buvęs Nr. eB2-262-278/2021), įsiteisėjusia 2021 m. rugsėjo 8 d. Pareiškimas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pateiktas 2022 m. kovo 17 d. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos LUAB „Vipsala“ nemokumo procesas buvo pradėtas ir prašymas dėl šio juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas galiojant aktualioms JANĮ nuostatoms.
23. Kartu pažymėtina tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32–33 punktai; 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 51 punktas). Prašymas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021).
24. Patikrinti buvusių bendrovės valdymo organų atliktų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo buvimą ar, priešingai, įsitikinti tokio ryšio nebuvimu bei padaryti išvadą, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, galima tik nustačius bendrovės faktinio nemokumo atsiradimo momentą. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bendrovės skolą už patalpų nuomą, taip pat tai, kad LUAB „Vipsala“ nuo 2019 m. lapkričio mėn. nevykdė mokestinių prievolių valstybei, o nuo 2019 m. gruodžio mėn. tik iš dalies atsiskaitydavo su darbuotojais, priėjo prie išvados, jog bendrovė 2019 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki. Šalys šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neginčija.
25. Pareiškėja reikalavimą LUAB „Vipsala“ bankrotą pripažinti tyčiniu grindžia JANĮ normomis, nurodydama, kad veiksmai, kuriais įrodinėjami tyčinio bankroto požymiai, iš esmės buvo atlikti, kai įmonė jau buvo nemoki, t. y. tyčinio bankroto situaciją pareiškėja sieja su veiksmais, atliktais jau galiojant JANĮ. Dėl to nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar suinteresuotų asmenų P. S. ir J. N. veiksmai gali būti vertinami kaip tyčia sukėlę LUAB „Vipsala“ bankrotą, spręstinas pagal JANĮ nuostatas.
Dėl sąlygų, būtinų bankrotui pripažinti tyčiniu
26. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
27. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aiškinant šias įstatymo nuostatas, yra pabrėžta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020; 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; 2020 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).
29. Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės taikymo taisyklę: jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).
30. Teisės doktrinoje pažymima, kad tokia teismų praktikoje suformuota tyčinio bankroto pagrindų ir įmonės nemokumo priežastinio ryšio teorija leidžia teigti, jog tyčinį bankrotą nulėmusiais laikomi tik tokie veiksmai, kurie yra įmonės nemokumo priežastis arba kuriais nemokios įmonės padėtis buvo iš esmės pabloginta. Kitaip tariant, tokie veiksmai turi arba lemti įmonės nemokumą, arba iš esmės pabloginti jos padėtį, įmonei esant nemokiai. Pirmasis tokių veiksmų kriterijus siejamas su konkrečia faktine aplinkybe – įmonės nemokumo sukėlimu. Praktikoje gali susiklostyti, kad pavienis veiksmas, pavyzdžiui, sandorio sudarymas, gali lemti įmonės nemokumą, tačiau įprastai blogą įmonės valdymą rodo tokių neteisėtų veiksmų visuma, kurią ir turėtų nustatyti teismas. Antras tokių veiksmų kriterijus siejamas su esminiu nemokios įmonės padėties pabloginimu. Jis siejamas su tais atvejais, kai įmonei esant nemokiai ji vis tiek tęsia veiklą, prisiima nenaudingus įsipareigojimus, eikvoja turtą ir pan. Tokie veiksmai laikytini neteisėtais, nes, įmonei tapus nemokia, nėra vykdoma pareiga inicijuoti nemokumo (bankroto) procesą, bet toliau didinamos įmonės mokumo problemos ir mažinamas jos turto aktyvas. Vertinant tyčinio bankroto požymius, manytina, kad vien formalus šių požymių nustatymas nereiškia, jog įmonės bankrotas laikytinas tyčiniu. Tyčinis bankrotas yra šalutinis bankroto procese sprendžiamas klausimas, kuris bankroto procese iš esmės nėra skirtas pagrindiniam šio proceso tikslui – kuo operatyviau ir kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus – pasiekti. Todėl veiksmai, kurie yra tyčinio bankroto požymiai, gali būti pagrindas taikyti kitas kreditorių teisių gynybai veiksmingesnes priemones, pavyzdžiui, sandorių ginčijimą ir kt. (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 223).
31. Nagrinėjamu atveju LUAB „Vipsala“ nemokumo administratorė bendrovės bankrotą prašo pripažinti tyčiniu, remdamasi JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo remiamasi ir aplinkybe, jog buvęs bendrovės vadovas, bendrovei tapus nemokia, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio požymio, kaip teisiškai neaktualaus, nepasisakė, pažymėjęs, kad, įsigaliojus JANĮ, tokio tyčinio bankroto požymio neliko. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantė (LUAB „Vipsala“ nemokumo administratorė) nekvestionuoja tokios pirmosios instancijos teismo išvados, todėl apeliacinės instancijos teismas šios nutarties dalies nevertins ir dėl jos nepasisakys (CPK 320 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
32. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs sąmoningų neteisėtų suinteresuotų asmenų P. S. ir J. N. veiksmų, pareiškimą pripažinti LUAB „Vipsala“ bankrotą tyčiniu atmetė ir nurodė, kad bendrovės nemokumo priežastys yra kitos (tikėtina, COVID-19 pandemija, apyvartinių lėšų neturėjimas ir pan.) nei nurodo pareiškėja, t. y. nusprendė, kad nėra nė vienos iš JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų ir nė vieno iš šio straipsnio 2 dalies 3, 4 ar 5 punktuose įtvirtintų požymių bendrovės bankrotui pripažinti tyčiniu.
33. Pareiškėja (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskiruoju skundu jas ginčija tyčinio bankroto požymių buvimo aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl kiekvieno iš jų.
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
34. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą apribojimas arba panaikinimas, kai juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
35. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsiskaitymai su kreditoriais buvo vykdomi galimai pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, tačiau padarė išvadą, jog ši aplinkybė nesuponuoja pakankamo pagrindo konstatuoti, kad eiliškumo pažeidimu buvo sąmoningai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo ar jos būklės pablogėjimo. Teismas atsižvelgė į tai, kad LUAB „Vipsala“ ūkinę veiklą pradėjo tik 2019 m. rugpjūčio mėn., ir pripažino, jog tikėtina, kad bendrovė neturėjo sukaupusi lėšų, todėl, siekdama vykdyti veiklą (gauti maisto produktus ir teikti maitinimo paslaugas), pirmiausiai siekė atsiskaityti su tiekėjais.
36. Apeliantė atskirajame skunde, taip pat atskirąjį skundą prašantis tenkinti suinteresuotas asmuo (kreditorius) D. G. laikosi pozicijos, kad bendrovė su kreditoriais atsiskaitinėjo pažeisdama atsiskaitymų eiliškumą (esant įsiskolinimams VSDFV, VMI ir darbuotojams, atsiskaitinėjo su paslaugų teikėjais ir prekių tiekėjais), nedėjo jokių pastangų atsiskaityti su aukštesnės eilės kreditoriais, toliau vykdė veiklą, taip tik didindama bendrovės įsipareigojimus ir sąmoningai blogindama faktiškai nemokios bendrovės padėtį, nes turėjo išankstinę intenciją veiklą vykdyti nepatirdama mokestinių ir kitų sąnaudų, o vėliau perkelti bendrovės veiklą į kitą įmonę.
37. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis; nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išvadą dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų LUAB „Vipsala“ bankrotui pripažinti tyčiniu nebuvimo padarė visiškai nesiaiškinęs konkrečių faktinių aplinkybių, reikšmingų siekiant įvertinti, ar atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu buvo sąžiningai siekiama vertingų tikslų (tęsti bendrovės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla), taip pat atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastui nustatyti. Teismas nesiaiškino ir nenustatė, ar bendrovė, nemokėdama mokesčių valstybės biudžetams, darbuotojams, už patalpų nuomą, turėjo pradelstų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams; su kokiais konkrečiais kreditoriais buvo vykdomi atsiskaitymai; ar kreditoriai, su kuriais atsiskaitymai vykdyti pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą, buvo tokie, nuo kurių iš esmės priklausė tolesnė bendrovės veikla; kokio dydžio pajamas bendrovė gaudavo iš vykdomos veiklos laikotarpiu, kai pradėta nemokėti mokesčių valstybei, darbo užmokesčio darbuotojams, ir kaip gaunamos pajamos buvo paskirstomos atsiskaityti su kreditoriais.
39. Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2019, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 25 punktą). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019 89 punktas).
40. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai (nemokumo administratorei), suinteresuotam asmeniui (kuris yra vienas iš didžiausių kreditorių) įrodinėjant, kad atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimu buvo sąmoningai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo ar jos būklės pablogėjimo, teismas neišreikalavo šių asmenų prašytų išreikalauti duomenų, kurių šiems bylos dalyviams patiems nepavyko gauti (CPK 199 straipsnio 1 dalis).
41. Įvertinus bylos medžiagą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, todėl liko nenustatytos konkrečios aplinkybės, reikšmingos tam, jog būtų įmanoma padaryti pagrįstą išvadą dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų (ne)buvimo (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad teismo išvados negali būti paremtos prielaidomis ar tikimybėmis, jos turi būti pagrįstos byloje surinktais duomenimis.
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
42. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas apgaulingai ar aplaidžiai, neteikimas Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių ar teikimas neteisingų duomenų ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.
43. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad finansinės atskaitomybės dokumentų ir turto dalies neperdavimas nemokumo administratorei bei finansinės atskaitomybės už 2020 m. neparengimas ir jos nepateikimas Juridinių asmenų registrui nesuponuoja pagrindo teigti, jog nurodyti bendrovės valdymo organų veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su bendrovės nemokumu ar jau nemokios bendrovės padėties pabloginimu.
44. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad dėl jai, kaip nemokumo administratorei, neperduotų finansinės atskaitomybės dokumentų apimties ji negali nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nemokumo priežasčių.
45. Aiškindamas aptariamą tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 28 punktas).
46. Kartu kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis šiuo požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510/2018 29 punktas).
47. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buvęs bendrovės vadovas P. S. 2021 m. spalio 18 d. nemokumo administratorei perdavė dokumentų dalį: pirkimus už 2019–2021 m., pardavimus už 2019–2021 m., darbo užmokesčio žiniaraščius už 2019 m. spalio mėn. – 2020 m. rugsėjo mėn., kasos dokumentus už 2019 m. spalio mėn. – 2020 m. rugsėjo mėn., avansines apyskaitas už 2019 m. rugpjūčio mėn. – 2021 m. rugsėjo mėn., kitus dokumentus už 2019 m.–2021 m., banką už 2019 m. rugpjūčio mėn. – 2021 m. liepos mėn., darbo sutartis, įsakymus, kasos aparato ir kasos operacijų žurnalus už 2019 m.–2020 m. Pirmosios instancijos, remdamasis nustatyta dokumentų dalies perdavimo aplinkybe, konstatavo, kad nebuvo sąmoningo siekio neperduoti nemokumo administratorei bendrovės apskaitos dokumentų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas neprašė nemokumo administratorės pateikti jai perduotų dokumentų dalies analizės, pats taip pat nesiėmė perduotų dokumentų vertinimo tam, jog galėtų padaryti išvadą, ar iš perduotų dokumentų dalies galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės turtą, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydį, struktūrą. Teismas neanalizavo pareiškėjos ir suinteresuoto asmens D. G. įrodinėjamų aplinkybių, kad neperduota dokumentų dalis yra būtent to laikotarpio, kuriuo galėjo vykti bendrovės veiklos perkėlimas.
48. Kai byloje nesurinkti ir neįvertinti duomenys, iš kurių teismas galėtų nustatyti nemokumo administratorei neperduotų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų pobūdį, apimtį, o kartu ir reikšmę įmonės nemokumo situacijai, pirmosios instancijos teismo išvada dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų nebuvimo negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
49. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra juridinio asmens veiklos ir (ar) turto perkėlimas į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
50. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja, remdamasi JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu tyčinio bankroto požymiu, nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti LUAB „Vipsala“ veiklos perkėlimą į UAB „Dasona“, nors pareiškėjos teisė gauti tokius duomenis (pvz., apie darbuotojų perėjimą) iš valstybės institucijų įtvirtinta JANĮ 66 straipsnio 2 dalyje.
51. Tiek apeliantė (pareiškėja), tiek ir suinteresuotas asmuo D. G. (likviduojamos bendrovės kreditorius) nesutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada dėl pareiškėjos neįvykdytos įrodinėjimo pareigos ir teigia, kad teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus ir bendradarbiauti su byloje dalyvaujančiais asmenimis bei padėti jiems rinkti įrodymus, nagrinėjamu atveju tinkamai neįvykdė šios pareigos, dėl to liko neatskleista bylos esmė.
52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, bylos duomenimis, 2022 m. balandžio 27 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas pareiškėjos prašymas išreikalauti iš VSDFV Panevėžio skyriaus duomenis apie iš LUAB „Vipsala“ į UAB „Dasona“ perėjusius darbuotojus, o iš UAB „Dasona“ išreikalauti ilgalaikio–trumpalaikio turto sąrašą, nurodant jo vertę ir įsigijimo šaltinį. Teismas 2022 m. balandžio 28 d. pranešimu įpareigojo UAB „Dasona“ iki 2022 m. gegužės 9 d. pateikti duomenis apie turimą ilgalaikį turtą ir jo įsigijimą, tačiau per nustatytą terminą UAB „Dasona“ teismo įpareigojimo neįvykdė ir prašomų duomenų nepateikė. Apie tai, kad teismas būtų kreipęsis dėl duomenų iš VSDFV Panevėžio skyriaus gavimo, byloje nėra tokį teismo procesinį veiksmą patvirtinančių dokumentų.
53. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2022 m. gegužės 2 d. pateikė teismui prašymą iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išreikalauti informaciją, kada ir kokiais adresais LUAB „Vipsala“ buvo išduoti leidimai visuomeninio maitinimo veiklai. Teismas, remdamasis JANĮ 66 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei tuo, kad teismui nepateikti įrodymai, jog nurodyta tarnyba atsisakė pateikti prašomus duomenis nemokumo administratorei, pareiškėjos prašymą atmetė.
54. Pareiškėja 2022 m. birželio 8 d. pateikė teismui prašymą pakartotinai įpareigoti UAB „Dasona“ pateikti informaciją apie ilgalaikį turtą ir jo įsigijimą. Teismas prašymą rezoliucija priėmė, tačiau apie šio prašymo išsprendimo eigą byloje nėra duomenų.
55. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartas proceso pirmosios instancijos teisme eigos aplinkybes, iš dalies sutinka su apeliante (pareiškėja) ir suinteresuotu asmeniu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bendrovės tyčinio bankroto klausimą, nebuvo pakankamai aktyvus, neužtikrino, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų atskleistos, išanalizuotos ir įvertintos nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės (žr., inter alia, šios nutarties 39 punktą).
56. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-175-781/2021).
57. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pakartotinai įpareigojęs UAB „Dasona“ pateikti pareiškėjos prašomus duomenis, už teismo įpareigojimo neįvykdymą skyręs teismo nuobaudą (CPK 199 straipsnio 6 dalis). Byloje taip pat nėra duomenų apie informacijos iš VSDFV Panevėžio skyriaus apie LUAB „Vipsala“ ir UAB „Dasona“ darbuotojus išreikalavimą. Teismas, nagrinėjamoje byloje turėdamas didesnio aktyvumo pareigą, formaliai nurodė, kad pareiškėja nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti LUAB „Vipsala“ veiklos perkėlimą į UAB „Dasona“, ir nesiėmė procesinių veiksmų pareiškėjos bei suinteresuoto asmens (kreditoriaus) prašomiems įrodymams gauti, visiškai nesiaiškino bei netyrė šių bylos dalyvių įvardytų aplinkybių dėl galimo veiklos iš LUAB „Vipsala“ į UAB „Dasona“ perkėlimo (pvz. aplinkybių dėl darbuotojų perėjimo, galimo turto perkėlimo, kitokių valdymo organų sąmoningų ir kryptingų veiksmų ir t. t.). Teismas nepatikslino šalių pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, bei pareigos rinkti įrodymus, kurie būtų pakankami reikalavimams pagrįsti ar prieštaravimams pašalinti (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
58. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo pareiga bankroto bylose būti aktyviam negali būti suprantama, kaip teismo pareiga savo iniciatyva rinkti visus įrodymus dėl kiekvieno galimo neteisėtos veikos epizodo įtakos bendrovės mokumui, t. y. teismui negali būti perkeliama įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir bendrovės nemokumo atsiradimo ar esminio nemokios bendrovės padėties pabloginimo priežastinio ryšio įrodinėjimo našta. Pažymėtina tai, kad pareiškėja, inicijavusi tyčinio bankroto klausimo nagrinėjimą, taip pat turi būti aktyvi ir teikti teismui visus tokiam pareiškimui išnagrinėti reikalingus duomenis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nemokumo administratorė bankroto proceso metu turi galimybę pasinaudoti JANĮ 66 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta teise iš valstybės ir savivaldybių įstaigų ir įmonių bei kitų fizinių ir juridinių asmenų gauti savo funkcijoms vykdyti reikalingą informaciją; tik nesant galimybės gauti reikiamų duomenų, juos išreikalauti prašoma teismo.
Dėl procesinės bylos baigties
59. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę, siekiant teisingai išspręsti viešojo intereso aspektą turintį klausimą – likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu, taip pat iš esmės nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp bendrovės valdymo organų veiksmų ir bendrovės nemokumo arba jau nemokios bendrovės būklės bloginimo. Nenustačius šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu klausimas negalėjo būti teisingai išspręstas. Apskųsta teismo nutartis, priimta neatskleidus nagrinėjamo klausimo esmės, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Tik surinkus papildomus įrodymus ir nustačius šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, būtų galima daryti išvadas dėl pagrindo bendrovės bankrotą (ne)pripažinti tyčiniu ir (ne)nustatyti už tai atsakingus asmenis.
60. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.
61. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
62. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
63. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, lemtą to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių faktinių aplinkybių, taip pat iš esmės nenustatinėjo bendrovės nemokumo ar jau nemokios bendrovės būklės pablogėjimo priežasčių, priežastinio ryšio tarp bendrovės valdymo organų veiksmų ir bendrovės nemokumo ar jau nemokios bendrovės būklės pablogėjimo, konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo nutartį, ši byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
64. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, naujų įrodymų priėmimo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį panaikinti ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vipsala“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.