Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (pirmininkaujantis), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. M. ir atsakovės R. M. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-73-835/2015 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei R. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su jais nustatymo, santuokinio turto padalijimo ir atsakovės R. M. priešieškinį ieškovui R. M. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, institucija teikianti išvadą - Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Apeliacinės instancijos teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos 3K-3-2/2011; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-225-686/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visus santuokos metus pinigus uždirbo ir šeimą išlaikė ieškovas, atsakovės pajamos buvo minimalios ir epizodiškos. Ieškovas dirbo užsienyje, o atsakovė rūpinosi vaikais, buitimi ir namo statybomis. Ieškovo 2005 m. sausio 17 d. ir 2009 m. liepos 31 d. įgaliojimai (atstovauti jį, savo nuožiūra naudotis bei valdyti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą), šalių vykdoma bendro namo statyba ir ieškovo pinigų patikėjimas atsakovei įrodo, kad abu sutuoktiniai vienas kitu pasitikėjo ir neįrodo atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo ieškovo nurodytais motyvais (nepasitiki atsakove dėl turto, ieškovas nesijaučia saugus neturėdamas jo vardu registruoto turto). Teismas padarė išvadą, jog dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, nesugebėję dėl savo charakterių ypatumų, gyvenimo būdo, netolerancijos vienas kitam siekti šeimos darnos abipusiu sutarimu ir pagarba. Teismas sprendė, kad nutraukti santuoką vien dėl ieškovo kaltės nėra pagrindo, nes iš byloje esančių rašytinių įrodymų, nuotraukų bei šalių paaiškinimų nenustatyta, kad jis su atsakove elgėsi žiauriai, girtavo, dėl savanaudiškumo paliko šeimą ir neteikė vaikams išlaikymo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis visiškai nesirūpino šeima. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys kartu negyvena nuo 2011 m. sausio mėn. Ieškovas nuo 2000 m. gyvena ir dirba Švedijoje. Kaip paaiškino pati atsakovė, ji su vaikais buvo kelis kartus nuvykusi į Švediją, tačiau grįžo atgal, nes nemoka kalbos, todėl net negali apsipirkti parduotuvėse, o vaikai lankyti mokyklos, be to labai prastos gyvenimo sąlygos, nes ieškovas gyvena vagonėlyje. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad šalys statėsi gyvenamąjį namą iš ieškovo pinigų, kuriuos jis uždirba Švedijoje. Nors atsakovė nurodo, kad 2004 m. ieškovas Švedijoje buvo sumušęs atsakovę, tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, be to ši aplinkybė nelaikytina santuokos iširimo priežastimi, kadangi šalys kartu negyvena nuo 2011 m. sausio mėn. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad sutuoktiniams pristigo supratimo ir tolerancijos, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t. y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą, ieškovas kaltino atsakovę nesąžiningumu, o atsakovė kaltino ieškovą palikus šeimą ir nesipridedant prie vaikų išlaikymo. Pagal teismo nustatytas aplinkybes abu sutuoktiniai nesugebėjo siekti šeimos darnos abipusiu susitarimu ir pagarba, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, apylinkės teismas, remdamasis CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostata, pagrįstai netenkino atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovo neturtinę žalą.

Dėl bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto padalijimo

Tiek ieškovas, tiek atsakovė apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus padalindamas turtą. Atsakovė prašo santuokoje įgytą turtą padalinti sekančiai: ieškovui priteisti pinigines lėšas indėlius – 67 860,22 Lt ir 12 980,83 Eur, kuriuos ieškovas nusiėmė iki 2011 m. rugpjūčio 16 d., o ieškovei priteisti nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį Alytaus r., (duomenys neskelbtini), esantį 0,5100 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą. Ieškovas prašo nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ir automobilį Ford Courier, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti atsakovei, viso turto už 54 217 Eur (187 200 Lt), ieškovui priteisti 56 400 Lt vertės 3 kambarių butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste, 9 620 Lt vertės garažo boksą Nr. 12, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste ir pas atsakovę liekančių įrankių, namo įrangos ir medžiagų 10 605 Lt vertės, iš atsakovės ieškovui priteisti 16 012 Eur kompensacijos už atsakovei atitenkančią didesnę santuokinio turto dalį. Abu apeliantai nurodė, kad gyvenamojo namo padalijimas natūra nėra galimas nenustačius jo naudojimosi tvarkos, jo baigtumo, be to, ieškovas dar nurodė, kad atsakovė yra konfliktiško būdo, dėl to taip pat negalima gyvenamojo namo padalinti natūra.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog 3 kambarių butas su rūsiu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste, ir garažo boksas Nr. 12, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste, nedalintinas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, kadangi atsakovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, ką patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas savo pareigos neįvykdė ir neįrodė, kad ginčo butas buvo pirktas už pinigus, kuriuos jis uždirbo Švedijoje, t. y. nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo turėtą pinigų sumą buto pirkimui. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog butas su garažo boksu turėtų būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir įtrauktas į dalintiną turtą.

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 3.127 straipsnio nuostatas dėl turto padalijimo būdų parinkimo, laikomasi nuoseklios pozicijos, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes šis padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Tačiau praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2011 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-233/20112011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V., bylos Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-378-248/2015; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad šeimos santykių esmė ir kuriamo turto šeimos poreikiams tenkinti paskirtis lemia tokio turto individualių savybių specifiką, kartu ir objektyviai suvokiamus kaip neišvengiamus tokio turto valdymo bei naudojimo įgyvendinimo ypatumus šeimos teisinių santykių nutraukimo atvejais. Dėl to santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą. Taigi, turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu ir vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški tarpusavio santykiai santuokos nutraukimo metu, nesant kitų minėtoje kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, neturėtų nulemti šio turto padalijimo būdo netaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-523/2008; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-115/2012; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. E. v. K. E., bylos Nr. 3K-3-225-686/2015).

Apeliacinės instancijos teisme šalių keliamas ginčas dėl nebaigto statyti gyvenamojo namo padalijimo būdo. Daugiau tokios paskirties objektų sutuoktinių dalytiname turte nėra. Pirmosios instancijos teismas 70 procentų baigtumo statomo gyvenamojo namo natūra po ½ dalį priteisė ieškovui ir atsakovei, nurodęs, kad statomas namas gali būti padalintas natūra, yra galimybė šalims jį bendrai valdyti ir naudoti, kad vaikų interesai nebus pažeisti, kad atsakovė neturi finansinių galimybių sumokėti ieškovui kompensaciją. Ieškovas nesutinka su namo padalijimu natūra, nurodydamas, jog bendrai jį valdyti galimybės nėra, atsakovė konfliktiška. Be to, teigia, kad namą visą reikėtų pertvarkyti, nes jis buvo įrenginėjamas nesilaikant technologinių reikalavimų. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad nė vienas iš sutuoktinių padalinti natūra po ½ dalį statomo gyvenamo namo nepageidavo, nes tai yra neįmanomas ir neišsprendžiamas būdas, neišsiaiškinus ir nenustačius naudojimosi tvarkos, jo baigtumo, pagal planą išsidėsčiusių patalpų tvarkos, tai negalima išspręsti nepažeidžiant vaikų interesų. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai nepagrindė savo argumentų, kad gyvenamojo namo nebūtų galima atskirti dėl jo techninių savybių ar pan. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, padalydamas namą, pripažino, kad jis yra dalus. Iš J. P. individualios įmonės turto vertės nustatymo duomenų nustatyta, kad ginčo namas yra didelis (228,26 kv. m bendro ploto, 219,34 kv. m naudingo ploto), vieno aukšto su mansarda, nepilnai atlikta namo vidinė ir išorinė apdaila, nesutvarkyta teritorija. Taigi, vertinant konkrečią situaciją, nėra pagrindo teigti, kad ginčo namas negalėtų būti pertvarkytas ir pritaikytas dviejų šeimų gyvenimui, užtikrinant tinkamą bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą į jiems tekusias namo dalis, net ir įvertinus nesutarimų ir konfliktų tarp sutuoktinių egzistavimo faktą. Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog namo neįmanoma padalyti nenustačius naudojimosi tvarkos, jo baigtumo, pagal planą išsidėsčiusių patalpų tvarkos. Pažymėtina, kad namas natūra buvo padalinta po ½ dalį, nesprendžiant konkrečių namo dalių priskyrimo kiekvienai šaliai, taip pat nesprendžiant naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos klausimo, kadangi ieškovas visą namą prašė priteisti atsakovei, o atsakovė taip pat prašė visą namą priteisti jai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nebaigto statyti namo padalijimas natūra yra galimas, nėra pagrindo atsisakyti prioritetinio bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdo taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad parenkant tokį turto padalijimo būdą netinkamai buvo taikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios santuokoje įgyto turto padalijimą ar buvo nukrypta nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Esant nurodytam pripažintina nepagrįsta apeliacinių skundų argumentacija aukščiau analizuotu klausimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tiek piniginės lėšos, tiek statybinės medžiagos ir įrankiai, kurie buvo naudojami namo statybai, nedalintini. Bylos duomenys patvirtina, kad piniginės lėšos buvo naudojamos šeimos poreikių tenkinimui ir bendro namo statybai, atsakovė disponavo piniginėmis lėšomis, kurias pervesdavo ieškovas, naudojo jas statybinių medžiagų ir įrankių įsigijimui. Įvertinus tai, jog šalys nepateikė tikslių duomenų, kokie statybiniai įrankiai ir kokios statybinės medžiagos yra, t .y. jų tikslaus kiekio ir vertės, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai juos priskyrė prie nebaigtos namo statybos darbų ( CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertinti tiek ieškovo, tiek ir atsakovės pateiktus įrodymus byloje aptartu klausimu neturi teisinio pagrindo.

Kiti apeliantų apeliacinio skundo argumentai galutiniam šalių ginčui spręsti nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ( CPK 185 straipsnis), atskleidė bylos esmę ir teisingai išsprendė tarp šalių ginčą. Tai pripažįstant apeliacinės instancijos teismas gali nenagrinėti visų kitų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt. ).

Esant išdėstytam, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, naikinti ar keisti priimtą teismo sprendimą pagal apeliantų apeliacinių skundų argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškovo apeliacinio skundo priėmimo klausimą, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015m. gegužės 18d. nutartimi jam 846 Eurų žyminio mokesčio sumokėjimą buvo atidėjęs iki apeliacinės instancijos sprendimo priėmimo. Kadangi, ieškovo apeliacinis skundas netenkintas, tai pagal CPK 96 straipsnio taisykles iš ieškovo priteistinas 846 Eurų žyminis mokestis, valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

Apeliacinius skundus atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Sweden Stockholm, valstybei 846 Eur žyminis mokestis (aštuonis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), sąskaitos Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.