Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amalita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amalita“ ieškinį atsakovui J. M. (J. M.) dėl vartojimo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinė byla perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

15. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog nusipirkęs automobilį už 12 000 Eur atsakovas praėjus daugiau nei metams skelbimų portale www.autoplius.lt įkėlė skelbimą, kad šį automobilį parduoda jau už 15 500 Eur. Būtų logiška manyti, kad, automobiliui pasenus pusantrų metų, jo kaina turėtų sumažėti. Skelbime kaip automobilio privalumas nurodyta tai, kad ką tik padarytas aptarnavimas už 5 000 Eur, tačiau ne remontas. Teigia, kad, jeigu automobilis tikrai buvo suremontuotas, kad jį būtų galima toliau naudoti pagal paskirtį, tai tikrai nebūtų padidinę automobilio vertės. Taigi, pats atsakovas atliktą remontą, jei jis iš tikrųjų buvo atliktas, vertina ne kaip remontą, bet kaip esminį automobilio pagerinimą, padidinusį jo rinkos vertę. Dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė. Pažymi, kad grandinės keitimas niekaip negali būti pateisinamas, nes variklį suka ne grandinė, o diržas, automobilio salono oro filtras buvo pakeistas UAB „Silberauto“ A serviso metu, kai automobilio rida buvo 218 121 km, ir jo neabejotinai nereikėjo keisti iki kito periodinio aptarnavimo net ir esant kuro tiekimo sistemos defektui. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad atsakovas atliko automobilio pagerinimus ir siekia nesąžiningai praturtėti ir išlaidas už automobilio pagerinimą susigrąžinti tiek iš ieškovės, tiek ir padidinta kaina pardavęs automobilį, t. y. dvigubai.

16. Pažymi, kad UAB „Amalita“ veiklos pobūdis – automobilių pirkimas, remontas, pardavimas ir nuoma. Todėl, jei atsakovas būtų kreipęsis ne po remonto darbų atlikimo, o prieš juos, ieškovė būtų turėjusi galimybę suremontuoti automobilį pati ir būtų buvę išvengta išlaidų bent už remonto darbus, t. y. atsakovas turėjo galimybę sumažinti patirtą žalą, tačiau ja nepasinaudojo. Dėl to prašė pirmosios instancijos teismo, jeigu atsakovas įrodytų automobilio gedimą ir patirtas išlaidas, automobilio kainą sumažinti detalių, bet ne remonto kaina, t. y. taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatas ir bent iš dalies atleisti ieškovę nuo atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šiuos argumentus, jokių motyvų nenurodė.

20. Taip pat niekuo nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad vieninteliai dokumentai, patvirtinantys paslaugų suteikimo faktą, apimtį ir kainą, gali būti tik PVM sąskaitos faktūros. Pažymi, kad pateikė tokius dokumentus (įskaitant PVM sąskaitas faktūras), kokius gavo iš UAB „MBworkshop“, be to, be PVM sąskaitų faktūrų, pateikė ir kitus įrodymus.

22. Aplinkybė, kad automobilį į servisą pristatė 2020 m. spalio 27 d., o atsiėmė 2021 m. vasario 3 d., niekaip nepatvirtina apeliantės teiginių, kad atsakovo pateikti dokumentai yra suklastoti. Automobilio pristatymas į servisą ir atsiėmimas yra šalių susitarimo reikalas, o tai, kad 2021 m. vasario 4 d., 2021 m. kovo 16 d. ir 2021 m. kovo 23 d. sąskaitose faktūrose nurodyta ta pati rida (232 636 km), neturi esminės reikšmės šiai bylai. Nurodytose sąskaitose faktūrose prie pastabų yra nurodyta ta pati data – 2021 m. vasario 4 d., taigi ir tą dieną buvusi rida nesikeičia.

23. Nesutinka su apeliantės teiginiais, kad siekia nepagrįstai praturtėti. Aplinkybė, kad jis buvo paskelbęs apie automobilio pardavimą, nepaneigia fakto, kad apeliantė pardavė jam nekokybišką daiktą (automobilį). Tai, kad siekė parduoti automobilį už 15 500 Eur, nereiškia, kad už tiek ir būtų pardavęs. Automobilis nėra ir nebuvo parduotas nei už nurodytą, nei už kokią nors kitą kainą. Be to, visiems žinoma, kad metinė infliacija šiuo metu šayje viršija 20 proc., ir dar praėjusių metų pabaigoje naudoti automobiliai brango ir kainos išaugo net iki 30 proc.

24. Nurodo, kad prašo sumažinti automobilio kainą, o ne atlyginti nuostolius, todėl nėra pagrindo taikyti nuostatų, susijusių su atleidimu nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimu. Pagal CK 6.363 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas kreipėsi į apeliantę prašydamas sumažinti automobilio kainą, taigi, pasinaudojo savo teisių gynimo būdu. Tai nėra ir negali būti pagrindas atleisti apeliantę nuo jos prievolių ar jų dalies vykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

26. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

27. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės kaip pardavėjos atsakomybės už parduodamo daikto (automobilio) kokybę ir pirkėjo teisių įgyvendinimo.

29. UAB „Amalita“ 2021 m. vasario 24 d. atsakymu į pretenziją nurodė, kad kol automobilis buvo jos žinioje, jokių korekcijų programinėje įrangoje neatliko, prie automobilio programinės įrangos tuo laikotarpiu du kartus prisijungė UAB „Silberauto“, kuri yra oficialus „Mercedes Benz“ automobilių prekės ženklo atstovė Estijoje ir Lietuvoje, darbuotojai, atlikdami automobilio A servisą ir automobilio kompiuterinę diagnostiką. Dėl kuro siurblio gedimų pažymėjo, kad jie galėjo atsirasti dėl naudoto nekokybiško kuro, o labiausiai tikėtina – vietoje dyzelino įpylus benzino ir nuvažiavus keletą kilometrų. Be to, atsakovas, įsigijęs automobilį, juo nuvažiavo beveik 2 000 km, todėl galima teigti, kad nekokybiškas kuras buvo naudotas jau po automobilio pardavimo. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad nors UAB „MBworkshop“ skelbiasi esanti specializuotas „Mercedes Benz“ servisas, ši bendrovė nėra „Mercedes Benz“ automobilių prekės ženklo atstovė Lietuvoje, todėl suabejojo jos kvalifikacija ir atliktų remonto darbų būtinumu.

31. Kasacinio teismo ne kartą pažymėta, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos taikomos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019, 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-943/2022).

32. Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą) (CK 6.363 straipsnio 1 dalis, 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija). CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios reikalavimus daikto kokybei nustatančios nuostatos taikomos ir vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 17 ir 18 punktai; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022, 27 punktas).

33. Jeigu neįrodoma kitaip, daikto trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu (CK 6.363 straipsnio 11 dalis, 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija). Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.363 straipsnio 11 dalis nuo 2022 m. sausio 1 d. neteko galios, tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iki teisinio reguliavimo pasikeitimo, todėl byloje taikytinas CK reguliavimas, galiojęs iki 2022 m. sausio 1 d.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 25 punktas). Tuo tarpu pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-611/2019, 33 punktas).

35. CK 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta prezumpcija skirta vartotojo įrodinėjimo naštai dėl netinkamos kokybės prekės įsigijimo palengvinti tais atvejais, kai daikto trūkumai išryškėja per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo pirkėjui momento. Taikant minėtą prezumpciją preziumuojama, kad vartotojui buvo perduota netinkamos kokybės prekė; paneigti šią prezumpciją turi pardavėjas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, plėtodamas praktiką dėl minėtos prezumpcijos reikšmės šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymui, yra nurodęs, kad vartotojas, siekdamas pasinaudoti aptariama prezumpcija, turi įrodyti tam tikrus faktus: pirma, vartotojas turi įrodyti, kad parduota prekė neatitinka atitinkamos sutarties, pavyzdžiui, ji neturi joje nurodytų savybių ar yra netinkama įprastam šios rūšies prekių naudojimui; vartotojas turi įrodyti tik neatitikimo egzistavimą, jis neturi įrodyti nei jo priežasties, nei nustatyti, kad neatitikimo kilmė susijusi su pardavėju; antra, vartotojas turi įrodyti, kad nagrinėjamas neatitikimas išaiškėjo, t. y. materialiai paaiškėjo, per šešis mėnesius nuo prekės pateikimo. Nustačius šiuos faktus vartotojas atleidžiamas nuo įrodinėjimo, kad neatitikimas egzistavo prekės pateikimo momentu. Kita vertus, verslininkas turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo prekės pateikimo momentu, ir įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas. Jei pardavėjas negali pakankamai įrodyti, kad neatitikimo priežastis ar kilmė yra po prekės pateikimo atsiradusios aplinkybės, Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalyje suformuluota prezumpcija leidžia vartotojui pasinaudoti šioje direktyvoje įtvirtintomis teisėmis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimas byloje C 497/13).

36. Nagrinėjamu atveju atsakovas automobilį įsigijo 2020 m. rugsėjo 4 d., o dėl automobilio trūkumų kreipėsi į pardavėją 2021 m. vasario 18 d., t. y. automobilio trūkumai paaiškėjo nepraėjus šešių mėnesių terminui, dėl to pirmosios instancijos teismas taikė CK 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtintą prezumpciją. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad prezumpcija gali būti paneigiama, o CK nepreziumuoja daikto trūkumo fakto, t. y. neeliminuoja vartotojo pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius daikto trūkumo egzistavimo faktą. Aptarta prezumpcija švelnina vartotojo įrodinėjimo naštą, tačiau nepanaikina pareigos įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir paneigti pardavėjo įrodymus, kuriais jis gina savo poziciją dėl atsakomybės už automobilio trūkumus, – priešingu atveju pardavėjui atsirastų neįveikiama kliūtis nuginčyti šią prezumpciją.

37. Atsakovas įsigyto automobilio gedimus (trūkumus) įrodinėjo UAB „MBworkshop“, atlikusios automobilio remontą, išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, 2021 m. vasario 3 d. UAB „MBworkshop“ raštu ir kitais UAB „MBworkshop“ išduotais dokumentais. Apeliantė UAB „Amalita“ automobilio gedimus neigė, abejojo, ar remonto darbai iš tikrųjų buvo atlikti, kritikavo UAB „MBworkshop“ išduotus dokumentus, argumentavo, kad UAB „MBworkshop“, kuri nors ir skelbiasi, jog yra specializuotas „Mercedes Benz“ automobilių servisas, iš tikrųjų nėra „Mercedes Benz“ automobilių prekės ženklo atstovė Lietuvoje, o jos išduoti dokumentai yra nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimas šiuo požiūriu galbūt gali turėti įtakos UAB „MBworkshop“ teisėms ir pareigoms, todėl svarstytinas klausimas, ar nėra teisinio pagrindo šią įmonę įtraukti trečiuoju asmeniu byloje.

38. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neginčijo atliktų remonto darbų ir detalių kainų, nes, kaip matyti iš procesinės ieškovės pozicijos, ji ginčijo ne kainas, o patį remonto darbų atliko faktą. Pažymėtina, jog ieškovė aiškiai išdėstė savo abejones dėl UAB „MBworkshop“ išduotų dokumentų patikimumo, tačiau pirmosios instancijos teismas šių ieškovės argumentų nevertino. Sutiktina su apeliante, kad chronologiškai nenuoseklūs UAB „MBworkshop“ PVM sąskaitų faktūrų numeriai sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu, t. y., kaip pagrįstai nurodė apeliantė, 2021 m. vasario 4 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, serija MBW2021, numeriai yra 92 ir 93, o vėlesnių 2021 m. kovo 16 d. ir 2021 m. kovo 23 d. PVM sąskaitų faktūrų (2021 m. kovo 16 d. serija MBW2021, 2021 m. kovo 23 d. be serijos) numeriai yra atitinkamai 22 ir 44. Ieškovė, siekdama įrodyti savo teiginių pagrįstumą dėl galbūt suklastotų PVM sąskaitų faktūrų, siekė iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gauti 2021 m. vasario mėnesio pirmines PVM deklaracijas ir to paties laikotarpio gaunamų ir išrašomų sąskaitų registrus iš iSAF sistemos, tačiau VMI atsisakė šiuos duomenis pateikti ieškovei, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 9 d. neskundžiama nutartimi taip pat atsisakė tenkinti ieškovės prašymą išreikalauti šiuos duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjama civilinė byla nėra susijusi su UAB „MBworkshop“ buhalterine apskaita, mokesčių apskaičiavimu ar deklaravimu, tačiau pažymi, kad apeliantė šių aplinkybių ir neįrodinėja. Priešingai, nei nurodytoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovė aiškiai nurodė, kokiu tikslu prašo išreikalauti UAB „MBworkshop“ buhalterinės apskaitos duomenis, t. y. siekdama įsitikinti nurodytų UAB „MBworkshop“ PVM sąskaitų faktūrų tikrumu, nes būtent prašomais išreikalauti įrodymais siekė įrodinėti, kad, kaip pati nuordė, UAB „MBworkshop“ PVM sąskaitos faktūros suklastotos. Pažymėtina, jog tokį patį prašymą apeliantė formuluoja ir apeliaciniame skunde. Apeliacinis procesas paprastai nėra skirtas naujų įrodymų rinkimui (CPK 314 straipsnis), tačiau asmuo, nesutikdamas su neskundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria išsprendžiamas atskiras procesinis klausimas, turi teisę savo nesutikimo motyvus išdėstyti apeliaciniame skunde (CPK 334 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė kitais nei prašomais išreikalauti įrodymais neturi objektyvios galimybės įrodyti savo teiginių dėl UAB „MBworkshop“ PVM sąskaitų faktūrų tikrumo, todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir konstatuodamas, kad ieškovė nepateikė jos teiginius dėl galbūt suklastotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindžiančių įrodymų, iš esmės apribojo ieškovės įrodinėjimo galimybę. Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog PVM sąskaitos faktūros pačios savaime nei patvirtina, nei paneigia atsakovo dėstomus teiginius apie automobilio būklę, jose nurodyta tik kaina už prekę ar paslaugą.

39. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės argumentui, jog abejonių kelia ir aplinkybė, kad atsakovo įsigytas automobilis, pagal byloje esančius įrodymus, buvo remontuojamas beveik pusketvirto mėnesio. Nustatyta, kad automobilis remontuoti pristatytas 2020 m. spalio 27 d., po to, kai atsakovas juo nuvažiavo beveik 2 000 km, dokumentuose nurodyta automobilio rida 232 636 km, o atsakovui suremontuotas grąžintas tik 2021 m. vasario 3 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirkėjas visą šį laiką pardavėjai dėl automobilio jokių pretenzijų nereiškė, jas pareiškė tik 2021 m. vasario 18 d., nors automobilio į UAB „MBworkshop“ remontuoti pristatymo data (2020 m. spalio 27 d.) patvirtina, kad nusiskundimų pirkėjas turėjo jau po pusantro mėnesio nuo automobilio įsigijimo. Nors atsakovas argumentuoja, kad teisės aktuose nėra numatyta, kiek laiko automobilis gali būti remontuojamas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad logiškai atsakovas nepaaiškino tokio ilgo remonto laikotarpio. Pažymėtina ir aplinkybė, kad pati ieškovė taip pat užsiima automobilių remonto veikla, tačiau atsakovas nesiekė rasti konstruktyvaus ginčo išsprendimo būdo, nevykdė bendradarbiavimo pareigos, į ieškovę su nusiskundimais dėl automobilio kokybės prieš jo remontą nesikreipė, o po automobilio remonto ir pretenzijos pareiškimo atsisakė su ieškove pasidalinti automobilio apžiūros išlaidas sertifikuotame servise ir automobilio apžiūrėti nepristatė. Pirmosios instancijos teismas visų nurodytų aplinkybių nevertino.

40. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir UAB „MBworkshop“ išduotuose dokumentuose nurodytų atliktų remonto darbų pobūdžio ir būtinumo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pardavėjo pareiga garantuoti daikto kokybę nėra absoliuti. Šalys sudarė ne naujo, o naudoto automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kurio rida pardavimo metu buvo 230 700 km, todėl, pirkdamas naudotą daiktą – automobilį, pirkėjas prisiima didesnę riziką, turi būti rūpestingesnis ir atsargesnis. Naudotam automobiliui negali būti taikomos tokios pačios kokybės ir garantijos nuostatos, kaip naujam automobiliui, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino, kad atsakovas įsigijo ne naują automobilį. Byloje buvo nustatyta, kad automobilis pirkimo–pardavimo metu neturėjo akivaizdžių trūkumų, o pirkdamas 2015 metais pagamintą (kaip nurodė pats atsakovas skelbime dėl ginčo automobilio pardavimo) automobilį atsakovas negalėjo nesuvokti, kad kai kurios detalės, mazgai gali būti nusidėvėję, filtrai užsikimšę ir reikės juos keisti. Pažymėtina, kad pirmosios instancjos teismas konstatavo esant esminius transporto priemonės kokybės trūkumus, t. y. variklio defektus, nustatytus po automobilio įsigijimo (sugedęs kuro siurblys, kuro purkštukai, kuro aukšto slėgio reguliatorius ir kt.). Apeliantė argumentavo, kad kuro siurblys, jeigu iš tikrųjų sugedo, galėjo sugesti jį eksploatuojant atsakovui, įpylus ne tos rūšies kuro ir nuvažiavus keletą kilometrų. Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „MBworkshop“ pateiktame 2021 m. vasario 4 d. remonto pasiūlyme ir tos pačios dienos PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog buvo išplautas kuro bakas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą manyti, kad apeliantės teiginiai, kad į automobilį galėjo būti įpiltas netinkamos rūšies kuras, galbūt pagrįsti. Tuo tarpu, ar galėjo ir kiek tai galėjo nulemti nurodytus kuro siurblio gedimus, turėtų būti aiškinamasi vertinant gedimų priežastis ir jų atsiradimo laiką, tačiau pirmosios instancijos teismas nei pačių defektų egzistavimo, nei jų pobūdžio, atsiradimo priežasčių ir jų atsiradimo laiko plačiau nesiaiškino, nesvarstė, ar nagrinėjamu atveju nereikėtų kreiptis į specialiųjų žinių turinčius asmenis (specialistus, teismo ekspertus), siūliti šalims pateikti papildomus įrodymus.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė taip pat argumentavo, jog atsakovas atliko ne automobilio remontą, bet pagerinimą, nurodė, kad, pavyzdžiui, grandinės keitimas niekaip negali būti pateisinamas, nes variklį suka ne grandinė, o diržas, automobilio salono oro filtras buvo pakeistas UAB „Silberauto“ A serviso metu, kai automobilio rida buvo 218 121 km. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas, įsigijęs automobilį už 12 000 Eur su 230 700 km rida, specializuotoje automobilių pardavimo interneto svetainėje paskelbė parduodantis ginčo automobilį už 15 300 Eur, skelbime nurodyta rida 259 205 km, nurodyta, kad už 5 000 Eur atliktas automobilio aptarnavimas, pinigų negailėta ir netaupyta, o pirkėjas, įsigijęs šį automobilį, užmirš remontus ilgam laikui. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino ir ieškovės argumentų nevertino, nors, teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti ar automobilis buvo pirktas asmeniškai naudoti, nes dažnai automobiliai remontuojami turint tikslą juos parduoti brangiau. Taigi, nurodytos pirmosios instancijos teismo neįvertintos aplinkybės gali būti svarbios sprendžiant, ar atsakovo reikalavimas sumažinti automobilio kainą yra pagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad atsakovui teigiant, jog UAB „MBworkshop“ atkūrė gamyklos parametrus, nes visi gedimai buvo „išprogramuoti“, jų nerodė diagnostika, o ieškovei teigiant, kad tuo metu, kol automobilis buvo jos žinioje, automobilio priežiūrą atliko tik oficiali „Mercedes Benz“ markės automobilių atstovė UAB „Silberauto“, svarstytina, ar atsakovė neturėtų pateikti šios įmonės atliktų patikrų duomenų.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nurodyta prezumpciją, nevertino, ar yra ir kita šios prezumpcijos taikymo sąlyga, t. y. kad parduota prekė neatitinka atitinkamos sutarties, pavyzdžiui, ji neturi joje nurodytų savybių ar yra netinkama įprastam šios rūšies prekių naudojimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo automobilis atitinka lengvajam automobiliui keliamus reikalavimus ir yra tinkamas naudoti pagal paskirtį, jį eksploatuoti, užsiveda ir važiuoja, po automobilio įsigijimo iki paskelbimo apie jo pardavimą juo nuvažiuota apie 30 000 km, nėra duomenų, kad šiuo metu automobilis būtų nebetinkamas naudoti pagal paskirtį, priešingai, atsakovas teigia, kad automobilis nėra parduotas ir jis juo naudojasi.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad vartotojui nepakanka tik pareikšti reikalavimą dėl daikto įsigijimo kainos sumažinimo argumentuojant netinkama įsigyto daikto kokybe. Minėta, kad vartotojas, siekiantis CK 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo, turi pareigą įrodyti, kad parduota prekė neatitinka atitinkamos sutarties, nagrinėjamu atveju – kad iš tikrųjų egzistavo atsakovo nurodyti automobilio defektai pretenzijos pareiškimo pardavėjai metu, dėl kurių automobilis neturi automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytų savybių ar yra netinkamas įprastam naudojimui ir eksploatavimui. Apeliantė laikėsi pozicijos, kad automobilio pardavimo atsakovui metu jokie trūkumai neegzistavo, o atsakovas atliko ne būtinus automobilio remonto darbus, bet jo pagerinimą siekdamas automobilį parduoti. Apeliantė kritikavo atsakovo pateiktus įrodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas nei pačių defektų egzistavimo, nei jų atsiradimo priežasčių ir jų atsiradimo laiko plačiau nesiaiškino, o taikė išimtinai CK 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtintą prezumpciją iš esmės nesuteikdamas galimybės pardavėjai ją paneigti ir nepašalino nagrinėjamu atveju kilusių abejonių. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė.

44. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022; kt.).

45. Iš apeliacijos dalyku esančio pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad bylą išnagrinėjęs teismas netyrė bei neanalizavo aplinkybių ir klausimų, svarbių vertinant vartotojo pareikšto reikalavimo pagrįstumą, kontroliuodamas įrodinėjimo pareigą ir padėdamas šalims ją tinkamai įvykdyti, nesiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų, nesvarstė specialiųjų žinių poreikio nagrinėjamu klausimu, ginčijamą sprendimą grindė išimtinai atsakovo nurodytomis aplinkybėmis ir įrodymais, nors jų patikimumo trūkumą akcentavo ieškovė, taikė CK 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtintą prezumpciją, bet neanalizavo, ar egzistuoja jos taikymo sąlygos, kadangi, kaip minėta, vartotojui nepakanka vien tik pareikšti, kad per 6 mėnesius išryškėjo jam parduoto automobilio trūkumai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjant bylą iš naujo turės būti įvertintos ne tik visos šioje nutartyje nurodytos aplinkybės, bet ir (šalims prašant) išreikalauti bei ištirti nauji įrodymai. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, nenagrinėtais pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą, o byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją.

46. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo naujais šioje nutartyje nurodytais aspektais (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

47. Teisėjų kolegija taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės.

48. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai šioje proceso stadijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.