Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Simonos Dementavičienės ir Tomo Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Mechel Nemunas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Mechel Nemunas“ ieškinį atsakovui V. P. dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo teisme iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Byloje nėra ginčo dėl šalis iki 2024 m. gegužės 8 d. siejusių darbo santykių, taip pat dėl to, kad atleidžiant atsakovą iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu su juo nebuvo atsiskaityta. Ieškovė atsakovui nebuvo sumokėjusi iš viso 2 801,69 Eur sumos. Nurodyta suma atsakovui sumokėta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Iš į bylą pateikto antstolės A. A. 2024 m. rugsėjo 23 d. patvarkymo Nr. S-24-36-33764 dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo nustatyta, kad antstolė išieškojo atsakovui 1 172,84 Eur sumą, o duomenys apie atsakovės atliktus mokėjimus patvirtina, jog 2024 m. spalio 21 d. ieškovė atsakovui sumokėjo likusią 1 628,85 Eur sumą.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs neatsiskaitymo su darbuotoju faktą laikotarpiu nuo darbuotojo atleidimo iš darbo 2024 m. gegužės 8 d. iki darbo užmokesčio išmokėjimo 2024 m. spalio 21 d., priteisė atsakovui vidutinį darbo užmokesčio dydį (57,69 Eur per vieną darbo dieną) už pavėluotą darbo dienų laikotarpį, iš viso už 116 darbo dienų (6 692,04 Eur).

16. Ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovės DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu priteistos 6 692,04 Eur netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nekelia klausimo dėl pirmosios instancijos teismo taikyto atsakovo vidutinio darbo užmokesčio, kaip pagrindo netesybų dydžiui nustatyti, skaičiavimų. Ieškovė nesutikimą su teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad dėl nenugalimos jėgos aplinkybių ieškovė neturėjo galimybės atsiskaityti su atsakovu jo atleidimo iš darbo dieną, iš ieškovės atėmus galimybę disponuoti jai priklausančiomis AB SEB banke esančiomis piniginėmis lėšomis, dėl su ieškove susijusiam asmeniui pritaikytų sankcijų, taip pat tuo, jog ieškovei pritaikyta sankcija yra neproporcinga. Būtent šių argumentų vertinimas patenka į bylos nagrinėjimo ribas.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, jog sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, jog nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2024 m. vasario 13 d. Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešė, jog nuo 2024 m. kovo 15 d. iki 2024 m. birželio 15 d. numato atleisti 83 darbuotojus (iš 105), kadangi darbuotojų atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų. Iš įvairioms institucijoms ieškovės rašytų raštų matyti, kad ieškovė Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie darbuotojų atleidimą buvo pranešusi ir 2023 m. lapkričio 28 d. Po 2024 m. vasario 13 d. pranešimo apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą pateikimo ieškovė 2024 m. vasario 27 d. gavo AB SEB banko elektroninį laišką, kuriuo ieškovė buvo informuota, kad nuo 2024 m. vasario 23 d. „Mechel Public Joint Stock Company“ yra taikomos JAV sankcijos, kadangi ši bendrovė netiesiogiai valdo 100 proc. ieškovės akcijų, todėl AB SEB bankas nuo 2024 m. vasario 27 d. vienašališkai nutraukia su ieškove dalykinius santykius ir galiojančias sutartis. 2024 m. vasario 29 d. AS „Citadele Banka“ Lietuvos filialo raštu ieškovei pranešta, kad nuo 2024 m. vasario 27 d. AS „Citadele Banka“ Lietuvos filialas apriboja galimybę naudotis AS „Citadele Banka“ Lietuvos filialo paslaugomis, įskaitant galimybę atlikti mokėjimo operacijas ieškovės vardu atidarytoje mokėjimo sąskaitoje, kadangi 2024 m. vasario 23 d. JAV Iždo departamento Užsienio turto kontrolės biuras pritaikė sankcijas įmonei „Mechel Public Joint Stock Company“, kuri netiesiogiai valdo ieškovę, taip pat yra priimtas sprendimas nuo 2024 m. kovo 28 d. nutraukti dalykinius santykius su ieškove ir uždaryti ieškovės vardu atidarytas bei aptarnaujamas sąskaitas.

20. Taigi, ieškovė iki 2024 m. kovo 28 d. galėjo naudotis banko sąskaitoje, atidarytoje AS „Citadele Banka“ Lietuvos filiale, esančiomis lėšomis. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad ji išmokėjo visiems darbuotojams darbo užmokestį už 2024 m. vasario mėn., kovo mėn., avansą už balandžio mėn., iki kol išnaudojo visas AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale buvusias pinigines lėšas, tačiau ieškovė nenurodė, kokia konkreti suma buvo banko sąskaitoje, atidarytoje AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale, ieškovei iš šio banko gavus pranešimą apie būsimą dalykinių santykių su ieškove nutraukimą, taip pat įrodymų apie tai, kam konkrečiai buvo panaudotos šioje banko sąskaitoje esančios lėšos. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė, žinodama, jog neturės galimybės atsiskaityti su atleidžiamais darbuotojais nuo 2024 m. kovo 28 d. arba anksčiau, jeigu neliks lėšų banko sąskaitoje, atidarytoje AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale, atsakovui 2024 m. kovo 8 d. įteikė įspėjimą apie tai, kad nuo 2024 m. gegužės 8 d. jis gali būti atleistas iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nuo 2024 m. kovo 1 d. panaikinus jo pareigybę. Įsakymas (potvarkis) apie darbo sutarties nutraukimą priimtas 2024 m. gegužės 6 d., nurodant, kad atsakovas atleidžiamas nuo 2024 m. gegužės 8 d. Nors ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ji atsakingai planavo savo veiklą, ruošėsi atsiskaityti su visais numatomais atleisti darbuotojais, turėjo reikalingus finansinius išteklius, tačiau, pasikeitus ieškovei finansinei situacijai dėl 2024 m. vasario 23 d. „Mechel Public Joint Stock Company“ pritaikytų sankcijų ir ieškovei nebegalint atsiskaityti su atleidžiamais darbuotojais, ieškovė nepakeitė planų dėl atleidžiamų darbuotojų ir priėmė valinį sprendimą, nulėmusį finansinės prievolės atsiradimą ir su šios prievolės nevykdymu susijusias pasekmes. Ieškovė apeliaciniame skunde aprašo savo pastangas gauti leidimą naudotis AB SEB banke esančiomis ieškovei priklausančiomis lėšomis, tačiau nepaaiškina, kodėl su atsakovu sudarytą darbo sutartį nutraukė nelaukdama, kol gaus leidimą naudotis nurodytomis lėšomis. Visus su atsakovo atleidimu susijusius veiksmus ieškovė atliko jau žinodama, kad negalės tinkamai atsiskaityti su atsakovu jo atleidimo dieną. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė su atsakovu jo atleidimo dieną neatsiskaitė dėl to, kad neturėjo reikiamų finansinių išteklių, kas nėra laikoma nenugalima jėga. Be to, tokiu savo elgesiu ieškovė prisiėmė ir neigiamų padarinių atsiradimo riziką, kadangi ieškovė negalėjo nenumanyti, kad jai kils pareiga sumokėti atsakovui ne tik jam priklausantį neišmokėtą darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias sumas, bet ir netesybas dėl delsimo atsiskaityti su atsakovu.

21. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė negalėjo numatyti sankcijų „Mechel Public Joint Stock Company“, netiesiogiai valdančiai ieškovę, taikymo ir su tuo susijusių AB SEB banko ir AS „Citadele Banka“ Lietuvos filialo sprendimų nutraukti dalykinius santykius su ieškove. 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje oficialiai paskelbus karo padėtį dėl Rusijos Federacijos pradėtų karinių veiksmų prieš Ukrainą, įvairiems Rusijos Federacijos subjektams pradėtos taikyti tarptautinės sankcijos. Nenugalimos jėgos aplinkybės nepreziumuojamos, jos kiekvienu individualiu atveju turi būti įrodytos, tačiau byloje nėra patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju objektyviai nebuvo galimybės numatyti, jog, vykstant Rusijos Federacijos agresijai prieš Ukrainą, esant daugybei Rusijos Federacijos subjektų taikomoms ekonominėms sankcijoms, gali būti pritaikytos sankcijos ir „Mechel Public Joint Stock Company“. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė galėjo numanyti, kad šiam juridiniam asmeniui gali būti pritaikytos tarptautinės sankcijos, o ieškovei gali kilti neigiamų padarinių, jeigu tokios sankcijos būtų pritaikytos. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė jos atžvilgiu egzistuojančių nenugalimos jėgos sąlygų.

22. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovė su atsakovu neatsiskaitė atsakovo atleidimo iš darbo dieną, ieškovė neįrodinėja ir atsakovo kaltės, kaip pagrindo netaikyti netesybų, egzistavimo. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos netesybų taikymo sąlygos.

23. Apeliacinio skundo argumentai, kad netesybų suma neatitinka protingos ir sąžiningos darbo santykių šalių interesų pusiausvyros, adekvatumo, proporcingumo ir teisingumo principų, ieškovė šiuo metu dalyvauja iš viso 12 analogiškų procesų teismuose, preliminariai bendra iš ieškovės priteistų netesybų suma sieks apie 100 000 Eur, savo esme vertintini ne kaip siekis įrodyti pareigos mokėti netesybas nebuvimą, bet kaip pagrindas mažinti netesybų dydį.

24. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, ieškovės argumentai dėl netesybų dydžio neproporcingumo buvo atmesti dėl to, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įstatymas nesuteikia teismui teisės mažinti DK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytų netesybų. Įvertinusi šį argumentą teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

13.1. Darbo teisėje finansinės sankcijos darbdaviui, kurias taikydamas teismas jų dydį apskaičiuoja kaip pagrindą naudodamas darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, siejamos su dviem pažeidimais: vėlavimu atsiskaityti po darbuotojo atleidimo iš darbo (sankcija skaičiuojama už vėlavimo atsiskaityti laiką, bet ne daugiau nei už 6 mėn.; DK 147 straipsnio 2 dalis) ir darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu (sankcija skaičiuojama už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne daugiau nei už 12 mėn.; DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Pabrėžtina, kad šios sankcijos egzistavo ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje (netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką įtvirtintos tuo metu galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, sankcija už neteisėtą atleidimą – tuo metu galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 1, 4 dalyse). Aiškindamas tokį teisinį reglamentavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformavęs nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, kad šios sankcijos, kaip ir bet kurios kitos, gali būti efektyvios ir pasiekti tikslus, dėl kurių jos yra nustatytos, tik tuo atveju, jeigu jos proporcingos teisės pažeidimams, už kuriuos yra skiriamos. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti yra suteikiama teismui (su sankcijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015 ir kt.; su sankcijos už vėlavimo atsiskaityti laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014 ir kt.).

13.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant abi nutarties 24.1 punkte aptartas sankcijas, tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje, tiek ir ginčui aktualioje redakcijoje darbdavio prievolės bei sankcijų dydžiai buvo suformuluoti imperatyviai, nenustatant galimybės sankciją mažinti dėl įstatyme tiesiogiai neįvardintų priežasčių, tačiau teismai, taikydami iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios DK redakcijos nuostatas to nevertino kaip jų kompetencijos ribojimo. Priešingai, teismo kompetencija buvo motyvuotai siejama su būtinybe užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą. Keičiant teisinį reglamentavimą nebuvo nei padidintas sankcijų taikymo imperatyvumo laipsnis, nei sugriežtinta teismo diskrecijos teisės apimtis, nebuvo panaikintas ir proporcingumo principas.

13.3. Tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, tiek ir ginčo santykiams taikytinos redakcijos DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tapati nuostata, kad sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką taikoma tik tada, jei dėl pavėluoto atsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojo kaltės (ne)buvimas yra aktualus sprendžiant klausimą, ar sankcija turi būti taikoma, kita vertus, darbuotojo kaltės nebuvimas neeliminuoja teismo teisės taikyti proporcingumo filtrą nustatant netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Kitaip tariant, darbuotojo kaltės nebuvimas lemia darbdavio pareigą mokėti netesybas, bet neeliminuoja teismo kompetencijos netesybų dydį mažinti. Kadangi aptariama nuostata 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK nebuvo pakeista, nurodytas teisinio reglamentavimo aiškinimas išliko aktualus.

13.4. Esminis teisinio reglamentavimo pasikeitimas 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos DK buvo susijęs su maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymu. Kaip minėta nutarties 24.1 punkte, maksimalus terminas sankcijai už vėlavimo atsiskaityti laiką skaičiuoti yra 6 mėn. (DK 147 straipsnio 2 dalis), maksimalus terminas sankcijai už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuoti yra 12 mėn. Vertinant, ar toks pokytis galėjo turėti įtakos anksčiau suformuotos teismų praktikos aktualumui, keltinas klausimas, ar maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymas visais atvejais užtikrina sankcijos atitikimą proporcingumo principui ir paneigia teismo teisę, o kartu ir pareigą šiuo aspektu įvertinti sankcijos dydį.

13.5. Vertinant kasacinio teismo formuojamos praktikos raidą pastebėtina, kad po teisinio reglamentavimo pasikeitimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismų teisės mažinti išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį laikėsi nuoseklios pozicijos, jog vien maksimalaus sankcijos termino nustatymas nereiškia, kad teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, negali jos mažinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Gi vėliau nagrinėdamas ginčus dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo maksimalaus sankcijos termino nustatymą kasacinis teismas ėmėsi aiškinti kaip eliminuojantį teismo kompetenciją taikyti proporcingumo principą ir mažinti darbuotojui priteisiamų netesybų sumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022). Tokia kasacinio teismo išvada dėl DK 147 straipsnio 2 dalies aiškinimo niekaip neįtakojo vėlesnės praktikos dėl DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintos sankcijos, kadangi 2024 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, prioritetą teikdamas proporcingumo principui, o ne pažodiniam įstatymo straipsnio tekstui, išaiškino, kad DK nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydis gali būti mažinamas.

13.6. Pasisakant dėl teisinio reglamentavimo pokyčio, kuriuo nustatytas maksimalus netesybų skaičiavimo terminas, pažymėtina, kad tokio termino nustatymas negali būti vertinamas kaip visais atvejais užtikrinantis darbo santykių šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principą. Pvz., teoriškai galima situacija, kai darbo santykiai tęsiasi vos mėnesį, dėl ko netesybų dydis potencialiai šešis kartus viršytų bendrą už visą darbo santykių laikotarpį darbuotojui mokėtiną sumą; arba neatsiskaitymo faktą gali lemti darbdavio suklydimas dėl darbuotojui mokėtinų sumų ir pan. Be to, lyginant sankcijas už vėlavimo atsiskaityti laiką ir už neteisėtą atleidimą iš darbo pabrėžtina, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos vertintinos kaip reikšmingesnės darbuotojui, nes prilyginamos darbo užmokesčiui, kai sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką vertintina kaip specifinės formos netesybos, todėl spręsti, kad teismas turi kompetenciją vertinti tik pirmosios sankcijos dydžio pagrįstumą, o antrosios neturi, nėra jokio pagrindo.

25. Apibendrindama nutarties 24 punkte aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas privalo įvertinti darbdaviui taikytinos sankcijos dydį šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo aspektu. Kita vertus, tokia išvada nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Speciali netesybų darbuotojui priteisimo ir finansinių sankcijų darbdaviui taikymo tvarka būtent ir sietina su poreikiu užtikrinti pusiausvyrą, kuriai kyla grėsmė tiek dėl su darbo santykiais susijusių išmokų reikšmės darbuotojui, tiek ir dėl neatsiskaitymo sąlygojamo darbuotojo socialinio – ekonominio pažeidžiamumo, tiek ir dėl darbuotojo priklausomybės nuo darbdavio priimamų sprendimų. Kitaip tariant, tai tiek kompensacija darbuotojui už tai, kad jis laiku negavo jam priklausančių piniginių lėšų, sudarančių jo pragyvenimo šaltinį, o šiomis lėšomis toliau neteisėtai savo interesais disponavo darbdavys, tiek ir sankcija darbdaviui už teisės normų, prioritetizuojančių atsiskaitymą su darbuotojais, ignoravimą.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė nutraukė darbo teisinius santykius su atsakovu žinodama, kad negalės su juo atsiskaityti jo atleidimo iš darbo dieną. Tai reiškia, kad ji sąmoningai prisiėmė su netinkamu atsiskaitymu su darbuotoju susijusias pasekmes. Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškovei nustatytas paprastasis turto administravimas, suteikiant administratoriui teisę atlikti visus veiksmus, būtinus ieškovės turtui išsaugoti ir jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti. Teismo paskirtas ieškovės administratorius, tarpininkaujant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, 2024 m. rugsėjo 17 d. gavo JAV Iždo Departamento Užsienio turto kontrolės biuro patvirtinimą, kad Lietuvos finansų institucijoms nebus taikomos JAV sankcijos už leidimą atlikti nurodytus mokėjimus paskirto administratoriaus vardu, mokant pradelstą darbo užmokestį darbuotojams. Atsižvelgiant į gautą patvirtinimą, UAB Urbo bankas ieškovės vardu atidarė atsiskaitomąją sąskaitą, į kurią AB SEB bankas pervedė ieškovei priklausančias lėšas (871 635,58 Eur). Ieškovė apeliaciniame skunde neteigia, kad turimų lėšų nepakanka sumokėti atsakovui priteistą 6 692,04 Eur sumą, nepateikė į bylą duomenų, jog įstatyme įtvirtintos sankcijos pritaikymas darbdaviui būtų nepakeliama finansine našta, o priteistą netesybų sumą kaip neproporcingą vertina tik dėl to, kad apskritai nenori jos mokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei atleidus iš darbo atsakovą tuo metu, kai ieškovė neturėjo finansinių galimybių su juo atsiskaityti dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių, atsakovui priteisto netesybų dydžio sumažinimas pažeistų atsakovo teisę į įstatymu garantuojamą darbuotojo apsaugą nuo netinkamų darbdavio sprendimų.

28. Ieškovei manant, kad neigiami padariniai dėl „Mechel Public Joint Stock Company“ taikomų sankcijų jai neturėjo kilti, ieškovė turi teisę savo teises ginti teismine tvarka, reikalavimus nukreipiant subjektams, kurie atsakingi dėl ribojimų ieškovei taikymo, tačiau kilusių neigiamų padarinių ieškovė negali perkelti atsakovui, kuris nėra kaltas dėl susiklosčiusios situacijos.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis dėl netesybų priteisimo yra pagrįsta ir teisinga, jos panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, ji neturi teisės į išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą. Atsakovas nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.