Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos antstolės S. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės S. S. prašymą dėl teismo nutarties išaiškinimo, suinteresuotieji asmenys K. M., D. M., J. M. (J. M.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja antstolė S. S. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su prašymu išaiškinti išieškojimo iš 2016-10-20 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi Nr. e2VP-14955-512/2016 nustatyto skolininkui K. M. priklausančio turto, t. y. ½ dalies transporto priemonių VW Caravelle, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz A160, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tvarką.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-12-19 nutartimi atsisakė išaiškinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-20 nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-14955-512/2016 vykdymo tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-12-19 nutartimi atsisakė išaiškinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-20 nutarties vykdymo tvarką bei nurodė, kad minėtoje teismo nutartyje nustatytos idealios daiktų nuosavybės teisės dalys. Išieškojimas iš tokios nuosavybės dalies turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka. Vykdymo proceso metu atliekamų priverstinio teismų sprendimų vykdymo esmė yra ta, kad būtent antstolis taiko įstatyme nustatytas priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemones (CPK 624 straipsnis). Antstolis, vadovaudamasis įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vykdymo procesą, sprendžia, kokie konkrečiai vykdymo veiksmai turi būti atliekami vykdant vykdomąjį dokumentą. Taip pat pažymėjo, kad teismas negali nurodyti antstoliui, kokius konkrečius veiksmus atlikti vykdant teismo procesinį sprendimą, kaip kad nagrinėjamoje byloje prašo pareiškėja, nes įstatymai nenumato pagrindo teismui konsultuoti antstolį vykdymo procese atliekant jam pavestas funkcijas (Klaipėdos apygardos teismo 2009-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-983-538/2009).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja antstolė S. S. prašo išaiškinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-20 nutartį civilinėje byloje Nr. e2VP-14955-512/2016 nurodant, jog antstoliui leidžiama realizuoti skolininkui bei skolininko sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teisę priklausančias transporto priemones — VW Caravelle, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz A160, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o gautų lėšų ½ dalį nukreipti sprendimo vykdymui.Nurodė, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir todėl turėtų būti panaikinta. Teigia, kad įstatyme nustatyta, kad jeigu teismo sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti, nekeisdamas jo turinio (CPK 278 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl šios procesinės teisės normos taikymo bei aiškinimo yra suformuota – joje konstatuota, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas.Taip pat nurodė, jog Civiliniame procese egzistuoja ir kitas išaiškinimo institutas, t. y. įstatyme įtvirtinta antstolio teisė kreiptis į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką (CPK 589 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad abi teisės normos (tiek CPK 278 straipsnio 1 dalis, tiek 589 straipsnio 1 dalis) sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti ir tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. S. v. UAB „Birių krovinių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-238/2007).Nurodė, kad CK 4.6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Akivaizdu, jog transporto priemonės yra nedalieji daiktai, nes fiziškai jas padalijus apskritai negalėtų būti naudojamos pagal paskirtį. Pažymi, jog išieškojimo nukreipimas į skolininkui priklausančias nedaliųjų daiktų dalis yra teoriškai galimas. Tačiau savaime suprantama, jog toks išieškojimas būtų neperspektyvus ir nerezultatyvus, nes mažai tikėtina, kad atsirastų pirkėjas, kuris būtų suinteresuotas įsigyti, pavyzdžiui, automobilio dalį. Teigia, kad vykdant tokį išieškojimą, būtų paneigti tiek išieškotojo, tiek skolininko interesai ir nebūtų paisoma interesų pusiausvyros vykdymo procese.Pareiškėja taip pat pažymi, kad vykdymo proceso tikslas – kuo greičiau ir ekonomiškiau įstatymų nustatyta tvarka įvykdyti sprendimą. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas antstolis atlieka vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso VI dalies normomis bei jų įgyvendinimo tvarką reglamentuojančia sprendimų vykdymo instrukcija bei kitais norminiais teisės aktais. Pažymi, jog įstatymai nesuteikia antstoliui teisės aiškinti įstatymą ar teismo sprendimą, antstolis turi teisę tik vykdyti teismo procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, jog antstoliui kilo neaiškumų kaip įvykdyti teismo procesinį sprendimą ir realizuoti ½ dalį nedalaus daikto, t. y. transporto priemones, nepažeidžiant nei išieškoto, nei skolininko bei kitų suinteresuotų asmenų intereso, todėl antstolis ir kreipėsi į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo. Taip pat pažymi, jog teismo prašoma ne konsultacijos, o nevienareikšmiško teismo procesinio sprendimo išaiškinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas reglamentuojančias teismo sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimo teisėtumą ir pagrįstumą. Antstolė apeliaciniu skundu prašo išaiškinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-20 nutartį CPK 278 str. 1 d. numatyta, tvarka, taip pat nurodo, jog Civiliniame procese egzistuoja ir kitas išaiškinimo institutas, t. y. įstatyme įtvirtinta antstolio teisė kreiptis į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką (CPK 589 straipsnio 1 dalis).CPK 278 straipsnio 1 dalis numato, jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Ši nuostata suprantama taip, kad sprendimas (nutartis) gali būti išaiškinamas, kai yra ne aiškiai, nesuprantamai arba nevienareikšmiai suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to gali kilti keblumų sprendimą vykdyti. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, jog teismas aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės, ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007; 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2006; 2007 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2007). Iš elektroninės bylos Nr.e2VP-14955-512/2016 medžiagos, teismui su ja susipažinus Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“, nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-10-20 nutartimi pareiškėjo J. M. prašymą tenkino iš dalies bei nustatydamas skolininko K. M. turto dalį, aiškiai nurodė, kad skolininkui nuosavybės teise priklauso ½ dalis transporto priemonių: VW Caravelle, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz Al60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pažymėtina, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą CPK 667 str. pagrindu prašydamas nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viena iš šios teisės normos paskirčių yra nustatyti (individualizuoti) skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Valstybė, suteikdama antstoliui išskirtinę teisę vykdyti šias funkcijas, įpareigoja jas atlikti būtent antstolį (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Vykdymo proceso metu atliekamų priverstinio teismų sprendimų vykdymo esmė yra ta, kad būtent antstolis taiko įstatyme nustatytas priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemones (CPK 624 straipsnis). Antstolis, vadovaudamasis įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vykdymo procesą, sprendžia, kokie konkrečiai vykdymo veiksmai turi būti atliekami vykdant vykdomąjį dokumentą. Teismas negali nurodyti antstoliui, kokius konkrečius veiksmus atlikti vykdant teismo procesinį sprendimą, kaip kad nagrinėjamoje byloje prašo pareiškėja. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad prašomoje išaiškinti nutartyje yra aiškiai nurodyta, jog nustatytos idealios daiktų nuosavybės teisės dalys, nes Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-20 nutarties dalis, kuria nustatyta (individualizuota) skolininko turto (automobilių) dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra aiški.Pažymėtina, jog atskiruoju skundu pareiškėja antstolė S. S. prašo išaiškinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-20 nutartį civilinėje byloje Nr. e2VP-14955-512/2016 nurodant, jog antstoliui leidžiama realizuoti skolininkui bei skolininko sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teisę priklausančias transporto priemones — VW Caravelle, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz A160, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o gautų lėšų ½ dalį nukreipti sprendimo vykdymui. Formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog teismas aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs antstolės suformuotą prašymą teismui, kuriame pats antstolis nurodo galimą vykdymo būdą, laiko, kad šiuo prašymu iš esmės yra bandoma pakeisti 2016-10-20 nutartį, o ne prašoma ją išaiškinti. Apeliantė taip pat nurodo, jog išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.). Vykdant išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę. CK 4.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė gali būti dalinė arba jungtinė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai iš anksto nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai skolininkui priklausanti turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra nustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą su prašymu nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 667 straipsnio 4 dalį išieškotojas turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip, kad būtų galima iš jos išieškoti, o CK 4.90 straipsnio 3 dalis nustato, kad bendraturčio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl skolininko dalies atidalijimo. CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad su prašymu dėl skolininkui priklausančios dalies nustatymo antstoliui pasiūlius į teismą gali kreiptis kreditorius arba bendraturčiai, taip siekiant patenkinti kreditoriaus interesus (nustačius skolininko dalį turte, galima iš jos išieškoti) ir nepažeisti kito bendraturčio teisių (išieškojimas nukreipiamas tik į skolininko dalį). Teisėjų kolegija sprendžia, kad išieškojimo tikslu kreditorius, vadovaudamasis CK 4.90 straipsnio 3 dalimi ir CPK 667 straipsnio 1, 4 dalimis, taip pat gali reikalauti atidalyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip suformuojant atskirą daiktą kaip savarankišką objektą, į kurį bus nukreiptas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-09 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014). Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog šis klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo, į procesą suinteresuotuoju asmeniu buvo įtraukta ir pareiškėja antstolė S. S., todėl nesutikdama su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-20 nutartimi, antstolė turėjo teisę ją skųsti, tačiau apeliantė šia savo teise nepasinaudojo.Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir jos naikinti arba keisti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų įvertinimu ir padarytomis išvadomis, kurių pagrindu nuspręsta netenkinti pateikto atskirojo skundo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.