Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9993-828/2014 pagal pareiškėjos R. D. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

P. R. D. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5442-940/2014, vykdymą iki ieškinio dėl 2010 m. lapkričio 15 d. Laidavimo sutarties Nr. 10-00697/L2 ir 2012 m. spalio 10 d. Laidavimo sutarties Nr. 10-00697/L2 pripažinimo negaliojančiomis teismui pareiškimo dienos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos R. D. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. Išaiškino pareiškėjai, kad prašymas, laikantis rūšinio ir teritorinio teismingumo, turi būti pateiktas Panevėžio apygardos teismui. Grąžino pareiškėjai žyminį mokestį.

Teismas nurodė, jog įstatyme numatyta, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį (CPK 147 str. 3 d.). Iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjos rengiamas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal rūšinio bei teritorinio teismingumo taisykles būtų teismingas Panevėžio apygardos teismui, todėl pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo teismui dienos atsisakė priimti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja R. D. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teismui dienos.

Nurodo, kad buvo kreipusis su atskiruoju skundu į Panevėžio apygardos teismą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties panaikinimo, kuria buvo patvirtinta jos ir Panevėžio kredito unijos taikos sutartis. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi nusišalino nuo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ir perdavė Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui spręsti klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui. Nurodo argumentus, kodėl jos manymu, būtina iki ieškinio teismui pateikimo dienos sustabdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties vykdymą, nes ji ketina pateikti ieškinį dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Iš civilinės bylos Nr. 2-5442-940/14 medžiagos matyti, kad tarp pareiškėjos R. D. ir Panevėžio kredito unijos 2010 m. lapkričio 15 d. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 10-00697/L2, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo, paskolos gavėjui R. D. negrąžinus 275000 Lt (79645,51 Eur) paskolos ar jos dalies, sumokėti Panevėžio kredito unijai negrąžintą paskolą ar jos dalį. Pateikdama prašymą taikyti laikinąsias iki ieškinio teismui pateikimo dienos, pareiškėja nurodo, jog ketina pateikti ieškinį dėl minėtos laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat nurodo, kad ketina ginčyti ir 2012 m. spalio 10 d. Laidavimo sutartį, kurios teismui nėra pateikusi.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį (CPK 147 str. 3 d.). CPK 27 str. 1 p. nurodyta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt trys tūkstančiai penki šimtai eurų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. CPK 29 str. nurodyta, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir sprendimu sukuriamų teisinių pasekmių. Turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo pasekmės, kurios sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ketinamu pareikšti ieškiniu, jo patenkinimo atveju, būtų panaikinta pareiškėjos kreditoriaus teisė reikalauti iš jos 79645,51 Eur. Be to, iš minėtos laidavimo sutarties matyti, kad reiškiant ieškinį dėl jos pripažinimo negaliojančia, atsakovu būtų nurodytas Panevėžio kredito unija, kurios buveinė yra Panevėžio mieste.

Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjos rengiamas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal rūšinio bei teritorinio teismingumo taisykles būtų teismingas Panevėžio apygardos teismui, todėl ir pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo teismui dienos turėjo būti teikiamas Panevėžio apygardos teismui.

Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kad Panevėžio apygardos teismas jau ne kartą nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, kurios šalimi buvo pareiškėja R. D.. Bet kuriuo atveju ieškinys, o tuo pačiu ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, privalo būti teikiamas pagal CPK nurodytas rūšinio bei teritorinio teismingumo taisykles. Tokiu atveju teismas, gavęs ieškinį, ar prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, kurį jis privalo spręsti pagal CPK nurodytas teismingumo taisykles, esant įstatyme numatytiems pagrindams, perduoda klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti iš vieno teismo kitam, vadovaudamasis CPK 34 str. nuostatomis.

Pažymėtina, kad CPK 147 str. 3 d. nurodyta, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja su prašymu į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teismui dienos yra kreipusis 2014 m. gruodžio 12 d. (b. l. 2-3). Tačiau teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėja R. D. ieškinio teismui dėl jos nurodomų laidavimo sutarčių pripažinimo negaluojančiomis iki šios dienos nėra pateikusi, t. y. jau praėjus net daugiau nei 2 mėnesiams, ieškinys teismui nėra patektas, kas sąlygoją išvadą, jog tokiu atveju teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio teismui pareiškimo dienos jau būtų panaikintos, o pareiškėjos sumokėtas užstatas (žyminis mokestis) būtų negrąžintas (CPK 147 str. 3 d.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja buvo sumokėjusi tik 250 Lt žyminį mokestį, kurio dydis nagrinėjamu atveju turėjo būti 2750 Lt (796 Eur), nes pareiškėja ketino reikšti ieškinį ne dėl sutarčių modifikavimo, kuris apmokestinamas 144 Eur žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 3 p.), o dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kuris apmokestinamas CPK 80 str. 1 d. 1 p. nustatyta tvarka, o teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio teismui pareikimo mokama pusė CPK 80 str. numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatas (CPK 147 str. 3 d.).

Dėl išdėstyto, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 7 d. nutartį nepakeistą.