Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-76-365/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-01
Bylos Nr.: 1A-76-365/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-14706-2023-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintaras Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė, Paulius Veršekys
Nuteistasis: M. S.
Nukentėjusysis: A. N.
Civilinis ieškovas: A. N.
Advokatai: Artūras Ponamoriovas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-365/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14706-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.6.1; 2.4.6.1

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Daivos Kazlauskienės ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Editai Daunienei, Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei, Giedrei Stankevičienei,

dalyvaujant prokurorėms Vidai Bracevičienei, Ivetai Vaivadienei,nuteistajam M. S. ir jo gynėjui advokatui Artūrui Ponamoriovui,nukentėjusiajam A. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 4 punktai ir 5 dalies 4 punktas).

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. N. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš M. S. išieškota A. N. naudai 2631 Eur turtinės žalos atlyginimas bei 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 5 (penki) procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikšto 94,49 Eur civilinio ieškinio nutrauktas.

Išieškota iš M. S. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. N. patirtos 1150 Eur išlaidos advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

M. S. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, – nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, – panaikinti.

Šiuo nuosprendžiu išspręstas, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. M. S. nuteistas už tai, kad jis, 2023 m. balandžio 23 d., apie 23:00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), verandoje, išgertuvių metu kilus konfliktui, panaudojo fizinį smurtą – tyčia kumščiais sudavė ne mažiau kaip dvidešimt du smūgius gulinčiam ant grindų nukentėjusiajam A. N. į galvą, į veidą, pataikydamas į dantis bei nugarą ir šonus. Tokiu būdu ir šiais savo tyčiniais veiksmais mažiausiai dvidešimt dviem trauminiais poveikiais nukentėjusiajam A. N. padarė poodines kraujosruvas veide, galvos plaukuotoje dalyje, kairėje ausyje, kraujosruvas burnos gleivinėje, 11-o danties panirimą, 21-o danties dalies vainiko nuskilimą, poodines kraujosruvas kakle, rankose, nugaroje, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje ir rieše, dešinio klubo srityje, dešinėje pėdoje, tai yra sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu ir jam sukėlė fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais M. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus liudytojų nukentėjusiojo parodymus, rašytinius bylos duomenis, kuriuos BPK 20 straipsnio pagrindu pripažino įrodymais, konstatavo, jog byloje surinktų įrodymų visuma pakankama M. S. objektyviai atliktiems veiksmams atskleisti ir jo kaltei pagrįsti. Bylą nagrinėjančiam teismui nekylo abejonių, kad M. S. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas, padariniai – specialisto išvadoje nustatyti kūno sužalojimai, priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių padarinių bei subjektyvieji požymiai – tiesioginė neapibrėžta tyčia – kaltinamasis, suduodamas nukentėjusiajam mažiausiai 22 smūgius, suvokė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, juos numatė ir jų norėjo. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad M. S. pripažino sudavęs smūgius, tačiau pats tai vertino kaip savęs ir turto gynybą, teigė, kad jo veiksmai atlikti būtinosios ginties sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, aptartoje situacijoje įvertinęs M. S. veiksmus, suduodant neblaiviam nukentėjusiajam ne mažiau kaip 22 smūgius, konstatavo, jog tokie veiksmai nebuvo nei proporcingi, nei būtini, ir dėl to sprendė, kad nėra pagrindo M. S. veiksmų vertinti kaip būtinosios ginties. Pažymėjo, jog M. S. nustatyti tik odos nubrozdinimai kairiame smilkinyje, kairėje plaštakoje, kurie padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais. Toks elgesys, aptartų aplinkybių kontekste, niekaip nesiderina su kaltinamojo įtikinėjama jam grėsusia pavojinga situacija, nes jo veiksmai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nurodė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog toks pavojus nuteistajam negrėsė, kadangi nukentėjusysis daugiau jokių veiksmų po kaltinamojo pargriovimo neatliko, vien bandymas ištrūkti iš jo rankų ir plaukų tempimas, traukimas prie savęs, siekiant apsiginti nuo smūgių ir (ar) sumažinti smūgių stiprumą, nėra laikomas tolimesniu nukentėjusiojo siekiu smurtauti prieš kaltinamąjį. Teismas pažymėjo, jog aptartoje situacijoje M. S. veiksmai, suduodant neblaiviam nukentėjusiajam ne mažiau kaip 22 smūgius, nebuvo nei proporcingi, nei būtini, o net ir pasitvirtinus kaltinamojo įvykio versijai, kad nukentėjusysis pirmas jį puolė, vėliau pergriautas ant žemės M. S. tęsė agresyvius veiksmus ir nenorėjo jų nutraukti, todėl teismas sprendė, jog tokia situacija galėtų būti vertinama kaip abipusės muštynės – specifinė konfliktinė situacija, kurios metu būtinosios ginties nuostatos netaikomos, t. y. teisė į būtinąją gintį nekyla.

Teismas, skirdamas bausmę M. S., atsižvelgęs į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, kaltininko kaltės rūšį ir formą, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, sprendė, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus M. S. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, skiriant įpareigojimus, numatytus BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 4 punktuose ir 5 dalies 4 punkte.

Nuspręsta nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. N. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, iš M. S. išieškota A. N. naudai 2631 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 (penki) procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikšto 94,49 Eur civilinio ieškinio nutrauktas, nustačius, kad M. S. atlygino Privalomojo sveikatos draudimo fondui padarytą turtinę žalą už nukentėjusiojo A. N. gydymą asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m spalio 24 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes M. S. nepadarė jam įkaltintos veikos. Apelianto vertinimu, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme nebuvo laikomasi išsamumo reikalavimo (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo M. S. padarytą veiką, atsižvelgė tik į suduotų smūgių skaičių ir formaliai įvertino padarytos žalos dydį, tačiau visiškai neanalizavo (nevertino) situacijos, kurioje buvo realizuoti kaltininko veiksmai.

3.1. Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1.1. Pirmosios instancijos teismas ignoravo konflikto kilmę, eigą ir asmenų, dalyvavusių konflikte, elgesio tikslus bei motyvus; ignoruota vertybės (sveikata bei nuosavybė) į kurias buvo pasikėsinta reikšmė ir jų svarba žmogui, kaip ir kokiu būdu tai buvo padaryta, nors nuteistasis M. S. buvo užpultas nukentėjusiojo A. N. pasitelkus pašalinę priemonę – viskio stiklinę. Atkreipiamas dėmesys, jog smūgių sudavimo skaičius ir žalos padarytos sveikatai dydis A. N. buvo tie vieninteliai kriterijai, kuriais vadovaujantis pirmos instancijos teismas nuteistąjį M. S. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą.

3.1.2. Pirmos instancijos teismas nevertino reikšmingas abipusio konflikto kilimo ir eigos aplinkybes, nuosprendį grindė ne įrodymų visuma, bet atskirais pavieniais įrodymais, susijusiais su A. N. padarytais fiziniais sužalojimais. Pirmos instancijos teismas nesistengė atskleisti konflikto kilusio tarp A. N. ir M. S. aplinkybių, konflikto eigos, o pasitenkino formaliu sužalojimu A. N. konstatavimu, kurių nuteistasis M. S. neneigė. Atkreipiamas dėmesys, jog M. S. niekad neneigė fakto, kad davė atkirtį jį užpuolusiam A. N..

3.1.3. Pažymima, jog nagrinėtoje byloje yra situaciją, kuomet du konflikte dalyvavę asmenys, t.y. M. S. ir A. N., kaltina vienas kitą nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymu ir dėl to paties įvykio, konflikto tarp minimų asmenų, vyksta du savarankiški baudžiamieji procesai, kurių metu konflikto dalyviams buvo suteiktas skirtingas procesinis statusas. Atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusysis A. N. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-996-1196/2024 yra kaltinamasis, nes jis 2023 m. balandžio 23 d. apie 23.00 vai., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, svečiuose pas M. S. namuose, nukentėjusiajam M. S. viskio taure sudavė vieną smūgį į kairės galvos pusės smilkinio sritį, o po to, M. S., pargriovus A. N. ant grindų ir jį laikant, jis, A. N., įsikibdamas M. S. į plaukus tampė jį už plaukų ir taip nežymiai sutrikdė M. S. sveikatą bei M. S. sukėlė fizinį skausmą. Šie du dėl vieno ir to paties įvykio savarankiški baudžiamieji procesai, nepaisant ne vienkartinio gynybos prašymo, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo sujungti į vieną baudžiamąjį procesą, tam, kad galima būtų išsiaiškinti ar nuteistojo M. S. veiksmuose yra ar, visgi, jo veiksmuose nėra nusikalstamai veikai būtino požymio – veikos pavojingumo.

3.1.4. Apeliantas, cituodamas pirmos instancijos teismo motyvus apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje dėl veikos pavojingumo, vadovaudamasis kasacinės instancijos teismų praktika dėl būtinosios ginties situacijos išaiškinimo, teigia, jog pirmos instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstant nuteistąjį M. S. kaltu ignoruojama, tai, kad dėl M. S. nežinomų priežasčių jis buvo užpultas savo paties namuose, kad ne nukentėjusysis A. N., o M. S. pirmasis, kreipėsi į policiją prašydamas pagalbos ir kad nuteistasis M. S. pats savo iniciatyva informavo policijos pareigūnus, jog davė atkirtį užpuolikui bei teiravosi dėl tolesnių veiksmų, tačiau jokio patarimo iš policijos pareigūnų nesulaukė.

3.1.5. Taip pat nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo stengtasi sumenkinti ir pateikti, tai, kad smūgiavimas į galvos srities kairės pusės smilkinio dalį nagrinėjamos bylos kontekste yra nereikšmingas faktas, kuris nieko bendra neturi su kėsinimosi pavojingumu, jo realumu ir (ar) akivaizdumu, taip pat buvo nutylėti (neaptarti) faktai ir aplinkybės, susijusios su M. S. priklausančios nuosavybės (daiktų) sunaikinimu ir (ar) sugadinimu. Be to. pirmos instancijos teismas nuosprendžiu leido suprasti, kad gavęs stikline smūgį į galvą, M. S. neturėjo imtis jokių gynybinių veiksmų, tam, kad atremtų pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą ir (ar) gyvybę.

3.1.6. Pirmos instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios – motyvuojamosios dalies turinyje nebuvo atskleista ir argumentuotai paaiškinta, kodėl smūgis viskio stikline į kairės galvos pusės smilkinio sritį nėra laikomas pavojinga veika; kodėl M. S. priklausančių daiktų naikinimas ir (ar) gadinimas (pažymima, kad A. N. sulaužė kavos staliuką, kurio vertė yra 220 Eur, muzikinį būgnelį, kurio vertė – 20 Eur bei sulankstė palangę, kurios pakeitimas kainuoja 120 Eur) nėra laikomas pavojinga veika; kokius smurtinius veiksmus atliko A. N. nuteistojo M. S. atžvilgiu bei, kodėl paties nuteistojo M. S. veiksmai neatitinka nei būtinosios ginties sąlygų; nei kodėl veikos padarymui neturėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens, t.y. A. N., elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 p.).

3.1.7. Tvirtinama, jog fakto, kad dėl agresyvaus nusiteikusio A. N. veiksmų, kuriais buvo naikinamas ir (ar) gadinamas M. S. nuosavybės teise priklausantis turtas, pirmos instancijos teismas, spręsdamas būtinosios ginties klausimą, net nenagrinėjo ir atitinkamai šiuo aspektu net nevertino ir A. N. veiksmų pavojingumo.

3.1.8. Pažymima, kad smūgis stikline į kairės galvos pusės smilkinio sritį negali būti laikomas nepavojinga veika vien tik dėl to, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2751/2023(01) nuteistajam M. S. yra nustatyti tik odos nubrozdinimai. Atkreipimas dėmesys, kad veikos pavojingumas yra nustatomas ne tik pagal padarinius, bet ir pagal veikos pobūdį, t.y. galimą grėsmę teisės saugomiems gėriams. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad nuteistajam M. S. padaryta žala sveikatai buvo minimali, vertinant veikos pavojingumą svarbu atsižvelgti ir į tai, kad viskio stiklinė yra potencialiai pavojinga priemonė, galinti sukelti rimtus sužalojimus konkrečiam asmeniui, net jei šiuo aptariamu atveju fizinė žala, padaryta nuteistajam M. S., nebuvo reikšminga.

3.1.9. Be to, apelianto vertinimu, nukentėjusiojo A. N. fizinės jėgos panaudojimas, siekiant įbauginti M. S. ar priversti nuteistąjį M. S. palikti A. N. nakvoti jo (M. S.) namuose, nuteistojo M. S. asmens ir jam nuosavybės teise priklausančio turto atžvilgiu turi būti vertinama kaip grėsminga ir pavojinga veika, nepaisant to kokias tiesiogines pasekmes A. N. veiksmai sukėlė pačiam M. S., nes tai atspindi A. N. agresiją, kuri nėra suderinama su nepavojingu A. N. elgesiu.

3.1.10. Apeliantas cituodamas savo parodymus ikiteisminio bei teisminio nagrinėjimo metu, aplinkybes dėl kilusio incidento, užfiksuotas Bendrajame pagalbos centre, ambulatorinio apsilankymo aprašyme (ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini)) fiksuotas ir M. S. nurodytas įvykio aplinkybės, pažymi, jog jo (M. S.) nurodomos aplinkybės nuo pat įvykio pradžios buvo nuoseklūs, kuomet jis tvirtino, kad gynybinę reakciją iš esmės išprovokavo A. N. elgesys, kuomet A. N., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pradėjo mėtyti, gadinti M. S. nuosavybės teise priklausančius daiktus ir galiausiai M. S. viskio taure sudavė vieną smūgį į kairės galvos pusės smilkinio sritį. Apelianto tvirtinimu, A. N. atveju to vienareikšmiškai pasakyti negalima, nes pastarasis tvirtina, jog jis neatsimena konflikto pradžios, nes buvo „atsijungęs“ ar buvo „užmigęs kelioms minutėms“ (2024 m. liepos 8 d. pirmos instancijos teisme A. N. parodymai). A. N. pas jį 2023 m. balandžio 24 d. 04 val. 56 min. atvykusiems policijos pareigūnams, yra parodęs, jog „adresu (duomenys neskelbtini) jį sumušė nepažįstamas asmuo, su kuriuo kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Konflikto aplinkybių nenurodė, teigė, kad neatsimena, nes įvykio metu buvo neblaivus. Nurodė, kad po įvykio pasigedo mobiliojo telefono ir akinių, tačiau abejoja, kad jie galėtų būti pavogti, įtaria, kad būdamas neblaivus galėjo kažkur pamesti ar palikti, dėt jų pretenzijų neturi <...>“ (žr. policijos ataskaitų žiūryklę).

3.1.11. Be to, apeliantas cituodamas nukentėjusiojo A. N. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, jo (A. N.) 2023-12-13 įtariamojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, susijusius su konflikto detalėmis bei parodymus apie aplinkybes, kaip A. N. pateko pas M. S., mano, jog nukentėjusiojo A. N. parodymai negali būti laikomi patikimais, nes A. N. savo parodymus bando koreguoti reaguodamas į kintančią situaciją, pildyti savo parodymus jam galimai naudingomis detalėmis. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad A. N., būdamas ūminės intoksikacijos būklėje dėl per didelio kiekio alkoholio suvartojimo, pats net neatsimena nei konflikto pradžios, nei savo veiksmų eigos, nei pabaigos, taip pat nepamena kas ir kokiomis aplinkybėmis skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir kvietė policijos pareigūnus.

3.1.12. Pasak apelianto, situacijoje, kurioje atsidūrė nuteistasis M. S., kai jo paties namuose, svetimas žmogus, t.y. A. N., pats įsiprašęs į svečius, tyčia pradeda gadinti svetimą turtą ir galiausiai užsipuola patį namų šeimininką - M. S., smūgiuodamas viskio stikline į M. S. galvos smegenų kairės pusės smilkinio sritį, ir taip pasikėsina į kaltinamojo asmens gyvybę ir sveikatą, įstatymas M. S. leido, ginant savo gyvybę, sveikatą ir nuosavybę, prieš smurtautoją naudoti fizinius veiksnius ir M. S. veiksmai atitiko visas būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, priešingai nei nuosprendyje teigia pirmos instancijos teismas.

3.1.13. Tai, kad M. S. gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi, t.y. jis fizinius veiksmus pradėjo naudoti tik tada, kai A. N. pradėjo naikinti ir (ar) gadinti nuteistajam M. S. nuosavybės teise priklausančius daiktus bei po to, kai jis viskio taure M. S. sudavė vieną smūgį į kairės galvos pusės smilkinio sritį, patvirtina byloje esantys duomenys: M. S. skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą turinys; M. S. parodymai; policijos pareigūnų tarnybiniai įrašai fiksuoti policijos ataskaitų žiūryklėje (ROIK (duomenys neskelbtini)); policijos pareigūnų parodymai; 2023 m. balandžio 24 d. (duomenys neskelbtini) Ambulatorinio apsilankymo aprašymo (ligos istorijos Nr (duomenys neskelbtini)) įrašai ir kt.), pagrindžiančių, kad M. S. buvo suduotas smūgis į galvos smegenų kairės pusės smilkinio sritį. Viskio stiklinės daužymas į svetimo asmens galvos kairės pusės smilkininę dalį, svetimo turto naikinimas yra reiškinys, kuris atitinka veikos pavojingumo kriterijų. Nuteistojo M. S. atveju, pavojus buvo ir realus ir akivaizdus, nes fizinį smurtą prieš A. N. nuteistasis M. S. pavartojo tik tada, kai M. S. sulaukė pirmojo smūgio t.y., kuomet į M. S. galvos kairės pusės smilkinio sritį buvo trenkta viskio stikline. Be to, žala buvo padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, t.y. A. N.. M. S. tuoj pat nutraukė fizinio smurto naudojimą A. N. atžvilgiu, kai A. N. nustojo priešintis ir grasinti M. S. fiziniu susidorojimu bei M. S. pavyko prisiskambinti į Bendrąjį pagalbos centrą.

3.1.14. Apeliantas vertindamas nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus, kurie padaryti ne mažiau kaip 22 trauminiais poveikiais, apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra nustatyta, jog 22 trauminius poveikius A. N. patyrė vien dėl nuteistojo M. S. veiksmų, nes tiek iš M. S., tiek iš A. N. parodymų matyti, kad A. N. negulėjo ramiai ant žemės, kaip kad konstatavo pirmos instancijos teismas, bet aktyviai priešinosi, grasino M. S. fiziniu susidorojimu; trukdė M. S. paskambinti į Bendrąjį pagalbos centrą, tam, kad būtų iškviesti policijos pareigūnai. Todėl, neatmetama galimybė, kad dalį sužalojimų A. N. patyrė pats, grumdamasis su M. S. ir taip trankydamasis į šalia esančius baldus, o taip pat sužalojimus galėjo patirti kritinėdamas, kai išbėgęs iš M. S. namų tamsoje virš vienos valandos klaidžiojo sodų teritorijoje, ieškodamas savo namų, tol kol jį, beklaidžiojantį sodų teritorijoje, sutiko M. S. iškviesti policijos pareigūnai (iš M. S. namų A. N. išbėgo 2023 m. balandžio 23 d. apie 23 valandą 25 min, policijos pareigūnai sutikę A. N. iškart informavo greitąją medicinos pagalbą. Greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta 2023 m. balandžio 24 d. apie 24 valandą 56 min. (žr., policijos ataskaitų žiūryklę; ROIK (duomenys neskelbtini)). Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kad M. S. smurtą būtų vartojęs ne gynybos, o puolimo tikslais. Be to, būtinosios ginties teisėtumo sąlygos nėra siejamos su besiginančio asmens atliktų veiksmų didesniu ar mažesniu intensyvumu ar pasyvumu. Todėl pirmos instancijos teismo argumentai apie per didelį besiginančio asmens, t.y. M. S., veiksmų intensyvumą nieko bendro neturi su būtinosios ginties teisėtumo sąlygų atitikimu ar neatitikimu.

3.1.15. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus šios nutarties 3.1. p. apeliantas tvirtina, jog pagrįstai manydamas, kad jo (M. S.) sveikatai bei nuosavybei iškilo akivaizdus ir realus pavojus, siekė apsiginti save, savo turtą nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. veikė esant būtinajai ginčiai. M. S. gynybai naudotos priemonės visiškai atitiko kėsinimosi pobūdį ir intensyvumą. Nuteistasis M. S. gindamas save bei savo nuosavybę nenaudojo jokių pašalinių priemonių ar įrankių, priešingai nei A. N.. Teigia, jog byloje esantys duomenys rodo, kad nuteistasis M. S. buvo būtinosios ginties situacijoje, kad jo smurtiniai veiksmai buvo socialiai vertingi ir nukreipti prieš pavojingą kėsinimąsi. Todėl mano, jog pirmos instancijos teismas vertindamas nuteistojo M. S. veiksmus, netinkamai aiškino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai taikė ir aiškino Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias būtinąją gintį (BK 28 straipsnis).

3.2. Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių (dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo) apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

3.2.1. Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio apeliantui nesuprantama dėl kokių priežasčių nuteistojo M. S. prisipažinimo, kad jis sudavė A. N. smūgius, nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. T.y. ar atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmos instancijos nepripažino M. S. prisipažinimo sudavus smūgius A. N. dėl to, kad (1) kaltininkas prisipažino padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką, tačiau nesigailėjo ar, dėl to, kad (2) kaltininkas pripažino tik dalį ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba toks jo prisipažinimas padarytas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką.

3.2.2. Nei vienas iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje – motyvuojamoje dalyje nurodytų argumentų neatitinka faktinės situacijos. Pabrėžiama, jog dar 2023 m. rugpjūčio 14 d. nuteistasis M. S. atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai 94,49 Eur dydžio žalą, atsiradusią ryšium su A. N. suteiktomis gydymo paslaugomis. Dar 2023 m. rugpjūčio 14 d. ikiteisminio tyrimo metu, įtariamuoju apklaustas M. S. yra parodęs, kad „savo kaltę pripažįstu iš dalies, labai gailiuosi“. Teisiamojo posėdžio, vykusio pirmos instancijos teisme 2024 m. liepos 8 d. M. S. parodė, kad jo veiksmai buvo įtakoti A. N. agresija, tiesioginiu užpuolimu, tai buvo savigyna, neneigė, kad smogė nukentėjusiajam į veidą ir nugarą, bet tai buvo tik ginant save ir savo turtą, jokių piktybinių tikslų su juo susidoroti neturėjo. Be to pats A. N. tame pačiame teisiamajame posėdyje parodė, jog kaltinamasis sakė, kad persistengė, kad jam gaila. Todėl, apelianto manymu, teigti, kad M. S. nepripažino tos faktinės aplinkybės, kad jis sudavė smūgius A. N. ar jis, M. S. nesigailėjo, negalima.

3.2.3. Visos bylos aplinkybės rodo, kad M. S. pripažino sudavęs smūgius A. N. ir dėl to gailėjosi, be to jis ir atsiprašė A. N. už savo veiksmus. Iš nuosprendžio turinio neaišku kokios dar papildomos aplinkybės turėjo būti nustatytos, tam, kad pirmos instancijos teismas pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą pripažintų atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimą. Pažymima, kad nuteistasis M. S. savarankiškai pripažino savo veiksmus – smūgių sudavimą A. N., dėl to nuoširdžiai gailėjosi, atlygino žalą ligonių kasoms, kuri atsirado ryšium su A. N. gydymu. Tačiau M. S. nesutiko su jo padarytos veikos vertinimu ir laikėsi nuostatos, jog jo veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis. Lengvinanti aplinkybė egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip žmogus vertina savo veiksmus, šiuo atveju, kaip minėta, M. S. savo veiksmus vertino kaip būtinąją gintį.

3.2.4. Be to, nurodoma, jog byloje yra pakankamai duomenų, kad ir pats A. N. smurtavo prieš nuteistąjį M. S., tačiau tokie A. N. smurtiniai veiksmai nebuvo vertinti pirmos instancijos teismo. Dėl nesuprantamų priežasčių pirmos instancijos teismas nenagrinėjo ar veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens (t.y. A. N.) elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nors tai turėjo būti vertinama kaip M. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

3.2.5. Taip pat nebuvo vertinamas ir M. S. savanoriškas žalos, atsiradusios ryšium su A. N. suteiktomis gydymo paslaugomis, atlyginimo Vilniaus teritorinei ligonių kasai faktas, nors savanoriškas žalos atlyginimas taip pat yra priskirtinas prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

3.2.6. Apibendrindamas 3.2. punkte nurodytas aplinkybes, apeliantas mano, jog pirmos instancijos teismas, pažeidžiant BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nesistengė išsamiai, teisingai išnagrinėti šios baudžiamosios bylos aplinkybių ir tinkamai taikyti, tiek materialinės, tiek ir procesinės teisės normas.

3.3. Dėl civilinio ieškinio apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

3.3.1. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl civilinio ieškinio yra nenuoseklus ir neatitinka, paties teismo argumentų (motyvų). Pirmos instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos aplinkybių, netinkamai taikė teisės normas ir atitinkamai netinkamai kvalifikavo įvykį, t.y. spręsdamas būtinosios ginties klausimą, pirmos instancijos teismas konfliktą tarp M. S. ir A. N. vertina, kaip muštynes, kurių metu tariami byloje esantys duomenys nerodo, kad bent vienas iš muštynėse dalyvavusių asmenų buvo būtinosios ginties situacijoje, kad jų smurtiniai veiksmai nebuvo socialiai vertingi ir nukreipti prieš pavojingą kėsinimąsi, o kitu atveju, jau užmiršęs apie „muštynes“ sprendžia padarytos žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir tuo pačiu civiliniam ieškovui klausimą.

3.3.2. Teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo, kuris savo tyčiniais veiksmais pats prisidėjo prie nusikaltimo padarymo ir (ar) žalos sau kilimo pagal BPK 28 straipsnio ir 44 straipsnio 10 dalies prasmę negali būti laikomas patyrusiu žalą ir, atitinkamai, toks asmuo neturi įgyti teisės reikalauti ir, atitinkamai, gauti žalos atlyginimą už tuos veiksmus, kuriuos jis pats sąmoningai padarė arba prie kurių padarymo aktyviai prisidėjo savo veiksmais.

Atsiliepimas

3.3.3. Pirmos instancijos teismas nuosprendžiu, spręsdamas nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. N. žalos atlyginimo klausimą, nevertino paties nukentėjusiojo priešingų teisei veiksmų, jo kaltės, netaikė CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų bei neatsižvelgė, jog byloje yra įrodymai, kad pats A. N. yra kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu ir, kad žala, jei ji ir buvo kažkam padaryta, tai ji buvo padaryta ne be paties nukentėjusiojo aktyvių pastangų.

3.3.4. Pirmos instancijos teismas, iš M. S. priteisdamas nukentėjusiajam A. N. žalos atlyginimą už tuos priešingus teisei veiksmus, kuriuos pats A. N. atliko ar prie kurių atlikimo jis pats prisidėjo, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.282 straipsnio, BPK 28 straipsnio, 44 straipsnio 10 dalies ir 109 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies nuostatas ir taip pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas (kaltinamojo teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas), kartu padarydamas esminį BPK pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 p., 3 dalis).

3.3.5. Pirmos instancijos teismas nuosprendžiu priteisdamas A. N. 2631 Eur už odontologo paslaugas, net nesigilino, kad odontologo paslaugos realiai A. N. nėra suteiktos. A. N. odontologijos klinikai „(duomenys neskelbtini)“ nėra sumokėjęs 2631 Eur, kaip kad klaidingai teigia pirmos instancijos teismas nuosprendyje ir, kad priekinis dantis A. N. nebuvo išmuštas, o tik buvo nuskeltas, tačiau pats A. N. jį pats išsitraukė ir apie tai jis nurodė 2024 m. liepos 8 d. duodamas parodymus teisme. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad teismas net nevertino, kad A. N. parodymai dėl danties išmušimo neatitinka ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrius specialisto išvados Nr. G 1243/2023 (01) turinio, kurioje konstatuota, jog „<...> Viršutinės lūpos vidurinėje linijoje 1,8 cm ilgio vidinė žaizda, padengta fibrinu, kraujo krešuliais. Analogiška žaizda: 22-o danties projekcijoje 0,4 cm ilgio. Viršutinės lūpos gleivinėje, 5x0,8 cm pogleivio kraujosruva. 11-as dantis paslankus, paslankumo projekcijoje gleivinėje, menko intensyvumo blyškiai raudona kraujosruva. 21-o danties vainiko priekinis paviršius nuskeltas iki danties trečdalio <...>.

3.4. Dėl objektyvaus prokuroro, palaikusio valstybinį kaltinimą, nešališkumo apeliacinaime skunde, cituojant BPK 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodoma, kad:

3.4.1. Šioje byloje prokuroras, vykdydamas valstybinio kaltinimo palaikymą elgėsi nesąžiningai ir akivaizdžiai naudojo tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas, kad nuteistajam M. S. būtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Prokuroras buvo atsakingas ir vadovavo ikiteisminiam tyrimui, jis puikiai buvo susipažinęs su šio bylos medžiaga ir žinojo, jog bylos medžiagoje nėra jokio teismo nuosprendžio ar nutarties pagal kurį M. S. būtų atidėtas nuosprendžio vykdymas arba priimtas sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Nepaisant to, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras kaltinamajame akte nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją jog kaltinamasis M. S. „2022-04-17 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 232-1 str. 1 d.; 232 -10 str. 1 d. - 5 mėn. laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 47 prim. str. bausmės vykdymas buvo atidėtas 1 metams“ yra anksčiau teistas ir šią tikrovės neatitinkančią informaciją panaudojo šiame procese, t.y. pasiūlė subendrinus bausmes skirti M. S. realią 7 mėn. laisvės atėmimo bausmę.

3.4.2. Toks elgesys, negali būti vertinamas kaip techninė klaida, nes prokuroras išmano teisės aktus, taip pat ir materialinės teisės normas. Nuteistojo vertinimu, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras, būdamas profesionalus teisininkas bandė sąmoningai suklaidinti tiek bylą nagrinėjusį teismą, tiek kitus proceso dalyvius ir taip, nesąžiningu būdu paveikti bylą nagrinėjantį teismą, siekdamas, kad jis nuteistajam skirtų realią laisvės atėmimo bausmę.

3.4.3. Faktą, kad valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras pateikė pirmos instancijos teismui tikrovės neatitinkančią informaciją, pastebėjo ir bylą nagrinėjęs teismas, pažymėdamas, jog „<...>M. S. anksčiau buvo teistas du kartus, tačiau teistumai, skirtingai nei teismo posėdžio metu teigė prokurorė, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo išnykę <...>“ .

3.4.4. Apibendrindamas skundo argumentus 3.4. punkte, apeliantas pažymi, jog valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro nesąžiningas elgesys nedera su prokuroro nešališkumu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas), pažeidžia BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes asmuo, kuris yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn gali ir turi tikėtis, jog nagrinėjant jo bylą procesas vyks sąžiningai ir ypatingai valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras nenaudos jokių nesąžiningų metodų ir (ar) priemonių, kaip šios bylos atveju – tikrovės neatitinkančią informaciją, siekiant sąmoningai pasunkinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisinę padėtį.

2. Atsiliepimu į nuteistojo M. S. apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. N. vardu advokatas E. U. prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 24 d. nuosprendžio ir priteisti iš nuteistojo M. S. nukentėjusiojo A. N. naudai išlaidas už teisinę pagalbą – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagal pateiktus dokumentus, t.y. 2024-11-18 Sąskaitą faktūrą ir 2024-11-20 Sąskaitos faktūros apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

4.1. Atsiliepime, nesutinkant su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo (nevertino) situacijos, kurioje buvo realizuoti kaltininko veiksmai, nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje yra analizuojama nuteistojo gynybinė versija dėl būtinosios ginties panaudojimo, tačiau ji atmetama kaip nepagrįsta, kadangi nėra pakankamai įrodymų, kad nukentėjusysis iniciavo konfliktą, o net jei ir tikėti nuteistojo versija, nukentėjusysis nuteistajam būtų sudavęs tik vieną smūgį stikline, tuo tarpu nuteistasis sumušė nukentėjusįjį mažiausiai 22 smūgiais į įvairias kūno vietas, įskaitant galvą ir nugarą, kas negali būti laikoma protinga ir proporcinga gynyba.

4.2. Nukentėjusiojo atstovas, vertindamas kasacinio teismo pratiktą, aiškinant būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, pažymi, kad nagrinėjamu atveju konflikto metu neegzistavo visos būtinosios ginties sąlygos, o būtent nebuvo pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. Atkreipiamas dėmesys, jog iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo veiksmų atlikimo metu nukentėjusysis, mušamas, gulėdamas ant žemės, nekėlė jokios grėsmės nuteistojo sveikatai, taigi, skirtingai nei teigiama skunde, nėra pagrindo konstatuoti jog nukentėjusiojo veiksmai galėtų būti laikomi pavojingais. Kadangi nuteistasis be pakankamos priežasties panaudojo perteklinę jėgą prieš nukentėjusįjį, dėl to nuosprendyje buvo pagrįstai pripažinta, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą veiką.

4.3. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad priešngai nei tvirtina apeliantas, nuosprendžiu pripažįstant nuteistąjį kaltu buvo įvertintos aplinkybės, kad jis (M. S.) buvo užpultas savo paties namuose, kad jis pirmasis kreipėsi į policiją prašydamas pagalbos ir, kad nuteistasis M. S. pats savo iniciatyva informavo policijos pareigūnus, jog davė atkirtį užpuolikui, tačiau šios aplinkybės nepateisina perteklinės ir beatodairiškos jėgos naudojimo bei niekaip neįrodo, kad nuteistasis buvo pavojuje dėl kurio buvo būtina naudoti tokią jėgą.

4.4. Be to, atsiliepime nurodoma, kad visos bylos nagrinėjimo metu buvo vertinama ir aplinkybės ar nuteistasis, savo veiksmų atlikimo metu, buvo pavojuje ir ar jo panaudota jėga buvo proporcinga. Pažymima, jog nuteistasis nei byloje, nei skunde negalėjo pagrįsti, kaip ne mažiau nei 22 smūgiai gali būti laikomi gynyba į neva atliktą vieną smūgį. Svarbu ir tai, kad po neva to vienintelio smūgio nukentėjusysis nuteistajam daugiau nesmūgiavo, o tik gynėsi, taigi nuteistajam nebuvo kilęs joks pavojus sveikatai ar gyvybei. Kadangi nuteistojo gynybinė versija dėl būtinosios ginties yra nepagrįsta jokiais įrodymais, dėl to pirmos instancijos teismo buvo pagrįstai atmesta.

4.5. Nukentėjusiojo įsitikinimu byloje buvo atskleistos visos situacijai reikšmingos aplinkybės ir padarytos pagrįstos išvados. Pažymima, kad byloje buvo aiškinamasi ar nuteistajam kilo toks pavojus, kad jam būtų kilusi būtinybė panaudoti tokią jėgą, kuri buvo panaudota nukentėjusiojo atžvilgiu. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtino, kad nuteistajam nebuvo kilęs pavojus sveikatai ar gyvybei. Vien tai, kad nukentėjusysis galimai atliko kažkokį veiksmą, kuris nepatiko nuteistajam nėra pretekstas naudoti neproporcingą ir neadekvačią jėgą nukentėjusiojo atžvilgiu. Iš byloje surinktų duomenų galima daryti išvadą, kad nuteistasis, anksčiau lankęs savigynos kursus, galėjo lengvai apsiginti nuo jokios sportinės veiklos nepraktikavusio nukentėjusiojo, tačiau pasirinko ne gynybą, bet puolimą, kas ir sąlygojo ženklius nukentėjusiojo sveikatos sužalojimus. Jokioje konflikto stadijoje nukentėjusysis neatliko tokių veiksmų ar turėjo tokį įrankį (lazdą, ginklą) dėl kurių būtų buvęs pagrindas naudoti nuteistojo panaudotą jėgą.

4.6. Dėl nukentėjusiojo parodymų patikimo, atsilepime nurodoma, kad pagrindinius konflikto elementus nukentėjusysis atsiminė ir tiek duodamas parodymus policijos pareigūnams, tiek bylos eigoje nuosekliai ir rišliai papasakojo teismui, todėl nebuvo pagrindo abejoti nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių patikimumu, o nukentėjusiojo sąmonės netekimas, kas akcentuojama apeliaciniame skunde, tik patvirtina, kad nukentėjusysis negalėjo kelti pavojaus nuteistajam.

4.7. Nukentėjusiojo atstovo teigimu, skunde yra akivaizdžiai meluojama nurodant, kad nuteistasis tuoj pat nutraukė fizinio smurto naudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu, kai nukentėjusysis nustojo priešintis ir grasinti. Iš byloje nustatytų aplinkybių nuteistasis patyrė tik nubrozdinimus, tuo tarpu nukentėjusiajam buvo nustatyti ženklūs veido, žandikaulio, nugaros, šonų sumušimai, matomos mėlynės, nuskelti dantys. Nėra ginčo, kad nukentėjusysis patyrė nepalyginamai didesnius sužalojimus nei nuteistasis, o tai reiškia, kad nuteistasis neabejotinai meluoja teigdamas, jog smurtas buvo nutrauktas kai nukentėjusysis nustojo priešintis. Nuteistojo interpretacijos neva nukentėjusysis galėjo pats susižaloti yra niekuo nepagrįstos ir paneigtos byloje esančiomis medicininėmis išvadomis.

Šalies argumentai

4.8. Pasisakant dėl skunde akcentuojamų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atstovas nurodo, jog teismas nuosprendyje aiškiai nurodė, kad nuteistasis savo kaltės nepripažino, nes konfliktą esą išprovokavo stipriai nuo alkoholio apsvaigęs nukentėjusysis. Nors kaltinamasis proceso metu ir teigė, kad gailisi dėl savo padarytų veiksmų, tačiau jo dalinio prisipažinimo nėra pagrindo vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Akivaizdu, kad kaltinamasis formaliai gailėjosi ir tik dalinai prisipažino atlikęs nusikalstamą, kadangi bylos nagrinėjimo metu ir šiame skunde yra bandoma pagrįsti, kad jo veiksmai buvo būtinoji gintis. Taigi nuteistasis negali vienu metu pripažinti ir gailėtis dėl padarytų veiksmų, bet tuo pačiu teisintis, kad jo veiksmai buvo tinkama gynybinė reakcija dėl kurios jis nėra kaltas, nes buvo iššaukta paties nukentėjusiojo elgesio. Akivaizdu, kad tokia pozicija yra prieštaringa ir neatitinka BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės apibrėžimo.

Atsiliepimas

4.9. Dėl iš dalies patenkinto civilinio ieškinio, atsiliepime pažymima, kad nuosprendyje teismas nurodė, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia ir į paties nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, t. y. į tai, kad jis, kaip ir kaltinamasis, įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir Vilniaus regiono apylinkes teismo Trakų rūmuose nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo M. S.. Taigi teismas, įvertinęs visas byloje aktualias aplinkybes bei atsižvelgdamas į paties nukentėjusiojo elgesį konflikto metu, atitinkamai sumažino neturtinės žalos dydį. Nukentėjusiojo atstovo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, jog A. N. nebuvo suteiktos odontologinės paslaugos klinikoje „Joridenta“, nepašalina aplinkybės, kad nukentėjusiajam minėta medicininė pagalba yra reikalinga, tam, kad pašalintų nuteistojo padarytus sužalojimus ir kiek įmanoma grąžintų nukentėjusįjį į prieš nusikalstamos veikos padarymą buvusią būklę.

4.10. Atsiliepime nesutinkant su apelianto dėstomais argumentais, kad prokuroras elgėsi nesąžiningai ir naudojo tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas, kad nuteistajam būtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, pabrėžiama bylos duomenimis grindžiamas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą. Vien tai, kad prokuroras yra teisės specialistas nereiškia, kad jis negali padaryti formalių klaidų. Anksčiau veikusio teismo pavadinimo paminėjimas ar klaida nurodytos teisės normos numeryje niekaip nepagrindžia prokuroro šališkumo. Juo labiau, kad teismas tinkamai įvertino visas byloje aplinkybes ir nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

4.11. Apibendrindamas atsiliepimo argumentus, nukentėjusiojo atstovas mano, jog apeliaciniame skunde nebuvo nurodyta jokių aplinkybių kurios leistų abejoti nuosprendžio pagrįstumu ar teisėtumu. Astovo vertinimu, visi apeliacinio skundo argumentai yra nuteistojo pozicijos atkartojimas, kurios buvo laikytasi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Skunde nebuvo pateikti jokie pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimai, o remtasi anksčiau pateikta pozicija ir iš esmės vieninteliu argumentu, kad nukentėjusysis jį pavojingai puolė, o nuteistasis tik gynėsi. Tačiau nėra pateikiama jokių įtikinamų duomenų ar paaiškinimų, kurie galėtų pagrįsti būtinybę naudoti tokią perteklinę jėgą prieš gulintį asmenį. Nukentėjusiojo įsitikinimu, vien tai, kad apelianto netenkina teismo nuosprendis nėra pakankamas pagrindas jį naikinti, kadangi jis buvo priimtas visapusiškai išnagrinėjus į bylą pateiktus duomenis ir tinkamai pritaikius teisės normas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokurorė, nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo M. S. apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, dėl ko, pasak apelianto, padarytos nepagrįstos ir neteisėtos išvados dėl M. S. kaltės bei būtinosios ginties sąlygų nebuvimo. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. S. tvirtina, kad egzistuoja visos aplinkybės pripažinti, jog jis (M. S.) veikė būtinosios ginties sąlygomis. Taip pat ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakomybę lengvinačių aplinkybių nutatymo bei civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

5. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminių BPK pažeidimų, turėjusių įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, renkant, tiriant ir vertinant įrodymus, šioje byloje nepadaryta.

6. Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

7. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal teismų praktiką, veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).

8. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. S. pripažino sudavęs smūgius, to jis neginčija ir apeliaciniu skundu, tačiau pats tai vertina kaip savęs ir turto gynybą, teigdamas, kad jo veiksmai atlikti būtinosios ginties sąlygomis. Laikėsi pozicijos, jog nukentėjusysis A. N. pirmas pradėjo konfliktą, pradėdamas mėtyti ir laužyti jo daiktus, o vėliau suduodamas viskio stikline jam į smilkinį.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. S. kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino ne tik nuteistojo parodymus, bet ir nukentėjusio A. N. parodymus, kuris nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad jis (A. N.) prie ežero sutiko vaikystės draugą M. S., bendru sutarimu su M. S. pakliuvo į nuteistojo gyvenamąją vietą, M. S. sutiko, kad jis (A. N.) galės miegoti pas M. S. terasoje. Sėdint terasoje jiedu išgėrė po butelį alaus, draugiškai šnekėjosi, jokių konfliktų nebuvo, pokalbio metu M. S. paminėjo, kad lankė boksą. Po kurio laiko M. S. dar atsinešė kažkokio gėrimo taurę, pasakė, kad tai yra likeris, po ko jis (A. N.), sėdėdamas ant fotelio, trumpam užmigo, pabudo jau būdamas ant žemės, o M. S. buvo užlipęs jam ant nugaros ir daužė, mušė į nugarą, galvą, trenkė į šonkaulius. Teigė, jog M. S. rinkosi smūgius, žinojo, kur mušti, nes kiekvienas smūgis buvo labai skausmingas, jam buvo kraupu, jis buvo šoke ir nežinojo, kas darosi, po to dar buvo keli smūgiai į galvą, po ko jis prarado sąmonę, teigė, jog M. S. pirmas pradėjo jį pulti. Tvirtino pamenantis, kad stiklinė su gėrimu buvo ant stalo, tačiau M. S. taure tikrai netrenkė, jokiais necenzūriniais žodžiais M. S. nevadino, negąsdino, kad jį primuš, tą daryti jam nebūtų logiška, nes M. S. jam sakė, kad sportuoja, lanko boksą, o jis nesportuoja, dirba ofisinį darbą. Už rankos ir plaukų M. S. suėmęs buvo tik gulėdamas veidu į grindis, bandydamas išvengti jį užpuolusio M. S. smūgių, tikslu prisitraukti jį arčiau savęs, kad M. S. negalėtų užsimoti.

10. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų (teismo posėdžio metu apklaustų policijos pareigūnų) D. V. ir Č. O. parodymais, kurie atvykę pagal iškvietimą soduose sutiko sumuštą A. N., kuris buvo išgėręs, susijaudinęs, verkė, buvo sunku susikalbėti, pasakojo, kad jį sumušė, kadangi matėsi sužalojimai, iškvietė greitąją pagalbą. Šie liudytojai patvirtino, kad A. N. veidas buvo patinęs, matėsi, kad buvo kažkoks konfliktas, jis buvo sumuštas, ant nukentėjusiojo kūno veido srityje jie matė sužalojimus, kraujavimą iš lūpų. Liudytoja V. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog vyro viena veido pusė buvo labai ištinusi, išsikišusi, o kitoje pusėje, nuo smūgių, ant odos matėsi įtrūkimai, matėsi, kad buvo kraujuota, ausis buvo visiškai mėlyna, ant kojos buvo randas, jis buvo įtrūkęs, kraujavo, nugaroje, šone buvo didelės mėlynės.

11. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir kitais, įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis – 2023 m. gegužės 12 d. apžiūros protokolu ir pridėtomis fotonuotraukose, kuriuo užfiksuota įvykio vietos apžiūra (1 t., b. l. 40 – 44); 2023 m. balandžio 27 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1243/2023(01) dėl nukentėjusiajam A. N. padarytų sužalojimų (1 t., b. l. 63 – 65), kurie užfiksuoti ir A. N. su civiliniu ieškiniu pateiktose nuotraukose (2 t, b.l. 128-139); 2023 m. liepos 27 d. apžiūros protokolu, kuriuo buvo apžiūrėti du (2024 m. balandžio 23 d. 23.22.21 val. ir 2024 m. balandžio 23 d. 23.25.31 val.) Bendrojo pagalbos centro (toliau - ir BPC) garso įrašai (I t., b. l. 20 – 21); 2023 m. gruodžio 28 d. apžiūros protokolu, kuriuo buvo apžiūrėtas BPC garso įrašas (ID 92181356534) „2023_04_24_03-29-14_37066926988.mp3“, kurio trukmė – 04:24 min. (I t. b. l. 16 – 17), kas sudarė vieningą įrodymų grandinę. Nors skundžiamame nuosprendyje aptarti liudytojų D. V., Č. O. ir V. N. parodymai iš esmės yra tik išvestiniai įrodymai, t. y. nė vienas iš nurodytų liudytojų tiesiogiai nematė nuteistojo M. S. veiksmų nukentėjusiojo A. N. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas tokius parodymus pagrįstai vertino kartu su nukentėjusiojo A. N., paties M. S. parodymais kaip patvirtinančius jo (M. S.) kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo faktas ir mastas (nežymus sveikatos sutrikdymas), kaip minėta, konstatuotas Specialisto išvadoje. Šiais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, apylinkės teismas pagrindė skundžiamą nuosprendį, paminėti įrodymai neabejotinai patvirtina tą faktinę aplinkybę, kad nuteistasis M. S. kaltinime nustatytu laiku ir vietoje, išgertuvių metu kilus konfliktui, panaudojo fizinį smurtą – tyčia kumščiais sudavė ne mažiau kaip dvidešimt du smūgius gulinčiam ant grindų nukentėjusiajam A. N. į galvą, į veidą, pataikydamas į dantis bei nugarą ir šonus, taip nukentėjusiajam A. N. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis veide, galvos plaukuotoje dalyje, kairėje ausyje, kraujosruvomis burnos gleivinėje, 11-o danties panirimu, 21-o danties dalies vainiko nuskilimu, poodinėmis kraujosruvomis kakle, rankose, nugaroje, odos nubrozdinimais dešinėje plaštakoje ir rieše, dešinio klubo srityje, dešinėje pėdoje.

12. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs ir ištirtų įrodymų visuma pagrįsti motyvai, su kuriais apeliacinės instancijos teismas teismas sutinka.

Dėl BK 28 straipsnio

13. Kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip ir pateiktu apeliaciniu skundu, nuteistasis ir jo gynėjas siekia nagrinėjamą situaciją vertinti kaip būtinąją gintį. Teigiama, kad nuteistojo M. S. atveju, pavojus buvo ir realus ir akivaizdus, nes fizinį smurtą prieš A. N. nuteistasis M. S. pavartojo tik tada, kai M. S. sulaukė pirmojo smūgio t. y., kuomet į M. S. galvos kairės pusės smilkinio sritį buvo trenkta viskio stikline. Tvirtinama, kad M. S. gindamas save bei savo nuosavybę ir sukeldamas fizinį skausmą jį užpuolusiam žmogui, nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą, neperžengė būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, nes jam nebuvo kitos išeities, kaip tik pasipriešinti nukentėjusiajam, panaudojant fizinę jėgą.

14. Būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023, 2K-7-48-495/2024)

15. Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-7-48-495/2024). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-387/2021, 2K-7-48-495/2024). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024, 2K-7-48-495/2024).

16. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus darytina išvada, jog M. S. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių. Apeliantas apeliaciniame skunde neginčija, kad nagrinėjamu atveju vyko muštynės. Pirmosios instancijos teismas konfliktą tarp M. S. ir A. N., įvertinęs byloje surinktus duomenų visumą, taip pat vertino, kaip muštynes, nenustatęs, jog bent vienas iš muštynėse dalyvavusių asmenų buvo būtinosios ginties situacijoje.

17. Apeliaciniame skunde kaip vienas iš esminių argumentų nurodoma tai, kad konflikte dalyvavę asmenys, t. y. M. S. ir A. N., kaltina vienas kitą nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymu ir dėl to paties įvykio, dėl kurio vyksta du savarankiški baudžiamieji procesai, kurių metu konflikto dalyviams buvo suteiktas skirtingas procesinis statusas ir abu šie asmenys šiai dienai neįsiteisėjusiais pirmos instancijos teismų nuosprendžiais yra pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžiama, jog du dėl vieno ir to paties įvykio savarankiški procesai, ignoruojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nebuvo sujungti į vieną baudžiamąjį procesą, tam, kad galima būtų išsiaiškinti ar nuteistojo M. S. veiksmuose yra, ar, visgi, nėra nusikalstamai veikai būtinas požymis – veikos pavojingumas. Pasak gynybos, veikos pavojingumo požymis nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu iš esmės nustatinėjamas nebuvo.

18. Pritartina gynybos argumentams, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašiais atvejais yra suformavęs praktiką, kad ikiteisminis tyrimas dėl vieno įvykio turėtų prasidėti ir vykti vienoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-489/2015). Tačiau tai savaime nereiškia, kad jeigu buvo atliekami atskiri tyrimai dėl to paties įvykio skirtingų asmenų atžvilgiu, buvo suvaržytos įtariamojo (kaltinamojo) teisės. Kaip matyti iš šios baudžiamosios bylos duomenų, gynyba dar ikieisminio tyrimo metu kėlė klausimą dėl bylų sujungimo. 2024-02-01 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6 skyriaus prokurorės nutarimu (t. 2, b.l. 80-81, 101) toks prašymas buvo atmestas. Tokį sprendimą, be kita ko, lėmė tai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, įvertinę abiejų asmenų veiksmus, jų paaiškinimus tiek ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-14706-23 (M. S. atžvigiu), tiek ir ikiteisminiame tyrime Nr. 1-01-1-30340-23 (A. N. atžvilgiu, kuomet ikiteisminis tyrimas jam buvo nutrauktas pripažįstant veiką mažareikšme ir toliau tęsiamas tokį sprendimą panaikinus 2024 m. sausio 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi), vertino, jog šiems asmenims skirtingi sveikatos sutrikdymai padaryti abipusių muštynių metu, nesant pagrindo laikyti, kad A. N. galimai padarytas nusikaltimas yra mažai pavojingas. Be to, nė vienoje iš šių bylų nenustatyta, kad tiek A. N., tiek M. S. veiksmai turėjo būtinosios ginties požymių. Vien tai, kad šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 1-996-1196/2024) A. N. nuteistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu dėl sveikatos sutrikdymo padarymo M. S. (nuosprendis neįsiteisėjęs ir apskųstas apeliacine tvarka), savaime nereiškia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas privalėjo konstatuoti būtinosios ginties situaciją ir dėl to M. S. baudžiamąją bylą nutraukti.

19. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012, 2K-23-976/2015, 2K-72-489/2020). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir darydamas išvadas dėl būtinosios ginties nebuvimo, įvertino bei ištyrė ne tik nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis, bet ir byloje esamus duomenis iš kito ikiteisminio tyrimo (t.y. 1-01-1-30340-23), kurie, prokurorui susipažinus su šio ikiteisminio tyrimo medžiaga, BPK nustatyta tvarka jie buvo prijungti prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kuriame įtarimai buvo pateikti ir A. N. dėl neteisėtų veiksmų, atliktų M. S. atžvilgiu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs be kita ko, abiejuose ikiteisminiuose tyrimuose kartojamus apklausos protokolus, garso įrašus, specialistų išvadas (juos detaliai aprašydamas motyvuojamojoje dalyje), įvertinęs M. S. veiksmų intensyvumą, kryptingumą ir kitas bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam M. S. buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis), o teismo nuosprendis grindžiamas tiesiogiai ištirtais įrodymais, t. y. įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Dėl to, tais atvejais, kai skirtingose bylose nagrinėjamos aplinkybės dėl to paties įvykio yra susijusios, išvados dėl asmens kaltumo gali (ir turi) būti grindžiamos būtent konkrečioje baudžiamojoje byloje išnagrinėtais ir teismo įvertintais įrodymais, kaip tai nustatyta BPK normose, reglamentuojančiose nagrinėjimo teisme ribas, įrodinėjimą baudžiamajame procese ir nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, pagrindimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021). Kadangi baudžiamosios atsakomybės klausimai dėl tomis pačiomis aplinkybėmis padarytų tiek A. N., tiek M. S. inkriminuotų skirtingų nusikalstamų veikų buvo sprendžiami skirtingose baudžiamosiose bylose, todėl atskirai ir buvo nustatomos byloje įrodinėtinos aplinkybės, susijusios būtent su M. S. atliktais neteisėtais veiksmais šioje baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas bylos įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas faktines bylos aplinkybes, esminių įrodinėjimo tvarkos pažeidimų nepadarė. Skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai aptartos nagrinėjamam įvykiui aktualios ir reikšmingos aplinkybės, kurių visuma ir leido pirmosios instancijos teismui spręsti, jog M. S. elgėsi priešingai įstatymo saugomoms vertybėms.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi ankščiau aptartus nuteistojo, nukentėjusiojo parodymus, garso įrašus, t.y. tiek M. S., tiek A. N. skambučius į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC), kuriuose nuteistasis nurodo, kad pas jį užėjo vienas bičiulis, su kuriuo išgėrė, o po to pradėjo lįsti muštis ir dabar jis nežino ką su juo daryti, „Nu, jisai puolė muštis, bet daviau į kailį aš jam“; nukentėjusysis nurodo, kad jį „užpuolė ir sumušė“ „<...> nukritusį nuo suoliuko.“, įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų – liudytojų D. V. ir Č. O. parodymus, kad jiems aiškinantis įvykio aplinkybes nuteistasis pasakojo, kad jo namuose vyko išgertuvės, pasisėdėjimas, buvo vartojamas alkoholis, po to įvyko žodinis konfliktas, kuris perėjo į fizinį, daro išvadą, kad šių duomenų visuma patvirtina, jog dėl išgertuvių metu įvykusio konflikto vyko abipusės grumtynės (muštynės), nes po galimai nukentėjusiojo suduoto smūgio viskio taure į smilkinį M. S., šis (M. S.) taip pat ėmė smurtauti prieš ant žemės gulintį A. N.. Tokie galimi nukentėjusiojo veiksmai, galėjo sukelti nuteistajam neigiamą reakciją, tačiau nuteistojo veiksmai, kuomet jis gulinčiam nukentėjusiajam sudavė mažiausiai 22 smūgius į įvairias kūno vietas, įskaitant galvą ir nugarą (kas užfiksuota specialisto išvadoje) nepateisina perteklinės jėgos naudojimo bei niekaip neįrodo, kad nuteistasis buvo pavojuje dėl kurio buvo būtina naudoti tokią jėgą. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis turi kovinės savigynos gebėjimus ir toks konflikto dalyvių jėgų santykis, kuomet nuteistasis sumušė nukentėjusįjį (kuris jokios sportinės veiklos nepraktikavo) mažiausiai 22 smūgiais į įvairias kūno vietas, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju buvo panaudota neproporcinga jėga prieš nukentėjusįjį, juolab, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2751/2023(01) nurodyta, kad M. S. nustatyti tik odos nubrozdinimai kairiame smilkinyje, kairėje plaštakoje, kurie padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais (1 t., b.l. 175-176). Toks nuteistojo elgesys, aptartų aplinkybių kontekste, nesiderina su nuteistojo įtikinėjama jam grėsusia pavojinga situacija, ir rodo, jog jis būdamas fiziškai stipresnis bei naudodamas jėgą prieš fiziškai silpnesnį asmenį, suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusįjį. Specialisto išvada konstatuoti sužalojimai nuentėjusiajam leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam pakankamai ilgai reikėjo mušti gulintį nukentėjusįjį, kas patvirtina, jog nuteistasis fizinį smurtą naudojo ne gynybiniu, o puolamuoju tikslu. Gynybos interpretacijos, jog neva nukentėjusysis galėjo pats susižaloti į greta esančius baldus ar naktį vaikščiodamas po sodus – yra niekuo nepagrįstos ir paneigtos byloje esančiomis medicininėmis išvadomis. Todėl apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie nukentėjusiojo sužalojimą būtinosios ginties situacijoje, teisėjų kolegija atmeta. Netikėti nukentėjusiojo A. N. parodymais, kas akcentuojam apelaiciniame skunde, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, nes jo parodymai nepaneigti byloje surinktų duomenų visuma.

22. Skundo argumentai, kad nuteistasis tuoj pat nutraukė fizinio smurto naudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu, kai nukentėjusysis nustojo priešintis ir grasinti, neatitinka faktinių aplinkybių, todėl taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Byloje pateiktos medicininės išvados nepaneigia nukentėjusiojo nurodomų aplinkybių, jog po smūgių sudavimo į galvą jis prarado sąmonę, ir, priešingai, patvirtina, kad nuteistasis panaudojo akivaizdžiai perteklinę jėgą. Tiesėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam neva tik ginantis, nebūtų pagrindo mušti gulintį nukentėjusįjį, kuris tuo metu neatliko jokių puolamųjų veiksmų ar smūgių ir nekėlė jokio pavojaus nuteistajam, juolab, iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis patyrė tik nubrozdinimus, o nukentėjusiajam buvo nustatyti ženklūs veido, žandikaulio, nugaros, šonų sumušimai, matomos mėlynės, nuskelti dantys, kurie buvo tiek aiškiai matomi vizualiai, tiek reikėjo ilgo laiko jų gijimui.

23. Nuteistojo ir gynėjo teigimu, smūgis stikline į galvos kairės pusės smilkinio sritį negali būti laikomas nepavojinga veika. Su tokiais teiginiais galima sutikti. Tačiau, kaip teisingai pažymėta nukentėjusiojo atsiliepime, nuteistasis niekaip nepagrindžia kaip pasireiškė veikos pavojingumas, kai nukentėjusysis gulėjo ant žemės neturėdamas nei stiklinės, nei atlikdamas kokius nors puolamuosius veiksmus. Pažymėtina, kad po galimai vieno smūgio nuteistajam sudavimo stikline, nukentėjusysis nuteistajam daugiau nesmūgiavo, didesnės žalos nei nubrozdinimas jis nuteistajam nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, po galimai atliktų nukentėjusiojo veiksmų, nuteistasis šioje nagrinėjamoje situacijoje turėjo veiksmų pasirinkimo laisvę – susilaikyti nuo fizinio smurto, o susidariusią konfliktinę situaciją išspręsti policijos pareigūnų pagalba. Tačiau nuteistasis pasirinko kitą veikimo būdą, pats ėmė spręsti susidariusią situaciją neteisėtomis priemonėmis, o tik po to, kai nukentėjusiajam buvo sukeltas akivaizdus fizinis skausmas (specialistų išvada konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas), po ko nukentėjusyis prarado sąmonę, nuteistasis tik po to pranešė BPC, po ko į įvykio vietą aiškintis konflikto situaciją atvyko policijos pareigūnai reaguodami ne tik į nuteistojo, bet ir nukentėjusiojo gautą informaciją, šiam esant gydymo įstaigoje. Visi kiti galimi nukentėjusiojo veiksmai, kuriuos akcentuoja gynyba (plaukų tempimas, griebimas už rankos) nuteistajam naudojant perteklinę ir neproporcingą jėgą, kuomet nukentėjusysis jau gulintis buvo mušamas nuteistojo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip būtinosios ginties.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis M. S. nusikalstamą veiką patvirtinančiomis aplinkybėmis. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam M. S. buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Nagrinėjamo konflikto metu M. S. sužalojimus, atitinkančius nežymaus sveikatos sutrikdymo lygį, nukentėjusiajam padarė ne gindamasis nuo pavojingo jų kėsinimosi, o bylos duomenimis, vadovaudamasis agresyviais ketinimais, atlikdamas 22 trauminio poveikio veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas būtinosios ginties situacijos ir netaikydamas BK 28 straipsnio nuostatų bei kvalifikuodamas nuteistojo M. S. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog M. S. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bausmės

25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis nesuprato dėl kokių priežasčių teismas nuteistojo prisipažinimo, nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nuteistasis M. S. savarankiškai pripažino savo veiksmus – smūgių sudavimą A. N., dėl to nuoširdžiai gailėjosi. Atmetant šiuos argumentus, pažymėtina, kad teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2022 ir kt.) išaiškinta, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017 ir kt.). Šios bylos aplinkybėmis, nuteistasis ikiteisminio tyrio metu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos savo kaltės nepripažino, nurodė, kad jis atsisako duoti parodymus apie įtarime išreikštą poziciją, nes norėtų pasitarti su savo advokatu ir parodymus duoti vėliau (1 t. b. l. 115 – 117). Vėliau teigė, jog jis buvo pirmas užpultas agresyviai nusiteikusio A. N., pirmas nukentėjo, todėl turėjo ginti save ir savo turtą, kurį jis tyčia gadino (1 t., b. l. 130 – 134). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis teigė, jog jis gailisi, tačiau savo kaltės nepripažįsta, nes konfliktą esą išprovokavo stipriai nuo alkoholio apsvaigęs A. N.. Teisėjų kolegija apelianto pozicijos, kai formaliai pripažįstami kaltinime nurodyti veiksmai, tačiau dėstomos įvykio aplinkybės, kurios paneigiamos bylos duomenų visuma, ir deklaruojamas gailėjimasis, tačiau iš esmės apgailestaujama tik dėl susiklosčiusios nepalankios situacijos, neturi pagrindo vertinti nuoširdžiu gailesčiu. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir padaręs išvadą, kad nėra būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, pagrįstai jo dalinio prisipažinimo nevertino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

26. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nebuvo vertinamas ir M. S. savanoriškas žalos, atsiradusios ryšium su A. N. suteiktomis gydymo paslaugomis, atlyginimo Vilniaus teritorinei ligonių kasai faktas, nors savanoriškas žalos atlyginimas taip pat yra priskirtinas prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

27. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2014, 2K-57-1073/2024). Žalos atlyginimo motyvai gali būti įvairūs, tačiau svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus padaro savo noru. Pažymėtina ir tai, kad kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2014, 2K-362-942/2015, 2K-326-303/2019). Remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, nuteistasis M. S. atlygino 21,32 Eur dydžio žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai (t. 2, b. l. 198). Tuo tarpu duomenų, kad nuteistasis bent iš dalies atlygino žalą nukentėjusiajam ar įsipareigojo ją atlyginti, byloje nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir teismų praktiką, sprendžia, kad atlyginta padarytos žalos dalis, nėra tokios apimties, jog šios aplinkybės būtų pripažįstamos nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 2 dalis).

28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nenagrinėjo ar veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens (t.y. A. N.) elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nors tai turėjo būti vertinama kaip M. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pažymėtina, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, turėjęs įtakos veikos padarymui, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pagal kasacinę praktiką nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020). Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad konstatuoti pirmiau nurodytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo. Nors apeliantas akcentuoja, jog jis gynė save ir savo būsto neliečiamybę, o nukentėjusysis nagrinėjamu atveju suvokė, kad turtas jam yra svetimas, tačiau kaip minėta, nuteistasis ir nukentėjusysis susitarė dėl nakvojimo bendru susitarimu. Taip pat nustatyta, kad tiriamo įvykio vakarą tarp neblaivių A. N. ir M. S. galimai vyko konfliktas, nukentėjusysis pirminiame konflikto etape galėjo vieną kartą suduoti nuteistajam. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad po šio smūgio sudavimo, nukentėjusysis būdamas gulintis ir mušams nuteistojo atliko kokius nors aktyvius veiksmus prieš nuteistajį, t. y. kėsinosi į jo sveikatą ir (ar) gyvybę (apie tai neliudija jokie objektyvūs įrodymai, nuteistojo sužalojimai ar pan.). Nuteistojo skambučio BPC telefonu duomenys patvirtina, jog nuteistajam iš gydymo įstaigos pagalba nebuvo reikalinga, jis krepėsi į BPC dėl to, kad sumušęs nukentėjusįjį jis nurodydė, kad „nežinau, kokia čia dabar situacija“. Iš esmės tai patvirtina, kad nei baimės, nei susijaudinimo dėl savo elgesio nuteistasis tuo metu nejautė dėl savo neteisėto poelgio nukentėjusiojo atžvilgiu.Tai reiškia, kad nuteistasis veikė aiškiai suvokdamas savo veikos neteisėtumą, ir tik pateisindamas fizinės jėgos naudojimą. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinačią aplinkybę, numatą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Juolab, jog į nukentėjusiojo elgesį įvykio metu buvo atsižvelgta individualizuojant M. S. skirtą bausmę ir sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kas bus aptarta žemiau dėl civilinio ieškinio.

29. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami M. S. skirtos bausmės rūšies bei dydžio klausimai. Visgi įvertinus tai, kad nuteistojo gynėjas skunde prašo priimti priešingą nei pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija, įvertinusi po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d. įsigaliojusius ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimus, priimtus 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam, yra teisėta ir pagrįsta, teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Dėl civilinio ieškinio

30. Nukentėjusysis A. N. pareiškė 7631 Eur civilinį ieškinį dėl jam nusikalstama veika padarytos 2631 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos (2 t., b. l. 121-127).

31. Nukentėjusysis nurodo, jog turtinę žalą sudaro 2631 Eur odontologų gydymo išlaidos dėl įvykio metu patirtų sužalojimų, o šie nuostoliai atsirado būtent dėl nusikalstamos veikos sukeltų padarinių, t. y. dėl 11-o danties panirimo, 21-o danties dalies vainiko nuskilimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos tenkinti nurodė, kad odontologijos klinikoje „Joridenta“ nukentėjusiajam buvo sudarytas gydymo planas ir suteiktos odontologinės paslaugos. Atsižvelgiant į tai, jog sužalojimai, dėl kurių A. N. buvo reikalingas dantų gydymas, padaryti kaltinamojo (nuteistojo) veiksmais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos yra visiškai pagrįstas ir A. N. patirtos gydymo išlaidos (2631 Eur) priteistinos iš kaltinamojo (nuteistojo) M. S. nukentėjusiojo naudai. Šiame kontekste pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-50-1073/2019). Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad konflikto metu, nuteistasis padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, pasireiškusį, be kitą ko, 11-o danties panirimą, 21-o danties dalies vainiko nuskilimą. Sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo sužalojimų svarbu įvertinti tai, kad specialisto išvadoje buvo konstatuota, kad nukentėjusysis galėjo patirti minimus sužalojimus. Taigi, neabejotina, kad nukentėjusysis sužalojimus dėl 11-o danties panirimo, 21-o danties dalies vainiko nuskilimo patyrė dėl neteisėtų M. S. veiksmų, o būtent suduoto smūgio, todėl teigti, jog nukentėjusiojo patirtų sužalojimų ir M. S. veiksmų nesieja tiesioginis priežastinis ryšys šiuo atveju nėra teisinio pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija, pritaria nuteistojo gynėjo skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė A. N. 2631 Eur už odontologo paslaugas, nes odontologo paslaugos realiai A. N. nėra suteiktos. A. N. odontologijos klinikai „Jorident“ nėra sumokėjęs 2631 Eur, kaip kad klaidingai teigia pirmos instancijos teismas nuosprendyje. Remiantis vien tik byloje nukentėjusiojo pateiktu išankstiniu klinikos „Jorident“ gydymo planu (2 t., b.l. 149-153), neįmanoma nustatyti tikslaus turtinės žalos dydžio, kadangi prognozuojama 2631 Eur kaina realiai nepagrindžia tokio gydymo atlikimo kaštų. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 29) įtvirtintos nuostatos, jog teismui pripažinus civilinio ieškovo teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla nėra užvedama, tuo tarpu įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, tas pats teismas tęsia civilinio ieškinio išsprendimo procesą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliu – CPK) nuostatas. Pastebėtina, kad nepaisant to, koks yra pareikšto civilinio ieškinio dydis, bylos nagrinėjimas pagal CPK normas yra tęsiamas tame teisme, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla. Tokiu atveju, dėl ieškinio dydžio klausimo išsprendimo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas CPK nustatyta tvarka. Svarbu ir tai, kad nagrinėdamas klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio, teismas nebesprendžia ar yra ieškinio pagrindas ir negali atmesti civilinio ieškinio, tačiau turi teisę iš ieškovo pareikalauti papildomos, ieškinio dydį pagrindžiančios medžiagos. Nagrinėdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą, teismas remiasi baudžiamosios bylos duomenimis bei papildomai ieškovo pateikta ar teismo iniciatyva išreikalauta medžiaga. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismui nepakanka duomenų nustatyti tikslų turtinės žalos dydį, kadangi faktinės odontologijos tvarkymo išlaidos gali kisti, jos gali didėti arba mažėti. Šiuo atveju negalima vertinti tokios žalos kaip realiai atsiradusios, įrodytos ir pagrįstos, todėl šioje dalyje toks ieškinio reikalavimas, koks buvo suformuluotas ir pareikštas šioje baudžiamojoje byloje turi būti tinkamai pagrįstas ir tiksliai apskaičiuotas, kai tuo tarpu be papildomo aplinkybių nustatymo to padaryti neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas ir nukentėjusiajam pripažintina teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Todėl šioje dalyje pirmosio instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

33. Neturtinė žalą nukentėjusysis grindė tuo, jog jis dėl M. S. padarytų veiksmų patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, panikos priepuolius, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Taip pat nurodė, kad padaryta neturtinė žala pasireiškė ir fiziniu skausmu bei nuolatos jaučiamu baimės jausmu dėl fizinio susidorojimo.

34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. BPK 109 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam arba kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu M. S. pripažinęs kaltu dėl to, kad jis nežymiai sužalojo nukentėjusįjį A. N., apylinkės teismas priėmė sprendimą iš dalies patenkinti pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiojo A. N. priteisė 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Šioje dalyje teisėjų kolegija su pirmosios instancijos sprendimu sutinka. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir jo dydžio, įstatymų reikalavimų nepažeidė ir nuo teismų praktikos nenukrypo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas atsižvelgė, jog neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta tyčiniu nusikaltimu, M. S. nusikalstamais veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl savo veiksmais sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, jog nukentėjusysis dėl apelianto veiksmų patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, panikos priepuolius, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, dėl patirto kūno sužalojimo nukentėjusiajam buvo neigiamai paveikta gyvenimo kokybė, buvo sutrikdyta jo kasdieninė veikla. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas ir į apelianto turtinę padėtį, jo galimybes atlyginti žalą ( M. S. yra darbingo amžiaus, dirbantis, vykdantis individualią veiklą), aplinkybę, jog dėl M. S. smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiojo sveikatai nekilo kokių nors ilgalaikių liekamųjų padarinių, į pirmosios instancijos teismo atsižvelgtas aplinkybes dėl paties nukentėjusiojo elgesio įvykio metu, t. y. į tai, kad jis, kaip ir nuteistasis, įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-996-1196/2024 (nors nuosprendis nėra įsiteisėjęs) yra nuteistas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo M. S., mano, jog aptartos aplinkybės atitinka kriterijus, apibrėžtus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, priteistas neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktikai neprieštarauja. Todėl nuteistojo ir jo gynėjo manymas, jog pimosios instancijos teismas netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Vilniaus apygardos teisme nukentėjusysis A. N., nesutikdamas su apeliaciniu skundu, teikė atsiliepimą su nesutikimo motyvais. Pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo M. S., A. N. naudai išlaidas už teisinę pagalbą – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nurodė, jog priteistina suma – 380 Eur, kurią jis sumokėjo pagal Sąskaitą faktūrą Serija ADV Nr. 24/11/18.

36. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tokių išlaidų atlyginimo išieškojimas galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-648/2022 ir kt.).

37. Asižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, dirba, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą bei apimtį, į nukentėjusiojo vardu parengto atsiliepimo į skundo apimtį ir turinį bei išnagrinėjimo rezultatą, mano, kad prašoma atlyginti 380 Eur proceso išlaidų suma mažintina iki 200 Eur dydžio, šis dydis atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. spalio 24 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. N. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo tenkintas ir nuspręsta iš M. S. išieškoti A. N. naudai 2631 Eur turtinės žalos atlyginimą ir pripažinti A. N. teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą bei civilinio ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitoje dalyje Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. spalio 24 d. nuosprendžio nekeisti.

Priteisti iš M. S. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. N. 200 (du šimtus) Eur patirtų išlaidų atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Gintaras DzedulionisDaiva KazlauskienėPaulius Veršekys