- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-29
- Bylos Nr.
- e2A-3621-871/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05841-2025-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Beinoravičienė
- Atsakovas
- ATS1
- Ieškovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“, AAS BTA Baltic Insurance Company, veikianti per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje
- Kategorijos
- 2.6.4Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)
- 2.6.10.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.19.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TAR1.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje (toliau – ir ieškovas, draudikas), kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas priteisti jam iš atsakovo ATS1 (toliau – ir atsakovas) 3 294,93 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje paaiškino, kad su TAR1 sudarė draudimo sutartį Nr. LT24-TPD-00173537-6, kuria apdraudė transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis). 2025 m. vasario 7 d., dėl dviratininko ATS1 kaltės, automobilis buvo apgadintas. Ieškovas, vadovaudamasis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 3 294,93 Eur draudimo išmoką dėl automobilio apgadinimų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su pareikštu ieškiniu sutinka tik iš dalies (500 Eur dalyje). Pažymėjo, kad jo vairuojamojo dviračio vairas tik atsirėmė į automobilio dureles, nes siekė išvengti smūgio. Poveikis durelėms buvo nedidelis, nes jas lietė plastikinė dviračio rankena tik vienoje vietoje. Po eismo įvykio TAR1 minėjo, kad tuo pačiu automobiliu buvo atsitrenkusi į slankiojančius metalinius vartus namuose. Lieka neaišku, ar toks pažeidimas buvo fiksuotas, ar ieškinyje nurodyta išmokėta draudimo (žalos) suma apima ir minėtą pažeidimą. Be to, mano, kad automobilį buvo galima remontuoti ženkliai pigiau, nekeičiant dalies detalių (durelių), pigiau atliekant būtinus darbus. Galiausiai, iki šiol nežinoma, ar automobilis buvo realiai remontuojamas, ar buvo keičiamos durelės. Mano, kad pagal ieškovo sąmatoje nurodytus darbus, jam turėtų būti priteistos senos pažeistos durelės arba jų verte sumažinta ieškinio suma.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TAR1 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad paneigia atsakovo žodžius apie automobilio apgadinimą slankiojančiais metaliniais vartais, kadangi tokių vartų jos namuose nėra. Pažymėjo, kad automobilis buvo pirktas naujas, neturėjo ir dabar neturi jokio pažeidimo, įbrėžimo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovo 3 294,93 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2025 m. gruodžio 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 574 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad esminis nesutikimo su ieškiniu argumentas buvo per didelis ieškiniu prašomos priteisti žalos dydis – atsakovas žalos dydį vertino 500 Eur. Atsakovas prašė byloje skirti teismo ekspertizę, kad būtų nustatyta reali automobiliui padaryta žala. Iš atsakovo atstovo suformuluotų klausimų (koks remontas buvo reikalingas dviračio ir automobilio susidūrimo metu padarytiems sugadinimams pašalinti; ar buvo galimas paprastesnis ir pigesnis sąmatoje nurodytų defektų remontas; ar buvo privalomas pažeistų durelių keitimas; kokia apgadintų durelių likutinė rinkos kaina), kuriuos buvo prašoma užduoti teismo ekspertui, taip pat galima daryti išvadą, kad atsakovui kilo tik klausimai, susiję su žalos dydžio nustatymu. Tuo tarpu, gavus teismo eksperto Algirdo Pavasario 2026 m. birželio 2 d. Kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktą (toliau – ir ekspertizės aktas), 2026 m. liepos 8 d. vykusio teismo posėdžio metu, teikdamas paaiškinimus, atsakovas pradėjo apskritai neigti, kad jis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, tvirtino, kad pati TAR1 įvažiavo į jį ir jį viduryje gatvės numušė, nes galimai norėjo iš draudimo įmonės gauti draudimo išmoką, tačiau į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie bent preliminariai galėtų pagrįsti atsakovo pateiktą įvykių versiją. Tokį pozicijos pasikeitimą atsakovas aiškino tuo, kad iš karto po eismo įvykio jam buvo grasinama, todėl jis ir sutiko, jog dėl jo neteisėtų veiksmų ir kaltės įvyko eismo įvykis. Taip pat nurodė, kad jis su pareiškimu kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnį, tačiau tyrimas buvo nutrauktas. Įvertinęs bylos duomenis, paties atsakovo pozicijos nenuoseklumą ir tai, kad atsakovo teismo posėdyje pateiktai naujai įvykių versijai pagrįsti nebuvo pateikti jokie įrodymai, nusprendė, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta tai, jog būtent atsakovo veiksmai, kai jis, išvažiuodamas iš šalutinio kelio, atsitrenkė į TAR1 vairuotą automobilį, sukėlė eismo įvykį ir kad eismo įvykis įvyko būtent dėl jo kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teiginiui, jog TAR1 dar iki eismo įvykio buvo atsitrenkusi į metalinius vartus, pagrįsti jokie įrodymai, be paties atsakovo deklaratyvių teiginių, nepateikti, o, siekiant pašalinti abejones dėl automobilio dalyvavimo kituose eismo įvykiuose, 2026 m. balandžio 2 d. atsakovo advokato prašymu buvo išduotas teismo liudijimas, suteikiantis advokatui teisę gauti iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato informaciją apie visus autoįvykius, vykusius iki 2025 m. vasario 7 d., kuriuose dalyvavo automobilis. Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato gautas atsakymas į bylą taip ir nebuvo pateiktas, tačiau 2026 m. balandžio 8 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu atsakovo advokatas informavo teismą, kad buvo gauta informacija, jog automobilis jokių kitų eismo įvykių neturėjo. Šią aplinkybę advokatas žodžiu patvirtino ir 2026 m. liepos 8 d. vykusios teismo posėdžio metu.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad siekiant atsakyti į klausimus, susijusius su žalos dydžiu, atsakovo prašymu, buvo paskirta teismo ekspertizė. Ekspertizės akto išvadose, atsakant į 3–6 klausimus, nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog automobiliui galiojo garantinis terminas, automobilis negalėjo būti remontuojamas ne autorizuotame servise, pažeistų durelių keitimas naujomis buvo privalomas, o UAB „JMA Panevėžys“ 2025 m. kovo 4 d. sąmatoje ir tos pačios dienos PVM sąskaitoje faktūroje Serija JMA503 Nr. 0011 nurodyta automobilio remonto kaina atitinka tuo metu buvusias rinkos kainas. Atsakovo teigimu, ekspertizės išvadoje nėra aiškiai nurodyta, ar automobilio durelės buvo pakeistos naujomis ar ne, o pagal sugadinimo pobūdį durelės galėjo būti ir sutaisytos, jų nekeičiant. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šie atsakovo ir jo atstovo samprotavimai stokoja pagrįstumo, kadangi, nors ekspertizės akte pažodžiui nėra nurodyta, kad durelės buvo pakeistos naujomis, tačiau, eksperto atsakymus, pateiktus atsakant į 3 ir 7 klausimus, vertinant sistemiškai, darytina išvada, kad durelės buvo pakeistos naujomis ir dėl to neturėtų kilti abejonių.
Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad byloje buvo įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl yra pagrindas ieškovui iš atsakovo priteisti 3 294,93 Eur žalos atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus regiono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodė, kad paneigia, jog, nesuvaldęs dviračio, tiesiogiai atsitrenkė į automobilį – jį, dėl didelio greičio, partrenkė TAR1, dėl ko jis atsidūrė prie galinių durelių bei jas perbraukė. Po eismo įvykio TAR1 pradėjo grasinti, reikalauti pinigų, iš karto skambino savo draugui. Kai atvyko jos draugai – jie irgi pradėjo grasinti, kad policijos pareigūnai yra jų draugai. Kai atvyko policijos pareigūnai, jam neleido apžiūrėti viso automobilio, tik leido nufotografuoti automobilio galines dureles ir liepė prisipažinti, kad yra kaltas. Teismo ekspertas patvirtino, kad buvo pažeistas automobilio priekinis buferis.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad apeliantas kelia neįtikėtinas versijas dėl policijos pareigūnų trukdymo jam fotografuoti automobilį, dėl prievartos pripažįstant atsakomybę, tačiau šie teiginiai yra nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teismo ekspertas pateikė kategorišką išvadą dėl to, kad visi sąmatoje nurodyti darbai tiesiogiai susiję su pažeidimo pašalinimu. Nesusijusių sugadinimų nenustatyta. Durelių keitimas buvo privalomas. Remontas neautorizuotame servise negalėjo būti atliekamas. Sąmatoje nurodytos kainos atitinka rinkos kainas. Pakeistų durelių rinkos kaina lygi nuliui. Apeliantas niekaip neįrodė, kad ieškiniu pareikšta suma žalai atlyginti yra neteisinga.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TAR1 atsiliepimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023 41 punktą).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl žalos atlyginimo patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ginčo esmės
Bylos duomenimis, 2025 m. vasario 7 d., 7.55 val., Panevėžyje, Naujamiesčio ir Kauno gatvių sankryžoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio dalyviai – automobilį vairavusi TAR1 ir dviratį vairavęs ATS1. Automobilis buvo apdraustas ieškovo – draudiko AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, kuris šioje byloje paduotu ieškiniu prašė priteisti jam iš atsakovo ATS1 žalos atlyginimą.
CK 6.1015 straipsnis reglamentuoja draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją). Jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai esant žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolei nukentėjusio asmens (kreditoriaus) vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui, be to, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė. Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).
Subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, keičiasi tik prievolės šalis. Draudikui, atlyginusiam nukentėjusiam asmeniui šio patirtą žalą (išmokėjusiam draudimo išmoką), pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog draudikas, įgyvendindamas subrogacijos pagrindu perimtą teisę iš savo draudėjo, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo jo draudėjas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-67/2013).
Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės. Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje buvo įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliantas su tokia išvada nesutinka.
CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių pagal šio kodekso nuostatas nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju ieškovė, siekdama įrodyti atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas kartu su ieškiniu pateikė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato 2025 m. vasario 11 d. raštą Nr. 50-S-1146(1.30E), eismo įvykio deklaraciją, automobilio nuotraukas, draudžiamojo įvykio tyrimo aktą Nr. ITPD/25/001574/1, UAB „JMA Panevėžys“ 2025 m. kovo 4 d. sąmatą ir tos pačios dienos PVM sąskaitą faktūrą Serija JMA503 Nr. 0011.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato 2025 m. vasario 11 d. rašte Nr. 50-S-1146(1.30E) pažymėta, kad: 2025 m. vasario 7 d. Policijos registruojamų įvykių registre registruotas įvykis ROIK 0125000072825; pranešėja TAR1 paaiškino, kad vairuojant automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojant Panevėžyje, Naujamiesčio g. (pagrindiniu keliu), jai iš Kauno g. (šalutinio kelio) išvažiavo dviračio vairuotojas ATS1, kuris atsitrenkė į automobilio galinę dalį; vairuotojai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių ir užsipildė eismo įvykio deklaraciją. Iš eismo įvykio deklaracijos matyti, kad ATS1 savo parašu patvirtino, jog yra kaltas dėl eismo įvykio, tačiau teismo posėdžio, vykusio 2026 m. liepos 8 d., metu teigė, kad kaltę pripažino, nes buvo išsigandęs, kadangi iš karto po eismo įvykio jam buvo grasinama. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad buvo kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnį, tačiau taip pat patvirtino, kad tyrimas buvo nutrauktas. Apeliaciniame skunde dar kartą nurodė, kad paneigia, jog, nesuvaldęs dviračio, tiesiogiai atsitrenkė į automobilį – jį, dėl didelio greičio, partrenkė TAR1, dėl ko jis atsidūrė prie galinių durelių bei jas perbraukė.
Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023).
Nagrinėjamu atveju atsakovo paaiškinimai nėra vertinami kaip patikimi, kadangi šie nebuvo nuoseklūs – atsakovas, teikdamas atsiliepimą į ieškinį, sutiko, kad turi padengti žalą bei ginčijo tik jos dydį, tačiau teismo posėdžio metu šią poziciją pakeitė, teigdamas, kad dėl eismo įvykio buvo kaltas ne jis. Jokių rašytinių įrodymų savo nurodytoms eismo įvykio aplinkybėms pagrįsti apeliantas nepateikė, tuo tarpu ieškovės pateikti įrodymai, sudaro pagrindą nuspręsti, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovo kaltės.
Byloje, atsakovo prašymu, 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo paskirta teismo ekspertizė. Apeliantas teigia, kad teismo ekspertas patvirtino, jog buvo pažeistas automobilio priekinis buferis, tačiau, susipažinus su byloje pateiktu ekspertizės aktu, tokia aplinkybė nenustatyta – teismo ekspertas, be kita ko, nurodė, kad visi UAB „JMA Panevėžys“ 2025 m. kovo 4 d. sąmatoje nurodyti darbai yra tiesiogiai susiję su specifinio pažeidimo (automobilio galinių dešinės pusės durelių pažeidimo, t. y. horizontalaus gilaus rėžio su metalo plastine deformacija) pašalinimu. Šio teiginio nepagrindžia ir byloje pateiktos automobilio nuotraukos. Nors pirmosios instancijos teisme apeliantas ginčijo žalos dydį, tačiau apeliaciniame skunde jokių su tuo susijusių argumentų nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas, plačiau dėl to nepasisakydamas vertina, kad žalos dydį pagrindžia UAB „JMA Panevėžys“ 2025 m. kovo 4 d. sąmata ir tos pačios dienos PVM sąskaita faktūra Serija JMA503 Nr. 0011 bei teismo eksperto Algirdo Pavasario 2026 m. birželio 2 d. Kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktas, ir žalos dydis nustatytas teisingai.
Įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, t. y. rašytinius įrodymus bei dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, darytina išvada, kad visi pirmiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
Ieškovas pateikė duomenis, kad patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
Nustačius, kad atsakovo paduotas apeliacinis skundas yra nepagrįstas, atsižvelgus į tai, kad ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, ieškovui iš atsakovo priteistinos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,
nutaria:
Atsakovo ATS1 apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, juridinio asmens kodas 40103840140, veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, kodas 300665654, iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.