- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-23
- Bylos Nr.
- e2A-1253-392/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20381-2025-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- IĮ „Aujama – credit“
- Atsakovas
- ATS1
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IĮ „Aujama – credit“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės IĮ „Aujama – credit“ patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl suteikto kredito ir nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė IĮ „Aujama – credit“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo ATS1 500 Eur laiku negrąžinto kredito skolą, 495,61 Eur nuostolius (negautas pajamas), kurie susideda iš 414,67 Eur negautų pelno palūkanų ir 80,94 Eur administravimo mokesčio, 6,17 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 1 001,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 6 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei IĮ „Aujama – credit“ iš atsakovo ATS1 500 Eur negrąžinto kredito dalį, 135,31 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, 26,43 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos, 74,95 proc. negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas už laikotarpį nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki kredito sutarties termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.) nuo pagal kredito sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio ir kurios bendrai, pasibaigus kredito sutarties terminui (2027 m. kovo 17 d.), negali viršyti 279,36 Eur sumos, 6,17 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (667,91 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. lapkričio 19 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo bei 21,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo ATS1 valstybei 17,27 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas nustatė, kad šalys 2025 m. birželio 25 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 26689, kuria atsakovui buvo suteiktas 500 Eur vartojimo kreditas bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo pagal sutartyje nustatytą grafiką grąžinti kreditą, mokėti palūkanas už naudojimąsi kredito suma (pelno palūkanas) ir administravimo mokestį. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, administravimo mokestis, atsakovo turėjo būti grąžintas ieškovei per 21 mėnesius iki 2027 m. kovo 17 d. Ieškovė nurodo, jog atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl nuo 2025 m. lapkričio 11 d. nutraukė sutartį su atsakovu. Duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą būtų atsiskaitęs su ieškove ar ginčijęs kredito sutarties nutraukimą, byloje nėra.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog atsakovas pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai negrąžino suteikto kredito. Atsakovas ieškovei liko skolingas 500 Eur negrąžinto vartojimo kredito. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų prievolę įvykdęs, ginčijęs skolos dydį ar sutarties sąlygas. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pažeidė savo prievolę laiku ir nustatytomis sąlygomis grąžinti kreditą, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 500 Eur negrąžinto vartojimo kredito.
Šalies argumentai
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 80,94 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto už laikotarpį nuo 2025 m. birželio 25 d. iki mokėjimo grafiko pabaigos (2027 m. kovo 17 d.). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administravimo mokestis, neviršijantis Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020). Vadovaujantis mokėjimo grafiku, iki sutarties nutraukimo (2025 m. lapkričio 11 d.) atsakovo mokėtinas administravimo mokestis sudarė 26,43 Eur (1-4 įmokos + 5 įmokos dalis (5,42 Eur/ 30 d. x 18 d.). Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo administravimo mokestį, apskaičiuotą už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pabaigos atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, o kitoje dalyje – dėl 26,43 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.), priteisimo pripažintinas pagrįstu, todėl tenkintinas.
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 414,67 Eur pelno palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2025 m. birželio 25 d. iki mokėjimo grafiko pabaigos (2027 m. kovo 17 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal tarp šalių sudarytos sutarties specialiąsias sąlygas, atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 74,95 proc. dydžio metines palūkanas. Teismas nurodė, jog šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2027 m. kovo 17 d. Teismo vertinimu, ieškovė klaidingai įvardija visą minėtą sumą kaip negautas pelno palūkanas (nuostolius). Iš byloje esančio mokėjimo grafiko matyti, kad iki sutarties nutraukimo atsakovas nesumokėjo ieškovei 135,31 Eur palūkanų (1-4 įmoka ir dalis 5 įmokos). Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, jog sutartį nutraukus 2025 m. lapkričio 11 d., ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų 135,31 Eur palūkanas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, todėl ši suma priteistina iš atsakovo.
Teismas nurodė, kad ieškovė turi teisę reikalauti priteisti negautas pajamas (negautų mokėjimo (pelno) palūkanų forma), kurias paskolos davėjas pagrįstai tikėjosi gauti, jeigu kredito sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Nagrinėjamu atveju, atsakovo mokėtinos mokėjimo (pelno) palūkanos buvo išreikštos fiksuotu dydžiu (t. y. 414,67 Eur), šią palūkanų sumą nurodant sutartyje ir mokėjimo grafike išdėstant jos mokėjimą kas mėnesį mokėtinomis įmokomis, kurias ieškovė tikėjosi gauti iki sutarties termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.). Iki sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.) atsakovo nesumokėtos mokėjimo (pelno) palūkanos sudaro 135,31 Eur, todėl teismas sprendė, kad ieškovės negautos pajamos (negautų mokėjimo (pelno) palūkanų forma) nuo sutarties nutraukimo (2025 m. lapkričio 11 d.) iki sutarties įvykdymo termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.) sudarytų 279,36 Eur (414,67 Eur – 135,31 Eur). Sutarties tinkamo įvykdymo atveju kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, kas mėnesį atitinkamai mažėtų, o pasibaigus sutarties terminui priskaitytos palūkanos neviršytų būtent nurodytos 279,36 Eur sumos. Teismo vertinimu, tokią sumą ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai.
Teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti 74,95 proc. negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas už laikotarpį nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki kredito sutarties termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.) nuo pagal kredito sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio ir kurios bendrai, pasibaigus kredito sutarties terminui (2027 m. kovo 17 d.), negali viršyti 279,36 Eur sumos.
Šalies argumentai
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 6,17 Eur delspinigių. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 7.1 punkte, Specialiosiose sąlygose šalys susitarė, kad, atsakovui praleidus kredito įmokos mokėjimo terminą, atsakovas įsipareigoja mokėti 0,05 proc. dydžio netesybas (delspinigius) už kiekvieną pradelstą dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 dienų už kiekvieną įmoką atskirai. Ši delspinigių norma neviršija nustatytos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje normos. Ieškovė už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, neviršijantį 180 dienų, paskaičiavo atsakovui 6,17 Eur delspinigių. Esant nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.72 straipsniu, 6.256 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 1 dalimi, vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 7.1 punktu, Specialiosiomis sąlygomis, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 6,17 Eur delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, ieškovei iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (667,91 Eur (500 Eur + 135,31 Eur + 26,43 Eur + 6,17 Eur)) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. lapkričio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies – 94,56 proc. (ieškovė iš esmės prašė priteisti 1001,78 Eur, patenkintas reikalavimas 947,27 Eur sumai, kurią, be kita ko, sudaro 74,95 proc. negautos pajamos, kurių maksimalus dydis neviršija 279,36 Eur), todėl teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 21,75 Eur (23 Eur x 94,56 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimo už akių dalį dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo, nurodant, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 279,36 Eur negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų už laikotarpį nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.) iki sutarties mokėjimo grafike nurodytos vartojimo kredito išmokėjimo datos (2027 m. kovo 17 d.), kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą. Priteisti ieškovei iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliaciniame procese. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė nurodo, kad sprendimo už akių dalis, kuria negautos pajamos (nuostoliai) dėl negrąžinto vartojimo kredito už laikotarpį nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.), priteistos ne konkrečia suma nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.), o taikant 74,95 proc. dydžio negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) normą, skaičiuojamą pagal sutarties mokėjimo grafiką nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.), bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.), yra nepagrįsta ir neteisėta, prieštaraujanti kasacinio teismo praktikai, be to, neatitinka civilinės atsakomybės paskirties, įstatymų ir sutarties nuostatų.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs, kad atsakovas nėra sumokėjęs ieškovei sutartyje nurodyto dydžio mokėjimo palūkanų, kaip negautų pajamų, nepagrįstai jas už laikotarpį nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.) iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.) priteisė ne konkrečia suma visą iš karto nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ją išdėstydamas neviršijant kiekvieną konkretų mėnesį turėjusios būti sumokėtos mokėjimo (pelno) palūkanų sumos pagal mokėjimo grafiką. Iš teismo motyvų darytina išvada, kad teismo manymu, ieškovė neturėjo ir negali turėti lūkesčio nurodytas negautas pajamas už laikotarpį nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.) iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.) gauti anksčiau, nei šalys sulygo sutartimi, todėl jos išdėstytinos neviršijant kiekvieną konkretų mėnesį turėjusios būti sumokėtos mokėjimo (pelno) palūkanų sumos pagal sutartyje numatytą mokėjimo grafiką. Tai suponuoja išvadą, jog net ir nutraukus sutartį dėl atsakovo kaltės jis nuostolius, negautų palūkanų forma, gali grąžinti ieškovei pagal sutartyje nustatytą palūkanų mokėjimo grafiką. Tokios teismo išvados yra nelogiškos, nes pagal sutarties sąlygas, kuriomis konkrečia suma buvo nustatytas atsakovo mokėtinų pelno (mokėjimo) palūkanų dydis, ieškovė įgijo pagrįstą lūkestį sutarties tinkamo vykdymo atveju gauti iš atsakovo visą sutartyje nustatytą mokėjimo palūkanų dydį, kadangi atsakovo pareiga mokėti mokėjimo palūkanas tapo atsakovo pagal sutartį vykdytinos prievolės dalimi.
Apeliantė nurodo, kad sutarčiai esant nutrauktai, atsakovui, kaip asmeniui, atlikusiam neteisėtus veiksmus (Sutarties nevykdymą) ieškovės atžvilgiu, civilinės atsakomybės prievolės pagrindu atsirado pareiga sumokėti ieškovei negautas pajamas (negautų mokėjimo palūkanų forma). Esant tokioms faktinėms aplinkybės šių negautų pajamų išmokėjimas negali būti priklausomas nuo vartojimo kredito sutartyje nustatyto įmokų mokėjimo grafiko, kuris yra teisiškai reikšmingas ir sukuria atitinkamas teisines pasekmes tik tebesitęsiant vartojimo kredito teisiniams santykiams, kurie, kaip minėta, šios bylos kontekste yra pasibaigę dėl atsakovo kaltų veiksmų. Juo labiau, kad ir Sutarties 6.5 punkte nustatyta, kad kredito davėjas turi teisę vienašališkai ir nedelsiant nutraukti sutartį ir pareikalauti sumokėti visą kredito sumą, administravimo mokestį, pelno palūkanas ir kitas pagal šios sutarties ir teisės aktų nuostatas mokėtinas sumas bei atlyginti nuostolius Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnyje ir kituose taikytinuose teisės aktuose nustatytais pagrindais ir sąlygomis.
Būtent tokios kasacinio teismo praktikos ir teisės aiškinimo ir taikymo praktikos laikosi Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 11 d. nutartyje Nr. e2A-86-779/2022; Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-259-340/2024, Šiaulių apygardos teismas 2024 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-153-1042/2024, Šiaulių apygardos teismas 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-216-1042/2024; Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1448-794/2024; Šiaulių apygardos teismas 2024 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-554-368/2024; Panevėžio apygardos teismas 2025 m. sausio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-32-425/2025.
Apeliantė nurodo, kad vadovaujantis teismo logika išeina, kad nors nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl atsakovo kaltės, šalys tapo atleistos nuo sutarties vykdymo, tačiau taikant atsakovui civilinės atsakomybės prievolę sumokėti ieškovei negautas pajamas (negautų mokėjimo palūkanų forma), ir toliau galioja (taikomas) įmokų mokėjimo grafikas. Toks civilinės atsakomybės taikymas akivaizdžiai prieštarauja kasacinio teismo praktikai, Vartojimo kredito įstatymo ir CK nuostatoms. Be to, tokiu atveju susidaro situacija, kad net ir tinkamai nevykdant sutarties ir netgi ją dėl to nutraukus, įmokų mokėjimo grafikas ir toliau yra teisiškai reikšmingas ir sukuria atitinkamas teisines pasekmes. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas ir taikymas yra akivaizdžiai nelogiškas, nes nutraukus vartojimo kredito sutartį, pasibaigia ir jos įvykdymo terminas, t. y. vartojimo kredito grąžinimo terminas.
Apeliantės nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad taikant atsakovui civilinę atsakomybę negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, ieškovei negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) turi būti priteisiamos jas išdėstant neviršijant kiekvieną konkretų mėnesį turėjusios būti sumokėtos mokėjimo (pelno) palūkanų sumos pagal mokėjimo grafiką.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatyta, kad šalys 2025 m. birželio 25 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 26689, kuria atsakovui buvo suteiktas 500 Eur vartojimo kreditas bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo pagal sutartyje nustatytą grafiką grąžinti kreditą, mokėti palūkanas už naudojimąsi kredito suma (pelno palūkanas) ir administravimo mokestį. Suteiktas vartojimo kreditas, palūkanos, administravimo mokestis, atsakovo turėjo būti grąžintas ieškovei per 21 mėnesius iki 2027 m. kovo 17 d. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovė vienašališkai nuo 2025 m. lapkričio 11 d. nutraukė sutartį su atsakovu.
Apeliantė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo. Apeliantė nurodo, kad sprendimo už akių dalis, kuria teismas priteisė negautas pajamas (nuostolius) ne konkrečia suma nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.), o taikant 74,95 proc. dydžio negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) normą, skaičiuojamą pagal sutarties mokėjimo grafiką nuo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. lapkričio 11 d.), bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.), yra nepagrįsta ir neteisėta, prieštaraujanti kasacinio teismo praktikai, be to, neatitinka civilinės atsakomybės paskirties, įstatymų ir sutarties nuostatų.
Nagrinėjamu atveju, sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai vartojimo kredito teisiniai santykiai (CK 6.1–6.4 straipsniai). Vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta anksčiau termino dėl atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų, pasireiškusių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymu nustatytais terminais ir tvarka. Atsakovas nagrinėjamoje byloje buvo pasyvus, sutarties nutraukimo ir pareigos sumokėti prašomas priteisti sumas neginčijo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės negautos pajamos (negautų mokėjimo (pelno) palūkanų forma) nuo sutarties nutraukimo (2025 m. lapkričio 11 d.) iki sutarties įvykdymo termino pabaigos (2027 m. kovo 17 d.) sudarytų 279,36 Eur. Sutartyje šalys susitarė, kad atsakovas grąžins kreditą iki 2027 m. kovo 17 d. Ieškovė nuo 2025 m. lapkričio 11 d. nutraukė sutartį su atsakovu, nes atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Taigi, šalių kreditavimo santykiai pasibaigė nutraukus sutartį nuo 2025 m. lapkričio 11 d., todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė turi teisę reikalauti priteisti negautas pajamas (negautų mokėjimo (pelno) palūkanų forma), kurias paskolos davėjas pagrįstai tikėjosi gauti, jeigu kredito sutartis būtų įvykdyta tinkamai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pažymėta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (CK 6.2, 6.221 straipsniai).
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Dėl to ieškovė neturėjo ir negali turėti lūkesčio nurodytas pajamas gauti anksčiau nei šalys susitarė vartojimo kredito sutartyje.
Apeliantė nurodo, jog negautų pajamų išmokėjimas negali būti priklausomas nuo vartojimo kredito sutartyje nustatyto įmokų mokėjimo grafiko, kuris yra teisiškai reikšmingas ir sukuria atitinkamas teisines pasekmes tik tebesitęsiant vartojimo kredito teisiniams santykiams, kurie, kaip minėta, šios bylos kontekste yra pasibaigę dėl atsakovo kaltų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta. Pažymėtina, jog nors Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatos nereguliuoja sutarties nutraukimo pasekmių, tačiau kredito mokėjimo grafikas kaip įrodymas patvirtina, kad esant normaliai veiklai kredito davėjas neturėjo ir negali turėti lūkesčio nurodytas pajamas gauti anksčiau, nei šalys susitarė vartojimo kredito sutartyje. Taigi, apeliantės prašomų negautų pajamų (nuostolių) dėl negrąžinto vartojimo kredito priteisimas konkrečia suma, nagrinėjamu atveju, viršytų ieškovės teisėtus lūkesčius. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktikoje įtvirtintus negautų pajamų nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovo vykdyti mokėjimų grafike nustatytus mokėjimus, o nustatė atitinkamus ieškovės nuostolius konkrečiu laikotarpiu ir įvertino, kad šiame mokėjimo grafike (įrodyme, pagrindžiančiame negautų pajamų dydį) yra nurodytos konkrečios pinigų sumos, kurias atsakovas privalėjo sumokėti ieškovei. Be to, ieškovė realių negautų pajamų dydį įrodinėja pagal nutrauktos paskolos (kredito) sutarties mokėjimo (pelno) palūkanų mokėjimo grafiką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent ieškovė turi pateikti įrodymus, kokios pajamos pasirašant vartojimo kredito sutartį buvo numatytos gauti iš anksto, taip pat ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aplinkybė, kad po vartojimo paskolos sutarties nutraukimo mokėjimo grafikas neteko galios, nereiškia, kad toks mokėjimo grafikas nepatvirtina realių kreditoriaus negautų pajamų ir sumų (nesumokėtų palūkanų negautų pajamų forma) priteisimas pagal grafiką pažeidžia kreditoriaus lūkesčius. Kreditorius nuo vartojimo paskolos sutarties nutraukimo iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo paskolos sutarties termino pabaigos, turėjo teisėtą lūkestį gauti būtent sutartyje nustatyto dydžio palūkanų normos mokėjimo palūkanų (pajamų) sumą, mokamą kiekvieną mėnesį pagal vartojimo paskolos sutartį nuo negrąžintos paskolos sumos likučio, tačiau ne didesnę kaip konkretų mėnesį turėjęs būti paskolos likutis.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sutarties tinkamo įvykdymo atveju, kredito likutis ir suma, nuo kurios būtų mokamos mokėjimo (pelno) palūkanos kas mėnesį atitinkamai mažėtų, todėl ieškovei iš atsakovo priteisiant negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamus už fiksuotą negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, būtų sudarytos sąlygos nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.
Apeliantė apeliaciniame skunde remiasi apeliacinės instancijos teismų praktika, kuri patvirtina jos argumentus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismų sprendimuose pateikiami šiam ginčui aktualūs teisės taikymo išaiškinimai nėra vienodi, tačiau apeliacinės instancijos teismo nurodytas skaičiavimas yra pagrįstas ir atitinka formuojamą, naujesnę teismų praktiką, todėl teismas ja vadovaujasi, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3299-852/2025, 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3277-580/2025, Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-510-480/2026, Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-224-965/2026 ir kt.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiuo atveju atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 6 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.