Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens SUA2 atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės Svetlanos Kastanauskienės prašymą skirti baudą už teismo sprendimo neįvykdymą, suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (išieškotoja), SUA2 (skolininkas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

2025 m. liepos 15 d. antstolei pateiktas vykdyti Utenos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. vykdomasis raštas Nr. e2-5699-758/2024, kuriame nurodyta, jog teismas nusprendė įpareigoti atsakovą SUA2 per 4 mėnesius (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (55 proc.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (45 proc.) nugriauti ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). SUA2 per šį terminą to nepadarius, leista tų pačių institucijų lėšų sąskaita ir proporcijomis, tai atlikti Inspekcijai. Teismo sprendimas (nutartis) įsiteisėjo 2024 m. birželio 5 d.

2025 m. liepos 17 d. užvesta vykdomoji byla Nr. 0056/25/01378. 2025 m. rugsėjo 19 d. telefonu susiekus su skolininku SUA2 , jis informavo, kad Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. lapkričio 14 d. vykdomasis raštas Nr. e2-5699-758/2024, nėra įvykdytas. Antstolė prašo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 6 dalies pagrindu spręsti klausimą dėl baudos skolininkui SUA2 skyrimo.

Teismai nustatė, kad SUA2 kreipdamasis dėl statybos leidimo išdavimo neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tai jis negali patirti jokių žalingų pasekmių, o jei jis jas patiria, tai tokiu atveju jam turi būti kompensuojami turtiniai praradimai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (45 proc.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (35 proc.). Panevėžio apygardos teismas 2024 m. birželio 5 d. nutartyje patikslino pirmosios instancijos sprendimą ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog Zarasų rajono savivaldybės administracija ir Aplinkos apsaugos departamentas nerūpestingai ir aplaidžiai vykdydami savo funkcijas sudarė sąlygas neteisėtai statybai. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti šių valdžios institucijų atlikti neteisėti veiksmai, tačiau ir vėl mėgina pažeisti fizinio asmens ( SUA2 ) interesus.

Atsižvelgus į tai, kad suinteresuotas asmuo nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų, o teismo sprendimais konstatuota, jog Zarasų rajono savivaldybės administracija ir Aplinkos apsaugos departamentas nerūpestingai ir aplaidžiai vykdydami savo funkcijas sudarė sąlygas neteisėtai statybai, nėra pagrindo tokiam asmeniui skirti baudą už privalomojo nurodymo neįvykdymą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Utenos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendime, be kita ko, nustačius įpareigojimą SUA2 , numatyta, kad jei jis per nustatytą 4 mėn. terminą nenugriauna ūkinio pastato ir nesutvarko statybvietės žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), leista tai atlikti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos tų pačių institucijų (Zarasų rajono savivaldybės lėšomis (55 proc.), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis (45 proc.)) lėšų sąskaita ir proporcijomis. Toks sprendimo teiginys suponuoja akivaizdžią išvadą, jog yra nustatyti sudėtiniai reikalavimai – nustatytas įpareigojimas SUA2 nugriauti statinius, tačiau to pastarajam nepadarius, leidžiama tai atlikti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. Savaime suprantama, jog tuo atveju, kai teismas nustato tokius įpareigojimus, kai vienam neatlikus veiksmų, tai leidžiama atlikti kitam asmeniui, negali kilti jokios atsakomybės SUA2 .

Pažymėta, jog teismas leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos tų pačių institucijų lėšų sąskaita ir proporcijomis atlikti nurodytus veiksmus, todėl savo veiksmų neatlikimo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos negali nukreipti į fizinį asmenį.

Teismai nustatė, kad SUA2 kreipdamasis dėl statybos leidimo išdavimo neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tai jis negali patirti jokių žalingų pasekmių, o jei jis jas patiria, tai tokiu atveju jam turi būti kompensuojami turtiniai praradimai. Buvo nustatyti tik Zarasų rajono savivaldybės ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atlikti neteisėti veiksmai.

SUA2 ir taip itin ilgą laiką negalėjo apginti savo pažeistų teisių, be to, neturėdamas teisinio išsilavinimo suprato teismo procesinį sprendimą taip, kad yra nustatytas alternatyvus teismo sprendimo vykdymas – vienam neatlikus veiksmų, tai leidžiama atlikti kitam asmeniui ir jokia atsakomybė jam negali būti taikoma. Priešingu atveju susiklosto paradoksali situacija – nuo valstybės institucijų priimtų procesinių sprendimų nukentėjęs asmuo verčiamas ir toliau patirti nuostolius bei atlikti veiksmus, kuriuos turi atlikti valstybės institucijos.

Pažymėta, kad skolininkui buvo suteiktas konkretus terminas prievolei, numatytai teismo sprendime, įgyvendinti, tačiau įpareigojimas nebuvo įvykdytas, o tokie skolininko veiksmai pažeidžia valstybės interesą užtikrinti, kad statinių statyba būtų teisėta. Nagrinėjamu atveju buvo teisinis pagrindas skirti baudą už įpareigojimo – teismo sprendimo nevykdymą.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir, nustatęs, kad skolininkas nevykdo teismo sprendimo, pagrįstai paskyrė jam baudą. Atkreiptas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu skolininkas pripažino, kad nevykdė teismo sprendimo ir neketina vykdyti. Teismas tinkamai įvertino tokį skolininko neveikimą, ir nustatęs, kad skolininkas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, pagrįstai skyrė baudą. Priimant skundžiamą nutartį buvo tinkamai išnagrinėtos aplinkybės, kad sprendimas neįvykdytas, taip pat patikrinta, kad nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo paskirtos baudos ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo, ir pagrįstai priimta skundžiama nutartis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria paskirta apeliantui bauda už teismo sprendimo neįvykdymą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl baudos (ne)skyrimo už teismo sprendimo neįvykdymą

Apeliantas iš esmės teigia, kad sprendime numatyta, jog Inspekcija tų pačių institucijų lėšų sąskaita ir proporcijomis gali atlikti sprendime nurodytus veiksmus, todėl atsakomybė apeliantui negalima, tai pat jis neturėdamas teisinio išsilavinimo suprato teismo procesinį sprendimą taip, kad yra nustatytas alternatyvus teismo sprendimo vykdymas – vienam neatlikus veiksmų, tai leidžiama atlikti kitam asmeniui, ir jokia atsakomybė jam negali būti taikoma, be to, teismų sprendimais nustatyti tik Zarasų rajono savivaldybės ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atlikti neteisėti veiksmai, o apelianto neteisėtų veiksmų nebuvo.

Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Už teismo sprendimų nevykdymą gali būti taikoma atsakomybė, pvz., priverstinis sprendimų vykdymas, bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną.

Įsiteisėjusius teismų sprendimus priverstine tvarka vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis. CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus antstolis vykdo laikydamasis bendrų CPK VI dalyje nurodytų nuostatų su CPK 763–772 straipsniuose nurodytomis išimtimis (CPK 763 straipsnis). Tais atvejais, kai yra priimamas teismo sprendimas, kuriuo atsakovas teismo sprendimu yra įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės.

CPK 771 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, arba jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, nustatytos šio kodekso 273 straipsnyje, arba jeigu privalomajame nurodyme yra nurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytas aktas perduodamas antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime arba privalomajame nurodyme nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų (CPK 771 straipsnio 2 dalis).

CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, ar sprendimas, įpareigojęs pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, arba jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.

Priimant nutartį taikyti sprendime dėl ginčo esmės nustatytas sprendimo nevykdymo pasekmes išnagrinėjamos aplinkybės, ar sprendimas (ne)įvykdytas, taip pat patikrinama, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo paskirtos baudos ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo. CPK 771 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas iš esmės reiškia, kad turi būti atliekama ex ante (prieš veiksmą) teisminė sprendimo neįvykdymo aplinkybių (priežasčių) patikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019, 33 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui tokiu atveju teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t. y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021, 25 punktas; 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-378/2021, 13 punktas; 2022 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-1075/2022, 25 punktas).

Teismas, priimdamas nutartį taikyti skolininkui sprendimo neįvykdymo pasekmes, nustatytas CPK 771 straipsnio 6 dalyje, taip pat turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo paskirtos baudos, ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019, 33 punktas; 2022 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, 34 punktas); pagrindą skirti baudą už neįvykdymą gali konstatuoti tik tuo atveju, jeigu asmuo sąmoningai nevykdo teismo sprendimo.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad 2024 m. birželio 5 d. įsiteisėjusiu 2023 m. gruodžio 29 d. Utenos apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2-477/2023, kuris iš dalies pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-230-544/2024, skolininkas buvo įpareigotas per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) , ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Zarasų rajone Zarasų rajono savivaldybės lėšomis – 55 procentų dalimi, ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos lėšomis – 45 procentų dalimi. Skolininkui per nustatytą terminą šių veiksmų neatlikus, juos tų pačių institucijų lėšomis ir teismo nustatytomis proporcijomis leista atlikti Inspekcijai. Skolininkas teismo sprendime nustatyto įpareigojimo per nurodytą terminą neįvykdė ir šios aplinkybės neginčija.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismo sprendimu Inspekcijai suteikta teisė atlikti griovimo darbus iš esmės reiškia alternatyvų sprendimo vykdymą, dėl kurio jam negali būti taikoma atsakomybė.

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad nustačius teismo sprendimo, įpareigojusio skolininką pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, neįvykdymą, baudos skyrimo klausimas turi būti sprendžiamas nepriklausomai nuo skolininkui nustatyto įpareigojimo pobūdžio ir nuo Inspekcijos galimybės pačiai įvykdyti teismo sprendimą. Inspekcijai suteikta teisė atlikti veiksmus už skolininką nepanaikina skolininko pirminės pareigos ir savaime neužkerta kelio taikyti CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytą baudą (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-261-781/2024, 25-27 punktai).

Taigi ginčo atveju, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmiausia nustatyta konkreti, terminuota ir skolininkui privaloma pareiga. Inspekcijos teisė atlikti tuos pačius veiksmus atsiranda tik skolininkui neįvykdžius pirminės pareigos, todėl ji laikytina sprendimo neįvykdymo pasekme, o ne skolininko pareigą panaikinančia alternatyviąja prievole. Dėl to vien Inspekcijai suteikta teisė įvykdyti sprendimą nesudaro pagrindo išvadai, kad CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda apeliantui apskritai negalėjo būti skiriama. Vis dėl to, spręsdamas baudos skyrimo klausimą teismas turėjo įvertinti ne vien formalų sprendimo neįvykdymo faktą, bet ir skolininko kaltę, objektyvias sprendimo neįvykdymo aplinkybes, sprendimu nustatytą finansavimo modelį, Inspekcijai suteiktą teisę įvykdyti sprendimą bei baudos paskirties įgyvendinimą, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus konkrečioje situacijoje.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda atlieka dvejopą funkciją: skatina skolininką įvykdyti teismo sprendimą ir kompensuoja išieškotojui dėl laiku neįvykdytos prievolės atsirandančius neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2012; 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016 31 punktas). Todėl teismas turi įvertinti ne tik formalų sprendimo neįvykdymo faktą, bet ir tai, ar baudos skyrimas konkrečioje situacijoje yra tinkama, būtina ir proporcinga priemonė sprendimo įvykdymui užtikrinti.

Paminėtina, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos yra institucija, kuri atlieka teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 3 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis). Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę organizuoti statinių griovimo ir statybviečių sutvarkymo darbus pagal šiame įstatyme nurodytus privalomuosius nurodymus arba įsiteisėjusius teismų sprendimus bylose, kuriose ieškovai buvo Inspekcija, kiti viešojo administravimo subjektai ar prokuratūra (TPSVPĮ 27 straipsnio 1 dalies 16 punktas).

TPSVPĮ 15 straipsnyje, reglamentuojančiame statybos padarinių šalinimą pagal teismo sprendimą ar privalomąjį nurodymą, įtvirtinta, kad jeigu per teismo sprendime ar privalomajame nurodyme nustatytą terminą įpareigotas asmuo neįvykdo teismo sprendimo ar privalomojo nurodymo pašalinti statybos padarinius, o teismo sprendime ar privalomajame nurodyme numatyta teisė šiuos padarinius pašalinti įpareigoto asmens lėšomis, teismo sprendimą ar privalomąjį nurodymą vykdantis antstolis ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki griovimo ar ardymo darbų pradžios informuoja įpareigotą asmenį apie planuojamą šių darbų pradžią ir pabaigą, taip pat apie tai, kad nugriovus statinį ar išardžius jo dalį (-is) likusios konstrukcijos ir jų dalys bus sutvarkomos ir išvežamos atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka šio asmens lėšomis, jeigu įpareigotas asmuo iki planuojamų darbų pradžios raštu neinformuos antstolio, kad pats tinkamai atliks šiuos veiksmus per antstolio nustatytą terminą. Priešingu atveju likusios konstrukcijos ir jų dalys sutvarkomos ir išvežamos atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka šio asmens lėšomis (15 straipsnio 2 dalis). Inspekcija, teismui pritaikius teismo sprendime ar privalomajame nurodyme nurodytas jų neįvykdymo pasekmes ir leidus asmenų lėšomis šalinti statybos padarinius, organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai ar privalomieji nurodymai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi (TPSVPĮ 15 straipsnio 3 dalis).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neteisėtos statybos padarinių šalinimas, nugriaunant neteisėtai pastatytus statinius ar atkuriant pradinę statinio padėtį, savaime nepriskirtinas prie tokių veiksmų, kuriuos gali atlikti tik pats skolininkas, t. y. nėra griežtai asmeninio pobūdžio pareiga, ir kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar, skolininkui nevykdant teismo sprendimo, išieškotojui priskirtina teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2013; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2014; 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-219/2016, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2023). Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, ar išieškotoja turės realią galimybę atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti pirmiausia įpareigotas savavališkos statybos statytojas, taigi, ar statinio griovimas nėra asmeninė jo prievolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2023).

Minėta, kad šia nutartimi buvo leista išieškotojai, šiuo atveju Inspekcijai, pačiai nugriauti sklype esantį ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę, taigi kliūčių įvykdyti teismo sprendimą ne skolininkui nėra. Tačiau Inspekcija neteisėtos statybos padarinių šalinimo darbų neorganizuoja, o kreipėsi į antstolę, kad būtų taikomos CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytos sprendimo neįvykdymo pasekmės. Šioje byloje sprendžiant dėl suinteresuoto asmens kaltės teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad Inspekcija šiuo atveju veikia ne tik kaip už sprendimo įvykdymą atsakinga valstybės institucija, bet ir kaip valstybės institucija, kuri turėjo užtikrinti, kad nekiltų sprendime nurodyti padariniai.

Ginčo atveju reikšminga ir tai, kad šiuo sprendimu turi būti nugriautas ūkinis pastatas, kurio statybos neteisėtumas kilo dėl valstybės institucijų – Zarasų rajono savivaldybės ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos – neteisėtų veiksmų, sprendimas turi būti vykdomas ne suinteresuoto asmens SUA2 , bet valstybės lėšomis. Teismų sprendimais nebuvo konstatuota, kad SUA2 būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su neteisėto statinio statyba.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad bet kokios valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, ypač kai nėra kito konfliktuojančio privataus intereso (žr. EŽTT 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją; 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją). Kitoje byloje EŽTT konkrečiai nurodė, kad valstybės institucijoms tenkanti dėl padarytos klaidos našta negali būti perkeliama nesusijusiems su neteisėtu statybos leidimo išdavimu asmenims. Gero administravimo principas paprastai nedraudžia valdžios institucijoms ištaisyti atsitiktinių klaidų, net ir tų, kurios padarytos dėl jų pačių aplaidumo; tačiau riziką, atsirandančią dėl valstybės institucijos klaidų, privalo prisiimti pati valstybė, ir klaidų negalima taisyti suinteresuotų asmenų sąskaita. Teismas nurodė, kad valdžios institucijos klaidas, padarytas dėl jų pačių nerūpestingumo, turi taisyti neužkraudamos neproporcingos naštos asmenims. Statytojo įpareigojimas dėl lėšų, panaudotų neteisėtoms statyboms nugriauti, išsiieškojimo kreiptis į teismą ir pradėti kitą teismo procesą, patiriant dar daugiau laiko ir kitokių išlaidų, neatitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (žr. EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Tumeliai prieš Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14).

Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad būtent Inspekcijai yra nustatyta pareiga užtikrinti vykdomų statybų priežiūrą tiek pradiniame statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo patikrinimo etape, tiek ir statybos užbaigimo procedūrų atlikimo etape. Šios institucijos statybos valstybinės priežiūros paskirtis apima ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, t. y. pareigą organizuoti statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-1120/2023). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad įvertinus valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, lėmusius sprendimo nugriauti pastatus priėmimą, ir tai, kad teismo sprendimu yra leidžiama Inspekcijai pačiai įvykdyti teismo sprendimą ir nugriauti ginčo statinius kaltųjų asmenų lėšomis, laikyta, kad Inspekcijai kyla ne tik teisė, bet kartu ir pareiga vykdyti teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nutarties 30 punkte pateikti kasacinio teismo išaiškinimai savaime nepanaikina skolininkui įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo ir nepašalina CPK 771 straipsnio 6 dalies taikymo galimybės, kas nurodyta šios nutarties 24 punkte, tačiau ji yra esminė vertinant skolininko kaltę, baudos būtinumą ir jos paskirtį.

Nagrinėjamos bylos atveju, teismo sprendimu skolininkui buvo nustatytas 4 mėn. terminas kaltųjų asmenų – Zarasų rajono savivaldybės ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos – lėšomis nugriauti ginčo ūkinį pastatą, o jam to nepadarius, kaltųjų asmenų lėšomis teismo sprendimą įvykdyti leista valstybės institucijai — Inspekcijai. Išieškotoja byloje yra Inspekcija, kuriai teismo sprendimu yra suteikta teisė pačiai įvykdyti teismo sprendimą. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms baudos skyrimas suinteresuotam asmeniui būtų nesuderinamas su CPK 771 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos baudos paskirtimi ir nepasiektų nė vieno pirmiau aptartų baudos skyrimo tikslų, nes šioje byloje nėra pagrindo kompensuoti nuostolių, kylančių dėl laiku neįvykdytos prievolės, taip pat nėra pagrindo skatinti skolininką įvykdyti prievolę, nes prievolės vykdymas perkeltų jam neproporcingą naštą dėl sprendimo, kuris priimtas dėl valstybės institucijų kaltų veiksmų, vykdymo.

Nagrinėjamu atveju vykdymo proceso tikslas gali būti pasiektas Inspekcijai įvykdžius teismo sprendimą Zarasų rajono savivaldybės ir Aplinkos apsaugos departamento lėšomis. Byloje nenustatyta, kad apeliantas kliudytų tokiam sprendimo vykdymui. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad statinio griovimas turėtų būti tik asmeninė apelianto prievolė. Todėl papildomos finansinės sankcijos taikymas apeliantui neatliktų kompensavimo funkcijos ir, atsižvelgiant į viešojo administravimo subjektams priskirtą finansinę atsakomybę, nebūtų būtina bei proporcinga priemonė sprendimui įvykdyti. Šios bylos kontekste siekis įpareigoti būtent apeliantą nugriauti ūkinį pastatą ir CPK 771 straipsnio 6 dalies pagrindu skirti jam baudą, net ir nedidelę, už šio teismo sprendimo nevykdymą, laikytinas neproporcinga finansine našta dėl klaidų, už kurias yra atsakingos valstybės institucijos.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, kad 50 Eur baudos skyrimas apeliantui yra būtina, proporcinga ir įstatymo tikslus atitinkanti priverstinio vykdymo priemonė. Baudos skyrimas apeliantui taip pat neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų, nes neteisėtos statybos padarinius lėmė valdžios institucijų, o ne apelianto, neteisėti veiksmai.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką analogiškose bylose, nepakankamai įvertino vykdytinu sprendimu nustatytą griovimo darbų finansavimo modelį, viešojo administravimo subjektų vaidmenį, Inspekcijai suteiktą teisę pačiai įvykdyti sprendimą, skolininko kaltės turinį ir CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytos baudos paskirtį, todėl atskirasis skundas tenkinamas, t. y. pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – antstolės prašymas skirti skolininkui baudą už teismo sprendimo neįvykdymą atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos antstolės Svetlanos Kastanauskienės prašymo skirti baudą SUA2 už teismo sprendimo neįvykdymą netenkinti. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis yra neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.