- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-15
- Bylos Nr.
- e2A-2283-803/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05116-2024-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- ATS1
- Ieškovas
- IES1
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TAR1 .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 45 000 Eur skolą, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys buvo pareikštas atsakovui I. K., kuris po nagrinėjamos bylos iškėlimo mirė (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 21 d. nutartimi pakeitė atsakovą I. K. jo teisių ir pareigų perėmėju ATS1 .
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ją ir I. K. siejo draugiški santykiai, kartu jie gana ilgą laiką vykdė bendrą veiklą, kartu dirbo UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. I. K. 2021 m. gegužės mėnesio pabaigoje paprašė ieškovės paskolinti jam 10 000 Eur. Kadangi šalis siejo draugiški, pasitikėjimu grįsti santykiai, ieškovė, turėdama finansinių galimybių, 2021 m. gegužės 28 d. paskolino I. K. 10 000 Eur, mokėjimo pavedime nurodydama, kad tai yra „skolinimas“. Praėjus kelioms dienoms, I. K. dar paprašė ieškovės paskolinti 35 000 Eur. Ieškovė 2021 m. birželio 2 d. bankiniu pavedimu pervedė I. K. 35 000 Eur, pavedimo paskirtyje nurodydama „skolinimas“. Kadangi ieškovę ir I. K. siejo draugiški ir pasitikėjimu grįsti santykiai, šalys nesudarė rašytinės paskolos sutarties.
Ieškovė 2023 m. viduryje susipyko su I. K., todėl ieškovė nutraukė bendrą gyvenimą ir pareikalavo grąžinti 45 000 Eur. Ieškovė 2023 m. lapkričio 21 d. išsiuntė I. K. jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu reikalavimą sugrąžinti suteiktą paskolą. I. K. jai šios paskolos taip ir negrąžino. Ieškovė nežino, kam I. K. skolinosi ir naudojo šiuos pinigus. Kadangi jai skolą buvo grąžinęs R., ieškovė galėjo paskolinti I. K. nurodytą sumą pinigų. Trečiasis asmuo TAR1 yra ieškovės sūnus. I. K. jam grąžino jo skolintus 35 000 Eur. Ieškovė įtarė, kad I. K. gali išleisti pinigus alkoholiui, lošimams. I. K. žadėjo grąžinti skolą, žadėjo dirbti, uždirbti, tikėjosi gauti dideles pajamas iš grožio salono.
Šalies argumentai
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad yra I. K. sūnus. Ieškovės nurodytos aplinkybės prieštarauja I. K. prieš mirtį paaiškintoms aplinkybėms. Ieškovė ir I. K. nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties, bet faktiškai ieškovės nurodoma suma buvo pervesta I. K.. Tačiau I. K. atsakovui paaiškino, kad jis yra ieškovei skolinęs pinigines lėšas iki ieškovės pateiktų mokėjimo nurodymų, taip pat, kad visos skolos ieškovei yra grąžintos. I. K. 35 000 Eur paskolos dalį ieškovei grąžino, 2022 m. balandžio 29 d. mokėjimo nurodymu pervesdamas šią sumą ieškovės sūnui TAR1, kaip jos paskirtam asmeniui, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“. Ieškovė įtikino I. K., kad jos sūnus TAR1 ketina įsigyti patalpas juvelyrinės veiklos vykdymui, todėl bus patogiau, jei piniginės lėšos būtų pervestos į trečiojo asmens sąskaitą. Kita dalis skolos buvo grąžinta grynais pinigais, dalį skolos I. K. buvo sutaręs išskaičiuoti iš ieškovės už kotedžo nuomą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4616-1014/2024, kurioje teismas sprendimu ieškovės bendrovei (duomenys neskelbtini) iš I. K. vadovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) priteisė 60 000 Eur skolą, 7 875 Eur palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Taigi šalis siejo verslo santykiai, o piniginių lėšų pervedimai buvo vykdomi daug kartų, tos pačios piniginės lėšos būdavo pervedamos tarp ieškovės ir I. K. sąskaitų. Ieškovė dirbo I. K. bendrovėje, jos pajamos buvo nedidelės, todėl ieškovė nebuvo pajėgi skolinti savo nuosavas lėšas I. K.. Ieškovė neįrodė, kad jos nurodyta suma I. K. buvo perduota kaip paskola, kad I. K. įsipareigojo juos grąžinti. Kotedžas, kuriame ieškovė gyveno, kai nutarė palikti I. K., priklauso atsakovui. Atsakovas ieškovei pats asmeniškai nesakė, kad reikia mokėti nuomos mokestį.
I. K. gal ir piktnaudžiavo alkoholiu, bet ši aplinkybė nebuvo išsiskyrimo su ieškove priežastimi. I. K. buvo sakę atsakovui, kad A. R. buvo jam skolingas, o skolą pervedė ieškovei. Tuos pinigus ieškovė prisiteisė per savo įmonę iš naujo. Atsakovas pripažino, kad trečiasis asmuo pats skolino pinigus I. K.. Nurodė, kad I. K. jam sakęs, jog 2021-2022 m. ieškovei buvo grąžinti 30 000 Eur grynais pinigais. I. K. turėjo pinigų seife ir perdavė juos ieškovei grynais pinigais. Kada buvo sudarytas susitarimas dėl kotedžo nuomos, atsakovas nežino. Ieškovė kotedže gyveno iki 2023 m. lapkričio. I. K. tuo metu nedirbo, bet buvo akcininkas, įrenginėjo grožio saloną. Atsakovas nežino, kam I. K. buvo reikalingi 45 000 Eur.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad yra ieškovės sūnus. Ieškovė su I. K. kartu gyveno nuo 2012 m. iki 2023-2024 m. Atsakovas nurodo tikrovės neatitinkančią informaciją. Trečiasis asmuo niekada nebuvo paskirtas ieškovės atstovu. I. K. niekada nėra jam pervedęs jokių pinigų už kitus asmenis. I. K. 2021 m. balandžio pradžioje prašė trečiojo asmens vieneriems metams jam paskolinti 35 000 Eur sumą. Trečiojo asmens tėvas mirė (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo buvo priėmęs palikimą ir pardavęs paveldėtą turtą: sodą, kelis žemės sklypus. Dėl to turėjo pinigų, kuriuos galėjo paskolinti. Kadangi I. K. gyveno su jo motina, ieškove, trečiasis asmuo 2021 m. balandžio 7 d. pervedė I. K. 35 000 Eur, nurodydamas, kad tai yra skolinimas. Po metų I. K. pranešė, kad nori sugrąžinti jam paskolintus pinigus, ir 2022 m. balandžio 29 d. pervedė trečiajam asmeniui 35 000 Eur sumą. Taigi 2022 m. balandžio 29 d. atliktas pavedimas buvo I. K. paskolos, suteiktos jam 2021 m. balandžio 7 d., grąžinimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei IES1 iš atsakovo ATS1 45 000 Eur negrąžintos paskolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (45 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. balandžio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 900 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš atsakovo ATS1 42,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas nustatė, kad 2021 m. gegužės 28 d. ieškovė mokėjimo pavedimu pervedė I. K. 10 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „skolinimas“, 2021 m. birželio 2 d. mokėjimo pavedimu – 35 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „skolinimas“. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad I. K. būtų reiškęs pretenzijas ieškovei dėl šių ieškovės jam pervestų sumų, ginčijęs mokėjimo pavedimų paskirtyje nurodytą pinigų mokėjimo paskirtį ir (ar) grąžinęs šiais mokėjimo pavedimais jam pervestas sumas ieškovei, kaip pervestas per klaidą, be pagrindo ir pan. Mokėjimo pavedimų atlikimo metu ieškovė ir I. K. buvo ilgą laiką pažįstami, tikėtina, kuris laikas iki mokėjimo pavedimų atlikimo ir jų atlikimo metu jie gyveno kartu.
Dėl aplinkybės, ar ieškovė ir I. K. tuo metu vedė bendrą ūkį, teismas šiame teismo sprendime nepasisakė, nes ši aplinkybė nebuvo nurodyta šalių procesiniuose dokumentuose, kaip turinti konkrečią reikšmę nagrinėjamai bylai. Jos reikšmės šiam ginčui teisingai išnagrinėti teismas neįžvelgė ir išnagrinėjęs bylą iš esmės. 2021 m. vasaros pabaigoje ieškovės ir I. K. santykiai pašlijo. Atsakovui leidus, ieškovė įsikėlė gyventi į atsakovui priklausančias patalpas, tačiau su I. K. susitaikyti taip ir nepavyko. Ieškovė ir I. K. 2023 m. antroje pusėje galutinai išsiskyrė. Po išsiskyrimo ieškovė raštu pateikė I. K. 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimą grąžinti jam minėtais mokėjimo pavedimais suteiktą 45 000 Eur paskolą. Byloje nėra įrodymų, kad 45 000 Eur sumą I. K. ieškovei grąžino, taip pat įrodymų, kad jam pateiktą ieškovės 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimą jis ginčijo.
I. K. 2022 m. balandžio 29 d. atliktas 35 000 Eur mokėjimas TAR1, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas“, nepatvirtina ieškovės I. K. 2021 m. gegužės 28 d. ir 2021 m. birželio 2 d. mokėjimo pavedimais pervestos 45 000 Eur sumos dalies grąžinimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dar 2021 m. balandžio 7 d. TAR1 pats paskolino I. K. 35 000 Eur sumą, ją pervesdamas mokėjimo pavedimu ir jo paskirtyje nurodydamas „skolinimas“, o I. K., visiškai tikėtina, būtent šią sumą TAR1 grąžino, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“.
Kadangi atsakovo pozicija dėl paskolos teisinių santykių tarp ieškovės ir I. K. susiformavimo yra dviprasmiška, teismas atsakovo procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžio metu išreikštos pozicijos dėl paskolos teisinių santykių tarp ieškovės ir I. K. atsiradimo dėl 45 000 Eur paskolos suteikimo nelaikė atsakovo pripažintu faktu (CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 187 straipsnis), o vertino šią aplinkybę, kaip įrodinėtiną faktą, kurį pagrįsti pareiga tenka ieškovei. Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, liudijančių raštu ieškovei išreikštą I. K. prašymą paskolinti jam 45 000 Eur sumą ir (ar) įsipareigojimą ieškovės jam pervestą 45 000 Eur sumą grąžinti, teismas pripažino, kad byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą tikėti, jog ieškovę ir I. K. saistė būtent paskolos teisiniai santykiai.
Byloje nustatyta, kad 2021 m. gegužės 28 d. ir 2021 m. birželio 2 d. mokėjimo pavedimų atlikimo metu ieškovė ir I. K. buvo gerai pažįstami, jie kuris laikas jau gyveno kartu, todėl, tikėtina, pasitikėjo vienas kitu, galėjo prašyti paskolinti pinigų. Dėl to aplinkybė, kad 45 000 Eur sumos skolinimo I. K. ir ieškovė neįformino rašytine sutartimi, nepakankama paneigti paskolos teisinių santykių faktą. CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų, tačiau nenustatyta, kad šios formos nesilaikymas daro paskolos sandorį negaliojantį. Pagal CK 1.93 straipsnį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau kilus ginčui dėl sandorio sudarymo įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodinėti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais.
Ieškovė paskolos teisinių santykių faktą įrodinėja pirmiausia rašytiniais įrodymais – mokėjimo pavedimais dėl 45 000 Eur sumos pervedimo I. K.. Atsakovas ne tik neginčija fakto, kad I. K. tokius pinigus gavo, bet ir nepateikia jokių patikimų argumentų ir įrodymų, jog šiuos pinigus I. K. iš ieškovės gavo ir (ar) turėjo teisę gauti kitu teisiniu pagrindu. Atsakovo apeliavimas į tai, kad jam, kaip I. K. teisių ir pareigų perėmėjui, negali būti ir nėra žinomos tikslios ieškovę ir I. K. saisčiusių santykių aplinkybės, nepaneigia jam tenkančios procesinės pareigos, teigiant, jog šiuos pinigus I. K. iš ieškovės gavo kitu pagrindu, tokias aplinkybes įrodyti CPK nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovas nei tokias konkrečias aplinkybės nurodo, nei jas pagrindžia įrodymais.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 20 d. galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-4616-1014/2024 nagrinėjamai bylai teisingai išnagrinėti jokios reikšmės neturi. Nurodytoje civilinėje byloje jos šalimis buvo ne ieškovė ir I. K., o juridiniai asmenys: (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžių metu atsakovo išsakytos abejonės, kad ieškovė 2021 m. gegužės 28 d. ir 2021 m. birželio 2 d. pervedė net ne jai, o I. K. priklausančias lėšas, kurias ji gavo už I. K. iš R., buvo nurodytos pavėluotai. Ketinimų įrodinėti tokias aplinkybes atsakovas nepareiškė nei atsiliepime, nei triplike (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis, 227 straipsnio 2 dalis). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu aiškiai nurodė, kad pinigus ji pervedė iš jai priklausančios sąskaitos, kurioje buvo jai priklausantys pinigai. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra.
Byloje nustatyta, kad 2021 m. gegužės 28 d. ir 2021 m. birželio 2 d. mokėjimo pavedimuose ieškovė nurodė pinigus I. K. pervedanti „skolinimui“, kas rodo aiškų ieškovės ketinimą ir pinigų pervedimą, siekiant juos paskolinti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. K. kaip apdairus, rūpestingas ir protingas žmogus, gavęs į sąskaitą ieškovės pervedamus pinigus, būtų juos grąžinęs, nurodęs, jog jis neprašė ieškovės juos jam pervesti, skolinti ar kita, kas rodo ne tik jo valią priimti paskolą, bet kartu įsipareigojimą pinigus grąžinti (CPK 178 straipsnis, CK 1.64 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra įrodymų, kad gauti iš ieškovės tokią pinigų sumą I. K. turėjo teisę kažkokiu kitu teisiniu pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad I. K. pats nesinaudojo jam priklausančia sąskaita, nes atsakovas aiškiai tai paneigė, nurodydamas, jog TAR1 35 000 Eur sumą mokėjimo pavedimu I. K. grąžino pats, be ieškovės ir (ar) atsakovo pagalbos.
Reikalavimą grąžinti paskolą ieškovė I. K. pareiškė 2023 m. lapkričio 21 d. Byloje nėra jokių duomenų, kad I. K. prieštaravo šiam ieškovės reikalavimui ir (ar) galimybės jam paprieštarauti neturėjo. Pagal bylos duomenis gydymo įstaigoje jis buvo gydomas tik nuo (duomenys neskelbtini). Duomenų, kurie būtų trukdę I. K. iki 2024 m. liepos 30 d. pareikšti valią, kad jis nesutinka su ieškovės reikalavimu, nes jokie paskolos teisiniai santykiai dėl 45 000 Eur sumos jo nesaistė, byloje nėra. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog ją ir I. K. saistė būtent paskolos teisiniai santykiai dėl 45 000 Eur paskolos suteikimo. Aplinkybės, kur I. K. panaudojo ar ketino panaudoti šias pinigines lėšas, šiam ginčui teisingai išnagrinėti nereikšmingos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas ATS1 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priimti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai neįvertino imperatyvios kreditorių reikalavimų pareiškimo tvarkos, nustatytos CK 5.63 straipsnyje, pagal kurį palikėjo kreditoriai privalo pareikšti savo reikalavimus per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. CK 5.63 straipsnyje nenustatyta jokių išimčių, leidžiančių kreditoriui nepareikšti reikalavimo palikimo byloje vien dėl to, kad ginčas jau buvo pradėtas teisme ar buvo kitoje procesinėje stadijoje. Kreditoriaus pareiga pareikšti reikalavimą palikimo byloje taikoma visais atvejais, kol materialinis ginčas nėra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Ieškovė po skolininko I. K. mirties nesikreipė į notarą, tvarkiusį paveldėjimo bylą, su pareiškimu dėl kreditorinio reikalavimo. Atsakovas palikimą priėmė, tačiau nebuvo informuotas apie tariamą skolą CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Materialinis ginčas dėl paskolos nebuvo išspręstas iki palikimo atsiradimo momento. Dėl to nebuvo teisinio pagrindo taikyti procesinių teisių ir pareigų perėmimo ir nukreipti ieškovės reikalavimą į įpėdinį.
Teismas neįvykdė pareigos nustatyti paveldėjimo priėmimo būdo ir paveldėto turto apimties, nuo kurių tiesiogiai priklauso įpėdinio atsakomybės ribos. Atsakovas palikimą priėmė pagal antstolio sudarytą turto apyrašą. Teismas nepasisakė, kokiomis ribomis atsakovas gali atsakyti už palikėjo prievoles, todėl įpareigojo atsakovą atsakyti ir asmeniniu turtu priteistai skolai gražinti. Šis pažeidimas laikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, nes teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl atsakovo atsakomybės apimties, sprendimas priimtas neįvertinus esminių paveldėjimo teisinių santykių aplinkybių.
Teismas, konstatuodamas paskolos teisinių santykių egzistavimą, peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė CK 6.870-6.875 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias paskolos sutarties sudarymą, jos esmines sąlygas ir įrodinėjimo reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o teismas paskolos santykius konstatavo, remdamasis vien ieškovės atliktais bankiniais pavedimais ir žodiniais paaiškinimais, kurie nėra leistini įrodymai paskolos sutarties sudarymui ir jos sąlygoms patvirtinti. Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos sutarties esminės sąlygos yra ne tik pinigų perdavimas, bet ir paskolos gavėjo aiškiai išreikšta valia gauti pinigus ir šalių susitartomis sąlygomis įsipareigojimas grąžinti gautą pinigų sumą. Ši sąlyga negali būti preziumuojama ar nustatoma vien tik remiantis pinigų pervedimo faktu.
Ieškovės pareikalavimas buvo siunčiamas adresu, kuriuo skolininkas faktiškai negyveno, o byloje nėra duomenų, kad I. K. būtų realiai gavęs reikalavimą ar žinojęs apie tariamą skolą. Dėl to teismo išvada apie paskolos santykių egzistavimą grindžiama prielaidomis ir neatitinka CK 6.870-6.875 straipsnių reikalavimų. Būtent ieškovė privalėjo įrodyti paskolos sutarties sudarymo faktą, skolininko valią skolintis, pinigų grąžinimo pareigos egzistavimą. Tačiau byloje nėra jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad I. K. siekė pasiskolinti pinigus, derėjosi dėl paskolos sąlygų, prisiėmė pareigą grąžinti gautas lėšas. Priešingai, nustatytos faktinės aplinkybės parodo, kad I. K. tuo pačiu laiku tokias pat sumas gavo dar iš kelių asmenų. Vien tik pinigų pervedimo faktas, net ir nurodžius mokėjimo paskirtyje žodį „skolinimas“, neįrodo paskolos sutarties sudarymo. Teismas, pripažindamas paskolos santykius, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui.
Ginčijamų pinigų pervedimo laikotarpiu I. K. patyrė reikšmingus sveikatos sutrikimus, dėl kurių periodiškai gydėsi stacionare, piktnaudžiavo alkoholiu, kaip skausmo malšinimo priemone, todėl objektyviai negalėjo tinkamai suvokti ir įvertinti savo atliekamų veiksmų reikšmės. Ieškovė ne kartą pažymėjo, kad jų santykiai nutrūko dėl I. K. nekontroliuojamo alkoholio vartojimo. Ieškovė pasinaudojo I. K. sumažėjusiu kritiniu situacijos vertinimu ir įgytu pasitikėjimu, inicijuodama pinigų pervedimus be rašytinės sutarties ir be aiškiai išreikštos skolininko valios. Šios aplinkybės turi esminę reikšmę vertinant, ar galėjo susiformuoti galiojantys paskolos teisiniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir I. K. egzistavo artimi asmeniniai santykiai, jie kartu disponavo didelėmis pinigų sumomis ir jas naudojo bendru sutarimu. Teismas turėjo įvertinti, ar pinigų pervedimas nevertintinas, kaip dovanojimo sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažeidė atsakovo teisę į teisingą procesą, nes neįvertino, ar atsakovas ir pirminis skolininkas buvo realiai ir tinkamai informuoti apie pareikštus reikalavimus ir pradėtą teisminį procesą. Pagal CPK 117, 123 ir 130 straipsnius procesinių dokumentų įteikimas turi būti atliekamas taip, kad būtų užtikrinta reali proceso dalyvio galimybė sužinoti apie jam pareikštus reikalavimus ir pasinaudoti teise į gynybą. Ieškovė teismui buvo nurodžiusi atsakovo gyvenamosios vietos adresą, kuriuo jis faktiškai negyveno. Teismas nesiėmė jokių papildomų priemonių atsakovo faktinei buvimo vietai nustatyti ar ieškovę įpareigoti užtikrinti tinkamą informavimą apie pradėtą teisminį procesą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas dėl objektyvių sveikatos priežasčių negalėjo aktyviai dalyvauti procese ir realiai gintis, taip pažeisdamas proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 7, 17 straipsniai).
Ieškovė pateikė advokato 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimą dėl skolos gražinimo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad registruota siunta buvo realiai priimta Lietuvos pašto sistemoje, perduota įteikimui ir įteikta, ar neįteikta ir grąžinta siuntėjui. Atsakovas patikrino registruotos siuntos būklę pagal ieškovės pateiktą pašto siuntos kvitą ir nustatė, kad elektroninėje siuntų sekimo sistemoje tokia siunta neegzistuoja. Taigi teismas pripažino įrodymu dokumentą, kurio teisinė galia nebuvo patikrinta, ir taip pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą pareigą vertinti įrodymus pagal jų patikimumą, leistinumą ir ryšį su byla.
Pagal CK 6.873 straipsnio 2 dalį pareikalavimo teisė gali būti taikoma tik esant galiojantiems paskolos santykiams ir tik tuo atveju, kai paskolos grąžinimo terminas nėra nustatytas arba šalys yra aiškiai susitarusios dėl grąžinimo pagal pareikalavimą. Šioje byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis ar kad buvo susitarta dėl paskolos grąžinimo pagal pareikalavimą. Teismas formaliai taikė CK 6.873 straipsnio 2 dalį, neįvertinęs, ar egzistavo teisinis pagrindas pareikalavimo instituto taikymui, ir tokiu būdu nepagrįstai suteikė procesinį pranašumą ieškovės pozicijai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisėtai priėmė ieškovės pateiktą Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-487-1187/2026 teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. posėdžio garso įrašą. Nurodyta byla iki šiol nėra pasibaigusi, o jos procesinė medžiaga neturi jokios prejudicinės galios. Teismo posėdžio garso įrašas nėra savarankiškas įrodymas, o yra procesinio veiksmo fiksacija, skirta išimtinai tam procesui, kuriame ji buvo padaryta. Tokie įrašai negali būti naudojami kitoje byloje kaip faktiniai duomenys. Be to, jie nėra gauti CPK nustatyta tvarka ir nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dalis. Teismas rėmėsi neleistinais įrodymais, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles, rungimosi principą ir atsakovo teisę į teisingą procesą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė IES1 nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi naujomis aplinkybėmis, susijusiomis su paveldėjimo teisiniais santykiais. Atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei karto nebuvo nurodęs aplinkybių apie kreditoriaus pareigą kreiptis į paveldėjimo bylą vedantį notarą. Be to, ieškovė ieškinį teismui padavė, kai pradinis kreditorius I. K. dar buvo gyvas. Dėl to nagrinėjamoje byloje CK 5.63 straipsnis yra netaikomas, nes galimos skolos priteisimo klausimas yra sprendžiamas teisme. Taigi kreditorei (ieškovei) nereikėjo dar kartą kreiptis į notarą ir teikti savo reikalavimo dėl skolos.
Atsakovas, žinodamas apie šią bylą dėl skolos, galėjo nepriimti palikimo, tačiau jį priėmė ir tapo I. K. procesinių teisių perėmėju. Dėl to atsakovui tenka visos teisės ir pareigos, kurias būtų turėjęs pradinis atsakovas I. K.. Atsakovas, atlikdamas paveldimo turto apyrašą, turėjo pateikti antstoliui informaciją apie ieškovės ieškinį teisme dėl skolos priteisimo, o antstolis šį ieškovės reikalavimą turėjo įtraukti į paveldimo turto apyrašą. Tokius veiksmus turėjo atlikti pats atsakovas, o ne ieškovė.
Atsiliepimas
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovės 45 000 Eur suma, kuri buvo pervesta I. K. dviem bankiniais pavedimais, galimai gali būti dovanojimas. Pats atsakovas pirmosios instancijos teismui tokių aplinkybių nenurodė. Teismas neturi pareigos sprendime išnagrinėti visas galimas šalių teisinių santykių versijas. Atsakovas, atsikirsdamas į pareikštą reikalavimą, privalo tinkamai pateikti visas faktines aplinkybes ir turimus įrodymus. Būtent atsakovui yra suteikiama ne tik teisė, bet ir pareiga tinkamai pateikti visas aplinkybes. Tačiau atsakovas šios pareigos nevykdė.
Teismas nepažeidė atsakovo procesinių teisių. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė buvo nurodžiusi netinkamą I. K. gyvenamosios vietos adresą. Gyventojų registre yra nurodomas oficialus asmens adresas, kuriuo jis deklaruoja savo gyvenamąją vietą. Visi dokumentai pirmiausia yra siunčiami oficialiu asmens nurodytu gyvenamuoju adresu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo priimtas sprendimas už akių, atsakovas buvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, visus dokumentus gavo, su jais susipažino, pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teisme tarp tų pačių šalių yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-487-1187/2026, todėl iš šios bylos paimto paties atsakovo paaiškinimų ir liudytojos I. K. parodymų garso įrašo naudojimas yra leistinas veiksmas. Pats atsakovas baigiamojoje kalboje neginčijo garso įrašo panaudojimo nagrinėjamoje byloje. Garso įrašai, padaryti kitoje nagrinėjamoje civilinėje byloje, yra tinkamas įrodymas kitoje byloje, nepriklausomai nuo to, ar yra priimtas koks nors procesinis sprendimas ar ne. Garso įrašuose yra nustatomos atitinkamos faktinės aplinkybės, kurios gali būti naudojamos bet kur, nustatinėjant kitus juridinius faktus.
Atsiliepimas
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovės atlikti bankiniai pavedimai ir jos paaiškinimai nėra leistini įrodymai paskolos sutarties sudarymui ir jos sąlygoms patvirtinti. Pats atsakovas pirmosios instancijos teisme iš pradžių teigė, kad suteikta paskola ieškovei yra grąžinta, 35 000 Eur pervedus trečiajam asmeniui, 10 000 Eur grąžinus grynais pinigais. Taigi pats atsakovas pripažino, kad tarp ieškovės ir I. K. egzistavo paskolos teisiniai santykiai. Dėl to faktinė aplinkybė, kad ieškovė buvo paskolinusi I. K. 45 000 Eur sumą, yra nustatyta byloje surinktais įrodymais. Būtent atsakovui kilo pareiga įrodyti, kad ši pinigų suma buvo sugrąžinta ieškovei. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė.
Nustačius, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, paskolos gavėjas privalo gautą pinigų sumą sugrąžinti paskolos davėjui. Tokia prievolė nustatyta įstatyme, ir jos atskirai nereikia įrodinėti. Dėl to atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nebuvo nustatyta, jog I. K. būtų įsipareigojęs grąžinti gautą pinigų sumą, yra nepagrįsti. Atsakovo argumentus, kad I. K. pinigų pervedimo laikotarpiu sirgo ir galimai net negalėjo suprasti savo veiksmų, paneigia byloje esantys įrodymai. Medicininiai dokumentai patvirtina, kad I. K. (duomenys neskelbtini), o pinigai buvo pervesti 2021 m. gegužės-birželio mėnesiais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl paskolos teisinių santykių, šalių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo, įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir I. K. buvo pažįstami ir artimai bendravo nuo 2012-2013 m., kurį laiką jie gyveno kartu. Ieškovė 2021 m. gegužės 28 d. mokėjimo pavedimu Nr. 605 pervedė I. K. 10 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „skolinimas“, 2021 m. birželio 2 d. mokėjimo pavedimu Nr. 606 pervedė 35 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „skolinimas“. Ieškovė ir I. K. 2021 m. vasaros pabaigoje pradėjo nesutarti, jie pradėjo gyventi atskirai, o 2023 m. antroje pusėje galutinai nutraukė santykius. Ieškovė 2023 m. lapkričio 21 d. išsiuntė I. K. jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu raginimą per 30 dienų grąžinti paskolintus 45 000 Eur, kartu nurodydama, kad, negrąžinus skolos, ji kreipsis į teismą. Ieškovė 2024 m. kovo 28 d. pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo I. K. suteiktą 45 000 Eur paskolą.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo gauta informacija, kad I. K. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl pirmosios instancijos teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi sustabdė civilinę bylą, iki paaiškės atsakovo I. K. civilinių teisių ir pareigų perėmėjas. I. K. palikimą (duomenys neskelbtini) priėmė atsakovas, todėl teismas 2025 m. sausio 21 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą ir pakeitė I. K. jo teisių ir pareigų perėmėju – atsakovu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu 45 000 Eur skolą priteisė ieškovei iš atsakovo.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus dokumentus, susijusius su I. K. sveikatos duomenimis, ieškovės 2023 m. lapkričio 21 d. siųsto raginimo I. K. įteikimu, paveldėjimo teisių perėmimu, nurodydamas, nurodydamas, kad šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, dalies šių dokumentų atsakovas negalėjo gauti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nes dar nėra gavęs paveldėjimo teisės liudijimo, o pirmosios instancijos teismas netyrė reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su palikimo priėmimo tvarka, neįvertino I. K. sveikatos būklės, nepašalino abejonių dėl paskolos sudarymo formos. Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nesutiko su šių naujų įrodymų priėmimu, nurodė, kad atsakovas turėjo galimybę pateikti šiuos duomenis pirmosios instancijos teismui.
Atsakovas 2026 m. rugsėjo 10 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus duomenis, susijusius su paveldėjimo teisių perėmimu, I. K. turėto nekilnojamojo turto pardavimu ir jo vadovautos UAB (duomenys neskelbtini) sudaryta paskolos sutartimi su (duomenys neskelbtini), ir paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad notaras atsakovui tik (duomenys neskelbtini) išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, todėl atsakovas įgijo galimybę gauti iš įvairių institucijų duomenis, susijusius su mirusio I. K. turtu.
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).
Tačiau kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, taip pat yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, nes teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai yra susiję su tam tikromis atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytomis I. K. ir ieškovės santykių aplinkybėmis, taip pat susiję su pirmosios instancijos teismo tirtais įrodymais. Ieškovė su šiais dokumentais yra susipažinusi, turėjo galimybę dėl pasisakyti atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas priima šiuo duomenis ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Atsakovas papildomus duomenis su paaiškinimais pateikė teismui 2026 m. rugsėjo 10 d., t. y., likus keturioms dienoms iki paskirto teismo posėdžio. Kadangi šie duomenys yra susiję su tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias atsakovas buvo nurodęs apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl ieškovės atliktų mokėjimo pavedimo vertinimo ir šalių teisinių santykių kvalifikavimo
Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024).
Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015; 2021 m. spalio 20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).
Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos neginčijamos aplinkybės, kad ieškovės 2021 m. gegužės 28 d. ir 2021 m. birželio 2 d. mokėjimo pavedimais I. K. pervedė iš viso 45 000,00 Eur, mokėjimo pavedimų paskirtyje nurodydama „skolinimas“. Taigi ieškovė tikrai perdavė I. K. 45 000,00 Eur sumą ir išreiškė savo valią, kad ši pinigų suma yra skolinama. Dėl to atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas šį pinigų pervedimą turėjo pripažinti dovanojimu. Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui teiktuose dokumentuose (atsiliepime, triplike, rašytiniuose paaiškinimuose) nei karto nenurodė, kad 45 000,00 Eur sumą ieškovė galėjo būti padovanojusi I. K.. Dėl to teismas neturėjo pareigos vertinti aplinkybių, kuriomis šalys nesirėmė. Tuo tarpu apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovės ir I. K. sutartis dėl 45 000 Eur paskolos turėjo būti rašytinė (CK 6.871 straipsnio 1 dalis), taip pat, kad paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesirėmė liudytojų parodymais (byloje nebuvo kviečiami ir apklausiami liudytojai), o vertino tik šalių pateiktus rašytinius įrodymus, tarp kurių esminiai yra ieškovės atlikti mokėjimo pavedimai ir pavedimuose ieškovės aiškiai raštu išreikšta valia, kad šios lėšos yra tik skolinamos. Dėl to ši ieškovės valia I. K. turėjo būti žinoma ir suprantama, jis turėjo suvokti, kad pervestas lėšas reikės grąžinti.
Atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde remiasi argumentu, kad pirmosios instancijos priėmė neleistinus įrodymus – ieškovės pateiktus kitoje, dar neišnagrinėtoje, civilinėje byloje Nr. e2-1077-1187/2025 (dabar Nr. e2-487-1187/2026) darytus teismo posėdžių įrašus su paties atsakovo paaiškinimais ir liudytojos I. K. parodymais. Nors pirmosios instancijos teismas ir priėmė šiuos duomenis, tačiau skundžiamame teismo sprendime jais nesirėmė ir jų įrodomosios reikšmės nevertino. Taigi šie kitos bylos duomenys neturėjo įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms apie ieškovės ir I. K. paskolos teisinius santykius.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai vertino visas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis. Byloje buvo nustatyta, kad I. K. trečiasis asmuo taip pat 2021 m. balandžio 7 d. pervedė 35 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „skolinimas“, o I. K. šią sumą grąžino 2022 m. balandžio 29 d., mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas“. Darytina išvada, kad I. K. su asmenimis, su kuriais jį siejo artimi ir pasitikėjimu paremti santykiai, nesudarydavo rašytinių paskolos sutarčių.
Pažymėtina, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teismui kiekvieną kartą nurodydavo skirtingas versijas apie, tai, kad I. K. ieškovės paskolintą sumą yra grąžinęs per trečiąjį asmenį ar grynais pinigais, kad per ieškovės sąskaitas nurodytą sumą faktiškai I. K. perdavė jo draugas A. R., kad dalis ieškovės suteiktos paskolos buvo įskaityta į jos nesumokėtą nuomą už gyvenimą atsakovui priklausančiame bute. Tačiau pirmosios instancijos teismas visas šias aplinkybes pripažino neįrodytomis. Atsakovas šiomis aplinkybėmis nebesiremia ir apeliaciniame skunde. Taigi duomenų, kad I. K. būtų grąžinęs ieškovei 45 000,00 Eur skolą, byloje nėra.
Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.873 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė buvo pateikusi savo atstovo – advokato AIE1 parengtą 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimą, kuriame buvo nurodytos 45 000 Eur paskolos suteikimo aplinkybės ir reikalavimas per 30 dienų grąžinti ieškovei paskolą, taip pat perspėjimas, kad nurodytu laiku negrąžinus paskolos, bus skaičiuojamos 5 proc. palūkanos ir bus kreipiamasi į teismą. Kartu pateiktas AB „Lietuvos paštas“ kvitas Nr. 034156, patvirtinantis, kad siunta I. K. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo siųsta 2023 m. lapkričio 21 d., siuntos Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiuo dokumentu, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog I. K. šį 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimą būtų kaip nors ginčijęs, ar būtų neturėjęs galimybės šiam reikalavimui paprieštarauti.
Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija šio 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimo teisėtumą, remdamasis aplinkybe, kad oficialioje AB „Lietuvos pašto“ internetinio tinklapio www.post.lt siuntų sekimo paieškos sistemoje įvedus pateiktame kvite nurodytą siuntos numerį (duomenys neskelbtini), sistema pateikia atsakymą, kad „siuntos numeris neegzistuoja arba netinkamas numerio formatas“. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo pateiktoje šio internetinio tinklapio kopijoje nurodyta, jog siuntos paieška buvo vykdyta 2026 m. kovo 25 d. t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams po siuntos išsiuntimo. Pažymėtina, kad tame pačiame internetiniame tinklapyje yra nurodyta, kad siuntų paieška nevykdoma, praėjus 6 mėn. nuo pašto siuntos išsiuntimo dienos (www.post.lt/lt/tarptautine-siuntu-paieska). Būtent dėl šios aplinkybės atsakovas nerado internetinėje siuntų paieškos sistemoje informacijos apie ieškovės siųstą raginimą. Duomenų, kad atsakovas būtų raštu tiesiogiai kreipęsis į AB „Lietuvos paštas“ dėl aptariamos siuntos, byloje nėra. Pripažintina, kad tiek ieškovės 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimas, tiek jo siuntimą patvirtinantis kvitas yra tinkami įrodymai.
Ieškovė 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimą I. K. išsiuntė adresu (duomenys neskelbtini). Tokį patį I. K. gyvenamosios vietos adresą ieškovė nurodė ir ieškinyje. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo adresu I. K. tuo metu jau nebegyveno, jo deklaruota gyvenamoji vieta buvo panaikinta (duomenys neskelbtini), o ieškovė šią aplinkybę žinojo. Byloje esantis ieškovės pateiktas Gyventojų registro išrašas patvirtina, kad 2023 m. lapkričio 21 d. I. K. deklaruota gyvenamoji vieta buvo būtent (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad tokia pat I. K. gyvenamoji vieta yra nurodyta ir jo mirties liudijime. Tuo tarpu atsakovo pateiktame Gyventojų registro išraše nurodyta, kad paties atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), deklaravimas buvo panaikintas savininko prašymu: (duomenys neskelbtini). Taigi iki pat mirties viešai deklaruota I. K. gyvenamoji vieta buvo tuo pačiu adresu, kuriuo ieškovė jam siuntė 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimą.
Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 straipsnio 2 dalis). Fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis).
Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu ir 2026 m. rugsėjo 10 d. pateikti duomenys patvirtina, kad I. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2022 m. balandžio 8 d. pirkimo– pardavimo sutartimi buvo pardavęs. Atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktas (duomenys neskelbtini) I. K. gyvenamosios vietos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad I. K. ieškovės 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimo siuntimo metu, tikėtina, savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu nebegyveno. Dėl to pripažintina, kad ir 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimas jam nebuvo įteiktas.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta reikšminga ir tą aplinkybę, kad ieškovė Vilniaus apygardos teisme 2024 m. rugsėjo 4 d. buvo pareiškusi I. K. ieškinį kuriuo ji prašė pripažinti, kad ½ dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei nuosavybės teise (civilinė byla Nr. e2-487-1187/2026). Minėtame ieškinyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė žinojo, jog I. K. ketina parduoti butą (duomenys neskelbtini), taip pat žinojo ir apie kitą I. K. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą. Taigi, nors ieškovė, siųsdama 2023 m. lapkričio 21 d. reikalavimą I. K. jo paskutinės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, formaliai savo pareikalavimo pareigą (CK 6.873 straipsnio 2 dalis) įvykdė tinkamai, tačiau kartu šio pareikalavimo neišsiųsdama kitu jai žinomu galimos I. K. gyvenamosios vietos adresu, neišnaudojo visų galimybių, kad I. K. tikrai realiai būtų informuotas apie jos reikalaujamą įvykdyti prievolę.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškinys teismo buvo priimtas 2024 m. balandžio 12 d. Teismas siuntė ieškinį su pranešimu dėl atsiliepimo pateikimo I. K. jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tikrino duomenis apie I. K. darbo vietą ir siuntė ieškinį su pranešimu jo darbo vietų UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) adresais. Pažymėtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu teismo 2024 m. gegužės 22 d. siųstų procesinių dokumentų I. K. įteikti nepavyko. Dėl to teismas pakartotinai išsiuntė procesinius dokumentus I. K. jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir pagal CPK 123 straipsnio 3 dalies taisykles pripažino procesinius dokumentus įteiktais.
Pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, kad jo gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). Būtent atsakovas 2024 m. rugpjūčio 13 d. išsiuntė pirmosios instancijos teismui elektroninį laišką, prašydamas atidėti bylos nagrinėjimą dėl sunkios jo tėvo sveikatos būklės, kartu pateikdamas medicininį pažymėjimą apie I. K. sveikatos būklę. Taigi, nors teismo procesiniai dokumentai, siųsti UAB (duomenys neskelbtini) buveinės adresu, esančiu (duomenys neskelbtini), grįžo neįteikti, tačiau apie ieškovės pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo, o kartu ir apie jos reikalavimą grąžinti skolą tiek I. K., tiek atsakovas iki 2024 m. rugpjūčio 13 d., tikėtina jau žinojo.
Pažymėtina, kad atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti medicininiai išrašai ir kiti dokumentai apie I. K. sveikatą nuo 2021 m. spalio 2 d. iki 2024 m. vasario 12 d. nepatvirtina, kad I. K. nuo paskolos gavimo iki ieškovės reikalavimo ją grąžinti ir kreipimosi į teismą būtų tokios būklės, kad negalėtų objektyviai tinkamai suvokti ir įvertinti savo veiksmų reikšmės. (duomenys neskelbtini).
Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018).
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nustatytų aplinkybių, susijusių su I. K. informavimu apie ieškovės reikalavimą grąžinti 45 000,00 Eur suteiktą paskolą, visuma leidžia pripažinti labiau tikėtiną aplinkybę, kad iki 2024 m. liepos 30 d. I. K. žinojo, kad ieškovė yra pareiškusi jam ieškinį ir reikalauja grąžinti skolą, taip pat turėjo galimybes iki 2024 m. liepos 30 d. pareikšti savo valią, kad jis nesutinkantis su ieškovės reikalavimu, nes šalių nesiejo paskolos teisniai santykiai, o 45 000,00 Eur suma buvo pervesta kitais pagrindais, ar ji buvo ieškovei grąžinta. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė įrodė, kad ją ir I. K. siejo būtent paskolos teisniais santykiai, todėl teisėtai priteisė ieškovei iš atsakovo (I. K. teisių perėmėjo) 45 000,00 Eur.
Dėl atsakovo, kaip mirusio skolininko teisų ir pareigų perėmėjo, atsakomybės ribų
Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto (CK 5.63 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo dienos, yra skirtas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad įpėdiniai, prieš priimdami palikimą, turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus ir galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai. Kartu minėtu teisiniu reglamentavimu sudaromos prielaidos civilinių santykių stabilumui, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų (priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto) sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). CK 5.63 straipsnyje įtvirtintoms kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo procedūroms atliekant įpėdinių informavimo apie palikėjo skolas bei civilinių teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo užtikrinimo funkcijas, jų tinkamą įgyvendinimą lemia ne informacijos pateikimo forma, o šios informacijos turinys bei jos pateikimas laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).
Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad apie ieškovės pareikštą ieškinį I. K. atsakovas žinojo dar iki I. K. mirties, nes 2024 m. rugpjūčio 13 d. elektroniniu paštu siuntė pirmosios instancijos teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl sunkios I. K. sveikatos būklės. Būtent atsakovo atstovė – advokatė, veikdama atsakovo interesais, (duomenys neskelbtini) pateikė teismui duomenis, kad I. K. mirė (duomenys neskelbtini), ir prašė sustabdyti civilinę bylą, kol įvyks teisių perėmimas. Dėl to pripažintina, kad atsakovas buvo laiku ir tinkamai informuotas apie ieškovės pareikštą reikalavimą, jam buvo žinomas palikėjo prievolės dydis. Dėl to atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad jis nebuvo informuotas apie skolą CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka.
Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios teisės normos formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ iš esmės reiškia tai, kad kreditoriai neturi teisės reikalauti, kad įpėdiniai, priėmę palikimą pagal apyrašą, patenkintų jų reikalavimus didesne apimtimi, negu yra vertas paveldėtas turtas. Taip pat kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią, įpėdiniui priėmus palikimą pagal apyrašą, teismas kreditoriui iš įpėdinio priteisia visą pagrįsta pripažintą reikalavimo sumą, tačiau nurodo, kad įpėdinis pagal prievoles atsako tik paveldėtu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018).
Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas I. K. palikimą priėmė pagal palikėjo sudarytą testamentą ir pagal antstolio (duomenys neskelbtini) sudarytą paveldimo turto apyrašą. Atsakovas šių duomenų nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, o pateikė tik kartu su apeliaciniu skundu. Atsakovas 2026 m. rugsėjo 10 d. apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė duomenis, patvirtinančius, kad notaras tik (duomenys neskelbtini) išdavė atsakovui paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, tačiau kartu (duomenys neskelbtini) atsisakė atlikti notarinį veiksmą ir išduoti atsakovui paveldėjimo teisės liudijimą į žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir gręžinį, esančius (duomenys neskelbtini), nes teisme yra iškelta civilinė byla pagal ieškovės ieškinį dėl ½ dalies šio turto pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo paveldėjimo teisių byla yra ilgai trunkanti ir sudėtinga, todėl aplinkybė, kad jis apie palikimo priėmimą pagal apyrašą neinformavo pirmosios instancijos teismo, nėra pagrindas pripažinti atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl jo atsakomybės už palikėjo I. K. skolas ribų nepagrįstais.
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas, tačiau, neturėdamas visų duomenų apie atsakovo palikimo priėmimo būdą, nepagrįstai nenurodė, kad atsakovas pagal mirusio I. K. prievoles ieškovei atsakovo tik paveldėtu turtu. Dėl to yra pagrindas iš dalies atsakovo apeliacinį skundą tenkinti ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, papildomai nurodant, kad atsakovas pagal I. K. prievoles ieškovei atsako tik paveldėtu turtu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas ir buvo pakeistas, tačiau juo iš esmės liko patenkinti visi ieškovės reikalavimai, o pats sprendimas tik buvo papildytas galimu šių reikalavimų apribojimu, kuris teismo sprendimo priėmimo dieną nėra ir negali būti žinomas. Dėl to pirmosios instancijos teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeistinas.
Ieškovė pateikė duomenis, kad už apeliacinio skundo parengimą atstovui sumokėjo 2 500,00 Eur. Atsakovas už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 900,00 Eur žyminį mokestį. Duomenų apie patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas atsakovas iki teismo posėdžio pradžios apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo tik papildytas, nekeičiant jo esmės, o didžioji dalis apeliacinio skundo argumentų buvo atmesta, teismas sprendžia, kad faktiškai buvo patenkinta tik 10 proc. atsakovo reikalavimų.
Ieškovės patirta 2 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 8.11 punktą numatyto 3 284,84 Eur maksimalaus dydžio, mokėtino už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Dėl to ieškovei iš atsakovo priteistinos 2 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atsakovui iš ieškovės priteistina 90,00 Eur sumokėto žyminio mokesčio dalis.
Apeliacinės instancijos teisme procesinių dokumentų siuntimo išlaidų nėra, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 37, 38 straipsniais, 325 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija
nutaria:
Atsakovo ATS1 apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. sprendimą ir išdėstyti jį taip:
Ieškovės IES1 ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš atsakovo ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 45 000 Eur (keturiasdešimt penkis tūkstančius eurų) negrąžintos paskolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (45 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. balandžio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nustatant, kad atsakovas ATS1 pagal I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) , mirusio (duomenys neskelbtini), prievoles ieškovei IES1 atsako tik paveldėtu turtu.
Priteisti ieškovei IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš atsakovo ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 42,80 Eur (keturiasdešimt du eurus 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Priteisti ieškovei IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš atsakovo ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 2 250,00 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt eurų 0 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.
Priteisti atsakovui ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš ieškovės IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 90,00 Eur (devyniasdešimt eurų 0 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.