Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą apeliantės (atsakovės) mažosios bendrijos „Prezidentinis Projektas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Kaunas“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Prezidentinis Projektas“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovės skola už per laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. sausio 31 d. suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir kitas paslaugas iš viso yra 4 233,19 Eur, iš kurios 149,89 Eur sudaro metinės palūkanos.

Ieškovė nenurodė konkrečių PVM sąskaitų – faktūrų, jų apmokėjimo terminų ir tikslaus netesybų už kiekvienos konkrečiai PVM sąskaitos – faktūros neapmokėjimą apskaičiuotą dydį. Nepateikta, kad šalys apskritai buvo sutarusios dėl netesybų. Be to, prašomos priteisti netesybos viršija nustatytą ieškinio senatį, kurią atsakovė prašo taikyti. Ieškovė nepateikė nei PVM sąskaitų – faktūrų, kuriomis grindžia reikalavimo teises, nei nurodė kokiu konkrečiu teisiniu ir faktiniu pagrindu jos buvo išrašytos.

Ieškinyje ieškovė nenurodo ir nepaaiškina, kaip konkrečiai susidarė ir buvo apskaičiuota tariama atsakovės skola už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir kitas paslaugas, kokios tai yra paslaugos, kur, kada ir kieno užsakymu / pritarimu jos buvo atliktos. Pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė paslaugas teikė netinkamai, todėl turi atlyginti už netinkamai suteiktas paslaugas. Ieškovė neteikė informacijos apie atliktus darbus, neleido atsakovei įsitikinti sąskaitų realumu, pagrįstumu ir teisėtumu.

Ieškovė piktnaudžiauja savo teisėmis: 1) ieškovė pareiškė ieškinį neinformavusi atsakovės apie pareigą apmokėti už paslaugas, kaip tai nustatyta teisės aktuose; 2) nors atsakovė reikalavo pateikti informaciją apie namo administravimo procesą, statybos darbų sutartis, tačiau ieškovė nepateikė tokių duomenų, pažeisdama savo pareigas, todėl egzistuoja pagrindas skirti baudą.

Atsakovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo dėl neva ieškovės sukeltos žalos dėl remonto darbų stabdymo / trukdymo atlikti darbus neatitinka vienašalio įskaitymo reikalavimui taikomų kriterijų. Atsakovės 2025 m. kovo 28 d. rašte nurodoma, kad atsakovė dėl šių veiksmų neva patyrė 3 670 Eur be PVM žalą. Tačiau neegzistuoja ieškovės neteisėti veiksmai, kadangi ji veikė protingai, rūpestingai ir sąžiningai, tinkamai reagavo į daugiabučio namo gyventojų skundus, pagrįstai atliko atsakovės vykdomų darbų patikrinimą bei nustačiusi objektyviai egzistuojančias aplinkybes kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, tinkamai įgyvendindama bendrojo naudojimo objektų administratoriui suteikiamas teises ir pareigas. Atsakovė neįrodė tariamai patirtos žalos realumo bei priežastinio ryšio. Atsakovės tariamas žalos atlyginimo reikalavimas į ieškovę, yra nepagrįstas, objektyviai neegzistuojantis, negaliojantis, nevykdomas, neapibrėžtas, nepriešpriešinis ir nevienarūšis ieškovės skolos reikalavimui, tuo labiau, šalys net neturi viena kitai abipusių teisių ir pareigų.

Ieškovės tariama skola dėl neva nesumokėto nuomos mokesčio neegzistuoja, kadangi nebuvo ir negalėjo būti sudaroma nuomos sutartis. Atsakovė neįrodė, jog, pirma, būtent ieškovės darbuotojai faktiškai naudojosi atsakovo patalpų dalimi, antra, kad tokie tariami ieškovės darbuotojai apskritai turėjo įgaliojimus sudaryti nuomos sutartį su atsakove. Atsakovė pateikia klaidingas aplinkybes, kadangi, nors teigia, jog neva atsakovės patalpų dalimi ieškovės darbuotojai faktiškai naudojosi laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 26 d. iki 2025 m. kovo 27 d., tačiau ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė dar vėliausiai 2024 m. kovo 21 d. atliko atsakovės patalpų apžiūrą ir pašalino visus šilumos punkte rastus daiktus. Patalpos nebuvo tinkamos naudoti, be to, tariama nuomos kaina nepagrįsta ir neprotinga.

Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog skolų valdymo ataskaita yra tinkama įrodinėjimo priemonė, t. y. atsakovei neigiant jos pagrįstumą, tenka pareiga pagrįsti, kodėl joje nurodyti duomenys laikytini nepagrįstais. Ieškovė atsakovei teikė sąskaitas, kuriose nurodomos visos atsakovei bendrojo naudojimo objektų administratoriaus suteiktos paslaugos, taip pat pateikiami atlikti papildomi remonto ar avarijų likvidavimo darbai bei šių darbų atlikimo pagrindas. Atsakovės argumentai, kad ji sąskaitų negaudavo, paneigiami pačios atsakovės 2024 m. kovo 18 d., 2024 m. spalio 1 d. ir 2025 m. kovo 28 d. pranešimais dėl vienašališko įskaitymo, kuriose nurodomi net sąskaitų numeriai. Atsakovė sistemingai ir tęstinai siekia neteisėtu būdu išvengti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų išlaikymo pareigos vykdymo.

Atsakovė nepagrįstai laikosi pozicijos, jog neva ieškovė reikalauja netesybų atlyginimo. Pažymėta, kad ieškovė skaičiuoja 5 proc. metines palūkanas už sumą, kurią atsakovė vėluoja sumokėti. Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimo laikotarpį, t. y. nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. sausio 31 d., darytina išvada, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo taikyti 5 metų ieškinio senatį ieškovės reikalavimui dėl palūkanų priteisimo.

Atsakovė neįrodė, jog ieškovė būtų pareiškusi akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, todėl civilinėje byloje nekyla pagrindo ieškovės veiksmus vertinti kaip akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą.

Atsakovės nustatyta nuomos kaina yra pagrįsta rinkos kainomis, su kurios dydžiu atsakovė sutiko konkliudentiniais veiksmais, kadangi toliau neatlaisvino patalpų. Net jei ieškovė ir nežinojo, jog jos darbuotojai naudojasi atsakovės patalpomis, būdama protinga, rūpestinga ir sąžininga, turėjo išsiaiškinti atsakovės nurodytas aplinkybes ir pareikalauti, kad darbuotojai nesinaudotų patalpomis, o to nepadariusi – turi prisiimti neigiamus savo neveikimo padarinius. Todėl atsakovė pagrįstai atliko įskaitymą. Dalis ieškovės ieškiniu reikalaujamos sumokėti skolos už patalpų administravimą yra susijusi būtent su tomis patalpomis, kuriomis naudojosi pati ieškovė, todėl komunalinės išlaidos bet kuriuo atveju turėtų tekti pačiai ieškovei.

Ieškovė piktnaudžiavo savo kaip namo administratoriaus teisėmis, reiškė visiškai nepagrįstus reikalavimus bei institucijoms teikė akivaizdžiai melagingus skundus. Dėl šių institucijų neteisėtais jau pripažintų ieškovės veiksmų atsakovė patyrė reikšmingą žalą. Net jei ir nebūtų nustatyta žala, nesumokėtas nuomos mokestis viršija ieškinio reikalavimus.

Ieškovė nenurodo ir nepaaiškina, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu į atsakovei išrašytas PVM sąskaitas – faktūras yra įtraukta visa eilė darbų ir paslaugų, kurios arba niekaip nesusijusios su namo administravimo veikla (pavyzdžiui, žyminis mokestis, paieška registruose), arba joms nebuvo gautas privalomas namo gyventojų sutikimas, jų niekas neužsakė. Ieškovė neturėjo teisinio pagrindo inicijuoti ir organizuoti rangos darbų, kai dėl jų nebuvo priimtas teisėtas butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas. Ieškovė neįrodė, kad tokie susirinkimai buvo rengiami.

Jei teismas nuspręstų patenkinti visą ar dalį ieškinio, atsakovė pažymėjo, kad ieškovei neturėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, kadangi būtent ieškovė nevykdė jai, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorei, tenkančios pareigos informuoti savininkus apie planuojamus ar atliktus darbus, jų pagrindimą ir sąnaudų pobūdį. Atsakovė dėl ieškovės veiksmų neturėjo galimybės iki bylos iškėlimo įsitikinti išlaidų pagrįstumu, o tai nulėmė teisminį ginčą, kurio galėjo ir nebūti, jei ieškovė būtų tinkamai informavusi atsakovę. Todėl, vadovaujantis CK 6.249 bei CPK 93 straipsniais, neegzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Priimtas sprendimas yra iš esmės be motyvų, kadangi nėra atskleista nei įrodymų vertinimo logika, nei atsakyta į esminius atsakovės argumentus. Teismas apskritai nepasisakė dėl atsakovės aiškiai ir motyvuotai pareikšto prašymo taikyti ieškinio senatį netesybų (palūkanų) dalyje, nors šis klausimas turi savarankišką teisinę reikšmę ginčo baigčiai. Nevertino atsakovės argumentų dėl ieškovės padarytų teisės aktų pažeidimų, t. y. kad ginčo statybos rangos darbai buvo tariamai įsigyti nesilaikant imperatyviųjų teisės normų: nevykdant privalomų pirkimų procedūrų, sudarant sandorius su susijusiais ūkio subjektais, negavus butų ir kitų patalpų savininkų pritarimo CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas nepasisakė dėl atsakovės argumento, kad, negavus gyventojų sprendimo ir nesilaikant teisės aktuose nustatytų procedūrų, administratorius neturi teisės vienašališkai inicijuoti darbų ir reikalauti jų apmokėjimo. Nepateiktas joks motyvuotas vertinimas, ar ieškovė įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, ar įrodė darbų poreikį, jų atlikimo faktą, kainos pagrįstumą ir išlaidų paskirstymo teisėtumą. Sprendimas priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus ar apskritai nenagrinėjus civilinėje byloje pateiktų įrodymų ir aplinkybių, netinkamai motyvuotas, priimtas pažeidus įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, materialiąsias teisės normas, nukrypstant nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Sprendimu neteisėtai ir nepagrįstai konstatuota, kad tariamai ieškovė nesinaudojo atsakovės patalpomis, nors šią aplinkybę patvirtina pateikti vaizdo įrašai, fotonuotraukos, liudytojų parodymai. Šios aplinkybės galiausiai neneigė ir pati ieškovė. Atsakovė teikė reikalavimus ieškovei atlaisvinti patalpas arba mokėti nuomos mokestį. Gavusi šiuos atsakovės reikalavimus ieškovė faktiniais veiksmais akceptavo atsakovės nuomos sutarties sąlygas – toliau naudojosi patalpomis, neprieštaravo dėl atliekamų įskaitymų, todėl konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis, kuria ieškovė iš atsakovės 2023 m. balandžio 26 d. – 2025 m. kovo 27 d. laikotarpiu nuomojosi patalpų dalį, plane pažymėta indeksu R32-16, kurios plotas 22,70 kv. m., už 10 Eur / kv. m per mėnesį kainą. Atsakovė atliko įskaitymą 2025 m. kovo 28 d. raštu.

Ieškovės pozicija dėl naudojimosi patalpomis yra prieštaringa, t. y. ji kartu ir teigia, ir neigia, jog jos darbuotojai dvejus metus naudojosi atsakovės patalpomis. Ieškovė nenurodė ir nepaaiškino, kokią konkrečiai bendrą namo inžinerinę įrangą du metus kiekvieną darbo dieną galėjo prižiūrėti trys ieškovės darbuotojai. Aplinkybę, jog ieškovė naudojosi atsakovei priklausančiomis patalpomis patvirtina ir už remonto darbus patalpose atsakingu paskirtas asmuo. Kadangi atsakovė atliko įskaitymą, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę.

Teismas visiškai nepasisakė dėl senaties taikymo, nors atsakovė nurodė, kad ieškovė nepateikė už kokį laikotarpį prašomos netesybos, neįrodė, kad šalys buvo sutarusios dėl netesybų. Ieškinys pateiktas praleidus senaties terminą dėl netesybų priteisimo, todėl teismas turėjo taikyti ieškinio senatį.

Ieškovė taip ir neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, nenurodė kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu, už kokius konkrečiai atliktus darbus ar suteiktas paslaugas išrašė PVM sąskaitas – faktūras ir pan. Kokios tai yra paslaugos, kur, kada ir kieno užsakymu / pritarimu jos buvo atliktos, kas ir kada apskritai pritarė jų atlikimui. Taip pat kaip, kokia proporcija išlaidos buvo padalintos visiems gyventojams, įskaitant atsakovę. Atsakovei nuosavybės teise priklauso 21 vnt. iš 55 vnt. Name esančių patalpų, arba 38,18 proc. name esančių patalpų. Todėl didžiąja dalimi atvejų namo gyventojų susirinkimuose nedalyvaujant visiems savininkams būtent atsakovės balsas yra lemiamas, sprendžiant ar apskritai reikalinga atlikti ir kokia kaina atlikti konkrečius namo remonto darbus. Tuo tarpu atsakovei nėra žinoma, kad namo gyventojai susirinkime būtų pritarę darbų atlikimui, kuriuos ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai įtraukė į atsakovei išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Nagrinėjamu atveju teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto jokio sprendimo dėl konkrečių statybos darbų atlikimo, jiems nėra gautas namo butų ir patalpų savininkų sutikimas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie galėtų įrodyti, jog šie statybos rangos darbai apskritai būtų faktiškai atlikti. Atitinkamai bet kuriuo atveju neegzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas priteisti skolą už statybos rangos darbus, kurie, jei ir užsakyti, atlikti šiurkščiai pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų nuostatas. Pati ieškovė pripažino, jog statybos rangos darbus, už kuriuos apmokėti reikalauja reikšdama ieškinį, užsakė nesilaikydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų – negavusi gyventojų pritarimo, neorganizavusi viešųjų pirkimų procedūrų. Vien ši aplinkybė yra savarankiškas pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti, o ieškinį – atmesti.

Nagrinėjamu atveju net 4 083,3 Eur tariamos skolos dalis yra už tariamai atliktus remonto / keitimo / montavimo darbus, susijusius su stogo ar lietaus nuotekų sistemos remonto darbais, tačiau ieškovė ne tik jų nebuvo įtraukusi į numatomų atlikti darbų planus, nei teikė juos svarstyti patalpų savininkų susirinkime, nei gavo patalpų savininkų pritarimus, nei vykdė konkursą dėl šių darbų įsigijimo, nei dėl jų sudarė statybos rangos darbų sutartį, nei pateikė įrodymus, kad šie statybos rangos darbai apskritai buvo atlikti. Byloje neegzistuoja jokie įrodymai, kurie galėtų patvirtinti namo konstrukcijų defektų pobūdį, mastą bei apimtį, kurie leistų spręsti, jog iš tiesų buvo šalinta avarinė būklė. Atitinkamai neegzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas reikalauti atsakovės apmokėti už statybos rangos darbus, kurie net jei ir buvo atlikti, tai šiurkščiai pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų nuostatas, negavus name esančių butų ir patalpų savininkų pritarimo.

Ginčijami defektų aktai buvo surašyti ir išduoti ne nepriklausomų statybos ekspertų, ne kvalifikuotų trečiųjų asmenų ar pačios ieškovės, veikiančios kaip namo administratorius, bet paties darbus atlikusio rangovo – UAB „Mano būstas priežiūra“. Nesant nepriklausomo vertinimo ar administratoriaus patvirtinimo, defektų aktai negali būti laikomi pakankamu ir patikimu įrodymu apie realiai egzistavusius defektus, jų mastą ar būtinų darbų pagrįstumą. Nurodo, kad pavyzdžiui, apžiūros akte Nr. DA616096 konstatuota, kad netinkamai buvo atlikti ankstesni statybos rangos darbai, buvo naudotos brokuotos detalės, tačiau ieškovė nesiėmė jokių veiksmų tam, kad netinkamai statybos rangos darbus atlikę rangovai ištaisytų savo atliktų statybos rangos darbų trūkumus.

Kaip matyti iš ieškovės pateiktų atliktų darbų aktų projektų, didžioji dalis ginčo statybos rangos darbų įsigyta iš ieškovės grupei priklausančios įmonės UAB „Mano būstas priežiūra“. Kitaip tariant, negavusi gyventojų sutikimo ieškovė statybos rangos darbus už pačios sugalvotą kainą įsigijo iš pačios savęs, taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, nėra jokių duomenų apie tai, kad visus ginčo statybos rangos darbus ieškovė būtų įsigijusi pagal teisės aktuose nustatytas procedūras.

Sprendimu nepagrįstai ieškovės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, kadangi būtent ieškovė nevykdė jai, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorei, tenkančios pareigos informuoti savininkus apie planuojamus ar atliktus darbus, jų pagrindimą ir sąnaudų pobūdį. Tik inicijavus teisminį procesą ieškovė pradėjo vykdyti savo kaip namo administratorės funkcijas. Ieškovės teisės aktuose įtvirtintų funkcijų vykdymo išlaidų atlyginimas negali tekti atsakovei vien dėl tos priežasties, jog šią savo pareigą ieškovė nusprendė vykdyti tik bylos nagrinėjimo metu ir tik pasitelkusi atstovą. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovė yra įdarbinusi mažiausiai vieną aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčią teisininkę, kuri yra įgaliota vesti civilines bylas jos vardu. Byla nėra tokia sudėtinga, kompleksinė, kad jos negalėtų vesti visus reikiamus įgaliojimus turintis profesionalus teisininkas. Teismai ankstesnėse ieškovės inicijuotose civilinėse bylose ne kartą yra konstatavę ieškovės piktnaudžiavimą bylinėjimosi išlaidų priteisimo institutu, nepagrįstai reikalaujant priteisti niekada nepatirtas arba dirbtinai padidintas bylinėjimosi išlaidas.

Byloje buvo nagrinėjamas ieškinio reikalavimas dėl 4 233,19 Eur skolos priteisimo, t. y. dėl mažesnės nei 5 000,00 Eur sumos. Ši aplinkybė patvirtina, jog bylos nagrinėjimui buvo aktualios CPK 441 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Atsižvelgdamas į bylos medžiagą, teismas pagrįstai ir teisėtai, sutrumpintų motyvų būdu pasisakė dėl visų bylai reikšmę galėjusių turėti atsakovės keliamų abejonių, o dėl kitų deklaratyvių jos argumentų, kurių ji net nesugebėjo jokiomis priemonėmis pagrįsti, teisėtai nepasisakė. Vadovaujantis bylos medžiaga, galima daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas tenkino ieškinį ir atmetė atsakovės nepagrįstus argumentus.

Pažymėjo, kad remiantis kasacinio teismo praktika, ieškovei nekilo procesinė pareiga tikslinti ieškinį ir reikšti atskirą reikalavimą dėl atsakovės atlikto įskaitymo pripažinimo neteisėtu, kadangi teismas turi tikrinti įskaitymo teisėtumą, net ir nesant priešpriešinio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės nustatė, kad atsakovės atliktas vienašalis įskaitymas negali būti laikomas teisėtu.

Atsakovė neįrodė, kad ieškovės darbuotojai naudojosi jos patalpomis, kadangi: 1) pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nufilmuotos patalpos yra tos patalpos, kurios priklauso atsakovei; 2) vaizdo įrašai neturi metaduomenų, t. y. negalima nustatyti, kada jie padaryti; 3) nenustatyta, kad nufilmuoti asmenys yra ieškovės darbuotojai; 4) tinkamas įrodymas galėjo būti tik antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo aktas; 5) įrašai padaryti tose pačiose patalpose, todėl neįrodyta aplinkybė, kad asmenys persikraustė į kitas ieškovės patalpas; 6) net ir tuo atveju, jeigu būtų laikytina, kad ieškovės darbuotojų buvimo name, o ypač namo šilumos punkto patalpose, faktas yra nustatytas, negali būti vertinama, jog neva tokiu būdu buvo sudaryta nuomos sutartis dėl namo šilumos punkto patalpų; 7) atsakovė neįrodė, kad būtent tariami ieškovės darbuotojai įrengė nurodomas patalpas; 8) nėra įrodymų, kad patalpos buvo perduotos ieškovei naudotis; 9) atsakovė du metus nesiėmė veiksmų iškeldinti jos minimus asmenis iš neva užimtų patalpų; 10) atsakovė neišrašė nei vienos sąskaitos už nuomą; 11) nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad faktiškai buvo naudojamasi patalpomis iki 2025 m. kovo 27 d.; 12) pateikti ASM1 parodymai raštu neatitinka CPK 192 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos formos reikalavimų ir yra neleistini įrodymai.

Pažymėjo, kad ne bet kas gali sudaryti nuomos sutartį, o šiuo atveju tokia sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovė neįrodė nuomos kainos pagrįstumo, kadangi patalpos neatitinka net minimalių higienos normų reikalavimų. Atsakovės pozicija dėl nuomos mokesčio dydžio taip pat viso proceso metu nebuvo nuosekli. Byloje nebuvo pareikštas atsakovės priešieškinis dėl neva nesumokėto patalpų nuomos mokesčio, darytina išvada, kad atsakovės atsikirtimai į ieškovės reikalavimus, nurodant, jog neva buvo atlikti vienašaliai įskaitymai, yra laikytini esančiais už bylos nagrinėjimo ribų, todėl šios atsakovės nurodomos aplinkybės nėra laikytinos teisiškai reikšmingomis sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

Jeigu ieškovė organizuoja remonto darbus pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, vadovaudamasi Nuostatų 7.7. punktu ir STR 1.07.03:2017 96 punktu, tuomet remonto darbų pirkimai nėra atliekami atsakovės nurodoma Centrinės perkančiosios organizacijos valdoma ir administruojama informacinė sistema Elektroninių pirkimų centras.

Ieškovė sąžiningai dalyvavo bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, neatliko jokių piktnaudžiavimo procesu veiksmų, vykdė teismo įpareigojimus bei aktyviai siekė tinkamai įgyvendinti pažeistas teises ir įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Todėl darytina išvada, kad atsakovė neįrodė jokių ieškovės akivaizdžiai nesąžiningų procesinių veiksmų, kurių nesąžiningumas nekeltų jokių abejonių, todėl teismas pagrįstai vadovavosi „pralaimėjęs moka“ principu ir ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos esmės neatskleidimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų, pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra bylos pakartojimas. Byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama kitais aspektais negu tai yra daroma pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013; kt.).

Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-881/2019).

Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019; kt.). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Būtent asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis). Bylos nagrinėjimo ribas taip pat apibrėžia atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-823/2024 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Ginčo atveju ieškovė ieškiniu prašė priteisti skolą už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. sausio 31 d., o atsakovė atsikirsdama į ieškovės ieškinį nurodė, kad: 1) skola neegzistuoja, nes ji atliko įskaitymą iš ieškovės atsakovei mokėtino nuomos mokesčio bei ieškovės padarytų nuostolių; 2) netesyboms turi būti taikoma ieškinio senatis; 3) į atsakovei išrašytas PVM sąskaitas – faktūras yra įtraukta darbų ir paslaugų, kurios arba niekaip nesusijusios su namo administravimo veikla, arba joms nebuvo gautas privalomas namo gyventojų sutikimas, jų niekas neužsakė. Ieškovė neturėjo teisinio pagrindo inicijuoti ir organizuoti rangos darbų, kai dėl jų nebuvo priimtas teisėtas butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas; 4) tinkamai nebuvo atliktos rangos darbų pirkimo procedūros; 5) atsakovė patyrė žalos sustojus darbams, dėl ieškovės veiksmų skundžiant atsakovę institucijoms; 6) ieškovei neturi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, kadangi ji neinformavo savininkų apie planuojamus ar atliktus darbus, jų pagrindimą ir sąnaudų pobūdį, kas nulėmė teisminį ginčą, atsakovei negalint įsitikinti jų pagrįstumu.

Pirmiausia paminėtina, kad CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas prievolės pasibaigimo būdų – prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas , kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnis 1, 2 dalys). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų.

Teismų praktikoje pažymėta, jog tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu, turi būti šios sąlygos: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017, 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185-701/2021).

Atsakovė, teigdama, kad prievolė sumokėti ieškovei pasibaigė nuostolių atlyginimo prievolės įskaitymu, turi įrodyti tiek aptartas įskaitymo sąlygas, tiek įskaitymo atlikimo – pranešimo apie įskaitymą – faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019). Tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, kad prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl įskaitymo, įvykusio iki bylos iškėlimo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis yra teisėtas. Kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015).

Atsižvelgiant į šios nutarties 17-19 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar įskaitymas iš tikrųjų buvo atliktas ir ar jis atitiko CK 6.130–6.131 straipsniuose nustatytas sąlygas, t. y. ar šalys turėjo abipusių, priešpriešinių, vienarūšių, galiojančių, vykdytinų ir apibrėžtų reikalavimų, ar buvo padarytas aiškus ir nedviprasmiškas pareiškimas apie įskaitymą, ar apie jį buvo pranešta kitai šaliai, taip pat ar nebuvo CK 6.134 straipsnyje nustatytų įskaitymo draudimų. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė, o apsiribojo formaliu nurodymu, kad teismui nepateikti leistini įrodymai, pagrindžiantys atsakovės teiginius dėl atliktų vienašališkų sprendimų (įskaitymų) dėl neva patirtų nuostolių.

Skundžiamame sprendime nėra nurodyta, ar teismas laikė, kad įskaitymo pareiškimas apskritai nebuvo padarytas, ar kad jis buvo nepakankamai aiškus, ar kad atsakovės priešpriešinis reikalavimas neegzistavo, ar kad jis nebuvo vykdytinas, neapibrėžtas, nevienarūšis, ginčytinas, ar kad egzistavo kiti įstatyme nustatyti įskaitymo draudimai. Dėl to nėra galimybės patikrinti, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu teismas atmetė atsakovės atsikirtimą dėl įskaitymo. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės argumentų dėl susiklosčiusių faktinių nuomos santykių ir su tuo susijusio įskaitymo. Tai, kad iš vaizdo įrašo, teismo vertinimu, negalima nustatyti jo padarymo laiko, vietos ar sąsajos su ginčo patalpomis, gali turėti reikšmės šio įrodymo sąsajumui, patikimumui ir įrodomajai reikšmei, tačiau vien šio įrodymo atmetimas nepanaikina teismo pareigos įvertinti visus kitus atsakovės pateiktus duomenis. Byloje liko neatsakyta į esminį bylos klausimą – ar atsakovės nurodytas įskaitymas, kaip vienašalis sandoris, buvo atliktas ir ar jis atitiko CK 6.130 – 6.131 straipsnių sąlygas. Šis trūkumas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą, todėl sudaro pagrindą konstatuoti proceso teisės normų pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog atsakovė byloje nepareiškė ieškovei priešpriešinių reikalavimų dėl deklaruojamos žalos ar nuostolių atlyginimo, savaime nepaneigia atsakovės atsikirtimo, grindžiamo įskaitymu, teisinės reikšmės. Kai atsakovė ginasi nuo ieškinio nurodydama, kad ieškovės reikalaujama prievolė yra pasibaigusi dėl jau atlikto priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, toks atsikirtimas vertintinas kaip materialusis teisinis atsikirtimas į ieškinį, o ne kaip savarankiškas reikalavimas, kurio nagrinėjimui visais atvejais būtinas priešieškinis.

Pažymėtina, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Įstatymo reikalavimus atitinkančiu gali būti laikomas tik pagrįstas ir teisėtas teismo procesinis sprendimas, kuriame pateikti aiškūs ir pakankami motyvai dėl bylos baigčiai svarbių aspektų, išplaukiantys iš išsamaus teisiškai reikšmingų aplinkybių, šalių argumentų ir įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas). Kartu kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

Teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad teismas privalo išanalizuoti visus procesiniuose dokumentuose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar teismo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009).

Ginčo atveju atsakovė atsikirsdama į ieškinį prašė taikyti ieškinio senaties terminą netesyboms. Toks atsikirtimas yra savarankiškas materialiosios teisės argumentas, galintis turėti tiesioginę reikšmę priteistinos sumos dydžiui. Pirmosios instancijos teismas dėl šio atsakovės argumento nepateikė jokių motyvų, nepateikė teisinio vertinimo, apsiribodamas pasakymu, kad nagrinėjimo metu atsakovės pretenzijos ieškovės atžvilgiu laikytinos bandymu išvengti atsiskaitymo su ieškove, tačiau toks motyvų pateikimas ginčo atveju nėra tinkamas.

Atsakovė procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodė, kad į atsakovei išrašytas PVM sąskaitas – faktūras yra įtraukta darbų ir paslaugų, kurios arba niekaip nesusijusios su namo administravimo veikla, arba joms nebuvo gautas privalomas namo gyventojų sutikimas, jų niekas neužsakė. Ieškovė neturėjo teisinio pagrindo inicijuoti ir organizuoti rangos darbų, kai dėl jų nebuvo priimtas teisėtas butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas.

Pažymėtina, kad pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta šios taisyklės išimtis, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-684/2017).

Taigi nagrinėjamu atveju, atsakovei triplike pateikus atitinkamus argumentus, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar ginčo darbai buvo privalomieji statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimo darbai, kuriems savininkų sutikimas nėra būtinas, ar tai buvo kiti darbai, kuriems turėjo būti priimtas butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovė triplike nurodė ne vieną sąskaitose nurodoma ieškovės užsakytą darbą, dėl kurių, jos teigimu, nebuvo gautas savininkų sutikimas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino. Sprendime nėra aiškiai nurodyta, kuriuo teisiniu pagrindu atsakovei kilo pareiga apmokėti jos ginčijamų darbų išlaidas – savininkų sprendimu, privalomaisiais statinio priežiūros reikalavimais, avariniu poreikiu ar kitu pagrindu. Dėl to sprendimo motyvai neleidžia patikrinti, ar teismas tinkamai taikė CK 4.83–4.85 straipsnių nuostatas.

CK 4.84 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų administratoriai administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus. Bendrojo naudojimo objektų administratorius, kuris yra perkančioji organizacija, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme, su administruojamu namu susijusias paslaugas, prekes ir darbus perka vadovaudamasis šiuo įstatymu. Bendrojo naudojimo objektų administratorius, kuris nėra perkančioji organizacija, pirkimus atlieka vadovaudamasis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, naudodamasis Vyriausybės įsteigtos centrinės perkančiosios organizacijos valdomomis ir administruojamomis informacinėmis sistemomis arba kitu būdu, kai nėra galimybės paslaugų, prekių ir darbų įsigyti naudojantis šiomis sistemomis, taip pat kai namo bendrojo naudojimo objektų gedimų, defektų šalinimo, avarijų lokalizavimo darbus administratorius privalo organizuoti nedelsiant, kad būtų išvengta pavojaus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, arba galimi dideli materialiniai nuostoliai. Perkant kitu būdu, bendrojo naudojimo objektų administratoriui draudžiama pirkti iš ūkio subjektų, kurie su juo sudaro susijusių ūkio subjektų grupę, kaip tai apibrėžta Konkurencijos įstatyme. Butų ir kitų patalpų savininkai gali priimti sprendimą netaikyti šio draudimo. Šis draudimas taip pat netaikomas, kai susiję ūkio subjektai pateikia didžiausio ekonominio naudingumo pasiūlymą. Butų ir kitų patalpų savininkai neprivalo apmokėti išlaidų, kurias bendrojo naudojimo objektų administratorius patyrė pažeisdamas šį draudimą, taip pat gali priimti sprendimą netaikyti šioje dalyje nurodyto reikalavimo pirkti naudojantis Vyriausybės įsteigtos centrinės perkančiosios organizacijos valdomomis ir administruojamomis informacinėmis sistemomis.

Atsakovė taip pat nurodė, kad ginčo darbai galėjo būti įsigyti nesilaikant administratoriui taikomų pirkimų procedūrų ir sudarant sandorius su susijusiais ūkio subjektais be savininkų pritarimo. Skundžiame sprendime šie atsakovės argumentai neįvertinti. Nenustačius, kokiu būdu buvo parinktas rangovas, ar buvo laikytasi taikytinų procedūrų, nebuvo atsakyta į reikšmingus atsakovės argumentus, kurie vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 8 dalimi, galėtų sudaryti pagrindą nepriteisti bendrojo naudojimo objektų administratoriui už atitinkamus darbus, kurie pažeidė 31 punkte nurodytą draudimą.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, o įrodymų vertinimas neatitinka CPK 185 straipsnyje nustatyto visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo standarto.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, sprendžia, kad šalių ginčo nagrinėjimas nėra įmanomas apeliacinės instancijos teisme, kadangi ieškinio nagrinėjimas reikštų bylos nagrinėjimą beveik visa apimtimi, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties, be to, šalis, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl pateiktų įrodymų vertinimo (kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino), prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai vertino įrodymus bei visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, todėl atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendimas naikinamas ir byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas išspręstinas šio teismo iš naujo išnagrinėjus bylą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.