Vilniaus apygardos teismo nutartis

J. D. Institucijos 2026 m. vasario 12 d. nutarimu nubaustas už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 2 dalyje, numatyto administracinio nusižengimo padarymą ir jam skirta administracinė nuobauda – 500 Eur dydžio bauda su specialiosios teisės atėmimu (teisės vairuoti transporto priemones) 12 mėnesių, už tai, kad jis vairavo transporto priemonę darydamas kelių eismo taisyklių pažeidimus iš chuliganiškų paskatų, keliant pavojų eismo saugumui, savo bei kitų žmonių saugumui, t. y. 2025 m. lapkričio 26 d., apie 9.25 val., (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, neatsižvelgdamas į vietovės ypatumus, važiuojamosios dalies būklę, nesilaikydamas saugaus važiavimo greičio, tyčia (specialiai) sukdamas dešinėn, taip keičiant transporto priemonės judėjimo kryptį ir nerodant atitinkamos krypties įspėjamojo posūkio, spausdamas akseleratoriaus pedalą – didinant variklio apsukas, dėl ko priekiniai ir galiniai automobilio ratai neteko pilno sukibimo su kelio danga (ratai prasisukinėjo ant kelio dangos paviršiaus), taip priversdamas transporto priemonę slysti šonu „piešiant saulę“ ir padarant transporto priemonę sunkiai valdomą, dėl ko atsiranda didžiulė rizika įvykti eismo įvykiui ar kilti avarinei situacijai. Tokiais veiksmais J. D. tyčia negerbė žmonių ir visuomenės, paniekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, bei pademonstravo niekinantį požiūrį į visuomeninę tvarką, kuri ypač tarp eismo dalyvių yra grindžiama tarpusavio suvokimu, pagalba ir pagarba. Tokiais veiksmais J. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 punkto reikalavimus. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas, apelianto atstovo skundas atmestas. Skundžiamoje nutartyje pažymėta, jog J. D. savo neteisėtais veiksmais, paniekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, negerbė žmonių ir visuomenės, pademonstravo niekinantį požiūrį į visuomeninę tvarką, nepaisė nei elementarių saugumo, nei KET reikalavimų, kurių jis, kaip teisę vairuoti transporto priemones turintis asmuo, privalo laikytis. Akcentuota, jog nagrinėjamu atveju vyko viešasis eismas, į teritoriją, kurioje buvo daromas administracinis nusižengimas, bet kada galėjo patekti kiti eismo dalyviai, automobilių stovėjimo aikštelėje buvo stovinčių transporto priemonių, nuo kurių J. D. transporto priemonę chuliganiško vairavimo metu skyrė nedidelis atstumas, todėl tokie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmai, akseleruojant, didinant variklio apsukas, vis keičiant transporto priemonės judėjimo kryptį, priverčiant ratus prasisukti ant kelio dangos paviršiaus ir transporto priemonei slystant („piešiant saulę“), įvertinus vietovės ypatumus, važiuojamosios dalies būklę, važiavimo greitį, buvo itin pavojingi eismo ir jo paties saugumui.

Žemesnės instancijos teismas

Atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pateikė savo vienpusišką ir subjektyvų faktinių aplinkybių vertinimą – iškėlė versiją, kad J. D. savo tariamai neteisėtus veiksmus nutraukė, nes pamatė policijos pareigūnus, tačiau tokia versija nebuvo įrodinėjama. Teismas vienpusiškai nusprendė iškelti tokią įvykių versiją ir pats ją įrodinėjo, nors bylos medžiaga to nepatvirtina. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo administracinių nusižengimų bylose galiojančios nekaltumo prezumpcijos bei principo in dubio pro reo.

Teismas išvados, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo neteisėtus chuliganiškus veiksmus nutraukė tik supratęs, kad buvo pastebėtas policijos pareigūnų yra subjektyvios. Teismas vertino vaizdo įrašus, kuriuos dar administracinio nusižengimo nagrinėjimo Vilniaus AVPK metu išreikalavo nutarimą surašiusi pareigūnė iš greta aikštelės esančių apsaugos kamerų. Kitaip tariant, vaizdo įrašai yra ne iš pačių pareigūnų vaizdo medžiagos, o iš aikštelės apsaugos. Tai, kad vaizdo kamerose matomas policijos automobilis, nereiškia, kad jis buvo matomas ir J. D. Akivaizdu, kad J. D. ir pastato kameros matymo laukas yra visiškai skirtingi. Pats J. D. nurodė, kad jis pats asmeniškai pareigūnų nepastebėjo, juos pamatė tik kai jie sustabdė jį. J. D. neginčija, kad pareigūnai matė jį važiuojant stovėjimo aikštelėje, tačiau tai nereiškia, kad jis savo veiksmus tikrinant padangų sukibimą sustabdė tik pamatęs pareigūnus. Pažymėta, kad šalia aikštelės esančio pastato vaizdo įrašai buvo išreikalauti tik po to, kai J. D. nuvykus į nagrinėjimą paaiškėjo, kad pareigūnai neturi jokios vaizdinės medžiagos, kurioje būtų užfiksuotas įvykis. Taigi sutapatinti vaizdą, užfiksuotą kameroje, su J. D. matytu vaizdu iš savo vairuojamo automobilio yra nelogiška, nes skiriasi ir matymo apimtis, ir galimybės. J. D. iš automobilio tikrai negalėjo matyti vaizdo taip plačiai kaip vaizdo kameroje, todėl logiška, kad policijos pareigūnų jis nepastebėjo.

Teismas atmetė J. D. parodymus, kad jis stabdymo ir sukimo veiksmus atliko siekdamas patikrinti padangų sukibimą su danga esant prastoms oro sąlygoms (iškritus pirmam sniegui). Atstovo vertinimu, teismas vėl nesilaikė įrodinėjimo paskirstymo taisyklių. Administracinių nusižengimų bylose galiojanti nekaltumo prezumpcija reiškia, kad ne J. D. turi įrodyti savo veiksmų teisėtumą, o institucija surašiusi nutarimą. Administracinio nusižengimo byloje niekur nėra užfiksuota kokiu greičiu automobilių stovėjimo aikštelėje važiavo J. D.. Teismas, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles ir nekaltumo prezumpciją, posėdžio metu liepė pačiam administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nurodyti kokiu greičiu jis važiavo. Kadangi įvykis vyko 2025 m. lapkričio 26 d., t. y. beveik prieš 5 mėnesius, visiškai normalu, kad J. D. negali tiksliai pasakyti koks buvo jo greitis, todėl nurodė intervalą, nes tiesiog pamena, kad važiavo nedideliu greičiu. Tačiau teismas, visiškai prieštaraudamas įrodinėjimo taisyklėms, J. D. pasakytą intervalą, kuris nebuvo tikslus, vertino jo nenaudai, t. y. nurodė neva J. D. padarė dar vieną nusižengimą ir viršijo greitį (važiavo didesniu nei 20 km/h greičiu). Pabrėžia, kad tokia inkriminuojanti aplinkybė šioje byloje nebuvo užfiksuota, niekur nėra pateiktų greičio matavimų, o teisėjos reikalavimu paties J. D. įvardintas intervalas, praėjus beveik 5 mėnesiams po įvykio negali būti kaltinimo įrodymas. Šiuo atveju teismas vėl išėjo už bylos ribų, nes Institucija niekur nesirėmė ta aplinkybe, kad chuliganišką vairavimą patvirtina viršytas leistinas greitis automobilių stovėjimo aikštelėje. Šią aplinkybę naujai skundžiamoje nutartyje pateikė teismas, kas išeina iš administracinio skundo ribų.

Atstovo vertinimu, J. D. veiksmuose nebuvo 2 pagrindinių kasacinio teismo praktikoje suformuotų požymių: chuliganiškų paskatų ir sukelto pavojaus eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Teismas koncentravosi tik į vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota kaip J. D. važiuodamas automobiliu kelis kartus slysta aikštelėje ir šios aplinkybės savaime pripažintos chuliganišku vairavimu. Vis dėlto, naujausioje teismų praktikoje nurodoma, kad ne visais atvejais vien slydimas automobilius bus pakankamas konstatuoti, kad buvo chuliganiškas vairavimas. Teismai laikosi pozicijos, kad svarbu įrodyti ne tik, kad asmuo slydo automobiliu aikštelėje, bet ir nustatyti, ar asmuo iš tiesų siekė chuliganiškai vairuoti, t. y. sukelti pavojų eismo ir kitų asmenų saugumui.

J. D. nesiekė sukelti pavojaus eismo, savo ar kitų saugumui. Kaip matyti ir iš vaizdo įrašo, J. D. kelis kartus apsisuko su automobiliu aikštelėje, tačiau tai darė ne iš chuliganiškų paskatų, o dėl to, kad norėjo patikrinti savo automobilio stabdžius ir padangų sukibimą. Įvykis vyko 2025 m. lapkričio 26 d., kaip matyti ir iš byloje esančio vaizdo įrašo – iškritus pirmajam sniegui. J. D. norėjo pasitikrinti automobilio manevringumą, padangų sukibimą ir stabdymo galimybes esant žiemos sąlygoms, t. y. slidesnei nei įprastai kelio dangai, prisnigus. Specialių tam skirtų ir techniškai pritaikytų vietų nėra, todėl pasirinko jo įsitikinimu saugų variantą, atvykęs į automobilių stovėjimo aikštelę įsitikino, kad aplinkui nėra pėsčiųjų ar kitų važiuojančių transporto priemonių. Tik įsitikinęs, kad pabandyti staigiai stabdyti ar apsisukti ant sniego bus saugu ir nekels pavojaus kitiems, jis išbandė savo automobilio stabdymo ir manevravimo galimybes. Tokiu vairavimu jokiu būdu nebuvo siekiama sukelti pavojaus kitiems, priešingai, prieš šiuos veiksmus buvo įsitikinta, kad aplinkui nėra nei kitų asmenų, nei judančių transporto priemonių ir jo veiksmai nesukels pavojaus kitiems.

Pažymi, kad patys savaime slydimo ir staigaus stabdymo veiksmai nėra visais atvejais pavojingi, jie pavojų kelia tuo atveju, kai aplink yra kitų eismo dalyvių, pėsčiųjų. Tačiau šiuo atveju prieš išbandant automobilio stabdymo ir manevravimo sniego sąlygomis galimybes buvo įsitinkinta, kad toks bandymas nesukels pavojaus kitiems. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, automobilių stovėjimo aikštelėje tuo metu nebuvo jokių pėsčiųjų aplinkui, nevažiavo transporto priemonės. Aikštelėje buvo kelios stovinčios transporto priemonės, kurios pastatytos kraštinėse aikštelės dalyse ir J. D. automobilis prie jų net nepriartėjo. Šiuo atveju nebuvo kilęs pavojus nei kitoms transporto priemonėms, nei kitiems asmenims. Matomumas buvo geras, J. D. turėjo galimybę iš toli matyti jei kas nors būtų artėję iki aikštelės, pats stabdymo ir slydimo veiksmas truko labai trumpai, mažiau nei pusantros minutės. Tokio laiko visiškai pakako išbandyti automobilio stabdymo ir manevravimo galimybes esant nepalankioms oro sąlygoms, tačiau nesukelti pavojaus kitiems. Per tokį laiką, kaip matyti iš vaizdo įrašo, niekas pro aikštelę nepraėjo ir į ją neįvažiavo ir per mažiau nei 2 minutes automobilis saugiai išvažiavo iš stovėjimo aikštelės.

Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai kaip precedentu nesirėmė skunde pateiktu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. eII-1239-1202/2025, kuris vėliau patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-459-957/2025. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės (transporto priemonės slydimo manevrai buvo trumpalaikiai, atlikti nuošalesnėje stovėjimo aikštelės vietoje, nesant kitų eismo dalyvių ar transporto priemonių ir kt.) skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių, nurodyta teismų praktika nesivadovaujama. Visgi teismas pateikė formalius bendro pobūdžio argumentus visiškai nelygindamas bylos aplinkybių. Pirma, precedentas yra tinkamas šioje byloje: vertinamas važiavimas automobilių stovėjimo aikštelėje, ratų sukimas ir stabdymas (taip vadinamas „saulių piešimas“). Abiejose bylose manevrai buvo trumpalaikiai, aikštelėje nebuvo pėsčiųjų, kitos transporto priemonės buvo nuošaliau. Teismas nurodo tai, kad J. D. atveju aikštelėje buvo kitos transporto priemonės rodo didesnį pavojingumą, bet precedento byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes toje pačioje aikštelėje buvo ne tik kitos transporto priemonės, bet ir kiti asmenys – asmens kolegos, kurie stebėjo jo atliekamus veiksmus aikštelėje. Taigi faktinės aplinkybės precedento byloje netgi pavojingesnės (buvo ne tik kitų automobilių, bet ir kitų žmonių), tačiau teismai vis tiek nepripažino, kad važiavimas nebuvo chuliganiškas. Teismas įvertinęs vaizdo įraše matomų manevrų visumą konstatavo, jog chuliganiškos paskatos negali būti preziumuojamos remiantis vien tuo, kad vairuotojas sąmoningai spaudė akseleratorių taip, kad automobilio ratai prarado sukibimą, o automobilis slydo ir sukosi. Vien fakto, jog automobilis atlikdamas manevrą slydo asfaltine danga, nepakanka nustatyti, jog pačiam vairuotojui bei kartu buvusiam keleiviui ar pašaliniams asmenims kilo realus pavojus (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. eII-1239-1202/2025).

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pripažinti asmens veiksmus chuliganiškais nepakanka vien jo veiksmų pavojingumo (kas nagrinėjamu atveju net nenustatyta). Pripažinti, jog asmuo veikė esant chuliganiškoms paskatoms yra būtinas ne tik veiksmų pavojingumas visuomenei, KET pažeidimas, tačiau ir atliekamų veiksmų motyvas demonstravimas savo išskirtinumo ir nepagarbos kitiems asmenims. Todėl vien tik transporto priemonės vairavimas atliekant veiksmus, dėl kurių automobilis slysta šonu, kartu neabejotinai nenustačius kokių nors kitų veiksmų ar pasekmių (pavojingos situacijos, dėl kurios kiti eismo dalyviai būtų buvę priversti keisti savo judėjimo kryptį sukėlimo ar konkrečių asmenų rimties sutrikdymo) savaime negali būti vertinamas kaip įžūlus visuomeninės tvarkos nepaisymas, aiškus kitų žmonių negerbimas, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimas, siekiant save prieš pastatyti aplinkiniams, pasipuikuoti prieš juos ar pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos.

Nutarime J. D. patrauktas atsakomybėn preziumuojant jo kaltę ir nevertinant jo motyvų ir nenustatinėjant ar slydimo veiksmus jis atliko iš chuliganiškų paskatų. Tokių tikslų J. D. neturėjo. Jis susirado atokią vietą - automobilių stovėjimo aikštelę, nuvykęs į ją matė, kad joje pakankamai vietos atlikti stabdymo ir slydimo veiksmus ir taip patikrinti automobilio stabilumą bei pasiruošti artėjančios žiemos sąlygoms. Įsitikino, kad prieš atliekant šiuos veiksmus aplinkui nėra kitų žmonių, nevaikšto pėstieji, nejuda transporto priemonės, važiavo labai nedideliu greičiu, o pats bandymas truko vos daugiau nei 1 minutę. Per tokį laiką neįmanoma buvo sukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams (jų aplinkui nebuvo), Nutarime nenustatyta ir kaip kitaip jis galėjo sukelti grėsmę saugumui, o chuliganiškos paskatos tiesiog preziumuotos. J. D. siekė ne pademonstruoti nepagarbą visuomenei ir taisyklėms, o išbandyti automobilį žiemos sąlygomis.

Skundžiamoje nutartyje teismas išėjo iš bylos ribų, kurios suformuotos institucijos nutarime. Nei J. D. važiavimo greitis, nei jo matymo laukas ir tai, ar jis matė policijos pareigūnus atvažiuojant, ar ne šioje byloje nenustatyta. Kadangi greitis nematuotas, o vaizdo iš J. D. automobilio nėra, šių aplinkybių byloje net neįmanoma nustatyti. Daugiau jokių papildomų įrodymų, nei nutarime, teisme surinkta nebuvo, vadinasi, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principais abejonės turėjo būti vertinamos J. D. naudai. Skundžiama nutartis neatitinka teismų praktikoje suformuotų išaiškinimų, kad chuliganiškos paskatos kaip požymis turi būti įrodytas, o ne preziumuojamas. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų teismo interpretacijas apie važiavimo greitį ar J. D. tariamą neteisėtų veiksmų nutraukimą tik pamačius policijos pareigūnus. Dėl to, nesant pakankamų ir neginčijamų duomenų patvirtinti J. D. chuliganiškas paskatas ir nepaneigus, kad jis aikštelėje nesiekė sukelti pavojaus kitiems ir pastatyti save prieš kitus asmenis, tačiau norėjo patikrinti savo turimų padangų sukibimą su kelio danga ir tai, ar esamos padangos vis dar tinkamos būsimam žiemos sezonui, byla J. D. atžvilgiu turi būti nutraukta nesant visų sudėties požymių. Skunde keliamų klausimų kontekste cituojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, ANK 420 straipsnio 2 dalies, 569 straipsnio 5 dalies nuostatos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-21-2012, 2AT-21-2012, Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-43-2014, 2AT-39-2014, 2AT-39-2014, 2AT-18-942/2015, 2AT-31-303/2015, 2AT-18-942/2015, 2AT-31-303/2015, 2AT-3-976/2015, 2AT-27-976/2015, e2AT-29-895/2017, 2AT-10- 693/2018, 2AT-36-788/2019, 2AT-3-1073/2019, 2AT-6-788/2020, 2AT-35- 788/2020Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575- 310/2012, N575-718/2012, N444-1254/2012.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą Nr. eII-485-1201/2026, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis bei apelianto argumentus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad apeliantas sąmoningai ir kryptingai atliko daugkartinius transporto priemonės slydimo manevrus, intensyviai didino variklio apsukas, keitė automobilio judėjimo kryptį ir transporto priemonę vertė slysti šonu. Minėti veiksmai truko apie pusantros minutės, buvo kartotiniai ir negali būti vertinami kaip atsitiktiniai ar būtini transporto priemonės techninių savybių patikrinimui.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmiausia pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, aukštesnės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pavyzdžiui, Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296-788/2017, 2K-94-696/2016). Atsižvelgdamas į šią susiklosčiusią praktiką bei tai, kad aukštesniajam teismui pateiktame skunde nėra nurodyta jokių naujų ir anksčiau neįvertintų argumentų, aukštesnysis teismas pasisako tik dėl esminių skundo argumentų.

ANK 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, J. D. neginčijo, kad Institucijos nutarime nustatytu laiku jis automobilių stovėjimo aikštelėje „S“ su savo vairuotu automobiliu sukdamas dešinėn, taip keisdamas transporto priemonės judėjimo kryptį, spaudžiant akseleratoriaus pedalą – didino variklio apsukas, taip priversdamas transporto priemonę slysti šonu „piešiant saulę“, tačiau nesutinka, kad tai darė iš chuliganiškų paskatų ir apelianto atstovas prašo administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį J. D. atžvilgiu nutraukti.