Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Marijus Kursevičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Gyčio Vaitkevičiaus (toliau – ir apeliantas, Institucijos atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. nutarimo, kuriuo tenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – D. D. atstovo advokato Mindaugo Kazlausko skundas, panaikintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. liepos 18 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR-N-17364-2025 ir D. D. veika perkvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 7 dalį bei už šio administracinio nusižengimo padarymą jam paskirta 11 Eur (vienuolikos eurų) bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamų klausimų esmė

1. D. D. Institucijos 2025 m. liepos 18 d. nutarimu nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį 450 Eur dydžio bauda ir jam paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones) 12 mėnesių už tai, kad jis 2025 m. gegužės 5 d., 20.20 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Opel Omega“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 4 ir 9 punktų reikalavimus, nes stovėjimo aikštelėje, pavojingu elgesiu siekdamas atkreipti aplinkinių dėmesį ir pabrėždamas KET nesilaikymą, visiškai nesant jokios realios ir pateisinamos priežasties, aiškiai negerbdamas žmonių, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, tyčia kelis kartus staigiai nuspaudė automobilio akceleratoriaus pedalą, taip priversdamas vairuojamo automobilio varomuosius ratus prarasti sukibimą su važiuojamąja dalimi ir toliau tęsė automobilio akceleraciją, dėl to automobilis pradėjo pavojingai slysti ir suktis, taip nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, tyčia dėl chuliganiškų paskatų sukėlė pavojų savo bei aikštelėje stovėjusių žmonių sveikatai ar net gyvybei.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai Institucijos atstovo apeliacinio skundo argumentams, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė išsamiai motyvuotą ir teismų praktiką atitinkantį procesinį sprendimą, kuriame pagrįstai nenustatė būtinojo ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymio – chuliganiškų paskatų administracinėn atsakomybėn patrauktam D. D. atliekant administracinio nusižengimo protokole ir Institucijos nutarime nurodytus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo išvada, kad šiuo atveju nėra būtinojo ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymio – chuliganiškų paskatų ir pavojaus eismo arba savo ar kitų žmonių saugumui, yra pagrįsta.

5. ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o 4 dalyje – kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ANK 420 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtį, yra pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatyta atsakomybė už chuliganišką vairavimą, t. y. pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui keliantį KET pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, asmuo už chuliganišką vairavimą gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį tik tuo atveju, kai: 1) padarytas bent vienas KET pažeidimas; 2) šis pažeidimas padarytas iš chuliganiškų paskatų; 3) šiuo pažeidimu keliamas pavojus eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-719/2019, 2AT-7-788/2022 ir kt.).

8. Taigi, byloje nustatytas vienas iš ANK 420 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įtvirtintų chuliganišką vairavimą apibūdinančių požymių – dviejų KET punktų pažeidimai. Vis tik, minėtų KET punktų pažeidimų nepakanka konstatuoti chuliganišką vairavimą ANK 420 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi būtina nustatyti ir tai, kad šie pažeidimai padaryti dėl chuliganiškų paskatų, taip pat tai, kad jie kelia pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui.

9. Teismų praktikoje chuliganiškomis paskatomis laikomos tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-37-507/2015, 2AT-40-976/2015, 2AT-50-788/2016, 2AT-64-942/2017, 2AT-1-942/2018, 2AT-4-511/2018, 2AT-7-976/2018).

10. Institucijos nutarime pažymėta, kad D. D. nutarime nurodytais laiku ir vietoje, savo pavojingu elgesiu, t. y tyčia kelis kartus staigiai nuspausdamas automobilio akceleratoriaus pedalą, taip priversdamas vairuojamo automobilio varomuosius ratus prarasti sukibimą su važiuojamąją dalimi, toliau tęsdamas automobilio akceleraciją, dėl kurios automobilis pradėjo slysti ir suktis, siekė atkreipti aplinkinių dėmesį ir pabrėžė KET nesilaikymą, visiškai nesant jokios realios ir pateisinamos priežasties, aiškiai negerbė žmonių, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokioms nurodytoms chuliganiškoms paskatoms, o taip pat pavojaus eismo arba savo ar kitų žmonių saugumui pagrįsti vien staigaus akseleratoriaus nuspaudimo, taip priverčiant automobilio ratus prarasi sukibimą su važiuojamąja dalimi, o vėliau ir slysti bei suktis, nepakanka. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog nesaugus manevravimas, taip pat ir panaudojant šoninį automobilio slydimą, gali būti vienas iš chuliganiško vairavimo būdų, tačiau jis negali būti preziumuojamas, o turi būti vertinamas kitų bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, leidžiančią spręsti apie vairuotojo tyčios ir jo paskatų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-511/2018, 2AT-4-719/2019).

11. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ANK 569 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teisingai įvertino faktines įvykio aplinkybes, kurios fiksuotos teismo išsamiai išanalizuotame vaizdo įraše. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sutiktina su tuo, kad Institucijos nutarime nurodytam D. D. elgesiui nebuvo jokios realios ir pateisinamos priežasties, kadangi siekis išbandyti naują automobilį tokia priežastimi nelaikytinas ir tokio elgesio nepateisina, ką pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo ir apeliantas. Kita vertus, tai savaime nerodo chuliganiškų paskatų egzistavimo, kadangi chuliganiškų paskatų konstatavimas siejamas ne su bet kokiu, o su žmogaus ar visuomenės negerbimu savo priešingą teisei elgesį demonstruojant prieš kitus asmenis. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad byloje nėra įrodymų, o administracinio nusižengimo protokole bei Institucijos nutarime, niekuo nėra pagrįsti teiginiai apie tai, kad D. D. siekė atkreipti aplinkinių dėmesį pabrėždamas KET nesilaikymą, aiškiai negerbė žmonių, niekino elementarias moralės bei elgesio normas, siekė priešpastatyti save aplinkiniams. Tokių išvadų nepagrindžia ir Institucijos atstovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais tvirtinama, kad subjektyvioji chuliganiško vairavimo pusė – tiesioginė tyčia – atsiskleidžia pačių veiksmų pobūdžiu, t. y. tuo, kad vairuotojas kėlė variklio apsukas iki aukštų, žinodamas apie sukibimo praradimą, tęsė akceleraciją, inicijavo slydimą šonu ir sukimosi trajektoriją, manevravo be būtino reikalo, ne vykdamas iš taško A į tašką B, o atlikdamas važiavimą ratu tam, kad automobilis slystų. Sutiktina, kad apie subjektyviąją pusę, taip pat ir subjektyvaus pobūdžio požymį – chuliganiškas paskatas, gali būti sprendžiama ne tik pagal kaltininko paaiškinimus, bet ir pagal objektyvią jo veiksmų išraišką. Vis tik, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju vertinant tiek D. D. paaiškinimus, tiek objektyvią jo elgesio išraišką ne atsietai nuo kitų faktinių aplinkybių, pagrindo spręsti apie chuliganiškas paskatas šiuo atveju nėra.

12. Šiuo aspektu pažymėtina, kad D. D. įvykio metu vairavo ne apskritai pašalinių ir su juo nesusijusių asmenų akivaizdoje, ne intensyvaus eismo kelyje, o taip pat besielgusių kolegų akivaizdoje, o ši aplinkybė kasacinio teismo praktikoje pripažįstama gana svarbia sprendžiant dėl chuliganiškų paskatų egzistavimo ar neegzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-788/2022, 9 punktas). Taigi, apeliantas nėra visiškai teistus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg siaurai susiejo chuliganiškas paskatas su būtinybe turėti plačią auditoriją. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ANK 420 straipsnio 2 dalies taikymas plačios auditorijos nereikalauja, tačiau demonstratyvus elgesys turėtų būti nukreiptas bent prieš vieną pašalinį asmenį. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog D. D. savo veiksmais kaip nors trukdė (kliudė) kitiems pašaliniams asmenims, kadangi įvykio metu jų šalia tiesiog nebuvo, o nesant šalia kitų asmenų ar aktyvių eismo dalyvių, D. D. iš esmės nebuvo sąlygų vairavimu demonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius žmones, savo išskirtinumą, nepagarbą kitiems asmenims ar vairuotojams, juos šokiruoti, keliant jų neigiamą reakciją, pasipiktinimą. Minėta, kad iš esmės šalia buvo tik D. D. kolegos, kurie taip pat atliko panašius vairavimo manevrus, kuriems toks administracinėn atsakomybėn patraukto asmens elgesys nebuvo nepriimtinas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad įvykį matė apsaugos darbuotojai, kurie ir pranešė apie įvykį policijai, tačiau pažymėtina, kad duomenų apie tai, jog D. D. sąmoningai siektų priešpastatyti save apeliaciniame skunde minimiems, nusižengimą per vaizdo kamerą pastebėjusiems, apsaugos darbuotojams, atkreipti jų dėmesį pabrėždamas KET nesilaikymą, byloje nėra. Akivaizdu, kad D. D. nusižengimo darymo metu nesuvokė, kad yra stebimas ir jo elgesys fiksuojamas apsaugos vaizdo kamera. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaizdo įraše yra užfiksuotas momentinis, trumpai – 11 sekundžių trukęs nebrandumo bei atsakomybės stokos nulemtas vairavimas, noras pasipuikuoti prieš draugus, vieniems prieš kitus pademonstruoti savo vairavimo įgūdžius, o ne siekis demonstruoti savo išskirtinumą ir nepagarbą kitiems pašaliniams eismo dalyviams, t. y. nelaikytinas nulemtu chuliganiškų paskatų.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje pagrįstai nenustatytas ir kitas chuliganiško vairavimo požymis – pavojus eismo arba savo ar kitų žmonių saugumui. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai suabsoliutino argumentą apie tariamai „tuščią aikštelę“ ir „nedidelį greitį“, kadangi viešai prieinamos automobilių stovėjimo aikštelės niekada nėra laikomos nuošaliomis erdvėmis, kur galima saugiai „treniruotis“ prarandant sukibimą, nes jose bet kurią akimirką gali atsirasti pėsčiųjų ar transporto priemonių, be to, byloje matyti, kad net ir nagrinėjamu momentu teritorijoje buvo kiti automobiliai, o manevrai atlikti arti inžinerinių elementų. Tokie argumentai pagrįsti tik iš dalies. Sutiktina, kad viešai prieinamos aikštelės nėra skirtos „treniruotis“ vairavimo įgūdžius prarandant automobilio sukibimą su aikštelės danga, tačiau ANK 420 straipsnio 2 dalies prasme, pavojaus eismo arba savo ar kitų žmonių saugumui konstatavimas sietinas ne savaime su aikštelės paskirtimi ir prieinamumu, o su konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo aspektu kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog negali būti prezumpcijos, kad privertimas automobilio slysti šonu, neatsižvelgiant į vietą, aplinką, laiką, aplinkinių buvimą, pavojaus realumą ir kt., visada pripažįstamas chuliganišku vairavimu, kadangi teismas, konstatuodamas chuliganišką vairavimą, turi remtis bylos aplinkybių visuma, leidžiančia spręsti apie dėl chuliganiškų paskatų sukeltą pavojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-788/2022, 10 punktas). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino šiuo aspektu reikšmingas, vaizdo įraše fiksuotas, aplinkybes, iš kurių matyti, kad D. D. iš stovėjimo vietos įvažiavo į beveik tuščią stovėjimo aikštelės plotą, kad stovėjimo aikštelės plotas yra pakankamai didelis, o į jį D. D. pateko iš tolimesnio įvažiavimo nei aikštelėje stovintis mikroautobusas, kad prie aikštelės nebuvo kitų pašalinių asmenų, o D. D. kolegos liko stovėti toliau prie automobilių, kad slydimo veiksmai atlikti esant pakankami saugiu atstumu nuo stovinčio mikroautobuso, stengiantis nesukelti pavojingos situacijos, o automobilio judėjimo greitis nėra didelis. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad aikštelėje stovėjo mikroautobusas, tačiau ją siejo su D. D. vairuoto automobilio greičiu, atstumu nuo minimo mikroautobuso bei konstatavo, kad pavojus minimam mikroautobusui nebuvo kilęs. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti šias aplinkybes. Pažymėtina, kad nei D. D. važiavimo greitis automobiliui slystant šonu, nei tokio važiavimo trukmė, siekianti 11 sekundžių, nei kitos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, nesudaro pagrindo konstatuoti pavojų eismo, paties vairuotojo ar kitų asmenų saugumui.

14. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė D. D. veikoje visų ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto chuliganiško vairavimo požymių, todėl nustatęs, kad D. D. nagrinėjamo įvykio metu nesilaikė KET 4 ir 9 punktų reikalavimų, pagrįstai jo veiką perkvalifikavo iš ANK 420 straipsnio 2 dalies į ANK 417 straipsnio 7 dalį.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai, kad nebuvo įvertinta tai, jog D. D. jau turėjo galiojančių administracinių nuobaudų už KET pažeidimus, tarp jų – greičio viršijimus, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo nebuvimą, sustojimo ir stovėjimo reikalavimų nepaisymą, kas rodo sistemingą nepagarbų požiūrį į eismo taisykles ir didina vertinamos veikos pavojingumą, nesudaro pagrindo konstatuoti ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo – chuliganiško vairavimo, požymius. Šios aplinkybės svarbios individualizuojant administracinį nusižengimą padariusio asmens atsakomybę, ką pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir skirdamas D. D. nuobaudą pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį.

16. Apeliantas nėra teisus, kad skundžiamu sprendimu pakeistas veikos kvalifikavimas į ANK 417 straipsnio 7 dalį paneigia specialiosios normos paskirtį ir sudaro netinkamą precedentą, jog sąmoningai sukeliant automobilio slydimą viešoje teritorijoje, galima apsiriboti simboline 11 Eur bauda, nors įstatymas tokiam modeliui skiria griežtesnį teisinį vertinimą ir būtent tam įtvirtina specialią administracinę atsakomybę bei poveikio priemones (Panevėžio apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-79-531/2025).

17. Pirmiausia pažymėtina, apeliantas, pateikdamas šį argumentą, akcentuoja tik vieną iš ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytų administracinio nusižengimo požymių – KET 4 ir 9 punktų pažeidimą, tačiau vien šio požymio nepakanka taikyti administracinę atsakomybę pagal minimą straipsnį, kadangi jau minėta, kad minėto straipsnio dispozicija apima ir kitus būtinus požymius – chuliganiškas paskatas ir pavojaus eismui ar asmenims sukėlimą, kurie šiuo atveju nebuvo nustatyti. Vien tik sąmoningas automobilio slydimo viešoje vietoje sukėlimas pažeidžiant KET reikalavimus, nenustačius kitų būtinų požymių, neatitinka ANK 420 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto savaime nėra chuliganiško vairavimo sudėties.

18. Antra, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir Panevėžio apygardos teismo nagrinėtos bylos Nr. eAN2-79-531/2025 (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) nesutampa. Iš tiesų minėtoje Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje byloje asmuo buvo pripažintas kaltu pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį dėl to, kad įvažiuodamas į apšviestą automobilių stovėjimo aikštelę, kuri padengta plonu sluoksniu sniego, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, privertė automobilį slysti šonu stipriai akseleruodamas, o nuvažiavęs iki automobilių stovėjimo aikštelės galo, užtraukdamas rankinį stabdį, privertė automobilį apsisukti. Vis dėlto, pažymėtina, kad minėtoje byloje pateiktais skundais pareiškėjas neginčijo savo kaltės, nusižengimo faktinių aplinkybių, o kėlė tik ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo klausimą. Kita vertus, kaip jau minėta, precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taigi, šiuo atveju pagal faktines aplinkybes ir spręstų klausimų esmę yra pagrindas remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-719/2019 ir 2AT-7-788/2022, kurių (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) iš esmės analogiški kaip ir šios bylos.

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. nutarimą nepakeistą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Gyčio Vaitkevičiaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.