Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Š. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties V. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutarimu V. Š. nubaustas pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį ir 124¹ straipsnio 2 dalį subendrinta 200 Lt (57 Eur) bauda už tai, kad 2014 m. gegužės 4 d., apie 16.05 val., Elektrėnuose, Elektrinės gatvėje vairuodamas automobilį „Renault Clio“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), nerodė įspėjamojo kairiojo posūkio signalo, taip pat jo vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

Bylos dalis pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį dėl to, kad V. Š. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje vairuodamas automobilį ir dėl chuliganiškų paskatų nerodydamas įspėjamojo kairiojo posūkio signalo pavojingai manevravo kelyje ir taip sukėlė pavojų eismo saugumui, savo ir kitų žmonių saugumui, nutraukta.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutarimas panaikintas ir priimtas naujas nutarimas: V. Š. pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį nubaustas 90 Lt (26 Eur) bauda, 124² straipsnio 2 dalį – 1100 Lt (318 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams, galutinę subendrintą nuobaudą paskiriant 1100 Lt (318 Eur) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

Teismo nutarimu nustatyta, kad V. Š. 2014 m. gegužės 4 d., apie 16.05 val., Elektrėnuose, Elektrinės g., vairuodamas automobilį „Renault Clio“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų pažeidė KET 4, 9 ir 88.2 punktų reikalavimus, nes nerodydamas įspėjamojo kairiojo posūkio signalo ir pavojingai manevruodamas kelyje sukėlė pavojų eismo, savo paties bei kitų žmonių saugumui ir taip padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² straipsnio 2 dalyje.

Taip pat V. Š. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje vairavo automobilį, neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir taip padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 123 straipsnio 5 dalyje.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas paliktas nepakeistas. V. Š. apeliacinis skundas netenkintas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi V. Š. administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

V. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutarimą.

Prašyme nurodoma, kad teismai padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto nutarimo ir nutarties priėmimui.

Pareiškėjas nesutinka, kad atsakomybė pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį yra galima ir už bendrųjų eismo dalyvių pareigų (KET 9 punktas) pažeidimą, nes nuoroda į bendras vairuotojo pareigas negali būti atsakomybės pagal ATPK pagrindas (kasacinė nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-10/2012). Norint inkriminuoti ATPK 124² straipsnio 2 dalį, būtina įrodyti chuliganiškas paskatas, grėsmę eismo saugumui ir tyčią. Pareiškėjas teigia, kad jo veiksmuose nėra ATPK 124² straipsnio 2 dalies sudėties. Pirmiausia, teismai be pagrindo jo padarytus KET pažeidimus (posūkio signalo nerodymą ir vairavimą be galiojančio privalomojo civilinės atsakomybės draudimo) vertino kaip padarytus dėl chuliganiškų paskatų. Pagal 2014 m. gegužės 4 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą jo chuliganiškas vairavimas pasireiškė chuliganišku įspėjamojo kairiojo posūkio signalo nerodymu. Tačiau toks KET pažeidimas negali būti laikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų ir už jį negali būti taikoma atsakomybė pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį, nes, neparodydamas posūkio signalo prieš manevro atlikimą, asmuo negali siekti pademonstruoti nepagarbos visuomenei, moralės normoms, priešpastatyti save aplinkiniams ir kt. Kita vertus, įvykio vietoje jis apskritai nematė jokių kitų eismo dalyvių prieš kuriuos būtų norėjęs save priešpastatyti ir pan. Dėl to jo veiksmai objektyviai negalėjo būti nukreipti chuliganiška linkme. Be to, chuliganiškos paskatos paprastai pripažįstamos tada, kai neteisėti asmens veiksmai tęsiasi tam tikrą laiką arba yra pasikartojantys. Šiuo atveju posūkio neparodymas buvo vienkartinis, trumpalaikis veiksmas tuščiame kelyje, todėl vien dėl to jis negali būti laikomas chuliganišku, juolab kad posūkio signalo nerodymas yra pakankamai nežymus KET pažeidimas.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo ir jokio pavojaus eismo saugumui, nes tuo metu šalimais nebuvo jokių kitų eismo dalyvių (beje, apie kito automobilio buvimą policijos pareigūnai nurodė tik bylos nagrinėjimo metu, daugiau apie jį byloje nėra jokių duomenų). Grėsmė eismo saugumui turi būti reali, o ne tariama. Be to, pareiškėjas pažymi, kad realios grėsmės eismo saugumui nebuvo ir dėl jo turimų vairavimo įgūdžių: jis nuolat kelia vairavimo kvalifikaciją, dalyvauja mokymuose, kursuose, LASF organizuojamuose automobilių sporto renginiuose, kaip vairuotojas ir šturmanas.

Be to, pareiškėjo manymu, byloje nėra įrodymų, kad jis turėjo tyčią iš chuliganiškų paskatų nerodyti posūkio signalo, specialiai užblokuoti galinius automobilio ratus ir (ar) prasukti priekinius. Priekinių automobilio ratų prasisukimas įvyko dėl galimai nevalingai per stipriai paspausto akseleratoriaus pedalo ir šlapios kelio dangos, tačiau jokio automobilio slydimo šonu, saulučių piešimo ar kitų galbūt neteisėtų veiksmų jis neatliko. Beje, administracinio teisės pažeidimo protokole tokie jo veiksmai apskritai nebuvo nurodyti, šios jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvo nurodytos tik policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir jiems duodant parodymus teisme. Tačiau net darant prielaidą, kad automobilio ratai iš tikrųjų galėjo užsiblokuoti ir jis galėjo nežymiai paslysti, tai įvyko ne dėl tyčinių jo veiksmų, o dėl objektyvių priežasčių, t. y. tai lėmė šlapia ir nelygi kelio danga, automobilio stabdžių, važiuoklės elementų būklė, taip pat padangos (sukibimo su keliu ir stabdymo efektyvumui daug įtakos turi ne tik kelio dangos būklė, bet ir automobilio techninė būklė ar net fizikos dėsniai). Pareiškėjas pažymi ir tai, kad KET apskritai nenumato draudimo blokuoti ar prasukti automobilio ratus ir netgi slysti šonu. Taigi, net jeigu jo vairuotas automobilis iš tikrųjų būtų slydęs šonu, tai toks veiksmas negali būti vertinamas kaip KET pažeidimas.

Taip pat pareiškėjas nurodo, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles (ATPK 256, 257 straipsniai). Pareiškėjo teigimu, ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyta veika nepatvirtinama jokiais objektyviais įrodymais. Administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir jų parodymai teisme tokiais įrodymais būti negali, nes yra prieštaringi. Neginčijamais ir objektyviais įrodymais šioje byloje galėtų būti tik vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis užfiksuoti duomenys apie pažeidimo padarymą. Liudytojas S. G. patvirtino, kad policijos automobilyje įvykio metu buvo įjungtas aplinką filmuojantis registratorius, tačiau būtent jo tariamai padaryto pažeidimo jis neįrašė. Ši aplinkybė, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad jokio pažeidimo nebuvo. Pareiškėjas pažymi, kad policijos pareigūnų veiklą reglamentuojantys norminiai aktai vaizdo įrašymo įrangos naudojimą, fiksuojant administracinio teisės pažeidimo padarymą, numato imperatyviai (Policijos patrulių veiklos instrukcijos 9.3, 20.9 punktai). Taip pat vaizdo ir garso įrašymo įrangos naudojimą numato ir ATPK 256 straipsnio 2 dalis. Taigi nesant neginčijamų ir objektyvių duomenų, užfiksuotų vaizdo ir garso įrašymo įranga, negalima teigti, jog pažeidimas yra visiškai įrodytas.

Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti esminiai neatitikimai tarp administracinio teisės pažeidimo protokolo, policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų bei jų parodymų teisme. Protokole nurodyta, kad jis „iš chuliganiškų paskatų nerodydamas kairiojo posūkio signalo pavojingai manevravo automobilį, taip sukėlė pavojų eismo saugumui, savo ir kitų žmonių saugumui“. Taigi iš suformuluoto kaltinimo matyti, kad chuliganiškos paskatos pasireiškė tik posūkio signalo tyčiniu nerodymu. Tačiau policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (kurie, beje, yra identiški) kaltinimo ribos gerokai išplėstos nurodant, kad jis užtraukė rankinį stabdį, taip leisdamas priekiniams ratams prasisukti, apsisuko vietoje (padarydamas „saulutę“) ir nuvažiavo; be to, pavojingai manevravo kelyje, tokiais veiksmais sukėlė realų pavojų sau ir kitiems asmenims bei jų turto saugumui. Teisme pareigūnai nurodė dar ir tai, kad jis akivaizdžiai viršijo leistiną greitį, privažiavęs saugumo salelę užblokavo galinius ratus, paspaudė akseleratoriaus pedalą, užsuko staigiu judesiu vairą, nerodydamas posūkio signalo, leido slysti automobilio galui (slydo šonu) ir tada paspausdamas akseleratoriaus pedalą nuvažiavo; toks jo veiksmas privertė pristabdyti įvykio vietoje buvusią kitą transporto priemonę. Taigi pareigūnų teisme nurodytos įvykio aplinkybės dar labiau pasunkino pareikštą kaltinimą ir visiškai nesutapo su protokole bei jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis.

Teismai nepašalino prieštaravimų dėl įvykio metu buvusių oro sąlygų ir jų galimos įtakos pažeidimo padarymui. Pareiškėjas teigia, kad įvykio metu lijo, kelio danga buvo šlapia; liudytoja I. K. parodė, kad buvo giedra, kelio danga sausa, nebuvo jokių dirbtinių kliūčių; liudytojas S. G. parodė, kad oras buvo apsiniaukęs, bet kelio danga švari ir gera. Iš byloje esančių įvykio vietos nuotraukų matyti, kad kelio danga buvo labai šlapia, su giliomis balomis. Šių aplinkybių nustatymas turi esminę reikšmę, nes esant šlapiai kelio dangai automobilio valdymas gali iš esmės pablogėti. Pareiškėjo manymu, teismai privalėjo būti aktyvūs ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, pagrindžiančius vienos ar kitos šalies teiginius. To nepadarius, liko nepaneigta, kad galimam ratų prasisukimui įtakos turėjo šlapia kelio danga ir neatsargiai nuspaustas akseleratoriaus pedalas. Pareiškėjo manymu, teismo išvados dėl ratų blokavimo, rankinio stabdžio naudojimo, ratų prasukimo tėra prielaidos. Be specialių žinių turinčio asmens atitinkamos išvados, to nebuvo galima konstatuoti. Pareiškėjas teigia, kad apsisukdamas kelyje rankinio stabdžio nenaudojo, o ratai prasisukti galėjo dėl jau minėtų objektyvių priežasčių. Chuliganiškas paskatas buvo galima patvirtinti tik pasitelkus specialistus ir jiems davus išvadą, kad esant atitinkamai kelio dangai ratų nebuvo galima blokuoti be rankinio stabdžio ar jų prasukti nevalingai.

Tik pašalinus byloje esančius prieštaravimus galima konstatuoti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ir pripažinti asmenį kaltu. Visos abejonės bei neaiškumai turi būti aiškinami traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl, pareiškėjo manymu, nepašalinus visų nurodytų prieštaravimų ir abejonių, jis negalėjo būti pripažintas kaltu, padaręs ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas – tai procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas dėl konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymo, taip pat jame fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą. Administraciniu teisės pažeidimo protokolu yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos, t. y. byla nagrinėjama tik dėl konkretaus pažeidimo, kuris yra aprašytas protokole. Šiuo atveju 2014 m. gegužės 4 d. administracinio teisės pažeidimo protokole kaltinimas suformuluotas tik dėl chuliganiško posūkio nerodymo ir pavojingo tęstinio manevravimo, nieko nekalbant apie „saulučių“ piešimą, šoninį slydimą, išslydimą į priešpriešinę eismo juostą, rankinio stabdžio naudojimą ar net priekinių ratų prasukimą. Taigi šios aplinkybės apskritai negalėjo būti nagrinėjamos ir jomis negalėjo būti grindžiamas skundžiamas nutarimas. Kiekvienas asmuo turi teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, ir gintis nuo šių kaltinimų. Procesinio sprendimo pagrindimas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pareikštame kaltinime, iš esmės pažeidžia administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises bei teisėtus interesus ir yra pagrindas priimtą teismo nutarimą bei nutartį panaikinti.

Be to, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes neužtikrino jo dalyvavimo nagrinėjant bylą, neapklausė ir kartu nesudarė sąlygų užduoti klausimus liudytojams, kurių parodymais grindžiamas teismo nutarimas. Neužtikrinus jo dalyvavimo bylos nagrinėjime iš esmės buvo suvaržyta jo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir gintis nuo pareikšto kaltinimo. Pareiškėjo manymu, ATPK 272, 300 straipsniuose numatyta galimybė nagrinėti bylą nesant atsakomybėn traukiamo asmens šiuo atveju negalėjo būti taikoma, nes šioje byloje, jau minėta, yra daug prieštaravimų ir abejonių, kurios galėjo būti pašalintos tik užtikrinant jo dalyvavimą, taip sudarant galimybę gintis nuo pareikšto kaltinimo, užduoti liudytojams klausimus ir pan. Taigi ATPK 272 straipsnio nuostata galėjo būti taikoma tik tada, jeigu bylos aplinkybės būtų visiškai aiškios ir nebūtų sprendžiamas klausimas dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties pasunkinimo. Beje, pagal BPK 246 straipsnio 1 dalį nagrinėti bylą, kai nedalyvauja kaltinamasis, leidžiama tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Taigi administracinio teisės pažeidimo byloje laikantis tų pačių principų kaip ir baudžiamajame procese, buvo būtina užtikrinti jo dalyvavimą byloje, jam nedalyvaujant byla negalėjo būti nagrinėjama.

Atsiliepimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresnysis specialistas Renatas Ivanauskas prašo V. Š. prašymą iš dalies tenkinti. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti apygardos teismui.

Atsiliepime nurodoma, kad V. Š. argumentai, jog teismas neteisingai vertino įrodymus, kaltu dėl šiurkštaus teisės pažeidimo padarymo jį pripažino neįsigilinęs į bylos aplinkybes; kad priekinių automobilio ratų prasisukimas įvyko dėl galbūt nevalingai per stipriai paspausto akseleratoriaus pedalo ir šlapios kelio dangos; kad šoninio automobilio slydimo, „saulučių“ piešimo ar kitų neteisėtų veiksmų jis neatliko; kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių administracinio teisės pažeidimo protokole inkriminuotų teisės pažeidimų, nesudaro bylos atnaujinimo pagrindo. Įrodymų pakankamumo klausimas nėra atnaujinto administracinio teisės pažeidimo proceso dalykas. Nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl bylos atnaujinimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų nevertina ir jų neanalizuoja, o sprendžia dėl teisės normos taikymo klaidos, padarytos teismui netinkamai taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas (kasacinė nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-72-2014). Iš bylos medžiagos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo matyti, kad įrodymai, kuriais rėmėsi teisingumą vykdanti institucija, buvo ištirti ir įvertinti. Pakartotinai jų vertinti teismas neturi teisinio pagrindo.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad V. Š. prašyme pagrįstai teigiama, jog administracinio teisės pažeidimo protokole kaltinimas dėl chuliganiško vairavimo nebuvo atskleistas. Pažeidimo straipsnių ir KET punktų nurodymas nelaikytinas tinkamu kaltinimo pateikimu. Protokole asmeniui reiškiamas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N756-135/2008). V. Š. surašytame protokole ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėtis tinkamai neatskleista, todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs protokolą surašiusios institucijos skundą, turėjo imtis priemonių šiam procesiniam trūkumui pašalinti, grąžindamas bylos medžiagą protokolui perrašyti (tinkamam kaltinimų suformulavimui).

Be to, atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu buvo pabloginta policijos 2014 m. gegužės 20 d. nutarimu nubausto V. Š. teisinė padėtis. Asmuo teismo 2014 m. liepos 11 d. patrauktas administracinėn atsakomybėn už chuliganišką vairavimą (ATPK 124² straipsnio 2 dalis). Tad nagrinėjant policijos įstaigos skundą pirmosios instancijos teisme asmens dalyvavimas buvo būtinas, sudarant jam sąlygas pareikšti nuomonę dėl protokolo trūkumų ir teisinės padėties pasunkinimo pagrįstumo. V. Š. neatvykus į teismą (nepateikus atsiliepimo į policijos skundą), turėjo būti imtasi priemonių jį atvesdinti, taip išnaudojant ATPK 272 straipsnyje nustatytas priemones informuoti asmenį apie teismo posėdį. Byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisinės padėties pasunkinimo, teisminis procesas negalėjo vykti asmeniui už akių, nežinant apie paduotą policijos skundą ir jo nagrinėjimą.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Š. prašymas tenkinamas iš dalies.

Prašyme administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. Š. nurodo, kad nagrinėjant bylą teismai pažeidė jo teisę į gynybą: neužtikrino jo dalyvavimo nagrinėjant bylą, neapklausė jo ir kartu nesudarė sąlygų užduoti klausimus liudytojams, kurių parodymais grindžiamas teismo nutarimas. Dėl to buvo suvaržyta jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Pareiškėjo V. Š. argumentai dėl esminių proceso teisių pažeidimų, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįsti.

ATPK 272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus. Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Be to, pagal ATPK 299 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą nuostatą apylinkės teismas, priėmęs skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir spręsdamas būtinus pasirengimo teisme nagrinėti bylą dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje klausimus, privalo išsiųsti šio kodekso 291 straipsnyje nurodytiems asmenims skundo, prireikus ir jo priedų kopijas (pagal ATPK 291 straipsnį vienas tokių asmenų yra tas, dėl kurio priimtas atitinkamas nutarimas). Vadinasi, asmuo, dėl kurio priimtas skundžiamas nutarimas, turi teisę žinoti ne tik apie jo bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, bet ir susipažinti su skundo dėl organo (pareigūno) nutarimo turiniu, ginčyti jame išdėstytus argumentus, įgyvendinti kitas įstatymų jam suteiktas procesines teises. Tai yra viena iš teisingo proceso sąlygų.

Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas šių įstatymų reikalavimų nesilaikė.

Iš bylos duomenų matyti, kad apie skundo nagrinėjimą apylinkės teisme V. Š. buvo tinkamai pranešta, tačiau jis į teismo posėdį neatvyko, taip pat neprašė, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas. Kita vertus, byloje nėra patikimų duomenų, kad, kaip nustatyta ATPK 299 straipsnio 1 dalies 1 punkte, jam būtų išsiųstas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato skundas dėl pareigūno 2014 m. gegužės 20 d. priimto nutarimo ir kad jis tą skundą būtų gavęs. Tai reiškia kad, kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, buvo suvaržyta jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir gintis nuo pareikšto kaltinimo, juolab kad skundas buvo paduotas remiantis V. Š. padėtį bloginančiais pagrindais.

Pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismas, panaikindamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutarimą ir priimdamas naują nutarimą, V. Š. atsakomybės klausimą išsprendė iš esmės ištyręs liudytojų – policijos pareigūnų I. K. ir S. G. – parodymus, duotus teisme, jų tarnybinius pranešimus, administracinio teisės pažeidimo protokolą bei byloje esančius V. Š. rašytinius paaiškinimus. Tačiau Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto prasme policijos pareigūnai I. K. ir S. G. laikytini kaltinimo liudytojais. Todėl nesudarius V. Š. sąlygų užduoti jiems klausimus, ginčyti įrodymus, kuriais remiantis buvo daromos išvados dėl V. Š. kaltės padarius sunkesnį administracinį teisės pažeidimą, nei jis buvo nubaustas skundžiamu nutarimu, taip pat buvo iš esmės suvaržytos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės. ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija ir pagal šį straipsnį V. Š. paskirta nuobauda – 1100 Lt (318 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams – baudos dydžiu prilygsta sankcijoms, kurios skiriamos už BK numatytus baudžiamuosius nusižengimus. Toks įstatyme numatytas sankcijos griežtumas kelia teismui aukštus reikalavimus ne tik vertinant byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-30-2014), bet ir užtikrinant asmenų procesines teises.

ATPK 249 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) vadovaujasi BPK normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. Tai reiškia, kad nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, turi būti laikomasi pagrindinių principų, kurių laikomasi ir baudžiamajame procese, taip pat ir bylos tiesioginio nagrinėjimo teisme bei rungimosi principų; ir asmeniui, patrauktam administracinėn atsakomybėn, turi būti garantuojamos iš esmės tos pačios teisės, kuriomis baudžiamajame procese gali naudotis įtariamasis ir kaltinamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-20-2013, 2AT-45-2014, 2AT-11-2015 ir kitos). Tokia nuostata atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką (pvz., byla Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą - Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, Judgment of 4 November 2008, Ap. No 72596/01), pagal kurią bylose dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo turi būti laikomasi iš 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kylančių reikalavimų, t. y. turi būti taikomi pagrindiniai baudžiamajame procese galiojantys principai (viešumo, teisingo (sąžiningo) bylos nagrinėjimo, nekaltumo prezumpcijos ir kt.). Tuo tarpu rungimosi principas reikalauja, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo metu turėtų lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jo teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnis). EŽTT jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad šalių procesinio lygiateisiškumo principas, kaip vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos elementų, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas nepalankesnė nei priešingos šalies (Pocius v. Lithuania, no. 35601/04, judgment of 6 July 2010; Užukauskas v. Lithuania, no. 16965/04, judgment of 6 July 2010). Iš esmės tai reiškia, kad šalys turi turėti galimybę žinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų byloje ir pateiktų pastabų, siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-27-2015). Taigi, laikantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų, teisme paprastai būtina apklausti ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nenaudingus parodymus duodančius asmenis, bet ir sudaryti sąlygas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui šiems liudytojams užduoti klausimų. Pažymėtina ir tai, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-6-2012). Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai jis priimtas laikantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių reikalavimų. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu. Todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne tam tikrais atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, kaip teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Nors nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (to reikalauja tiesioginio nagrinėjimo teisme principas), tačiau nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas vertino tik byloje esančius V. Š. rašytinius paaiškinimus, kurie negali būti prilyginami teisme duotiems parodymams.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme buvo padaryta esminių V. Š. procesinių teisių pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo priėmimui (ATPK 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis), apylinkės teismo padarytų proceso teisės pažeidimų neištaisė, t. y. nesuteikė V. Š. teisės duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus, užduoti kaltinimo liudytojams klausimus ir pan. (ATPK 272 straipsnio 1 dalis). Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitų V. Š. prašyme nurodytų klausimų teisėjų kolegija nenagrinėja, t. y. nedaro išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apygardos teismui.