Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.6.2.; 3.1.7.6.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1.

2026 m. lapkričio 9 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (suinteresuotų asmenų) Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-2907-1098/2026 pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „T.“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, Trakų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašė juridinio fakto nenustatyti.

Suinteresuotas asmuo Trakų rajono savivaldybės administracija nepateikė atsiliepimo į pareiškimą.

Teismo posėdžio metu liudytojas J. Č. parodė, kad dirbo T. t. b., teritorijoje kur šiuo metu yra T. rūmai. Pažinojo buvusią žemės sklypo savininkę J. V., J. ne kartą skundėsi jam, kad ten esantis namas yra labai prastos būklės, todėl anuomet (sovietmečiu) prašėsi, jog jai būtų suteiktas kitas būstas. Liudytojo teigimu, anuo metu jam teko lankytis ginčo sklype, jame matęs avarinės būklės gyvenamąjį namą. Įvertinę, kad namas neremontuojamas, J. buvo suteiktas plotas gyvenimui T. t. b.. Nurodė, kad savo name J. su šeima gyveno maždaug iki 1971 m. Tiksliai nurodyti namo matmenų nelabai gali, nes nepamena. Namas galėjo būti 8-10 metrų ilgio, tačiau siauras, ne platesnis nei 5-6 metrų, dviejų kambarių, namo centre stovėjo kaminas. Sklype taip pat, kiek pamena, galėjo būti nedidelis ūkinis pastatas, sukaltas iš lentų, kitų statinių nebuvo. Liudytojas pažymėjo, jog iki šiol gyvena tose pačiose apylinkėse. Šiuo metu ginčo žemės sklype statinių nebematyti, tačiau yra likusių pamatų fragmentų (akmenų). Liudytojo įsitikinimu, sklype esantys akmenys iš esmės yra toje pačioje vietoje, kur stovėjo namas. Namas nuosavybės teise neva priklausė J., tai buvo tėvų palikimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (suinteresuotas asmuo) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 29 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjos MB „T.“ pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantės vertinimu teismas, priimdamas sprendimą, nevertino ar pakanka duomenų juridiniam faktui nustatyti, nevertino apeliantės pateiktos kartografinės medžiagos, įrodančios, kad apeliantės pateiktose schemose pagrindinio sodybos elemento (gyvenamojo namo) kartografinio ženklo nebuvo.

Teismas sprendime pareiškėjos sklype galimai buvusių statinių paskirties nenustatinėjo.

Teismas neatsižvelgė į apeliantės argumentus dėl jos abejonių dėl galimai buvusių statinių patekimo į pareiškėjos žemės sklypą.

Teismas nesiaiškino kokie galimai buvusių pamatų likučiai pateko į pareiškėjos sklypo ribas ir priėmė nepagrįstą, neišsamų, klaidingą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias buvusios sodybos sampratą ir jos buvimo fakto bei vietos nustatymo būdus, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas nevertino ar jo nustatomas juridinis faktas pagal galiojantį materialųjį teisinį reguliavimą gali sukelti tas teisines pasekmes, kurių pareiškėja juo siekia.

Teismas nenustatinėjo pareiškėjos sklype galimai buvusių statinių paskirties.

Teismas neįsitikinęs kokie galimai buvusių pamatų likučiai pateko į pareiškėjos sklypo ribas, priėmė nepagrįstą, neišsamų, klaidingą sprendimą.

Pagal galiojančius teisės aktus, nustatytas juridinis faktas pareiškėjai teisinių pasekmių sukelti negalės.

Nepagrįsti apeliančių teiginiai, jog į bylą pareiškėjos pateikti archyviniai duomenys esą neįrodo gyvenamojo namo buvimo fakto žemės sklypo ribose. Akcentavo, jog J. V. nuosavybės teisės buvo atkurtos toje pačioje vietoje, kur buvo jos mamos Z. V. iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas.

Apeliančių argumentai dėl galimų būsimos statybos apribojimų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, teritorijų planavimo sprendinių taikymo ar kitų administracinių procedūrų nagrinėjamoje byloje neturi savarankiškos teisinės reikšmės.

Byloje nėra įrodyta, kad sklype buvo gyvenamasis namas, nes vien pamatų likučių buvimas neleidžia nustatyti, kokios paskirties statinys šioje vietoje stovėjo.

Teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, netinkamai taikė STĮ 2 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje esantys duomenys neprieštarauja ir nuosekliai patvirtina gyvenamojo namo bei ūkinio pastato egzistavimą istorinėje valdoje.

Teismo nustatytas juridinis faktas neatitinka pareiškėjos deklaruojamo jo nustatymo tikslo ir savaime negali sukelti tų teisinių pasekmių, kurių pareiškėja siekia. Pažymėjo, kad nesant galimybės nustatyti, kokie konkretūs pastatai sudarė buvusią sodybą ir kokie jų parametrai turėtų būti identiškai atkurti, vien bendro pobūdžio fakto apie sodybos egzistavimą nustatymas negali būti pakankamas pagrindas pareiškėjos siekiamai teisei į sodybos atstatymą atsirasti.

Teismo pateiktuose įrodymuose nėra objektyvaus ryšio tarp archyviniuose dokumentuose minimo gyvenamojo namo ir sklype nustatytų statinių liekanų.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo būtų konstatuotas bendras buvusios sodybos faktas, pareiškėja vien šio sprendimo pagrindu negalėtų įgyvendinti teisės, dėl kurios juridinį faktą prašo nustatyti, nes nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti buvusių pastatų identiškumą.

Juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas nepagrįstai, tinkamai ir visapusiškai neįvertinus visų byloje esančių įrodymų.

Byloje nebuvo įrodyta, jog žemės sklype buvo būtent gyvenamasis namas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos dalykas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 29 d. sprendimas, kuriuo tenkintas pareiškėjos pareiškimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantai skunduose iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdami, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliantų nurodytus argumentus, įvertinęs byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantai vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

Pažymėtina, kad apeliantai, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniuose skunduose iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų skundų teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai ir be prielaidų pripažinti, jog pareiškėjos žemės sklype buvo gyvenamasis namas, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo galimai buvusių statinių paskirties. Apeliantė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo, reikia nustatyti, ar pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais.

Teismas turi kompetenciją nustatyti tik tuos juridinius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylą, turi nustatyti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios pareiškėjo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444 straipsnis, 445 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Taigi, jei asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami išvadoms padaryti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, faktas, kad sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių liekanų arba kai sodyba yra pažymėta vietovės ar kituose planuose, t. y. sodybos buvimo faktas pirmiausiai siejamas su gyvenamojo namo sklype buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008, 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007 ir kt.).

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 2 straipsnio 6 dalį buvusi sodyba – vieta, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, kuris neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyti pagal valstybės archyvuose arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos saugomų kartografinių dokumentų, išleistų 1900 metais ar vėlesniais metais, patvirtintas kopijas, jeigu jie neišlikę ar išleisti ankstesniais nei 1900 metais, – jų buvimo juridinis faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantai nesutinka, kad pastatai pateko į pareiškėjos sklypo ribas, apeliantų vertinimu, pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai ir be prielaidų pripažinti, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais nesutinka, laiko juos deklaratyviais ir nepagrįstais bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą vertino Nacionalinės žemės tarnybos pateiktus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, iš kurių nustatė, kad buvusiai žemės sklypo savininkei J. V. nuosavybės teisės į 4,37 ha žemės sklypą buvo atkurtos 1997 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 79-3828 į jos motinos Z. V. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę. Nuosavybės teisės buvo atkurtos remiantis Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. lapkričio 29 d. pažyma, parengta pagal 1923 m. Trakų valsčiaus žemės savininkų sąrašą. Minėtuose archyviniuose dokumentuose nurodyta, kad Z. V. valdė 4 dešimtines žemės ir gyvenamąjį namą, pažymėtą Nr. 1. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šių aplinkybių byloje neginčijo ir jas pripažino tiek pareiškėja, tiek Nacionalinė žemės tarnyba, šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1993 m. lapkričio 29 d. pažymą bei 1923 m. Trakų valsčiaus buvusių žemės savininkų sąrašą, iš kurio nustatė, kad J. (Z.) V. buvo įrašyta kaip 4 dešimtinių žemės valdytoja, o prie jos įrašo pažymėtas gyvenamasis namas. Teismas pažymėjo, kad šiuos istorinius duomenis papildo ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis 1993 m. rugsėjo 3 d. J. V. prašymas, kuriame ji pati nurodė turinti seną namą ir nedidelį ūkinį pastatą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtus dokumentus atkreipė dėmesį, kad nors šie duomenys savaime neleidžia nustatyti tikslios buvusios sodybos vietos dabartinio pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ribose, tačiau jie patvirtina istorinį gyvenamojo namo egzistavimo faktą ir sudaro vieną iš byloje esančių įrodymų, vertintinų kartu su kitais byloje surinktais duomenimis.

Apeliantės tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad žemės sklypo vietovės kartografiniai dokumentai yra išlikę ir juose gyvenamoji sodyba žemės sklype nėra pažymėta, pareiškėja nenurodė tikslios gyvenamojo namo lokalizacijos, todėl nėra pagrindo remtis archyviniais nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentais, nes jie neturi įrodomosios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas apeliančių argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tokiems daugiau kaip prieš šimtmetį sudarytiems dokumentams negali būti keliamas reikalavimas atitikti šiuolaikinių nekilnojamojo turto kadastro dokumentų detalumą. Priešingas aiškinimas iš esmės paneigtų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo instituto paskirtį, nes daugeliu atvejų istoriniai dokumentai dėl objektyvių priežasčių nėra išlikę tokios apimties, kuri leistų vien jų pagrindu nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog teismas šiuos dokumentus vertina ne izoliuotai, o kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, vadovaudamasis CPK 185 straipsnyje įtvirtintu įrodymų visumos vertinimo principu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjos argumentais, kad kartografinio ženklo nebuvimas konkrečiame istoriniame žemėlapyje savaime neįrodo fizinio objekto neegzistavimo, kai objekto egzistavimą tuo pačiu istoriniu laikotarpiu patvirtina kiti apskaitos dokumentai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors išlikusiuose kartografiniuose šaltiniuose sodybos ženklas ginčo sklypo vietoje neidentifikuojamas, tačiau tiek archyviniai dokumentai, tiek nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys vieni kitiems neprieštarauja ir nuosekliai patvirtina gyvenamojo namo bei ūkinio pastato egzistavimą istorinėje valdoje.

Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino Vilniaus regioninio valstybės archyvo pažymą bei prie jos pridėtus archyvinių ūkinių knygų išrašus, iš kurių nustatė, kad J. V. ūkis (duomenys neskelbtini) buvo registruojamas nuo 1952 m. iki 1972 m. Juose nurodoma, kad J. V. naudojosi žeme, vertėsi žemės ūkio veikla, laikė gyvulius, o ūkyje buvo registruotas 1927 m. statybos gyvenamasis namas; Vilniaus regioninio valstybės archyvo pažymą apie J. V. ir I. V. (jos sutuoktinio, šeimos galva) turėtą nekilnojamąjį turtą. Teismas nustatė, kad skirtingų laikotarpių ūkinėse knygose buvo nuosekliai registruojamas gyvenamasis namas (1927 m. statybos), o vėlesniuose įrašuose – gyvenamasis namas, pažymint, jog jis buvo nuomojamas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad šie duomenys patvirtina, kad gyvenamasis namas buvo registruojamas oficialiuose apskaitos dokumentuose skirtingais laikotarpiais ir neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams apie buvusios sodybos egzistavimą.

Apeliantės tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniuose skunduose nurodo, kad vien archyvinės ūkinės knygos nepatvirtina, jog jose minimas gyvenamasis namas buvo būtent pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ribose. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad vien šie dokumentai savaime neleidžia tiksliai identifikuoti gyvenamojo namo vietos dabartinio žemės sklypo ribose, tačiau akcentavo, jog kiekvienas byloje esantis įrodymas vertintinas ne atskirai, o jų visumos kontekste, todėl vien tik ši aplinkybė nepaneigia archyvinių ūkinių knygų įrodomosios reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl gyvenamojo namo lokalizacijos ginčo žemės sklype, taip pat nustatė, kad 1998 m. spalio 26 d. parengtame žemės sklypo kadastrinių matavimų plane buvo pažymėti žemės sklype esantys pamatų likučiai, vėliau, 2025 m. pareiškėjos iniciatyva atnaujinus žemės sklypo kadastro duomenis, tie patys pamatų likučiai buvo pakartotinai identifikuoti, nustatytos jų koordinatės ir 0,0482 ha užstatytas plotas. Sutiktina, kad šios aplinkybės patvirtina, kad žemės sklype išlikę materialūs buvusio užstatymo pėdsakai buvo fiksuojami ne vieną kartą, skirtingais laikotarpiais ir skirtingų specialistų, t. y. pamatų egzistavimas ginčo sklype buvo užfiksuotas dar nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tai, kad apeliantės nurodo, kad vien pamatų likučių buvimas neleidžia nustatyti, kokios paskirties statinys šioje vietoje stovėjo, todėl savaime nepatvirtina buvusios sodybos egzistavimo, iš esmės patvirtina buvusios sodybos egzistavimą, nes kaip minėta buvusi sodyba – vieta, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, kuris neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl gyvenamojo namo egzistavimo pareiškėjos žemės sklype, pamatų likučius vertino kartu su archyviniais dokumentais, nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga ir archyvinėmis ūkinėmis knygomis, vertino šių įrodymų tarpusavio sąsajas, todėl pagrįstai konstatavo, kad archyviniai dokumentai patvirtina gyvenamojo namo egzistavimą buvusioje žemėvaldoje, o kadastrinių matavimų dokumentai patvirtina išlikusius šio užstatymo materialius pėdsakus dabartinio pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ribose. Sutiktina, kad šios aplinkybės viena kitą papildo ir sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, leidžiančią daryti pagrįstą išvadą, kad byloje surinkti duomenys ne tik patvirtina buvusio gyvenamojo namo egzistavimą, bet ir sieja jį su nagrinėjamu žemės sklypu. Išvadas dėl buvusio gyvenamojo namo egzistavimo nagrinėjamame žemės sklype patvirtina ir liudytojo J. Č. parodymai, kuris nurodė, kad pažinojo J. V., apie 1970 m. lankėsi ginčo žemės sklype buvusiame gyvenamajame name, apibūdino jo būklę, nurodė buvusio pagalbinio pastato vietą bei kitas su sodybos išdėstymu susijusias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu, jo parodymai nuoseklūs, neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams bei kadastrinių matavimų duomenims, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip papildančius ir sustiprinančius byloje surinktų įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė dėl sodybos buvimo tam tikrame žemės sklype gali būti nustatyta netiesioginiais įrodymais ir liudytojų parodymais (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-1120/2024, 42 punktas).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus jų visumoje ir konstatavo, kad jie sudaro nuoseklią, logišką ir tarpusavyje suderintą įrodymų sistemą. Archyviniai nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai ir archyvinės ūkinės knygos patvirtina gyvenamojo namo egzistavimą buvusioje žemėvaldoje, kadastrinių matavimų dokumentai ir juose užfiksuoti pamatų likučiai patvirtina buvusio užstatymo vietą dabartiniame pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, o liudytojo parodymai šias aplinkybes patvirtina ir papildo. Sutiktina, kad nė vienas iš šių įrodymų atskirai nepatvirtina visų juridinę reikšmę turinčio fakto elementų, tačiau jų visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype buvo buvusi sodyba.

Pagal CPK 185 straipsnį, teismas tinkamai atlieka įrodymų vertinimą, jei pasiekia pagrįsto įsitikinimo standartą. Pasisakant dėl įrodymų tinkamumo ir (ne)pakankamumo, byloje, kurioje pareiškėja siekė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, galiojo laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą, šiuo atveju nėra duomenų, kad teismas būtų pažeidęs įrodymų leistinumo reikalavimą (leistinumas savo ruožtu reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas), nes kaip minėta, įrodinėjama aplinkybė galėjo būti nustatyta netiesioginiais įrodymais ir liudytojų parodymais. Taigi, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatydamas ginčijamą juridinę reikšmę turintį faktą, vertino visus jam teiktus ir prieinamus įrodymus, kurie nebuvo prieštaringi, todėl nėra pagrindo konstatuoti aiškios įrodymų vertinimo klaidos.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, pažymi, kad apeliantai nepateikė argumentų bei įrodymų, jog teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, neįvertino byloje esančių įrodymų pagal vidinį savo įsitikinimą, išvadų nepagrindė objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai mažajai bendrijai „T.“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo buvusi sodyba.

Apeliantės nesutikdamos su teismo sprendimu vieną iš argumentų nurodo ir tai, kad teismas, nustatęs buvusios sodybos faktą, dėl kurio apeliantės nesutinka, neišnagrinėjo kitos bylai reikšmingos aplinkybės – ar bus siekiama atstatyti identiškus buvusio sodybos statinius, nes identiškos buvusios sodybos charakteristikų pagal byloje esančius ir išlikusius archyvinius duomenis nustatyti neįmanoma, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad vien buvusios sodybos fakto nustatymas suteiks pareiškėjai realią teisę atstatyti sodybą.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su minėtu apeliančių argumentu. Pažymėtina, kad byloje buvo nagrinėjamas klausimas (fakto nustatymas), ar į pareiškėjos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą patenka buvusi sodyba, ir ar šioje sodyboje buvo gyvenamasis namas ir jo priklausiniai. Tik nustačius šį juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėja įgis teisę vykdyti statinio (-ių) statybą laikydamasi privalomų jiems reikalavimų (pvz. identiškumo ir kt.). Ar statomi (atstatomi) statiniai atitinka numatytus kriterijus, bus nagrinėjama pareiškėjai parengus tokių statinių projektinius sprendinius, laikantis statybą ir su šio klausimo sprendimu susijusius kitus tokią veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Apeliančių keliamas atstatomų pastatų identiškumo klausimas išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad aplinkybės ar pareiškėja turi teisę atstatyti sodybą, ar konkrečiu atveju gali būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas, ar bus įvykdytos visos Saugomų teritorijų įstatymo, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo, teritorijų planavimo dokumentų ar kitų specialiųjų teisės aktų nustatytos sąlygos, neturi teisinės reikšmės šios bylos nagrinėjimo dalykui.

Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti suinteresuotų asmenų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos apeliacinius skundus.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.