Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų nemokumo administratoriaus V. T. ir kreditorės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Nemokumo administratoriaus vertinimu, įtarimų kelia ir minėti sandoriai, kadangi duomenų apie 2010 m. spalio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą pirminį kreditorių, t. y. „VTK Capital Limited“, (duomenys neskelbtini), nėra įmanoma rasti, kaip ir neįmanoma rasti jokios informacijos apie minėtoje sutartyje nurodytą skolininką „Lithuanian Real Estate Investments LLC“, registruotą (duomenys neskelbtini) apylinkėje, kurio atžvilgiu 8 184 961,84 Lt reikalavimą 2010 m. spalio 4 d. siekė įsigyti J. B..

Be to, 2026 m. gegužės 14 d. ikiteisminiame tyrime buvo surašytas ir perduotas nagrinėti teismui kaltinamasis aktas kartu su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, pagal kurį dėl itin didelės vertės Unijos turto iššvaistymo kaltinamąja yra ir J. B.. Šio kaltinamojo akto pagrindu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėja baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini). Unijai susipažinus su kaltinamuoju aktu tapo žinoma, jog Naujojoje Zelandijoje įsteigta įmonė VTK Capital Limited buvo naudojama kaip subjektas vykdant organizuotos grupės nusikalstamas veikas ir kuriant teisėtų finansinių santykių regimybę.

Suinteresuotas asmuo V. M. prašo patvirtinti jo 5 441 534,23 Eur dydžio finansinį reikalavimą J. B. fizinio asmens bankroto byloje; atmesti likviduojamos dėl bankroto KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ prašymą taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl palūkanų; atmesti likviduojamos dėl bankroto KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ prašymą sumažinti delspinigius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentai

Nemokumo administratorius nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartyje pateiktu vertinimu, kad skolos perleidimo sutartis ir 2011 m. spalio 4 d. susitarimas nėra nuginčyti ir yra galiojantys, todėl neva kreditorinis reikalavimas gali būti tvirtinamas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. M. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, turėjo šį klausimą išnagrinėti iš esmės ir išspręsti kilusį ginčą, tačiau teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, jog tiek skolos perleidimo sutartis, tiek ir vėlesnis susitarimas nėra nuginčyti ir yra galiojantys, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Kartu su V. M. kreditoriniu reikalavimu pateikti dokumentai nepatvirtina V. M. reikalavimo teisės galiojimo. V. M. reikalavimas galėjo būti patvirtintas tik įrodžius, kad Lithuania Real Estate Investments LLC iš tikrųjų buvo skolinga VTK Capital Limited ir, kad VTK Capital Limited turėjo galiojančią ir konkretaus dydžio reikalavimo teisę bei galėjo ja disponuoti.

Neįrodžius pradinės reikalavimo teisės galiojimo, nebuvo įrodyta ir J. B. 2 200 000,00 Eur dydžio prievolė V. M.. V. M. laikosi pozicijos, kad pirminės reikalavimo teisės realumas neturi reikšmės, nes J. B. prievolė sumokėti 2 200 000 Eur kyla iš jos pasirašytos 2010 m. spalio 4 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Tačiau šis argumentas nepagrįstai sutapatina dvi skirtingas situacijas: egzistuojančios reikalavimo teisės skolininko vėlesnį neatsiskaitymą ir pačios perleistos reikalavimo teisės neegzistavimą.

Teismas visiškai nevertino ir nieko nepasisakė dėl administratoriaus pateiktų argumentų, jog viešai negalima rasti patikimų įrodymų apie pirminio kreditoriaus „VTK Capital Limited“ ir skolininko Lithuania Real Estate Investments LLC tariamą egzistavimą.

V. M. kartu su kreditoriniu reikalavimu pateikė 2025 m. rugsėjo 4 d. paties V. M. ir J. B. pasirašytą pažymą apie palūkanų ir delspinigių apskaičiavimą. Pažymos data ir palūkanų bei delspinigių skaičiavimo paskutinė diena yra nurodyta 2025 m. rugsėjo 4 d., nors bankroto byla J. B. buvo iškelta dar 2025 m. liepos 28 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2025 m. rugpjūčio 6 d.

Patvirtinus tariamą V. M. kreditorinį reikalavimą yra pažeidžiamos kitų kreditorių teisės ir teisėti interesai.

Teismas, sprendžiantis dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, turi iš esmės išnagrinėti kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumą.

Pirmosios instancijos teismas patvirtindamas V. M. reikalavimą netyrė ir nesiaiškino, ar pradinis kreditorius turėjo reikalavimo teisę, iš kurios yra V. M. reikalavimas.

2010 m. spalio 4 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytoje tarp Naujosios Zelandijos įmonės „VTK Capital Limited“ ir J. B., nėra nurodyta ir konkrečiai identifikuota, kokio teisinio santykio pagrindu „VTK Capital Limited“ turi reikalavimo teisę į Delavaro valstijoje (JAV) registruotą įmonę „Lithuanian Real Estate Investments LLC“. Šios aplinkybės nebuvo išaiškintos ir atskleistos ir priimant 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartį. Nesant aiškių duomenų, kokiu pagrindu „Lithuanian Real Estate Investments LLC“ buvo skolinga „VTK Capital Limited“, nėra galima patikrinti reikalavimo teisės galiojimo, kadangi, pavyzdžiui, jeigu tai būtų buvę paskoliniai santykiai, pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis būtų laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, kurį V. M. turėtų įrodyti, siekdamas reikalavimo patvirtinimo.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus duomenis įmonės VTK Capital Limited naudojimą fiktyviems sandoriams sudaryti.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo persekiojimo departamente buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio 2025 m. liepos 23 d. buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl labai didelės vertės Unijos turto iššvaistymo. 2026 m. gegužės 14 d. ikiteisminiame tyrime buvo surašytas ir perduotas nagrinėti teismui kaltinamasis aktas kartu su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, pagal kurį kaltinamąja dėl itin didelės vertės Unijos turto iššvaistymo yra ir J. B.. Šio kaltinamojo akto pagrindu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėja baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini).

Unijai susipažinus su kaltinamuoju aktu tapo žinoma, jog Naujojoje Zelandijoje įsteigta įmonė VTK Capital Limited buvo naudojama kaip subjektas vykdant organizuotos grupės nusikalstamas veikas ir kuriant teisėtų finansinių santykių regimybę. Kaltinamajame akte yra detalizuoti atvejai, kai VTK Capital Limited buvo įtraukiama į susitarimus, susijusius su paskolų užtikrinimu, reikalavimo teisių perleidimu, atpirkimo sandoriais ir kitomis finansinėmis operacijomis.

Be to, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) surašytame kaltinamajame akte yra aiškiai nurodyta, kad „FNTT prie LR VRM Tarptautinio atstovavimo grupės 2024 m. liepos 19 d. raštu pateikta informacija apie įmonę ,,VTK CAPITAL LIMITED“, jog ji buvo išbraukta iš Naujosios Zelandijos įmonių registro 2011 m. spalio 27 d., tai buvo neaktyvi įmonė (,,shell company – naudojama kaip priemonė įvairiems finansiniams manevrams atlikti ar neveikianti, skirta ateityje panaudoti kitiems tikslams), ja galėjo naudotis nežinomi asmenys“ (kaltinamojo akto 14 psl.).

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartyje nepagrįstai, neįvertinęs Unijos pateiktų įrodymų konstatavo, kad nėra įrodymų pagrindžiančių galimą pareiškėjos nesąžiningumą.

J. B. yra Unijos skolininkė, kurios atžvilgiu 2022 m. spalio 5 d. išduotas teismo vykdomasis raštas Nr. e2-662-275/2021 buvo pateiktas vykdyti antstolei I. B.. Iš J. B. solidariai su kitais asmenimis priteistas žalos atlyginimas, padarytas J. B. neteisėtais veiksmais einant paskolų komiteto narės pareigas Unijoje prieš Unijos bankrotą. J. B. yra Unijos skolininkė, kurios skola Unijai sudaro daugiau negu 4,2 mln. Eur.

V. M., kaip naujai atsiradęs didžiausias J. B. kreditorius pasirinktas neatsitiktinai.

V. M. yra (duomenys neskelbtini). UAB „Sakis“ yra Unijos skolininkas, į kurį Unija turi reikalavimo teisę pagal 2022 m. birželio 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-420-467/2022, Unijos naudai priteista mokėtina 2 365 193,47 Eur skola ir procesinės palūkanos. Pažymėtina, kad UAB „Sakis“ (buvęs pavadinimas UAB „Scandia“) yra įmonė, kuri iki Unijos bankroto bylos iškėlimo buvo naudojama pinigų išvedimo iš Unijos schemose. Taip pat UAB „Sakis“ yra vienas iš kaltinamųjų jau minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje kaltinamąja taip pat yra ir J. B..

Šiuo atveju tariamai V. M. sudarius reikalavimo teisių perleidimo sutartį su VTK Capital Limited ir neva įgijus reikalavimo teisę į J. B., ir su pirminiu kreditoriumi VTK Capital Limited neatsiskaičius, o atsiskaitymo terminą nukėlus ir susiejus su terminu, kada J. B. atsiskaitys su V. M., buvo siekiama akivaizdžiai nesąžiningų tikslų – apsunkinti Unijai galimybę atgauti bent kažkokią dalį priteistos 2,9 mln. Eur žalos, kurią Unija išieškoti deda pastangas jau daugiau negu 4 metus. Tokie neteisėti veiksmai daro neigiamą įtaką ne tik Unijai, bet Unijos kreditoriams, kurių pagrindinis kreditorius yra VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, išmokėjęs asmenims draudimo išmokas. Taigi tokie nesąžiningi asmenų veiksmai negali būti teismo formaliai patvirtinti ir nei vienas asmuo iš neteisėtų veiksmų negali gauti naudos.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino 2011 m. lapkričio 4 d. susitarimu dėl 2010 m. spalio 4 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo nustatytų delspinigių ir palūkanų dydžio.

2011 m. lapkričio 4 d. susitarimu nustatyti 0,2 proc. dydžio mokėtini delspinigiai yra neprotingo dydžio ir neproporcingi V. M. patirtiems nuotoliams, kurių V. M. net neįrodo pateiktame prašyme patvirtinti kreditorinį reikalavimą.

2025 m. rugsėjo 4 d. pažyma pagrindžia, jog už tą patį laikotarpį yra skaičiuojamos ir 8 proc. dydžio palūkanos, ir 0,2 proc. dydžio delspinigiai, nors tokį skaičiavimą draudžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika.

Esminė abiejų atskirųjų skundų prielaida yra ta, kad V. M. reikalavimas kyla iš reikalavimo teisės į „Lithuania Real Estate Investments LLC“, todėl turi būti įrodytas visos sandorių grandinės realumas. Ši prielaida yra klaidinga, ir pirmosios instancijos teismas tai pagrįstai nustatė.

2010 m. lapkričio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1 punkte nurodyta, kad pradinė kreditorė „VTK Capital Limited“ perleidžia naujajam kreditoriui reikalavimo teisę į J. B. 2 200 000,00 Eur skolą pagal 2010-10-04 Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Perleidimo dalykas – ne reikalavimas į „Lithuania Real Estate Investments LLC“, o skolininkės piniginė prievolė pradinei kreditorei. Ši prievolė kyla iš 2010 m. spalio 4 d sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3 punkto, kuriuo J. B. įsipareigojo pradinei kreditorei iki 2011 m. spalio 4 d. sumokėti 2 200 000,00 Eur. Tai jos pačios pasirašytas dokumentas, esantis byloje. Pradinė kreditorė šią reikalavimo teisę neabejotinai turėjo.

J. B. savo prievolę yra pripažinusi 2011 m. spalio 4 d. susitarimu ir 2025 m. rugsėjo 4 d. pažyma. Skolos pripažinimas yra savarankiška bylos aplinkybė. 2011 m. spalio 4 d. susitarimas sudarytas likus daugiau nei dešimčiai metų iki 2022 m. birželio 6 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022, kuria Unija apskritai įgijo reikalavimo teisę, ir vienuolikai metų iki bankroto bylos iškėlimo. Jo negalima vertinti kaip dokumento, sukurto bankroto procesui ar Unijos interesams pažeisti.

Unija remiasi 2026 m. gegužės 14 d. surašytu kaltinamuoju aktu. Kaltinamasis aktas yra procesinis kaltinimo dokumentas, o ne įrodymas civilinėje byloje. Prejudicinę galią civilinėje byloje turi tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje ir tik dėl to, ar buvo padaryti neteisėti veiksmai ir ar juos padarė tas asmuo (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Nuosprendis byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra priimtas, o asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis).

Unijos argumentai apie V. M. sąsajas su UAB „Sakis“ su ginčijamais sandoriais nesusiję ir nė vienos jų sąlygos nepaneigia. Tai, kad kreditorius Unijai yra nepageidaujamas, nėra teisinis pagrindas jo reikalavimo netvirtinti.

Delspinigiai apskaičiuoti tik už 180 dienų – nuo 2021-10-05 iki 2022-04-03 – ir neviršija CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto sutrumpinto šešių mėnesių termino. Jie neskaičiuoti nei už likusį beveik ketverių metų laikotarpį, nei už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Netesybų mažinimo klausimas priklauso teismo diskrecijai, kurią pirmosios instancijos teismas, įvertinęs CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies kriterijus, įgyvendino.

Suėjus 2011 m. spalio 4 d. susitarimu nustatytam terminui prievolė nepasibaigė, o skolininkė ir toliau naudojosi negrąžintomis lėšomis. Galutinę sumą šalys suderino 2025 m. rugsėjo 4 d. pažyma, kurią pasirašė pati skolininkė; tai savarankiška šalių valios išraiška.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl kreditoriaus V. M. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo fizinio asmens bankroto byloje teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl atskirųjų skundų argumentų

Apeliantai nemokumo administratorius ir kreditorė likviduojama dėl bankroto KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria patvirtintas V. M. 5 441 534,23 Eur finansinis reikalavimas J. B. fizinio asmens bankroto byloje. Apeliantai savo atskiruosius skundus grindžia esminiais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. M. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, turėjo šį klausimą išnagrinėti iš esmės, o kartu su V. M. kreditoriniu reikalavimu pateikti dokumentai nepatvirtina V. M. reikalavimo teisės galiojimo. V. M. reikalavimas galėjo būti patvirtintas tik įrodžius, kad Lithuania Real Estate Investments LLC iš tikrųjų buvo skolinga VTK Capital Limited ir kad VTK Capital Limited turėjo galiojančią ir konkretaus dydžio reikalavimo teisę bei galėjo ja disponuoti, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino 2011 m. lapkričio 4 d. susitarimu dėl 2010 m. spalio 4 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo nustatytų delspinigių ir palūkanų dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kreditoriaus V. M. kreditorinio reikalavimo atsiradimo pagrindas - 2010 m. lapkričio 4 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu V. M. iš pradinės kreditorės Naujojoje Zelandijoje registruotos įmonės VTK Capital Limited perėmė reikalavimo teisę į J. B. pagal 2010 m. spalio 4 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią J. B. iš VTK Capital Limited įsigijo reikalavimo teisę į Delavaro valstijoje registruotą įmonė Lithuania Real Estate Investments LLC. Už šios reikalavimo teisės perėmimą J. B. VTK Capital Limited įsipareigojo iki 2011 m. spalio 4 d. sumokėti 2 200 000 Eur. J. B. neatsiskaičius su VTK Capital Limited, ši reikalavimo teisė buvo perleista V. M.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimo sutartis – cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti cesijos sutarties sudarymo metu. Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022, 31 punktas).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi. Tai, kad pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teisę, kurios pats neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) ir, sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas. Tokia reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022, 32 punktas).

CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio (pagal pareigas) konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; kt.).

Bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto teisės normos yra viešosios teisės normos. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą tik tuomet, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-313/2017, 37 punktas). Tuo atveju, jei kreditoriaus bankroto byloje reiškiamas finansinis reikalavimas grindžiamas reikalavimo perleidimo sutartimi, bankroto bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vertinti, ar reikalavimo perleidimo sutartis, kuria grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, nėra akivaizdžiai niekinė, t. y. nesukūrusi ir negalėjusi sukurti kreditoriaus reikalavimo teisės į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022).

Kaip matyti iš kasacinio teismo praktikos, teismas, spręsdamas dėl cesija grindžiamo kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, privalo patikrinti ne tik reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktą, bet ir perleidžiamos teisės atsiradimo pagrindą, priklausymą pradiniam kreditoriui bei galiojimą perleidimo metu. Administratoriui konkrečiai ginčijant šias aplinkybes, sutarties nenuginčijimas atskiru ieškiniu savaime neatleidžia teismo nuo pareigos ištirti prieštaravimus ir įvertinti, ar kreditorinis reikalavimas pagrįstas pakankamais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors nurodyta kasacinio teismo praktika suformuota juridinių asmenų nemokumo bylose, joje aiškinamos bendrosios CK nuostatos dėl reikalavimo perleidimo ir sandorio pripažinimo niekiniu. Todėl šios praktikos aktualumą nagrinėjamai bylai lemia sprendžiamo teisės klausimo panašumas – būtinybė, prieš patvirtinant cesija grindžiamą kreditorinį reikalavimą, ištirti administratoriaus konkrečiai ginčijamą šio reikalavimo atsiradimo pagrindą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apsiribojo vertinimu, jog iš 2010 m. lapkričio 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pradinė kreditorė „VTK Capital Limited“ perleido 2 200 000 Eur reikalavimo teisę į J. B. naujajam kreditoriui V. M., nustatyta, kad naujajam kreditoriui pareiga sumokėti 2 000 000 Eur pradiniam kreditoriui kyla, kai J. B. atsiskaito su naujuoju kreditoriumi (Sutarties 3, 4 punktai). Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad J. B. atsiskaitė su naujuoju kreditoriumi, todėl naujajam kreditoriui nekilo pareiga sumokėti pradiniam kreditoriui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad bankroto administratorius nepagrįstai nurodo, kad V. M. turi pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, kad minėtas asmuo yra įvykdęs tarp jo ir Naujosios Zelandijos bendrovės „VTK Capital Limited“ 2010 m. lapkričio 4 d. sudarytos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3-io punkto reikalavimus, t. y. sumokėjęs minėtai bendrovei 2 000 000 Eur arba 6 905 600 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos pirmosios instancijos teismo išvados tik galėjo atsakyti, ar V. M. jau turėjo pareigą atsiskaityti su VTK Capital Limited, tačiau liko neištirta dėl perleisto reikalavimo atsiradimo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokiu pagrindu atsirado VTK Capital Limited reikalavimas į Lithuania Real Estate Investments LLC, t. y. ar 2010 m. spalio 4 d. VTK Capital Limited turėjo galiojančią 8 184 961,84 Lt reikalavimo teisę, kokie įrodymai patvirtina jos egzistavimą bei dydį. Be to, liko neištirta, ar pagal 2010 m. spalio 4 d. sutartį J. B. iš VTK Capital Limited įgijo būtent šį galiojantį reikalavimą į Lithuania Real Estate Investments LLC. Jeigu VTK Capital Limited reikalavimo neturėjo, teismas turėjo įvertinti, kokias teisines pasekmes tai sukelia J. B. pareigai sumokėti 2 200 000 Eur kainą. Galiausiai nenustačius minėto reikalavimo perleidimo aplinkybių liko neįvertinta, ar pagal 2010 m. lapkričio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį VTK Capital Limited galėjo perleisti V. M. 2 200 000 Eur kainos reikalavimą į J. B. ir ar V. M. šios sutarties pagrindu įgijo teisę reikalauti iš J. B. nurodytos sumos.

Akcentuotina ir tai, kad teismas, spręsdamas kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą fizinio asmens bankroto byloje ir nustatęs aplinkybes, keliančias abejonių dėl šį reikalavimą pagrindžiančio sandorio galiojimo, net ir nesant pagrindo sandorį pripažinti niekiniu ex officio, turėjo išaiškinti bankroto administratoriui galimybę ginčyti sandorį pareiškiant savarankišką ieškinį.

Abu apeliantai taip pat kelia klausimą dėl kreditoriaus V. M. delspinigių ir palūkanų skaičiavimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, dėl delspinigių susitarta laisva valia, jų skaičiavimas neviršijo įstatyme nustatyto šešių mėnesių termino, o prievolė sumokėti sukauptas palūkanas atsirado ne periodiškai, o suėjus bendram 2021 m. spalio 4 d. terminui. Reikalavimą V. M. pareiškė 2025 m. rugsėjo 4 d., t. y. nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 10 dalyje nustatyto penkerių metų ieškinio senaties termino, todėl teismas sprendė, kad delspinigiai ir palūkanos kreditoriaus yra paskaičiuoti pagrįstai.

Pagal FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punktą nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nutraukiamas palūkanų ir netesybų skaičiavimas.

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kreditoriaus paskaičiuotų palūkanų laikotarpių, atsižvelgiant į FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą taisyklę. Pažymėtina, kad nutartis iškelti J. B. bankroto bylą įsiteisėjo 2025 m. rugpjūčio 6 d., todėl V. M. neturėjo pagrindo skaičiuoti palūkanų nuo šios dienos. Pažymėtina, kad tarp V. M. ir J. B. sudarytos sutarties nuostatos nepanaikina šio įstatyme nustatyto ribojimo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos. Pagal šią teisės normą, kai apskaičiuojamos procesinės palūkanos, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 20 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad mokėjimo, pelno palūkanos, t. y. mokestis už pinigų skolinimą, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Tai pat svarbu paminėti ir Lietuvos civilinėje teisėje taikomą įskaitinių netesybų taisyklę, t. y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad kompensuojamąją funkciją gali atlikti palūkanos. Jos yra nustatomos sutartyje arba įstatymuose. Jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o remiasi palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių atlyginimo. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nenustatė ginčo palūkanų teisinės paskirties – ar jos yra atlygis už suteiktą mokėjimo atidėjimą, ar kompensacija už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Šis atribojimas būtinas sprendžiant, ar palūkanos ir delspinigiai gali būti įtraukti į kreditorinį reikalavimą visa apimtimi. Jeigu palūkanos atlieka kompensuojamąją funkciją, o delspinigiai skaičiuojami už tą pačią skolą, tą patį pažeidimą ir sutampantį laikotarpį, taikoma įskaitymo taisyklė – atlyginama didesnioji suma, apimanti mažesniąją. Todėl, nenustatęs palūkanų paskirties ir nepalyginęs abiejų mokėjimų skaičiavimo pagrindų, teismas neturėjo pakankamo pagrindo patvirtinti visą V. M. reikalaujamą palūkanų ir delspinigių sumą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliantė kreditorė KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atskirajame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog Lietuvos Respublikos Baudžiamojo persekiojimo departamente buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio 2025 m. liepos 23 d. buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl labai didelės vertės turto iššvaistymo. 2026 m. gegužės 14 d. ikiteisminiame tyrime buvo surašytas ir perduotas nagrinėti teismui kaltinamasis aktas kartu su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, pagal kurį kaltinamąja dėl itin didelės vertės turto iššvaistymo kaltinamąja yra ir J. B.. Šio kaltinamojo akto pagrindu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėja baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

Taigi, ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos duomenys, kiek jie susiję su kreditorinio reikalavimo atsiradimo pagrindu, turėjo būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, sprendžiant dėl V. M. kreditorinio reikalavimo pagrįstumo. Ikiteisminio tyrimo duomenų prejudicinės galios nebuvimas savaime nepaneigia jų įrodomosios reikšmės – jie vertintini kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl procesinės bylos baigties

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas V. M. kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, neištyrė reikalavimo perleidimo sutarčių teisėtumo ir turinio, neįvertino jų reikšmės kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimui bei apimčiai, neištyrė kreditorinio reikalavimo apimties ir pagrįstumo, taip pat neįvertino visų kreditorinio reikalavimo tvirtinimui reikšmingų aplinkybių visumos, todėl neatskleidė nagrinėjamo klausimo esmės. Atsižvelgiant į šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, skundžiama nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Kadangi nustatyti trūkumai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, skundžiama nutartis naikintina, o V. M. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus klausimą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl V. M. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.