Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-420-467/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-06-28
Bylos Nr.: e2A-420-467/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00710-2021-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Alma Urbanavičienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Sakis“

Kategorijos

2.1.2.4.2.1Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris
2.6.7Restitucija
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-420-467/2022Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00710-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.1; 2.6.7; 3.3.1.14

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sakis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sakis“ dėl prekių ženklų savininko teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi kredito unija (toliau – BKU) „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškiniu prašė: 1) pripažinti tarp BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sakis“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Scandia“) sudarytą 2007 m. birželio 29 d. prekės ženklo nuomos sutartį Nr. 20070629/01 ir 2011 m. balandžio 1 d. licencinę sutartį Nr. 20110401 dėl prekės ženklo naudojimo negaliojančiomis; 2) taikyti restituciją ir iš UAB „Sakis“ priteisti BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2 365 193,47 Eur; 3) priteisti 1 089 171,59 Eur palūkanas; 4) priteisti 6 (šešių) procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė 2006 m. birželio 21 d. pateikė paraišką dėl prekių ženklo „VILNIAUS TAUPOMOJI KASA KREDITO UNIJA“ (toliau – Prekės ženklas) įregistravimo; ženklas įregistruotas 2007 m. gegužės 14 d.; šiuo metu ženklas išregistruotas, nepratęsus galiojimo termino. Ieškovė nuo 2006 m. gegužės 26 d. savo pavadinime naudoja žodžius „Vilniaus taupomoji kasa“ (ankstesnis pavadinimas – „Jotijos kraštas“). Ieškovė ir atsakovė 2007 m. birželio 29 d. sudarė Prekės ženklo nuomos sutartį Nr. 20070629/01 dėl prekės ženklo nuomos (toliau – Nuomos sutartis). Nuomos sutarties galiojimo terminas pasibaigė 2008 m. gruodžio 31 d. Ieškovė ir atsakovė 2011 m. balandžio 1 d. sudarė licencinę sutartį Nr. 20110401 dėl Prekės ženklo naudojimo (toliau – Licencinė sutartis). Licencinės sutarties galiojimo terminas pasibaigė 2013 m. gegužės 1 d.

3. Ieškovė atsakovei pagal abi sutartis sumokėjo ne mažiau kaip 8 166 540 Lt (2 365 193,47 Eur). Tai patvirtinta šalių 2013 m. lapkričio 29 d. susitarimu. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. ieškovei iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.

Šalies argumentai

4. Ieškovė abi sutartis prašo pripažinti negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio pagrindu, kaip sandorius sudarytus privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujančius juridinio asmens tikslams. Nurodo, kad ieškovei nebuvo jokio pagrindo sudaryti Nuomos ir Licencinę sutartis, nes buvo aišku, jog sutarčių sudarymas nenaudingas ir pažeidžia interesus. Vėliau, nei ieškovės pavadinimas, įregistruotas Prekės ženklas pažeidė ieškovės interesus. Prekės ženklo registracija galėjo būti pripažinta negaliojančia Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes ieškovės pavadinimas ir prekės ženklo žodinė išraiška yra iš esmės tapati. Ieškovės pavadinimas įregistruotas anksčiau nei pateikta paraiška, ženklu žymimos prekės ir (ar) paslaugos atitinka ieškovės veiklą. Ieškovė, veikdama protingai ir rūpestingai, privalėjo minėtą registraciją ginčyti, o ne sudaryti Nuomos ir Licencinę sutartis.

5. Sudarant Nuomos sutartį, vos po mėnesio nuo Prekės ženklo registracijos, Prekės ženklas visuomenėje nebuvo plačiai žinomas, todėl ženklo vertė negalėjo būti didelė. Ieškovė Prekės ženklu pradėjo naudotis nuo įregistravimo ir ženklą vystė išimtinai savo pastangomis ir už savo lėšas, todėl 8 166 540 Lt ( 2 365 193,47 Eur) sumokėjimas yra niekuo nepagrįstas.

6. Ieškovės paskolų komiteto pirmininku nuo 2007 m. balandžio 6 d. iki 2008 m. balandžio 25 d. buvo V. V., nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. spalio 17 d. V. V. buvo stebėtojų tarybos nariu. Ieškovės stebėtojų tarybos pirmininku nuo 2007 m. balandžio 6 d. iki 2014 m. kovo 6 d. buvo A. D.. Atsakovės vadovu nuo 2002 m. birželio 4 d. iki 2006 m. sausio 13 d. buvo A. D., nuo 2006 m. sausio 13 d. iki 2006 m. birželio 8 d. vadovu buvo V. V.. Ieškovės vadovaujantys asmenys V. V. ir A. D. buvo tiesiogiai susiję su atsakove. Atsakovei negalėjo būti nežinoma apie ieškovės pavadinimą, todėl atsakovė Prekės ženklo registraciją atliko akivaizdžiai nesąžiningai, siekdama nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita.

7. Nuomos ir Licencinės sutarčių sudarymas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). V. V. ir A. D., prieš tapdami ieškovės vadovais, buvo atsakovės vadovais. Už naudojimąsi Prekės ženklu sumokėta nepagrįstai didelė kaina. V. V. ir A. D. (kartu su kitais ieškovės vadovais) siekė imituoti sutartinius santykius su atsakove ir neteisėtai pasisavinti ieškovės pinigines lėšas. Toks nesąžiningo veikimo modelis atsispindi ieškovės atliktoje Inspektavimo ataskaitoje, kurioje konstatuojama, kad ieškovė finansavo su jos vadovais susijusias įmones, dirbtinai permokėdama už Prekės ženklą. Abiejų sutarčių sudarymas iš esmės pažeidė ieškovės ir jos kreditorių interesus, nes prisidėjo prie nemokumo atsiradimo.

8. Dėl nurodyto taikytina vienašalė restitucija ir atsakovė turi grąžinti visą pagal Nuomos sutartį ir Licencinę sutartį ieškovės sumokėtą sumą – 8 166 540 Lt ( 2 365 193,47 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino tarp BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Sakis“ 2007 m. birželio 29 d. sudarytą prekės ženklo nuomos sutartį Nr. 20070629/01 ir 2011 m. balandžio 1 d. sudarytą licencinę sutartį Nr. 20110401 dėl prekės ženklo naudojimo negaliojančiomis; taikė restituciją ir iš UAB „Sakis“ priteisė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2 365 193,47 Eur bei 709 558,04 Eur palūkanas, viso – 3 074 751,51 Eur; priteisė iš UAB „Sakis“ BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai 6 procentų metines palūkanas; likusią ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10. Teismas nustatė, kad ieškovės pavadinimas saugomas nuo 2006 m. gegužės 11 d., tuo tarpu atsakovė Valstybiniam patentų biurui paraišką dėl prekių ženklo „VILNIAUS TAUPOMOJI KASA KREDITO UNIJA“ įregistravimo pateikė 2006 m. birželio 21 d. Prekės ženklas nurodo konkretų įmonės pavadinimą ir veiklos rūšį bei naudoja Vilniaus miesto apibūdinimui dažniausiai vartojamą simbolį – Gedimino pilį, kuri koreliuoja su įmonės pavadinime nurodytu miesto pavadinimu. Teismas konstatavo, kad Prekės ženklas yra akivaizdžiai sukurtas ieškovės įmonės naudojimui, nes dėl akivaizdaus ryšio su įmonės pavadinimu bei veiklos rūšimi jo nebūtų galima panaudoti jokios kitos įmonės veiklai žymėti.

Šalies argumentai

11. Ieškovė, kaip kredito unija, pagal įstatuose nurodytas veiklos sritis teikė finansines paslaugas; Prekės ženklas taip pat registruotas piniginėms ir finansinėms operacijoms buvo naudotas tik ieškovės teikiamoms paslaugoms žymėti. Prekės ženklas buvo registruotas toms pačioms paslaugoms, kurias teikė ieškovė, todėl visuomenės suklaidinimo galimybė dėl prekių ir paslaugų tiekėjo, jo steigėjo, dalyvių, buveinės, veiklos tikslo yra labai aukšto laipsnio.

Žemesnės instancijos teismas

12. Padaręs šį sulyginimą, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė turėjo akivaizdžią galimybę ginti savo teises Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei CK 2.42 straipsnio pagrindu ir turėti tvirtus lūkesčius, jog jos reikalavimas dėl Prekės ženklo naudojimo būtų tenkintas ir Prekės ženklas būtų jai perduotas. Teismas sutiko su ieškove, kad jai nebuvo būtinybės sudaryti Nuomos ir Licencinę sutartis. Ieškovė galėjo imtis veiksmų ginti savo teises, o atsakovė dėl Prekės ženklo išraiškos būdo nebūtų galėjusi Prekės ženklo naudoti kitos įmonės veikloje, nes jokia kita įmonė negalėtų įgyti tokio paties, kaip ieškovės, juridinio asmens pavadinimo.

13. Teismo vertinimu, Nuomos sutartis buvo sudaryta iš karto po Prekės ženklo įregistravimo. Per pusantro mėnesio nuo įregistravimo iki Nuomos sutarties sudarymo, kurdama Prekės ženklo vertę, atsakovė turėjo imtis išskirtinės reklaminės kampanijos, kad per tokį trumpą laiko tarpą ženklas taptų atpažįstamas ir žinomas. Atsakovės pateikti duomenys apie išlaidas Prekės ženklo vystymui prasideda nuo 2011 m., Nuomos sutartis sudaryta dar 2007 m., t. y. prieš 4 metus iki nurodytų investicijų. Jokių duomenų, kad atsakovė būtų 2007 metais investicijomis didinusi Prekės ženklo žinomumą, nepateikta. Svarbu tai, kad Nuomos sutartyje nėra nurodyta jokių atsakovės įsipareigojimų vykdyti Prekės ženklo reklamą ar teikti panašias paslaugas, o Licencine sutartimi ne atsakovė, o ieškovė įsipareigoja, bendradarbiaudama su atsakove, populiarinti, reklamuoti Prekės ženklą.

14. Nuomos sutarties sudarymo metu ieškovė jau vienerius metus naudojosi nauju juridinio asmens pavadinimu, todėl labiau tikėtina, jog Prekės ženkle naudojamas žodžių junginys galėjo tapti žinomu dėl ieškovės veiklos vystymo, o ne dėl atsakovės pastangų populiarinti Prekės ženklą. Sprendžiant dėl ženklo žinomumo, yra sudėtinga išskirti, kiek buvo žinoma ieškovės veikla, nes Nuomos sutarties sudarymo metu ji jau naudojo pavadinimą vienerius metus, juo labiau, kad Prekės ženklas iš esmės yra ieškovės pavadinimo užrašas. Apibendrindamas teismas sprendė, kad, vertinant analogiškų šalims protingų asmenų požiūriu abiejose sutartyse nustatyta naudojimosi Prekės ženklu kaina, yra itin didelė ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

15. Teismas sutiko su ieškove, kad atsakovei negalėjo būti nežinoma apie ieškovės pavadinimą bei nesuprantama, kad Prekės ženklo registracija atliekama pažeidžiant teisę. Prekės ženklas buvo užregistruotas išimtinai ieškovės naudojimui ir iš karto atsakovei išnuomotas už didelę kainą, nors Prekės ženklo vertė Nuomos sutarties sudarymo dieną galėjo būti prilyginta tik ieškovės veiklos žinomumui, o atskiros ką tik įregistruoto Prekės ženklo vertės negalėjo būti. Dėl aplinkybių akivaizdumo teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti sandorio šalių nesąžiningumą.

16. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes – kad Prekės ženklo registracija atlikta tik konkretaus juridinio asmens – ieškovės, naudojimui, Prekės ženklas registruotas praėjus metams nuo juridinio asmens pavadinimo pakeitimo, vykdant Nuomos ir Licencinę sutartis sumokėta nepagrįstai didelė nuomos kaina, nenumatytos pareigos atsakovei užtikrinti Prekės ženklo vertę, ieškovės vadovaujantys asmenys prieš Nuomos sutarties sudarymą dirbo atsakovės vadovais – teismas darė išvadą, jog Nuomos ir Licencinės sutarčių sudarymas buvo žalingas ieškovei ir jos kreditorių interesams, sutartys sudarytos nesąžiningai, siekiant nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Ieškovė negavo naudos, o tik nepagrįstai buvo sumažintas jos turimo turto kiekis. Ieškovė sutartimis įgijo teisę naudotis tuo, kas jai ir taip būtų priklausę, jei ji būtų gynusi savo teises įstatymų nustatyta tvarka. Sutartimis buvo įsigyta neapibrėžtos vertės turto nuomos teisė, nenustatant turtui jokių vertinimo kriterijų. Tai rodo aiškų, akivaizdų sandorių nenaudingumą, o tokių sandorių palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių.

17. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovės bankroto administratorius apie sandorius galėjo sužinoti ne anksčiau nei nuo bankroto bylos iškėlimo, todėl bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas. Be to, nors atsakovės vertinimu, turi būti taikomas ne sandorių negaliojimo institutas, o žalos atlyginimo, vien tai, kad ieškovė 2016 m. gruodžio 14 d. pareiškė pretenziją BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ vadovams, neatima teisės iš ieškovės reikšti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Dėl nurodyto atsakovės argumentai, jog byloje turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, atmesti.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje buvo konstatuotas šalių nesąžiningumas sudarant sandorius; ieškovei yra iškelta bankroto byla, dėl ko atsiranda viešasis interesas ginti kreditorių teises; ieškovė be sutarčių sudarymo galėjo įgyti tas pačias teises; atsakovė nepateikė aiškių duomenų dėl galimų investicijų į Prekės ženklą. Tuo remiantis teismas sprendė, jog būtų nesąžininga aptariamą atvejį laikyti išimtiniu CK 6.145 straipsnio 2 dalies tvarka ir taikė restituciją – įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovei 2 365 193,47 Eur.

19. Kadangi atsakovė prašė palūkanoms taikyti senatį, ieškinio senaties terminas taikytas sumažinant palūkanas iki 5 m., skaičiuojant nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2021 m. birželio 23 d., t. y. už 1825 dienas (2 365 193,47 x 6 proc. x 5 m.). Palūkanos už 5 metus sudaro 709 558,04 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Atsakovė UAB „Sakis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą ir ieškinį atmesti visa apimtimi; priteisti apeliantės naudai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes: apeliantė niekada savo veikloje nenaudojo ginčo Prekės ženklo, nežymėjo juo jokių savo prekių ar paslaugų, todėl objektyviai negalėjo suklaidinti visuomenės; apeliantė ginčo Prekės ženklą suteikė naudoti išmintinai tik vienai ieškovei ir jokiam kitam asmeniui; tuo atveju, jeigu teismas ginčo sutarčių sudarymo ketinimus laikė bylai reikšminga įrodinėtina aplinkybe, turėjo galimybę kviesti į teismo posėdį ginčo sutartis pasirašiusius asmenis, tuometinius ieškovės valdymo organų narius, tačiau teismas nieko panašaus nepadarė; apeliantė iš dalies pagrindė investicijas į Prekės ženklą ir ieškovės žinioje buvo tie patys įrodymai dėl atliktų investicijų – vien sukurdama ir įregistruodama Prekės ženklą atsakovė patyrė išlaidų; atsakovės pirminiais buhalteriniais dokumentais pagrįstos investicijos į Prekės ženklą sudaro apie 400 000 Eur, todėl jos nepagrįstai laikytos nereikšmingomis; dėl atsakovės atliktų ieškovės (ir Prekės ženklo) reklamavimo veiksmų ieškovė gavo akivaizdžią naudą – žinomumą; ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad Prekės ženklo reklamai ar vystymui būtų skyrusi lėšų.

20.2. Iš esmės sprendimas yra grindžiamas ginčo sandorių ekonominiu nenaudingumu, tačiau negalima teigti, kad kiekvienas nuostolių sukėlęs sandoris automatiškai prieštarauja juridinio asmens teisnumui ar veiklos tikslams.

20.3. Teismas nepagrįstai konstatavo sandorio šalių nesąžiningumą. Asmenys, su kurių buvimu apeliantės vadovais siejamas apeliantės nesąžiningumas, tokias pareigas ėjo iki 2006 m. birželio 8 d. Tuo tarpu prekės ženklo nuomos sutartis sudaryta 2007 m. birželio 29 d., licencinė sutartis – 2011 m. balandžio 1 d.

20.4. 2016 m. gruodžio 14 d. ieškovė disponavo visais su Prekės ženklo naudojimu susijusiais dokumentais, kuriuos įvertinusi kartu su advokatu nekonstatavo sandorių niekinio pobūdžio, o pareiškė buvusiems ieškovės valdymo organų nariams reikalavimą dėl padarytos žalos atlyginimo, t. y. taikė ne sandorių negaliojimo, o civilinės atsakomybės teisės normas. Šioje byloje tikrasis teisinis ieškovės ieškinio pagrindas yra civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti žalą dėl tariamai nuostolingo sandorio sudarymo. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė tikrojo ieškinio teisinio pagrindo ir dėl to bylai taikė netinkamas teisės normas. Teismas turėjo spręsti civilinės atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

20.5. Pripažinus sandorius negaliojančiais ir taikant restituciją, ieškovė neturi galimybės ir objektyviai negali grąžinti gautos naudos – teisės naudotis Prekės ženklu. Todėl dėl restitucijos taikymo apeliantės padėtis nesąžiningai pablogėtų, nes ieškovė gautų ir teisę naudotis Prekės ženklu (kurią jau realizavo), ir atgautų visas lėšas, sumokėtas už naudojimąsi Prekės ženklu.

20.6. Vadovaujantis sprendime pateikta teismo logika, ieškovei apskritai netaikomas ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovė tariamai per 10 metų nuo bankroto bylos iškėlimo gali ginčyti bet kada sudarytus sandorius. Toks aiškinimas neatitinka nei teisinių santykių stabilumo principo, nei ieškinio senaties instituto paskirties.

20.7. Nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, nesilaikė šalių lygybės teismui principo. Teismas nepagrįstai palaikė melagingą ieškovės poziciją, paneigdamas apeliantės investicijas į Prekės ženklą.

20.8. Teismas privalėjo žinoti teisę ir be apeliantės nurodymų turėjo žinoti, kad ginčo situacijoje buvo mokamas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM).

Atsiliepimas

21. Ieškovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

21.1. Teismo sprendime yra detaliai aptarti atsakovės pateikti dokumentai ir juos aptaręs teismas padarė išvadą, kad jie tik iš dalies pagrindė apeliantės įrodinėtas aplinkybes. Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu būtų padariusi reikšmingas investicijas į Prekės ženklo žinomumą. Atsakovė tiesiog pateikė pluoštą sąskaitų, tačiau iš esmės jų daugumos net neįmanoma tinkamai identifikuoti. Vien tai, kad apeliantei nepatinka, kaip teismas vertino jos pateiktus dokumentus, savaime nereiškia, jog sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas.

21.2. Ginčo sutarčių turinys atskleidžia, kad sutarčių sudarymo metu apeliantė neprisiėmė jokios prievolės dėl investavimo į Prekės ženklą. Net ir darant prielaidą, kad nuo 2011 metų apeliantė investavo kokias nors sumas į Prekės ženklo žinomumą, tai niekaip nepakeičia ginčo sandorių nenaudingumo ieškovei, nes jie buvo sudaryti iki tol, kol apeliantė, jos teigimu, patyrė išlaidas Prekės ženklo garsinimui. Kadangi apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie jos tariamas investicijas į Prekės ženklą 2007-2010 metais, atitinkamai ir teismas neturėjo jokių prielaidų teigti, kad ginčo sandoriai kokia nors apimtimi galėjo būti naudingi ieškovei.

21.3. Iš ginčo sandorių turinio matyti, kad atsakovė šiais sandoriais neprisiėmė jokių teisinių įsipareigojimų kaip nors investuoti į Prekės ženklo žinomumą, jį garsinti, viešinti ar pan. Priešingai, pagal Licencinę sutartį būtent ieškovė prisiėmė Prekės ženklo garsinimo įsipareigojimus. Sandoriai iš esmės buvo sudaryti su tikslu tiesiog išvesti pinigus iš ieškovės sąskaitų ir pervesti susijusiems asmenims.

Šalies argumentai

21.4. Ieškovės nurodyti asmenys ilgą laiką dalyvavo tiek ieškovės, tiek atsakovės veikloje, todėl tokia aplinkybė teismo pagrįstai buvo konstatuota kaip indikuojanti nesąžiningumą. Atsakovei neabejotinai turėjo būti žinoma apie ieškovės pavadinimą jau vien dėl jo viešumo, o vadovaujančių asmenų perėjimas iš vienos įmonės į kitą tik papildomai patvirtina tokias aplinkybes.

21.5. Apeliantė visiškai nepagrįstai bando iškreipti byloje pateikto ieškinio esmę, bandydama jį dirbtinai įvardinti ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

21.6. Apeliantė nepateikė jokių argumentų (pastebėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė apskritai nepateikė jokių motyvų dėl vienašalės restitucijos taikymo negalimumo), jog teismo pasirinktos restitucijos taikymas iš esmės iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą. Be to, ieškovė yra bankrutuojantis subjektas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vienašalės restitucijos taikymas tokiais atvejais yra galimas ir priimtinas.

21.7. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius. Taigi, ieškovei iškėlus bankroto bylą 2014 metais, anksčiausiai tik nuo to momento galėjo prasidėti ieškinio senaties termino eiga, nes anksčiau apie tokius sandorius bankroto administratoriui negalėjo būti žinoma.

21.8. Apeliantė konkrečiai nenurodo, nei kokios jos teisės buvo pažeistos, nei kokius konkrečius procesinius pažeidimus būtų padaręs pirmosios instancijos teismas. Teigdama apie teismo šališkumą, apeliantė apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais apie tariamą teismo prielankumą ieškovei. Be to, teismas ieškinį tenkino tik iš dalies, taip pat atmetė ir dalį ieškovės įrodinėtų ieškinio pagrindų, kas tik rodo, jog teismas objektyviai nagrinėjo bylos aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo

24. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2006 m. gegužės 26 d. pakeitė pavadinimą ir savo pavadinime naudoja žodžius „Vilniaus taupomoji kasa“ (ankstesnis pavadinimas – „Jotijos kraštas“). Atsakovė UAB „Sakis“ 2006 m. birželio 21 d. Valstybiniam patentų biurui pateikė paraišką dėl vaizdinio prekių ženklo „VILNIAUS TAUPOMOJI KASA KREDITO UNIJA“ įregistravimo, ženklas įregistruotas 2007 m. gegužės 14 d., šiuo metu išregistruotas, nepratęsus galiojimo termino. Prekių ženklas buvo registruotas Nicos klasifikacijos 36 klasei: finansinės operacijos, piniginės operacijos.

25. Ieškovė ir atsakovė 2007 m. birželio 29 d. sudarė prekės ženklo nuomos sutartį Nr. 20070629/01. Nuomos sutarties galiojimo terminas iki 2008 m. sausio 1 d. Ieškovė ir atsakovė 2011 m. balandžio 1 d. sudarė licencinę sutartį Nr. 20110401 dėl prekės ženklo naudojimo. Licencinės sutarties galiojimo terminas pasibaigė 2013 m. gegužės 1 d. Tarp šalių 2013 m. balandžio 2 d. sudaryta prekės ženklo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 20130403/01 dėl Prekės ženklo pardavimo, pagal kurią pirkėja yra sumokėjusi pardavėjai 630 792,40 Eur (2 178 000 Lt), tačiau Prekės ženklas neperduotas pirkėjai. Ieškovė atsakovei pagal abi sutartis – Nuomos ir Licencinę – sumokėjo ne mažiau kaip 2 365 193,47 Eur (8 166 540 Lt). Tarp šalių 2013 m. lapkričio 29 d. sudaryta licencinė sutartis Nr. 11/29, kuria atsakovė ieškovei suteikė teisę naudotis Prekių ženklu. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.

Žemesnės instancijos teismas

26. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkino ieškovės ieškinį ir pripažino tarp BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Sakis“ 2007 m. birželio 29 d. sudarytą prekės ženklo nuomos sutartį ir 2011 m. balandžio 1 d. sudarytą licencinę sutartį dėl prekės ženklo naudojimo negaliojančiomis, taikė restituciją ir iš atsakovės priteisė ieškovei 2 365 193,47 Eur bei 709 558,04 Eur palūkanas, viso 3 074 751,51 Eur. Atsakovė nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad nebuvo pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais bei taikyti restituciją, taigi, teismo sprendimas skundžiamas visa apimtimi.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl prieštaravimo juridinio asmens teisnumui

27. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandoris šalis veikė tikrai nesąžiningai.

28. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sandorį sudarė viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, sudarytas sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012; 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 ir kt.).

29. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013 ir kt.). Sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir tai sudaro pagrindą jį pripažinti negaliojančiu pagal CK 182 straipsnio 1 dalį, kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).

30. Šiuo atveju tarp šalių kilo ginčas, ar šalių sudaryti sandoriai iš tiesų prieštarauja ieškovės teisnumui, ar galima konstatuoti sandorių šalių nesąžiningumą ir ar ieškovė pasirinko tinkamą savo teisių gynybos būdą. Jau minėta, kad atsakovė UAB „Sakis“ 2006 m. birželio 21 d. Valstybiniam patentų biurui pateikė paraišką dėl vaizdinio prekės ženklo „VILNIAUS TAUPOMOJI KASA KREDITO UNIJA“ įregistravimo, ženklas įregistruotas 2007 m. gegužės 14 d. Ieškovė ir atsakovė 2007 m. birželio 29 d. sudarė ginčijamą prekės ženklo nuomos sutartį, o 2011 m. balandžio 1 d. – ginčijamą licencinę sutartį dėl Prekės ženklo naudojimo. Ieškovė atsakovei pagal abi ginčijamas sutartis laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. sumokėjo ne mažiau kaip 2 365 193,47 Eur. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčo sandoriai prieštarauja ieškovės veiklos tikslams ir tai sudaro pagrindą juos pripažinti negaliojančiais. Nors apeliantė su šia teismo išvada nesutinka, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo situacijos vertinti kitaip.

31. Ieškovės, kaip ir daugumos kitų privačių juridinių asmenų tikslas, yra tenkinti savo narių ūkinius ir socialinius poreikius, teikti kokybiškas ir savalaikes finansines paslaugas, užtikrinti finansinį stabilumą ir patikimumą. Ieškovė, kaip privatus juridinis asmuo ir kredito įstaiga, siekia savo dalyvių interesų tenkinimo ir pelno (ieškovės įstatų 1.5 punktas). Todėl sutiktina, kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčo sandorių ir kad atsakovės atlikta Prekės ženklo registracija galėjo pažeisti ieškovės teises. Šiuo atveju nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo atsakovės Prekės ženklo ir ieškovės pavadinimo tapatumus, kadangi tai buvo daroma siekiant išsiaiškinti, ar ieškovė iki sudarydama ginčo sandorius turėjo teisę ginti savo teises Prekių ženklų įstatymo ir CK 2.42 straipsnio 2 dalies pagrindu, reikalaujant, kad atsakovė ieškovei perduotų viską, ką gavo prisidengusi ar naudodama pavadinimą be jo savininko sutikimo, t. y. reikalauti perduoti Prekių ženklą. Išanalizavęs atsakovės Prekės ženklo ir ieškovės pavadinimo tapatumus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Prekės ženklas ir ieškovės pavadinimas yra klaidinamai panašūs, t. y. visuomenės suklaidinimo galimybė dėl prekių ir paslaugų tiekėjo, jo steigėjo, dalyvių, buveinės, veiklos tikslo yra labai aukšto laipsnio. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir atsakovė apeliaciniame skunde, pažymėdama, kad Prekės ženklu naudojosi vien tik ieškovė.

32. Taigi, nustatęs, kad ieškovė turėjo akivaizdžią galimybę ginti savo teises Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei CK 2.42 straipsnio pagrindu ir turėti tvirtus lūkesčius, jog jos reikalavimas dėl Prekės ženklo naudojimo būtų tenkintas ir Prekės ženklas būtų jai perduotas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė ginčo sandorių sudaryti neprivalėjo. Dėl to, akivaizdu, kad naudojimasis už užmokestį Prekės ženklu, kuris ieškovei iš esmės galėtų priklausyti pagal įstatymą, jei ieškovė tinkamai būtų pasinaudojusi savo teisių gynybos būdais, nelaikytinas komerciškai naudingu ieškovei. Visgi, kaip teisingai nurodo ir atsakovė apeliaciniame skunde, vien sandorių komercinis nenaudingumas negali būti pagrindu pripažinti sandorius negaliojančiais, būtina nustatyti aiškų, akivaizdų sandorių nenaudingumą ir (ar) tokių sandorių palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių.

33. Pagal 2007 m. birželio 29 d. prekės ženklo nuomos sutarties 10 punktą ieškovė už naudojimąsi Prekės ženklu laikotarpiu iki 2007 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo sumokėti atsakovei 51 000 Lt (14 770 Eur) plius PVM. Byloje nustatyta, kad atsakovė paraišką Valstybiniam patentų biurui dėl vaizdinio prekių ženklo „VILNIAUS TAUPOMOJI KASA KREDITO UNIJA“ įregistravimo pateikė 2006 m. birželio 21 d., ženklas įregistruotas 2007 m. gegužės 14 d. Taigi, Prekės ženklo nuomos sutartis sudaryta praėjus vos pusantro mėnesio po Prekės ženklo įregistravimo. Dėl to teisėjų kolegija iš esmės pritaria, kad naujai įregistruoto Prekės ženklo, kuris tuo laikotarpiu tikėtinai dar nebuvo plačiai žinomas (kitokių duomenų byloje nėra) naudojimas, už tai mokant ženklias pinigų sumas atsakovei, laikytinas akivaizdžiu nenaudingumu ieškovei. 2011 m. balandžio 1 d. sudarytos licencinės sutarties 1 ir 2 priedo 1 punktai numatė dar didesnį užmokestį už naudojimąsi Prekės ženklu – laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. numatyta 200 000 Lt (57 924 Eur) plius PVM/per mėnesį, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – 300 000 Lt (86 886 Eur) plius PVM/per mėnesį. Taigi, kaip jau minėta, viso už naudojimąsi Prekės ženklu pagal abi ginčo sutartis ieškovė atsakovei sumokėjo 8 166 540 Lt (2 365 193 Eur) sumą, nors šių sutarčių sudaryti neprivalėjo ir turėjo galimybę reikalauti naudotis Prekės ženklu neatlygintinai, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškią aiškų ir akivaizdų sutarčių nenaudingumą ieškovei.

34. Apeliantės teigimu, ginčo sutarčių pagrindu atsakovė ne vien suteikė ieškovei teisę naudoti Prekės ženklą, tačiau ir investavo į Prekės ženklo žinomumą, reklamavo ieškovę, dėl ko nuo 2009 m. pirmo pusmečio ieškovė tapo didžiausia šalies kredito unija, t. y. iš sudarytų sutarčių gavo realią naudą. Tačiau tokie apeliantės argumentai byloje nėra įrodyti, priešingai, bylos duomenys tvirtina kitaip. Pagal 2007 m. birželio 29 d. prekės ženklo nuomos sutarties 1 punktą nuomotojas (atsakovė) įsipareigojo perduoti nuomininkui (ieškovei) už užmokestį šios sutarties 2 punkte nurodytą Prekės ženklą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytą nuomos mokestį ir naudotis šiuo Prekės ženklu pagal jo paskirtį ir sutarties sąlygas. Jokie kiti šalių įsipareigojimai sutartyje nenumatyti. Pagal 2011 m. balandžio 1 d. licencinės sutarties 2.1 punktą licencijos davėjas (atsakovė) suteikia teisę licencijos gavėjui (ieškovei), o licencijos gavėjas priima ribotą, neišimtinę, neperduodamą ir kitaip neperleidžiamą teisę (licenciją) šios sutarties galiojimo metu naudoti Prekės ženklą tik nustatyto naudojimo tikslais. Be to, licencinės sutarties preambulėje nurodyta, kad licencijos gavėjas, bendradarbiaudamas su licencijos davėju, ketina populiarinti, reklamuoti Prekės ženklą, naudodamas Prekės ženklą vykdant savo pagrindinę veiklą – teikiant piniginių operacijų ir kitas finansines paslaugas, t. y. veikloje, kurią apima Prekės ženklo registracija. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ir šia ginčo sutartimi atsakovė jokių įsipareigojimų dėl Prekės ženklo reklamos ar kitokio žinomumo didinimo neprisiėmė, priešingai, būtent ieškovė įsipareigojo imtis priemonių Prekės ženklo populiarinimui.

35. Atsakovė teigia, kad ji sutarčių galiojimo laikotarpiu į Prekės ženklą investavo atitinkamas sumas, kurių teismas neįvertino, taip pat ėmėsi priemonių reklamuodama ieškovę, dėl ko ši turėjo naudos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė tik iš dalies įrodė atliktas investicijas į Prekės ženklą. Nors apeliantė šią teismo išvadą ginčija, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais, nes byloje esantys įrodymai nurodytų aplinkybių nepatvirtina.

36. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Kai sutartis sudaryta dėl paslaugų teikimo, jų teikėjo įsipareigojimų ribos turi būti apibrėžtos tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais, t. y. nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017).

37. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi, įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia – ieškovei reikia įrodyti ieškinio, atsakovei – atsikirtimų faktinį pagrindą. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537-690/2015).

38. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

39. Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialiosios ir proceso teisės normos tarp šalių paskirsto įrodinėjimo naštą. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).

40. Atsakovė, įrodinėdama investicijas į prekės ženklą ir /ar ieškovei suteiktas reklamos paslaugas, rėmėsi savo pačios tvirtinimais apie suteiktas paslaugas, suvestinėmis ir įvairiems tiekėjams išrašytomis sąskaitomis faktūromis, tačiau nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių suteiktų paslaugų faktą ir suteiktų paslaugų kiekį. Tai, kad atsakovė nuo 2011 m. patyrė išlaidų marškinėlių, vizitinių kortelių gamybai, lauko stendams, reklamai radijuje, spaudoje, nepagrindžia, kad šios išlaidos buvo patirtos būtent reklamuojant ieškovę ir jos paslaugas. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė objektyviais duomenimis nepagrindė (neįrodė) teiktų paslaugų fakto. Pažymėtina, kad, nors ginčo sandoriai sudaryti prieš penkiolika metų ir tikėtina, kad dalis buhalterinės apskaitos dokumentų galėjo būti neišsaugoti, tačiau atsakovė turėjo galimybę savo teiginius įrodinėti ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis – kviesti liudyti buvusius atsakovės ir ieškovės vadovus, asmenis, galimai dirbusius su paslaugų ieškovei teikimu ir pan., tačiau atsakovė to nedarė. Svarbu paminėti, kad, nors atsakovė teigia, jog praėjus daug metų po sandorių sudarymo, neišsaugojo dokumentų, pagrindžiančių atliktas investicijas, visgi klausimą dėl piniginių sumų pagal ginčo sandorius pervedimo teisėtumo ieškovės nemokumo administratorė kelia jau ne pirmą kartą (2014 m. ieškovei iškelta bankroto byla, 2016 m. pateikta pretenzija dėl žalos atlyginimo buvusiems ieškovės valdymo organų nariams), todėl atsakovė, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai privalėjo imtis priemonių juos (įrodymus) išsaugoti. Juo labiau, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės vadovais atitinkamais laikotarpiais buvo tie patys fiziniai asmenys.

41. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tikrieji šalių ketinimai, sudarant ginčo sutartis, byloje nenustatyti, nors tuo tikslu buvo galima apklausti buvusius atsakovės ir ieškovės vadovus, tačiau to padaryta nebuvo. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės nuomone ir vertinimu nesutinka, kadangi, kaip jau minėta, rungimosi principas įpareigoja šalis pačias rinkti ir teikti įrodymus, o teismo vaidmuo įrodinėjimo procese paprastai nėra aktyvus. Dėl to visiškai nepagrįsta laikytina atsakovės pozicija, kad teismas savo nuožiūra turėjo apklausti liudytojus byloje ar už šalis rinkti įrodymus. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų dėl tikrųjų šalių ketinimų sudarant ginčo sandorius, tuo tarpu ieškovės argumentus, kad ginčo sandoriais buvo tiesiog bandoma išvesti pinigines sumas iš ieškovės, patvirtina Lietuvos banko atlikta inspektavimo ataskaita, kurioje konstatuota, kad ieškovė, naudodama tam tikras schemas, finansuoja bei sudaro itin palankias sąlygas su ieškovės vadovais sietinų įmonių grupei (įskaitant atsakovę) ir kad atitinkami sprendimai (pvz. Prekės ženklo nuoma) buvo labiau naudinga minėtoms įmonėms, o ne pačiai ieškovei. Taigi, neįrodžius priešingai, labiau tikėtina, kad ginčo sandoriai iš esmės buvo sudaryti siekiant finansuoti atsakovę (su ieškovės vadovais susijusią įmonę), o ne jos reklamavimo tikslais, kaip bando teigti atsakovė. Taigi, atsakovei neįrodžius, kad ji ginčo sutarčių pagrindu suteikė ieškovei reklamos paslaugų ar atliko realių investicijų į Prekės ženklą, dėl kurių ieškovė gavo naudos, nėra pagrindo teigti, jog ginčo sandoriai ieškovei buvo naudingi.

42. Jau minėta, kad asmuo, ginčydamas sandorį CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu, turi įrodyti, jog kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu. Kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012).

43. Pirmosios instancijos teismas atsakovės veiksmus pripažino nesąžiningais, nes ieškovės valdymo organų nariai anksčiau vadovavo atsakovei ir turėjo žinoti tiek apie ieškovės pavadinimą, tiek aplinkybę, kad Prekės ženklo registracija pažeis ieškovės teises. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo išvada, teigia, kad ieškovės nurodyti asmenys pareigas ėjo iki 2006 m. birželio 8 d., todėl nėra pagrindo atsakovės nesąžiningumui nustatyti. Tačiau teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta.

44. Byloje nustatyta, kad A. D. atsakovės vadovu buvo nuo 2002 m. birželio 4 d iki 2006 m. sausio 13 d., V. V. – nuo 2006 m. sausio 13 d. iki 2006 m. birželio 8 d. Atsakovės Prekės ženklas registruotas 2007 m. gegužės 14 d., tačiau paraiška dėl vaizdinio prekių ženklo „VILNIAUS TAUPOMOJI KASA KREDITO UNIJA“ įregistravimo Valstybiniam patentų biurui pateikta dar 2006 m. birželio 21 d. A. D. nuo 2007 m. balandžio 6 d. iki 2014 m. kovo 6 d. buvo ieškovės stebėtojų tarybos pirmininku. V. V. nuo 2007 m. balandžio 6 d. iki 2008 m. balandžio 25 d. buvo ieškovės paskolų komiteto pirmininku, o nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. spalio 17 d. – stebėtojų tarybos nariu. Taigi, akivaizdu, kad ieškovės paskolų komiteto pirmininkas V. V. (vėliau ir stebėtojų tarybos narys) buvo atsakovės vadovu tuo metu, kai buvo ruošiamasi teikti paraišką Prekės ženklo registracijai. Nors V. V. atsakovės vadovu buvo iki 2006 m. birželio 8 d., tačiau akivaizdu, kad tam, jog Prekės ženklas būtų įregistruotas, turėjo būti atliekami paruošiamieji veiksmai - sukuriamas logotipas, ruošiama paraiška ir pan., todėl mažai tikėtina, jog V. V., taigi ir atsakovei, nebuvo žinoma apie kuriamą Prekės ženklą ir jo tapatumą ieškovės pavadinimui. Tiek V. V., tiek A. D. pradėjo eiti atitinkamas pareigas ieškovės valdymo organuose nuo 2007 m. balandžio 6 d., t. y. sudarant ginčo sutartis abu minėti asmenys jau dalyvavo ieškovės valdyme. Vadinasi, per ieškovės vadovus (valdymo organus) atsakovei buvo žinoma, kad ginčo sandoriai prieštarauja ieškovės veiklos tikslams. Ieškovei įrodžius ieškovės ir atsakovės ryšius per susijusius fizinius asmenis ginčo sutarčių sudarymo laikotarpiu, atsakovei kilo pareiga paneigti atsakovės nesąžiningumą, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarydama ginčo sandorius atsakovė buvo nesąžininga.

45. Pažymėtina, kad ieškovės ir atsakovės nesąžiningus veiksmus, įskaitant ir Prekės ženklo nuomą, yra konstatavęs ir Lietuvos bankas savo inspektavimo ataskaitoje, kurioje nurodoma, jog ieškovė, naudodama tam tikras schemas, finansuoja bei sudaro itin palankias sąlygas su ieškovės vadovais sietinų įmonių grupei, tarp kurių yra ir atsakovė. Minėtų įmonių susiejimą su ieškovės vadovais rodo tiek įmonių veiklos stebėsena, tiek ir viešai prieinama informacija. Lietuvos bankas nustatė eilę ieškovės valdybos priimtų sprendimų, kurie buvo labiau naudingi minėtoms įmonėms nei pačiai ieškovei, įskaitant ir sprendimą dėl Prekės ženklo nuomos.

46. Konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, būtina spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais. Atsakovė teigia, kad ieškovės pareikštas ieškinys iš esmės yra ieškinys dėl žalos atlyginimo ir pirmosios instancijos teismas neteisingai byloje nustatė ieškinio teisinį pagrindą. Ieškovė su tuo kategoriškai nesutinka.

47. Ieškovas teismui pateikiamame ieškinyje privalo nurodyti ieškinio elementus – ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas – tai ieškovo atsakovui teisme pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio pagrindas – faktinės aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo reiškiamą materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Reiškiant ieškinį teisme privalu nurodyti ne tik ieškinio faktinį pagrindą, bet ir suformuluoti teismui aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos, besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu, jo pažeistos teisės. Teismas gali suteikti efektyvią pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, jeigu ieškovas pakankamai aiškiai ir išsamiai suformuluoja ieškinio reikalavimą ir reikalavimo pagrindimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

48. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021, 24 punktas). Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis). Ieškovas neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021, 20 punktas).

49. Šiuo atveju ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, prašydama pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008). Šiuo atveju ieškovės suformuluotas ieškinio dalykas yra sandorių pripažinimas negaliojančiais ir jis yra privalomas bylą nagrinėjančiam teismui. Ieškovė neprašė byloje taikyti civilinės atsakomybės, neįrodinėjo ieškovės valdymo organų neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio ir kitų būtinų elementų, būdingų ieškiniams dėl žalos atlyginimo, ieškovės valdymo organai nėra įtraukti atsakovais nagrinėjamoje byloje, todėl atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio teisinį pagrindą, atmestini.

50. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju buvo pagrindas ginti pažeistas ieškovės teises tokiu būdu, kaip buvo nurodyta ieškinyje, t. y. pripažįstant šalių sudarytus sandorius negaliojančiais. Be to, kiti ieškovės teisių gynybos būdai šiuo konkrečiu atveju yra negalimi, nes yra praleisti ieškinio senaties terminai reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, ginčyti Prekės ženklo registraciją ar ginčyti sandorius kitais pagrindais (pvz. actio Pauliana).

Dėl taikytos restitucijos

51. Pripažinęs ginčo sandorius negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas taikė restituciją ir iš UAB „Sakis“ priteisė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2 365 193,47 Eur. Apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad teismas restitucijos taikyti negalėjo, nes dėl taikomos restitucijos atsakovės padėtis žymiai pablogėtų. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka, kadangi jie nėra pagrindu netaikyti restitucijos.

52. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Vis dėlto, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis.

53. Šiuo atveju restitucijos taikymas yra įtvirtintas teisės normose (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.82 straipsnio 4 dalis). Ginčo sandorius ginčija ieškovės nemokumo administratorė, kuri veikia visų įmonės kreditorių, turinčių reikalavimo teises į įmonę, vardu ir jų interesais; ginčo sandoriais buvo sumažintas įmonės turto mastas, tai pažeidė kreditorių, su kuriais nėra galimybės atsiskaityti, interesus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad restitucijos taikymas, siekiant eliminuoti sandorių, prieštaraujančių juridinio asmens tikslams teisinius padarinius ir grąžinti pagal sandorius sumokėtas sumas į bendrą įmonės turto masę, jog būtų galima atsiskaityti su ieškovės kreditoriais, neabejotinai atitinka viešąjį interesą.

54. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, kad atsakovė, sudarydama ginčo sandorius, buvo nesąžininga; nesąžiningumas pasireiškė tuo kad atsakovė, per susijusius valdymo organų narius dalyvavo civilinės teisės prasme nepriimtinoje ieškovės turto perkėlimo schemoje, arba atsakovė buvo nepateisinamai neapdairi, sudarant sąlygas šios schemos realizavimui. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti restitucijos taikymo proporcingumą, nes atsakovė negali būti atleista nuo nesąžiningai įgyto turto grąžinimo.

55. Apeliantė taip pat nepateikė jokių argumentų, kad teismo pasirinktos restitucijos taikymas iš esmės iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent restitucijos netaikymas iš esmės iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą, nes atsakovė nepagrįstai praturtėtų ieškovės sąskaita.

56. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovės argumentų dėl sumokėto PVM mokesčio, t. y., kad atsakovė negavo visos ieškovės pagal ginčo sandorius sumokėtos sumos, nes dalį jos sumokėjo valstybei kaip pridėtinės vertės mokestį. Pažymėtina, kad jau aukščiau nurodytas šalių rungimosi principas įpareigoja šalis pagrįsti aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Šiuo atveju apeliantė argumentus dėl taikytino PVM iškėlė tik paskutinio teismo posėdžio metu, be to, nepateikė jokių įrodymų, kokio dydžio PVM pagal ginčo sandorius yra priskaičiuotas ir ar jis realiai yra sumokėtas; tokių įrodymų atsakovė nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu. Byloje nesant šios informacijos, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo mažinti iš atsakovės ieškovei priteistą sumą.

Dėl ieškinio senaties termino

57. Jau minėta, kad šiuo atveju ieškovė pasirinko savo teisių gynybos būdą ir žalos iš buvusių ieškovės valdymo organų narių atlyginimo klausimas byloje nekeliamas (nenagrinėtas), taip pat ieškiniu nesiekiama užginčyti Prekės ženklo registracijos, todėl ginčo sandorių pripažinimui negaliojančiais taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

58. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

59. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

60. Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą (suvokimo, kad teisės pažeidžiamos) momento nustatymas yra nulemiamas konkrečių bylos aplinkybių bei asmens subjektyvių savybių, todėl skirtingose bylose nustatomas skirtingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2009). Iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013). Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovei nemokumo (bankroto) byla iškelta 2014 m. vasario 7 d., nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d. Nutartimi dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ieškovės valdymo organai įpareigoti ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti kredito unijos administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Taigi, visi dokumentai nemokumo administratorei turėjo būti perduoti vėliausiai iki 2014 m. balandžio 25 d. Ši data, vertinant sužinojimo apie pažeistas ieškovės teises momentą nemokumo proceso kontekste vertintina kaip ieškinio senaties termino eigos pradžia (nemokumo administratorė neįrodinėjo, kad atitinkamus dokumentus gavo vėliau). Ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais teismui pareikštas 2021 m. birželio 28 d., t. y. nepraleidus bendro dešimties metų ieškinio senaties termino.

61. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taikylių.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

62. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad priimdamas sprendimą teismas elgėsi akivaizdžiai šališkai: reiškė aiškų palankumą ieškovei; nepagrįstai ribojo atsakovės procesines teises; priėmė visus melagingus ieškovės teiginius. Nurodyti apeliantės teiginiai nepagrįsti.

63. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti teisėjui nušalinimą šiuose straipsniuose nustatytais atvejais. Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1074/2000). Šia teise bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo pasinaudota, t. y. apeliantė nušalinimo bylą nagrinėjusiam teismui (teisėjui) nereiškė.

64. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020).

65. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nepateikė jos abejones dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo nagrinėjant šią bylą objektyviai pateisinančių įrodymų, realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjos šališkumo. Pavyzdžiui, apeliantė nurodo, kad abejonės kyla dėl ieškovės melagingos pozicijos palaikymo, remiantis kuria buvo paneigtos investicijos į Prekės ženklą. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nepaneigė, kad atsakovė galimai galėjo daryti investicijas į Prekės ženklą (skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovė tik iš dalies įrodė galimas investicijas į Prekės ženklą), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, ar atsakovė iš viso atliko kokias nors investicijas į Prekės ženklą, esminės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui neturi, nes, jei investicijos ir buvo daromos, jos buvo daromos atsakovės iniciatyva, tarp šalių nesant tokių įsipareigojimų.

66. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad iš esmės abejonės dėl galimo teismo šališkumo ar teisės į teisingą teismą pažeidimo apeliantės yra siejamos išimtinai su ginčo išsprendimu apeliantės nenaudai ir nėra pateikta kitų duomenų, leidžiančių, žvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjos subjektyvųjį šališkumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas vienos iš šalių naudai, negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo įrodymas, kadangi, nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis. Tokią savo teisę apeliantė ir įgyvendino pateikdama apeliacinį skundą.

67. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės argumentai dėl teisėjos, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumo yra nepagrįsti; nepateikta įrodymų, realiai patvirtinančių galimą teisėjos šališkumą; apeliantė nurodo tik pastebėjimą, tačiau niekaip nepagrindžia galimo bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu. Dėl to, nepaneigus preziumuojamo teisėjo nešališkumo principo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėja buvo šališka.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

68. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia teismų praktika, o atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

69. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė prašymą atlyginti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 786,50 Eur advokato pagalbos išlaidų. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sakis“ 786,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėAntanas RudzinskasAlma Urbanavičienė