Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės, prieš tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, arešto bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme, ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsniu, 72¹ straipsniu, D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos arčiau nei 50 m atstumu 12 mėnesių laikotarpiui po laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas D. V. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2025 m. rugsėjo 10 d. 11.33 val. iki 2025 m. rugsėjo 11 d. 15.20 val., tai yra 2 paros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.), D. V. pripažintas recidyvistu.

D. V. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios – nuspręsta taikyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir vykdymo pradžios, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus jį vykdyti – panaikinti.

Nuosprendžiu taip pat išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. V. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Toks patikrinimas atliekamas bylą nagrinėjant pagal paduotus skundus, vadovaujantis BPK XXV skyriaus taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018, 2K-101-654/2024, 2K-25-387/2026, 2K-126-719/2026). Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-241-303/2018, 2K-48-511/2020, 2K-13-654/2023, 2K-25-387/2026).

Nuteistojo D. V. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl D. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. V. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių. Todėl apeliaciniu skundu prašoma D. V. išteisinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir D. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-387/2026).

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir argumentus, nurodytus apeliaciniame skunde bei išsakytus proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl D. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. V. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) D. V., nukentėjusiąją L. S., liudytoją D. A., peržiūrėjo byloje esančius vaizdo įrašus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Esminės D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, o išvados dėl nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Teismas tyrė bei analizavo tiek D. V. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – D. V. teisinančius – įrodymus (paties D. V. parodymus), tačiau vertinant įrodymus padaryta klaidų, todėl skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados iš dalies neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai nustatė, kad D. V. 2025 m. rugsėjo 8 d. apie 23.30 val. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. apie 20 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), naudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą.

Kaip jau minėta, šioje byloje D. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už nusikalstamus smurtinius veiksmus, apibrėžtus tęstinio pobūdžio nusikalstama veika, pasireiškusia tuo, kad D. V. 2025 m. rugsėjo 8 d. apie 23.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, tyčia kumščiu sudavė du kartus sugyventinei L. S. į veido sritį, stūmė į lovą, užpylė ant jos vandens; po to jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2025 m. rugsėjo 9 d. apie 20 val. tuose pačiuose namuose, vėl būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, tyčia tempė sugyventinę L. S. už rūbų, ko rezultate pastaroji krito ant žemės ir galva trenkėsi į šaldytuvą bei radiatorių; po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2025 m. rugsėjo 10 d. ryte, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tuose pačiuose namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, tyčia trenkė sugyventinei L. S. į veidą ne mažiau kaip du kartus, po ko, rankomis suėmęs pastarajai už kojų tampė ją po namus, iš jos galvos išplėšė plaukų kuokštą, rankomis spaudė pastarosios kaklą, taip ją smaugdamas. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviojo požymio – veikos, galinčios pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, pažymi, kad dėl šios kaltinimo dalies byloje pakanka įrodymų, jog D. V. smurtavo prieš nukentėjusiąją, tačiau ne kaltinime nurodyta apimtimi, tai yra teisėjų kolegija sutinka, kad D. V. kaltė 2025 m. rugsėjo 10 d. naudojus smurtinius veiksmus nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu ir taip sukėlus jai fizinį skausmą bei padarius nežymų sveikatos sutrikdymą yra visiškai įrodyta, tačiau 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. D. V. inkriminuoti smurtiniai veiksmai kelia pagrįstų abejonių.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. V. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepripažino ir parodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. ryte tarp jo ir nukentėjusiosios kilo žodinis konfliktas, nukentėjusioji atsidariusi langą šaukė: „kaimynai, kvieskite policiją“. Jis jai pasakė: „durna, ko čia rėkauji“, suėmė ją už pečių, atitraukė nuo lango ir pastūmė ant lovos, ji griuvo ant užpakalio. Jokio smurto, jokio mušimo nebuvo, jis nukentėjusiosios netampė nei už kojų, nei už plaukų. Nežino, iš kur tas plaukų kuokštas, pastebėjo, kad jį atnešė iš vonios, turbūt iš plaukų šepečio (t. 2, b. l. 51-53). Ikiteisminio tyrimo metu D. V. dėl jam inkriminuotų 2025 m. rugsėjo 10 d. smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu parodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies. 2025 m. rugsėjo 10 d. tarp jo ir sugyventinės L. S. kilo žodinis konfliktas, jis priekaištavo jai dėl neištikimybės, atėmė iš jos telefoną, kad ji niekam nepraneštų, kad jis yra namuose, išpylė visą alkoholį, kuris buvo namie, atėmė jos banko kortelę, kad ji neišeitų iš namų ir nenusipirktų alkoholio. Todėl L. S. labai pradėjo nervintis, veržėsi iš namų, grasino iššokti pro langą, iškviesti policijos pareigūnus. Kažkuriuo metu L. S. nubėgo prie miegamojo lango ir jį atsidariusi pradėjo šaukti pagalbos. Jis nesupratęs, ką ji daro, nuėjo prie jos, nustūmė ją nuo lango ir pasakė: ,,durne, ką tu čia darai“. Tą dieną jis prieš L. S. jokių smurtinių veiksmų neatliko, tik atitraukė ją nuo lango ir pastūmė ant lovos, netrenkė jai, nepešė jai jokių plaukų. Jis rankomis paėmė L. S. už pečių ir nutempė ją nuo lango (1 t. b. l. 156-157; 170-171, 185-186). 2025 m. gruodžio 8 d. akistatos tarp jo ir L. S. metu D. V. taip pat nurodė, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. konflikto metu jis nutempė nukentėjusiąją nuo miegamojo lango už jos pečių į miegamojo lovą, kad ji nebešauktų ir tuo viskas baigėsi (t. 1, b. l. 93-95). Nors viso proceso metu D. V. savo kaltę dėl jam inkriminuotų 2025 m. rugsėjo 10 d. atliktų nusikalstamų veiksmų neigė, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos D. V. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiosios L. S. bei liudytojos D. A. parodymais, taip pat rašytine ir vaizdine bylos medžiaga, ir šių duomenų pagrindu pagrįstai nustatė, kad D. V. 2025 m. rugsėjo 10 d. ryte namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kaltinime nurodytais veiksmais smurtavo prieš nukentėjusiąją L. S., sukeldamas pastarajai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas pastarosios sveikatą. Nors nuteistasis D. V. neigia 2025 m. rugsėjo 10 d. smurtavęs L. S. atžvilgiu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra nuteistojo pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai paneigia tokius jo parodymus.

Nukentėjusioji L. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. tarp jos ir nuteistojo D. V. kilo konfliktas, jis kaltino ją neištikimybe. D. V. neišleido jos į lauką, buvo suėmęs ją už kojų ir tempė per kambarį, patempė ją nuo lango, nes ji stengėsi kaimynus pasišaukti. Ji ištrūko, šoko prie lango ir jį atsidariusi šaukėsi pagalbos. Tada jis ją nustūmė į miegamojo lovą. Neatsimena, už kurios vietos jis buvo ją suėmęs, gal už pažastų ar krūtinės, galėjo būti suėmęs už kaklo. Sužalojimai yra, bet gali būti, kad kitus sužalojimus pasidarė pati dėl neblaivumo, nes tą dieną ji tikrai buvo neblaivi (t. 2, b. l. 39-40). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. S. nurodė, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. ryte sugyventinis D. V. kaltino ją neištikimybe, iš savo dešinės rankos kumščio trenkė jai į veidą du kartus, paskui iš plaštakos trankė per veidą, paskui D. V., ją suėmęs rankomis už kojų, tampė po visus namus, išplėšė iš galvos plaukų kuokštą. Kol D. V. ją tampė už kojų po namus, jai pavyko iš jo išsilaisvinti, ji įšliaužė į miegamąjį ir atsidariusi langą pradėjo šaukti pagalbos. Atėjęs D. V. jai čiupo už kaklo ir tempė ją atgal nuo lango, numetė ją ant lovos (1 t. b. l. 60-61; 68-69). 2025 m. gruodžio 8 d. akistatos tarp jos ir D. V. metu nukentėjusioji L. S. nurodė, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. konflikto metu D. V. ją tempė už kaklo į svetainę, ėmė už rankų ties žastais, jas spaudė, trenkė į veidą iš kumščio ar iš delno, nuvertė ją ant lovos svetainėje (t. 1, b. l. 93-95). Tai, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. D. V. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą (griebė su rankomis jai už kaklo ir tempė ją nuo lango, nutempė į svetainės kambarį ir numetė ją ant lovos) nukentėjusioji L. S. patvirtino ir 2025 m. gruodžio 8 d. – 2025 m. rugsėjo 9 d. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 74-75, 78-83).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios L. S. viso proceso metu duotus parodymus dėl 2025 m. rugsėjo 10 d, įvykio kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiosios L. S. duoti parodymai dėl esminių byloje nagrinėjamo 2025 m. rugsėjo 10 d. įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojos D. A. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (kad byloje nagrinėjamo 2025 m. rugsėjo 10 d. įvykio metu ji išgirdo moters šauksmą „kvieskit policiją“ ir pamatė kaimyniniame name per langą išlindusią moterį, kuri prašėsi policijos pagalbos, prie jos priėjo vyras ir su ranka jai už plaukų ar tiesiog už galvos nutempė nuo lango, todėl liudytoja iš karto paskambino policijai, sužalojimų pas moterį nematė, bet matėsi ašaros ir sutinęs veidas (t. 1, b. l. 100-101, t. 2, b. l. 50-51)); 2026 m. rugsėjo 10 d. 9.11 val. liudytojos D. A. pranešime policijai (ROIK (duomenys neskelbtini)) užfiksuoti duomenys, patvirtinantys, kad liudytoja kreipėsi į policiją ir pranešė, kad galimai kaimynas muša savo žmoną, moteris ką tik per langą šaukėsi pagalbos, prašė iškviesti policiją, liudytoja matė, kad vyras per prievartą ją įtempė į vidų (t. 1, b. l8-12); 2025 m. rugsėjo 10 d. įvykio vietos ir patalpų apžiūros protokole ir fotonuotraukose nurodyti duomenys (užfiksuota vieta, kur naudotas smurtas L. S. atžvilgiu, ant virtuvinės spintelės rastas plaukų kuokštas (t. 1, b. l. 13-14, 16-19)); 2025 m. rugsėjo 10 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuoti duomenys (gautas nukentėjusiosios L. S. paaiškinimas, kad žodinio konflikto metu D. V. sudavė jai iš dešinės rankos kumščio į galvos sritį, kaktą ir abu skruostus, vėliau tempė per kambarį už plaukų rankomis ir taip jai sukėlė fizinį skausmą. Įvykio vietoje apžiūrėjus moterį matėsi paraudimai, patinimas veido srityje ir mėlynės (t. 1, b. l. 24-26)); 2025 m. rugsėjo 10 d. asmens apžiūros protokole ir fotonuotraukose užfiksuoti L. S. kūno sužalojimai (veido srities paraudimai, skruostų patinimai apie 10 cm, kaktos patinimas apie 20 cm pločio, mėlynės ant kojų, abiejų rankų (t. 1, b. l. 28-29, 32-37)); 2025 m. spalio 8 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyti duomenys (užfiksuota liudytojos D. A. skambučio Bendrajam pagalbos centrui garso įrašo apžiūra, kurios metu iš užfiksuoto liudytojos ir Bendrojo pagalbos centro operatorės pokalbio turinio nustatyta, kad D. A., išgirdusi kaimynės šauksmą per langą kviesti policiją ir pamačiusi, kaip vyras ją įtempė į vidų, iškart kvietė policijos pagalbą (t. 1, b. l. 104-105)); 2025 m. spalio 10 d. kitų objektų apžiūros protokole nurodyti duomenys (užfiksuota vaizdo ir garso įrašų, užfiksuotų 2025 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos O. S. mobiliąja vaizdo stebėjimo kamera, tvirtinama prie uniformos, apžiūra, kurios metu nustatyta, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams L. S. paaiškino jos sužalojimo aplinkybes, nurodė ją sužalojusį asmenį, L. S. sužalojimai buvo nufotografuoti, apžiūrėta įvykio vieta, taip pat buvo nuvykta pas D. V. (t. 1, b. l. 107-109)); Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2025 m. rugsėjo 10 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl L. S. nustatytų sužalojimų, jų padarymo būdo ir sveikatos sutrikdymo masto užfiksuoti duomenys (kad L. S. padaryti kūno sužalojimai: nubrozdinimai nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, kairės alkūnės ištiesiamajame paviršiuje, kraujosruvos kairiame skruoste, kaklo dešinėje pusėje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, dešinio dilbio ištiesiamajame paviršiuje, dešinio peties priekiniame paviršiuje, nugaroje, pilvo kairėje pusėje, kairiame sėdmenyje. Sužalojimai padaryti apytikriai prieš 1-1,5 paros iki atliekant apžiūrą. Sužalojimams padaryti reikėjo 15 trauminių poveikių bukais kietais daiktais. L. S. nustatyti kūno sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tiek sužalojimų visuma, tiek ir kiekvienas sužalojimas atskirai. Tikėtina, kad nubrozdinimas kairės alkūnės ištiesiamajame paviršiuje galėjo būti padarytas griuviminės traumos metu atsitrenkiant į buką kietą paviršių (t. 1, b. l. 54-55)). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo D. V. kaltę dėl jam inkriminuojamos 2025 m. rugsėjo 10 d. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinimas D. V. dėl 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu suformuluotas iš esmės atsižvelgus tik į paties nuteistojo D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau neatlikus išsamesnės pačios nukentėjusiosios parodymų analizės. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas D. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už visus jam inkriminuotame kaltinime nurodytus tęstinius nusikalstamus veiksmus, nukentėjusiosios L. S. parodymus dėl visų byloje nagrinėjamų įvykių (įvykusių laikotarpiu nuo 2025 m. rugsėjo 8 d. iki 2025 m. rugsėjo 10 d.) vertino kaip nuoseklius, teisingus ir patikimus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir sprendžia, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai dėl 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. įvykių, kuriuos teisėjų kolegija vertina iš dalies nenuoseklius ir nepatikimus, nors iš esmės nesudarė pagrindo spręsti, kad D. V. veiksmais nukentėjusiajai L. S. nebuvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (kaip minėta, D. V. nusikalstami veiksmai, atlikti 2025 m. rugsėjo 10 d., yra visiškai įrodyti), tačiau sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui pašalinti faktines kaltinime nepagrįstai nurodytas aplinkybes dėl D. V. inkriminuotų 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu.

2025 m. rugsėjo 11 d. D. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu apie 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. įvykius parodė, kad rugsėjo 8 dieną apie 23.30 val. tarp jo ir sugyventinės L. S., kuri buvo neblaivi, kilo žodinis konfliktas, kurio metu jie apsistumdė, jis ją gal stūmė tris kartus į lovą, abu apsikumščiavo, ji trenkė jam iš kumščio, jis jai trenkė atgal, taip gal buvo pora kartų, jis paėmė vazą, kurioje buvo gėlės ir su vandeniu apipylė ją. Rugsėjo 9 dieną apie 20 val. L. S. sėdėjo su chalatu, ji buvo neblaivi, jis priėjo prie jos ir sugriebė jai už chalato. Kai plėšė chalatą nuo L. S., ji nukrito, krisdama trenkė savo galvą į radiatorių ir į šaldytuvą (t. 1, b. l. 156-157). Apklausiamas vėlesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 170-171, 185-186) bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 51-53) D. V. savo kaltės dėl jam inkriminuotų 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. atliktų nusikalstamų veiksmų nepripažino ir parodė, kad 2025 m. rugsėjo 8 d. ir rugsėjo 9 d. fizinio smurto nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu nenaudojo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, D. V. inkriminuoto kaltinimo dalis dėl 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu byloje neįrodyta. Šioje dalyje pažymėtina, kad dėl kaltinime aprašytų 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. D. V. atliktų smurtinių veiksmų, 2025 m. rugsėjo 8 d. tyčia kumščiu suduodant du kartus sugyventinei L. S. į veido sritį, stūmus į lovą, užpylus ant jos vandens, po to, tęsiant nusikalstamus veiksmus, 2025 m. rugsėjo 9 d. tyčia tempus sugyventinę L. S. už rūbų, ko rezultate pastaroji krito ant žemės ir galva trenkėsi į šaldytuvą, radiatorių, nukentėjusiosios L. S. parodymai nėra išsamūs ir nuoseklūs. Pastebėtina, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji L. S. parodė, jog 2025 m. rugsėjo 8 ji buvo neblaivi, ji ir D. V. paprasčiausiai tarpusavyje pasibarė, pasistumdė ir viskas. Rugsėjo 9 dieną ji buvo labai stipriai neblaivi, todėl galėjo ir pati susižaloti, nelabai prisimena tarp jos ir D. V. kilusio konflikto. Ji nepamena, kas tiksliai vyko rugsėjo 8 ir 9 dienomis (t. 2, b. l. 39-40). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. S. parodė, kad konfliktas tarp jos ir sugyventinio D. V. prasidėjo 2025 m. rugsėjo 9 d., tačiau tą dieną ji buvo stipriai neblaivi ir įvykio aplinkybių gerai nepamena. 2025 m. rugsėjo 9 d. gal ir pati buvo nukritusi dėl savo neblaivumo, tačiau tiksliai pasakyti negali (1 t. b. l. 60-61; 68-69). Nei 2025 m. gruodžio 8 d. akistatos tarp jos ir D. V. metu (t. 1, b. l. 93-95), nei 2025 m. gruodžio 8 d. – 2025 m. rugsėjo 9 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 74-75, 78-83) nukentėjusioji L. S. apie tai, kad D. V. 2025 m. rugsėjo 8 d. ar 2025 m. rugsėjo 9 d. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, net neužsiminė. Iš 2025 m. spalio 10 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų (užfiksuota vaizdo ir garso įrašų, užfiksuotų 2025 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos O. S. mobiliąja vaizdo stebėjimo kamera, tvirtinama prie uniformos, apžiūra) matyti, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji L. S. be kitų aplinkybių nurodė ir tai, kad 2025 m. rugsėjo 9 d. vakare, po 20 val., D. V. ją daužė, tačiau tuo pačiu nurodė, kad rugsėjo 9 dieną ji buvo neblaivi ir aplinkybių neatsimena (t. 1, b. l. 107-109). Taigi nei 2025 m. rugsėjo 10 d. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, nei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nei duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nenurodė jokių konkrečių ir aiškių aplinkybių, susijusių su D. V. smurtiniais veiksmais jos atžvilgiu ir jai padarytais sužalojimais ar sukeltu fiziniu skausmu 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. Liudytojų, mačiusių ar ką nors žinančių apie 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. vykusius konfliktus tarp nukentėjusiosios L. S. ir nuteistojo D. V. nėra, policijos pareigūnai 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. į įvykio vietą kviečiami nebuvo, nukentėjusioji L. S. niekam nesiskundė dėl 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. jos atžvilgiu naudoto smurto. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2025 m. rugsėjo 10 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) L. S. nustatyti sužalojimai, jų padarymo būdas ir nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas (t. 1, b. l. 54-55) savaime neįrodo, kad smurtiniai veiksmai jos atžvilgiu buvo atlikti nuo 2025 m. rugsėjo 8 d. iki 2025 m. rugsėjo 10 d. Pažymėtina, kad pagal bylos aplinkybes galima spręsti, kad nukentėjusiajai L. S. nustatyti sužalojimai yra D. V. 2025 m. rugsėjo 10 d. naudotojo fizinio smurto nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu pasekmė. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro sugretinusi tiek pirmiau aptarta specialisto išvada nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, tiek 2025 m. rugsėjo 10 d. tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (t. 1, b. l. 24-26), 2025 m. rugsėjo 10 d. asmens apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 28-29, 32-37) nustatytas aplinkybes, tiek pačios nukentėjusiosios L. S. parodymus dėl 2025 m. rugsėjo 10 d. įvykio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji L. S. patvirtino, kad viską, ką prisiminė apie 2025 m. rugsėjo 8-10 dienos įvykius, ji papasakojo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, taip pat pažymėjo tai, ką ir buvo sakiusi pirmosios instancijos teisme, kad faktinių byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybių ji nepamena, nes buvo daug išgėrusi. Taigi, kaip minėta, D. V. inkriminuotas kaltinimas dėl 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. atliktų tęstinių smurtinių veiksmų nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu suformuluotas iš esmės atsižvelgus tik į paties nuteistojo D. V. ikiteisminio tyrimo metu (2025 m. rugsėjo 11 d.) duotus parodymus, kuriuos nuteistasis vėlesnių apklausų metu paneigė. Be to, šių pirminių D. V. parodymų nepatvirtina ir nukentėjusioji L. S..

Todėl, įvertinus prieš tai nurodytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Įvertinus kaltinimo pagrįstumą byloje surinktais įrodymais, nuteistajam D. V. inkriminuota nusikalstamų veiksmų apimtis mažintina ir D. V. iš kaltinimo šalintinos nurodytas aplinkybes dėl 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu, tai yra, kad nuteistasis 2025 m. rugsėjo 8 d. apie 23.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, tyčia kumščiu sudavė du kartus sugyventinei L. S. į veido sritį, stūmė į lovą, užpylė ant jos vandens; kad po to jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2025 m. rugsėjo 9 d. apie 20 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, tyčia tempė sugyventinę L. S. už rūbų, ko rezultate pastaroji krito ant žemės ir galva trenkėsi į šaldytuvą, radiatorių. Vertinant susiklosčiusią situaciją, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad D. V. smurtiniai veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu 2025 m. rugsėjo 10 d. yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su 2025 m. rugsėjo 10 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytais padariniais, tai yra nežymiu sveikatos sutrikdymu ir fizinio skausmo sukėlimu.

Kaip jau minėta, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios L. S. parodymai visa apimtimi laikytini patikimais. Išties nukentėjusiosios parodymus dėl D. V. 2025 m. rugsėjo 8 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. smurtinių veiksmų tęstinumo ir sekos, jau nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo, sugretinus su kitais bylos įrodymais, spręstina, kad jie gana nenuoseklūs, o išimtinai pagal nuteistojo D. V. ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. rugsėjo 11 d. duotus parodymus suformuluotas kaltinimas visa apimtimi nepasitvirtino. Nepaisant to, tiek, kiek jis pasitvirtino, jo visiškai pakanka pripažinti D. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Nuteistojo D. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra objektyviai nustatyta, kad smurtaudamas nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu D. V. buvo neblaivus. Tik 2025 m. rugsėjo 10 d., kai D. V. po konflikto su L. S. išėjo į savo namus, eidamas nusipirko degtinės ir dalį jos išgėrė grįžęs į savo namus.

Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik iš alkoholio kiekio matuoklio duomenų, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014, 2K-49-693/2019, 2K-49-495/2022, 2K-251-1214/2024). Tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ar girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį įgyvendinti, nustatoma pagal: tyčios susiformavimo momentą; kaltininko elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos; atliktų veiksmų pobūdį ir pan. Teismų praktikoje pažymima, kad jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2011, 2K-504/2013, 2K-103-719/2025).

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis D. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, nenurodė jokių motyvų šiais išvadai pagrįsti ir jokių bylos duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę. Kadangi šią aplinkybę nuteistojo D. V. gynėjas ginčija, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai vertina byloje surinktų duomenų patikimumą ir pakankamumą išvadoms apie D. V. neblaivumą pagrįsti.

Nuteistasis D. V. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme, nurodė, kad tiek 2025 m. rugsėjo 8 d., tiek 2025 m. rugsėjo 9 d., tiek 2025 m. rugsėjo 10 d. byloje nagrinėjamų įvykių metu buvo blaivus, tik rugsėjo 10 dieną po byloje nagrinėjamo įvykio nusipirko ir išgėrė alkoholio (t. 1, b. l. 156-157. t. 2, b. l. 51-53). Nukentėjusioji L. S. tik vienos apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu (2025 m. rugsėjo 11 d.), nurodė, kad nuteistasis D. V. 2025 m. rugsėjo 10 d. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivus, jie abu gėrė degtinę (t. 1 b. l. 60-61), tačiau nei kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje (t. 1, b. l. 68-69), nei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 74-75), nei akistatos tarp jos ir nuteistojo D. V. metu (t. 1, b. l. 93-95), nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 39-40) tokių aplinkybių nebenurodė ir apie D. V. neblaivumą byloje nagrinėjamo įvykio metu nebeužsiminė. Iš bylos duomenų matyti, kad asmens blaivumo testu nuteistasis D. V. po įvykio nebuvo tikrintas, nes atvykus policijos pareigūnams jis iš įvykio vietos buvo pasišalinęs ir vėliau rastas savo tėvo namuose. Nors atvykusiems policijos pareigūnams pats D. V. pripažino, kad yra išgėręs, tačiau girtumą tikrintis atsisakė (t. 1, b. l. 24-26, 107-109, 135). Kitų duomenų, susijusių su nuteistojo blaivumu/neblaivumu jai inkriminuotos nusikalstamos veikos metu, byloje taip pat nėra.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje apklaustų asmenų parodymus ir rašytinę bylos medžiagą, visiškai neargumentavo, kuo remiantis daro išvadą, kad D. V. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Pažymėtina, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nustatytomis pripažįstamas bylos aplinkybes, tuo tarpu skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su nuteistojo D. V. apsvaigimu nuo alkoholio ir jo įtakos nusikaltimo padarymui, yra visiškai nepagrįstos.

Kaip matyti, pats D. V. nepripažino, kad prieš ar byloje nagrinėjamo įvykio metu vartojo alkoholinius gėrimus ir kad suvartotas alkoholis turėjo įtakos jo veiksmams. Iš bylos aplinkybių ir duomenų akivaizdu, jog nuteistojo D. V. blaivumas po byloje nagrinėjamo įvykio (2025 m. rugsėjo 10 d.) jokiomis techninėmis priemonėmis tikrintas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų (prieštaringų nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų) išvadoms apie asmens neblaivumą, o ypač apie tai, kad neblaivumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, konstatuoti nepakanka. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp D. V. ir nukentėjusiosios L. S. 2025 m. rugsėjo 10 d. kilo žodinis konfliktas dėl galimos nukentėjusiosios neištikimybės, todėl po to sekęs nuteistojo smurtinis elgesys, nors ir nėra adekvatus ar pateisinamas, kilus žodiniam konfliktui negali būti laikomas visiškai netikėtu ir nepaaiškinamu. Remiantis visų šių duomenų visumos analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie neleidžia nepaliekant jokių pagrįstų abejonių nustatyti, ar nuteistasis D. V. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivus ar ne, ir, tuo labiau, ar jo būsena turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši versija nėra iki galo patvirtinta ar atmesta, o jos nei patvirtinti, nei paneigti nėra objektyvios galimybės, todėl visos kilusios pagrįstos abejonės vertintinos nuteistojo D. V. naudai. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nepagrįstai nurodytą faktinę aplinkybę, kad D. V. 2025 m. rugsėjo 10 d. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, nustačiusi mažesnę D. V. smurtinių veiksmų apimtį ir kartu pašalinusi iš kaltinimo anksčiau aptartas aplinkybes, nustato tokias D. V. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, faktines aplinkybes: „D. V. 2025 m. rugsėjo 10 d. ryte, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia trenkė sugyventinei L. S. į veidą ne mažiau kaip du kartus, po ko, rankomis suėmęs pastarajai už kojų tampė ją po namus, iš jos galvos išplėšė plaukų kuokštą, rankomis spaudė pastarosios kaklą, taip ją smaugdamas, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai L. S. sukėlė fizinį skausmą ir ne mažiau penkiolikos trauminių poveikių rezultate padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, pasireiškusius nubrozdinimais nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, kairės alkūnės ištiesiamajame paviršiuje, kraujosruvomis kairiame skruoste, kaklo dešinėje pusėje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, dešinio dilbio ištiesiamajame paviršiuje, dešinio peties priekiniame paviršiuje, nugaroje, pilvo kairėje pusėje, kairiame sėdmenyje“. Toks skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių tikslinimas galimas, kadangi jos nekeičiamos iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, D. V. kaltei dėl 2025 m. rugsėjo 10 d. įvykio pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir kad ją padarė būtent D. V.. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis D. V. 2025 m. rugsėjo 10 d. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo D. V. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu, patvirtina, kad D. V. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (nukentėjusiosios L. S.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. V. išteisinti, nėra pagrindo. Be to, faktinių aplinkybių patikslinimas, sumažinant inkriminuotų veiksmų apimtį ir kartu pašalinant iš kaltinimo nepasitvirtinusias aplinkybes, neturi įtakos nuteistojo D. V. veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde keliamos prielaidos, kad 2025 m. rugsėjo 9 d. nukentėjusiąją L. S. galėjo sužaloti vyriškis, su kuriuo ji tą dieną girtavo, ir kurį D. V. vakare, apie 20 val., grįžęs iš darbo, išvarė iš namų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios prielaidos yra nepagrįstos, kadangi tokių aplinkybių nenurodė pati nukentėjusioji ir nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nagrinėdamas ne tik D. V. atliktus neteisėtus veiksmus bei L. S. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Nuteistojo D. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad D. V. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam D. V. ir jo gynėjui advokatui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam D. V. paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad šiuo nuosprendžiu nuspręsta pašalinti kai kurias faktines D. V. inkriminuotame kaltinime nepagrįstai nurodytas aplinkybes ir sumažinti jo smurtinių veiksmų nukentėjusiosios L. S. atžvilgiu apimtį, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas D. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą nubaudė laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Skirdamas bausmę D. V. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad D. V. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad D. V. teistas, teistumas neišnykęs, naują nusikalstamą veiką įvykdė arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (t. 1, b. l. 114-121, 129-133), administracine tvarka baustas vieną kartą (t. 1, b. l. 123-124), yra nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 29-30). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nėra nuteistojo D. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)).

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buvo priežastis (ar viena jų) susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2013, 2K-492/2014, 2K-296-942/2018). Taigi BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: 1) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir 2) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-387/2023).

Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančių duomenų visumos analize, nėra objektyvios galimybės nustatyti, ar nuteistasis D. V. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivus ar ne, ir, tuo labiau, ar jo būsena turėjo įtakos konstatuotos nusikalstamos veikos padarymui, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies nepagrįstai D. V. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Vis dėlto nei faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių patikslinimas, sumažinant inkriminuotų veiksmų apimtį, nei nepasitvirtinusių kitų faktinių aplinkybių pašalinimas iš kaltinimo, nei atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas, nei apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad nuteistasis šiuo metu dirba (apeliacinės instancijos teismui nuteistojo D. V. gynėjas pateikė darbo sutarties kopiją, iš kurios matyti, kad nuo 2026 m. birželio 1 d. D. V. dirba MB „(duomenys neskelbtini)“ specialistu), atsižvelgus į teismo nustatytų nuteistojo D. V. asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, nešvelnina nuteistojo D. V. atsakomybės tiek, kad jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti paskirta kita bausmės rūšis, nesusijusi su laisvės atėmimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo D. V. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad nuteistasis D. V. praeityje teistas 6 kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai (t. 1, b. l. 114-121). Nors nuteistasis ankstesniais teismų procesiniais sprendimais paskirtas laisvės apribojimo bausmes yra atlikęs, o jų atlikimo metu laikėsi teismo įpareigojimų ir probacijos sąlygų, tačiau kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, naują nusikalstamą veiką jis įvykdė arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, akivaizdu, kad nuteistasis iš savo ankstesnio neigiamai orientuoto elgesio nepasimokė, o teismų procesiniais sprendimais jam paskirtos švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas, areštas) teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo ir jis nusikalto pakartotinai. Be to, iš ankstesnių nuteistojo D. V. teistumų matyti, kad jam ne kartą buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis teisės institutas – laisvės atėmimo ir arešto bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai D. V. teigiamo poveikio nepadarė – jis nekeitė savo elgesio, toliau pažeidinėjo įstatymus ir darė naujas nusikalstamas veikas. Išdėstytos aplinkybės rodo nuteistojo D. V. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, susiformavusias jo paties vertybines orientacijas ir duoda pagrindą jį vertinti kaip asmenį, linkusį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir pažeidinėti įstatymus. Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teigti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti paskyrus D. V. švelnesnę bausmę, nei laisvės atėmimas, nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo paskirta ne švelnesnės, o griežčiausios rūšies bausmė, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje, yra teisinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. V. švelnesnės bausmės už padarytą nusikalstamą veiką paskyrimas suformuotų nebaudžiamumo jausmą. Tokiam asmeniui valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas, skiriamos bausmės turi jį paveikti ir sulaikyti nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudaryti nebaudžiamumo iliuziją.

Tačiau atsižvelgus į tai, kad šiuo nuosprendžiu teisėjų kolegija nusprendė sumažinti D. V. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtį, taip pat pašalinti vieną D. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat įvertinus tai, kad D. V. anksčiau niekada nebuvo baustas realia laisvės atėmimo bausme, nusikalstamos veikos metu pati nukentėjusioji L. S. buvo neblaivi, šiuo metu nuteistais D. V. dirba, išlaiko nepilnametę dukrą, darytina išvada, kad yra pagrindas sumažinti D. V. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismo paskirtą 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę iki 6 mėnesių laisvės atėmimo. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios bausmės paskyrimas atitiks D. V. įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, be to, tai užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Kaip minėta, D. V. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos arešto bausmės atidėjimo laikotarpiu. BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam D. V. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, pagrįstai taikė BK 64 straipsnyje numatytas bausmių bendrinimo taisykles ir bendrindamas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes taikė dalinio bausmių sudėjimo būdą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu nuspręsta D. V. už nusikalstamą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, D. V. šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu iš naujo subendrintina su pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. teismo baudžiamąjį įsakymą neatlikta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. teismo baudžiamąjį įsakymą neatliktos arešto bausmės ir D. V. paskirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nuteistajam D. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Vilmantas Poškus. Apeliacinės instancijos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš D. V. valstybės naudai priteisti 137.50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. V. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė šį apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, laikydama jį iš dalies pagrįstu, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti. Gynėjas nuteistajam D. V. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Atsižvelgus į tai, kad D. V. nuo 2026 m. birželio 1 d. dirba (apeliacinės instancijos teismui pateikta darbo sutartis), tačiau byloje nėra duomenų apie nuteistojo pajamas ir realią turtinę padėtį, į tai, kad nuteistojo gynėjas Vilmantas Poškus prašė teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo nepriteisti, nes D. V. uždarbis yra minimalus, jis taip pat išlaiko savo nepilnametę dukrą, į tai, kad šiuo metu nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, dėl kurios jo galimybė užsidirbti ir sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytą sumą už jam suteiktą teisinę pagalbą bus suvaržyta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą D. V. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.‏‏‎

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo D. V. gynėjo advokato Vilmanto Poškaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 28 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, aprašant D. V. inkriminuotos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodytas aplinkybes, kad D. V. veiksmai buvo tęstiniai ir kad jis 2025 m. rugsėjo 8 d. apie 23.30 val. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. apie 20 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, naudojo fizinį smurtą sugyventinės L. S. atžvilgiu;

pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, aprašant D. V. inkriminuotos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodytą aplinkybę, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. D. V. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sugyventinei L. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui;

pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies D. V. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui;

D. V. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 6 (šešių) mėnesių;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, D. V. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta arešto bausme ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė, ir šias bausmes subendrinti iš naujo;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, D. V. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, paskirtą laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. teismo baudžiamąjį įsakymą neatlikta arešto bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. teismo baudžiamąjį įsakymą neatliktos arešto bausmės, ir D. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo D. V. neišieškoti.