Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.; 2.6.8.7.; 2.6.11.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1.

2026 m. spalio 5 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „Primestus“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5207-839/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Litesko“, atstovaujamos UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ ieškinį atsakovei UAB „Primestus“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Litesko“, atstovaujama UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Primestus“ 489,80 Eur skolą už centralizuotai tiektą ir suvartotą šilumos energiją, 6,78 Eur delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 23 Eur žyminio mokesčio.

Ieškovė nurodė, kad ieškovė tiekia šilumos energiją į UAB „Primestus“ nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės ir atsakovės šilumos tiekimo ir vartojimo santykiai yra grindžiami Civilinio kodekso 1.71 str. 2 d., kai abiejų šalių valia – tiekti ir vartoti šilumos energiją išreikšta konkliudentiniais veiksmais - buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos ir karšto vandens sistemos, atsakovės butas yra šildomas ieškovės centralizuotai tiekiama šilumos energija. Atsakovė nesumoka už per laikotarpį nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki 2026 m. kovo 31 d. suvartotą šilumos energiją ir yra skolinga ieškovei 489,80 Eur sumą. Nustatytu terminu atsakovė neatsiskaitė, praleido prievolės įvykdymo terminą, todėl ji privalo sumokėti ir 6,78 Eur delspinigių, skaičiuojant po 0,02 proc. nuo priklausančios mokėti sumos už kiekvieną pavėluotą dieną (už šešių mėn. laikotarpį).

Atsakovė UAB „Primestus“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančios patalpos yra nenaudojamos – atsakovė nesinaudoja jokiu bendru turtu, už kurio administravimą ar šilumos tiekimą reikalauja ieškovė. Pažymėjo, kad pastatas yra areštuotas, patalpose nėra tiekiamas nei centrinis šildymas, dujos, komunalinis vandentiekis ar nuotekų šalinimas. Akcentavo, kad ieškovės pateikta sąskaita yra nepagrįsta. Taip pat pažymėjo, jog ieškovė nedetalizuoja skolos, nėra aišku kas ją sudaro, kokiu pagrindu ir kokiais paskaičiavimais vadovaujantis yra pateikiami mokestiniuose pranešimuose atlikti mokesčių paskirstymai. Atsakovė atsisakė sumokėti skolą, kol nebus pateiktas tinkamas jos apskaičiavimas ir atsiradimą patvirtinantys dokumentai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2026 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės UAB ,,Primestus“ 489,80 Eur skolą, 6,78 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 496,58 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2026 m. gegužės 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 23 Eur žyminį mokestį ieškovės UAB „Litesko“, atstovaujamos UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“, naudai.

Teismas nustatė, kad ieškovė centralizuotai tiekia šilumos energiją D. mieste, taip pat ir daugiabučiam namui esančiam, adresu (duomenys neskelbtini). Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei UAB „Primestus“. Buto šilumos tiekimo - vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos ir karšto vandens sistemos, t. y. butas yra šildomas ieškovės centralizuotai tiekiama šilumos energija. Atsakovė laiku nesumoka už tiekiamą šilumos energiją, todėl laikotarpiu nuo 2025 m. gegužės 1 d. iki 2026 m. kovo 31 d. susidarė 489,80 Eur skola.

Teismas pažymėjo, kad net atsakovei nesinaudojant butu (negyvenant, nevykdant jame veiklos ir kt.) ar turtui esant areštuotam, prievolė mokėti už butui šildymo sezono metu pateiktą šilumos energiją, neišnyksta.

Teismas vertino, kad atsakovė mokesčių skaičiavimo metodikos neginčija, duomenų, kad ji netinkama byloje nėra, todėl sprendė, kad ieškovė visiškai pagrįstai ir teisėtai ja naudojasi apskaičiuodama privalomus mokėti mokesčius už suteiktą šilumos energiją. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje pateiktoje mokesčių paskaičiavimo pažymoje, kuri buvo išsiųsta susipažinimui ir atsakovei, nurodyta periodo pradžia, pateikiamas detalus šilumos kiekio paskaičiavimas įskaitant ir karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį, nurodomas skolos likutis periodo pradžiai. PVM sąskaitose faktūrose aiškiai detalizuota paslauga, jos kiekis, vieneto kaina ir mokėtina suma.

Teismas pažymėjo, kad pati atsakovė elgėsi pasyviai, nebendradarbiavo su ieškove, nesirūpino savo turimu nekilnojamuoju turto, todėl atsakovės teiginius, kad jai nekyla pareiga atsiskaityti su ieškove atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų įvykdžiusi sutartinius įsipareigojimus ir visiškai atsiskaičiusi su ieškove, ieškovės reikalavimą tenkino ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 489,90 Eur dydžio skolą už centralizuotai tiektą ir suvartotą šilumos energiją.

Teismui nustačius, kad atsakovė laiku nesumokėjo mokesčių už suteiktas paslaugas, o ieškovės paskaičiuoti delspinigiai neviršija įstatyme nustatyto termino (180 dienų), ieškovei iš atsakovės priteisė 6,78 Eur dydžio delspinigius.

Teismas vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovės ieškovei priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 496,58 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2026 m. gegužės 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, įvertinęs tai, kad ieškinys patenkintas 100 proc. iš atsakovės ieškovei priteisė 23 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) UAB „Primestus“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. liepos 17 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino dalies byloje nustatytų faktinių aplinkybių arba jas vertino netinkamai.

Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė faktiškai pastate ginčo laikotarpiu naudojosi bendromis komunalinėmis paslaugomis, o ieškovė jas teikė ir prižiūrėjo.

Ieškovė nenurodė duomenų iš atsakovės reikalaujamam užmokesčiui apskaičiuoti gavimo šaltinių ir nepateikė detalių skaičiavimų, iš kurių matytųsi, kokius duomenis naudodama ir kokius veiksmus atlikdama ieškovė gavo iš atsakovės reikalaujamas priteisti įmokas.

Atsiliepdama į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Litesko“, atstovaujama UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“, prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, materialinės teisės normos pritaikytos teisingai, sistemiškai ir kompleksiškai, procesinių teisių pažeidimų nėra, svarbios bylai faktinės aplinkybės nustatytos teisingai.

Atsakovei nesinaudojant butu (negyvenant jame, jo nenuomojant, nevykdant jame veiklos), prievolė mokėti už butui šildymo sezono metu pateiktą šilumos energiją, neišnyksta.

Atsakovei yra žinoma mokesčių už bute suvartotą šilumos energiją skaičiavimo tvarka.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos dalykas – Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. liepos 17 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdama, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliantės nurodytus argumentus, įvertinęs byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantė vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

Esant šioms aplinkybėms, teismas atmeta apeliantės skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Nustatyta, kad byloje atsakovė ginčija prievolę apmokėti už jai priklausančioms patalpoms teikiamas paslaugas tuo pagrindu, kad nėra rašytinės paslaugų sutarties, atsakovė nesinaudoja butu, atsakovei nėra žinoma mokesčių už bute suvartotą šilumos energiją skaičiavimo tvarka.

Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 str.).

CK 6.383 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.

Ieškovė yra šilumos tiekėja – pagal Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 46 punktą, asmuo, turintis šilumos tiekimo licenciją ir tiekiantis šilumą vartotojams pagal pirkimo - pardavimo sutartis.

Byloje ginčo dėl to, kad daugiabučiam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), yra tiekiamas šildymas iš centralizuotų sistemų, o atsakovės buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos ir karšto vandens sistemos nėra, tačiau apeliantė nurodo, kad ji nėra sudariusi rašytinės paslaugų teikimo sutarties ir jai nebuvo žinoma apie ieškovės paslaugų teikimą į atsakovės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad atsakovei nesant sudarius individualios šilumos pirkimo - pardavimo sutarties su ieškove, vadovaujantis LR energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtinto Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 ir 7 punktais, jei šalys nėra sudariusios šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas (t. y. rašytinės sutarties), šilumos pirkimo - pardavimo sutartis yra laikoma sudaryta pagal šį Aprašą nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų dienos. Kaip minėta, analogiška nuostata yra įtvirtinta ir CK 1.71 straipsnyje (sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) bei 2010 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau - Taisyklės) 36, 37 punktuose.

Duomenų apie atsakovės kreipimąsi į ieškovę dėl šilumos energijos tiekimo nutraukimo ar šildymo tiekimo-vartojimo įrenginių atjungimo nuo centralizuotų šilumos energijos tiekimo tinklų procedūrų inicijavimo byloje nesant, šilumos įrenginių prijungimas prie šilumos tiekimo tinklų laikytinas patvirtinančiu konkliudentinių veiksmų, išreiškiančių valią sudaryti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį pagal standartines sąlygas, buvimo faktą (CK 1.71 straipsnio 1, 2 dalys). Kitaip tariant, atsakovei įsigijus gyvenamąją patalpą, kurioje naudojami šildymo prietaisai prijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, ir iš energijos tiekimo įmonės po patalpų įsigijimo priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, tarp šalių atsirado šilumos energijos tiekimo-vartojimo teisiniai santykiai, šalių valią gauti ir tiekti šilumos energiją įgyvendinant konkliudentiniais veiksmais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, tai, kad apeliantė nurodo, kad patalpos nėra naudojamos, nėra sudaryta eksploatavimo išlaidų ir teikiamų komunalinių paslaugų sutartis su ieškove dėl nurodyto atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto objekto, atsakovė neturi sudariusi sutarčių ir su kitais paslaugų tiekėjais – vanduo, elektra, dujos nėra tiekiami ir sąskaitų mokėjimui atsakovė negauna, nepaneigia atsakovės prievolės mokėti už butui šildymo sezono metu pateiktą šilumos energiją.

Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 9 d. nutartimi civilinę bylą Nr. e2-3639-964/2024 nutraukė, nes ieškovė UAB „Litesko“ atsisakė nuo ieškinio atsakovei UAB „Primestus“ dėl skolos priteisimo už butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), tiekiamą šilumos energiją, nes atsakovė UAB „Primestus“ skolą, delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas sumokėjo. Tuo tarpu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės už buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), šildymą už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 1 d. iki 2025 m. balandžio 30 d., 391,83 Eur įsiskolinimą už patiektą šilumą, 4,17 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo 396,00 Eur ) nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2025 m. balandžio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs. Minėti teisminiai procesai dėl skolos priteisimo iš atsakovės, už butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), tiekiamą šilumos energiją, 2025 m. gruodžio 31 d. ir 2026 m. sausio 31 d. ieškovės atsakovei teiktos pretenzijas dėl įsiskolinimo sumokėjimo paneigia apeliantės argumentus, kad jai nebuvo žinoma apie tokių paslaugų teikimą.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius apeliantės argumentus, kad byloje nėra duomenų apie mokesčių apskaičiavimą ir atsiradimą patvirtinančių dokumentų. Ieškovė nurodė ir pirmosios instancijos teismas sprendimo 12 punkte vertino, kad remiantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, daugiabučiame name suvartotas šilumos kiekis, skolos susidarymo laikotarpiu yra paskirstomas pagal namo šildymo ir karšto vandens sistemas bei įrengtus apskaitos prietaisus. Tai atitinka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-182 patvirtintus Šilumos pagal buitinių šilumos skaitiklių rodmenis paskirstymo metodus. Atsakovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde mokesčių skaičiavimo metodikos neginčija, duomenų, kad ji netinkama byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė pagrįstai ir teisėtai naudojasi mokesčių skaičiavimo metodika apskaičiuodama privalomus mokėti mokesčius už suteiktą šilumos energiją. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad mokesčių paskaičiavimo pažyma buvo išsiųsta susipažinimui atsakovei, joje nurodyta periodo pradžia, pateikiamas detalus šilumos kiekio paskaičiavimas įskaitant ir karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį, nurodomas skolos likutis periodo pradžiai, o ieškovės atsakovei teiktose PVM sąskaitose faktūrose aiškiai detalizuota paslauga, jos kiekis, vieneto kaina ir mokėtina suma.

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika, tinkamai motyvavo priimtą teismo sprendimą. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieškovė nepareiškė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo, nepateikė teismui duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovei bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese nepriteistinos.

Apeliacinį skundą atmetus, atsakovei bylinėjimosi išlaidos, turėtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atsakovės UAB ,,Primestus“ apeliacinį skundą atmesti.

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.