Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Autotoja“ dėl daikto kainos grąžinimo, nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autotoja“ priešieškinį ieškovui G. S. dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Luminor Lizingas“ ir akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a : IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, kasacinis teismas gali peržengti kasacinio skundo ribas, jei nustato tam pagrindą.

Ieškovo kasacinis skundas grindžiamas tokiomis bendromis argumentų grupėmis dėl skundžiamų teismų procesinių sprendimų neteisėtumo: 1) teismai netinkamai taikė CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 8 dalies (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija) nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes teismai, pažeisdamas vartotojo teisę laisvai pasirinkti savo teisių gynybos būdą, nurodė, kad vartotojas neturėjo teisės pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdo; 2) teismai netinkamai taikė CK 6.327 straipsnio 4 dalies ir 6.333 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes per siaurai aiškino vartotojo teisės į garantiją turinį; 3) teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.245 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes netaikė sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų sutapties draudimo principo; 4) teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.71 straipsnio 1 dalį, nes nustatytus atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Luminor Lizingas“ konkliudentinius veiksmus kvalifikavo ne pagal jų turinį ir tikruosius šalių ketinimams; 5) teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 182, 187 straipsnius, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nepasisakė ir teisiškai nevertino 2023 m. kovo 10 d. ieškovo pateikto pranešimo UAB „Luminor Lizingas“ dėl sutartinių santykių pagal 2021 m. balandžio 16 d. išperkamosios nuomos sutartį nutraukimo; 6) teismai pažeidė vartojimo ginčą nagrinėjančio teismo aktyvumo pareigą ir nesivadovavo vartotojo, kaip silpnesniosios teisinių santykių šalies, doktrina, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; 7) teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.221, 6.222 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes, tenkindami atsakovės priešieškinį ir pripažindami ieškovo vienašalį pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, neišsprendė ginčo iš esmės, grąžino šalis į iki sutarties nutraukimo buvusią padėtį ir atkūrė sutartinius santykius nesant sutarties objekto.

CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

Susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad dalyje kasacinio skundo nėra suformuluota kasacijos pagrindų.

Pirma, ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.71 straipsnio 1 dalies pažeidimo neatitinka kasacijos pagrindų reikalavimų. Ieškovas, argumentuodamas šios teisės normos pažeidimą, nurodo, kad atsakovės ir UAB „Luminor Lizingas“ aktyvūs konkliudentiniai veiksmai patvirtina, jog šios Pirkimo–pardavimo sutarties šalys pripažino ieškovo vienašalį sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai nėra išsamūs ir teisinio pobūdžio, t. y. susideda iš faktinio pobūdžio teiginių, susijusių su byloje nustatytų aplinkybių vertinimu ir svarstymu iš naujo, todėl šie argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme dalyko.

Antra, ieškovas kasaciniame skunde taip pat argumentuoja, kad teismai pažeidė vartotojo teisę į teisminę gynybą, nes, esant teismų nustatytam vartotojo teisių pažeidimo faktui, netaikė jokio vartotojo teisių gynybos būdo ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2014). Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas šio klausimo apeliaciniame skunde nekėlė, nurodytu aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė. Atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šiuo klausimu nepasisakė (CPK 320 straipsnis). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo klausimu nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, teisėjų kolegija šio kasacinio skundo argumento nevertins.

Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), todėl ieškovo kasacinis skundas nagrinėjamas atsižvelgiant į kasaciniame skunde suformuluotas kasacijos ribas ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes.

Dėl taikytino teisinio reguliavimo

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas, fizinis asmuo, automobilį naudojo ir siekė įsigyti savo asmeniniams poreikiams tenkinti, nurodė, kad sprendžiant ginčą ieškovas laikytinas vartotoju ir taikytini vartojimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Šis teisinis santykių kvalifikavimas kasaciniame teisme neginčijama. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus reglamentuoja CK 6.350–6.370 straipsniai (CK XXIII skyriaus ketvirtasis skirsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad bendrosios pirkimą ir pardavimą reglamentuojančios teisės normos vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereguliuoja specialiosios CK XXIII skyriaus ketvirtojo skirsnio teisės normos. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos taikomos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019, 29 punktas; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022, 24 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo CK normų, reglamentuojančių vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, pakeitimai, kuriais, be kita ko, įgyvendinama 2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/771 dėl tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sutarčių aspektų (toliau – Direktyva), kuria iš dalies keičiami Reglamentas (ES) 2017/2394 ir Direktyva 2009/22/EB bei panaikinama Direktyva 1999/44/EB. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčo sutartis sudaryta 2021 m. balandžio 16 d., t. y. dar iki Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, byloje taikytinas CK reguliavimas, galiojęs iki 2022 m. sausio 1 d. (žr. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125, 6.228-1, 6.228-12, 6.228-14, 6.363, 6.364, 6.419 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 6.228-17, 6.228-18, 6.228-19, 6.228-20, 6.228-21, 6.228-22, 6.228-23, 6.228-24, 6.350-1, 6.364-1, 6.364-2, 6.364-3, 6.364-4 straipsniais įstatymo 22 straipsnio 2 dalį).

Dėl daikto kokybės (garantijos pagal įstatymą) turinio

Nagrinėjamu atveju byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ieškovas (vartotojas) turėjo teisę nutraukti Pirkimo–pardavimo sutartį dėl atsiradusių automobilio trūkumų, kai, atsakovei atliekant automobilio garantinę priežiūrą ir tikrinant automobilį kelyje, įvyko eismo įvykis ir transporto priemonė buvo apgadinta.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad esminis CK 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 8 dalies (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija) pažeidimas šiuo atveju pasireiškia tuo, jog bylą nagrinėję teismai, pažeisdami vartotojo teisę laisvai pasirinkti savo teisių gynybos būdą, priimtuose procesiniuose sprendimuose nurodė, kad vartotojas šiuo atveju privalėjo rinktis vieną konkretų savo pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. ieškovas turėjo teisę reikalauti atlyginti dėl eismo įvykio patirtą žalą, nes būtent atsakovė su tokiu ieškovo pažeistų teisių gynybos būdu sutiko (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 68 punktą).

Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Pagal CK 6.363 straipsnio 1 dalį, laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą). Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija). Pardavėjas atsako už daikto trūkumus, kurie išaiškėja per dvejus metus nuo daikto perdavimo, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ilgesnio termino (CK 6.363 straipsnio 10 dalis, 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija).

CK 6.363 straipsnio 7 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija) įtvirtintos netinkamos kokybės daiktą įsigijusio pirkėjo teisės. Pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, savo pasirinkimu turi teisę per CK 6.338 straipsnyje nurodytą terminą reikalauti iš pardavėjo: 1) nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) atitinkamai sumažinti kainą; 4) pirkėjas taip pat turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis.

Pardavėjas atsako pirkėjui už bet kokią daikto neatitiktį sutarčiai, esančią daikto perdavimo metu (CK 6.363 straipsnio 2 dalis, 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija). Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, daiktas atitinka sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir daiktas, kurį pardavėjas pateikė kaip pavyzdį ar modelį; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas tinka naudoti pagal konkrečią paskirtį, apie kurią pirkėjas pranešė pardavėjui sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėjas sutiko; 4) daiktas atitinka kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą, dėl daikto konkrečių savybių.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus vartotojo lūkesčius. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios reikalavimus daikto kokybei nustatančios nuostatos taikomos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 17 ir 18 punktai).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, yra konstatavęs kad, sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, jog parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 29 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad įstatyme įtvirtintos daikto kokybės garantijos paskirtis – apsaugoti vartotojo interesus, kai prekė neatitinka kokybės dėl trūkumų arba priežasčių, kurios egzistavo išimtinai prekės perdavimo metu. Todėl į įstatyme įtvirtintą prekės kokybės garantiją (CK 6.333 straipsnio 3 dalis, 6.363 straipsnis (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija)) nepatenka prekės trūkumai, atsiradę perdavus prekę po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dėl pardavėjo garantinio remonto metu padarytos žalos.

Toks aiškinimas nepaneigia vartotojo interesų, kadangi įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs kitus galimus teisių gynybos būdus tais atvejais, kai vykdant sutartinius įsipareigojimus padaroma žala kontrahentui, be kita ko, nuostolių atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.363 straipsnio 3 dalies (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija) nuostatas, todėl šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pripažino vienašalį vartotojo sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau nesprendė imperatyvių klausimų dėl sandorio šalių grąžinimo į buvusią iki sutarties nutraukimo padėtį, t. y. neišsprendė teisminio ginčo iš esmės, negynė pažeistų vartotojo teisių ir sukūrė sąlygas kitiems teisminiams ginčams, taip pažeisdami ir vartotojo teisę į efektyvią teisminę gynybą. Tenkinant atsakovės priešieškinį ir atkuriant sutartinius teisinius santykius, kurių atkūrimas de jure ir de facto nebeįmanomas, būtų tiesiogiai pažeidžiama teisė ir teisėtumo principai. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais ieškovo argumentais. Byloje nustatyta, kad 2021 m. balandžio 16 d. ieškovas (įvardijamas kaip lizingo gavėjas), UAB „Luminor Lizingas“ (pirkėja) ir UAB „Autotoja“ (pardavėja) sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Luminor Lizingas“ nusipirko 30 980 Eur vertės automobilį „Toyota Corolla Hybrid“ ir perdavė ieškovui pagal 2021 m. balandžio 16 d. išperkamosios nuomos sutartį, sudarytą tarp pirkėjos ir ieškovo (Pirkimo–pardavimo sutarties 1.1, 2.1 punktai). Ieškovas už Automobilį sumokėjo tiesiogiai atsakovei 8 600 Eur, o likusią kainos dalį – 22 380 Eur – sumokėjo pirkėja UAB „Luminor Lizingas“ (Pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punktas). UAB „Luminor Lizingas“ 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutraukė išperkamosios nuomos sutartį, nes ieškovas nebemokėjo įmokų. Automobilį UAB „Luminor Lizingas“ pardavė 2024 m. balandžio 3 d. Taigi ieškovas įgijo teisę valdyti automobilį išperkamosios nuomos sutarties pagrindu. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas buvo iš esmės tai, ar atliekant garantinę priežiūrą padaryti automobilio pažeidimai patenka į pardavėjo garantuojamos daikto kokybės apimtį ir ar ieškovas šiuo pagrindu turėjo teisę nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nustačius, jog automobilio pažeidimai atsirado po jo perdavimo (įvykus eismo įvykiui atliekant garantinę priežiūrą), ir konstatavus, kad ieškovas neteisėtai nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Luminor Lizingas“ įsigijo iš atsakovės automobilį, ieškovui byloje nereiškiant reikalavimų, kylančių iš išperkamosios nuomos sutarties, bylą nagrinėję teismai neturėjo spręsti klausimo dėl restitucijos taikymo, atkūrus pirkimo–pardavimo teisinius santykius. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į kasacinio teismo šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Remdamasi nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 6.363 straipsnį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija), nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Esant išdėstytoms aplinkybėms kasacinis skundas atmetamas, o skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė kasaciniam teismui pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovo 4 325,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Kartu su šiuo prašymu pateikė PVM sąskaitas faktūras ir apmokėjimo nurodymus.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 60 punktas).

2025 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija JP, Nr. 014181, detalizuota, kad 484 Eur išlaidos patirtos už teisines paslaugas (susipažinimas su kasaciniu skundu (300 Eur plius PVM) ir kliento informavimas apie kasacinį skundą (100 Eur plius PVM)). Tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su šalių procesiniais dokumentais, byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovės patirtos 300 Eur plius PVM išlaidos už jos atstovo susipažinimą su kasaciniu skundu jai nėra atlygintinos.

Atsakovės 3 799,40 Eur išlaidos, patirtos už teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą ir suteiktas teisines konsultacijas, neviršija Rekomendacijų 8.14, 8.19 punktuose nurodyto rekomenduotino priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl jų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovo. Likusi prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma atsakovei iš ieškovo nepriteistina (Rekomendacijų 9 punktas).

Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autotoja“ (j. a. k. 111489643) iš ieškovo G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 3 799,40 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt devynis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.