Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo

T. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 5 dalyje, ir jam paskirta:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo 8 (aštuoniems) mėnesiams bausmė;

pagal BK 178 straipsnio 5 dalį – arešto 30 (trisdešimčiai) parų bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. vasario 5 d. (turėtų būti 2026 m. vasario 2 d.) baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir T. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo T. G. sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, T. G. pripažintas recidyvistu.

T. G. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas R. S. (R. S.) apeliacinio skundo nepateikė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. G. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. kovo 31 d. nuosprendį ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 5 dalyje, jį išteisinti, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, – sušvelninti jam paskirtą bausmę arba, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Atsiliepimų į nuteistojo T. G. apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nuteistasis T. G. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. kovo 31 d. nuosprendį ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 5 dalyje, jį išteisinti. Nuteistasis nesutinka su nustatytomis nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aplinkybėmis, taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę arba, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas T. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 5 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino T. G. kaltu padarius BK 178 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką veikiant bendrininkų grupėje su R. S.. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. G. kaltu padarius abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačius nuteistuosius, nukentėjusįjį, liudytojus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei vertino tiek T. G. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus T. G. teisinančius įrodymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgiant į tai, tenkinti nuteistojo T. G. apeliacinį skundą ir jį išteisinti, kaip nepadariusį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus nuteistųjų parodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo T. G. parodymus vertino kaip prieštaringus, nenuoseklius ir neatitinkančius tikrovės, gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, bei pagrįstai rėmėsi teisme duotais nuteistojo R. S., nukentėjusiojo J. B. parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais, kurie patvirtina T. G. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 5 dalyje, padarymo, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad, nors ir pats nuteistasis T. G. mobiliojo ryšio telefonų iš nukentėjusiojo namų nepaėmė, iš anksto su R. S. nusikalstamos veikos neplanavo, jis negalėjo nesuvokti R. S. neteisėtų veiksmų juos pagrobus ir kad savo veiksmais prisideda prie jų įgyvendinimo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis.

Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms, kadangi iš byloje aptartų įrodymų visumos matyti, jog abu nuteistieji buvo nukentėjusiojo J. B. bute ir matė ant stalo buvusius nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonus, jais naudojosi – nukentėjusiojo parodymais remiantis, nuteistieji prašė pinigų bei per nukentėjusiojo telefoną tikrino jo sąskaitos pinigų likutį, todėl R. S. iš nukentėjusiojo namų išsinešus pagrobtus mobiliojo ryšio telefonus ir T. G. kartu su juo pasišalinus, T. G. prisijungė prie nusikalstamos veikos darymo ir veikdamas bendra tyčia su nuteistuoju R. S. kartu realizavo jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį iki pasiekė norimą rezultatą, įkeisdami pagrobtą turtą, gavo pinigų alkoholiui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis T. G. kartu su bendrininku R. S. bendromis pastangomis neteisėtai užvaldė svetimą turtą, todėl T. G. pagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje. Atsižvelgiant į tai, tenkinti nuteistojo T. G. apeliacinį skundą ir jį išteisinti, kaip nepadariusį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nėra teisinio pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo ir T. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. G. ginčydamas savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad jis J. B. sudavė nestipriai, tik norėdamas jį nuo savęs atstumti, kad jis prie jo nelįstų, mušti nukentėjusįjį J. B. su R. S. nesitarė. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl jų susitarimo yra tik prielaidos. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad T. G. kaltė yra visiškai įrodyta.

Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme T. G. pripažino, kad nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į pilvą po to, kai nukentėjusysis jį lietė ir čiupinėjo už lytinio organo, tačiau neigė, kad sudavė smūgius kumščiu į veidą. Tokius pačius parodymus davė apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu. T. G. parodymai detalizuoti 20-23 punktuose. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. G. teigia, jog J. B. sudavė nestipriai, tik norėdamas jį nuo savęs atstumti, kad jis prie jo nelįstų, mušti nukentėjusįjį J. B. su R. S. nesitarė.

Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo T. G. parodymus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo T. G. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir neatitinkančius tikrovės, kadangi jie paneigiami nukentėjusiojo J. B. parodymais, duotais tiek teisiamojo posėdžio, tiek ikiteisminio tyrimo metu, iš dalies nuteistojo R. S. parodymais bei kita bylos medžiaga. Pažymėtina, kad šiame nuosprendyje teisėjų kolegija jau konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, todėl pirmosios instancijos teisme pagrįstai pripažinti įrodymais ir jais remtasi nagrinėjant T. G. kaltės klausimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptarti įrodymai – nukentėjusiojo J. B., nuteistojo R. S. ir liudytojo parodymai, neabejotinai patvirtina, kad T. G. kartu su R. S. smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, o iš asmens apžiūros protokole užfiksuotų kraujosruvų po abejomis akimis ir ant abiejų akių vokų akivaizdu, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne, kaip teigia nuteistasis, į pilvą, o į veidą. Apeliaciniame teisme nuteistojo T. G. argumentai, jog jis nukentėjusiajam sudavė nestipriai, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi suduotais smūgiais nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai (kraujosruvos (hematomos) po abejomis akimis ir ant abiejų akių vokų), nukentėjusiajam iš nosies bėgo kraujas, jis nurodė, jog jam skaudėjo apie mėnesį laiko. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėtos kraujosruvos būtų atsiradusios kitu metu ir (ar) kitomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos įrodymų visuma pavirtina nukentėjusiajam kilusio skausmo tikrumą. Nuteistasis T. G. taip pat teigia, jog smurtavo prieš nukentėjusįjį norėdamas jį nuo savęs atstumti, kad jis prie jo nelįstų, tačiau, teisėjų kolegijų konstatuoja, jog byloje nagrinėjamoje situacijoje nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į nuteistąjį, nuo kurio jis būtų galėjęs gintis, tai yra neegzistavo būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.

Kaip jau minėta, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma, taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, šiuo atveju nuteistųjų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais: kai R. S. bute sudavė smūgius J. B. kumščiu į veidą, prie jo daromų nusikalstamų veiksmų prisijungęs T. G., taip pat sudavė nukentėjusiam kumščiu smūgius į veidą, o tęsdamas nusikalstamą veiką R. S. lauke dar mušė nukentėjusįjį pagaliu. Taigi, T. G., matydamas R. S. smurtą, pritarė tokiems bendriems veiksmams ir jų nestabdė, todėl tarp T. G. ir R. S. bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių – fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl T. G. ir R. S. yra nusikalstamos veikos bendravykdytojai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. G. ir R. S. smurtinė veika prieš nukentėjusįjį pradėta neplanuotai, spontaniškai, kaip atsakas į jiems nepatikusį nukentėjusiojo elgesį.

Taigi, pirmos instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus ir vertindamas jų visumą, tarpusavio sąsajas, padarė teisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais pagrįstą išvadą dėl T. G. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su R. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš asmeninių paskatų tyčia smurtavo prieš J. B., o būtent: R. S. nenustatytą kiekį kartų kumščiu smogus J. B. į veidą, jis taip pat nenustatytą kiekį kartų kumščiu smogė J. B. į veidą, po to, pastarajam pabėgus iš namų, R. S. pasivijus nukentėjusįjį ir tęsiant nusikalstamus veiksmus, lauke ant keliuko tiksliai nenustatytą kiekį kartų pagaliu smogus J. B. į įvairias kūno vietas, tokiais su R. S. bendrais veiksmais nukentėjusiajam J. B. sukėlė fizinį skausmą.

Dėl bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo T. G. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam T. G. paskirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nustatydamas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas BPK 328 straipsnio 1 punktas), bei, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrindamas apėmimo būdu.

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. BK 178 straipsnio 5 dalies sankcijoje – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas.

Pirmosios instancijos teismas T. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę 8 (aštuoniems) mėnesiams, o pagal BK 178 straipsnio 5 dalį – arešto bausmę 30 (trisdešimčiai) parų.

Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, tai yra į tai, kad nuteistasis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 1 dalis) ir vieną baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei (BK 178 straipsnio 5 dalis), į kaltininko asmenybę – nusikalto 3 kartus teistas už smurtinius nusikaltimus (BK 140 straipsnio 1, 2 dalys) (3 t., b. l. 45–53), laisvės atėmimo bausmės, skirtos už smurtinį nusikaltimą (BK 140 straipsnio 2 dalis), vykdymo atidėjimo metu, teistumui neišnykus. Be to, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, T. G. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. vasario 5 d. (turėtų būti 2026 m. vasario 2 d.) baudžiamuoju įsakymu nuteistas už pasikėsinimą įvykdyti vagystę (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjęs (3 t., b. l. 53–65), nedirba (3 t., b. l. 67), neįgalus (2025 m. balandžio 17 d. sprendimu STS-3840 nustatytas 45 procentų dalyvumo lygis ir 55 procentų netekto dalyvumo lygis dėl (duomenys neskelbtini) diagnozės – (duomenys neskelbtini). 2026 m. sausio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 96TPK-7/2026 nurodoma, kad T. G. netikslinga atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę) (3 t., b. l. 180, 181; t. 4, b. l. 4).

Be to, pirmosios instancijos teismas individualizuodamas bausmę pagrįstai atsižvelgė į tai, kad T. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta ir į dėl abiejų nusikalstamų veikų nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes: kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl abiejų nusikalstamų veikų T. G. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, kad iki šioje byloje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, ankstesniais teismų sprendimais T. G. nebuvo pripažintas recidyvistu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendis keistinas panaikinant T. G. pripažintas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu šių atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) panaikinimas savaime nesudaro pagrindo švelninti T. G. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes.

Atsižvelgus į jau nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pripažinęs nuteistąjį recidyvistu (BK 27 straipsnis), nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 5 dalyje, paskyrė sankcijose numatytas griežčiausias bausmių rūšis – laisvės atėmimą ir areštą, o bausmių dydžius nustatė šiek tiek didesnius nei numatyti bausmių vidurkiai (pagal BK 140 straipsnio 1 dalį vidurkis – 7 mėnesiai 15 dienų, pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už baudžiamąjį nusižengimą nustatoma nuo 10 iki 45 parų arešto bausmė, šios bausmės vidurkis yra 27,5 paros). Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos bausmės nėra per griežtos, todėl jas švelninti, kaip pageidauja nuteistasis, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad T. G. per gana trumpą laiką ketvirtą kartą teisiamas už analogiškas smurtines nusikalstamas veikas, anksčiau jam paskirtos švelnesnės, taip pat ir su laisvės atėmimu susijusios bausmės bei jų vykdymo atidėjimas, T. G. teigiamo poveikio nepadarė, nuteistasis savo gyvenimo būdo nekeitė, šioje byloje nustatytas nusikalstamas veikas padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, po ko, 2026 m. vasario 5 d. (turėtų būti 2026 m. vasario 2 d.) teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas už pasikėsinimą įvykdyti vagystę (nusikalstama veika padaryta 2025 m. gruodžio 17 d.).

Dėl paskirtų bausmių subendrinimo apėmimo būdu

Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoniems) mėnesiams ir pagal BK 178 straipsnio 5 dalį paskirta arešto bausmė 30 (trisdešimčiai) parų, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir T. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, teismai bausmių apėmimą taiko, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (1 punktas), kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį (2 punktas) arba kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (3 punktas).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (atitinkamai nesunkus ir apysunkis, apysunkis ir sunkus, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai), bausmės bendrinamos sudėjimo būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474/2010, 2K-70/2011, nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5-689/2019).

Nagrinėjamu atveju nuteistojo T. G. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos gretimoms kategorijoms (BK 178 straipsnio 5 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai, BK 140 straipsnio 1 dalyje – nesunkus nusikaltimas), todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs idealiosios nusikalstamų veikų sutapties (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), T. G. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes turėjo subendrinti ne apėmimo, o sudėjimo būdu (dalinio sudėjimo būdu).

Be to, T. G. 2024 m. liepos 3 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 mėnesiams, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas 1 metams. Nuteistasis 2025 m. liepos 24 d. išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro, pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui. Tačiau nusikalstamas veikas, už kurias T. G. nuteistas skundžiamu 2026 m. kovo 31 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje teismo nuosprendžiu, jis padarė 2025 m. birželio 30 d., t. y. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu turėjo minėtais nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrinti. Tačiau, ne kartą pasisakydamas, jog skundžiamu nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas nuteistasis T. G. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, šio klausimo nesprendė.

BK 64 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad BK 64 straipsnio 1 dalis yra taikoma ir tuomet, kai asmuo padaro naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Naujos nusikalstamos veikos padarymas probacijos laikotarpiu sukelia probuojamajam (nuteistajam) teisines pasekmes, toks asmuo nėra laikomas atlikusiu bausmę, suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, o jo neatlikta pagal ankstesnįjį teismo nuosprendį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamą veiką, padarytą bausmės vykdymo atidėjimo metu, pagal BK 64 straipsnio nuostatas. Terminas nuo ankstesnio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki asmens išregistravimo iš Probacijos duomenų registro dienos ar naujo nusikaltimo padarymo nelaikomas atlikta bausmės dalimi.

Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, turi būti laikomasi non reformatio in peius principo. Nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224-495/2020, 2K-7-71-458/2020, 2K-203-697/2020, 2K-19-788/2019, 2K-278-788/2018, 2K-380-942/2015, 2K-509-489/2015). Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai.

Ši byla nagrinėjama pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą, todėl nesant prokuroro, nukentėjusiojo skundo, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų baudžiamojo įstatymų taikymo klaidų bendrinant bausmes paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas, nesprendžiant paskirtos subendrintos bausmės subendrinimo klausimo su 2024 m. liepos 3 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausme 3 mėnesiams, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti, nes tokiu būdu būtų pabloginta nuteistojo T. G. padėtis.

Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, T. G. padarė 2025 m. birželio 30 d., t. y. iki Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 5 d. (turėtų būti 2026 m. vasario 2 d.) baudžiamojo įsakymo priėmimo, teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ir skundžiamu nuosprendžiu T. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 5 dalį paskirtą subendrintą bausmę subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu. T. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir jo padarytų nusikaltimų pobūdį bei pavojingumą, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra per griežta. Mažinti šią bausmę nuteistojo skunde nurodytais argumentais, t. y. kad jis savo veiksmus vertina blogai, ateityje nebenusikals, yra sergantis, neįgalus, gydosi, nėra pagrindo.

Pažymėtina tai, kad T. G. apeliacine skunde nurodyti argumentai egzistavo ir prieš jam paskiriant bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, tačiau tai jo neatgrasė nuo nusikalstamų veikų įvykdymo ir tai, kad T. G. ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad susipažinus su 2026 m. gegužės 12 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu, Liteko duomenimis matyti, kad Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-916-632/2026, kurioje T. G. kaltinamas 2026 m. vasario 17 d. padaręs naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (t. 4, b. l. 114–118). Taigi, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo T. G. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Skundžiamu nuosprendžiu T. G. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė už vieną nesunkų, vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus, vieną baudžiamąjį nusižengimą neviršija ketverių metų, todėl yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, naujas nusikalstamas veikas, nesunkų tyčinį nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą, T. G. padarė būdamas anksčiau teistas tris kartus, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Be to, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 5 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas už pasikėsinimą įvykdyti vagystę, Liteko duomenimis, Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-916-632/2026, kurioje T. G. kaltinamas padaręs naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. T. G. baustas administracine tvarka, dauguma baudų nesumokėjęs, nedirba. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos argumentams ir konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus T. G. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, teisėjų kolegija mano, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos bausmės vykdymo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. kovo 31 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, išskyrus dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, panaikinimo, nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi nuteistajam T. G. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Naina Lanzbergienė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. birželio 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš T. G. valstybės naudai priteisti 93,75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė apeliacinio skundo netenkinti. Teisėjų kolegija, spręsdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo klausimą, įvertina aplinkybes, kad nuteistajam T. G. skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, byloje yra duomenys, kad jis nedirba, yra neįgalus, nėra duomenų apie turimą turtą, bei atsižvelgdama į tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, sprendžia, kad išlaidos už T. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo T. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2026 m. kovo 31 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti T. G. nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 5 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš T. G. nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.