Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 pareiškimą dėl partnerystės registravimo, suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaujama Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus, valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Teismo posėdyje pareiškėjos patikslino pareiškimo reikalavimus ir prašė pripažinus, kad pareiškėjos sudarė šeimą civilinės partnerystės forma, įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų civilinę partnerystę (bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos) tam pritaikytuose valstybiniuose registruose, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir apeliantė), prašo:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, įpareigojimo įregistruoti pareiškėjų partnerystę ir šią bylos dalį nutraukti;

netenkinus pirmojo prašymo, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, įpareigota įregistruoti partnerystę, ir šį pareiškėjų reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą;

netenkinus nė vieno iš anksčiau nurodytų prašymų, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas Teisingumo ministerijos prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą, ir priimti naują sprendimą – tenkinti Teisingumo ministerijos prašymą;

panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjoms.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Nurodo, kad ši civilinės bylos dalis turėtų būti nutraukta, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu. Apeliantės vertinimu, tokio pobūdžio pareiškimai pirmiausia turi būti nagrinėjami civilinės metrikacijos įstaigoje. Jei gaunamas neigiamas atsisakymas įregistruoti civilinės būklės aktą, tik tada galima kreiptis į teismą su pareiškimu. Pirmosios instancijos teismas pažeidė viešosios teisės subjektų – institucijų kompetenciją, kadangi nustatė pareigą atlikti civilinės būklės akto registraciją ne tam subjektui, kurį tą daryti įpareigoja įstatymai. Šiuo atveju teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta jokia civilinės metrikacijos įstaiga, kuri turėtų įvykdyti teismo sprendimą, ir taip yra pažeidžiama CPK 516 straipsnio 2 dalies imperatyvi nuostata. Pažymi, kad nors pareiškėjos savo pareiškimą grindė Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. KT21-N5/2025, tačiau Konstitucinis Teismas nevertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.229 straipsnio dalies dėl partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka ir nepripažino jos prieštaravimo Konstitucijai ar atskiroms jos nuostatoms. Taigi, CK 3.229 straipsnis ta dalimi, kuria numato, kad partnerystė yra registruojama įstatymų nustatyta tvarka, yra galiojantis. Tai reiškia, kad galioja nuostata, jog partnerystė turi būti registruojama ne bet kaip, tačiau tik įstatymų nustatyta tvarka.

Be to, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad registras pradedamas kurti tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu arba Lietuvos Respublikos įstatymu, kuriuo inicijuojamas registro kūrimas, nustatomas registruojamas objektas ar objektai, specialiosios asmens duomenų tvarkymo sąlygos ir duomenų teikimo apribojimai, jeigu tokių yra, o prireikus – ir kita su kuriamu registru susijusi informacija. Tai reiškia, kad Teisingumo ministerija, būdama vykdančiosios valdžios institucija, pati negali kurti naujų valstybės registrų, keisti ir plėtoti valstybės registrų paskirties ir funkcionalumo, numatyti juose naujo registruojamo objekto – partnerystės, kol įstatymuose nėra registracijos tvarkos pagrindų. Tvarkydama viešuosius registrus Teisingumo ministerija privalo užtikrinti jų patikimumą, stabilumą ir bendrai laikytis teisinio tikrumo, o tai reiškia laikytis įstatymų. Teisingumo ministerija imsis registrų pertvarkos sprendinių, kai tik Lietuvos Respublikos Seimas numatys tam įstatymo pagrindą. Pažymi, kad partnerystės registravimą patvirtinančių dokumentų išdavimo ir jį lydinčiųjų įstatymų projektai yra registruoti Lietuvos Respublikos Seime. Teisingumo ministerija parengti ir priimti kitus – poįstatyminius teisės aktus, užtikrinančius technines įregistravimo galimybes, galės tik įgyvendindama partnerystės institutą reglamentuojančius teisės aktus, tokiu būdu užtikrins CK 3.229 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą registruoti partnerystę išimtinai tik įstatymu nustatyta tvarka. Todėl šiuo aspektu Lietuvos Respublika negali įregistruoti pareiškėjų partnerystės fakto, kadangi šiuo metu nėra atitinkamo teisės akto (įstatymo), įsteigiančio atskirą registrą ar numatančio atskirą esamo registro funkcionalumą partnerystės faktui įregistruoti.

Teisingumo ministerija informuoja, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), nagrinėdamas apeliacinio skundo dalį dėl pareigos valstybei įregistruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę valstybiniame registre, savo iniciatyva nusprendė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 3.229 straipsnio nuostata dėl partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka, CK 2.19 straipsnis bei Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas tiek, kiek jame nėra įtvirtinta galimybė civilinės būklės aktų įrašuose registruoti partnerystę, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Pažymi, kad minėto kreipimosi motyvai iš esmės yra susiję su šioje byloje Teisingumo ministerijos nurodoma teisine pozicija, jog, nesant įstatymų nustatytos partnerystės registravimo tvarkos, nėra teisinio pagrindo registruoti partnerystę valstybiniame registre ar atlikti su tuo susijusius registro duomenų steigimo ar keitimo veiksmus. Prašo teismo įvertinti šią naujai paaiškėjusią aplinkybę kaip turinčią reikšmę nagrinėjamai bylai.

Teisingumo ministerijos manymu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, nepagrįstai susiaurino šios normos taikymą ir neįvertino, kad vėliau priverstinis sprendimo vykdymas be objektyvaus pasirengimo laikotarpio pažeistų protingumo ir teisingumo principus bei sukeltų neproporcingą naštą valstybės institucijoms. Pirmosios instancijos teismas buvo informuotas apie jau rengiamus poįstatyminių aktų projektus, tačiau atsisakė atidėti teismo sprendimo vykdymą. Teisingumo ministerija mano, kad teismo sprendimo vykdymo atidėjimas būtų leidęs išvengti dabartinės kolizijos, kai valstybei kyla pareigos, kurių ji negali įgyvendinti dėl teisės aktų ir technologinių sprendinių trūkumo. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinio tikrumo principą, nes įpareigojo atlikti veiksmus, kurių procedūra įstatymiškai dar nėra apibrėžta. Toks esminis procesinis pažeidimas yra pagrindas konstatuoti, kad klausimas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo buvo išspręstas neįvertinus valstybės institucijos veiklos specifikos.

Nurodo, kad nagrinėjama byla yra ypatingosios teisenos byla, kuriai taikoma speciali bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 443 straipsnio 6 dalyje. Teisingumo ministerija pažymi, kad šioje byloje neprieštaravo pareiškėjų prašymui pripažinti jų partnerystę ir šį klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Tuo tarpu dėl kitų pareiškėjų reikalavimų – įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų partnerystę valstybės registre – Teisingumo ministerija pateikė savo poziciją ir prašė teismo, vadovaujantis CPK 162³ straipsniu, sustabdyti bylą arba atidėti teismo sprendimo vykdymą ne trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Pažymi, kad pareiškėjų kreipimasis į teismą yra susijęs su jų teisės įgyvendinimu per teismą, tačiau tai savaime nesukuria priešpriešos tarp pareiškėjų ir valstybės institucijos, kaip proceso dalyvių. Vien tai, kad Teisingumo ministerija, teikdama atsiliepimą į pareiškėjų prašymą, nurodė faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, kuriais grindė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą arba atidėti sprendimo vykdymą, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti priešingų ar skirtingų šalių interesų egzistavimo CPK 443 straipsnio 6 dalies prasme, nes tokie procesiniai veiksmai yra teisėtas institucijos dalyvavimo procese įgyvendinimas, o ne materialiųjų teisių konfliktas. Be to, Teisingumo ministerija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka bus nagrinėjamas kasacinis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. nutarties (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) peržiūrėjimo. Šiaulių apygardos teismas minėtoje byloje netenkino pareiškėjų apeliacinio skundo ir nepriteisė bylinėjimosi išlaidų ypatingosios teisenos byloje dėl partnerystės pripažinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų

Pareiškėjos kartu su atsiliepimu pateikė papildomus įrodymus: Vilniaus apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ir to paties teismo 2025 m. rugpjūčio 8 d. papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų); Teisingumo ministerijos atsiliepimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); Vilniaus apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ir to paties teismo 2025 m. gruodžio 23 d. papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų); Teisingumo ministerijos atsiliepimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad šie įrodymai patvirtina apeliantės teiktus kitokio turinio atsiliepimus (kas liudija ministerijos esminį pozicijos pasikeitimą ir nenuoseklumą) kitose analogiškose partnerysčių bylose (nagrinėtose taip pat uždarai), kad būtų galima palyginti ir formuoti vienodą teismų praktiką.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų papildomai pateiktus duomenis – teismų procesinių sprendimų kitose bylose kopijas, mano, kad šie procesiniai sprendimai nelaikytini įrodymais CPK 314 straipsnio prasme (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-24-450/2023 18 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismui pareiškėjų pateikti teismų procesiniai sprendimai ir Teisingumo ministerijos atsiliepimai paminėtose civilinėse bylose yra dokumentai, gauti iš neviešų civilinių bylų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nėra pagrindo taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir pareiškėjų pateiktus duomenis pridėti prie šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos, todėl šis pareiškėjų prašymas netenkinamas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas pripažino pareiškėjų partnerystę ir įpareigojo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų partnerystę tam pritaikytame valstybiniame registre ir išduoti partnerėms civilinės būklės akto įrašą liudijantį išrašą; nepatenkino suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir priteisė pareiškėjoms solidariai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos yra pilnametės, veiksnios, daugiau nei vienerius metus gyvena kaip šeima laisva valia, šiuo metu nėra sudariusios santuokų su kitais asmenimis, todėl teismas pripažino, jog pareiškėjos sudarė šeimą civilinės partnerystės forma. Pripažinęs pareiškėjų partnerystės faktą ir politikams vengiant tinkamai sureguliuoti partnerystės registravimo tvarką, Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, teismas įpareigojo įregistruoti pareiškėjų civilinę partnerystę (bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos) tam pritaikytuose registruose.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007, 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014). Atitinkamai CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023). Tam tikrų aplinkybių neginčijus pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde draudžiama plėsti bylos nagrinėjimo ribas ir įrodinėti naujas, bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme nebuvusias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023). Dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo gali būti sprendžiama tik vertinant tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023).

Įvertinus apeliantės atsiliepimo į pareiškėjų pareiškimą turinį nustatyta, kad apeliantė pirmosios instancijos teismo atsiliepimu prašė sustabdyti bylą CPK 162³ straipsnio pagrindu ir, jei prašymas sustabdyti bylą nebūtų patenkintas, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą ne mažiau nei 12 mėnesių, be to, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, įpareigojimo įregistruoti pareiškėjų partnerystę ir šią bylos dalį nutraukti, o nepatenkinus šio prašymo, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, įpareigota įregistruoti partnerystę, ir šį pareiškėjų reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde dėl šių reikalavimų dėsto argumentus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės atsiliepime į pareiškimą nebuvo keliama jokių klausimų dėl to, jog bylą reikėtų nutraukti (dėl reikalavimo įregistruoti partnerystę tam pritaikytame valstybiniame registre), nebuvo prašoma atmesti pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo registruoti jų partnerystę. Pirmosios instancijos teismas dėl šių reikalavimų nepasisakė, jų neanalizavo ir šiuo aspektu sprendimo nepriėmė. Darytina išvada, kad šie apeliantės reikalavimai, iškelti pateikus apeliacinį skundą, yra visiškai nauji, todėl negali būti reiškiami apeliacinėje instancijoje, nes jie nenagrinėti pirmojoje instancijoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šių naujai keliamų reikalavimų vertinti ir dėl jų pasisakyti. Priešingas vertinimas reikštų bylos nagrinėjimo ribų išplėtimą apeliacinės instancijos teisme ir faktiškai reikštų pirmosios instancijos teisme nenagrinėtų aplinkybių vertinimą apeliacinėje instancijoje. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl apeliaciniame skunde naujai pareikštų reikalavimų ir juos pagrindžiančių motyvų nepasisako.

Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo informuotas apie jau rengiamus poįstatyminių aktų projektus, tačiau atsisakė atidėti teismo sprendimo vykdymą 12 mėnesių. Teisingumo ministerija mano, kad teismo sprendimo vykdymo atidėjimas būtų leidęs išvengti dabartinės kolizijos, kai valstybei kyla pareigos, kurių ji negali įgyvendinti dėl teisės aktų ir technologinių sprendinių trūkumo.

CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų – įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo šis gali būti vykdomas priverstinai.

CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas. Tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Tokiu atveju CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

Teismų praktikoje nėra detalizuota, kokios aplinkybės laikytinos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas prašymą, situaciją turi vertinti individualiai ir sprendimą priimti atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimus dėl CPK 284 straipsnio taikymo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Nagrinėjamu atveju būtinybę atidėti teismo sprendimą apeliantė grindžia aplinkybe, jog teismas negali įpareigoti apeliantės padaryti to, ko ji padaryti negali, nes prašomų atlikti veiksmų procedūra įstatymiškai dar nėra apibrėžta.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino suinteresuoto asmens Teisingumo ministerijos prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. CPK 284 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 284 straipsnio nuostatas, yra nurodyta, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006).

Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, turi būti atsižvelgta į: 1) abiejų bylos šalių interesus, 2) į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, 3) ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016). Teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl sprendimo vykdymo atidėjimo skirtingų faktinių aplinkybių pagrindu. Bendrieji civilinių ir civilinių procesinių santykių principai lemia, kad sprendimo vykdymas turėtų būti teismo atidedamas tada, kai reikšmingi ir gintini skolininko interesai nusveria kreditoriaus interesą, kad teismo pripažinta teisė būtų įgyvendinta nedelsiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2011).

Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste teismas pažymi, kad suinteresuoto asmens prašymas sprendimo vykdymą atidėti ne trumpesniam kaip 12 mėnesių terminui negali būti tenkinamas, kadangi priešingu atveju veiksmų vykdymo atidėjimas lemtų tolesnį pareiškėjų teisinės padėties neaiškumą, nesuteiktų tos pačios lyties partneriams deramo teisinio pripažinimo ir neužtikrintų pakankamos jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, kas sąlygotų tolesnį jų teisių ir laisvių pažeidimą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose pripažinta, kad valstybė ilgą laiką vengia įvykdyti savo pozityvią pareigą reglamentuoti partnerystės įregistravimo tvarką, net ir esant priimtam Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimui Nr. KT21-N5/2025 iki šiol nėra priėmusi reikiamų teisės aktų, todėl valstybės neveikimu negali būti pateisinamas teismo sprendimo vykdymo atidėjimas, pažymint, kad tiesioginė priežastis lemianti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą yra daugiau techninio pobūdžio. Be to, šioje civilinėje byloje nėra duomenų, kada tokios kliūtys dėl partnerystės registravimo realiai būtų pašalintos, tokie įrodymai teismui nepateikti. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatenkino suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo pagrįstumo

Apeliantė nesutinka su tuo, jog šiuo atveju egzistuoja priešingi valstybės ir pareiškėjų interesai. Šioje ypatingosios teisenos byloje teismas nesprendė ginčo tarp šalių, o sprendimu nustatė partnerystės statusą. Mano, kad neapgrįstai pareiškėjoms iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013).

Vertinant apeliantės poziciją dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priešingi valstybės ir pareiškėjų interesai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog šiuo atveju yra susiklosčiusi situacija, kad valstybei atstovaujanti institucija, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nors formaliai atsiliepime ir neprieštarauja šioje byloje pareikštam materialiniam teisiniam reikalavimui dėl partnerystės pripažinimo, tačiau faktiškai deda pastangas, kad šis klausimas teisme nebūtų greitai išspręstas (pavyzdžiui, teikdama prašymą dėl bylos sustabdymo, iki valstybė priims teisės aktus ir sukurs / pritaikys registrą), o teismo sprendimo, kuriuo būtų pripažintas partnerystės faktas, vykdymas būtų atidėtas laikui, kuris priklauso tik nuo pačios valstybės valdžios institucijų valios. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jeigu valstybė pati nepriėmė įstatymo, nesukūrė registro, nesuderino institucijų veiksmų, tai nėra nuo valstybės nepriklausanti aplinkybė. Vertintina, kad tai yra valstybės neveikimo pasekmė.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliančių atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, jog vertinant šalių interesų priešingumą tokio pobūdžio bylose, aktualu yra tai ar pareiškėjos galėjo savo teisę įgyvendinti neteismine tvarka, ar valstybė pripažino jų teisę be teismo, todėl valstybė, nepriteisdama neišvengiamų teisinių išlaidų tokioms poroms, kartu pažeistų ir jų teisę į teismą bei teisminės gynybos prieinamumą. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjoms solidariai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisė 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) nagrinėdamas apeliacinio skundo dalį dėl pareigos valstybei įregistruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę valstybiniame registre savo iniciatyva nusprendė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 3.229 straipsnio nuostata dėl partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka, CK 2.19 straipsnis bei Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas tiek, kiek jame nėra įtvirtinta galimybė civilinės būklės aktų įrašuose registruoti partnerystę, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams; dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka bus nagrinėjamas kasacinis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. nutarties (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) peržiūrėjimo, nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės ir materialiąsias normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, o pareiškėjos įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

Pareiškėjos apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti iš apeliantės 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Pateikė 2026 m. rugpjūčio 25 d. susitarimą dėl bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atidėjimo ir 2026 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą.

Remiantis kasacinio teismo praktika, CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti šalies pareigą teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu ribojanti tokių išlaidų atlyginimo priteisimą, jeigu prašymas dėl jo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų atstovavimo išlaidų mokėjimo atidėjimą gali patvirtinti rašytinis šalies susitarimas su advokatu dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, priteisiant atstovavimo išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios šalies, svarbu, kad teismui pateiktuose dokumentuose būtų užfiksuotas šalies įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas, t. y. kad šios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus yra neišvengiamos, nes šis susitarimas bus vykdomas. Pažymėtina, jog toks CPK 98 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas užtikrina priešingos šalies teisę pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl kitos šalies išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumo, teismui atitinkamai tenka pareiga procesiniame sprendime pasisakyti dėl tokių išlaidų pagrįstumo, sąsajumo su nagrinėjama byla bei jų atitikties Rekomendacijų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 102 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pareiškėjų pateiktus įrodymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų daro išvadą, kad pareiškėjos pateikė susitarimą, patvirtinantį jų įsipareigojimą apmokėti advokato suteiktas teisines paslaugas, taip pat PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta suteiktų teisinių paslaugų kaina. Taigi pareiškėjos pateikė dokumentus, patvirtinančius tiek jų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek įsipareigojimą šias išlaidas apmokėti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas priteisti 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas.

Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti 3 025 Eur suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, pareiškėjoms priteistina po 1 512,50 Eur kiekvienai bylinėjimosi išlaidų iš suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti pareiškėjai PRS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, juridinio asmens kodas 188604955, (duomenys neskelbtini) (vieną tūkstantį penkis šimtus dvylika eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Priteisti pareiškėjai PRS2 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, juridinio asmens kodas 188604955 (duomenys neskelbtini). Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.