Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-10-07 · Administracinė byla Nr. eAS-3000-624/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-07
Bylos Nr.
eAS-3000-624/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05974-2026-8
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas, Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
UAB Miško kaina
Atsakovas
Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-3000-624/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05974-2026-8 Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. spalio 7 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miško kaina“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miško kaina“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Miško kaina“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2026 m. liepos 29 d. sprendimą dėl privalomojo nurodymo Nr. PN-436 (toliau – ir Sprendimas); panaikinus Sprendimą, panaikinti Aplinkos apsaugos departamento Miškų kontrolės departamento Klaipėdos miškų kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto R. P. 2026 m. liepos 8 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-436 (toliau – ir Privalomasis nurodymas). Alternatyviai, jeigu teismas spręstų, kad nėra pagrindo tiesiogiai panaikinti Privalomojo nurodymo, panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Privalomojo nurodymo, pašalinant teismo nustatytus teisės taikymo ir motyvavimo trūkumus.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas privalėtų įvykdyti ginčijamą Privalomąjį nurodymą dar iki teismas išspręs šio administracinio akto teisėtumo klausimą. Privalomuoju nurodymu pareiškėjas įpareigotas atlikti konkrečius fizinius veiksmus miško teritorijoje – užpilti dirvožemiu atidengtas eglių šaknis ir atlikti kitus miško tvarkymo darbus. Be kita ko, pačiame Privalomajame nurodyme nustatyta, kad šie darbai turi būti atliekami taip, kad nebūtų papildomai pažeidžiama miško paklotė ir medžių šaknų sistema. Privalomojo nurodymo įvykdymas pakeistų faktinę ginčo objekto būklę. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas būtų priverstas atlikti atsakovo nurodytus veiksmus dar iki teismas įvertins, ar pati pareiškėjui nustatyta pareiga yra teisėta ir pagrįsta.

Tuo atveju, jeigu teismas vėliau Privalomąjį nurodymą panaikintų, iki tol atliktų darbų faktas jau būtų įvykęs, o pradinės faktinės situacijos atkūrimas nebūtinai būtų įmanomas. Tai ypač aktualu, nes Privalomajame nurodyme akcentuojama būtinybė išvengti papildomo miško paklotės ir medžių šaknų pažeidimo. Todėl Privalomojo nurodymo vykdymas iki ginčo išsprendimo iš esmės gali sukelti tokias faktines pasekmes, kurių pašalinimas vėliau būtų sudėtingas arba neįmanomas.

Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas sukeltų situaciją, kai pareiškėjas turėtų įvykdyti administracinį aktą, kurio teisėtumas šioje byloje yra ginčijamas ir kurio teisėtumo klausimas dar nėra išspręstas teismo. Tokiu būdu būtų iš esmės paneigta teisminės gynybos veiksmingumo garantija, nes tuo metu, kai teismas nagrinėtų skundą, ginčijamas administracinis aktas jau galėtų būti įvykdytas.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas atsakovo interesų nepažeistų neproporcingai. Jos taikymas reikštų tik laikiną Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymą iki teismas išspręs ginčą. Priešingai, jos netaikymas sukeltų pareiškėjui faktines pasekmes dar iki galutinio ginčo išsprendimo ir galėtų lemti tai, kad palankaus teismo sprendimo atveju jo teisminė gynyba taptų mažiau veiksminga.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo UAB ,,Miško kaina“ skundą ir netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas nustatė, kad Privalomasis nurodymas duotas Aplinkos apsaugos valstybinės priežiūros įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, kai yra reali grėsmė, kad gali būti padaryta žala aplinkai. Privalomuoju nurodymu taip pat nustatyta, kad 2025 m. lapkričio mėnesį, galimai pareiškėjo veiksmais, buvo atidengtos miške augančių medžių šaknys, dėl ko jie gali nudžiūti. Privalomojo nurodymo pobūdis patvirtina, kad juo siekiama išsaugoti aplinką, kuri susijusi su visuomenės ar jos dalies viešuoju interesu – teise į sveiką, neužterštą aplinką, kuriam (viešajam interesui) turi būti taikomas prioritetas prieš pareiškėjo individualų interesą. Teismo vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, savalaikiai nepašalinus padaryto pažeidimo, gali būti gamtai padaryta žala, kuri bus sunkiai atitaisoma, nes nudžiūvusių medžių atsodinimas ir jų užauginimas iki buvusio lygio yra ilgalaikis ir brangus procesas. Pažeidimas padarytas 2025 m. lapkričio mėnesį, jis tęsiasi iki šiol, todėl teisminio proceso trukmė, patenkinus pareiškėjo prašymą, turės tik neigiamą įtaką gamtai. Pareiškėjo atveju, jei bus patenkintas jo skundas, o jis bus patyręs išlaidų, susijusių su pažeidimo padarinių pašalinimu, šios išlaidos pareiškėjui galės būti kompensuotos.

III.

Pareiškėjas UAB ,,Miško kaina“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad jo reikalavimas yra prima facie pagrįstas. Byloje pagrįstai ginčijama, ar

egzistavo reali žalos aplinkai grėsmė, ar buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiksmų ir šaknų atidengimo bei ar buvo pakankamas faktinis pagrindas būtent pareiškėjui nustatyti ginčijamą pareigą. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, egzistuoja reali rizika, kad Privalomojo nurodymo vykdymas pakeis faktinę ginčo objekto būklę ir sukels pasekmes, kurių vėliau, panaikinus Privalomąjį nurodymą, nebus galima atkurti.

Privalomajame nurodyme nurodyta tik galima tolesnio neigiamo poveikio rizika. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kodėl būtent laikinas Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymas iki teismo sprendimo priėmimo sukeltų neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą. Vien teorinė prielaida, kad ateityje gali padidėti neigiamas poveikis medžiams, nėra tapati nustatytai neatitaisomos žalos grėsmei. Ypač tai aktualu atsižvelgiant į tai, kad pati institucija, atlikusi papildomą apžiūrą, nenustatė nei medžių džiūvimo, nei gyvybingumo sutrikimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepakankamai įvertino žalos atsiradimą laiko aspektu. Departamentas apie atidengtas šaknis sužinojo atlikęs papildomą apžiūrą 2026 m. gegužės 5 d. Privalomasis nurodymas priimtas tik 2026 m. liepos 8 d., o jo įvykdymo terminas nustatytas iki 2026 m. spalio 7 d. Taigi pati institucija nenustatė, kad egzistavo tokia neatidėliotina situacija, kai būtina pašalinti pažeidimą nedelsiant, nes priešingu atveju žala neišvengiamai atsirastų per labai trumpą laiką. Priešingai, pareiškėjui buvo suteiktas terminas atlikti nurodytus veiksmus. Tai svarbu vertinant, ar kelių mėnesių laikinas Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymas iki teismo sprendimo iš tiesų sukeltų neatitaisomą žalą.

Privalomuoju nurodymu pareiškėjas įpareigotas užpilti atidengtas eglių šaknis dirvožemiu bei atlikti kitus tvarkymo darbus taip, kad nebūtų papildomai pažeidžiama miško paklotė ir medžių šaknų sistema. Vadinasi, atliekant nurodytus veiksmus egzistuoja papildomo miško paklotės ir šaknų sistemos pažeidimo rizika. Tai sukuria papildomą pagrindą laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą iki bus teisme išspręstas klausimas dėl jo teisėtumo ir faktinio pagrindo. Jeigu vėliau būtų nustatyta, kad Privalomasis nurodymas buvo neteisėtas ar nepagrįstas, jau atliktų darbų pasekmės gali būti negrįžtamos arba jų atkūrimas gali būti sudėtingas.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pats savaime nesukeltų tokio pobūdžio viešojo intereso pažeidimo, kuris būtų didesnis už pareiškėjo patiriamą riziką. Priešingai, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas sukurtų situaciją, kai ginčijamas administracinis aktas būtų įvykdytas dar iki teismui priimant sprendimą dėl jo teisėtumo. Tokiu atveju, net ir pareiškėjui palankaus galutinio sprendimo atveju, faktinė situacija jau būtų pasikeitusi.

Jeigu ginčijamas Privalomasis nurodymas būtų įvykdytas dar iki teismo sprendimo priėmimo, o vėliau teismas pripažintų jį neteisėtu, pareiškėjo teisė į teisminę gynybą taptų iliuzine, nes teismo sprendimas nebegalėtų realiai atkurti pažeistos padėties. Tokia situacija prieštarautų pačiai reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai užtikrinti veiksmingą ir realų teismo sprendimo įvykdymą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų ir veiksmingą įvykdymą.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašoma taikyti priemonė atitinka proporcingumo principą, nes yra tiesiogiai susijusi su ginčo dalyku, yra laikina ir nelemia ginčo išsprendimo iš esmės, išsaugo esamą faktinę padėtį iki bus išspręstas ginčas. Priemonės netaikymas lemia priešingą rezultatą – pareiškėjas iki teismo sprendimo turi atlikti veiksmus, kurių būtinybė, teisėtumas ir jo atsakomybė už nustatytą būklę yra ginčijami. Todėl būtent reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju geriausiai užtikrintų proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad vien tai, kad iki šiol nėra nustatytas faktinis medžių džiūvimas, savaime nereiškia, kad nėra grėsmės aplinkai ar kad tokia grėsmė negali atsirasti ateityje. Privalomojo nurodymo paskirtis nėra konstatuoti jau atsiradusią galutinę žalą, o pirmiausia pašalinti nustatyto pažeidimo padarinius ir užkirsti kelią tolesniam neigiamam poveikiui aplinkai. Privalomasis nurodymas yra susijęs su nustatytu faktiniu poveikiu medžiams – medžių šaknų atidengimu ir būtinybe imtis priemonių susidariusiai situacijai pašalinti. Todėl reikalavimas nėra grindžiamas vien abstrakčia ar hipotetine prielaida apie galimą žalą ateityje. Jis yra grindžiamas konkrečiomis patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir siekiu pašalinti nustatyto pažeidimo padarinius. Medžių gyvybingumo pablogėjimas ar jų žūtis nebūtinai atsiranda iš karto po pažeidimo. Neigiamas poveikis medžių šaknų sistemai gali pasireikšti vėliau, todėl laukti, kol bus nustatytas faktinis medžių džiūvimas ar žūtis, prieštarautų aplinkos apsaugos prevenciniam tikslui. Aplinkos apsaugos srityje prioritetas teiktinas ne jau atsiradusių padarinių konstatavimui, bet jų prevencijai ir savalaikiam pašalinimui. Todėl skunde nurodytas argumentas, kad medžių džiūvimas šiuo metu nenustatytas, nepaneigia Privalomojo nurodymo teisėtumo ir būtinybės jį vykdyti dabar, o ne po teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Šiuo atveju Privalomojo nurodymo terminas yra savalaikis. Juo siekiama, kad nustatytas pažeidimas būtų pašalintas per nustatytą laikotarpį, šiuo atveju – iki 2026 m. spalio 7 d. Šis laikotarpis duotas atsižvelgiant į protingumo kriterijus bei į tai, kad nebūtų tęsiamas ar didinamas neigiamas poveikis aplinkai. Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymas visam ginčo nagrinėjimo laikotarpiui reikštų, kad nustatyto pažeidimo padariniai liktų nepašalinti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Tokiu atveju galėtų būti prarasta pati Privalomojo nurodymo paskirtis – savalaikiai pašalinti nustatyto pažeidimo padarinius ir užkirsti kelią tolesniam poveikiui aplinkai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas ginčija Privalomojo nurodymo teisėtumą, nes nesutinka su atsakovo nustatytomis aplinkybėmis dėl medžių šaknų atidengimo ir teigia neturintis pareigos jų užpilti dirvožemiu bei vykdyti Privalomojo nurodymo. Šiuo atveju pareiškėjas prašo faktiškai išlaikyti esamą situaciją iki galutinio ginčo išsprendimo, nors būtent esama situacija, atsakovo vertinimu, ir lemia būtinybę atlikti Privalomajame nurodyme nustatytus veiksmus.

Pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė reikštų, kad nustatyto poveikio aplinkai padarinių šalinimas būtų atidėtas neapibrėžtam laikotarpiui. Todėl būtent Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymas nagrinėjamu atveju gali neatitikti proporcingumo ir viešojo intereso apsaugos principų.

Pareiškėjas nepagrindė, kad Privalomojo nurodymo vykdymas jam sukeltų tokią žalą, kurios nebūtų galima atlyginti ar pašalinti kitomis priemonėmis. Priešingai, Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymas galėtų sukelti riziką, kad dėl delsimo aplinkos būklė blogės arba nustatyto poveikio padariniai taps sunkiau pašalinami.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinybės taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, neįrodė konkrečios ir realios nepataisomos ar sunkiai atitaisomos žalos grėsmės, o reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neproporcingai apribotų aplinkos apsaugos viešojo intereso įgyvendinimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, priėjęs prie išvados, jog pareiškėjas neįrodė, kad yra ABTĮ nustatytos sąlygos taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės turėjo būti patenkintas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pripažinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (-es), t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės (-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-382-1047/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-473-968/2023).

LVAT praktikoje pažymėta, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021, 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-471-968/2024). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017, 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-886-520/2024).

Įvertinusi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, kuriais grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo esmę, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir tokio prašymo faktinį pagrindimą, pareiškėjo argumentus dėl, kaip teigiama, kilsiančios žalos, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo galimybės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kodėl atveju, jeigu Privalomasis nurodymas būtų panaikintas, jo patirta žala (jeigu tokia atsirastų) negalėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka.

Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Privalomasis nurodymas yra priimtas aplinkos apsaugos srityje, todėl jo vykdymas susijęs su viešuoju interesu užtikrinti tinkamą aplinkos apsaugą bei užkirsti kelią galimai žalai atsirasti. Pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad nustatyto poveikio aplinkai padarinių šalinimas būtų atidėtas neapibrėžtam laikotarpiui. Todėl Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymas nagrinėjamu atveju būtų nesuderinamas su proporcingumo ir viešojo intereso apsaugos principais.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miško kaina“ atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRasa Ragulskytė-MarkovienėMilda Vainienė