Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2663-629/2026

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-02
Bylos Nr.: eA-2663-629/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03237-2026-8
Bylos rūšis: Administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas: S. L.
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo deprtamentas

Kategorijos

8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje

Administracinė byla Nr. eA-2663-629/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03237-2026-8 Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 2 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2026 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 26S55379 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2028 m. rugsėjo 15 d., motyvuojant tuo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje tariamai kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas pažymėjo, jog priimdamas Sprendimą, atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, kad pareiškėjo darbas Baltarusijos „NTLab“ grupės įmonėse, t. y. darbas Baltarusijos aukštųjų technologijų sektoriuje sukuria kontržvalgybines rizikas ir galimybę Baltarusijos specialiosioms tarnyboms panaudoti ankstesnius pareiškėjo ryšius prieš Lietuvos Respublikos interesus. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2010 metų dirbo programuotoju inžinieriumi „NTLab“ grupėje: iš pradžių dalyvavo su skaitmenine televizija DVB-H susijusiuose projektuose, vėliau kūrė derinimo priemones bendrovės produktams, dar vėliau dirbo atskiruose navigacijos projektuose ir bendrosios paskirties procesorių testavimo srityje. Pareiškėjas pažymėjo, jog nuo 2018 m. lapkričio 26 d. jis dirbo vedančiuoju inžinieriumi. Pareiškėjas teigė, kad karinės tarnybos neatliko dėl sveikatos būklės, laikosi europinių vertybių, žmogaus teises laiko aukščiausia vertybe, todėl Baltarusijoje visada balsavo už opozicijos kandidatus, o 2020 metais dalyvavo protestuose prieš smurtą. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2018 metų dirbo „NTLab“ grupės Lietuvos grandyje, o pastaruosius dvejus metus jo darbas buvo susijęs su civiliniu projektu (duomenys neskelbtini), skirtu navigacinių technologijų taikymui žemės ūkyje.

Pareiškėjas akcentavo, kad Sprendime nebuvo aprašyta jokio asmeninio jo elgesio, kuris pats savaime sudarytų realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę, o pateiktas tik bendro pobūdžio rizikos aprašymas. Pareiškėjas manė, jog gavęs VSD išvadą, Migracijos departamentas privalėjo atlikti savarankišką kompleksinį aplinkybių vertinimą, o prireikus pakartotinai kreiptis į VSD dėl individualizuotos išvados. Argumentavo, kad Lietuvos įmonėse pareiškėjas nustojo dirbti dar 2025 m. lapkričio 29 d., t. y. daugiau kaip prieš tris mėnesius iki skundžiamo sprendimo ir dar prieš tai, kai nuo 2026 m. sausio 7 d. UAB „NTLab“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo uždrausta vykdyti veiklą aukštųjų technologijų srityje. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas privalėjo paaiškinti, kuo konkrečiai tariama grėsmė 2026 m. kovo 6 d. vis dar buvo aktuali, nors pareiškėjo darbas šioje grandyje buvo nutrūkęs dar 2025 m. lapkritį. Pažymėjo, kad pareiškėjas veikė sąžiningai ir darbo ryšius pradėjo nutraukinėti iškart po to, kai iš viešųjų šaltinių pirmą kartą sužinojo, kad „NTLab“ jau yra pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų. Pareiškėjas tvirtino, kad priešingai nei nurodė atsakovas, pats savaime kelionių į kilmės valstybę faktas, kaip ir ten gyvenantys tėvai, neįrodė nei kontaktų su specialiosiomis tarnybomis, nei jų intereso konkrečiam asmeniui, nei tokio asmens pasirengimo bendradarbiauti. Nurodė, jog pareiškėjas nebuvo nei naudos gavėju, nei valdymo organų nariu, nei asmeniu, atsakingu už eksportą, tiekimą, sankcijų atitiktį, investicinius sprendimus ar derybas su klientais, ir atliko grynai inžinerines funkcijas. Be to, pareiškėjas nuosekliai paaiškino, kad Lietuvoje dirbo civiliniuose projektuose, su užsakovais tiesiogiai nebendravo, prieigos prie slaptos informacijos neturėjo, NDA nepasirašinėjo ir iš Europos Sąjungos struktūrų negavo jokios uždaros informacijos, viršijančios tai, kas prieinama viešuose šaltiniuose.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog neatliko karinės tarnybos, neužėmė valstybinių, jėgos struktūrų ar politinių pareigų, dalyvavo 2020 metų protestuose, viešai nerėmė Baltarusijos valdžios ir nedalyvavo represinėje veikloje, o atsakovas nepateikė nė vieno konkretaus fakto, kuris patvirtintų pareiškėjo asmeninį lojalumą Baltarusijos Respublikos režimui arba jo ryšį su šios valstybės institucijomis ar specialiosiomis tarnybomis. Vertino, kad pats savaime pareiškėjo perkėlimas iš 1 kategorijos inžinieriaus pareigų į vedančiojo inžinieriaus pareigas negalėjo būti laikomas išskirtine aplinkybe ar ypatingo pasitikėjimo požymiu. Paaukštinimas įvyko po dvylikos metų darbo pagal tą pačią techninę specialybę ir atspindėjo įprastą profesinį augimą inžinerinės karjeros ribose. Todėl pareiškėjas nesutiko, jog vien iš pareigų pavadinimo buvo galima daryti išvadą apie pareiškėjo ypatingą statusą bendrovėje, ar juo labiau apie pareiškėjo politinį lojalumą.

Pareiškėjas pastebėjo, kad atsakovas nenurodė, kokiu konkrečiu norminiu pagrindu privačios „NTLab“ grupės bendrovės Baltarusijoje jo buvo priskirtos „strateginiam sektoriui“, nes net viešuosiuose VSD šaltiniuose nėra tiesioginio teiginio, kad Baltarusijos „NTLab“ grupės bendrovės juridiškai būtų buvusios priskirtos strateginiam sektoriui arba laikytinos jame veikiančiomis įmonėmis. Pareiškėjas manė, jog Migracijos departamentas nepagrįstai lemiamą reikšmę suteikė aplinkybei, kad pareiškėjas Lietuvoje būdavo palyginti nedaug dienų per metus. Pareiškėjas nurodė, kad nuotolinio darbo sąlygomis nedidelis faktinio buvimo dienų skaičius nereiškia ekonominių, profesinių ir teisinių ryšių su Lietuva nebuvimo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tinkamai neįvertino ilgametės teisėtos jo veiklos Lietuvos grandyje, jo profesinės integracijos, pajamų, sumokėtų mokesčių, socialinio ir pensinio draudimo įmokų, taip pat jo turtinės sferos, įskaitant reikšmingas pinigines lėšas (apie 75 tūkst. eurų) banko sąskaitoje, kuriomis pareiškėjas turi turėti galimybę laisvai disponuoti, buvo visiškai ignoruotas pareiškėjo ketinimas toliau dirbti Lietuvoje. Be to, jei būtų daroma prielaida, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvoje, tai nereiškė, jog jis neturi reikšmingų socialinių, ekonominių ir kitų ryšių.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikai strateginę reikšmę turinčioje įmonėse (2010, 2011, 2012–2013, 2017–2018 m. įmonėje „NTLab-systems“, 2011–2012, 2013–2017, 2018–2023 m. įmonėje „NTLab-IC“, nuo 2023 m. – „NaviIS“, ir Vilniuje: 2018–2020, 2022 ir nuo 2024 m. – UAB „NTLAB“, 2022–2024 m. – „(duomenys neskelbtini)“) gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsakovas pažymėjo, jog UAB „NTLab“ vykdo veiklą informacinių technologijų ir telekomunikacijų, kitų aukštųjų technologijų sektoriuje ir dėl turimų ar praeityje turėtų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis tarpusavyje susijusios įmonės UAB „NTLab“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažintos neatitinkančiomis Lietuvos nacionalinio saugumo interesų. Atsakovas pabrėžė, kad UAB „NTLab“ turi ryšių su Rusijos ir Baltarusijos aukštųjų technologijų sektoriuje veikiančiomis buvusiai „NTLab“ grupei priklausiusiomis įmonėmis, kurios remia Rusijos ir Baltarusijos karo pramonę, vysto ir testuoja palydovinei navigacijai skirtas mikroschemas, pritaikomas karo pramonėje. Nuo 2026 m. sausio 7 d. įmonėms UAB „NTLab“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra uždrausta vykdyti veiklą aukštųjų technologijų srityje. Atkreipė dėmesį, kad VSD vertinimu, pareiškėjo darbas Baltarusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, o atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Be to, VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vykdavo į Baltarusiją, o tai galėjo kelti papildomas rizikas ir galimai sudarė palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis galėtų būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Atsakovas teigė, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi ne tik VSD išvada, bet ir atliko savarankišką vertinimą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertino kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes ir vertino Sprendimo proporcingumą. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo darbo laikotarpis ir pobūdis Baltarusijos žvalgybos tarnybų kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjo dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pasak atsakovo, pareiškėjo užimtos pareigos nepaneigė galimybės pareiškėjui rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo).

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais ir manė, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas Lietuvoje būdavo nuo 2 iki 11 dienų per metus, pats pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvą atvykdavo epizodiškai, Baltarusijoje darbo santykiai nebuvo nutraukti, Lietuvoje darbdavio pasikeitimai / darbo santykių pertrūkiai buvo susiję su organizaciniais ir projektiniais pokyčiais (tam tikrų projektų pradžia ir užbaigimu). Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, atsakovas vertino, jog pareiškėjo ekonominių interesų centras yra Baltarusija, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas grėsmės valstybės saugumui kontekste – proporcinga priemonė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjo darbas Baltarusijos strateginiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. VSD pažymėjo, jog Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. VSD akcentavo, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Paaiškino, jog VSD surinktais duomenimis, Baltarusijos įmonė „NaviIS“, kurioje pareiškėjas dirbo, dalyvavo vystant karines programas, bendradarbiavo su Rusijos ir Baltarusijos karo pramonės subjektais, todėl manė, kad nebuvo jokio pagrindo teigti, jog ši įmonė nėra strategiškai svarbi Baltarusijos režimui. Pabrėžė, kad pareiškėjas dirbo trijose įmonėse, iš kurių dvi pripažintos neatitinkančiomis Lietuvos nacionalinio saugumo interesų (UAB „NTLab“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“), o „NaviIS“ yra tiesiogiai su šiomis įmonėmis susijusi ir turi ryšių su Lietuvai priešiškų šalių kariniais subjektais.

VSD nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nediferencijavo vaidmenų bendrovėje ir iš esmės sutapatino inžinierių su vadovybe ar asmenimis, priimančiais organizacinius ir strateginius sprendimus, nes lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, strateginiuose sektoriuose veikiančiose įmonėse nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neturi jokių šeiminių ar socialinių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, o artimiausi jo šeimos nariai gyvena kilmės valstybėje, su kuria pareiškėjas palaiko nuolatinius ir aktyvius ryšius (pareiškėjas Lietuvoje 2023–2025 m. praleido tik 21 d.). VSD įvertino, kad pareiškėjo integracija į Lietuvos visuomenę nebuvo pasiekusi tokio lygmens, kuris galėtų būti vertinamas kaip ilgalaikis, tvarus ir stabiliai įsišaknijęs. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės ir laisvės.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 5 d. atsakovui pateikė prašymą Nr. 2508-LLGK-0531 pakeisti leidimą laikinai gyventi. VSD 2026 m. vasario 9 d. atsakovui pateikė išvadą Nr. 18-1273, kurioje nurodyta, kad VSD, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 ir 7 dalimis, atliko Baltarusijos Respublikos piliečio S. L., gim. (duomenys neskelbtini), keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Migracijos departamentas 2026 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 26S55379, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2028 m. rugsėjo 15 d., vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad S. L. dirbo Baltarusijoje: 2010–2011 m., 2012–2013 m., 2017–2018 m. įmonėje „NTLab-systems“, 2011–2012m., 2013–2017 m., 2018–2023 m. įmonėje „NTLab-IC“, nuo 2023 m. iki šiol dirba „NaviIS“, ir Lietuvoje: 2018–2020 m., 2022 m. ir nuo 2024 m. – UAB „NTLab“, 2022–2024 m. – „(duomenys neskelbtini)“, UAB „NTLab“, tačiau pareiškėjas nesutiko, kad šie jo biografijos faktai yra tinkami išvadai apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui padaryti.

Teismas apžvelgęs Įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas, nurodė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą.

Migracijos departamentas, atlikęs savarankišką vertinimą, nustatė, kad pareiškėjas „NTLab“ grupei priklausančiose įmonėse įsidarbino ir iki šiol dirba, nes tai atitinka jo profesinę specializaciją, projektai pagal profilį ir tinkamos darbo bei atlygio sąlygos. Pateiktų darbo knygelių duomenimis, asmuo dirbo inžinieriumi programuotoju, o nuo 2018 m. lapkričio 26 d. jis dirba vedančiuoju inžinieriumi, t. y. jis buvo perkeltas į aukštesnes pareigas. Be to, asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi ir dirbdamas Lietuvoje registruotose įmonėse, nenutraukė darbo santykių ir su Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėmis, o darbo santykiai su įmone „NaviIS“ tęsiasi iki šiol. Teismas pritarė atsakovo padarytoms išvadoms, jog ilgalaikis pareiškėjo darbas „NTLab systems“, „NTLab-IC“ įmonėse leidžia vertinti, kad pareiškėjas buvo lojalus įmonės vykdomai politikai. Šios nustatytos aplinkybės buvo pakankamos spręsti, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių nėra išnykusi, aktuali ir reikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą.

Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas dirbo ne valstybinėse įmonėse, tačiau VSD surinktais duomenimis Baltarusijos įmonė „NaviIS“ dalyvavo vystant karines programas, bendradarbiavo su Rusijos ir Baltarusijos karo pramonės subjektais, todėl tokia įmonė laikytina strategiškai svarbia Baltarusijos režimui.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo skunde akcentuojama, kad Sprendime nėra aprašyta jokio asmeninio pareiškėjo elgesio, kuris pats savaime sudarytų realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę, o pateiktas tik bendro pobūdžio rizikos aprašymas, tačiau remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas tokius pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad atsakovas taip pat įvertino pareiškėjo integraciją Lietuvoje, nustatęs, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja išimtinai darbo santykiai, ir nors darbo santykiai yra ilgalaikiai, tačiau jis Lietuvoje būna tik nuo 2 iki 11 dienų per metus, pats asmuo nurodė, kad į Lietuvą atvykdavo epizodiškai darbo ir organizaciniais klausimais. Teismas sutiko su Migracijos departamento vertinimu, kad pareiškėjas neturi reikšmingų socialinių bei ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors skunde S. L. deklaratyviai nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvoje, tai nereiškia, jog jis neturi reikšmingų socialinių, ekonominių ir kitų ryšių, tačiau jokių konkrečių pareiškėjo integraciją Lietuvoje patvirtinančių argumentų / įrodymų teismui nebuvo pateikta.

Teismas sutiko, jog asmens periodinės kelionės į Baltarusiją, esant šiandieninei geopolitinei situacijai, didina asmens pažeidžiamumą ir pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų Lietuvos nacionaliniam saugumui priešingiems tikslams. Pareiškėjas nuolat gyvena ir dirba Baltarusijoje, o tai reiškia, kad Baltarusijos režimas nelaiko jo nelojaliu. Nustatyti asmens darbo santykiai Baltarusijos Respublikos strateginio sektoriaus įmonėje, nenutrūkę ryšiai su Baltarusija bei bendra geopolitinė situacija leido teismui pagrįstai manyti, jog asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, pareiškėjo darbo įmonėse, kurios pripažintos neatitinkančiomis Lietuvos nacionalinio saugumo interesų (UAB „NTLab“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“), faktas, leido spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jos kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis. Byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leido daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius jokių Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo prašymas jį panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą; alternatyviai – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant pašalinti apeliaciniame skunde nurodytus pažeidimus. Taip pat pareiškėjas prašo priimti ir ištirti prie apeliacinio skundo pridedamus įrodymus, bei išreikalauti, patikrinti ir įvertinti jo nurodytus dokumentus ir informaciją.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė neįrodytus VSD teiginius apie „NTLab“ grupę kaip nustatytą faktą, nepareikalavęs VSD nurodyti šio teiginio faktinį pagrindą arba pats jį patikrinti, jeigu atitinkami duomenys yra įslaptinti. Tik nustačius šį pirminį faktinį pagrindą teismas galėjo pereiti prie antrojo analizės lygmens: ar visa tai susiję su pareiškėju, bendrovėmis, kuriose jis faktiškai dirbo, atitinkamais laikotarpiais ir konkrečiomis jo pareigomis. Teismas tokio patikrinimo neatliko. Jis priėmė neįrodytą įmonių grupės charakteristiką kaip nustatytą faktą ir ja remdamasis pritarė išvadai dėl pareiškėjo lojalumo. Be to, teismas pats pripažino, kad pareiškėjas dirbo ne valstybės įmonėse, tačiau nepaaiškino, kodėl valstybės ir jėgos struktūrų praktika taikytina privačiai IT bendrovei, nors buvo būtina atskirai patikrinti valstybės kontrolę, gynybos užsakymus, sankcijų taikymą ir specialias darbuotojų patikras, tačiau teismas to nepadarė. Pareiškėjas teigė, kad prognozinis grėsmės vertinimas turi turėti individualų, aktualų ir patikrinamą faktinį pagrindą, todėl teismo nuoroda, kad nacionalinio saugumo bylose nebūtina įrodyti neteisėtų veiksmų, neatsako į pateiktą argumentą ir pakeičia ginčo dalyką. Toks požiūris taip pat pažeidžia ABTĮ, nes teismas įrodymų neįvertino visapusiškai ir objektyviai, nepatikrino esminių aplinkybių ir faktiškai suteikė VSD išvadai iš anksto nustatytą įrodomąją galią.

Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo argumentų ir įrodymų bei nustatė klaidingą faktą apie tebesitęsiančius darbo santykius su „NaviIS“. Iki Sprendimo priėmimo teismas gavo papildomus paaiškinimus ir dokumentus DOK-45261. Jie buvo susiję su pagrindinėmis bylos aplinkybėmis: 0,25 etato darbo krūviu, 2026 m. vasario 27 d. pateiktu prašymu atleisti iš darbo, darbo santykių nutraukimu 2026 m. balandžio 15 d., profesiniais ir ekonominiais interesais Lietuvoje, taip pat karinių kontraktų, valstybės kontrolės ir lojalumo patikrų neįrodymu. Nepaisydamas to, teismas nurodė, kad byloje esą nėra ginčo dėl to, jog apeliantas tebedirba „NaviIS“.

Pirmosios instancijos teismas faktiškai klaidingai nurodė, kad pareiškėjas neįrodė reikšmingų profesinių ir ekonominių ryšių su Lietuva, ir neįvertino įsikišimo padarinių. Byloje buvo pateikti įrodymai apie darbo santykius su Lietuvos darbdaviais, dalyvavimą „Sodros“ sistemoje, pajamas, socialinio ir pensijų draudimo įmokas, reikšmingas lėšas „Luminor“ sąskaitoje, savanorišką pensijų kaupimą Lietuvoje, taip pat Lietuvos ir Europos profesinėje aplinkoje susiformavusią pareiškėjo specializaciją. Nuo 2018 m. pareiškėjas Lietuvos grupės dalyje dirbo prie europinių projektų, įskaitant (duomenys neskelbtini) projektą, susijusį su civiliniu Europos palydovinės navigacijos technologijų taikymu žemės ūkyje. Darbas su GNSS ir Europos sistema „Galileo“ suformavo siaurą, ryškią europinę specifiką turinčią kvalifikaciją, kuri pirmiausia paklausi Europos Sąjungos darbo rinkoje. Todėl pareiškėjo ketinimas tęsti darbą Lietuvoje ar Europos Sąjungoje nebuvo deklaratyvus, o kilo iš jo profesinės patirties ir specializacijos. Be to teismas neįvertino, kad nacionalinis draudimas ir SIS perspėjimas faktiškai neleidžia pareiškėjui asmeniškai kreiptis į SEB skyrių ir per ribotą 2026–2027 m. laikotarpį disponuoti pensijų lėšomis, o apsiribojo nedideliu fizinio buvimo Lietuvoje dienų skaičiumi ir šeiminių ryšių nebuvimu, nors pareiškėjas pirmiausia rėmėsi profesiniais, ekonominiais ir turtiniais privataus gyvenimo aspektais. Todėl teismo išvada, kad ryšiai su Lietuva neįrodyti, yra faktiškai klaidinga ir padaryta priešingai bylos medžiagai. Faktinio negalėjimo asmeniškai gauti prieigą prie lėšų, realistiškos bankinės alternatyvos nebuvimo ir kliūčių įgyvendinti pensijų teises neįvertinimas, pareiškėjo vertinimu reiškia, kad nebuvo tinkamai įvertinti įsikišimo padariniai ir jo proporcingumas.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino rizikos laipsnio, aktualumo ir dinamikos, todėl neatliko realaus proporcingumo vertinimo. Teismas klaidingai rėmėsi tebesitęsiančiu apelianto darbu „NaviIS“, nepaaiškino, kodėl darbo nutraukimas ir darbo krūvio sumažėjimas nemažina rizikos, neįvertino pareiškėjo pateiktų Migracijos departamento Klausimyno atsakymų, nepaaiškino, kodėl įprastas profesinis paaukštinimas po 12 darbo metų buvo aiškinamas kaip politinio lojalumo įmonei ar režimui požymis, o ne kaip natūralus kvalifikacijos augimo rezultatas, neįvertino vykdomojo inžinerinio pareigų pobūdžio, pavaldinių ir valdymo funkcijų nebuvimo bei įrodymų apie pareiškėjo dalyvavimą tariamuose kariniuose projektuose nebuvimo. Taigi, nenustatęs realaus rizikos laipsnio ir aktualumo, teismas negalėjo atlikti proporcingumo patikros. Teismas nesugretino rizikos po darbo krūvio sumažinimo ir atleidimo su padarinių sunkumu: leidimo gyventi panaikinimu, profesinių galimybių praradimu, bankiniais ir pensijų padariniais. Todėl teismo išvada dėl proporcingumo yra formali, neišsami ir nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui pareigą įrodyti politinį nelojalumą ir nevertino mažiau ribojančių priemonių.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad siekdamas pašalinti padarytus pažeidimus, prašo: 1) Priimti ir ištirti prie apeliacinio skundo pridedamus įrodymus; 2) išreikalauti iš VSD ir Migracijos departamento teiginių apie konkrečius „NTLab“ / „NaviIS“ karinius kontraktus, valstybės kontrolę šių įmonių atžvilgiu ir darbuotojų lojalumo patikras faktinį pagrindą; 3) Jeigu atitinkami duomenys yra įslaptinti, pačiam ištirti įslaptintą medžiagą, patikrinti joje esančių duomenų autentiškumą, patikimumą ir sąsajumą su byla bei sprendime nurodyti, kokie konkretūs faktai buvo patvirtinti; 4) Užtikrinti, kad pareiškėjui būtų pateikta bent neįslaptinta faktinių pagrindų santrauka, pakankama realiai gynybai, arba motyvuotai paaiškinti, kokiomis kompensacinėmis procesinėmis garantijomis buvo pakeistas šių duomenų atskleidimas; 5) Patikrinti, ar egzistavo konkretūs kariniai kontraktai, kuriuo laikotarpiu ir kuri grupės bendrovė juos vykdė, kas buvo užsakovas, kodėl projektai laikomi kariniais ir kokiu pagrindu teigiama, kad buvo atliekamos lojalumo patikros; 6) Atskirai įvertinti DOK-45261, dokumentus apie atleidimą ir 0,25 etato darbo krūvį, taip pat apelianto profesinių, bankinių, pensijų ir kitų ekonominių interesų įrodymus; 7) Įvertinti rizikos laipsnį, aktualumą ir dinamiką sumažinus darbo krūvį ir nutraukus darbo santykius, taip pat įsikišimo proporcingumą, atsižvelgiant į penkerių metų draudimą atvykti į Lietuvą, SIS perspėjimą iki 2031 m. kovo 11 d. ir susijusius bankinius, pensijų bei profesinius padarinius; 8) VSD ir Migracijos departamentui nepateikus patikrinamo faktinio pagrindo, nelaikyti jų bendro pobūdžio teiginių įrodytais.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika vertinimu. Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą tinkamai atliko pareiškėjo individualų vertinimą, kuris yra atliktas vertinant Migracijos departamento turimus duomenis apie pareiškėją ir pareiškėjo paaiškinimus. Pareiškėjas Lietuvoje būna nuo 2 iki 11 dienų per metus, pats pareiškėjas savo paaiškinimuose nurodė, kad į Lietuvą atvykdavo epizodiškai, Baltarusijoje darbo santykiai nebuvo nutraukti, Lietuvoje darbdavio pasikeitimai / darbo santykių pertrūkiai buvo susiję su organizaciniais ir projektiniais pokyčiais (tam tikrų projektų pradžia ir užbaigimu). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo ekonominių interesų centras yra Baltarusija, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas grėsmės valstybės saugumui kontekste – proporcinga priemonė. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2026 m. balandžio 15 d. buvo atleistas iš „NaviIS“ einamų pareigų neturi įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Taip pat, darbo santykių nutrūkimas nepaneigia užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjo teismui pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjas darbo santykius su „NaviIS“ nutraukė dėl politinių priežasčių (nepritarimo Baltarusijos politiniam režimui). Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų laikomas nelojaliu Baltarusijos režimui (jis nėra opozicijos dalyvis, viešai nepasisako prieš Baltarusijos režimą), pareiškėjas nėra persekiojamas Baltarusijoje, nėra nutraukęs ryšių su Baltarusija, pareiškėjas periodiškai išvyksta į Baltarusiją, pareiškėjo šeima gyvena Baltarusijoje (pareiškėjas gali būti paveiktas Baltarusijos Respublikos specialiųjų tarnybų per jo Baltarusijos Respublikoje gyvenančius šeimos narius). Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjo atsakymai į klausimyno klausimus mažina pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui riziką. Pareiškėjo klausimyne nurodyti teiginiai apie jo nepritarimą Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir Krymo okupacijai nepatvirtina pareiškėjo nelojalumo Baltarusijos Respublikos politiniam režimui, tokių pažiūrų pareiškėjas nereiškia viešai. Atsakovo nuomone, Regionų administracinis teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSD nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Tiek teismas, tiek Migracijos departamentas atliko nuodugnų pareiškėjo situacijos vertinimą ir atsižvelgęs į ryšius su Baltarusija, darbo santykius su įmonėmis neatitinkančiomis Lietuvos nacionalinio saugumo interesų ir į tai, kad pareiškėjas nėra integravęsis Lietuvoje, priėmė motyvuotus sprendimus. Teismas pagrįstai įvertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, jeigu geopolitinė situacija pasikeitė ir jos tampa svarbios sprendžiant dėl leidimo gyventi. Ši aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (lūkestį) tikėtis, jog jam Lietuvoje bus išduotas leidimas gyventi atitinkamais pagrindais. VSD teigimu, pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu nei padarė teismas. VSD vertinimu, teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei teismo praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 26S55379, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, sutikdamas su Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, bei nenustatęs jokių Sprendimo neteisėtumo pagrindų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino iki sprendimo priėmimo pareiškėjo pateiktų esminių įrodymų, rėmėsi faktiškai klaidinga prielaida, kad pareiškėjas tebedirba „NaviIS“, nepatikrino teiginių apie karinius projektus, valstybės kontrolę ir lojalumo patikras faktinio pagrindo, neatsakė į esminius pareiškėjo argumentus ir neatliko realaus įsikišimo proporcingumo vertinimo.

Pareiškėjas prašo priimti ir ištirti prie apeliacinio skundo pridedamus įrodymus, bei išreikalauti, patikrinti ir įvertinti jo nurodytus dokumentus ir informaciją, motyvuodamas tuo, kad siekdamas pašalinti padarytus pažeidimus, pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo užtikrinti realią teisminę kontrolę, o ne formaliai patikrinti VSD ir Migracijos departamento išvadas.

Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Akcentuotina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Minėtomis ABTĮ nuostatomis yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, tai užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-138-822/2024).

Teisėjų kolegija, naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos aspektu, netenkina pareiškėjo prašymo priimti ir tirti naujus, prie apeliacinio skundo pridėtus, įrodymus, bei išreikalauti naujus, įvertinusi tai, kad pareiškėjo nurodytos priežastys dėl būtinybės pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme yra susijusios su subjektyviomis priežastimis (siekiu pašalinti, pareiškėjo nuomone, padarytus pažeidimus, užtikrinti realią teisminę kontrolę, o ne formaliai patikrinti VSD ir Migracijos departamento išvadas). Todėl teisėjų kolegija nepripažįsta minėtų priežasčių pagrįstomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas priimti ir ištirti prie apeliacinio skundo pridedamus įrodymus, bei išreikalauti, patikrinti ir įvertinti jo nurodytus dokumentus ir informaciją yra netenkinamas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų esminių įrodymų, akcentuoja, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir išsamiai įvertino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kuriais jis grindžia Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos skundžiamam Sprendimui priimti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ar netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2028 m. rugsėjo 15 d., Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi šioje byloje ginčijamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai priklauso nuo to, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinta pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (Įstatymo 4 str. 4 d.). Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 133 str. 5 d.).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Baltarusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte, kuriame nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 5 d. atsakovui pateikė prašymą Nr. 2508-LLGK-0531 pakeisti leidimą laikinai gyventi. VSD 2026 m. vasario 9 d. Migracijos departamentui pateikė išvadą Nr. 18-1273, kurioje nurodyta, kad VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 7 dalimis, atliko Baltarusijos Respublikos piliečio S. L., gim. (duomenys neskelbtini), keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad S. L. dirbo Baltarusijoje: 2010–2011 m., 2012–2013 m., 2017–2018 m. įmonėje „NTLab-systems“, 2011–2012 m., 2013–2017 m., 2018–2023 m. įmonėje „NTLab-IC“, nuo 2023 m. iki šiol dirba „NaviIS“, ir Lietuvoje: 2018–2020 m., 2022 m. ir nuo 2024 m. – UAB „NTLab“, 2022–2024 m. – „(duomenys neskelbtini)“, UAB „NTLab“, tačiau pareiškėjas nesutiko, kad šie jo biografijos faktai yra tinkami išvadai apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui padaryti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė klaidingą faktą apie tebesitęsiančius darbo santykius su „NaviIS“. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas apeliaciniame skunde pats patvirtina, jog tik 2026 m. balandžio 14 d. įsakymu buvo atleistas iš „NaviIS“ einamų pareigų, o Migracijos departamento Sprendimas priimtas 2026 m. kovo 6 d. Taigi, ši faktinė aplinkybė neturėjo jokios įtakos Sprendimo teisėtumui, o ir darbo santykių nutrūkimas nepaneigia užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Papildomai pažymėtina ir tai, jog akivaizdu, kad pareiškėjo santykiai su „NaviIS“, kuri dalyvavo vystant karines programas, bendradarbiavo su Rusijos ir Baltarusijos karo pramonės subjektais, nutrūko visai neseniai, todėl rizika dėl jo turimų ryšių yra išlikusi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2438-968/2026 konstatavo, jog „tai, kad pareiškėjo darbdavys Baltarusijos įmonė „NTLab“ ir buvęs darbdavys Lietuvos įmonė UAB „NTLab“ yra komerciniai (ne valstybiniai) subjektai, nekeičia vertinimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, kadangi Lietuvos įmonė UAB „NTLab“ dėl turimų ar praeityje turėtų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančių ryšių ir šių ryšių pobūdžio (šie aspektai detalizuoti VSD išvadoje) yra pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų“. Taigi, atmestini, kaip nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog strateginiame sektoriuje veikiančiai, privačiai bendrovei negali būti taikoma tokia pati praktika kaip valstybės įmonėms ar jėgos struktūroms.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).

Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; kt.).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad UAB „NTLab“ vykdo veiklą informacinių technologijų ir telekomunikacijų, kitų aukštųjų technologijų sektoriuje. Dėl turimų ar praeityje turėtų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis tarpusavyje susijusios įmonės UAB „NTLab“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažintos neatitinkančiomis Lietuvos nacionalinio saugumo interesų. UAB „NTLab“ turi ryšių su Rusijos ir Baltarusijos aukštųjų technologijų sektoriuje veikiančiomis buvusiai „NTLab“ grupei priklausiusiomis įmonėmis, kurios remia Rusijos ir Baltarusijos karo pramonę, vysto ir testuoja palydovinei navigacijai skirtas mikroschemas, pritaikomas karo pramonėje. Nuo 2026 m. sausio 7 d. įmonėms UAB „NTLab“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra uždrausta vykdyti veiklą aukštųjų technologijų srityje. S. L. darbas Baltarusijos strateginiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad S. L., dirbdamas „NTLab“ grupei priklausančiose įmonėse Baltarusijoje, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas „NTLab“ grupei priklausančiose įmonėse įsidarbino ir iki šiol dirba, nes tai atitinka jo profesinę specializaciją, projektai pagal profilį ir tinkamos darbo bei atlygio sąlygos. Pateiktų darbo knygelių duomenimis, asmuo dirbo inžinieriumi programuotoju, o nuo 2018 m. lapkričio 26 d. jis dirba vedančiuoju inžinieriumi, t. y. jis buvo perkeltas į aukštesnes pareigas. Be to, asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi ir dirbdamas Lietuvoje registruotose įmonėse, nenutraukė darbo santykių ir su Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėmis, o darbo santykiai su įmone „NaviIS“ tęsiasi iki šiol. Atsakovas padarė išvadą, jog ilgalaikis pareiškėjo darbas „NTLab systems“, „NTLab-IC“ įmonėse leidžia vertinti, kad pareiškėjas buvo lojalus įmonės vykdomai politikai. Šios nustatytos aplinkybės yra pakankamos spręsti, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių nėra išnykusi, aktuali ir reikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą.

Nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, kad asmens darbas Baltarusijos valstybinėse įmonėse / institucijose paprastai yra vertinamas kaip tokio asmens lojalumas Baltarusijos valdžiai ir kartu yra rimtas pagrindas manyti, kad toks asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2724-629/2025, 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025, 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025, 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2026-968/2025). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad dėl Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kitas valstybes Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos piliečių atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas (žr., pvz., 2023 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024, 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024).

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra įrodyta. Kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, kad jo keliama grėsmė grindžiama prielaidomis. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad keliama grėsmė valstybės saugumui nustatyta atlikus ne tik perspektyvinį vertinimą, tačiau kartu remiantis konkrečiais asmens biografijos faktais, t. y. darbu NTLab grupės įmonėse ir Sprendimo priėmimo metu nenutrūkusiais darbo santykiais įmonėje „NaviIS“, jų veiklos svarba kilmės valstybės strateginiame sektoriuje.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja išimtinai darbo santykiai, ir nors darbo santykiai yra ilgalaikiai, tačiau jis Lietuvoje būna tik nuo 2 iki 11 dienų per metus, pats asmuo nurodė, kad į Lietuvą atvykdavo epizodiškai darbo ir organizaciniais klausimais. Pareiškėjas neturi reikšmingų socialinių bei ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėjas siekia gyventi Lietuvoje, tačiau jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir leisti jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Teisėjų kolegijos vertinimu, grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip, pavyzdžiui, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui neišdavimas / panaikinimas, yra prevencinį elementą turinti priemonė bei siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1254-822/2024; kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo politines pažiūras, deklaruojamus profesinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublikos valstybe, nesudaro pagrindo paneigti jo galimo lojalumo Baltarusijos valdžiai ir jo pažeidžiamumo. Aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės vėliau įvertinti reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Minėta aplinkybė taip pat nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ar objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD pateikta medžiaga ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Sprendime įvertintas pareiškėjo socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika pobūdis, taip pat aplinkybės, sudarančios pagrindą spręsti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose, pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose buvo vertinamos kitokios faktinės aplinkybės ir skirtingi ratio decidendi, t. y. argumentai, kuriais grindžiami teismo sprendimai. Be to, kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų nepasisakytina.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRasa Ragulskytė-MarkovienėMilda Vainienė