Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Sprendimas 1 priimtas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių dėl jo individualios situacijos, neatlikus jokio savarankiško vertinimo, nesprendžiant klausimo dėl realios grėsmės. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas atliko administravimo ir (ar) vadovavimo funkcijas Baltarusijos įmonėje, t. y. kad pareiškėjo priimami tam tikri sprendimai būtų susiję su valstybės tarnybos funkcijų vykdymu. Pareiškėjas dirbo vairuotoju, o ši pareigybė nepriskiriama prie valdymo ar administravimo funkcijų vykdymo. Tokio pobūdžio pareigos nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas privalėjo būti ar buvo lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikė Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Pareiškėjas nepriklauso jokiai politinei ar karinei organizacijai.

Nors Migracijos departamentas, gavęs VSD Išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką, minėtoje Išvadoje nėra duomenų, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai konstatuoti asmens grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas galėjo organizuoti užsieniečio apklausą žodžiu, tačiau pareiškėjas nebuvo iškviestas į žodinę apklausą Migracijos departamente jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti papildomų paaiškinimų dėl jo darbo, profesijos ir vykdytų pareigų, taip pat nebuvo gauta įrodymų iš kitų institucijų. Migracijos departamentas, remdamasis išimtinai tik VSD Išvada, priėmė ginčijamą Sprendimą 1, nevertinęs daugiau kitų duomenų.

Sprendimas 1 negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Sprendimas 1 yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neteisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai, netinkamai taikytos materialiosios ir proceso teisės normos, nukrypta nuo aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos teismų praktikos. Kartu su Sprendimu 1 naikintinas ir Sprendimas 2, kuriuo atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo sprendimo priėmimo dienos.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas daugiau kaip 20 metų dirbo valstybiniame Baltarusijos Respublikos sektoriuje, t. y. valstybės institucijose, kuriose, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai. Reikalavimas, jog pareiškėjas turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas, ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos, kurioje pasisakoma, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar tarnavę Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose. Taip pat VSD Išvadoje minima, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Pareiškėjas negalėtų laisvai grįžti į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos, jei jis viešai demonstruotų tikrą nelojalumą Baltarusijos valdžiai.

Priimant Sprendimą 1 buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD – Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, taip pat įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės. Šiuo metu pareiškėjas dirba Lietuvoje vairuotoju, 3 savaitėm grįžta į Baltarusiją, kur gyvena jo šeima, Lietuvoje giminių neturi. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad jis Lietuvoje įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, taip pat pareiškėjas periodiškai grįžta į kilmės šalį, todėl jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra vien tik ekonominiai ir nelaikytini ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.

Ginčijamuose Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Visapusiškai įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertinimą, taip pat remiantis neįrodinėjamomis aplinkybėmis dėl Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Sprendimai priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

VSD Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, t. y. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai, nepriklausomai nuo vykimo tikslo, kelia papildomų rizikų ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus ir (ar) atnaujinti kontaktus su pareiškėju, kaip buvusiu valstybės įmonės darbuotoju. Migracijos departamento Sprendimai yra priimti nepažeidžiant Lietuvos įstatymų ar kitų teisės aktų ir įvertinus visas individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėju. Viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės ir laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Priešingai negu teigia pareiškėjas, atsakovas atliko ir savo savarankišką vertinimą, atsižvelgdamas į duomenų visumą. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

II.

VSD Išvadoje pateikė Migracijos departamentui vertinimą, kurioje nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į Išvadoje nurodytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD prašė įrašyti asmenį į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, priėmė Sprendimą 2, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metų laikotarpiui, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 3, 4, 7 dalimis, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, atsižvelgė į Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, nuostatas.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažino visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.) bei su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, sutiko su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo nurodyti argumentai apie jo užimtas paprasto darbininko pareigas valstybės įmonėje, darbo santykių pasibaigimo priežastys.

Teismo vertinimu, Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl potencialiai realios galimybės būti užverbuotam priešiškai Lietuvos Respublikai veiklai vykdyti. Todėl vien tai, kad Sprendimai nėra grindžiami konkrečiais faktais apie konkrečius, jau nustatytus pareiškėjo ryšius su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, nereiškia, jog Sprendimai yra neteisėti.

Teismas akcentavo, kad nurodytos geopolitinės situacijos ir Lietuvos saugumo kontekste pareiškėjo argumentai, kad jis dirbo eiliniu darbininku, neatliko jokių vadovaujančių funkcijų, neatstovavo įmonei valdžios institucijose, nedalyvavo jokiame režimui reikšmingame sprendimų priėmimo procese, iš darbo išėjo savanoriškai, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas, dirbdamas didelę reikšmę Baltarusijai turinčioje įmonėje, privalėjo būti ir buvo lojalus Baltarusijos Respublikos valdžiai. Be to, pareiškėjo darbas Baltarusijos valstybės įmonėje kelia kontržvalgybinių rizikų. Naujausioje LVAT praktikoje pateiktas išaiškinimas, kad lojalumo Rusijos ir Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos ar Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų.

Teismas sutiko su Sprendimuose padaryta išvada, kad pareiškėjo dažnos išvykos į Baltarusijos Respubliką dar labiau didina riziką dėl jo bendradarbiavimo ir informacijos teikimo Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Nors pareiškėjas skunde įvardijo, kad leidimų laikinai gyventi laikotarpiu jis važiuodavo į Baltarusijos Respubliką lankyti šeimos, tačiau, nepriklausomai nuo vykimo į Baltarusiją priežasčių ar dažnumo, egzistuoja didelė vykstančių asmenų verbavimo rizika, o tai turi būti vertinama kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui. Teismas sutiko, kad buvusių Baltarusijos režimui lojalių darbuotojų dažnas vykimas iš Lietuvos į Baltarusiją didina ir taip itin išaugusią grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiami Sprendimai iš esmės atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu). Atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, kurių naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo klausimą dėl jo leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

III.

Teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, nukrypo nuo aktualios LVAT praktikos.

Nei Migracijos departamentas, nei VSD nepateikė jokių konkrečių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Skundžiami Sprendimai grindžiami tik bendro pobūdžio prielaidomis apie galimą pareiškėjo pažeidžiamumą dėl jo buvusios darbovietės Baltarusijoje bei šeiminių ryšių, tačiau nėra pateikta jokių individualių faktinių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie pareiškėjo konkretų pavojingumą.

Byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad pareiškėjas kada nors vykdė administracines, vadovaujančias, strategines ar sprendimų priėmimo funkcijas Baltarusijos valstybinėse institucijose, bendradarbiavo su specialiosiomis tarnybomis, dalyvavo politinėje veikloje, palaikė Baltarusijos režimą ar atliko kitus veiksmus, kurie objektyviai leistų spręsti apie jo lojalumą Baltarusijos valdžiai.

Migracijos departamentas neatliko savarankiško pareiškėjo situacijos vertinimo. Galutinis administracinis sprendimas iš esmės buvo grindžiamas vien VSD Išvada, neatliekant papildomo faktinių aplinkybių tyrimo, neorganizuojant pareiškėjo apklausos, nesurenkant papildomų duomenų bei nevertinant pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų.

Teismas iš esmės nepatikrino, ar VSD Išvada atitinka įrodymams keliamus pakankamumo, objektyvumo ir individualizavimo reikalavimus. Teismo sprendime daugiausia pakartojami Migracijos departamento ir VSD argumentai, tačiau nėra savarankiško jų kritinio vertinimo, neanalizuojama, ar byloje surinktų įrodymų pakanka konstatuoti realią ir objektyviai egzistuojančią grėsmę valstybės saugumui.

Teismas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos visumos, nors tokia pareiga tiesiogiai kyla iš LVAT formuojamos praktikos. Nebuvo tinkamai įvertinta, kad pareiškėjas nuo 2019 metų teisėtai dirba Lietuvoje, sąžiningai deklaravo visas savo ankstesnes darbovietes, niekada neslėpė ryšių su Baltarusijoje gyvenančiais šeimos nariais, nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, o jo kelionės į Baltarusiją buvo susijusios išimtinai su šeimos lankymu.

Skundžiami Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes juose nėra pakankamo faktinio pagrindimo, individualizuotų motyvų bei objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Sprendimai iš esmės grindžiami prielaidomis, o ne nustatytų faktų visuma.

Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Iš pareiškėjo faktiškai buvo reikalaujama paneigti hipotetines prielaidas apie galimą grėsmę nacionaliniam saugumui, nors pagal administracinio proceso principus būtent viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti visas aplinkybes, kuriomis grindžia asmens teises ribojantį administracinį sprendimą. Pareiškėjas neprivalo įrodinėti neigiamo fakto, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

Naujausioje LVAT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad vien buvusio darbo Baltarusijos valstybinėje įmonėje faktas savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti grėsmę valstybės saugumui. Tokiai išvadai būtini papildomi individualizuoti objektyvūs duomenys apie konkretų asmens elgesį, ryšius, funkcijas ar kitus faktus, kurių nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 1, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimo 2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra grindžiami aktualiu teisiniu reguliavimu, juose yra individualiai įvertinta pareiškėjo situacija, teisingai nustatyta ir įvertinta faktinių aplinkybių visuma ir pritaikytos teisės normos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikosi pozicijos, jog teismo sprendimas buvo priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus bei netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Migracijos departamento Sprendime 1 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu, o Sprendime 2 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 punktu, 37 punktu ir 38.3 punktu.

Byloje nevyksta ginčas dėl Sprendimo 1 motyvuose nurodytų aplinkybių, kad dėl asmens kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p.), apeliaciniame skunde nėra su šiomis aplinkybėmis susijusių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.).

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. <...> Šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų teikiamos išvados, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai ar visuomenei, turi būti motyvuotos.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 7 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitus susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2024 m. lapkričio 16 d.; toliau – ir Tvarkos aprašas). Šiame Tvarkos apraše nurodyta, kad užsienietis, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą, turi užpildyti Departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka VSD patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (Tvarkos aprašo 10.3¹ p.). Pagal Tvarkos aprašo 76 punktą, <...> Departamentas, nustatęs, kad užsienietis šio aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą VSD, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis šio aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. To paties straipsnio 8 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas. <...> Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei joje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktas įtvirtina, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1p.); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 p.).

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir jo standartu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kiti prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2614-822/2025; kt.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje GM prieš Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., C-159/21).

Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025; kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 1989–2009 m. dirbo (duomenys neskelbtini), taip pat, jog pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusius nuo 2020 m. vasario 4 d. iki 2025 m. spalio 30 d. VSDFV informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 5 d. iki šiol įdarbintas įmonėje Lietuvoje. Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją: 2023–2025 m. užfiksuoti 26 valstybės sienos kirtimai, o kiekvienos išvykos metu jis ten praleidžia apie 3 savaites. Pareiškėjas šių nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde neneigia.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri rodo, kad asmens darbas Baltarusijos valstybinėse įmonėse / institucijose paprastai yra vertinamas kaip tokio asmens lojalumas Baltarusijos valdžiai ir kartu yra rimtas pagrindas manyti, kad toks asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2724-629/2025; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025; 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025; 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2026-968/2025; ir kt.). Tokios išvados savaime nepaneigia asmens kvalifikacija / veiklos sritis / einamų pareigų pavadinimas. Pvz., kaip galintis grėsti saugumui praktikoje vertinamas darbas Baltarusijos geležinkeliuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1699-556/2026; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025; 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-624/2025, 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-1188/2025). Vis dėlto pabrėžtina, jog nors asmens darbas Baltarusijos valstybinėje institucijoje vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, grėsmės nacionaliniam saugumui konstatavimas neturėtų būti automatinis, t. y. jis vis tiek turėtų būti susietas su kitais asmens biografiniais faktais ir šeiminėmis ir / ar kitomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2516-502/2024). Šiuo aspektu pažymėtina, kad svarbiu veiksniu, sprendžiant dėl grėsmių nacionaliniam saugumui bei vertinant valstybinėje institucijoje dirbusio asmens lojalumą Baltarusijos valdžiai, be kita ko, laikytinas periodiškas asmens ar jo šeimos narių vykimas į Baltarusiją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-624/2025; 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025; 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2178-602/2025; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025), taip pat laikotarpis, praėjęs nuo asmens darbo įmonėje pabaigos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamų Sprendimų turinį, prieina prie išvados, kad juose buvo tinkamai išnagrinėtos su pareiškėjo individualia situacija susijusios aplinkybės (be kita ko, duomenys apie pareiškėjo ankstesnę darbovietę, dabartinį darbą, duomenys apie pareiškėjo nuolatinius ir pastovius vykimus į Baltarusiją leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu, taip pat apie jo ekonominius, socialinius ir kitus ryšius su Baltarusija ir Lietuva) ir kad iš jo turinio galima suprasti priežastis ir motyvus, dėl kurių buvo priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas, t. y. sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 60 mėnesių (5 metus). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, ir įvertinusi Sprendimo 2 turinį, sprendžia, kad Sprendimas 2 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o jame pareiškėjui nustatytas 60 mėnesių (5 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, vertintinas kaip proporcingas. Atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadą, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus Lietuvos / Baltarusijos išorinės sienos kirtimo atvejus. Departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir vertino juos kartu su VSD pateikta išvada, todėl konstatuotina, kad Departamentas tinkamai atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo įvertinta individuali pareiškėjo situacija, buvo vertinta tik praeityje dirbtas darbas, nenustatytos visos situacijai reikšmingos aplinkybės, atmestini. Jokių naujų aplinkybių, reikšmingų ginčo situacijai, pareiškėjas nenurodė ir neįrodė nei Migracijos departamentui, nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien tai, jog ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad jam ir toliau leidimas laikinai gyventi turėjo būti išduotas (pakeistas) automatiškai. Taigi, minėta aplinkybė neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., LVAT 2026 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1827-525/2026; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas nebuvo apklaustas, nes byloje esantys įrodymai (Sprendimas 1, 2026 m. vasario 3 d. pareiškėjo apklausos, kurią vykdė Migracijos departamento vyr. specialistas R. U., transkripcija) įrodo, jog pareiškėjas buvo apklaustas, teikė paaiškinimus (įskaitant, bet neapsiribojant į klausimus, kodėl netiksliai buvo nurodęs darbovietės pavadinimą, kokias darbo funkcijas vykdė, kokios pozicijos laikosi Baltarusijos režimo atžvilgiu, kokie jo šeiminiai ryšiai Lietuvoje ir t. t.).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo, atsakovo ir trečiojo suinteresuot asmens atsiliepimų į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar jų nevertino. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų pagrindu, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas.

Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes juos paneigia skundžiamo teismo sprendimo turinys. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjo kelto reikalavimo, esminių proceso dalyvių argumentų, nurodė teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2026 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1699-556/2026; 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2755-602/2025; 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-624/2025, 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-1188/2025).

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai nustatė visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaikęs materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.