Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininko bei pranešėjo) ir Linos Žemaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „NT Lietuvoje“ apeliacinį skundą ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Terasita“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „NT Lietuvoje“ ieškinį atsakovei M. P. dėl vartojimo ginčo išsprendimo iš esmės, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų (ieškovės pusėje), uždaroji akcinė bendrovė „Terasita“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai įvertino šalių sudarytos pagrindinės sutarties nuostatas, pagal kurias pirkėja (atsakovė) patvirtino, kad jai žinoma, jog ginčo turtas yra nebaigtas statyti (80 procentų baigtumo), ir ji prisiima riziką savo lėšomis atlikti apdailos ir įrengimo darbus bei įregistruoti turto visišką baigtumą (sutarties 3.3. papunktis). Atsakovė ginčo turtą ne tik perėmė be jokių pastabų ar pretenzijų, bet net tą patvirtino ir atitinkamais sutarties (kartu esančios ir pirkimo–pardavimo aktu) papunkčiais, kas reiškia, jog nuo sutarties sudarymo 2022 m. sausio 20 d. atsakovei perėjo turto sugedimo rizika (CK 6.320 straipsnis).

Atsižvelgiant į ginčo specifiką, atsakovė, be kitų aplinkybių, turėjo įrodyti tai, kad ginčo trūkumai egzistavo 2022 m. sausio 20 d. turto perdavimo jai metu ir nebuvo žinomi atsakovei arba buvo paslėpti darbai SĮ prasme; nėra nebaigti darbai, kurie atsakovei buvo žinomi ir savo rizika priimti, tačiau nebaigti atsakovės pasamdytų nežinomų rangovų, kurie atliko ginčo turto statybos (tiek buto apdailos, tiek žemės sklypo) darbus ginčo turto baigtumo nuo 80 procentų (ieškovės perdavimo atsakovei metu) iki statybos 100 procentų užbaigimo deklaracijos surašymo 2023 m. birželio 16 d.. Tačiau byloje nėra nei vieno įrodymo, kas, kada, ir kaip atliko ginčo turto statybos (tiek buto apdailos, tiek žemės sklypo) darbus ginčo turto baigtumo nuo 80 procentų (ieškovės perdavimo atsakovei metu) iki statybos 100 procentų užbaigimo deklaracijos surašymo 2023 m. birželio 16 d..

Atsakovė turi teisinį išsilavinimą, o būsimą gyvenamąjį būstą atvyko apžiūrėti su specialių žinių turinčiu asmeniu, todėl atsakovė turėjo suvokti, kokį daiktą (80 procentų baigtumo) ji priima, kaip ir kada ji turėtų savo teises ginti (o ne pakeisti daiktą nuo 80 procentų baigtumo iki 100 procentų ir vėliau reikšti reikalavimą sumažinti sutarties kainą dėl trūkumų, kuriuos pati atsakovė ginčo ikiteisminėje ginčo sprendimo institucijoje nurodo „akivaizdžiais“, tačiau niekaip nefiksavo tokių „akivaizdžių“ trūkumų daikto perėmimo metu).

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nuspręsdamas mažinti sutarties kainą (nenustatydamas jokio ieškovės sutartinio įsipareigojimo pažeidimo), nes atsakovės nurodyti trūkumai, darantys daiktą esą netinkamu naudoti pagal paskirtį, buvo fiksuoti praėjus pusantrų metų nuo daikto perdavimo iš ieškovės atsakovei, ir praėjus beveik pusei metų nuo daikto pripažinimo tinkamu naudoti pagal paskirtį ir visiškai baigtos statybos, t. y. tik 2023 m. lapkričio 10 d. MB „Laupetra“ parengta neeilinės statinio apžiūros specialistų techninio vertinimo išvada. Tačiau ši išvada buvo sudaryta jau po atsakovės ir kitų asmenų, visiškai nesusijusių su ieškove, 2023 m. birželio 16 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą surašymo, 2023 m. liepos 18 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą įregistravimo ir atsakovės 2023 m. rugpjūčio 8 d. kreipimosi į VVTAT, kai sutarties objektas jau yra pakeistas tiek, kad nėra net įmanoma nustatyti reikšmingų bylai aplinkybių dėl atsakovės veiksmų ir šios aplinkybės sudaro pirmąjį savarankišką pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų pritarti pirmosios instancijos teismo argumentams apie tai, kad ginčo turtas yra netinkamas naudoti pagal paskirtį, ir atmestų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, tai turėtų įvertinti ir tokį faktą, kad vienu metu negali būti abu šie teiginiai teisingi: 1) ieškovė 2022 m. sausio 20 d. perdavė atsakovei sutarties sąlygų neatitinkantį ir pagal paskirtį netinkamą naudoti daiktą atsižvelgiant į jo 80 procentų statybos baigtumo lygį; 2) daiktas buvo pripažintas tinkamu naudoti ir atsakovės 100 procentų baigtas statyti 2023 m. birželio 16 d. Jokioje ieškovei žinomoje byloje nebuvo nagrinėti daikto būklės ir atitikties sutarties sąlygoms ar statybos projektiniams dokumentams 2023 m. birželio 16 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą metu klausimai, tačiau statybos užbaigimo deklaracijos surašymo 2023 m. birželio 16 d. atsakovės butas jos pačios buvo užbaigtas 100 procentų ir priduotas be trūkumų kaip tinkamas naudoti. Atitinkamai, jeigu teismai nustatys, kad nebaigtas statyti butas buvo perduotas atsakovei 2022 m. sausio 20 d. su trūkumais, tai jis negalėjo būti su tais pačiais trūkumais MB „Laupetra“ techninio vertinimo išvados sudarymo 2023 m. lapkričio 10 d. ir tapti netinkamu naudoti, kai 2023 m. birželio 16 d. jis buvo baigtas statyti be trūkumų. Priešingu atveju tektų konstatuoti, kad tokie trūkumai arba: 1) atsirado po 2023 m. birželio 16 d. baigtos be trūkumų buto statybos ir jo pripažinimo tinkamu naudotu (100 procentų baigtu), dėl ko bet kokie trūkumai niekaip nei sąlygoti ieškovės, nei kokie nors ieškovės veiksmai (ar neveikimas) būtų priežastiniame ryšyje su kokiais nors trūkumais; 2) 2023 m. birželio 16 d. deklaracija apie statybos užbaigimą yra parengta suklastotų (tikrovės neatitinkančių) duomenų ir dokumentų pagrindu. Kuris iš prie deklaracijos pateikimo prisidėjusių asmenų (rangovas (UAB „Proplanas“), statinio statybos vadovas (E. G.), techninės priežiūros vadovas (K. B.) ar statytojas (M. P. (atsakovė)) dokumentus galėjo suklastoti (jei laikysime egzistuojant 2 punkte nurodytą aplinkybę) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir šias aplinkybes turėtų aiškintis ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tam yra skirtas CPK 300 straipsnis ir ieškovės atstovas pirmosios instancijos teismo prašė, nustačius tokias aplinkybes, priimti atskirąją nutartį, tačiau skundžiamame sprendime dėl to nepasisakyta nei vienu žodžiu, ir šioje dalyje skundžiamas sprendimas apskritai neteisėtai yra be motyvų.

Pagrindinė skundžiamo sprendimo problema yra ta, kad sutartimi parduotam daiktui – ginčo butui su žemės sklypo dalimi – pirmosios instancijos teismas taikė teisės normų reikalavimus, ir teismų praktiką, kaip kokybiškam, išbaigtam daiktui, kai tuo tarpu atsakovei buvo parduotas nebaigtas „kurti“ daiktas, jo statybos procese – 80 procentų baigtumo butas. Toks daiktas neatitinka gyvenamajam butui keliamų įprastų reikalavimų – pavyzdžiui, jis net neturi įrengtų rozečių, grindų (tik išlietas betonas) ir t. t.. Atsakovė, pirkdama dalinai (80 procentų) užbaigtą daiktą, prisiima riziką jo statybos darbus užbaigti iki 100 procentų baigtumo. Šiuo atveju objektyviai negalint nustatyti, ar atsakovės kaip defektai, daikto trūkumai įvardijamos aplinkybės, visų pirma, egzistavo daikto perdavimo metu, visų antra, nepateko į 20 procentų daikto nebaigtumo dalį, teismas turėjo vertinti, ar ieškovė pažeidė savo sutartines ar kitokias pareigas, ar 80 procentų baigtumo daiktas neatitinka jam keliamų reikalavimų ar pan., nes parduotam 80 procentų baigtam daiktui negali būti keliami reikalavimui (garantijos, kaip kad nurodyta skundžiamo sprendimo 34 punkte) kaip naujam ir 100 procentų baigtam daiktui. Teismas taip ir nenurodė jokio konkretaus ieškovės padaryto sutarties, kurios kaina buvo skundžiamu sprendimu sumažinta, dėl nebaigto statyti nekilnojamojo turto pardavimo, pažeidimo.

Aptariamu atveju byloje yra du rašytiniai įrodymai, kuriais yra aptariami atsakovės deklaruojami „trūkumai“, o būtent: 1) MB „Laupetra“ 2023 m. lapkričio 10 d. neeilinės statinio apžiūros specialistų techninio vertinimo išvada, parengta specialisto inžinieriaus R. M.; 2) UAB „Statybos tyrimų institutas“ 2024 m. gegužės 2 d. tyrimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), parengtas teismo ekspertų sąraše įrašyto prof. dr. S. M.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą išvadai ir nepagrįstai diskreditavo tyrimo aktą. Išvada tėra faktinių aplinkybių konstatavimo dokumentas – joje nėra analizuojami nei užfiksuotų „trūkumų“ atsiradimo laikas, priežastis, pobūdis, kodėl (kokiu teisiniu pagrindu) aptariamos faktinės aplinkybės leidžia daryti prielaidą apie tai, kad „[s]iekiant pastatą eksploatuoti pagal paskirtį, visi šioje išvadoje aprašyti defektai privalo būti pašalinti“ (kai pati atsakovė deklaravo turtą galimą naudoti pagal paskirtį, ir pati į pirmąjį teismo posėdį akivaizdžiai ir prisijungė nuotoliu iš savo buto) ar kitos svarbios aplinkybės, pateiktoje išvadoje nei vieno karto nėra paminėtas nei SĮ ar atitinkamos jo nuostatos, nevertinta, ar „defektai“ yra paslėptuose darbuose ar konstrukcijose, ar jie yra įprasti perkant 80 procentų baigtą statyti nekilnojamąjį turtą ar pan. Pats teismas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jis neturi specialių žinių kilusiems klausimams spręsti, tačiau pasirinko arba dalyje apskritai nevertinti eksperto kvalifikaciją turinčio S. M. (kurio moksliniais darbais, kaip teisės doktrina, rėmėsi teismas skundžiamo sprendimo dalyje, neskirtoje aptarti S. M. tyrimo aktui (sprendimo 32 punktas) parengto tyrimo akto arba likusioje dalyje tiesiog pasirinko samprotavimais nesutikti su S. M. tyrimo akte nurodytais motyvais, grįstais aiškia metodologija ir įprasta praktika bei teisės normų reikalavimais. Vietoje to, teismas pateikė eilę samprotavimų (sprendimo 35-41 punktai), remdamasis subjektyviais vizualiniais pastebėjimais iš nuotraukų ir pan., kurie neatlaiko kritikos.

Skundžiamas sprendimas, perkeliantis atsakomybę ieškovei, jos vertinimu, prieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam sutarties laisvės principui ir šalių valiai, išreikštai pagrindinėje sutartyje. Atsakovės vėlesnis 100 procentų statinio baigtumo įregistravimas 2023 m. birželio 16 d. patvirtina, kad ji prisiėmė atsakomybę už statybos užbaigimo etapą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo šį esminį faktą ir trečiojo asmens UAB „Terasita“ argumentus, kad atsakovės vėlesni veiksmai nutraukė priežastinį ryšį tarp trečiojo asmens atliktų darbų ir tariamų defektų atsiradimo ir ieškovės tariamos atsakomybės už juos (CK 6.327 straipsnio 4 dalis, CK 6.333 straipsnio 3 dalis) ir tokiu būdu teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis) bei nukrypo nuo statybos trūkumų klasifikavimą ir jų nustatymo galimybės aptariančios kasacinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 98-99 punktai; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-701/2022, 48 punktas).

Skundžiamu sprendimu teismas įpareigojo ieškovę per trijų mėnesių terminą nuo šio sprendimo įsiteisėjimo momento atsakovei perduoti (pateikti) ginčo bute įrengtų šildomų grindų informacinius duomenis, nuotraukas bei šildomų grindų sistemos išdėstymo schemas. Ieškovė tokių dokumentų neturi ir tokio teismo sprendimo įvykdyti niekaip negalės – dar ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje ieškovė tai nurodė VVTAT. Bylos nagrinėjimo teisme metu, per beveik 2,5 metų, atsakovė neprašė teismo išreikalauti nurodytų dokumentų iš ieškovės, taip pat nurodyto reikalavimo, kuris buvo atsakovės suformuluotas VVTAT, nedetalizavo ir nepaaiškino. Tai, kad atsakovė neprašė teismo išreikalauti nurodytų dokumentų iš ieškovės, taip pat nurodyto reikalavimo, kuris buvo atsakovės suformuluotas VVTAT, nedetalizavo ir nepaaiškino pripažino ir pats teismas. Tačiau teismo sprendimas šiuo aspektu yra prieštaringas, t. y. nėra aišku, tai kaip teismas skirstė įrodinėjimo naštą, ar atsakovei buvo „apsunktina“(!sic) kokia nors įrodinėjimo pareiga, ir jeigu ne, tai kodėl, teismas nurodęs, kad jis „nevertins kitų, nei šalių pateikti įrodymai ir tik pateiktos pozicijos (versijos), pripažindamas, kad atsakovė savo reikalavimų šioje dalyje niekaip nedetalizavo, nepaaiškino, ir net nepalaikė bylos nagrinėjimo metu, vis tik ne tik juos tenkino, tačiau būdamas aktyvus (ir anksčiau nurodęs, jog aktyviam būti pagrindų nenustatė) dar ir išėjo iš už ikiteisminėje ginčų sprendimo stadijoje pačios atsakovės suformuluoto reikalavimo ribų.

Ieškovė vertina bylą kaip nesudėtinga. Ieškovė ieškinio parengimui ir atstovavimui byloje patyrė 1 190 Eur, trečiasis asmuo atsiliepimui ir atstovavimui patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, tuo tarpu atsakovė patyrė net 4 446,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, 2 662 Eur pasirengimui ir atstovavimui teismo posėdžiuose, kurie bendrai truko 8 valandas ir 15 minučių. Atsakovė pateiktame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl atstovei reikėjo posėdžiui ruoštis su savo atstove, kuo buvo ypatingas skirtingos trukmės pasiruošimas teismo posėdžiams ir t. t.. Be to, Rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ tokia teisinė paslauga kaip „baigiamosios kalbos parengimas“ nėra numatyta, ja nebuvo pareiškiami jokie procesinio pobūdžio prašymai ar atsikirtimai byloje, šio dokumento net nėra bylos medžiagoje, todėl neįmanoma įvertinti jo turinio. Net jeigu vertinsime visas su teismo posėdžiais susijusias išlaidas 2026 m. kovo mėn. (skundžiamo sprendimo priėmimo dienai) vidutinis mėn. bruto darbo užmokesčio dydžio kontekste, tai atsakovei maksimaliai galėjo būti priteista ne daugiau, nei 2002,77 Eur pasirengimui ir atstovavimui teismo posėdžiuose suma. Teismas turi analizuoti ir nurodyti konkrečius priteisiamus dydžius ir savo išvadas motyvuoti, taip pat vertinti atlygintinų išlaidų pagrįstumą ir neleisti atlyginti pernelyg didelių išlaidų. Įvertinant Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, teismo posėdžių trukmę, bylos sudėtingumą ir atsiliepimo turinį, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvavimo stoką ir atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo motyvų nebuvimą apskritai, kitas aplinkybes, atsakovei turėjo būti priteista ne didesnė, nei 3 200 Eur suma (kuri ir taip yra pakankamai didelė ir pakankama, net didesnė nei ieškovės ir trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų suma jas kartu sudėjus).

Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „Terasita“ prisidėjimu prie ieškovės apeliacinio skundo prašo patenkinti ieškovės apeliacinį skundą, panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo grindžiamas šiais argumentais:

Vartotojų apsaugos normos nėra absoliučios. Kai vartotojas sąmoningai, turėdamas teisinį išsilavinimą ir papildomai konsultuojamas savo srities statybų specialisto (V. R.), pasirenka pirkti nebaigtą statyti objektą, jis gauna atitinkamą 5 000 Eur tiesioginę nuolaidą mainais į prisiimtą pareigą atlikti užbaigimo darbus. Pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas šį ekonominį ir teisinį balansą, faktiškai įpareigojo ieškovę finansuoti atsakovės įsipareigotus atlikti likusius 20 procentų statybos darbų, klaidingai traktuodamas juos kaip garantinius defektus. Trečiojo asmens ir ieškovės poziciją moksliškai, techniškai ir teisiškai pagrindžia byloje esantis atestuoto teismo eksperto prof. dr. S. M. tyrimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris į šios bylos aplinkybes įveda kritiškai svarbią ir teisingą skirtį tarp „defekto“ ir „nebaigto darbo“. Tuo tarpu teismas daugelį natūralių 80 procentų statybos stadijos elementų visiškai nepagrįstai kvalifikavo kaip ieškovės atsakomybėn patenkančius garantinius defektus.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 4 dalis) ir CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nes neteisėtai perskirstė šalių sutartimi sulygtas rizikas. Pareiga užbaigti daiktą (likusius 20 procentų) priklausė atsakovei, o teismas šiuos nebaigtus darbus nepagrįstai pavertė ieškovės garantiniais „defektais“. Net ir darant teorinę prielaidą (su kuria trečiasis asmuo griežtai nesutinka), kad kai kurios atsakovės nurodytos aplinkybės galėtų būti laikomos defektais, o ne nebaigtais darbais, teismas šiurkščiai pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias akivaizdžių trūkumų priėmimo teisines pasekmes. Teismas, suteikdamas atsakovei neribotą vartotojo apsaugos imunitetą, visiškai eliminavo pirkėjo pareigą elgtis apdairiai.

Faktinė bylos medžiaga liudija, kad 2022 m. sausio 20 d. sutarties 3.3.1., 3.3.2. ir 5.3. papunkčiuose atsakovė aiškiai ir notarine tvarka deklaravo, jog iki sutarties pasirašymo turėjo galimybę tinkamai apžiūrėti perkamą turtą, susipažino su jo būkle, baigtumu ir dėl to jokių pretenzijų neturi. Turtas buvo perimtas nepareiškus jokių pastabų ar išlygų priėmimo akte (sutarties 6.1. papunktis). Pirmosios instancijos teismo kaip pagrįsti pripažinti trūkumai, buvę perdavimo momentu, yra akivaizdūs.

Pirmosios instancijos teismo išvada tiesiogiai prieštarauja bylos faktams. Atsakovė nėra eilinis, neinformuotas vartotojas – ji yra asmuo, turintis teisinį išsilavinimą. Prieš pirkdama ginčo objektą, atsakovė atvyko jo apžiūrėti pasitelkusi specialių žinių turintį asmenį (V. R.), kuris po apžiūros patvirtino, kad „akivaizdžių trūkumų ar defektų nėra“. Apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti šį esminį momentą, kai pirkėjas (net jeigu ir turintis vartotojo statusą) veikia aktyviai, pasitelkia savo srities ekspertus ir po profesionalios apžiūros raštu, notarine tvarka patvirtina neturintis jokių pretenzijų dėl atviros, vizualiai matomos objekto būklės, jam neatšaukiamai pereina atsakomybė už visus akivaizdžius trūkumus. Priešingas įstatymo aiškinimas visiškai eliminuotų pirkėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, paverčiant pardavėją neribotu ir besąlyginiu garantu už bet kokią vizualią savybę, kuri pirkėjui nustoja patikti praėjus keleriems metams. Ieškovė apeliaciniame skunde argumentuotai nurodo, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai netaikė CK 6.662 straipsnio 3 dalies, o šis pažeidimas lemia sprendimo dalies dėl akivaizdžių trūkumų (fasado, reljefo, kampų, trinkelių) naikinimą.

Vienas iš didžiausių pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinių ir loginių trūkumų – visiško priežastinio ryšio tarp ieškovės (ir jo rangovo) atliktų darbų iki 2022 m. sausio 20 d. ir po 1,5 metų (2023 m. pabaigoje) MB „Laupetra“ užfiksuotų pasekmių neįvertinimas. Teismas sprendime neskyrė nei vienos pastraipos priežastinio ryšio analizei, nors civilinėje atsakomybėje (CK 6.247 straipsnis) tai yra privalomas elementas. Per laikotarpį nuo 2022 m. sausio mėn. iki 2023 m. birželio mėn., atsakovė organizavo ir vykdė plataus masto statybos užbaigimo darbus. Jos objekte buvo atlikta visa vidaus apdaila: sienų tinkavimas, glaistymas, dažymas, įrengtos grindų dangos, sumontuotos vidaus inžinerinės (šildymo, vėdinimo) sistemos, keistos lauko durys. Teismas, pripažindamas ieškovę atsakinga už „perteklinę drėgmę trūkių vietose“ (virš 9 procentų) bei „daugybinius laikančiųjų konstrukcijų mikroįtrūkimus“, ignoravo elementarius statybos fizikos principus, kuriuos apeliaciniame skunde ir ekspertizės akte argumentuotai išdėstė pats ieškovė bei prof. dr. S. M..

Įrodinėjimo našta, siekiant pagrįsti, kad padidėjusi drėgmė sienose ar mikroplyšiai atsirado būtent dėl trečiojo asmens nekokybiškai atlikto pirminio mūro, o ne dėl pačios atsakovės atliktų „šlapių“ tinkavimo ir apdailos darbų, pagal CPK 178 straipsnį, teko atsakovei. Tačiau ji nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų (nebuvo atlikti ardomieji tyrimai, nebuvo lyginama drėgmė su kitomis sienomis). Pirmosios instancijos teismas šią įrodinėjimo naštą neteisėtai ir be jokių motyvų perkėlė ieškovei, liepdamas jam įrodinėti, kad jis nėra atsakingas už atsakovės atliktų darbų pasekmes. Tas pats atsakomybės perkėlimo ydingumas taikytinas ir lauko durims. Apeliaciniame skunde aiškiai ir remiantis bylos medžiaga nurodoma, kad ginčo duris, po to kai turtas jau buvo perduotas atsakovei, jos pačios iniciatyva, renkantis ir dalyvaujant, sumontavo atsakovės pasirinktas rangovas UAB „Cargolita“. Kaip teismas galėjo priteisti žalos atlyginimą iš ieškovės už durų nesandarumą, kai šias duris montavo visiškai kitas, pačios atsakovės pasitelktas subjektas? Tai ne tik akivaizdus faktinių bylos aplinkybių iškraipymas, bet ir elementarus atsakomybės subjektų supainiojimas. Be to, durų varčios sandarumas yra išimtinai eksploatacinio reguliavimo, o ne konstrukcinio broko klausimas. Kalbant apie sklypo užtvindymą – hidraulinis fizikos principas lemia, kad vanduo visada teka ir kaupiasi žemiausiame reljefo taške. Teismo posėdyje pati atsakovė pripažino esminį faktą, jog vanduo sklype ypač pradėjo matytis ir kauptis po to, kai „buvo išlygintas kaimynų sklypas, kad mūsų namo žemė yra daug žemiau“. Kaimyninių sklypų savininkų atliktas reljefo pakėlimas, įvykęs po to, kai atsakovė jau 2022 m. liepos mėn. buvo įsikėlusi į ginčo butą, radikaliai pakeitė viso kvartalo paviršinių vandenų nuotėkio ir infiltracijos sistemą. Tai yra akivaizdus išorinis technologinis poveikis (trečiųjų asmenų veiksmai), kurio ieškovė ir trečiasis asmuo kontroliuoti negalėjo. Pagal CK 6.253 straipsnį, trečiųjų asmenų veiksmai yra aplinkybė, atleidžianti nuo civilinės atsakomybės. Tačiau teismas šį ieškovės argumentą ignoravo, nepagrįstai apkraudamas ją atsakomybe už viso kvartalo reljefo pasikeitimus.

Svarbiausias oficialus dokumentas byloje, rodantis atsakovės veiksmų loginį nenuoseklumą ir visiškai paneigiantis jos reikalavimus, yra 2023 m. birželio 16 d. deklaracija apie statybos užbaigimą, kuri 2023 m. liepos 18 d. buvo oficialiai įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Šiuo dokumentu pati atsakovė, veikdama oficialiu statytojos statusu, kartu su jos asmeniškai pasamdytais statybos proceso dalyviais (rangovu UAB „Proplanas“, statinio statybos vadovu E. G. ir techninės priežiūros vadovu K. B.), oficialiai valstybei ir visiems tretiesiems asmenims patvirtino faktą: pastato statyba yra baigta 100 procentų, statinys pastatytas be esminių nukrypimų nuo techninio projekto, jis visiškai atitinka esminius statinio reikalavimus (įskaitant mechaninio atsparumo ir pastovumo, higienos ir aplinkosaugos) ir yra visiškai tinkamas naudoti pagal gyvenamąją paskirtį. Ieškovė apeliaciniame skunde taikliai ir aštriai pastebi, kad byloje kyla nepašalinamas loginis ir teisinis prieštaravimas, kurio teismas nesugebėjo išspręsti: jeigu namas, atsakovės teigimu, turi kritinių pamatų, stogo, atraminių sienų įtrūkimų ir kitų esminių defektų (užfiksuotų MB „Laupetra“ išvadoje praėjus vos keliems mėnesiams po minėtos deklaracijos), kaip jis galėjo būti pripažintas ir valstybės įregistruotas kaip visiškai tinkamas naudoti 2023 m. birželio mėn.? Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės ir trečiojo asmens argumentą sprendime visiškai ignoravo, net nepabandęs jo teisiškai įvertinti ar paaiškinti šio paradokso, kas sudaro absoliutų sprendimo motyvavimo trūkumą ir procesinės teisės pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl defektų egzistavimo iš esmės grindė tik vienu dokumentu – atsakovės vienašališkai užsakyta MB „Laupetra“ 2023 m. lapkričio 10 d. neeiline statinio apžiūros specialistų techninio vertinimo išvada. Tuo pat metu teismas nepagrįstai diskreditavo, ignoravo ir atmetė nepriklausomo atestuoto teismo eksperto prof. dr. S. M. 2024 m. gegužės 2 d. tyrimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo akcentuoja, kad toks selektyvus ir tendencingas vertinimas iškreipia CPK 185 straipsnyje įtvirtintą visapusiško, objektyvaus ir nešališko įrodymų tyrimo ir vertinimo principą. Kaip apeliaciniame skunde argumentuotai nurodo ieškovė, MB „Laupetra“ išvada tėra paviršutiniškas faktinių aplinkybių (jau pakeistos būklės) konstatavimo dokumentas, surašytas be jokios gilesnės inžinerinės ir teisinės analizės.

Pirmosios instancijos teismas ir atsakovė kritikavo prof. dr. S. M. aktą išimtinai dėl to, kad ekspertas neva nevyko apžiūrėti objekto natūroje. Tai yra visiškas nesupratimas ekspertinės užduoties, kuri buvo suformuluota. Priešingai nei teigia teismas, eksperto S. M. tikslas nebuvo dar kartą vykti į objektą ir su rulete iš naujo matuoti kampus ar plyšius, kuriuos jau išmatavo ir užfiksavo MB „Laupetra“. Jo užduotis buvo, remiantis būtent MB „Laupetra“ užfiksuotais fiziniais ir fotofiksacijos duomenimis, atlikti profesionalią šių duomenų teisinę ir statybų inžinerinę kvalifikaciją ginčo (sutarties 80 procentų sąlygų) kontekste. Tai yra esminis analitinis darbas sprendžiant atsakomybės klausimą, kurio MB „Laupetra“ nebuvo pajėgi atlikti. Prof. dr. S. M., įvertinęs MB „Laupetra“ rastus trūkumus, padarė aiškias, nedviprasmiškas ir moksliškai pagrįstas išvadas, kurių teismas nesugebėjo logiškai ar techniškai paneigti. Teismas, turėdamas aukščiausio lygio atestuoto teismo eksperto (įrašyto į teismo ekspertų sąrašus) išvadą, ją atmetė remdamasis išimtinai savo paties subjektyviais pasvarstymais. Toks teismo elgesys – kai teismas, neturėdamas specialiųjų statybos inžinerijos žinių (ką teismo posėdžio metu pats atvirai pripažino), imasi savarankiškai revizuoti patyrusio atestuoto eksperto išvadas ir taikyti teismo sugalvotas abstrakčias „gamintojų instrukcijas“ (kurių bylos byloje net nėra pateikta ir teismas jų neįvardino) – yra grubus civilinio proceso įrodymų vertinimo ir teisingumo principų pažeidimas. Teismas negali pakeisti eksperto išvados savo subjektyvia nuomone klausimuose, reikalaujančiuose specialiųjų žinių. Trečiasis asmuo prašo apeliacinės instancijos teismo pripažinti S. M. tyrimo aktą patikimiausiu, objektyviausiu ir išsamiausiu įrodymu šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas sumetė į vieną atsakomybės „katilą“ nebaigtus darbus, atsakovės ir jos rangovų padarytas galimas klaidas, rekomendacinių normų taikymą ir akivaizdžius vizualius elementus, nepagrįstai priversdamas ieškovę sumokėti už atsakovės prievolę užbaigti statybas. Reikalavimas vienu metu sumažinti kainą už defektus ir papildomai priteisti 250 Eur už atliktus stogo remonto darbus yra teisinis nonsensas ir nepagrįstas dvigubas baudimas, kurį teismas ignoravo. Trečiasis asmuo visiškai palaiko ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodytą procesinės teisės pažeidimo argumentą, jog atsakovė daugiau nei 2 metus trukusio teisminio bylos nagrinėjimo metu nei viename teismo posėdyje ar procesiniame dokumente neprašė teismo išreikalauti prašomų dokumentų iš ieškovės, nedetalizavo šio reikalavimo turinio ir jo absoliučiai neįrodinėjo. Teismas, viena vertus, sprendimo motyvuose deklaravo, jog byloje bus „pasyvus“ ir įrodymų ar reikalavimų savo iniciatyva nerinks, tačiau iš kitos pusės – priėmė sprendimą tenkinti savarankišką reikalavimą (įpareigojimą atlikti veiksmus), kurio procesinio palaikymo byloje realiai nebuvo. Tuo teismo elgesys šiurkščiai peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pažeidė rungimosi principą. Teismas padarė esminę materialinės teisės klaidą tapatindamas ieškovę su nekilnojamojo turto vystytoju ar statytoju SĮ prasme. Ieškovė atsakovei perdavė visą dokumentaciją, kurią realiai turėjo ir privalėjo perduoti pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir atsakovė notariniu parašu patvirtino ją gavusi tinkama apimtimi. Trečiasis asmuo visas savo prievoles, susijusias su atliktų inžinerinių ir paslėptų darbų fiksavimu, fotografavimu, išpildomųjų nuotraukų parengimu, aktų surašymu ir perdavimu tuomečiam užsakovui (ieškovei) įvykdė nepriekaištingai, pilna apimtimi ir laiku dar 2021 m. viduryje. Taigi, visi trečiojo asmens vykdyti darbai buvo baigti, skaidriai priduoti valstybei, o be atitinkamų grindinio šildymo išpildomųjų dokumentų, nuotraukų ir schemų institucijos tiesiog nebūtų fiksavusios ir patvirtinusios tokio baigtumo procento. Teismo reikalavimas ieškovei 2026 m. atkurti ar iš naujo sukurti dokumentus, kurie jau buvo sėkmingai panaudoti valstybinėse procedūrose ir perleisti pirkėjai jai priimant turtą su visu perduodamu dokumentų archyvu, yra teisiškai, logiškai ir faktiškai nepagrįstas. Teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo pateikti šildymo sistemų nuotraukas ir schemas privalo būti panaikinta kaip neteisėta, paremta neįrodytomis prielaidomis, pažeidžianti šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus ir peržengianti teismo kompetencijos (bylos nagrinėjimo) ribas.

Pirmosios instancijos teismas iškraipė civilinės atsakomybės sąlygų vertinimą, neatsižvelgė į nebaigtos statybos (80 procentų baigtumo) objekto perleidimo teisinę bei technologinę esmę, nepagrįstai ir neteisėtai perskirstė sutarčių laisvės principu sulygtą riziką, tenkančią išimtinai pirkėjai už likusius objekto užbaigimo darbus (20 procentų). Teismas taip pat be jokio teisinio pagrindo ignoravo akivaizdžių trūkumų priėmimo doktriną (CK 6.662 straipsnio 3 dalis) bei teisinio priežastinio ryšio nutrūkimą dėl pačios atsakovės, kaip naujosios statytojos, atliktų didelio masto apdailos ir inžinerijos statybos darbų po objekto perėmimo. Be to, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atmesdamas patikimiausią, objektyvų ir moksliškai pagrįstą bylos įrodymą – atestuoto teismo eksperto prof. dr. S. M. tyrimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) – dėl teisiškai nepagrįstų, subjektyvių motyvų, o sprendimą grįsdamas vienašališka ir metodologiškai ydinga MB „Laupetra“ išvada. Be to, teismas ignoravo esminį teisinį absurdą, kai atsakovė valstybei deklaravo 100 procentų statinio baigtumą ir jo tinkamumą naudoti be trūkumų, o teisme tuo pat metu reikalavo priteisti didžiules sumas už tariamus esminius defektus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusipirkus ginčo butą ir pradėjus pastarąjį eksploatuoti buvo pastebėti jo trūkumai, kurie trukdo naudotis daiktu (butu), už kuriuos atsakinga ieškovė. Todėl CK 6.320 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas šioje byloje apskritai netaikytinas. Nepagrįstas ir ieškovės teiginys, kad ,,atsakovė turi teisinį išsilavinimą, o būsimą gyvenamąjį būstą atvyko apžiūrėti su specialių žinių turinčiu asmeniu, todėl ji turėjo suvokti, kokį daiktą (80 procentų baigtumo) ji priima, kaip ir kada ji turėtų savo teises ginti.

Pirmos instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo šalių teisinius santykius, teisingai vertino tai, kad šalys raštu sudariusios ginčo buto su dalies žemės sklypu pirkimo–pardavimo sutartį. Tai reiškia, jog, tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys dvišalės sutarties pagrindu. CK 6.305 straipsnis reguliuoja tik bendrąsias pirkimo–pardavimo sutarčių taisykles, o specialių nuostatų įpareigoja ieškoti kitose CK nuostatuose. Teismas taip pat nurodė, jog viena iš atskirų pirkimo–pardavimo sutarčių rūšių – nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartys. Teismas, įvertinęs tai, kad tarp šalių sudaryta pagrindinė ginčo buto su žemės sklypu pirkimo – pardavimo notarinės formos sutartis, sprendė, jog tarp šalių susiklostė nekilnojamojo daikto (buto dvibučiame name su dalimi žemės sklypo) pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Taigi teismas teisingai konstatavo, kad tarp šalių susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai, o konkrečiau – nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurie tuo pačiu yra ir vartojimo teisiniai santykiai (vartojimo nekilnojamojo turto pirkimas–pardavimas). Dėl to nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčiai, atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutarties dalyko – nekilnojamojo daikto, ypatumus, bendrosios pirkimo–pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančios normos taikomos tiek, kiek kitaip šių santykių nereguliuoja CK 6.392-6.401 straipsniai.

Nepraėjus nė vienam mėnesiui nuo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. 2022 m. vasario 18 d., atsakovė išsiuntė pirmą rašytinę pretenziją ieškovės atstovui, kurioje buvo nurodyti pirmieji paaiškėję trūkumai. Nuo šio momento prasidėjo ieškovės atstovo pažadai šalinti trūkumus, vėliau gi, paaiškėjo paslėpti trūkumai, dėl ko taip pat buvo siunčiamos pretenzijos, ieškovė žadėjo trūkumus šalinti, tačiau nepašalino.

Pirmosios instancijos teismas dėl kiekvieno trūkumo nurodyto MB „Laupetra“ išvadose pasisakė atskirai, vertindamas su kitais byloje esančiais įrodymais, tame tarpe ir ieškovės pateikto UAB „Statybos tyrimų institutas“ tyrimo akte pateiktais duomenimis, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis vien atsakovės pateiktomis eksperto D. K. ekspertinėmis išvadomis. Ieškovės pateiktame akte padarytos išvados vertinamo objekto neapžiūrėjus vietoje, t. y. remiamasi tik nuotraukomis ir pateiktais rašytiniais dokumentais. Vertinimo akte nurodytos aplinkybės nėra patvirtintos kitais įrodymais, pavyzdžiui, akte nurodoma, kad ,,iš pateiktų fotonuotraukų akivaizdžiai matosi, kad įtrūkiai yra labai nedideli, akivaizdžiai mažesni negu 1 mm […]”, tačiau akte nėra nurodyta, kokiu metodu tai buvo nustatyta, net neatvykus į objektą vertinimo aktą rengusiam ekspertui. Be to, priešingai nei įrodinėja ieškovė, ekspertams, specialistams nesuteikta teisė spręsti kaltės klausimo, taip pat nesuteikta teisė spręsti atsakomybės klausimo. Pažymėtina, kad jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (CPK 219 straipsnio 1 dalis). Teismas siūlė šalims spręsti klausimą dėl tikslingumo byloje skirti teismo ekspertizę, tačiau prašymo dėl teismo ekspertizės ieškovė nereiškė ir tokia savo teise nepasinaudojo.

Deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis asmens pareiškimas apie jau atliktų darbų faktą bei jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors laiko požiūriu vienas nuo kito ir gali būti nutolę, statybos darbų faktinis atlikimas ir deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimas yra neatsiejamos statybos užbaigimo procedūros dalys, tačiau statybos teisėtumas turi būti vertinamas ne pagal deklaracijos surašymo, o pagal faktiškai atliktų darbų laikotarpiu galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-916/2020). Taigi, nagrinėjamu atveju reikšminga nustatyti, kada faktiškai atlikti statybos darbai. Todėl ieškovės prašymas ,,priimti atskirąją nutartį ir informuoti prokurorą apie UAB „Proplanas“, E. G., K. B. ir M. P. veiksmus, kuriuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnyje, formaliųjų požymių“, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi formalūs požymiai nesudaro nusikalstamos veikos sudėties.

Atsakovė yra vartotoja, todėl pastarajai ir pagrindinės sutarties pagrindu turėjo būti perduota visa turima dokumentacija. Be to, šildomų grindų sistema įrengta dar iki ginčo buto pardavimo atsakovei, t. y. iki to momento, kai buto nuosavybės teisė perėjo iš ieškovės atsakovei (ieškovė buvo pradinė buto savininkė). Dėlto ieškovė turi pareigą perduoti atsakovei šildomų grindų dokumentaciją ne tik kaip ginčo buto pardavėja (verslininkė) bet kaip ir buvusi jo savininkė. Vartotoja, nusipirkusi iš verslininkės, kuri užsiima nekilnojamojo turto pardavimu, neturi būti perkeliama našta susirinkti trūkstamą dokumentaciją savarankiškai. Vartotojas turi teisę reikšti visus reikalavimus tam subjektui, kuris pardavė vartotojai (atsakovei) ginčo butą su žemės sklypu tiesiogiai.

Šiuo konkrečiu atveju, pirmos instancijos teismas, priteisdamas atsakovei bylinėjimosi išlaidas, užtikrino šalies, laimėjusios bylą, teisė į teisingą ir proporcingą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas iš esmės išsprendė tarp pardavėjo (verslininko) ir atsakovės (vartotojo) kilusį ginčą dėl nekokybiško daikto įsigijimo.

Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad šalys 2022 m. sausio 20 d. sudarė pagrindinę notarinę ginčo buto bei žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios pagrindu ieškovė MB „NT Lietuvoje“ pardavė, o atsakovė M. P. asmeninės nuosavybės teise už 164 000 Eur su PVM kainą nusipirko nebaigtą statyti bendro 124,76 m² ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) kurio baigtumo procentas – 80 procentų bei 498 / 1 000 dalis bendro 0,1000 ha ploto žemės sklypo, esančias (duomenys neskelbtini) Atsakovė, įvardijusi trūkumus, paaiškėjusius pradėjus eksploatuoti įsigytą butą: stogo nesandarumą, nesutvarkytos palangės, vidinių sienų įtrūkimus, lauko durų broką, drenažo žemės sklype neįrengimą, lauke išklijuotų plytelių nuolydį į namo pusę, fasado užteršimą bei žemės sklype užsistovinintį perteklinį vandenį dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į VVTAT, kuri ginčo sprendimu įpareigojo daikto pardavėją (ieškovę) sumažinti sumokėtą sumą už įsigytą nekilnojamąjį daiktą bei atlyginti išlaidas statybos trūkumams pašalinti. Ieškovė, nesutikdama su ginčo VVTAT sprendimu bei atsakovės teiginiais dėl įsigyto daikto trūkumų, įrodinėja, jog daikto trūkumai atsirado dėl atsakovės atliktų apdailos ir inžinerijos statybos darbų po objekto perėmimo, be to, dalis atsakovės įvardintų trūkumų daikto perdavimo–priėmimo metu akivaizdžiai turėjo būti matomi ir fiksuoti, tačiau dėl jų daikto pirkėja jokių pretenzijų nebuvo pareiškusi.

Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą) (CK 6.363 straipsnio 1 dalis, 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija). CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios reikalavimus daikto kokybei nustatančios nuostatos taikomos ir vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018, 17 ir 18 punktai; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022, 27 punktas).

Aiškindamas bendrąsias pirkimo–pardavimo sutarčių normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 25 punktas). Tuo tarpu pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-611/2019, 33 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį padaręs išvadą, kad atsakovė įrodė buto trūkumus, ir sprendė, jog už juos yra atsakinga ieškovė. Pirmosios instancijos teismo vertino, kad aplinkybė, jog butas atsakovei perduotas su 80 procentų baigtumu, sutartyje neįvardijant, kokius darbus turi atlikti pati atsakovė (vartotoja), nesudaro pagrindo spręsti, jog daikto trūkumai atsirado atsakovei atliekant baigiamuosius buto įrengimo darbus, už kuriuos yra atsakinga pati atsakovė.

Tiek ieškovė apeliaciniame skunde, tiek trečiasis asmuo prisidėjime prie apeliacinio skundo akcentuoja, kad ne buto pardavėja, o pirkėja turėjo įrodyti aplinkybes, jog ginčo trūkumai egzistavo 2022 m. sausio 20 d. turto perdavimo jai metu ir nebuvo žinomi arba buvo paslėpti darbai statybų įstatymo prasme, t. y. nesutinka su įrodinėjimo naštos paskirstymu. Tačiau su argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkami paskirstė įrodinėjimo naštą, teisėjų kolegija sutikti pagrindo neturi. Kaip minėta, vartotojui pateikus įrodymus, patvirtinančius daikto trūkumų faktą, ieškovė nagrinėjamoje byloje turi pareigą įrodyti, kad atsakovei perduoto daikto trūkumai neegzistavo daikto perdavimo metu, o atsirado po daikto perdavimo atsakovei dėl to, kad atsakovė pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl atsakovės pasitelktų trečiųjų asmenų netinkamai atliktų darbų. Pažymėtina, kad ieškovė tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme apsiribojusi argumentais, jog objektą perleidus nebaigtos statybos (80 procentų baigtumo), byloje neįrodinėjo, kokios trūkumų atsiradimo priežastys, apimtys ar, kad darbų, kurie yra atlikti su trūkumais, ji nėra atlikusi ar perleidusi buto įgijėjai (atsakovei).

Byloje atsakovei įvardijus įsigyto daikto trūkumus, pirmosios instancijos teismas detaliai aiškinosi aplinkybes tiek apie ieškovės atsakovei perduotų darbų apimtis, tiek ir apie jų trūkumus (defektus). Pirmosios instancijos teismo atlikta byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių – šalių sudarytos sutarties sąlygų, buto vertinimo akto analizė, MB „Laupetra“ atlikto tyrimo išvadų vertinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pagrindą nustatyti tiek atliktų ir atsakovei perduotų darbų apimtis, tiek yra pakankami išvadai, kad atsakovės įsigyto buto trūkumai išaiškėjo pradėjus butu naudotis, t. y. dar galiojant daikto kokybės garantijai iki atsakovės kreipimosi į VVTAT.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, be savo paaiškinimų, byloje nepateikė įrodinėjimo priemonių ir neįrodinėjo, jog jos perduotas darbų rezultatas neturėjo buto pirkėjos (atsakovės) įvardintų trūkumų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netinkamai įrengus drenažinę sistemą, trinkelės įrengus su nuolydžiu į butą, ginčo sklype kaupiasi vandens perteklius. Netinkamai įrengus stogo dalies parapetus, lietaus vanduo patenka ant namo fasado, pastato išorės palangės bei išorės angokraščių nuolydžių suformavimas į lango pusę, nesandarus durų montavimas, neatitinka įprastai tokiems darbams taikomos technologijos ar reikalavimų. Ieškovė taip pat nepateikė ir įrodinėjimo priemonių, kad už vidinių sienų įtrūkimą, drėgmės kaupimąsi bei fasado užteršimą ji nėra atsakinga.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo ir prididėjimo prie jo argumentais, kad daikto įgijėją (atsakovė), turėdama teisinį išsilavinimą, gyvenamąjį būstą atvykusi apžiūrėti su specialių žinių turinčiu asmeniu, turėjo suvokti apie egzistuojančius daikto trūkumus.

Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pirkėjas, kuriam parduotas neatitinkantis įstatyme įtvirtintų reikalavimų, t. y. netinkamos kokybės, daiktas, turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, gali pasinaudoti įstatyme nurodytais pažeistų teisių gynybos būdais.

Nei įstatymas, nei šalių pirkimo–pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju, ieškovė nėra pateikusi įrodinėjimo priemonių, jog pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo atskleisti ir aptarti buto naudojimo metu išaiškėję daikto trūkumai. Teisėjų kolegijos vertinimu, sąvoka daikto trūkumai suprantama, kad darbai yra atlikti nekokybiškai, nesilaikant jiems nustatytų specialių ar įprastų reikalavimų ir jiems ištaisyti reikia trūkumų apimtyje darbus atlikti iš naujo. Todėl ieškovės ir prisidėjusio prie apeliacinio skundo trečiojo asmens įvardijama faktinė aplinkybė, kad objektas buvo perleistas nebaigtos statybos, nesudaro pagrindo išvadai, kad atlikus darbus 80 procentų, galima rizika, jog šioje, atliktų darbų, apimtyje, gali išaiškėti darbų trūkumai, už kuriuos pardavėjas (ieškovė) nėra atsakingas.

Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo bei prisidėjusio prie apeliacinio skundo trečiojo asmens argumentus, kad teismas nepagrįstai įrodomąją reikšmę dėl daikto trūkumų suteikė MB „Laupetra“ 2023 m. lapkričio 10 d. parengtai neeilinei statinio apžiūros specialistų techninio vertinimo išvadai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad MB „Laupetra“ konsultacinėje išvadoje, atlikus tyrimą, nurodyti konkretūs teisės aktai, kurie pažeisti, ir konstatuota, kokie darbai neatlikti (atlikti netinkamai).

Teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir kiti rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias surašomi atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, nurodytą procesinio įstatymo, – rašytinį įrodymą, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnis). Tiek ekspertizės išvada, tiek tiriamojo mokslinio pobūdžio rašytiniai įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privalomi ir vertinami laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185, 218 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 121 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-403/2023, 46 punktas).

Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).

Bylos duomenys patvirtina, kad MB „Laupetra“, atlikusi tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, pateikė išvadą, jog ginčo objektas yra su trūkumais. Tuo tarpu, ieškovės pateiktame UAB „Statybos tyrimų institutas“ tyrimo akte yra tirtas ir pateiktas MB „Laupetra“ atlikto tyrimo vertinimas. Ekspertams, specialistams nesuteikta teisė spręsti kaltės, atsakomybės klausimo ar vertinti kito specialisto pateiktų išvadų pagrįstumą. Teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų formuoja pagrįstas įsitikinimas. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas). Nagrinėjamu pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl abiejų specialistų parengtų išvadų vertinimo, jų išvadas vertino atsižvelgdamas į kitus byloje pateiktus įrodymus atveju, todėl pagrindo išvadai, kad teismas savarankiškai revizavo atestuoto eksperto išvadas ir taikė abstrakčias gamintojų instrukcijas, nėra.

Vadovaujantis CK 6.333 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjamoje situacijoje būtent pardavėjai (ieškovei) teko pareiga įrodyti, kad pirkėjas (atsakovė) pažeidė daikto naudojimo ar įrengimo taisykles, tačiau šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos. Vartotojas turi įrodyti tam tikrus faktus: pirma, vartotojas turi įrodyti, kad parduota prekė neatitinka atitinkamos sutarties, pavyzdžiui, ji neturi joje nurodytų savybių ar yra netinkama įprastam šios rūšies prekių naudojimui; vartotojas turi įrodyti tik neatitikimo egzistavimą, jis neturi įrodyti nei jo priežasties, nei nustatyti, kad neatitikimo kilmė susijusi su pardavėju. Verslininkas turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo prekės pateikimo momentu, ir įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas. Faktinė aplinkybė, jog 2023 m. birželio 16 d. atsakovės butas buvo užbaigtas 100 procentų ir priduotas be trūkumų kaip tinkamas naudoti, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė atliko darbus be trūkumų.

Deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis asmens pareiškimas apie jau atliktų darbų faktą bei jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde ir prisidėjime prie jo, nėra konstatavęs, jog ginčo objektas turi kritinių trūkumų, dėl kurių negalėjo būti pripažintas tinkamu naudoti. Nesant byloje akivaizdžių įrodymų, spręsti apie nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnyje, pagrindo informuoti prokurorą apie UAB „Proplanas“, E. G., K. B. ir M. P. veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra. Pažymėtina, kad asmenys, turintys informacijos apie kitų asmenų padarytą nusikalstamą veiką, savo iniciatyva gali informuoti teisėtvarkos institucijas.

Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartinių santykių atveju vartotojo, kaip specialaus civilinių teisinių santykių subjekto – silpnesniosios šalies, teisių apsaugos garantijos užtikrinamos CK 6.363 straipsnio 4-8 dalyse įtvirtinant platesnius, nei kitų pirkimo–pardavimo teisinių santykių atvejais, pirkėjo (vartotojo) pažeistų teisių gynybos būdus. Pagal CK 6.363 straipsnio 4 dalį pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę reikalauti iš pardavėjo 1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus; 4) atlyginti prekės trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus, trūkumus pašalino vartotojas pats ar trečiųjų asmenų padedamas.

Ieškovė, turėdama pareigą pateikti teismui įrodymus, kad perduotas atsakovei daiktas jo perdavimo metu atitiko sutartyje nustatytus ar įprastus kokybės reikalavimus, neturėjo trūkumų, suteikta teise teikti įrodymus nepasinaudojo. Nustačius, kad perduotas daiktas turi trūkumų, pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė vartotojo, kaip specialaus civilinių teisinių santykių subjekto, pažeistų teisių gynybos būdus ir priteisė defektų šalinimo kaštus bei stogo remontui patirtas išlaidas. Be to, trečiajam asmeniui, atlikusiam grindų šildymo darbus, pripažinus, kad po darbų atlikimo užsakovui (ieškovei) darbų perdavimo metu buvo perduota ir visa dokumentacija, ieškovė pagrįstai įpareigota perduoti įrengtų šildymo grindų dokumentaciją.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės argumentus apie daikto trūkumus, ir pagrįstai sprendė, kad ieškovės argumentai nėra pakankami išvadai, jog daiktas perdavimo metu trūkumų neturėjo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nukrypta nuo įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. teismo išvados pakankamai motyvuotos, atsižvelgta į įrodymų pakankamumo taisykles, taip pat vadovautasi byloje esančių įrodymų visuma.

Be to, nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovei priteisimo. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose.

Pagal Rekomendacijas, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, nors Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023). Kai byloje dalyvaujančio asmens patirtos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytus maksimalius rekomenduojamus priteisti išlaidų dydžius, nesant pagrindo nukrypti nuo šių dydžių, asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintinas iš dalies, paprastai sumažinant atlygintinas bylinėjimosi išlaidas iki nurodyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-969/2023). Taigi, nukrypti nuo maksimalių dydžių, nustatytų Rekomendacijose, t. y. juos viršyti, galima tik esant ekstraordinarinėms aplinkybėms.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį, nagrinėjamų klausimų pobūdį bei sudėtingumą, nenustatė išimtinių aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą priteisiant atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme viršyti maksimalius Rekomendacijose nustatytus atlygintinų išlaidų dydžius ar juos mažinti. Atsakovė yra nurodžiusi, kad ji pirmosios instancijos teisme turėjo 4 446,75 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudarė išlaidos už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 484 Eur pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose bei baigiamosios kalbos ruošimas, kurios neviršija Rekomendacijų 8.2., 8.16. ir 8.19. papunkčiuose nustatytų dydžių, todėl jos pagrįstai priteistos atsakovei iš ieškovės.

Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl ginčo išnagrinėjimo iš esmės, kuriuo buvo prašoma netenkinti atsakovės reikalavimo ieškovei dėl defektų šalinimo kaštų bei stogo remontui patirtų išlaidų atlyginimo, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai aiškino bei taikė atsakomybės už daiktų kokybę instituto normas, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, spręsdamas, jog pirkėjui pakanka įrodyti nupirkto daikto trūkumą, o jau pardavėjo pareiga įrodyti jo atsakomybę šalinančias aplinkybes, todėl ieškovės MB „NT Lietuvoje“ apeliacinis skundas ir trečiojo asmens UAB „Terasita“ prisidėjimas prie apeliacinio skundo yra atmetami, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės MB „NT Lietuvoje“ apeliacinio skundo bei trečiojo asmens UAB „Terasita“ prisidėjimas prie apeliacinio skundo netenkinus, jos jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Tuo tarpu atsakovė M. P. pateikė teismui duomenis, nurodydama, kad ji apeliacinės instancijos teisme turėjo 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (reg. Nr. DOK-78879). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių (maksimali suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudarytų 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur x 1,3)) ir yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš ieškovės. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos nesusidarė, todėl jų atlyginimo klausimas valstybei taip pat nėra sprendžiamas ir plačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti ieškovės mažosios bendrijos „NT Lietuvoje“ apeliacinį skundą ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Terasita“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės mažosios bendrijos „NT Lietuvoje“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.