Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimos Ribokaitės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. D. ir atsakovų S. D., pagal įstatymą atstovaujančios atsakovus M. D. ir D. D., apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovams S. D., pagal įstatymą atstovaujančiai atsakovus M. D. ir D. D., dėl skolos priteisimo ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės vertinimu, pagal teismų praktiką lėšų pervedimas mokėjimo pavedimais nesudarius rašytinės sutarties pripažįstamas paskolos sutartiniais teisiniais santykiais. Be to, šalies nurodomas teisinis reiškiamo reikalavimo pagrindas nėra privalomas teismui, todėl teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, pats turi atlikti jų teisinį įvertinimą ir gali taikyti kitą ieškinio patenkinimo teisinį pagrindą ir tai nereikštų nei ieškinio pagrindo keitimo, nei byloje pareikštų reikalavimų peržengimo.

Taip pat paaiškino, kad krautuvą sūnus jai perdavė 2024 m. gruodžio mėnesį kaip dalinį skolos dengimą, krautuvo perdavimas įvyko tarp mamos ir sūnaus, todėl nebuvo įformintas raštu ir šio krautuvo perregistravimas negalimas. Kadangi krautuvas sūnaus mirties metu jam nebepriklausė, jis negalėjo įeiti į palikimo sudėtį, todėl prašo pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2108 dalį dėl krautuvo paveldėjimo. Nurodė, kad krautuvo vertė kreditorinio reikalavimo nemažina, nes yra patyrusi išlaidų pašarams, elektros energijai ir kt.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Priteisti ieškovei R. D. solidariai iš atsakovų S. D., D. D., M. D. 88 947,41 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (88 947,41 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 26 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo neviršijant atsakovų pagal 2025 m. balandžio 23 d. paveldimo turto apyrašą Nr. R7-145 paveldėto A. D., mirusio 2024 m. gruodžio 19 d., turto tikrosios vertės; kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovei R. D. iš atsakovų S. D., D. D., M. D. po 611,33 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), nes byloje nėra jokio rašytinio susitarimo, kuriame ieškovė būtų nurodžiusi, kad pinigai pervedami A. D. nuosavybėn kaip paskola, o A. D. būtų įsipareigojęs grąžinti ieškovei, kaip paskolos davėjai, pervestas pinigų sumas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870, 6.871 straipsniai). Nė viename iš mokėjimo pervedimų nenurodyta, kad tai paskola arba jos grąžinimas; mokėjimo pavedimų paskirtyse nurodoma, kad tai sąskaitos papildymas arba pinigų pervedimas. Iš A. D. ūkio balanso 2024 m. gruodžio 18 d. neapmokėtų skolų tiekėjams suvestinės, teismas nustatė, kad į balansą įrašyto turto vertė sudarė 79 160 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 14 919 24 Eur, iš jų skolos kredito įstaigoms – 834 Eur, skolos tiekėjams – 10 709 Eur, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 2 035 Eur, kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 341 Eur, o ieškovės nurodoma 113 225,45 Eur ar kitokio dydžio skola kaip kreditorinis reikalavimas į ūkio apskaitą neįtraukti. Atsakovai nuosekliai paaiškino, kad apie paskolos teisinius santykius nieko nežinojo, tačiau žinojo, kad A. D. ieškovės ūkio naudai atlikdavo įvairius darbus, remontavo techniką, todėl ieškovės atlikti mokėjimai buvo (galėjo būti) atlikti kitų, ne iš paskolinių teisinių santykių kilusių, susitarimų pagrindu (atlyginimas, kompensacija, užskaitymai, dovanojimas, neatlygintiniai mokėjimai ir pan.).

Teismas nustatė, kad ieškovės sūnus A. D. ir ieškovė turėjo įregistruotus savarankiškus ūkininkų ūkius. Byloje nėra ginčo dėl to, kad abu ūkiai vertėsi gyvulininkyste ir iki pat A. D. mirties abu ūkininkai ūkininkavo savo ūkiuose, tačiau turėjo abiem ūkiams bendrų poreikių ir interesų, abiejų ūkių veiklai, išlaikymui, priežiūrai bendrai ir atskirai buvo perkamos prekės (melžimo įranga, pašarų ruošimo technika, pašarai), paslaugos (technikos priežiūra, pastatų išlaikymas, elektros energija ir kt.). Abu ūkininkai tam skyrė savo žinias, darbą, naudojo tą pačią techniką, pastatus (fermą), žemę pašarų ruošimui, pinigines lėšas ir kitus resursus. Tai, teismo vertinimu, patvirtina, kad tarp artimųjų giminaičių ieškovės ir A. D. buvo susitarimas abu ūkininko ūkius valdyti ir išlaikyti naudojant bendrą darbą, pinigus, techniką ir kitus resursus, todėl labiausiai tikėtina, kad ieškovės A. D. nurodomu laikotarpiu pervesti 123 125,45 Eur ir pastarojo ieškovei pervesti 9 900 Eur buvo atlikti vykdant būtent aptarto turinio susitarimą, tai iš dalies patvirtina, kad dauguma mokėjimų atlikti apmokant už paslaugas, susijusias su ūkininkų ūkių pagrindine veikla (už galvijų ausų įsagus, gyvulių produkcijos kontrolę, pieno tyrimus, bulių spermą, sėklinimą, dyzeliną, šienapjovę, konsultavimo, transporto paslaugas, pašarinių žolių mišinių sėklą, apskaitos tvarkymą).

Teismas nurodė, kad A. D. mirties dieną ieškovė į A. D. sąskaitą (neskaitant jo ieškovei pervestų 9 900 Eur ir 24 278,04 Eur sumokėtų tiesiogiai tretiesiems asmenims už ūkininkų ūkiams suteiktas paslaugas (už galvijų ausų įsagus, gyvulių produkcijos kontrolę, pieno tyrimus, bulių spermą, sėklinimą dyzeliną, šienapjovę, konsultavimo, transporto paslaugas, pašarinių žolių mišinių sėklą, apskaitos tvarkymą), buvo pervedusi 88 947,41 Eur. Byloje nėra ginčo, kad šiuos pinigus A. D. realiai gavo. Teismas nusprendė, kad atsakovai neįrodė kitokio 88 947,41 Eur gavimo teisinio pagrindo ar įstatyminio pagrindo, nors galimą skolos likutį galėjo pagrįsti prieinamais įrodymais, t. y. ūkininko ūkio finansinės apskaitos dokumentais, banko sąskaitų išrašais ir pan.

Ieškovė apie reikalavimą palikimą priėmusiems įpėdiniams pareiškė 2025 m. kovo 14 d. nepraleidusi CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatyto termino. Teismas nusprendė, kad atsakovai, kaip palikimą pagal įstatymą priėmę įpėdiniai, turi pareigą minėtą pinigų sumą solidariai grąžinti ieškovei CK 6.237 straipsnio pagrindu, kuriame numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis, kurių šiuo atveju nenustatyta.

Teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 113 225,45 Eur skolos ir procesinių palūkanų solidaraus priteisimo iš atsakovų tenkinamas iš dalies – ieškovei iš atsakovų solidariai priteisiama 88 947,41 Eur skola ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą, o kita ieškinio dalis dėl 24 278,04 Eur priteisimo atmetama.

Teismas, pasisakydamas dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu, nustatė, kad krautuvą mirusysis A. D. įgijo pagal 2016 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DPN Nr. 056877, 2016 m. balandžio 26 d. perdavimo–priėmimo aktą ir jis jo vardu įregistruotas Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre (registracijos liudijimas Nr. K0513311, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), tapatumo Nr. 4236B118). Pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atsakovai, be kito turto, paveldėjo ir minėtą krautuvą, kuriam 2016 m. gegužės 24 d. įregistruotas įkeitimas Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad krautuvą 2024 m. gruodžio mėnesį jai sūnus pagal raštu neįformintą susitarimą perdavė kaip dalinį skolos dengimą. Taigi, ieškovė pripažįsta, kad ji neturėjo ir neturi jokio tarp šalių raštu sudaryto nuosavybės teisės įgijimą (perleidimą) patvirtinančio pagrindo, numatyto CK 4.47 straipsnyje, kuriam, atsižvelgiant į krautuvo 20 000 Eur vertę, yra privaloma rašytinė forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas nurodė, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas šiuo atveju savaime nedarytų sandorio negaliojančiu, tačiau atima teisę ieškovei remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, byloje nėra CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytas išimtinių aplinkybių netaikyti minėto draudimo, taip pat nėra tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie sudarytų pagrįstą pagrindą išvadai, jog krautuvo perleidimo sandoris buvo sudarytas. Aplinkybė, kad tebegalioja 2016 m. gegužės 24 d. įregistruotas krautuvo įkeitimas, tik sustiprina įsitikinimą, kad jokio šio daikto perleidimo be įkeitimo teisės turėtojo sutikimo neįvyko.

Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovės pozicija dėl krautuvo nenuosekli. Pirmiausia, 2025 m. rugpjūčio 29 d. atsiliepime į pakartotinę pretenziją ieškovė atsakovei, be kita ko, nurodė, kad „Mano žinioje ir valdyme nėra neteisėtai naudojamų S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų<...>, išskyrus krautuvą Schaffer 2336, kuris yra nurašytas iš A. D. ūkio apskaitos, o aš jį naudojau bendru sutarimu su A. D., kaip dalinį jo skolos man dengimą.“ Atsiliepime į ieškovės S. D. ieškinį Utenos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-298-839/2026 2025 m. lapkričio 26 d. atsakovė R. D. nurodė, kad krautuvą jai sūnus perdavė kaip dalinį skolos dengimą, bet, jei teismas vertintų, kad nėra duomenų, jog krautuvas jai perduotas kaip dalinis skolos dengimas, prašo prievolę grąžinti krautuvą laikyti pasibaigusia įskaitymu. Toks paaiškinimų turinys įrodo, kad ieškovė iki ginčų kilimo savęs nelaikė krautuvo savininke, nes kitu atveju netvirtintų apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kuris šiuo atveju net negalimas, nes reikalavimai nėra priešpriešiniai ir vienarūšiai (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Taigi, ieškovės paaiškinimai, kuriais remiamasi įrodinėjant krautuvo perleidimą, nenuoseklūs ir prieštaringi tarpusavyje ir su kitais įrodymais ir nepagrindžia įrodinėjamos aplinkybės, kad A. D. 2024 m. gruodžio mėnesį krautuvą ieškovei padovanojo ar perleido už neįvardintą skolos jai dalį.

Teismas nustatė, kad ieškovė ginčija paveldėjimo teisės pagal įstatymo liudijimo dalį dėl krautuvo paveldėjimo ne kaip asmuo, pretenduojantis į sūnaus palikimą, kurį nuginčijus ji galėtų minėtą turtą paveldėti, bet kaip, jos įsitikinimu, krautuvo savininkė, dėl to krautuvas A. D. mirties dieną jam nebepriklausė nuosavybės teise, todėl neįėjo į palikimo sudėtį, atitinkami ir atsakovai negalėjo jo paveldėti. Teismo vertinimu, tokiam reikalavimui CK 5.8 straipsnio nuostatos netaikytinos. Be to, ginčijamas liudijimas išduotas 2025 m. gegužės 14 d., ieškinys dėl jo dalies pripažinimo negaliojančiu pateiktas teismui 2026 m. sausio 22 d., t. y. nepraleidus vienerių metų termino.

Apeliaciniu skundu ieškovė R. D. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl 24 278,04 Eur dydžio skolos ir dalies paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu, bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje tenkinti; priteisti ieškovei iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Nors pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bent dalis 24 278,04 Eur sumokėtų A. D. vardu už įgytas paslaugas bei prekes, buvo panaudota ieškovės ūkio reikmėms, tačiau tokia išvada nepagrįsta įrodymais. Pagal buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus į ūkio sąnaudas gali būti įtrauktos tik faktiškai patirtos išlaidos ir tik tokio dydžio išlaidos, kurios buvo panaudotos konkretaus ūkio reikmėms. Atsakovai į bylą neteikė įrodymų, kad ieškovės už A. D. apmokėtos sąskaitos nebuvo įtrauktos į apskaitą ir 24 278,04 Eur suma nebuvo įtraukta į A. D. ūkio sąnaudas. Byloje nekilo ginčas dėl tos faktinės aplinkybės, kad visos sąskaitos už 24 278,04 Eur buvo išrašytos A. D. vardu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šios lėšos tretiesiems asmenims buvo pervestos apmokant A. D. vardu išrašytas sąskaitas už paslaugas bei prekes.

Atsakovai neteigė ir neįrodinėjo, kad dalis ginčo paslaugų ar prekių buvo panaudota ieškovės ūkio reikmėms. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad apmokėtos sąskaitos yra įtrauktos į A. D. ūkio apskaitą ir iš šių sąskaitų turinio buvo galimybė nustatyti kokiam skaičiui gyvulių buvo įverti ausų įsagai, kurio ūkio pieno tyrimai buvo atlikti, koks kiekis bulių spermos buvo įgytas, kurio ūkio apskaita buvo tvarkoma, kam buvo suteiktos telekomunikacijų paslaugos, kieno turtas buvo apdraustas ir pan. Tokius įrodymus atsakovai turėjo procesinę galimybę pateikti, tačiau tuo nepasinaudojo. Nesant tokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo spręsti, kad 24 278,04 Eur A. D. vardu įgytos paslaugos bei prekės buvo panaudoti abiejų ūkių reikmėms. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovė už A. D. vardu įgytas paslaugas bei prekes sumokėjo 24 278,04 Eur tretiesiems asmenims. Byloje nepateikta įrodymų, kad A. D. paslaugų ar prekių negavo arba gavo jų mažiau, arba dalis paslaugų ar prekių buvo suteikta / įgyta ieškovės naudai.

CK 6.50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Ieškovė, įvykdžiusi A. D. pinigines prievoles kreditoriams, perėmė šių kreditorių teises, t. y. teisę reikalauti apmokėti už suteiktas paslaugas ar įgytas prekes. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai nepagrindė, kodėl spęsdamas dėl 24 278,04 Eur priteisimo, nesivadovavo CK 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalimis.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad A. D., išvengęs pareigos pats atsiskaityti su kreditoriais, sutaupė ir praturtėjo 24 278,04 Eur. Toks sutaupymas įvyko ieškovės sąskaita, nes būtent ieškovė atsiskaitė su jo kreditoriais. Byloje nebuvo nustatyta, kad A. D. turėjo vienokį ar kitokį teisinį pagrindą reikalauti iš ieškovės 24 278,04 Eur kreditoriams įvykdymo.

Jeigu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės apmokėtos A. D. vardu išrašytos sąskaitos už prekes ir paslaugas, kurios buvo skirtos abiejų ūkių reikmėms, turėjo procesinę pareigą nustatyti konkrečias išlaidų dalis, skirtas kiekvieno iš ūkio poreikių tenkinimui arba pagal analogiją taikyti CK 6.975 straipsnio 1 dalį ir tada spręsti dėl A. D. ūkiui skirtų išlaidų dalies priteisimo iš atsakovų kaip įstatyminių įpėdinių.

Byloje pateiktas 2024 m. sausio 1 d. – 2024 m. gruodžio 31 d. A. D. ūkininko ūkio ilgalaikio turto žiniaraštis patvirtina, kad ginčo laikotarpiu A. D. krautuvo jau neturėjo. Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad krautuvas buvo ieškovei perduotas ir naudojamas ieškovės ūkio veikloje. Šią aplinkybę pripažino ir pati atsakovė S. D.. CK 6.436 straipsnio 3 dalies prasme ginčo krautuvo perdavimas laikytinas skolos padengimo sutarties sudarymu ir nuosavybės teisės į krautuvą perleidimu. Nei procesiniuose dokumentuose, nei duodama paaiškinimus teisme, atsakovė neteigė ir neįrodinėjo, kad 2025 m. kovo mėnesį atvykusi pasiimti daiktų, siekė paimti ir ginčo krautuvą, nors aiškiai pripažino, kad jai buvo žinoma šio krautuvo buvimo vieta. Tokie atsakovės konkliudentiniai veiksmai 2025 m. kovo pradžioje vienareikšmiškai patvirtino, kad ji suvokė, jog šio krautuvo nepaveldėjo. Pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumos tinkamai neįvertino.

Pirmosios instancijos teismo išvados, kad paveldėjimo teisės liudijimas dalyje dėl krautuvo nepripažintinas negaliojančiu, nes ieškovė nepateikė rašytinio sandorio dėl krautuvo perdavimo ir neatliko teisinės registracijos savo vardu, neatitinka CK 6.436 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimų ir nedaro ieškovės su sūnumi A. D. sudarytos dalinės skolos dengimo sutarties negaliojančia. Krautuvo nuosavybę ieškovė įgijo 2024 m. gruodžio pradžioje pagal dalies skolos dengimo sutartį nuo krautuvo perdavimo momento, todėl atsakovai negalėjo paveldėti šios žemės ūkio technikos po A. D. mirties (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo teisės liudijimas į krautuvą išduotas nepagrįstai, nes paveldimo turto masę sudaro turtas buvęs palikimo atsiradimo metu.

Aplinkybė, kad ieškovė, neturėdama teisinio išsilavinimo nenurodė, jog dalinės skolos dengimo sandoriu įgijo nuosavybės teisę į krautuvą, nesudarė pakankamo pagrindo pirmosios instancijos teismui vertinti, kad tuo metu ieškovė nelaikė savęs krautuvo savininke. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad įstatymas nereikalauja, jog sandorį sudarantys asmenys naudotų tikslius teisinius terminus, pavadindami sandoriu ir nustatydami jo sąlygas. Teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – teismo, o ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iki ginčo kilimo ieškovė nepripažino savęs krautuvo savininke, tačiau tokios išvados nemotyvavo.

Atsakovai S. D., pagal įstatymą atstovaujanti atsakovus M. D. ir D. D., apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovų priteista 88 947,41 Eur skolos, 5 procentų metinių (procesinių) palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų ir šioje sprendimo dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Tuo atveju, jei teismas netenkintų apeliantų prašymo panaikinti arba pakeisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl 88 947,41 Eur sumos (skolos), 5 procentų metinių (procesinių) palūkanų, po 611,33 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo, apeliantai prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš ieškovės atsakovams jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

Teismo sprendimu konstatuota ir įrodyta bei nėra ginčo dėl to, kad ieškovė neįrodė paskolos teisinių santykių tarp ieškovės ir A. D. egzistavimo. Priešingai, teismo sprendimu patvirtintos aplinkybės, kad ieškovę ir A. D. tarpusavyje atliktų banko mokėjimo pavedimų pagrindu siejo kiti nei paskolos teisiniai santykiai.

Priimtas teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovų ieškovei priteista 88 947,41 Eur ne paskolos teisinių santykių ir sutartinės civilinės atsakomybės teisės normų pagrindu, o CK 6.237 straipsnio pagrindu (t. y. nepagrįsto praturtėjimo arba turto gavimo instituto teisės normų pagrindu) yra akivaizdžiai siurprizinis, neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovai nesitikėjo, negalėjo tikėtis, o ir neturėjo jokios prievolės ar pareigos, ir net realios galimybės apsiginti nuo ieškovės nepareikšto reikalavimo dėl paskolos sutarties pagrindu skolos priteisimo CK 6.237 straipsnio pagrindu.

Net ir tuo atveju, jei teismo priimtas sprendimas nebūtų pripažintas (laikomas) siurpriziniu, jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas tik formaliai taikė CK 6.237 straipsnyje numatytą teisės normą. Teismas netyrė, nesiaiškino ir nevertino nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto teisės normų taikymo ypatumų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Teismui sprendime padarius išvadą dėl 6.237 straipsnio teisės normos taikymo ieškovės skolai priteisti, tačiau nenagrinėjus CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 6.242 straipsnio 3 dalies nustatytų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto teisės normų taikymo apribojimų ir išimčių, šie konkretūs nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto teisės normų taikymo ypatumai ir aspektai taip ir liko teismo netirti, nenagrinėti ir nevertinti, tai yra savarankiškas pagrindas teismo sprendimui panaikinti.

Kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota, joje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos. Nors teismas sprendime padarė išvadą dėl CK 6.237 straipsnio teisės normos taikymo ieškovės skolai priteisti, tačiau teismo sprendime liko apskritai netirtos ir nevertintos atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodytos faktinės aplinkybės, kad atsakovės sutuoktinis A. D. ypatingai daug laiko, asmeninių resursų, asmeninių pastangų ir sunkaus asmeninio fizinio darbo skirdavo ne tik savo ūkiui palaikyti ir vystyti, tačiau ir ieškovės ūkio poreikiams bei interesams tenkinti, nurodant, kad atsakovės sutuoktinis A. D. nuolatos, pastoviai, sistemingai dirbdavo ir remontuodavo ne tik savo, tačiau abiejų (t. y. ir ieškovės ūkininkės R. D.) ūkininkų ūkiams reikalingą žemės ūkio techniką ir žemės ūkio technikos padargus (priedus). Nurodomi ieškovės banko mokėjimai A. D. ir A. D. gautų lėšų panaudojimas nurodomiems tikslams niekaip neatspindi ir nepatvirtina ne tik ieškovės R. D. ir A. D. tarpusavio paskolos teisinių santykių, tačiau nepatvirtina ir nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju įrodinėtinų aplinkybių aktualios kasacinio teismo praktikos kontekste.

Teismo sprendimas ir jame esantys argumentai ir motyvai yra prieštaraujantys tarpusavyje (vienas kitam). Viena vertus, teismo sprendime nurodoma, kad tarp ieškovės R. D. ir A. D. nebuvo ir neegzistavo paskolos sutarties ir/ar bet kokių kitų sutartinių šalių tarpusavio teisinių santykių, kita vertus, tame pačiame teismo sprendime nurodoma, kad tarp artimųjų giminaičių ieškovės R. D. ir A. D. buvo susitarimas abu ūkininko ūkius valdyti ir išlaikyti naudojant bendrą darbą, pinigus, techniką ir kitus resursus, todėl, teismo vertinimu, labiausiai tikėtina, kad ieškovės A. D. nurodomu laikotarpiu pervesti 123 125,45 Eur ir pastarojo ieškovei pervesti 9 900 Eur buvo atlikti vykdant būtent aptarto turinio susitarimą. Be to, atsakovei S. D. niekada nebuvo ir nėra žinoma apie bet kokius, teismo vertinimu, buvusius ieškovės R. D. ir A. D. susitarimus, dėl kurių byloje taipogi nėra pateiktas nei vienas įrodymas.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas, palikti nepakeistą; priteisti ieškovei iš atsakovų 1 000 Eur už atsiliepimo i apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:

Ieškovė nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu neįrodinėjo paskolos teisinių santykių egzistavimo. Priešingai, ieškovė ieškinyje nurodė, kad galimai buvo susiklostę mišrūs teisiniai santykiai, turintys ir paskolos teisinių santykių požymių, kartu pažymėdama, kad tokia ieškovės nurodyta teisinių santykių kvalifikacija niekaip neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo. Teismo posėdžio metu ieškovė taip pat nurodė nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygas, nes banko sąskaitos patvirtina, kad A. D. praturtėjo ir sutaupė būtent ieškovės sąskaita.

Esant neginčytinai nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl pinigų perdavimo ir nesant duomenų apie teisėtą tokių lėšų gavimo pagrindą, pirmosios instancijos teismas pagristai nusprendė, kad atsakovai kaip A. D. įpėdiniai privalo šią pinigų sumą grąžinti. Apeliaciniame skunde nenurodytos nei faktinės aplinkybės, nei byloje surinkti įrodymai, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo išvadas.

Atstovaujami profesionalaus advokato, atsakovai turėjo visas procesines galimybes įvertinti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir kvalifikuotai pasirengti gynybai nuo pareikšto ieškinio reikalavimo dėl 113 225,45 Eur priteisimo, pvz. pateikti įrodymus, kokiu teisiniu pagrindu šios lėšos gautos. Atsakovų procesinis pasyvumas ar klaidingas įsivaizdavimas dėl teisinio ieškinio pagrindo nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra duomenų (atsakovai to net neįrodinėjo), kad jie kaip A. D. įpėdiniai turi teisėtą pagrindą turėti šias lėšas. Apeliaciniame skunde pripažįstama, kad jiems nežinomas joks susitarimas dėl ginčo perdavimo. Byloje nekilo ginčas dėl tos faktinės aplinkybės, kad ieškinio pareiškimo momentui 113 225,45 Eur nebuvo grąžinti. Spręsdamas dėl 88 947,41 Eur, pervestų tiesiogiai į A. D. sąskaitą, priteisimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovai neįrodė jokio 88 947,41 Eur gavimo teisinio pagrindo ar įstatyminio pagrindo, todėl pagrįstai nusprendė šias lėšas priteisti iš A. D. įpėdinių.

Atsakovai nepagristai teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos. Pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvavo dėl lėšų, pervestų tiesiogiai į A. D. sąskaitą priteisimo ir dėl lėšų, pervestų tretiesiems asmenims nepriteisimo. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai negali būti vertinami kaip prieštaringi.

Atsakovai atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės R. D. apeliacinį skundą ir priteisti iš ieškovės atsakovams jų patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:

Byloje yra įrodyta ir nėra ginčo dėl to, kad ieškovės R. D. ir A. D. nesiejo jokie paskolos teisiniai santykiai, kaip kad išimtinai paskolos teisinių santykių kontekste buvo įrodinėjama ieškovės. Taipogi byloje ieškovė nepateikė jokių rašytinių ar bet kokių kitų įrodymų dėl jos ir A. D. galimų santykių ir/ar susitarimų, kurių pagrindu ieškovė R. D. ir A. D. būtų sulygę ir sutarę, kad ieškovė turi teisę veikti A. D. vardu, turi teisę ir/ar pareigą apmokėti tretiesiems asmenims už A. D. suteiktas paslaugas ir prekes 24 278,04 Eur, o šis (A. D.) turi teisę ir/ar pareigą sugrąžinti ieškovei jos tretiesiems asmenims sumokėtas sumas. Būtent nurodomų faktinių bylos aplinkybių ir byloje (ne)esančių įrodymų kontekste, ieškovės reikalavimas atsakovams dėl 24 278,04 Eur priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovei nepateikus, nepaaiškinus ir neįrodžius nurodomų aplinkybių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ieškovės pozicija prieštarauja CPK 306 straipsnio 2 dalyje teisiniam reguliavimui, kuriame nurodoma, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Atsakovės S. D. sutuoktinis A. D. ypatingai daug laiko, asmeninių resursų, asmeninių pastangų ir sunkaus asmeninio fizinio darbo skirdavo ne tik savo ūkiui palaikyti ir vystyti, tačiau ir pačios ieškovės ūkio poreikiams bei interesams tenkinti. Ieškovės tretiesiems asmenims A. D. vardu už paslaugas ir prekes atlikti mokėjimai niekaip neatspindi ir nepatvirtina ieškovės ir A. D. tarpusavio atlygintinų santykių ir/ar atlygintinų susitarimų.

Teismas visiškai pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl 24 278,04 Eur priteisimo. Atsakovė S. D. yra patvirtinusi, kad jai, kaip A. D. sutuoktinei ir judviejų bendrų vaikų motinai, kartu pragyvenusiai su sutuoktiniu A. D. daugiau kaip aštuonerius bendro gyvenimo santuokoje metus niekada nebuvo ir nėra žinoma apie bet kokius mirusio vyro A. D. ir jo motinos ieškovės R. D. susitarimus dėl paskolos ar bet kokių kitų atlygintinių santykių.

Ieškovė netinkamai aiškina ir vertina įrodinėjimo pareigą ir įrodinėjimo naštos pasiskirstymą civiliniame procese. CPK 179 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Taigi, ne atsakovai ir ne teismas, o pirmiausia pati ieškovė, kaip teisinį (teisminį) ginčą iniciavusi šalis, turėjo procesinę pareigą įrodyti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, įrodyti kokia konkreti dalis ginčo paslaugų ar prekių buvo arba nebuvo panaudota pačios ieškovės R. D. ūkininkės ūkio reikmėms, nustatyti kokiam skaičiui gyvulių buvo įvertinti ausų įsagai, kurio ūkio pieno tyrimai buvo atlikti, koks kiekis bulių spermos buvo įgytas, kurio ūkio apskaita buvo tvarkoma, kam buvo suteiktos telekomunikacijų paslaugos, kieno turtas buvo apdraustas ir pan. Būtent ieškovė R. D. apskritai nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių jos reikalavimo teisę į atsakovus dėl 113 225,45 Eur priteisimo, nors ieškovė, o ne atsakovai, pirmiausia turi procesinę pareigą įrodyti ieškinio pagrindą ir dalyką, ieškinio reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą.

Atsakovams išsakant nuomonę dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų (ne)pagrįstumo šioje ieškovės apeliacinio skundo dalyje dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (dėl krautuvo paveldėjimo) pažymi tai, kad ieškovė nėra nuosekli savo pozicijoje ir jos pagrindime, ieškovės pozicija ir jos pagrindimas skiriasi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos procesų metu (t. y. skiriasi ieškovės argumentai ir motyvai, nurodomi ieškovės ieškinyje ir apeliaciniame skunde).

Ieškovės apeliaciniame skunde yra naujai nurodoma aplinkybė ir naujai dėstoma ieškovės pozicija, kad ji ir A. D. neva buvo sudarę CK 6.436 straipsnyje numatytą skolos padengimo sutartį, priešinga apeliaciniame skunde ieškovės naujai nurodomai aplinkybei ir naujai dėstomai pozicijai dėl krautuvo perleidimo CK 6.436 straipsnio skolos padengimo sutarties pagrindu, ieškovės ieškinyje. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės pozicija buvo ta, kad absoliučiai visi jos reikalavimai atsakovams (tame tarpe ir krautuvo perleidimas jai nuosavybės teise) buvo grindžiami ir įrodinėji išimtinai paskolos teisinių santykių su A. D. pagrindu, niekada neteigiant ir nenurodant, kad su A. D. buvo sudaryta CK 6.436 straipsnyje numatyta sutartis.

Atsižvelgiant į krautuvo vertę (20 000 Eur), tokiam sandoriui tarp šalių sudaryti visais atvejais privaloma rašytinė sandorio forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurios laikytasi nebuvo. Pagal atsakovų (šioje byloje) S. D. ir jos atstovaujamų nepilnamečių asmenų (vaikų) ieškinį ieškovei (šioje byloje) dėl S. D. ir jos nepilnamečiams vaikams priklausančio turto (turto vienetų) išreikalavimo iš svetimo neteisėto ieškovės valdymo (vindikacinis reikalavimas), Utenos apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-298-839/2026, 2026 m. kovo 30 d. dieną jau yra priimtas (dar neįsiteisėjęs) teismo sprendimas, kurio pagrindu ieškovė (šioje byloje) yra įpareigota sugrąžinti krautuvą atsakovams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

Ieškovė R. D. yra A. D., mirusio (duomenys neskelbtini), motina. Atsakovė S. D. – mirusiojo A. D. sutuoktinė, kurių (duomenys neskelbtini) sudarytoje santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus M. D. ir (duomenys neskelbtini) gimė sūnus D. D..

2025 m. balandžio 23 d. buvo sudarytas paveldimo turto, likusio po mirusiojo A. D. mirties, apyrašas Nr. R7-145, kuriame, be kito turto, įtrauktas krautuvas, kuriam 2016 m. gegužės 24 d. įregistruotas įkeitimas Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovai yra mirusiojo A. D. įstatyminiai įpėdiniai, priėmę jo palikimą pagal 2025 m. gegužės 14 d. Pergyvenusio sutuoktinio turto dalies nuosavybės teisės liudijimą Nr. 29/2025 ir 2025 m. gegužės 14 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2108. Atsakovė S. D. paveldėjo 1/4 dalį sutuoktinio turto dalį, kiti du atsakovai – po 3/8 dalis mirusiojo tėvo turto. Pagal Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atsakovai, be kito turto, paveldėjo krautuvą, kuriam 2016 m. gegužės 24 d. įregistruotas įkeitimas Nr. 20220160031267.

Ieškovė per paveldėjimo bylą tvarkančią notarę 2025 m. kovo 14 d. pranešimu pareiškė 265 193,49 Eur dydžio reikalavimą atsakovams. Šis reikalavimas buvo įtrauktas į paveldimo turto apyrašą Nr. R7-145 kaip palikėjo turto pasyvas.

Byloje nustatyta, kad nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2024 m. gruodžio 28 d. ieškovė iš savo sąskaitos Swedbank, AB banke mokėjimo pervedimais pervedė į A. D. sąskaitą pinigines lėšas įvairiomis sumomis sąskaitos papildymui ir A. D. vardu apmokėjo už paslaugas bei prekes tretiesiems asmenims. Bendra šių pavedimų suma sudaro 123 125,45 Eur. A. D. ieškovei yra pervedęs 9 900 Eur, todėl, ieškovės vertinimu, atsakovai, kaip A. D. palikimą priėmę įstatyminiai įpėdiniai, jai turi grąžinti 113 225,45 Eur pagal paskolos sutartį arba kitu teisiniu pagrindu, kurį teismas pats turi teisę nustatyti pagal byloje pripažintas įrodytomis faktines bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei solidariai iš atsakovų priteisė 88 947,41 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (88 947,41 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 26 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo neviršijant atsakovų pagal 2025 m. balandžio 23 d. paveldimo turto apyrašą Nr. R7-145 paveldėto A. D., mirusio (duomenys neskelbtini), turto tikrosios vertės; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu.

Dėl šio sprendimo paduoti tiek ieškovės, tiek atsakovų apeliaciniai skundai. Atsakovai, nesutikdami su skundžiamo sprendimo dalimi, nurodo, kad teismas priėmė siurprizinį jiems sprendimą, nes ieškinys pareikštas dėl paskolos teisinių santykių, o ne nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Ieškovė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria netenkintas jos reikalavimas priteisti 24 278,04 Eur skolą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad ji, įvykdžiusi A. D. pinigines prievoles kreditoriams, perėmė šių kreditorių teises, t. y. teisę reikalauti apmokėti už suteiktas paslaugas ar įgytas prekes. Taip pat ieškovė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2025 m. gegužės 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl krautuvo tuo pagrindu, kad ieškovė yra jo teisėta savininkė ir atsakovai krautuvo paveldėti negalėjo.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų, kai ieškinys pareikštas dėl paskolos teisinių santykių

Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą teismui pareiškiamame ieškinyje turi būti nurodyta, be kita ko, ieškovo atsakovui reiškiamas materialusis teisinis reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022).

Pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Faktinis ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, taip pat sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 12 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl paskolos priteisimo, kuriame suformuluotas prašymas priteisti iš atsakovų 113 225,45 Eur skolą iš paveldėto turto pagal 2025 m. balandžio 23 d. paveldimo turto apyrašą Nr. R7-145. Ieškiniu ieškovė įrodinėjo, kad tarp jos ir jos mirusio sūnaus A. D. buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė pervedinėjo atsakovui į jo banko sąskaitą pinigines lėšas nuo 2015 m. sausio 2 d. iki ieškovės sūnaus mirties (2024 m. gruodžio 19 d.). Taip pat nurodė, kad šiuo laikotarpiu ieškovė yra atlikusi pavedimus tretiesiems asmenims už sūnaus A. D. prievoles.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pakankamai aiškiai ir tiksliai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, taip nustatydama teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas: nurodė faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškia materialųjį teisinį reikalavimą priteisti iš atsakovų skolą, t. y. nurodė aplinkybes, susijusias su paskolos teisiniais santykiais. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, konstatavo, kad ieškovė neįrodė buvus tarp jos ir sūnaus paskolos teisiniams santykiams, tačiau dalį prašomos priteisti skolos nusprendė priteisti nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, nurodydamas, kad kvalifikavimas ir ginčo išsprendimas taikant CK 6.237 straipsnio nuostatas nebus siurprizinis sprendimas.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad paskolos sutarties sudarymas ir kito asmens nepagrįstas praturtėjimas įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes savo esme tai skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, jiems konstatuoti būtina įvertinti konkrečias atitinkamų teisės normų taikymo sąlygas, nustatyti šių sąlygų buvimą patvirtinančias aplinkybes. Bylose dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalykas yra aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo paskolą grąžinti, tačiau atsakovui nekyla pareiga įrodyti pinigų gavimo teisinį pagrindą. Bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą; ir kt.).

Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021).

Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktą).

Ieškovė ieškinyje nebuvo nurodžiusi, kad ji daugiau nei 10 metų be jokio teisinio pagrindo pervedinėjo savo sūnui A. D. pinigus ar jų nesiejo jokie teisiniai santykiai. Priešingai, ieškovė įrodinėjo, kad tarp jos ir sūnaus buvo žodinis susitarimas (sandoris) dėl paskolos, pagal kurį sūnus įsipareigojo gautus pinigus grąžinti dalimis pagal savo galimybes arba ieškovei pareikalavus. Taip pat nurodė, kad dalį paskolintų pinigų sūnus grąžino. Taigi, ieškovė savo reikalavimo negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad pinigus sūnui pervedė be teisinio pagrindo, todėl tokios aplinkybės nesudarė įrodinėjimo byloje dalyko ir teismui nekilo pareiga tokias aplinkybes tirti ir vertinti. Šiuo atveju ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikalauti pinigų kaip paskolos grąžinimo iš mirusio sūnaus įpėdinių, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti kito, ieškovės neįrodinėto teisių gynimo būdo – be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, nėra priskiriama vadinamųjų nedispozityviųjų bylų kategorijai, todėl teismas tokio pobūdžio bylose nėra įpareigotas būti aktyvus įrodinėjimo procese. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Dėl to konstatavęs, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrindo – tarp šalių egzistavusių paskolos teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas, nesant ieškinyje pareikšto reikalavimo grąžinti be teisinio pagrindo gautą turtą, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą, remdamasis ieškinyje nenurodytomis aplinkybėmis dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas, kuriuo teismas, ieškinį tenkinęs iš dalies, iš atsakovų ieškovei priteisė 88 947,41 Eur ne paskolos teisinių santykių ir sutartinės civilinės atsakomybės teisės normų pagrindu, o CK 6.237 straipsnio pagrindu (t. y. nepagrįsto praturtėjimo arba turto gavimo instituto teisės normų pagrindu) yra akivaizdžiai siurprizinis, neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovai nesitikėjo, negalėjo tikėtis, o ir neturėjo jokios prievolės ar pareigos, net realios galimybės apsiginti nuo ieškovės nepareikšto reikalavimo dėl paskolos sutarties pagrindu skolos priteisimo CK 6.237 straipsnio pagrindu. Net ir tuo atveju, jei teismo priimtas sprendimas nebūtų pripažintas (laikomas) siurpriziniu, jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas tik formaliai taikė CK 6.237 straipsnyje numatytą teisės normą.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovais, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl nepagrįsto praturtėjimo, todėl šiuo aspektu buvo priimtas siurprizinis sprendimas. Tačiau pats siurprizinio sprendimo priėmimo faktas nėra absoliutus sprendimo panaikinimo pagrindas ir savaime nereiškia neteisingo bylos išnagrinėjimo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad aptariamą pažeidimą būtina įvertinti CPK 329 straipsnio 1 dalies aspektu, t. y. ar šis proceso teisės normos pažeidimas yra toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-1075/2019; 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-381/2023, 46 punktas). Nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismas ieškinį iš dalies tenkino nepagrįsto praturtėjimo instituto normų pagrindu, tačiau šioje byloje taip pat įvertino ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, susijusias su paskolos teisiniais santykiais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovės pirmosios instancijos teisme įrodinėtų aplinkybių, susijusių su paskolos teisiniais santykiais.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 113 225,45 Eur skolą

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 14 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pritarti ieškovės vertinimui, jog atsakovai, kaip A. D. palikimą priėmę įstatyminiai įpėdiniai, jai turi grąžinti 113 225,45 Eur kaip suteiktą paskolą. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis (CPK 178 straipsnis), byloje nėra jokio rašytinio susitarimo, kuriame ieškovė būtų nurodžiusi, kad pinigai pervedami A. D. nuosavybėn kaip paskola, o A. D. būtų įsipareigojęs grąžinti ieškovei, kaip paskolos davėjai, pervestas pinigų sumas (CK 6.870, 6.871 straipsniai); nė vieno mokėjimo pervedimo paskirtyje nenurodyta, kad tai paskola arba jos grąžinimas; ieškovės į sūnaus sąskaitą atliktų mokėjimo pavedimų paskirtyse nurodoma, kad tai „sąskaitos papildymas“ arba atlikdavo pinigų pervedimus tretiesiems asmenims už paslaugas A. D. vardu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė buvusių paskolos teisinių santykių tarp jos ir sūnaus.

Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015).

Bylos duomenimis, ieškovė įvairiomis sumomis (pvz. 50 Eur, 100 Eur, 170 Eur, 200 Eur, 1 000 Eur, 1 500 Eur, didžiausia pervesta suma – 4 700 Eur 2022 m. gruodžio 23 d.) pinigus pervedinėjo į sūnaus sąskaitą paskirtyje nurodydama „sąskaitos papildymas“. Iš viso ieškovė nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2024 m. liepos 17 d. sūnui yra pervedusi 98 580 Eur, paskirtyje nurodydama „Sąskaitos papildymas“. Ieškovė, vykdydama jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, turėjo įrodyti, kad šie pinigai buvo perduoti kaip paskola ir kad šių pinigų gavėjas buvo įsipareigojęs pervestus pinigus grąžinti.

Pirmosios instancijos teismas iš šalių paaiškinimų nustatė, kad byloje nėra ginčo, nes abi šalys iš esmės nurodo vienodai, kad iki pat A. D. mirties abu ūkininkai ūkininkavo savo ūkiuose, tačiau turėjo abiem ūkiams bendrų poreikių ir interesų, abiejų ūkių veiklai, išlaikymui, priežiūrai bendrai ir atskirai buvo perkamos prekės (melžimo įranga, pašarų ruošimo technika, pašarai ), paslaugos (technikos priežiūra, pastatų išlaikymas, elektros energija ir kt.), abu ūkininkai tam skyrė savo žinias, darbą, naudojo tą pačią techniką, fermą, žemės sklypus, pinigines lėšas ir kitus resursus. Atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovės sūnus A. D. ypatingai daug laiko, asmeninių resursų, asmeninių pastangų ir sunkaus asmeninio fizinio darbo skirdavo ne tik savo ūkiui palaikyti ir vystyti, tačiau ir ieškovės ūkio poreikiams bei interesams tenkinti. Būtent dėl to, atsakovės S. D. manymu, ieškovės A. D. atlikti mokėjimai buvo tam tikros formos ieškovės teikiama parama (atlygis, atsiskaitymas, kompensacija) už sūnaus A. D. indėlį ir sunkų asmeninį A. D. fizinį darbą pačios ieškovės naudai, pačios ieškovės ūkininkės R. D. ūkio poreikiams ir interesams tenkinti. Taigi, ieškovę ir jos sūnų galėjo sieti kiti nei paskolos teisiniai santykiai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, paskolos teisinių santykių tarp ieškovės ir jos sūnaus buvimo ieškovė neįrodė. Todėl ieškinys šiuo pagrindu pagrįstai buvo netenkintas.

Pastebėtina, kad ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji ieškinį grindė tuo, kad tarp jos ir sūnaus buvo susiklostę mišrūs teisiniai santykiai, turintys ir paskolos teisinių santykių požymių, ir teismas į tai turėjo atsižvelgti. Tačiau be paskolos teisinių santykių ieškovė, dėstydama faktines bylos aplinkybes, kitoms sutartims būdingų kriterijų nenurodė ir jų nepagrindė. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad ieškovės sūnus jam pervedamus pinigus įgijo nepagrįstai, ieškovė apeliacinės instancijos teisme jau palaikė šią pirmosios instancijos teismo poziciją, taip apeliacinės instancijos teisme pripažindama, kad jos ir sūnaus nesiejo paskolos teisiniai santykiai.

Dėl ieškovės pervestų piniginių lėšų tretiesiems asmenims

Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo netenkinta ieškinio dalis dėl 24 278,04 Eur priteisimo, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ji už savo sūnų sumokėjo pinigines lėšas tretiesiems asmenims, o įvykdžiusi A. D. pinigines prievoles kreditoriams, perėmė šių kreditorių teises, t. y. teisę reikalauti sumokėti už suteiktas paslaugas ar įgytas prekes.

Byloje nustatyta, kad ieškovė iš savo sąskaitos 2015 m. liepos 10 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) Respublikiniam veterinarijos aprūpinimo centrui sumokėjo 23,01 Eur už naujus galvijų įsagus; 2015 m. rugpjūčio 7 d. sumokėjo 16,77 Eur akcinei bendrovei (toliau – AB) Lietuvos draudimui; 2016 m. sausio 21 d. sumokėjo 3,37 Eur UAB Respublikiniam veterinarijos aprūpinimo centrui už atgamintus ausų įsagus, 2016 m. rugpjūčio 25 d. sumokėjo 5,52 Eur UAB Respublikiniam veterinarijos aprūpinimo centrui už atgamintus ausų įsagus; 2017 m. rugpjūčio 1 d. sumokėjo 41,80 Eur UAB Respublikiniam veterinarijos aprūpinimo centrui už naujus įsagus galvijams; 2017 m. rugpjūčio 23 d. sumokėjo 150 Eur UAB „Narjanta“ už dyzeliną; 2017 m. spalio 24 d. sumokėjo 2 804,05 Eur UAB „Dotnuva Baltic“ už pašarinių žolių mišinių sėklą pagal sąskaitą faktūrą Nr. 016730; 2017 m. gruodžio 3 d. sumokėjo 86,77 Eur UAB Gyvulių produktyvumo kontrolei už gyvulinių produktų kontrolę; 2018 m. liepos 2 d. sumokėjo 36,91 Eur AB Lietuvos veislininkystei už bulių spermą; 2018 m. liepos 24 d. sumokėjo 225,06 Eur viešajai įstaigai Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai Utenos rajono biurui už apskaitos tvarkymą; 2018 m. rugsėjo 11 d. sumokėjo 10,05 Eur UAB „Pieno tyrimai“ pagal sąskaitą PTI Nr. 0035669; 2018 m. gruodžio 27 d. sumokėjo 38,34 Eur UAB „Litgenas Lietuvos Vokietijos“ už gyvulių sėklinimą; 2018 m. gruodžio 29 d. sumokėjo 69,03 Eur AB Lietuvos draudimui; 2019 m. sausio 16 d. sumokėjo 2,84 Eur UAB Respublikiniam veterinarijos aprūpinimo centrui už atgamintus galvijų ausų įsagus; 2019 m. kovo 14 d. sumokėjo 64,88 Eur UAB Gyvulių produktyvumo kontrolei už gyvulinių produktų kontrolę; 2019 m. gegužės 7 d. sumokėjo AB Lietuvos veislininkystei 267,41 Eur už bulių spermą; 2019 m. rugsėjo 2 d. sumokėjo 109,66 Eur AB Lietuvos draudimui; 2019 m. spalio 29 d. sumokėjo 520 Eur VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai pagal sąskaitas SUT Nr. 190574, 190706, 190951, 191013; 2019 m. gruodžio 29 d. sumokėjo 1 545,18 Eur UAB „Narjanta“ už dyzeliną; 2019 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 76,27 Eur AB Lietuvos draudimui; 2020 m. sausio 31 d. sumokėjo 4 074 Eur UAB Dotnuva Baltic pagal sąskaitas Nr. DPT000695 už šienapjovę; 2020 m. gegužės 28 d. sumokėjo 108 Eur valstybinei įmonei (toliau – VšĮ) Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai pagal sąskaitą SUT1915888; 2020 m. rugsėjo 21 d. sumokėjo 765,69 Eur UAB „Uginta“ už transporto paslaugas; 2020 m. gruodžio 11 d. sumokėjo 53 Eur UAB Respublikiniam veterinarijos centrui už galvijų įsagus; 2020 m. gruodžio 15 d. sumokėjo 224,70 Eur UAB „Pieno tyrimai“ už gyvulinių produktų kontrolę; 2020 m. gruodžio 28 d. sumokėjo 8,20 Eur UAB Respublikiniam veterinarijos centrui už atgamintus galvijų įsagus; 2020 m. gruodžio 29 d. sumokėjo 82,17 Eur AB Lietuvos draudimui; 2021 m. gruodžio 2 d. sumokėjo 700 Eur AB Lietuvos veislininkystei už bulių spermą; 2021 m. vasario 20 d. sumokėjo 142,53 Eur AB Lietuvos draudimui; 2021 m. vasario 20 d. sumokėjo 36,38 Eur AB Lietuvos draudimui; 2021 m. kovo 25 d. sumokėjo 784,65 Eur UAB „Sileta“ pagal išankstinę sąskaitą Nr. 210545 už siurbimo žarnas; 2021 m. balandžio 19 d. sumokėjo 93,14 Eur UAB „Pieno tyrimai“ už gyvulių produktyvumo kontroliavimą; 2021 m. gegužės 14 d. sumokėjo 300 Eur AB Lietuvos veislininkystei už spermą; 2021 m. spalio 19 d. sumokėjo 22,52 Eur UAB „WURTHLIETUVA“ pagal sąskaitą Nr. AAA2193574; 2021 m. spalio 9 d. sumokėjo 335,24 Eur AB Lietuvos veislininkystei už bulių spermą; 2021 m. gruodžio 29 d. sumokėjo 89,78 Eur AB Lietuvos draudimui; 2022 m. sausio 19 d. sumokėjo 15,40 Eur UAB Respublikiniam veterinarijos centrui už atgamintus įsagus galvijams; 2022 m. vasario 8 d. sumokėjo 38,40 Eur Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui; 2022 m. balandžio 6 d. sumokėjo 3 600 Eur UAB „Narjanta“ už dyzeliną; 2022 m. gegužės 9 d. sumokėjo 650 Eur UAB „Narjanta“ už dyzeliną; 2022 m. gegužės 17 d. sumokėjo 2 000 Eur UAB „Narjanta“ už dyzeliną; 2022 m. gegužės 31 d. sumokėjo 300 Eur AB Lietuvos veislininkystei už bulių spermą; 2023 m. kovo 22 d. sumokėjo 19,74 Eur UAB Respublikiniam veterinarijos aprūpinimo centrui už įsagų atgaminimą; 2023 m. kovo 29 d. sumokėjo 413,90 Eur AB Lietuvos veislininkystei už bulių spermą; 2023 m. birželio 6 d. sumokėjo 100 Eur UAB „Pieno tyrimai“ už gyvulinių produktyvumo kontroliavimą; 2023 m. liepos 3 d. sumokėjo 2 147,58 Eur UAB „Utendra“ pagal sąskaitą UTP Nr. 009157; 2024 m. sausio 18 d. sumokėjo 23,76 Eur UAB Respublikiniam veterinarijos aprūpinimo centrui už įsagų atgaminimą; 2024 m. sausio 31 d. sumokėjo 150 Eur UAB „Pieno tyrimai“ už gyvulinių produktyvumo kontrolę; 2024 m. gegužės 14 d. sumokėjo 100 Eur AB Lietuvos veislininkystei už bulių spermą; 2024 m. gegužės 16 d. sumokėjo 180 Eur UAB „Pieno tyrimai“ už gyvulinių produktyvumo kontrolę; 2024 m. birželio 3 d. sumokėjo 200 Eur AB Lietuvos veislininkystei už bulių spermą; 2024 m. rugpjūčio 27 d. sumokėjo 500 Eur Utenos kredito unijai už palūkanų dengimą; 2024 m. rugsėjo 30 d. sumokėjo 106,28 Eur UAB „Pieno tyrimai“ už gyvulinių produktyvumo kontrolę; 2024 m. spalio 23 d. sumokėjo 17,39 Eur Žemės ūkio paskolų garantijų fondui už palūkanas; 2024 m. gruodžio 28 d. sumokėjo 66,08 Eur UAB Tele2. Bendra sumokėta suma už A. D. tretiesiems asmenims yra 24 545,45 Eur (pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad tretiesiems asmenims pervesta suma sudaro 24 278,04 Eur). Visuose mokėjimo nurodymuose ieškovė mokėjimo paskirtyje nurodė, kad moka A. D..

Kaip pagrįstai ieškovė nurodo, ji, įvykdžiusi A. D. pinigines prievoles kreditoriams, perėmė šių kreditorių teises, t. y. teisę reikalauti sumokėti už suteiktas paslaugas ar įgytas prekes. Nors byloje nėra pateikta duomenų apie ieškovės ir jos sūnaus susitarimus, kad ji mokės už jį tretiesiems asmenims, tačiau CK 6.50 straipsnyje reglamentuota trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Tokiu atveju, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad visuose ieškovės atliktuose pavedimuose yra nurodyta, kad mokėjimas atliekamas už A. D.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė būtent CK 6.50 straipsnyje reglamentuoti teisiniai santykiai, todėl yra pagrindas ieškovei priteisti pinigines lėšas, kurios buvo sumokėtos už A. D. tretiesiems asmenims. Byloje tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad A. D. ieškovei grąžino 9 900 Eur. Atsižvelgiant į tai, ieškovei priteistina suma mažintina iki 14 645,45 Eur (24 545,45 Eur – 9 900 Eur).

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovais, kad ieškovė apeliacinį skundą grindžia naujomis aplinkybėmis dėl skolos priteisimo CK 6.50 straipsnio pagrindu, kuriomis negrindė ieškinyje prašomų priteisti sumų, sumokėtų tretiesiems asmenims. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji paskolino sūnui pinigines lėšas pervesdama pinigus tretiesiems asmenims, ir prašė šias sumas priteisti iš paveldėtojų, nes jos miręs sūnus šių piniginių lėšų ieškovei negrąžino. Kaip minėta, teisinis ginčo santykių kvalifikavimas – teismo pareiga. Ieškovės nurodytoms aplinkybėms taikytinos CK 6.50 straipsnyje nuostatos. Todėl vien tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šia nuostata, nereiškia, kad ieškovės pozicija prieštarauja CPK 306 straipsnio 2 dalyje teisiniam reguliavimui, kuriame nurodoma, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu

Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2025 m. gegužės 14 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 2108, dalį dėl krautuvo. Pasak ieškovės, krautuvą 2024 m. gruodžio mėnesį jai sūnus pagal raštu neįformintą susitarimą perdavė kaip dalinį skolos dengimą. Ieškovės teigimu, sūnus jo mirties dieną nebuvo krautuvo savininkas, todėl krautuvas negalėjo patekti į palikimo sudėtį, o atsakovai negalėjo paveldėti palikėjui mirties dieną nepriklausiusio turto (CK 5.1 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškovės argumento, kad tarp jos ir A. D. buvo sudarytas sandoris dėl krautuvo perleidimo, nurodė, jog tokio sandorio sudarymas iš esmės yra grindžiamas tik ieškovės žodiniais paaiškinimais, duomenų apie rašytinio sandorio sudarymą nėra, duomenų apie inicijuotus ar atliktus krautuvo registracijos pasikeitimus nėra. Pagal pateiktą Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą krautuvas nuosavybės teise priklauso atsakovei ir jos bei mirusiojo nepilnamečiams vaikams. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė, nurodydamas, kad ieškovės paaiškinimai, kuriais remiamasi įrodinėdama krautuvo perleidimą, nenuoseklūs ir prieštaringi tarpusavyje, tiek ir su kitais įrodymais ir nepagrindžia įrodinėjamos aplinkybės, kad A. D. 2024 m. gruodžio mėnesį krautuvą ieškovei padovanojo ar perleido už neįvardintą skolos jai dalį.

Apeliaciniame skunde ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino į bylą pateikto 2024 m. sausio 1 d. – 2024 m. gruodžio 31 d. A. D. ūkininko ūkio ilgalaikio turto žiniaraščio, kuris patvirtina, kad ginčo laikotarpiu A. D. krautuvo jau neturėjo. Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad 2025 m. rugpjūčio 29 d. atsiliepime į pakartotinę pretenziją ieškovė nurodė, kad: „Mano žinioje ir valdyme nėra neteisėtai naudojamų S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų<...>, išskyrus krautuvą Schaffer 2336, kuris yra nurašytas iš A. D. ūkio apskaitos, o aš jį naudojau bendru sutarimu su A. D., kaip dalinį jo skolos man dengimą.“ Ieškovei nurodžius, kad krautuvas buvo nurašytas iš A. D. ūkio apskaitos, darytina išvada, kad būtent dėl šios priežasties nėra įtrauktas į 2024 m. A. D. ūkininko ūkio ilgalaikio turto žiniaraštį. Kita vertus, vien dėl to, kad krautuvas nurašytas iš A. D. ūkio, nereiškia, kad jis buvo perduotas už skolas ieškovei.

CK 6.436 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, kreditoriui nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, skolos padengimo sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklės. Asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo pareigos. Skolos padengimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kai turtas perduodamas kreditoriui (CK 6.346 straipsnio 3 dalis).

Sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis) nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (1 dalis) bei sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ieškovės nurodomas sandoris yra 20 000 Eur vertės, kuriam įstatymas numato privalomą rašytinę formą (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovė su sūnumi nesudarė rašytinės formos sandorio. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepagrindė, kokioms skoloms padengti buvo perleistas jai krautuvas. Taip pat nustatyta, kad 2016 m. gegužės 24 d. įregistruotas krautuvo įkeitimas, ir, kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, tai tik sustiprina įsitikinimą, kad jokio šio daikto perleidimo be įkeitimo teisės turėtojo sutikimo neįvyko. Kadangi pagal pateiktą Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą krautuvas nuosavybės teise priklauso atsakovei ir jos bei mirusiojo nepilnamečiams vaikams, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog krautuvas jai buvo perleistas. Ieškovei nepagrindus, kad krautuvo atsakovai negalėjo paveldėti, nėra pagrindo daryti išvadą, kad krautuvas negalėjo būti įtrauktas į paveldimo turto masę po A. D. mirties.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nepagrįsto praturtėjimo neatitiko ieškovės įrodinėto faktinio ieškinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti ieškinį jame nenurodytu faktiniu pagrindu, pažeidė šalių dispozityvumo, rungimosi civiliniame procese principus (CPK 12, 13 straipsniai), priėmė siurprizinį sprendimą ir dėl to nepagrįstai ieškovei iš atsakovų priteisė 88 947,41 Eur. Taip pat teismas nepagrįstai netenkino ieškovės ieškinio dalies dėl 14 645,45 Eur skolos priteisimo CK 6.50 straipsnio pagrindu, ieškovei įrodžius, kad mokėjimo pavedimais už savo sūnų ji buvo padengusi sūnaus prievoles tretiesiems asmenims ir įgijo teisę reikalauti šių piniginių lėšų iš sūnaus paveldėtojų. Tačiau teismas, nuspręsdamas netenkinti ieškinio dalies dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu, tinkamai ir visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, pagrįstai netenkino šios ieškinio dalies. Tai sudaro pagrindą iš dalies tenkinti ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus ir skundžiamą sprendimą pakeisti ieškovei iš atsakovų priteistiną sumą sumažinant nuo 88 947,41 Eur iki 14 645,45 Eur, o likusi sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pakeitus pirmosios instancijos sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Bendra ieškinio suma yra 133 225,45 Eur. Ieškinys patenkintas 10,99 proc. (14 645,45 Eur x 100 / 133 225,45 Eur), o ieškinys atmestas 89,01 proc.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2 410 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovai turėjo 1 720 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovų priteisiama 264,86 Eur (2 410 x 10,99 proc.), o atsakovams iš ieškovės 1 530,97 Eur (1 720 Eur x 89,01 proc.). Įskaičius šalių priešpriešinius reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų, atsakovams iš ieškovės priteisiamos 1 266,11 Eur (1 530,97 Eur – 264,86 Eur) bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Ieškovės apeliaciniu skundu ginčijama suma sudaro 44 278 Eur. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 890 Eur žyminio mokesčio ir 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų, iš viso 1 890 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovei iš atsakovų buvo priteista 14 645,45 Eur. Taigi, ieškovės apeliacinis skundas buvo tenkintas 33,08 proc. Ieškovei priteisiama 625,21 Eur (1 890 Eur x 33,08 proc.) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovai pateikė duomenis apie jų patirtas 900 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl atsakovams priteisiama 602,28 Eur (900 Eur x 66,92 proc.).

Atsakovai apeliaciniu skundu ginčijo 88 947,41 Eur sprendimu priteistą skolą, o kitą sprendimo dalį prašė palikti nepakeistą. Atsakovai apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 559 Eur žyminio mokesčio ir 1 400 Eur teisinės pagalbos išlaidų, viso 2 959 Eur. Atsakovų apeliacinis skundas tenkintas 83,54 proc., todėl atsakovams priteisiama 2 471,95 Eur (2 959 Eur x 83,54 proc.). Ieškovė už atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovei priteisiama 164,60 Eur (1 000 Eur x 16,46 proc.).

Bendra ieškovei iš atsakovų priteistina suma sudaro 789,81 Eur (625,21 + 164,60). Bendra atsakovams iš ieškovės priteistina suma sudaro 3 074,23 Eur (602,28 + 2 471,95). Įskaičius šalių priešpriešinius reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų, atsakovams iš ieškovės priteisiamos 2 284,42Eur (3 074,23 Eur – 789,81 Eur) bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 14 645,45 Eur (keturiolika tūkstančių šešis šimtus keturiasdešimt penkis eurus 45 ct) skolos, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (14 645,45 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. sausio 26 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, neviršijant atsakovų pagal 2025 m. balandžio 23 d. Paveldimo turto apyrašą Nr. R7-145 paveldėto A. D., mirusio (duomenys neskelbtini), turto tikrosios vertės.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovams S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 266,11 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt šešis eurus 11 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.“

Priteisti atsakovams S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 284,42 Eur (du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 42 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.