Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens G. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Nord Profil“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys – G. L., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Taurus fondas“, uždaroji akcinė bendrovė „4 asset management“.

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Nord Profil“ iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Pajūrio administratoriai“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Teismo nutartis įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 21 d. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pareiškėja likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Nord Profil“ nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad bendrovės bankrotą sukėlė suinteresuotas asmuo G. L. (toliau – ir suinteresuotas asmuo). Pareiškime nurodoma, kad 2024 m. kovo 15 d. buvęs bendrovės vadovas G. L. su bendrove sudarė paskolos sutartį dėl 695 000 Eur paskolos suteikimo grynaisiais pinigais. Paskolos grąžinimo terminas 2030 m. sausio 1 d. Paskolos suteikimas įformintas 2024 m. kovo 15 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 03/15-03. Nepaisant paskolos sutarties sudarymo datos, nustatyta, kad faktiškai piniginės lėšos sudaro per ilgą laiką bendrovės kasoje sukauptas ir iš jos skirtingomis dalimis vadovo pasiskolintas bendrovės lėšas. Iškėlus bankroto bylą, bendrovės padalinių grynųjų pinigų kasose turėjo būti 33 743,30 Eur, tačiau šių lėšų buvęs vadovas nemokumo administratorei neperdavė. Iš viso suinteresuotas asmuo pasiskolino bei negrąžino 728 743,30 Eur (695 000 Eur + 33 743,30 Eur). Bendrovės debitorė UAB „Baltic drains“, kurios skola bendrovei sudarė 513 215,06 Eur, bankrutavo ir buvo išregistruota 2024 m. rugsėjo 24 d. Antstolis Ramūnas Kamarauskas 2024 m. rugsėjo 26 d. bendrovės hipotekos kreditoriams paskirstė bendrovės lėšas, gautas už parduotą nekilnojamąjį turtą (pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), iš viso 1 340 000 Eur. Iki 2024 m. rugsėjo 26 d. bendrovė turėjo turto už 4 205 527,06 Eur, o pardavus dalį turto, bendrovės turtas sumažėjo iki 2 352 312 Eur. 2024 m. lapkričio 21 d. bendrovės balanso duomenimis, ji turėjo turto už 2 352 312 Eur, kurio dalį sudarė vadovo pasiskolinti 695 000 Eur (debitorinė skola), o įsipareigojimai sudarė 2 068 291 Eur. Įvertinus tai, kad vykdymo procese buvo realizuotas bendrovės ilgalaikis turtas, o bendrovės bankrutavusios ir vėliau išregistruotos debitorės UAB „Baltic drains“ įsipareigojimas išnyko, darytina išvada, jog bendrovė tapo nemokia vėliausiai 2024 m. rugsėjo 26 d., kuomet paskirsčius už parduotą turtą gautas lėšas, jos įsipareigojimai viršijo turimą turtą. Paskolos bendrovės vadovui suteikimas prisidėjo prie to, kad bendrovė tapo nemokia. Aptariamas sandoris nesusijęs su bendrovės veikla ir jos komerciniais interesais, buvo neįprastas jos veiklai, kadangi pagrindinė veikla buvo prekyba statybinėmis medžiagomis ir įranga. Paskolos suma nebuvo mokama dalimis, nebuvo mokamos palūkanos, todėl toks sandoris ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas bendrovei. Bendrovės vadovas negalėjo nežinoti, kad toks sandoris nepakenks bendrovės finansinei būklei ir galimybei atsiskaityti su kreditoriais, todėl sandorio sudarymas laikytinas sąmoningu bendrovės blogu valdymu. Suinteresuoti asmenys (kreditoriai) Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), UAB „Taurus fondas“ ir UAB „4 asset management“ prašė pareiškimą tenkinti.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 25 d. nutartimi pripažino LUAB „Nord Profil“ bankrotą tyčiniu, nustatė, kad už tyčinį bankrotą yra atsakingas suinteresuotas asmuo G. L. ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. lapkričio 21 d. bendrovės balanso duomenimis, bendrovė turėjo turto už 2 352 312 Eur (695 000 Eur finansinis turtas (paskola), t. y. vadovo debitorinė skola pagal paskolos sutartį), o įsipareigojimai buvo 2 068 291 Eur. Iš bendrovės 2022 metų balanso teismas nustatė, kad jos balansinis turtas buvo 6 532 458 Eur, o mokėtinos sumos – 3 925 805 Eur. Bendrovės turtą sudarė: ilgalaikis turtas – 612 819 Eur; trumpalaikis turtas – 5 892 267 Eur (atsargos – 3 837 821 Eur; per vienerius metus gautinos sumos – 1 736 333 Eur; kitos gautinos sumos – 289 216 Eur; pinigai – 318 113 Eur). Taigi, didžiąją dalį turto sudarė trumpalaikis turtas.

Teismas padarė išvadą, kad bendrovė nemokia tapo 2022 metais, o teisiškai reikšmingomis laikė šias aplinkybes: 1) nors bendrovės debitorės UAB „Baltic drains“ bankroto byla ne teismo tvarka pradėta 2022 metais, 2022 m. gruodžio 22 d. kreditorių susirinkimo protokolas patvirtina, kad UAB „Nord Profil“ balsavo „Už“ bankroto proceso ne teismo tvarka pradėjimą UAB „Baltic drains“, todėl G. L. 2022 m. gruodžio mėnesį buvo žinoma apie bendrovės skolininkės UAB „Baltic drains“ nemokumą ir tai, jog 513 215,60 Eur skolos susigrąžinimas visa apimtimi negalimas; 2) sudarant 2022 metų balansą nebuvo įvertintas gautinos sumos iš UAB „Baltic drains“ nuvertėjimas, nebuvo pripažintas nuostolis dėl vertės sumažėjimo, nors tokį reikalavimą imperatyviai numato juridinių asmenų gautinų sumų apskaitą reglamentuojantis 18-asis verslo apskaitos standartas „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“; 3) analogišką taisyklę dėl būtinumo metų pabaigoje inventorizuoti, įvertinti (esant poreikiui nuvertinti) gautinas sumas nustatė ir bendrovės apskaitos politika, tačiau 2022 metų pabaigoje beviltiška pripažinta ir nurašyta tik 4 718 Eur gautina suma; 4) 2023 m. gegužės 31 d. nepriklausomo auditoriaus išvadoje nustatyta, kad bendrovės balanse yra apskaitomos sumos, gautinos iš bendrovių, kurios yra bankrutuojančios arba nevykdančios veiklos (701 000 Eur) bei kitos abejotinos reikalavimo teisės į atskaitingą asmenį (279 000 Eur) ir pirkėjus (373 000 Eur). Iš viso auditorius suskaičiavo 1,353 mln. Eur beviltiškų arba abejotinai gautinų sumų, kuriomis turėjo būti sumažintas UAB „Nord Profil“ turtas. Dėl to bendrovėje jau nuo 2022 m. gruodžio 31 d. galimai buvo apskaityta 1,353 mln. Eur daugiau turto, negu turėjo būti apskaityta; 5) į 2022 metų balansą buvo įtraukta atsargų už 3 837 821 Eur, tačiau iškėlus bendrovei bankroto bylą, nemokumo administratorei buvęs vadovas pateikė 2024 m. lapkričio 21 d. balansą, į kurį įtraukta atsargų už 1 083 420 Eur, nors nemokumo administratorės atstovas 2026 m. kovo 5 d. teismo posėdžio žodinio proceso tvarka metu patvirtino, kad nemokumo administratorei neperduotas apie 1 mln. Eur vertės turtas.

Teismo vertinimu, nors paskolos sutartis sudaryta 2024 m. kovo 15 d., faktiškai piniginės lėšos sudaro per ilgą laiką bendrovės kasoje sukauptas ir iš jos vadovo skirtingomis dalimis pasiskolintas bendrovės lėšas. Tai patvirtina ir pačios paskolos sutarties 1.2 papunktis, kuriame numatyta, kad paskolos suma buvo perduota vadovui iki paskolos sutarties sudarymo, todėl akivaizdu, jog sutartis buvo sudaryta pagrįsti vadovo de facto (faktiškai; iš tikrųjų) pasiimtas lėšas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju paskolos sutartis sudaryta nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnyje numatytos notarinės formos. Taip pat pažymėjo, kad bendrovės įstatų 7.2 papunktyje įtvirtinta, jog bendrovės vadovas, prieš priimdamas sprendimus dėl visų sandorių, kurių suma didesnė kaip 20 000 Eur, skaičiuojama atskirai kiekvienai sandorio rūšiai, turi gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą. Visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas nepanaikina vadovo atsakomybės už priimtus sprendimus. Bendrovėje buvo du akcininkai – E. L., turintis 40 procentų bendrovės akcijų, ir A. N., turintis 60 procentų bendrovė akcijų.

Teismas nurodė, kad teismo posėdžio žodinio proceso tvarka metu liudytojais buvo apklausti abu bendrovės akcininkai. A. N. parodė, kad jis, kaip akcininkas, 2021 ir 2022 metais gavo dividendus, tvirtino bendrovės finansines ataskaitas, tačiau apie vadovui suteiktą paskolą nieko nežinojo, apie ją sužinojo tik iškėlus bendrovei bankroto bylą. Liudytojas E. L. parodė, kad bendrovės veikloje beveik nedalyvavo, nežino, kaip G. L. tapo bendrovės vadovu, dėl paskolos suteikimo G. L. nesprendė, apie bendrovės finansinę padėtį informaciją gaudavo žodžiu, susirinkimuose nedalyvaudavo. Apie paskolą sužinojo tik bendrovei iškėlus bankroto bylą. Iš aptartų liudytojų parodymų teismas padarė išvadą, kad paskolos sandoris buvo sudarytas negavus akcininkų pritarimo.

Teismo vertinimu, paskolos suteikimo sandoris neatitiko bendrovės interesų. Bendrovės įstatuose kaip vienas iš tikslų nurodomas pelno siekimas. Bendrovės veikla buvo prekyba statybinėmis medžiagomis ir įranga. Taigi, paskolos suteikimas bendrovės vadovui yra neįprastas bendrovės veiklai ir su ja nesusijęs. Be to, sutartyje nustatytas nepagrįstai ilgas paskolos grąžinimo terminas (iki 2030 m. sausio 1 d.), neadekvačiai mažas palūkanų dydis (1 procento metinės palūkanos), paskola suteikta be užtikrinimo priemonių ir be galimybės nutraukti sutartį. Teismas pritarė nemokumo administratorės ir kreditorių pozicijai, kad paskolos sutartis sudaryta galimai net neketinant grąžinti paskolos sumos.

Teismas padarė išvadą, kad paskolos sutartis yra nuostolinga ir ekonomiškai nenaudinga juridiniam asmeniui, tai atitinka tyčinio bankroto požymį, numatytą Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Teismas taip pat nusprendė, kad kasos 33 743,30 Eur lėšų neperdavimas nemokumo administratorei, buhalterinėje apskaitoje nesant duomenų apie jų panaudojimą bei buvusiam vadovui nepagrindžiant, jog jos panaudotos bendrovės interesais, pažeidė tiek nemokios bendrovės, tiek ir jos kreditorių interesus. Bendrovė 2022 metais tapo faktiškai nemokia. Tai, kad bendrovė buvo nemokumo būklėje, geriausiai buvo (turėjo būti) žinoma bendrovės vadovo pareigas einančiam asmeniui. Ekonomiškai nenaudinga paskolos sutartis buvo sudaryta bei piniginės lėšos negrąžintos bendrovei jau esant faktiškai nemokiai. Iš viso pasiskolintų bei negrąžintų bendrovės piniginių lėšų suma – 728 743,30 Eur (695 000 Eur + 33 743,30 Eur). Bendra teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 1 953 046,24 Eur, todėl buvusio vadovo negrąžinta 728 743,30 Eur suma laikytina reikšmingai pabloginusia ir taip nemokios bendrovės turtinę padėtį, nes šia suma būtų galima atsiskaityti su didele dalimi kreditorių.

Teismo nuomone, anksčiau nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia netinkamai vestą bendrovės turto apskaitą, Juridinių asmenų registrui teiktus tikrovės neatitinkančius duomenis. Vadovo veiksmais sąmoningai buvo siekiama viešai pateikti geresnę bendrovės finansinę situaciją bei perspektyvas nei ji buvo, ignoruojant auditoriaus išvadas, VMI pastabas. Todėl egzistuoja pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu (dėl apgaulingai ar aplaidžiai tvarkytos buhalterinės apskaitos).

Teismo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, tai iš esmės pažeidė bendrovės kreditorių teises. Bendrovės vadovas, matydamas bendrovės nemokumą, ėmėsi spręsti ne bendrovės mokumo klausimus, bet siekti užsitikrinti asmeninius finansinius interesus. Toks vadovo elgesys pripažintinas sąmoningai blogu bendrovės valdymu, netinkamu fiduciarinių pareigų vykdymu, nes vadovas, sudarydamas ekonomiškai nenaudingą sandorį bei pasisavindamas bendrovės pinigines lėšas turėjo suprasti, kad tuo pažeidžiami bendrovės ir jos kreditorių interesai.

Teismas, nustatęs, kad buvęs bendrovės vadovas atsakingas už tyčinį bankrotą, pažymėjo, jog buvę bendrovės akcininkai remiasi tuo, jog nežinojo apie realią bendrovės finansinę padėtį, vadovui suteiktą paskolą, atsargų likučius. Byloje nėra šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, todėl buvę akcininkai nėra pripažįstami atsakingais už bendrovės tyčinį bankrotą.

Suinteresuotas asmuo G. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl LUAB „Nord Profil“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nes rėmėsi vien deklaratyviomis prielaidomis. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes nemokumo administratorė nurodė, kad bendrovė tapo nemokia vėliausiai 2024 m. rugsėjo 26 d., kai antstolis paskirstė 1 340 000 Eur hipotekos kreditoriams, o bendrovės turtas atitinkamai sumažėjo. Teismas, neatsižvelgdamas į nemokumo administratorės išvadas, nepagristai rėmėsi atskirų kreditorių prielaidomis dėl bendrovės nemokumo momento 2022 metais. Teismas pažeidė apelianto teisę į teisminę gynybą, nes jam teko atsakyti už laikotarpį ir aplinkybes, kurių pareiškėja (nemokumo administratorė) nekvestionavo. Apskųstoje nutartyje nėra nustatyta: kokie konkrečiai 2022 metais buvo bendrovės pradelsti įsipareigojimai; kokia buvo jų apimtis; kurių konkrečiai kreditorių atžvilgiu prievolės nebuvo vykdomos; nuo kada prievolės buvo nevykdomos; ar egzistavo ilgalaikis bendrovės mokumo sutrikimas. Teismas nenustatė, kad net ir hipotetiškai sumažinus bendrovės turto vertę 1,353 mln. Eur, bendrovės įsipareigojimai būtų viršiję jos turto vertę. Net ir atėmus minėtą sumą iš bendrovės turto 2022 metais (6 532 458 Eur), bendrovės įsipareigojimai (3 925 805 Eur) neviršijo turimo turto.

Vien tai, kad 2022 m. gruodžio mėnesį bendrovės debitorei UAB „Baltic drains“ buvo pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka, ar tai, jog bendrovėje jau nuo 2022 m. gruodžio 31 d. galimai buvo apskaityta 1,353 mln. Eur daugiau turto, negu turėjo būti apskaityta, automatiškai nereiškia, jog dėl to bendrovė tapo nemokia. Ne laiku atliktas debitorinių skolų vertės sumažėjimas buhalteriniuose registruose pats savaime nesukelia bendrovės nemokumo, nes apskaitos netikslumas tik atspindi jau įvykusį faktą (trečiojo asmens neatsiskaitymą), tačiau nekuria naujų bendrovės įsipareigojimų ir tiesiogiai nepablogina jos realios finansinės padėties. Teismas dėl to iš esmės nepateikė motyvų ir neaptarė įrodymų, kaip tai nulėmė bendrovės nemokumą dar 2022 metais.

Teismas visiškai neanalizavo bendrovės 2022 metų įprastai vykdytos veiklos ir jos pasiektų rezultatų, nors pagal suformuotą teismų praktiką juridinio asmens nemokumas negali būti nustatomas vien formaliai vertinant atskirus balanso straipsnius. Nutartyje neatlikta bendrovės pinigų srautų analizė, nėra duomenų apie nevykdytus mokėjimus kreditoriams, įrodymų apie ilgalaikį atsiskaitymų sutrikimą, duomenų apie konkrečius neįvykdytus įsipareigojimus jų vykdymo terminais, neatlikta ir analizės, ar bendrovė vykdė įprastinę veiklą ir kita. Priešingai, byloje nustatyta, kad bendrovės 2022 metų pardavimo pajamos buvo 13 900 005 Eur, taigi, bendrovė veikė pelningai. Šios aplinkybės objektyviai paneigia teismo deklaratyvią išvadą apie tariamą bendrovės nemokumą dar 2022 metais. Vien aplinkybė, kad bendrovė turėjo rizikingų ar abejotinų debitorinių skolų, ar kažkuris apskaitos įrašas galimai neteisingai buvo atvaizduotas, savaime nereiškia, jog ji nebegalėjo vykdyti prievolių ar kad jos įsipareigojimai viršijo turto vertę.

Siekdamas paneigti deklaratyvius teismo motyvus, pareiškėjas į bylą pateikė antstolių vykdomųjų bylų sąvado išrašą, patvirtinantį, kad bendrai net iki ginčo paskolos sutarties sudarymo dienos – 2024 m. kovo 15 d. – bendrovės atžvilgiu nebuvo pradėta priverstinio išieškojimo veiksmų. Ši aplinkybė turi esminę reikšmę, nes objektyviai patvirtina, kad tuo metu bendrovė neturėjo pradelstų įsipareigojimų, dėl kurių kreditoriai būtų priversti inicijuoti priverstinį išieškojimą. Tačiau teismas šio įrodymo apskritai neįvertino ir dėl jo nepasisakė, nors jis turi didesnę įrodomąją reikšmę. Teismas taip pat neatsižvelgė į bendrovės realius ūkinės–komercinės veiklos rezultatus, nors jie turi esminę reikšmę juridinio asmens nemokumo nustatymui. Vien 2022 metais bendrovės pardavimo pajamos buvo 13 900 005 Eur, bendrovė veikė pelningai ir uždirbo 316 616 Eur bendrąjį pelną. Teismas nepagrindė, kaip pelningai veikusi bendrovė, generavusi milijonines pajamas, vykdžiusi aktyvią komercinę veiklą, galėjo būti laikoma nemokia.

Teismas pateikė tam tikrus skirtingų laikotarpių apskaitos duomenis ir jų pagrindu padarė išvadą apie tariamą bendrovės nemokumą 2022 metais, tačiau nutartyje nepaaiškino, kokią įrodomąją reikšmę šios aplinkybės turi, sprendžiant klausimą dėl bendrovės nemokumo 2022 m. gruodžio 31 d. Nėra aišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu teismas susiejo 2024 m. lapkričio 21 d. balanse nurodytų atsargų vertę ar 2026 m. kovo 5 d. teismo posėdyje nemokumo administratorės atstovo pateiktus paaiškinimus apie tariamai neperduotą turtą su bendrovės finansine būkle daugiau kaip dvejais metais ankstesniu laikotarpiu. Teismas neatliko atsargų judėjimo analizės ir nenustatė konkretaus turto pasisavinimo, paslėpimo ar išvaistymo fakto.

Nutartyje taip pat nepaaiškinta, kaip tariamai neperduotas apie 1 mln. Eur vertės turtas galėtų pagrįsti bendrovės nemokumą 2022 metais. Net ir remiantis teismo logika, tokia aplinkybė galėtų būti reikšminga tik vertinant vėlesnius įvykius po bankroto bylos iškėlimo, tačiau niekaip nepatvirtina, kad 2022 metais bendrovė nebegalėjo vykdyti prievolių. Nei šioje byloje, nei bendrai, nebuvo pradėti procesai dėl neperduotų atsargų, todėl apeliantas neturi pareigos paneiginėtini abstrakčių ir įrodymais nepagrįstų kaltinimų, tačiau, siekdamas visapusiškai išsklaidyti bet kokias abejones į bylą pateikė tiesioginius įrodymus – 2025 m. birželio 17 d. varžytynių aktą su priedais, kurio teismas neįvertino. Įrodymai paneigia teismo išvadas, kad suinteresuotas asmuo nemokumo administratorei neperdavė apie 1 mln. Eur vertės turto. Priešingai, nurodyti įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo kartu su nemokumo administratore apžiūrėjo, inventorizavo ir įvertino esantį bendrovės turtą bei jį visą perdavė nemokumo administratorei. Nurodyti prekių likučiai, sandėlio likučiai, kitas ilgalaikis turtas (kurio vertė 2024 metais buvo 1 061 995,86 Eur), 2025 m. birželio 17 d. varžytynių aktu buvo parduoti vos už 36 421 Eur. Tai, kad nemokumo administratorė jai perduotą turtą pardavė už iš esmės mažesnę vertę, negu tikroji, negali nulemti, jog būtent suinteresuotas asmuo tokiais veiksmais tyčia privedė bendrovę prie bankroto.

Teismas nepagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp 2024 m. kovo 15 d. paskolos sutarties ir bendrovės nemokumo, turto pabloginimo. Teismas nenustatė, kokiu konkrečiu momentu bendrovės turtinė padėtis pablogėjo, kokia konkrečiai paskolos dalis sukėlė tariamą nemokumą, kada konkrečiai buvo paimtos atskiros pinigų sumos, kokia buvo bendrovės finansinė padėtis kiekvienu pinigų paėmimo momentu, ar konkrečiu momentu egzistavo pradelsti įsipareigojimai bei kokių konkrečių kreditorių interesai buvo pažeisti. Teismas nustatė, kad piniginės lėšos buvo perduodamos ne vienkartiniu veiksmu, o per ilgą laikotarpį skirtingomis dalimis, tačiau neatliko kiekvienos paskolos dalies analizės.

Teismas nenustatė, kada konkrečiai buvo paimta kiekviena paskolos dalis, kokia tuo metu buvo bendrovės finansinė būklė, ar konkrečiu laikotarpiu bendrovė buvo moki, ar egzistavo pradelsti įsipareigojimai, ar konkrečios sumos paėmimas turėjo realią įtaką bendrovės galimybėms atsiskaityti su kreditoriais. Tokios analizės neatlikimas yra esminis nutarties trūkumas, nes tyčinis bankrotas negali būti grindžiamas abstrakčiu pinigų paėmimo faktu, neidentifikavus konkretaus veiksmo, jo atlikimo momento, realios finansinės padėties tuo metu, priežastinio ryšio su nemokumu. Teismas iš esmės sukūrė prezumpciją, kad bet koks vadovo lėšų paėmimas savaime reiškia sąmoningai blogą valdymą ir tyčinį bankrotą.

Nutarties motyvai dėl priežastinio ryšio yra logiškai ir teisiškai prieštaringi. Viena vertus, teismas konstatavo, kad bendrovė tapo nemokia dar 2022 metais, kita vertus, jog esminę reikšmę nemokumui turėjo 2024 m. kovo 15 d. paskolos sutartis. Teismas pripažino, kad paskolos sutartis tik formalizavo jau anksčiau susiklosčiusius pinigų perdavimo santykius, todėl 2024 m. kovo 15 d. sutarties pasirašymas savaime nesukūrė naujos žalos, nesumažino bendrovės turto ir nepablogino kreditorių padėties daugiau, nei ji tariamai jau buvo pablogėjusi anksčiau.

Vien aplinkybė, kad paskolos terminas nustatytas iki 2030 m. sausio 1 d., objektyviai negali būti laikoma neįprasta. Ilgo termino paskolos yra įprastos civilinėje apyvartoje: verslo finansavime, lizingo santykiuose, vartojimo kreditavimo srityje, busto kreditavimo santykiuose. Teismo argumentas dėl neadekvačiai mažų 1 procento dydžio palūkanų taip pat yra deklaratyvus. Net ir mažesnės palūkanos objektyviai generuoja bendrovei pajamas, o ne nuostolius. Net ir vertinant, kad sutarties sąlygos laikytinos neatitinkančiomis rinkos sąlygų, tai gali sudaryti pagrindą reikalauti atlyginti konkrečią žalą, tačiau neprilygsta turto slėpimui, išvaistymui ar tyčiniam bankrotui.

Į bylą buvo pateikta 2025 m. lapkričio 26 d. taikos sutartis, sudaryta tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens, kuria buvo pakeistas paskolos grąžinimo terminas – nustatytas 24 mėnesių paskolos grąžinimo laikotarpis, papildomai susitarta dėl 7 000 Eur palūkanų sumokėjimo. Tačiau teismas šio įrodymo apskritai nevertino, nors taikos sutartis patvirtina skolos pripažinimą, siekį grąžinti bendrovei lėšas, bendradarbiavimą su nemokumo administratore.

Pareiškėja byloje neįrodė esminės tyčinio bankroto sąlygos – realios ir konkrečios žalos kreditoriams bei jos priežastinio ryšio su ginčijama paskolos sutartimi. Teismas nustatė, kad piniginės lėšos buvo perduotos (paimtos iš kasos) per ilgą laiką gerokai anksčiau, nei sudaryta paskolos sutartis. Tai reiškia, kad materialusis turto judėjimo (mažėjimo) faktas įvyko ne 2024 m. kovo 15 d. Teismui neidentifikavus tikslios chronologijos – kokios konkrečios sumos paimtos bendrovei esant mokiai, o kokios esant tariamam nemokumui. Todėl teismas taip ir nenustatė esminės aplinkybės – kuri konkreti pinigu suma, paimta konkrečiu metu, lėmė bendrovės nemokumą arba esmingą jos padėties pabloginimą.

Teismas nepagristai nustatė apskaitos trūkumų ir tyčinio bankroto priežastinį ryšį. Nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorė pati sugebėjo identifikuoti debitorines skolas, įvertinti turto masę ir analizuoti sandorius, tai įrodo, kad apskaita bendrovėje nebuvo slepiama ar buvo neinformatyvi. Teismas selektyviai interpretavo 2023 m. gegužės 31 d. nepriklausomo auditoriaus išvadą ir ignoravo esminę jos dalį – auditorius nenustatė, kad bendrovė 2022 metais buvo nemoki.

Teismas nepagristai auditoriaus sąlyginę išvadą interpretavo kaip neabejotiną įrodymą, kad bendrovės turtas buvo mažesnis 1,353 mln. Eur suma ir kad bendrovė dėl to tapo nemokia. Auditorius tokios išvados nepateikė, o teismas savarankiškai atliko finansinių ataskaitų įvertinimą, neturėdamas specialiųjų žinių ir nesiremdamas ekspertiniu tyrimu. Konstatuodamas, kad suinteresuotas asmuo neįgyvendino auditoriaus rekomendacijų sumažinti turto vertę ir taip pažeidė apskaitos taisykles, teismas neatsižvelgė į tai, kad toks pažeidimas nepablogino bendrovės turtinės padėties. Kreditoriai neįrodė, kad būtent buhalterinis ataskaitų netikslumas ar nepateikimas tiesiogiai atėmė iš jų galimybę išieškoti skolas ar iškreipė atsiskaitymų eiliškumą. Šie apskaitos trūkumai gali užtraukti (ir faktiškai užtraukė) administracinę atsakomybę vadovui, tačiau teisės požiūriu jie nebuvo pagrindine bankroto priežastimi.

Teismas nenustatė esminės JANĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygos, kad bendrovė buvo sąmoningai, nuosekliai ir kryptingai vedama prie bankroto. Nutartyje nenustatyta, kada konkrečiai atsirado tariamas tikslas privesti bendrovę prie bankroto, kokiais konkrečiais veiksmais jis buvo sistemingai įgyvendinamas, kokie konkretūs kreditorių interesai buvo sąmoningai pažeidinėjami, kokie konkretūs kreditoriai dėl kokių veiksmų patyrė žalą, kokiais konkrečiais laikotarpiais bendrovė nebegalėjo vykdyti prievolių. Teismas taip ir nenustatė pagrindinio dalyko – kaip konkrečiai apelianto veiksmai sukėlė bendrovės nemokumą.

Kreditorė VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Pareiškėja LUAB „Nord Profil“ nemokumo administratorė UAB „Pajūrio administratoriai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Bylos nagrinėjimo iš esmės metu paprašytas detalizuoti poziciją, uždavus klausimus apie LUAB „Nord Profil“ veiklą, apeliantas nieko nepaaiškino, į klausimus neatsakė. Apelianto pozicija pirmosios instancijos teisme buvo grindžiama tylėjimu. Atskiruoju skundu apeliantas iš teismo ėmė reikalauti detalios ir išsamios visų LUAB „Nord Profil“ veiklos rodiklių analizės, kurių teismui ir kitoms šalims pats nepateikė.

Teismo nutartis iškelti LUAB „Nord Profil“ bankroto bylą priimta 2024 m. lapkričio 7 d., šiuo metu bendrovė neturi turto, o nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų yra beveik už 2 mln. Eur. Toks turto ir įsipareigojimų santykis rodo, kad LUAB „Nord Profil“ nemokumas byloje buvo įrodytas tiek faktiškai, tiek teisiškai. Tiksli data, kada bendrovė tapo nemokia (ar 2022 metų pabaigoje ar praėjus 3 mėnesiams po nurodytos datos) byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu neturi esminės reikšmės. Daug svarbesni yra apelianto veiksmai, kuriais bendrovė buvo privesta prie bankroto.

VMI 2022 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo aktu nustatė iki 2020 metų vykdytas žiedines prekių perpardavimo schemas, fiktyvius tarpininkavimo sandorius tarp susijusių asmenų LUAB „Nord Profil“, UAB „Baltic drains“ ir UAB „Euro Roofs“, dėl kurių LUAB „Nord Profil“ tretiesiems asmenims sumokėjo 923 223 Eur tarpininkavimo mokesčio (be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM). Šia suma buvo dirbtinai sumažintas LUAB „Nord Profil“ turtas. Įsipareigojimų VMI bendrovė nevykdė nuo 2020 metų. 2024 m. rugpjūčio 12 d. VMI sprendimu Nr. (23.31-08) 467-203770 iš LUAB „Nord Profil“ priverstinai buvo bandoma nurašyti nesumokėtą PVM, mokestį už aplinkos teršimą, nekilnojamojo turto mokestį, nesumokėtus už 2020 m. rugpjūčio – 2021 sausio mėnesius. Šių įsipareigojimų suma buvo 21 705 Eur. 2020 metais neįvykdytų mokestinių prievolių buvimas rodo, kad teismo nustatytas 2022 metais atsiradęs bendrovės nemokumas buvo realus. Tai paneigia apelianto teiginius, kad bendrovės atžvilgiu nebuvo vykdomi priverstinio išieškojimo veiksmai.

2022 metų finansines ataskaitas auditavusio auditoriaus išvadoje nurodyta, kad jau nuo 2022 metų bendrovė turtą nepagrįstai buvo padidinusi 1,353 mln. Eur. Apeliantas iki šiol nesiėmė priemonių ištaisyti klaidas bendrovės balansuose. Iš 2024 m. lapkričio 21 d. apelianto pasirašyto preliminaraus balanso matyti, kad 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė, turėjo turto už 4,54 mln. Eur, tuo tarpu įsipareigojimų už 3,4 mln. Eur. Iš balanse nurodytos turto sumos atėmus 2023 m. gegužės 31 d. dienos auditorės ataskaitoje nurodytą nesantį 1,353 mln. Eur turtą, akivaizdu, kad 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė turto turėjo ne daugiau kaip 3,187 mln. Eur, tuo tarpu įsipareigojimai buvo 3,4 mln. Eur, t. y. viršijo bendrovės turto vertę. Šie duomenys rodo, kad 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė jau buvo teisiškai nemoki. Iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų matyti, kad su kreditoriais buvo nustota atsiskaitinėti jau nuo 2023 metų vidurio.

Priešingai nei nurodė apeliantas, nemokumo administratorė nėra gavusi 1 mln. Eur vertės turto iš buvusio vadovo.

Siekdamas paneigti akivaizdų savo veiksmų ir LUAB „Nord Profil“ nemokumo priežastinį ryšį, apeliantas turėjo įrodyti atliktų veiksmų ir priimtų sprendimų atitikimą bendrovės ir jos kreditorių interesams, tačiau to neįrodinėjo. Priešingai, apeliantas stengėsi neatskleisti sandorių ir atliktų veiksmų detalių, neatsakydamas į proceso dalyvių klausimus.

Apeliantas ne tik, kad neįvykdė 2023 m. gegužės 31 d. dienos auditoriaus ataskaitos išvados dėl balansinės turto vertės patikslinimo, tačiau šis pažeidimas tęsėsi iki pat bendrovės bankroto, t. y. neteisingi finansiniai duomenys nuo 2022 metų balanso buvo perkeliami į visus vėlesnius balansus. Auditoriaus nurodytas pažeidimas finansine išraiška 2022 m. gruodžio 31 d. balanse sudarė daugiau kaip 20 procentų viso bendrovės turto dalį. Neištaisius tokios apimties klaidos, pagal paskutinio 2024 m. lapkričio 21 d. apelianto pasirašyto balanso duomenis, tas pats pažeidimas jau sudarė daugiau kaip 50 procentų bendrovės turto dalį. Tokio dydžio apskaitos trūkumai negali būti laikomi mažareikšmiais ar formaliais, ir neturinčiais reikšmės bendrovės mokumui.

Priešingai nei teigia apeliantas, jo veiksmai buvo sąmoningas bendrovės privedimas prie tyčinio bankroto. Nesąmoningai neįmanoma sudaryti paskolos su pačiu savimi, tai reiškia, kad 695 000 Eur paskolos lėšos iš bendrovės buvo pasisavintos tyčia. Visų sandorių su susijusiais asmenimis dėl LUAB „Nord Profil“ lėšų išvedimo ir nenaudingų sąlygų numatymo taip pat neįmanoma pasirašyti nesąmoningai. Nesąmoningai balsuoti UAB „Baltic drains“ ir UAB „Euro Roofs“ kreditorių susirinkimuose taip pat nebuvo įmanoma. Visos kilusios pasekmės buvo pasiektos tik apelianto vienašaliais sprendimais ir veiksmais.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatyti ne tik tyčinio bankroto, tačiau ir dokumentų klastojimo požymiai. Liudytoju apklaustas akcininkas E. L. nurodė, kad lėšų iš LUAB „Nord Profil“ niekada negavo, nei pavedimu, nei grynaisiais pinigais. Tuo tarpu apelianto vestoje kasos knygoje nurodyta, kad nuo 2022 m. gegužės 2 d. iki 2022 m. gegužės 16 d. E. L. grynaisiais pinigais buvo išmokėti 66 667 Eur. Pareiškėja dėl šios aplinkybės prašė pirmosios instancijos teismo priimti atskirąją nutartį – informuoti apie galimą dokumentų klastojimą teisėsaugos institucijas, tačiau teismas atskirosios nutarties nepriėmė. Kadangi pinigų išvedimas iš bendrovės kelia abejones, pareiškėja apeliacinės instancijos teismo prašo priimti atskirąją nutartį.

Kreditorė UAB „4 asset management“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2024 m. lapkričio 21 d. balanse atsargų liko tik 1 083 420 Eur, tačiau nemokumo administratorės atstovas 2026 m. kovo 5 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog nemokumo administratorei nebuvo perduotas apie 1 mln. Eur vertės turtas.

Apeliantas nepagrindė, kaip paskolos sutartis galėjo būti ekonomiškai ar bet kuria kita prasme naudinga bendrovei, paskolos sutartis, buvo sudaryta be užtikrinamųjų priemonių (t. y. įkeitimo, vekselio ar kita), nors tuo metu bendrovė jau buvo nemoki bei faktiškai buvo nepatenkintų kreditorių turtinių interesų. Pagal byloje pateiktą „Creditinfo“ ataskaitą, paskolos sutarties sudarymo metu bendrovė jau turėjo skolą Vilniaus kredito unijai. Atskirajame skunde apeliantas pripažino, kad 695 000 Eur iš bendrovės buvo paimta ne vienkartiniu veiksmu, o per ilgą laikotarpį dalimis, be tai įforminančių dokumentų. Tokie paaiškinimai patvirtina, kad lėšos iš bendrovės buvo imamos be teisinio pagrindo, o paskolos sutartis sudaryta tik siekiant formaliai pateisinti jau pasiimtas lėšas.

Priešingai nei teigia apeliantas, šiuo atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys tarp paskolos sutarties ir bendrovės nemokumo. Bendrovei ekonomiškai nenaudingos paskolos sutarties sudarymas ir apelianto veiksmai nulėmė žalos kilimą bendrovei. Tuo tarpu pasisakant apie teisinį priežastinį ryšį, apeliantas neabejotinai turėjo suprasti, kad tokiais veiksmais bus padaryta žala bendrovei. Bet kuris sąžiningas ir apdairus asmuo, atitinkantis bonus pater familias (apdairaus asmens elgesio) standartą, būtų suvokęs veiksmų neteisėtumą ir bendrovei galinčią kilti žalą.

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas nustatė, kokios realiai buvo bendrovės atsargos, koks turtas egzistavo ir kokia konkreti žala bendrovei kilo. Civiliniame procese galioja rungimosi ir dispozityvumo principai, pagal kuriuos kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remia reikalavimus ar atsikirtimus, o teismas šiame procese yra pasyvus – įrodymus renka ir teikia būtent šalys. Todėl apeliantas negali savo procesinės padėties grįsti vien teiginiu, kad „teismas neįrodė“, pats nepateikdamas nė vieno įrodymo, paneigiančio byloje nustatytas aplinkybes.

Kreditorė UAB „Taurus fondas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad LUAB „Nord Profil“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Makrostatyba“) įregistruota 2007 m. sausio 19 d., bendrovės pagrindinė veikla – gamyba, prekyba, statyba ir kita veikla. Bendrovės vadovo pareigas nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2024 m. lapkričio 22 d. ėjo suinteresuotas asmuo G. L.

Suinteresuotas asmuo G. L. (paskolos gavėjas) ir LUAB „Nord Profil“ (paskolos davėja) 2024 m. kovo 15 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu LUAB „Nord Profil“ suteikė G. L. 695 000 Eur paskolą, kurią jis įsipareigojo grąžinti iki 2030 m. sausio 1 d. Paskolos sutarties 1.2 papunktyje numatyta, kad paskolos suma buvo perduota paskolos gavėjui iki sutarties sudarymo. Paskolos suteikimas įformintas 2024 m. kovo 15 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 03/15-03. Paskolos sutarties 2.1 papunktyje numatyta, kad už paskolą mokamos 1 procento dydžio metinės palūkanos nuo negrąžintos paskolos sumos.

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi pagal kreditorių UAB „Conlex“ ir VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimus iškėlė LUAB „Nord Profil“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Pajūrio administratoriai“. Teismo nutartis įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 21 d. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kuris patikslintas teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartimi, bendra teismo patvirtina finansinių reikalavimų suma – 1 748 065,29 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo nutartis įsiteisėjo 2025 m. gegužės 3 d.

LUAB „Nord Profil“ nemokumo administratorė 2025 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad bendrovės bankrotą sukėlė buvusio vadovo G. L. veiksmai. Pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi tenkino pareiškimą, apeliantas G. L., nesutikdamas su apskųsta nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Dėl LUAB „Nord Profil“ bankroto pripažinimo tyčiniu

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Teismų praktikoje akcentuojama ir tai, kad, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus ir bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes, tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir bendrovės nemokumo arba priežastinio ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas).

Apskųstoje nutartyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad LUAB „Nord Profil“ nemokia tapo 2022 metais. Apeliantas G. L., nesutikdamas su šia teismo išvada, atskirajame skunde nurodo šiuos esminius argumentus: 1) teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes nemokumo administratorė nurodė, kad bendrovė tapo nemokia vėliausiai 2024 m. rugsėjo 26 d., tačiau teismas rėmėsi kreditorių prielaidomis dėl bendrovės nemokumo momento 2022 metais ir tokiu būdu apeliantui teko atsakyti už laikotarpį ir aplinkybes, kurių nemokumo administratorė nekvestionavo; 2) teismas nedetalizavo, kokie 2022 metais buvo bendrovės pradelsti įsipareigojimai, kokia buvo jų apimtis, kurių kreditorių atžvilgiu prievolės nebuvo vykdomos, nuo kada jos buvo nevykdomos; 3) net ir hipotetiškai sumažinus bendrovės turto vertę 1,353 mln. Eur, bendrovės turtas 2022 metais (6 532 458 Eur) viršijo bendrovės įsipareigojimus (3 925 805 Eur); 4) apskųstoje nutartyje nepateikta bendrovės piniginių srautų analizė, duomenys apie nevykdytus mokėjimus kreditoriams, įrodymai apie ilgalaikį atsiskaitymų sutrikimą, duomenys apie konkrečius neįvykdytus įsipareigojimus jų vykdymo terminais, nepateikta analizė, ar bendrovė vykdė įprastinę veiklą ir kita; 5) vien 2022 metais bendrovės pardavimo pajamos buvo 13 900 005 Eur, bendrovė veikė pelningai ir uždirbo 316 616 Eur bendrąjį pelną.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumas yra ekonominė juridinio asmens būklė, kuri nustatoma išanalizavus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su bendrovės turto verte ir bendrovės ūkinės–komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 43 punktas). Aplinkybė, kada bendrovės būsena pasiekė nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Šiuo atveju tai, kad LUAB „Nord Profil“ nemokumo administratorės pareiškime ir bendrovės kreditorių procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžio žodinio proceso tvarka metu, išsiskyrė pozicijos dėl bendrovės nemokumo momento, sudarė pagrindą teismui visapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus bei įvertinus šalių pozicijas savarankiškai nustatyti nemokumo momentą. Todėl priešingai nei teigia apeliantas, tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendrovės nemokumo momento iš esmės sutampa su bendrovės kreditorių pozicija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog buvo peržengtos pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ribos. Be to, apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertina apelianto teiginį, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog bendrovė nemokia tapo 2022 metais, apeliantui teko atsakyti už laikotarpį ir aplinkybes, kurių nemokumo administratorė nekvestionavo. Pažymima, kad nepriklausomai nuo to, kokias aplinkybes akcentuoja ar kvestionuoja nemokumo administratorė, nemokumo bylose vyraujantis viešas interesas įpareigoja teismą analizuoti ir įvertinti visą bendrovės veikimo, o ypatingai, finansinių sunkumų, laikotarpį, ir įvertinti juridinio asmens valdymo organų veiksmus jam susidūrus su finansiniais sunkumais.

Kasacinio teismo praktikoje juridinio asmens nemokumas aiškinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo, priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Be to, įvertinami ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kita. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 50 punktas).

Teismų praktikoje pažymima, kad, siekiant išsiaiškinti realią juridinio asmens turtinę padėtį, vertinami tiek finansinės atskaitomybės dokumentai, tiek kiti byloje esantys duomenys, pagrindžiantys realią, o ne įrašytą balanse, juridinio asmens turimo turto vertę ir įsipareigojimų kreditoriams dydį. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-152-934/2026, 51 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, įvertino bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus tiek už 2022 metus, tiek 2024 m. lapkričio 21 d. bendrovės balansą. 2022 metų balanso duomenimis bendrovės turtas buvo 6 532 458 Eur, kurį sudarė: ilgalaikis turtas – 612 819 Eur; trumpalaikis turtas – 5 892 267 Eur (atsargos – 3 837 821 Eur; per vienerius metus gautinos sumos – 1 736 333 Eur; kitos gautinos sumos – 289 216 Eur; pinigai ir jų ekvivalentai – 318 113 Eur). Bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 3 925 805 Eur, iš kurių po vienerių metų mokėtina suma – 300 845 Eur, per vienerius metus – 3 624 960 Eur.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, analizuodamas tikrąją į bendrovės balansą įrašytą turto vertę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad sudarant 2022 metų balansą nebuvo įvertintas gautinos sumos iš debitorės UAB „Baltic drains“ nuvertėjimas, nors pastaroji aplinkybė apeliantui, kaip bendrovės vadovui, turėjo būti žinoma ir suprantama, kadangi debitorei UAB „Baltic drains“ buvo pradėta neteisminė bankroto procedūra, o 2022 m. gruodžio 22 d. kreditorių susirinkime LUAB „Nord profil“, atstovaujama apelianto, balsavo „Už“ neteisminės bankroto procedūros inicijavimą UAB „Baltic drains“. Aplinkybę dėl 2022 metų bendrovės balanse nurodytosios ir tikrosios bendrovės turto vertės neatitikimo papildomai patvirtinta ir 2023 m. gegužės 31 d. nepriklausomo auditoriaus išvada, kurioje nurodyta, kad LUAB „Nord Profil“ turte yra apskaitomos sumos, gautinos iš bendrovių, kurios yra bankrutuojančios arba nevykdančios veiklos (701 000 Eur) bei kitos abejotinos reikalavimo teisės į atskaitingą asmenį (279 000 Eur) ir pirkėjus (373 000 Eur). Išvadoje suskaičiuota bendrai 1,353 mln. Eur beviltiškų arba abejotinai gautinų sumų, kuriomis turėjo būti sumažintas UAB „Nord Profil“ turtas.

Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo sutikti su apeliantu, kad net ir hipotetiškai sumažinus bendrovės turto vertę 1,353 mln. Eur, bendrovės turtas 2022 metais (6 532 458 Eur) viršijo bendrovės įsipareigojimus (3 925 805 Eur). Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, į 2022 metų balansą buvo įtrauktas bendrovės turtas – atsargos už 3 837 821 Eur, tačiau po 2022 metų bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami, o iškėlus bendrovei bankroto bylą, nemokumo administratorei pateiktame bendrovės 2024 m. lapkričio 21 d. balanse nurodyta, kad atsargos sudaro 1 083 420 Eur, nors nemokumo administratorės atstovai teismui patvirtino, jog net ir tokios vertės bendrovės turtas po bankroto bylos iškėlimo nebuvo perduotas nemokumo administratorei. Iš bendrovės 2022 metų finansinių ataskaitų aiškinamojo rašto pastabų matyti, kad bendrovės atsargas sudarė: nebaigtos vykdyti sutartys (392 537 Eur), produkcija (175 018 Eur), įsigytos prekės, skirtos perparduoti (2 007 164 Eur).

Nesant bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2023 metus, 2024 m. lapkričio 21 d. balanse nurodytas atsargų kiekis (jo sumažėjimas) kelia pagrįstų abejonių, juolab kad net ir nurodytos vertės atsargos po bankroto bylos iškėlimo bendrovei nebuvo perduotos nemokumo administratorei, tai iš esmės sustiprina abejones dėl atsargų vertės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas nepateikė į bylą įrodymų, jog bendrovės atsargų reali vertė buvo tokia, kokia nurodyta bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose (CPK 178 straipsnis). Remiantis nurodytais motyvais, apelianto argumentai, kad bendrovė pagal balanso testą 2022 metais buvo moki, atmetami kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemato pagrindo sutikti atskirojo skundo argumentais, kad teismas nedetalizavo, kokie 2022 metais buvo bendrovės pradelsti įsipareigojimai, kokia buvo jų apimtis, kurių kreditorių atžvilgiu prievolės nebuvo vykdomos, nuo kada jos buvo nevykdomos, taip pat, jog apskųstoje nutartyje nėra bendrovės piniginių srautų analizės, duomenų apie neįvykdytus mokėjimus kreditoriams, įrodymų apie ilgalaikį atsiskaitymų sutrikimą, analizės, ar bendrovė vykdė įprastinę veiklą.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, turėjo atlikti bendrovės pradelstų įsipareigojimų analizę. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį nemokumui konstatuoti reikšmingas ne pradelstų, o visų bendrovės įsipareigojimų santykis su bendrovės turimo turto tikrąja (realia) verte.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo aktyvumas tokio pobūdžio (tyčinio bankroto) bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026, 53 punktas).

Šiuo atveju apeliantas, kaip penkiolika metų bendrovei vadovavęs asmuo, kuriam geriausiai žinoma bendrovės padėtis, piniginių srautų judėjimas, įsipareigojimų kreditoriams vykdymas bei bendrovės veiklos vykdymo ypatumai, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pasirinko pasyvią poziciją, kuri susijusi tiek su įrodymų nepateikimu, tiek su bylai reikšmingų faktinių aplinkybių neatskleidimu teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka, kadangi, susipažinus su teismo posėdžių garso įrašais, nustatyta, jog į daugumą apeliantui užduotų klausimų, susijusių su atskirajame skunde minimomis aplinkybėmis, svarbiomis bendrovės finansinės padėties įvertinimui, apeliantas neatsakė arba atsakymai buvo neišsamūs. Esant tokiam apelianto pasyvumui pirmosios instancijos teisme, apeliantas nepagrįstai jam tekusią įrodinėjimo pareigą bando perkelti teismui.

Apelianto teiginiai apie pelningą bendrovės veiklos vykdymą 2022 metais, stokoja pagrįstumo, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovė jau tuo metu nevykdė prievolių kreditoriams: 2024 m. rugpjūčio 12 d. VMI sprendimu Nr. (23.31-08) 467-203770 iš LUAB „Nord Profil“ priverstinai buvo bandoma nurašyti nesumokėtą PVM, mokestį už aplinkos teršimą, nekilnojamojo turto mokestį, nesumokėtus už 2020 m. rugpjūčio – 2021 sausio mėnesius. Be to, bendrovės balanso duomenys už 2022 metus, įvertinus balanse nurodytą realią, o ne hipotetinę, turto vertę, sudaro pagrindą išvadai, kad bendrovė susidūrė su sunkumais laiku įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, kadangi per vienerius metus bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams jau 2022 metais buvo 3 624 960 Eur.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog bendrovė buvo nemoki 2022 metais (bendrovė laiku negalėjo vykdyti turtinių prievolių, o jos įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę) (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Objektyvių duomenų, konkretizuojančių nemokumo momentą ar paneigiančių teismo išvadą dėl jo nustatymo momento, apeliantė nepateikė, o vien subjektyvūs samprotavimai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisingumo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo LUAB „Nord Profil“ valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, kadangi bendrovės vadovas G. L., esant bendrovės nemokumo būklei, siekė ne spręsti bendrovės finansinius sunkumus, tačiau užsitikrinti asmeninius finansinius interesus, sudarydamas ekonomiškai nenaudingą paskolos sandorį bei pasisavinimas bendrovės pinigines lėšas.

Apeliantas G. L. atskirajame skunde nurodė, kad byloje neįrodyta esminė tyčinio bankroto sąlyga, t. y. reali žala kreditoriams bei jos priežastinis ryšys su paskolos sutartimi. Anot apelianto, jo pateiktas antstolių vykdomųjų bylų išrašas patvirtina, kad iki paskolos sutarties sudarymo dienos – 2024 m. kovo 15 d. – bendrovės atžvilgiu nebuvo pradėta priverstinio išieškojimo veiksmų, teismas taip pat neatsižvelgė į bendrovės realius ūkinės–komercinės veiklos rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka dėl toliau išdėstomų motyvų.

JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje taip pat yra įtvirtinta juridinio asmens vadovo pareiga nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, kai juridinis asmuo tampa nemokus. Šios imperatyvios pareigos sąmoningas nevykdymas, pažeidžiant nemokaus juridinio asmens ir kartu jo kreditorių interesus, įvertinus konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą, gali būti pakankamas pagrindas pripažinti juridinio asmens bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokia jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pavyzdžiui, sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi būti įrodyta, kad tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 21 punktas).

Atsižvelgus į tai, kad bendrovė vėliausiai 2022 metais buvo nemoki, vadovaujantis JANĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bendrovės vadovas turėjo pareigą inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Vis dėlto, pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei buvo pateikti bendrovės kreditorių tik 2024 m. rugsėjo mėnesį. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad bendrovės vadovas, nepaisant bendrovės nemokumo būklės, užuot ėmęsis veiksmų bendrovės mokumui atkurti arba inicijavęs nemokumo procedūras, 2024 m. kovo 15 d. sudarė bendrovei nenaudingą paskolos sutartį, kurios sąlygos, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo skirtos pagrįsti jau anksčiau įvykusį bendrovės lėšų išvedimą iš bendrovės kasos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aptariamas sandoris sudarytas be akcininkų pritarimo, nesusijęs su bendrovės veikla, o byloje nebuvo pagrįstas sandorio naudingumas bendrovei, be to, paskolos sutarties sąlygos aiškiai nenaudingos bendrovei, kadangi numatytas ilgas jos grąžinimo terminas (2030 m. sausio 1 d., paskola suteikta be užtikrinimo priemonių ir su nepagrįstai mažu palūkanų dydžiu (1 procento dydžio metinės palūkanos). Tokie bendrovės vadovo veiksmai, esant bendrovės nemokumo būklei, neabejotinai pažeidė tiek bendrovės, tiek jos kreditorių interesus.

Apelianto nurodyta 2025 m. lapkričio 26 d. taikos sutartis, sudaryta tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens, kuria buvo pakeistas paskolos grąžinimo terminas – nustatytas 24 mėnesių grąžinimo laikotarpis, papildomai susitarta dėl 7 000 Eur palūkanų sumokėjimo, nepagrindžia paskolos sandorio naudingumo bendrovei, kadangi sudaryta jau gerokai po bankroto bylos iškėlimo bendrovei, todėl negali būti pripažinta kaip sudaryta buvusio LUAB „Nord Profil“ vadovo pastangomis, siekiant pagerinti bendrovės finansinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemato pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas nepagristai nustatė apskaitos trūkumų ir tyčinio bankroto priežastinį ryšį, nes nemokumo administratorė pati identifikavo debitorines skolas, įvertino turto masę ir išanalizavo sandorius, tai neva įrodo, kad bendrovės apskaita slepiama ar buvo neinformatyvi.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jeigu įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pavyzdžiui, pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu, remiantis šiuo požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510/2018, 29 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo pareiga dėl bendrovės apskaitos tvarkymo tinkamumo, bendrovės dokumentų bei turto perdavimo nemokumo administratoriui tenka suinteresuotam asmeniui, t. y. buvusiam bendrovės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016, 24 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantas šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė, o byloje esantys duomenys patvirtina priešingai, t. y. netinkamai vestą bendrovės turto apskaitą, Juridinių asmenų registrui neteisingai teiktus (o už 2023 metus – apskritai nepateiktus) duomenis, kuomet buvusio bendrovės vadovo veiksmais sąmoningai buvo siekiama viešai pateikti geresnę bendrovės finansinę situaciją. Byloje esančių duomenų analizė suteikia pagrindą tokius apelianto veiksmus įvertinti kaip sąmoningus, taip tikėtina siekiant neatskleisti tikrosios bendrovės veiklos ir priežasčių, dėl kurių bendrovė tapo nemokia ir negali atsiskaityti su kreditoriais (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas (CPK 176, 185 straipsniai), reiškiantis, kad teisėjas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024, 24 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos anksčiau aptartos aplinkybės sudarė pagrindą pagrįstam pirmosios instancijos teismo įsitikinimui dėl priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo bei nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, be to, leido pagrįstai nustatyti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytą tyčinio bankroto požymį (nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų juridiniam asmeniui sandorių sudarymą bei apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą).

Dėl atskirosios nutarties priėmimo

Pareiškėja LUAB „Nord Profil“, atstovaujama nemokumo administratorės, prašė priimti atskirąją nutartį dėl kitais būdais nepašalinamo prieštaravimo tarp liudytojo E. L. parodymų apie negautas lėšas ir kasos knygos duomenų, kadangi duodamas parodymus 2026 m. balandžio 7 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka metu parodė, kad lėšų iš LUAB „Nord Profil“ negavo nei pavedimu, nei grynaisiais pinigais, tuo tarpu bendrovės kasos knygoje nurodyta, jog nuo 2022 m. gegužės 2 d. iki 2022 m. gegužės 16 d. E. L. grynaisiais pinigais buvo išmokėta 66 667 Eur.

Pagal CPK 299 straipsnį, jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus.

Įvertinimas, ar konkrečiu atveju egzistuoja atskirosios nutarties priėmimo pagrindai, įstatymo leidėjo paliktas teismo diskrecijai – byloje dalyvaujantys asmenys gali teikti teismui procesinius prašymus dėl atskirosios nutarties priėmimo, bet tokie prašymai teismui nėra privalomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-912/2024, 12 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nenustatė pagrindų priimti šioje byloje atskirąją nutartį. Kadangi pareiga informuoti atitinkamas kompetentingas institucijas apie tikėtinai padarytus įstatymų pažeidimus ar nusikaltimų požymius priskirta teismui, ir tik teismas sprendžia dėl tikslingumo priimti paminėtais atvejais atskirąją nutartį, šiuo atveju pareiškėja, manydama, kad dėl jos nurodytų aplinkybių turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, gali apie tai informuoti kompetentingą instituciją savarankiškai.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygas ir pagrindus, teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra reglamentuota CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamu atveju atskirąjį skundą atmetus, apeliantas neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo priešingą interesą turėję asmenys – LUAB „Nord Profil“, atstovaujama nemokumo administratorės, ir kreditorės UAB „Taurus fondas“ ir UAB „4 asset management“.

LUAB „Nord Profil“ nemokumo administratorė nurodo, kad byloje patyrė 1 210 Eur išlaidas teisinei pagalbai, kreditorė UAB „4 asset management“ – 665,50 Eur išlaidas teisinei pagalbai, o UAB „Taurus fondas“ – 907,50 Eur išlaidas teisinei pagalbai.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kadangi visi atsiliepimai į atskirąjį skundą parengti 2026 m. birželio mėnesį, sprendžiant prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, taikytinas 2025 metų IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 526,8 Eur. Atsižvelgiant į nurodytą dydį ir Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą rekomenduojamą dydį (0,4), daroma išvada, kad maksimalus už atsiliepimą į atskirąjį skundą priteistinas dydis yra 1 010,72 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad byla nebuvo itin sudėtinga, joje nebuvo sprendžiami sudėtingi, iki tol teismų praktikoje neanalizuoti klausimai, šiuo atveju nėra pagrindo didesniam, nei Rekomendacijose numatytam, bylinėjimosi išlaidų priteisimui, todėl LUAB „Nord Profil“ nemokumo administratorės patirtos bylinėjimosi išlaidos sumažinamos iki Rekomendacijose nurodyto rekomenduojamo dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti iš suinteresuoto asmens G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Nord Profil“ (juridinio asmens kodas 300635045) 1 010,72 Eur (vieną tūkstantį dešimt eurų ir septyniasdešimt du euro centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Priteisti iš suinteresuoto asmens G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei UAB „4 asset management“ (juridinio asmens kodas 306204678) 665,50 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Priteisti iš suinteresuoto asmens G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei UAB „Taurus fondas“ (juridinio asmens kodas 304104519) 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme