Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Radzevičienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir trečiojo asmens R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rimi Lietuva“ dėl nuomos mokesčio nepriemokos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. B. ir uždaroji akcinė bendrovė „InMedica“.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Rimi Lietuva“ 137 173,26 Eur nesumokėtą nuomos mokestį, 6 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2000 m. gegužės 12 d. akcinė bendrovė (toliau – AB) Vilniaus vaivorykštė“ ir atsakovė sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. PC/011/V, kuria atsakovei išnuomotos mažmeninei prekybai skirtos patalpos, esančios pastate (duomenys neskelbtini) (toliau – pastatas), kurių bendras naudingas plotas 803,13 m², plane pažymėtos indeksais: rūsio patalpos: R-24, nuo R-25 iki R-42 ir pirmojo aukšto patalpos: nuo 1-12 iki 1-27. 2001 m. balandžio 5 d. naujoji patalpų savininkė UAB „Serneta“ ir atsakovė sudarė 2000 m. gegužės 12 d. nuomos sutarties pakeitimą Nr. 1. Nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. pastato savininke ir patalpų nuomotoja pagal minėtą nuomos sutartį tapo ieškovė.

2010 m. rugsėjo 13 d. šalys sudarė naują negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria ieškovė atsakovei išnuomojo 899,47 m² ploto patalpas, esančias pastate, pažymėtas indeksais 1-24, nuo 1-26 iki 1-35, nuo 1-37 iki 1-48. Šalys susitarė dėl 63 103,40 litų (pridėjus pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM)) nuomos mokesčio už visą patalpų plotą per mėnesį. Taip pat susitarė, kad nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2025 m. liepos 31 d. šis mokestis sudarys 60 000 litų (plius PVM) per mėnesį.

2024 m. vasario 12 d. ieškovės nemokumo administratorė UAB „Lideres“ iš atsakovės gavo reikalavimą dėl skolos sumokėjimo, kuriame nurodyta, kad nuo 2021 m. rugpjūčio mėn. iki reikalavimo pateikimo ieškovei dienos jos įsiskolinimas už suteiktas komunalines paslaugas pagal atsakovės pateiktas sąskaitas yra 44 116,06 Eur. Paaiškėjo, kad atsakovė nuo pat nuomos sutarties sudarymo momento, neturėdama ieškovės raštu išreikšto sutikimo, tiesiogiai sudarė vandens, elektros ir šildymo sutartis su energinių resursų tiekėjais: UAB „Vilniaus vandenys“, AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir UAB „Ignitis“, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl komunalinių paslaugų tiekimo visam pastatui; tuomet, sumokėjusi už visam pastatui suteiktus energinius resursus, atsakovė pateikdavo sąskaitas atitinkamai šių resursų daliai kompensuoti ir ieškovei pateikiamose sąskaitose nurodytomis sumomis vienašališkai, apie tai ieškovės neinformavusi, mažindavosi pagal 2010 m. rugsėjo 13 d. nuomos sutartį atsakovės mokėtiną nuomos mokestį, atlikdama įskaitymus. Atsakovės ieškovei už energinius resursus teikiamos PVM sąskaitos faktūros niekada nebuvo priimtos, nebuvo įtrauktos į ieškovės apskaitą ir buvo grąžinamos kaip nepagrįstos.

Ieškovės teigimu, atsakovė, neturėdama teisėto pagrindo, atlikdama nepagrįstus vienašalius įskaitymus nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. balandžio 1 d. išvengė prievolės mokėti 98 124,07 Eur nuomos mokestį, o nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 2 d. (bankroto bylos ieškovei iškėlimo) – 39 049,19 Eur.

Atsakovei prašant daliai ieškovės pareikštų reikalavimų (dėl nepriemokos už laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 3 d.) taikyti 10 metų ieškinio senaties terminą ir juos atmesti šiuo savarankišku pagrindu, ieškovė sutiko, jog pareikštiems reikalavimams turėtų būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, tačiau nesutiko, jog šis terminas buvo praleistas. Pažymėjo, kad nemokumo administratorės sužinojimas apie atsakovės nuomos mokesčio nepriemoką sietinas su 2024 m. vasario 12 d. iš atsakovės gautu reikalavimu dėl skolos sumokėjimo, ši data laikytina senaties termino pradžia. Tuo atveju, jei teismas su šiuo vertinimu nesutiktų, ieškovės teigimu, senaties terminas negali būti pradėtas skaičiuoti anksčiau nei bankroto bylos iškėlimo data 2021 m. rugsėjo 2 d. Be to, ieškovė pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-153-467/2022 konstatuota, jog po bankroto bylos iškėlimo ieškovei nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi reikšmingi su ieškovės veikla susiję dokumentai; bankroto byloje tris kartus pasikeitė nemokumo administratoriaus įgalioti asmenys; nemokumo administratorė apie atsakovės nepriemoką ir jos dydį sužinojo gavusi 2024 m. gegužės 13 d. buvusio ieškovės direktoriaus paaiškinimus apie susiklosčiusius ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykius. Ieškovė prašė, jeigu teismas vertintų, kad senaties terminas praleistas, jį atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių: nemokumo administratorei neperduoti atsakovės dokumentai, dėl to ji turėjo dokumentus rinkti iš įvairių šaltinių, trečiųjų asmenų, valstybės institucijų; ieškovės nemokumo bylos apimtis itin didelė, kreditorinių reikalavimų masė sudarė daugiau kaip 80 000 000 Eur, o pareikštų finansinių reikalavimų skaičius siekė 50; nemokumo administratorė objektyviai negalėjo per Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 64 straipsnyje įtvirtintą laikotarpį įvertinti visų atsakovės turimų sandorių, juolab kad jie buvo gauti vėliau (2024 m. gegužės 24 d.), ir nedelsiant pateikti į atsakovę nukreiptą reikalavimą.

Ieškovė prašė skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, papildomai nurodė šiuos argumentus: pastate ginčo laikotarpiu niekada nebuvo patalpų, kurias būtų naudojusi ieškovė, todėl vien šis faktas paneigia atsakovės poziciją ir sudaro pagrindą ieškinio tenkinimui; atsakovė daugiau kaip 25 metus vykdo veiklą pastate ir yra sudariusi tiesiogines sutartis dėl visų komunalinių paslaugų teikimo visam pastatui. Ji vykdė komunalinių išlaidų už elektrą, vandenį ir šildymą paskirstymą kitiems pastato nuomininkams, išrašydavo jiems sąskaitas bei pagal susiklosčiusią nuomos sutarties vykdymo praktiką administravo šių išlaidų kompensavimą. Ieškovei nesuprantama, kokiu pagrindu atsakovė daliai nuomininkų sąskaitų neišrašinėjo ir šią pareigą siekia perkelti ieškovei. Atsakovės pozicija dėl įskaitymų yra nenuosekli ir prieštarauja byloje pateiktiems dokumentams. Neaišku, kada ir kaip ieškovė buvo informuota apie tariamą įskaitymą, o atsakovės nurodomas informavimo būdas neatitinka teismų praktikos; atsakovės pateikti skaičiavimai, kuriais grindžiamas komunalinių išlaidų sąskaitos, yra netikslūs ir neatitinka faktinių aplinkybių, nes į juos nebuvo įtrauktos dvi atsakovės naudojamos patalpos, taip pat buvo vertinamas 11 m² mažesnis atsakovės užimamas plotas; atsakovė ieškovei nepateikė visų nepagrįstai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų; atsakovė nuo ieškovės ir teismo slėpė informaciją apie kitus pastato nuomininkus, kuriems buvo išrašomos sąskaitos už komunalines paslaugas, ir atskleidė tik vieną nuomininką – UAB „InMedica“, nors pripažino, kad tokių nuomininkų buvo daugiau. Atsakovei nepateikus informacijos apie nuomininkus, jiems išrašytas sąskaitas, sumas ir apskaičiavimo pagrindus, ieškovė negalėjo tinkamai įvertinti kitų nuomininkų pareigų dėl komunalinių išlaidų apmokėjimo. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu ne kartą kardinaliai keitė savo procesinę poziciją dėl 71 m² patalpų vietos, paskirties ir įskaitymo aplinkybių, taip apsunkindama ieškovės galimybes tinkamai ginti savo interesus. Byloje užfiksuota atvejų, kai atsakovė prieš pat teismo posėdžius pateikdavo naujus įrodymus ar paaiškinimus, iš esmės keičiančius jos poziciją. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovė sistemingai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, vilkino procesą ir apsunkino ieškovės interesų gynimą, todėl atsakovei skirta bauda priteistina ieškovei.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 2 d. Šioje byloje nagrinėjamą ieškinį teisme ieškovė pareiškė 2024 m. rugsėjo 3 d. Teismas konstatavo, kad reikalavimams dėl periodinio (kas mėnesį mokėtino) nuomos mokesčio nepriemokos taikytinas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, ir ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio skolos, susidariusios nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d., atmetė dėl praleistos ieškinio senaties. Teismas nustatė, kad ieškovei apie galimą teisių pažeidimą (apie atsakovės nevisiškai mokamą nuomos mokestį) tapo žinoma netrukus po 2010 m. rugsėjo 13 d. nuomos sutarties sudarymo. Teismas nurodė, kad bankroto bylos iškėlimas ieškovei ir ją atstovaujančių asmenų pasikeitimas neturi įtakos reikalavimams, kurių ieškinio senaties terminai buvo pasibaigę iki bankroto bylos iškėlimo. Vertindamas ieškovės prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas pažymėjo, kad svarbiomis priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios ieškinio senaties laikotarpiu objektyviai trukdė laiku ginti pažeistas teises. Teismas konstatavo, kad tokių aplinkybių dėl nuomos mokesčio nepriemokos iki 2016 m. rugsėjo 3 d. nebuvo.

Pasisakydamas dėl nuomos mokesčio skolos, susidariusios nuo 2016 m. rugsėjo 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 2 d., priteisimo, teismas pažymėjo, kad byloje neginčijama, jog atsakovė ginčo laikotarpiu nemokėjo viso pagal 2010 m. rugsėjo 13 d. nuomos sutartį sulygto nuomos mokesčio: iki 2020 m. gegužės 31 d. jis buvo mažinamas sutarta kompensacija už patalpų rekonstrukciją (dėl to ieškovė pretenzijų nereiškė), o visą laikotarpį iki 2021 m. rugsėjo 2 d. – ir komunalinių mokesčių sumomis pagal PVM sąskaitas faktūras. Teismas nurodė, kad dėl pastarojo mažinimo susidariusi nepriemoka, atsakovei nuomos mokestį mažinus ieškovės mokėtinomis sumomis už komunalines paslaugas, yra ginčo dalykas. Byloje kilo ginčas dėl nuomos mokesčio mažinimų kvalifikavimo kaip įskaitymo, t. y. ar jie buvo atlikti ir ar atitiko įskaitymo sąlygas.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nepritarė ieškovės teiginiams, kad įskaitymas apskritai nebuvo atliktas. Teismas konstatavo, kad įskaitymai buvo atliekami šalių konkliudentiniais veiksmais: atsakovė kas mėnesį išrašydavo ieškovei PVM sąskaitas už komunalines paslaugas ir jų sumomis mažindavo mokamą nuomos mokestį. Įskaitymai buvo vykdomi nuosekliai visą ginčo laikotarpį, ieškovės vadovui ir akcininkams toks įskaitymas buvo žinomas ir suprantamas. Aplinkybė, kad ieškovė galėjo nesutikti su sąskaitomis ar jų neįtraukti į apskaitą, sudaro pagrindą įskaitymus ginčyti, tačiau nepaneigia jų atlikimo fakto.

Teismas pažymėjo, kad savarankiško reikalavimo dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais nepareiškimas, priešingai nei teigė atsakovė, nesudaro pagrindo atmesti ieškinį. Pareikšdama ieškinį dėl nuomos mokesčio nepriemokos priteisimo, ieškovė išreiškė nesutikimą su įskaitymais, todėl teismas vertino atsakovės atliktų įskaitymų teisėtumą.

Teismas nustatė, kad pagal 2000 m. gegužės 12 d. ir 2010 m. rugsėjo 13 d. nuomos sutartis atsakovė, be nuomos mokesčio, privalėjo apmokėti jos patalpose faktiškai sunaudotus komunalinius (energinius) išteklius ir paslaugas. Pagal 2010 m. rugsėjo 13 d. nuomos sutarties sąlygas už šiuos išteklius turėjo būti atsiskaitoma apmokant tiekėjų sąskaitas arba nuomotojui, jei šis už paslaugas atsiskaito pats. Teismas nustatė, kad ieškovė nebuvo sudariusi tiesioginių sutarčių su šių paslaugų tiekėjais dėl pastato aprūpinimo energiniais resursais, o atsakovė sudarė sutartis dėl komunalinių resursų tiekimo visam ieškovei priklausančiam pastatui, ne tik atsakovės nuomojamai jo daliai. Pažymėjo, kad nors ieškovė teigė, kad atsakovė šias sutartis sudarė neturėdama jos rašytinio sutikimo, ieškovės atstovas pripažino atsakovės teisę sudaryti tokias sutartis ir nurodė, jog pretenzijų dėl to ieškovė neturi. Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovė, apmokėjusi viso pastato išlaidas, turėjo pagrindą išrašyti ieškovei sąskaitas dėl ne atsakovės daliai tenkančių, bet jos apmokėtų komunalinių paslaugų.

Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės teiginį, jog atsakovė konkliudentiniais veiksmais buvo prisiėmusi pareigą administruoti viso pastato komunalinių išlaidų paskirstymą ir surinkimą. Atsakovė tik iš dalies paskirstydavo šias išlaidas: šildymo sąnaudas ji proporcingai paskirstydavo šildomų patalpų nuomininkams ir ieškovei, nes dėl to buvo susitarta, o vandens ir elektros išlaidos nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. nuomos sutarties sudarymo buvo išrašomos ieškovei, kaip pastato savininkei. Atsakovė, neturėdama sutartinių santykių su kitais ieškovės nuomininkais bei duomenų apie jų susitarimus su ieškove, neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš jų atlyginti atitinkamų išlaidų.

Teismas nustatė, kad pastate buvo vienas šilumos įvadas, trys ieškovei priskirti elektros energijos skaitikliai ir du šalto vandens skaitikliai, taip pat nustatė, kad ne visos pastato patalpos buvo šildomos. Atsakovė kiekvieną mėnesį išrašydavo ieškovei sąskaitas už komunalinių resursų perpardavimą, įtraukdama šildymo išlaidas už 71 m² ieškovei priklausančias patalpas, elektros energijos išlaidas pagal trijų skaitiklių rodmenis (atėmus savo sunaudotą kiekį) ir šalto vandens išlaidas pagal dviejų skaitiklių duomenis (taip pat atėmus savo sunaudotą kiekį). Teismas, vertindamas įskaitytų sumų teisingumą, atskirai analizavo išlaidas už šaltą vandenį, elektros energiją ir šildymą.

Teismas nustatė, kad išlaidos už šaltą vandenį ir elektros energiją ieškovei kas mėnesį buvo apskaičiuojamos pagal trijų elektros ir dviejų vandens skaitiklių rodmenis, tačiau sąskaitose pateikiamų duomenų detalumas skirtingais laikotarpiais skyrėsi, o papildoma informacija apie atsakovės faktiškai sunaudotus kiekius nebuvo teikiama. Teismas pažymėjo, kad ieškovė dėl sąskaitose nurodytų sumų pagrįstumo į atsakovę nesikreipė ir pretenzijų dėl jų nereiškė.

Vertindamas ieškovės pareigą sumokėti už dalies patalpų šildymo išlaidas, teismas pažymėjo, kad savininko pareiga apmokėti šildymo išlaidas kyla nepriklausomai nuo to, ar jos naudojamos. Teismas konstatavo, kad byloje pateikti prieštaringi įrodymai dėl patalpų šildymo. Atlikęs įrodymų vertinimą, teismas nusprendė, kad labiau tikėtina, jog 71 m² patalpos ginčo laikotarpiu buvo šildomos, todėl ieškovei kilo prievolė atsiskaityti su atsakove už šių patalpų šildymą. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad šildomo patalpų ploto skaičiavimas nėra visiškai tikslus. Tačiau teismas įvertino, kad šie netikslumai yra nedideli, neturi esminės įtakos galutiniam paskaičiavimui ir nekeičia iš esmės tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo, todėl nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atliktų skaičiavimų neteisingais.

Teismas, įvertinęs šildymo, elektros ir vandens išlaidų paskaičiavimų teisingumą, atsižvelgė į tai, kad šalių taikytas komunalinių mokesčių paskirstymo algoritmas galiojo nuo nuomos santykių pradžios ir, nors nebuvo visiškai tikslus, abiem šalims buvo priimtinas. Tai patvirtina ilgametė praktika, per kurią komunalinių mokesčių paskirstymo klausimas nebuvo ginčijamas, nors ieškovei buvo žinomos sąskaitų išrašymo ir mokesčių perpardavimo aplinkybės. Pažymėjo, kad ieškovės neveikimas (nesikreipimas dėl detalizacijų ar skaičiavimų patikrinimo) neturi būti vertinamas atsakovės nenaudai. Atsižvelgdamas į tarp šalių susiformavusią praktiką ir teisėtus atsakovės lūkesčius, teismas konstatavo, kad jie negali būti paneigiami vien dėl to, kad, iškėlus ieškovei bankroto bylą, nemokumo administratorė šiuos santykius vertina kitaip. Be to, teismas nustatė, kad ieškovė netikrino jai išrašytų sąskaitų pagrįstumo, todėl su tuo susijusi rizika tenka pačiai ieškovei, nes būtent ji turėjo pareigą organizuoti ir kontroliuoti komunalinių paslaugų apmokėjimą.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovės prievolė sumokėti nuomos mokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2016 m. rugsėjo 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 2 d., pasibaigė įskaitymu, todėl šią ieškinio dalį taip pat atmetė. Atmesdamas ieškinį, teismas netenkino ir ieškovės prašymo skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nenustatęs proceso vilkinimo ar veikimo prieš operatyvų bylos išnagrinėjimą.

Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Teismas nepagrįstai pripažino tariamo įskaitymo (ar įskaitymų) faktą, nors nėra konkretaus pranešimo apie įskaitymą, nei duomenų apie jo datą ar turinį. Kadangi nebuvo nustatyto vienašalio pareiškimo dėl įskaitymo, nebuvo ir juridinio fakto, kurį apeliantė būtų galėjusi ginčyti, nei iki bankroto bylos iškėlimo, nei po to. Apeliantė niekada nepripažino įskaitymo fakto, R. B. tik patvirtino, kad jam buvo žinoma apie atsakovės skolos faktą. Teismas nepagrįstai apie įskaitymų egzistavimą nusprendė, remdamasis tarp šalių susiklosčiusia praktika ir jų konkliudentiniais veiksmais, nes tai neatitinka pranešimo apie įskaitymą aiškumo ir apibrėžtumo standarto. Reikalavimas pranešti kitai šaliai apie įskaitymą yra imperatyvus, todėl atsakovė prievolės pabaigos įskaitymu negali grįsti vien bendradarbiavimu. Be to, teismas neįvertino to, kad 2010 m. rugsėjo 13 d. nuomos sutartyje šalys aiškiai ir raštu susitarė dėl vienintelio įskaitymo atvejo ir jo tvarkos. Jei būtų egzistavęs kiti įskaitymai, jiems turėjo būti taikomas analogiškas aiškumo ir įforminimo standartas, jie negalėtų būti grindžiami tik abstrakčia praktika ar konkliudentiniais veiksmais.

Net ir hipotetiškai pripažinus įskaitymo egzistavimą, jis neteisėtas, nes atsakovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę. Šią aplinkybė turėjo įrodyti atsakovė, tačiau teismas, netinkamai paskirstęs įrodinėjimo naštą, byloje kilusius neaiškumus nepagrįstai įvertino atsakovės naudai. Apeliantės vertinimu, byloje nenustatytos esminės įskaitymo sąlygos – kad abu reikalavimai būtų apibrėžti, pagrįsti ir neginčijami.

Ieškovė ne tik nepriėmė atsakovės sąskaitų, bet ir nebuvo įrodyta, jog jos buvo pateiktos ieškovei. Atsakovė neturėjo teisės išrašyti apeliantei sąskaitų už komunalines išlaidas, nes jas apmokėdavo kiti pastato nuomininkai. Atsakovė konkliudentiniais veiksmais prisiėmė pareigą paskirstyti ir surinkti komunalinių mokesčių išlaidas iš kitų pastato nuomininkų, o byloje esantys įrodymai, kurių atsakovė neginčija, patvirtina, kad ji faktiškai apskaičiuodavo nuomininkams tenkančias komunalinių išlaidų dalis, išrašydavo sąskaitas ir priimdavo mokėjimus, taigi, atsakovė bent iš dalies vykdė komunalinių išlaidų surinkimo iš ieškovės nuomininkų funkciją. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu daliai nuomininkų tokios sąskaitos galėjo būti neišrašomos, o ši pareiga tam tikra apimtimi perkeliama ieškovei. Byloje nėra nustatyta, ar apskritai egzistavo pastato nuomininkų, kuriems atsakovė nebūtų išrašiusi sąskaitų už komunalines išlaidas, nes atsakovė iki šiol vengia pateikti ieškovės prašytus duomenis apie pastato nuomininkus, o teismas netenkino ieškovės prašymo iš atsakovės išreikalauti reikiamus įrodymus.

Apeliantė, pasisakydama dėl atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros dalies už ieškovės valdomoms patalpoms suteiktą šilumos energiją, pažymėjo, kad teismas pripažino, jog atsakovės pateiktas ieškovei tenkančios šildymo išlaidų dalies apskaičiavimo algoritmas nėra tikslus, nes nustatyti neatitikimai dėl patalpų ploto, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad tai nėra reikšminga. Atsakovės ir kitų nuomininkų naudotų patalpų plotai, taip pat patalpų, kurios buvo šildomos, plotai, lemia atitinkamas mokesčio už jų šildymą dalis, tačiau teismas rėmėsi atsakovės neteisingais apskaičiavimais. Be to, net ir pagal juos išrašytose sąskaitose yra 0,46 Eur paklaida, kuri, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2021 m. rugsėjo 2 d. atsakovė ieškovei išrašė iš viso 132 sąskaitas faktūras, sudaro reikšmingą skirtumą.

Ginčo laikotarpiu atsakovė ieškovei išrašinėjo PVM sąskaitas faktūras už 71 m² patalpoms suteiktą šilumos energiją, nors šiomis patalpomis naudojosi ir už šilumos energiją mokėjo UAB „InMedica“, kurios pagal ieškovės ir UAB „InMedica“ sudarytą nuomos sutartį buvo 73,20 m² ploto. Pastate nėra ir niekada nebuvo ieškovės naudotų patalpų. Be to, bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepašalino abejonių dėl tariamų 71 m² patalpų egzistavimo, jų tikro ploto ir jų vietos ginčo pastate.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, peržengė bylos šalių nustatytas ginčo ribas ir savo iniciatyva, nesant atsakovės prašymo, nesuteikdamas ieškovei galimybės dėl to pasisakyti, pritaikė ieškinio senaties terminą ilgesniam laikotarpiui, nei prašė atsakovė.

Nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas yra praleistas. Teismas be pagrindo skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad bankroto bylos iškėlimas ieškovei ir ją atstovaujančių asmenų pasikeitimas neturi įtakos reikalavimams, kurių ieškinio senaties terminai buvo pasibaigę dar iki bankroto bylos iškėlimo, todėl tokie reikalavimai negali būti reiškiami teisme. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 2 d. Nuo šio momento nemokumo administratorė įgijo įstatymo suteiktus įgaliojimus veikti bankrutuojančio juridinio asmens vardu. Byloje nėra ginčo, kad po bankroto bylos iškėlimo nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi ieškovės dokumentai, o dalis jų buvo paimta pradėjus ikiteisminį tyrimą. Apie atsakovės skolą ieškovė sužinojo ne iš buvusio vadovo neperduotų dokumentų, bet iš pačios atsakovės 2024 m. gegužės 24 d. pateikto rašytinio paaiškinimo. Remiantis JANĮ 64 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius per 6 mėnesius nuo juridinio asmens dokumentų gavimo dienos privalo patikrinti juridinio asmens sandorius, sudarytus ne trumpesniu kaip 3 metų laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo, darytina išvada, kad apie galimą pažeidimą ieškovei galėjo tapti žinoma ne anksčiau kaip 2021 m. rugsėjo 3 d. ir ne vėliau kaip 2022 m. kovo 3 d. Kadangi ieškinys teismui pateiktas 2024 m. rugsėjo 3 d., ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti argumentai, kad net jei teismas pripažintų ieškinio senaties terminą praleistu, egzistuoja pagrindai šį terminą atnaujinti dėl svarbių priežasčių. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįvardijo aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas turėjo atsižvelgti į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose ir situaciją vertinti ne formaliai, o teisingai, užtikrindamas tiek bankrutuojančios ieškovės, tiek jos kreditorių, teises ir teisėtus interesus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Rimi Lietuva“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Ieškovė galimai buvo išrašiusi savo nuomininkams sąskaitas už komunalines paslaugas ir gavusi iš jų apmokėjimą, todėl, tenkinus ieškinį, ieškovė nepagrįstai praturtėtų dvigubai. Ieškovė sąmoningai neteikė į bylą su savo nuomininkais sudarytų nuomos sutarčių, taip pat įrodymų, kokias sumas už komunalines paslaugas faktiškai gavo iš nuomininkų, dėl to jos atžvilgiu taikytina contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija ir konstatuotina, kad ieškovė neįrodė turinti reikalavimo teisę į atsakovę dėl komunalinių paslaugų perpardavimo sumų. Net jei ieškovė savo nuomininkams sąskaitų už komunalines paslaugas nėra išrašiusi ir mokėjimų nėra gavusi, ji, kaip pastato savininkė ir nuomotoja, gali pareikalauti iš jų apmokėjimo. Ieškovę ir jos nuomininkus sieja tiesioginiai nuomos santykiai, suteikiantys ieškovei tiesioginę reikalavimo teisę į šiuos asmenis, o atsakovės ir ieškovės nuomininkų jokie sutartiniai santykiai nesieja. Ieškovė buvo nekilnojamojo turto nuomos profesionalė, šioje srityje veikusi net 16 metų, jos vadovas R. B. žinojo ir akceptavo ieškovės bei atsakovės tarpusavio atsiskaitymų modelį, kuris nuosekliai taikytas daugiau nei 11 metų. Jei ieškovės nemokumo administratorė mano, kad juo buvo pažeistos ieškovės teisės, ji gali reikalauti buvusio ieškovės vadovo atsakomybės. Be to, ieškovės teisių pažeidimo faktas byloje nebuvo įrodytas.

Atsakovė, kiekvieną mėnesį apmokėjusi visas pastatui suteiktų energinių resursų išlaidas, pateikdavo ieškovei ir kitiems pastato nuomininkams sąskaitas jų daliai kompensuoti. Ieškovės mokėtina kompensacija už energinius resursus būdavo įskaitoma į atsakovės mokėtiną nuomos mokesčio dalį ieškovei. Nors susitarimas dėl įskaitymo nebuvo įformintas raštu, tačiau jo egzistavimą patvirtina 11 metų trukę ir daugiau kaip 130 kartų pasireiškę šalių konkliudentiniai veiksmai. Ieškovės argumentas, kad ji niekada nepripažino atsakovės atliktų įskaitymų fakto prieštarauja pačios ieškovės pozicijai, dėstytai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu: ieškinyje ieškovė pripažino atliktų įskaitymų faktą, ginčydama tik jų teisėtumą; parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovai taip pat išreiškė ieškovės supratimą apie atsakovės atliktus vienašalius įskaitymus; ieškovė, patikslinusi ieškinį, laikėsi tos pačios pozicijos dėl neva neteisėtai atliktų įskaitymų. Taigi, ieškovė ne tik žinojo apie atliktus įskaitymus, bet ir pati juos identifikavo, kvalifikavo kaip įskaitymus, skaičiavo jų sumas, nustatinėjo atlikimo laikotarpius bei skirtingais laikotarpiais grindė savo materialiųjų reikalavimų apimtį. Tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje ieškovė pakeitė savo procesinę poziciją ir pradėjo teigti, kad įskaitymai apskritai nebuvo atlikti.

Ieškovė nesąžiningai suabsoliutina įskaitymo formos reikalavimus, ignoruodama šio instituto materialiąją paskirtį. Ieškovės teiginiai dėl tariamai imperatyvaus pranešimo apie įskaitymą pobūdžio ir dėl atsakovės teisių gynimo, inicijuojant atskirą bylą, laikytini teisiškai nepagrįstais. Įstatymas nenustato privalomos įskaitymo sandorio formos. Ilgalaikė ir nuosekli šalių sutarties vykdymo praktika, objektyviai atspindinti tikrąją jų valią, kuri buvo išreikšta nuosekliais, ilgalaikiais, per daugiau kaip 11 metų daugiau kaip 130 kartų pasikartojusiais konkliudentiniais veiksmais – kiekvieną mėnesį atsakovė išrašydavo ieškovei komunalinių paslaugų perpardavimo sąskaitas ir atitinkamai mažindavo mokėtiną nuomos mokesčio sumą. Ieškovė visą ginčo laikotarpį žinojo apie šiuos įskaitymus ir pretenzijų nereiškė, todėl savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, kad atsakovės pasirinktas įskaitymų įforminimo būdas bei jos išreikšta valia ieškovei buvo žinomi, suprantami ir priimtini. Ieškovės argumentas, kad atsakovė, laikydama komunalinių paslaugų perpardavimo sąskaitas pagrįstomis, turėtų reikšti atskirą ieškinį dėl skolos priteisimo, yra nepagrįstas ir nesąžiningas. Ieškovė, veikdama kaip rūpestingas ir apdairus verslo subjektas, nesutikdama su įskaitymais, privalėjo operatyviai reaguoti, tokiu atveju, gavusi ieškovės pretenzijas dėl atliekamų įskaitymų dar ginčo laikotarpiu, atsakovė būtų turėjusi realią galimybę ginti savo interesus. Pretenzijų atsakovei reiškimas po 14 metų yra piktnaudžiavimas teise.

Atsakovė nebuvo prisiėmusi pareigos administruoti ieškovės pastato nuomininkų mokėjimų už jiems suteiktus ir atsakovės apmokėtus energetinius resursus. Tai būtų teisiškai nepagrįsta ir faktiškai neįmanoma, nes atsakovės su ieškovės nuomininkais nesiejo tiesioginiai sutartiniai santykiai, suteikiantys reikalavimo teisę. Atsakovė tiesiogiai teikė komunalinių paslaugų perpardavimo sąskaitas tik konkretiems subjektams ir tik dėl tam tikrų energinių resursų, o ne visiems ieškovės nuomininkams ir ne dėl visų komunalinių paslaugų, kaip nepagrįstai teigia ieškovė, ir tai buvo nulemta praktinių aplinkybių – pastate buvo tik vienas šilumos įvadas. Tokie atsakovės veiksmai buvo grindžiami praktiniu ir geranorišku sutarimu su ieškovei ir kai kuriais jos nuomininkais, o ne teisine pareiga. Atsakovė visą ginčo laikotarpį neturėjo ir iki šiol neturi informacijos apie tai, kokiomis sąlygomis ieškovė buvo susitarusi su savo nuomininkais dėl komunalinių paslaugų apmokėjimo. Ieškovės teiginys, kad ji teikė atsakovei nuomininkų sąrašus, nėra patvirtintas įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ieškovės nurodomi netikslumai nesudaro pagrindo laikyti atsakovės, kaip sąžiningai veikusios šalies, atliktų skaičiavimų neteisingais. Ieškovė sąmoningai laikėsi pasyvios pozicijos ir paliko atsakovę neatlygintinai vykdyti šilumos energijos paskirstymo funkciją, iš kurios pati turėjo tiesioginės naudos, dėl to jos bandymas po 14 metų ginčyti atsakovės geranoriškai ir neatlygintinai vykdyto šilumos energijos paskirstymo skaičiavimus dėl kelių kvadratinių metrų ar kelių dešimčių eurų neatitinka sąžiningumo principo reikalavimų. Jeigu ieškovė visą ginčo laikotarpį manė, kad atsakovės taikomas šilumos energijos išlaidų paskirstymo modelis yra netinkamas ar netikslus, ji, veikdama kaip rūpestingas ir apdairus verslo subjektas, privalėjo nedelsdama apie tai informuoti atsakovę ir inicijuoti komunikaciją dėl skaičiavimų tikslinimo. Be to, galimi netikslumai galėjo lemti ieškovei, o ne atsakovei palankesnius skaičiavimus. Nors atsakovė visą ginčo laikotarpį ieškovei tenkančią šilumos energijos išlaidų dalį skaičiavo pagal 71 m² šildomą plotą, bylos nagrinėjimo metu, pateikus UAB „InMedica“ atsiliepimą, paaiškėjo, kad faktinis šių patalpų plotas galimai yra didesnis – 73,20 m², todėl vien dėl šios aplinkybės ieškovei tenkančios šildymo išlaidos turėjo būti didesnės. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad buvo informavusi atsakovę, jog nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. dalimi jos valdomų 71 m² patalpų naudojosi UAB „InMedica“. Ieškovė neįrodė, kad šiose patalpose šildymas buvo atjungtas dar 2015 metais. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1075-643/2025 konstatuota, kad patalpą, pažymėtą indeksu I-36, kurios plotas – 1,74 m² atsakovė grąžino ieškovei dar 2014 m. kovo 18 d., o tai reiškia, kad nuo 2014 m. kovo 18 d. iki ginčo pabaigos (2021 m. rugsėjo 2 d.) ieškovei tenkantis šildomas plotas faktiškai buvo didesnis nei jai skaičiuota. Atsižvelgtina ir į tai, kad pastatas senas, o byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu būtų atlikti atnaujinti patalpų kadastriniai matavimai. Atsižvelgiant į pastato amžių, vykusias rekonstrukcijas ir pertvarkymus, taip pat į tai, kad kadastrinių matavimų tikslumas priklauso nuo taikytų metodikų bei techninių standartų, negalima atmesti, jog byloje naudojamuose planuose nurodyti patalpų plotai gali turėti paklaidų ir neatitikti faktinių plotų. Abejones dėl kadastrinių matavimų tikslumo dar labiau sustiprina aplinkybė, kad pagal 2000 metų ir 2010 m. rugsėjo 13 d. nuomos sutartis atsakovei išnuomotos iš esmės tos pačios patalpos, tačiau jose nurodyti plotai reikšmingai skiriasi: 2000 metų. sutartyje nurodytas 803,13 m² plotas, o 2010 metų sutartyje – 899,47 m². Taigi, skirtumas siekia beveik 100 m², nors nebuvo nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galėjusių lemti tokį ploto pasikeitimą. Todėl ieškovės apeliaciniame skunde atliekamas smulkmeniškas kiekvieno kvadratinio metro perskaičiavimas, remiantis vien planų duomenimis, yra neproporcingai formalus. Atsakovė negali būti verčiama prisiimti atsakomybės už skaičiavimus, atliktus pagal duomenis, kurių tikslumą ieškovė pati turėjo pareigą užtikrinti, tačiau šios pareigos nevykdė.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senaties terminą bei jo skaičiavimo taisykles. Taikydamas sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą, teismas tinkamai įgyvendino pareigą savarankiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir taikyti jiems tinkamas materialiosios teisės normas, tai nelaikoma ginčo ribų peržengimu. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad bankroto bylos iškėlimas ir nemokumo administratoriaus paskyrimas nepanaikina jau pasibaigusio ieškinio senaties termino pasekmių. Priešingas aiškinimas leistų nemokumo administratoriui „atgaivinti“ seniai pasibaigusius reikalavimus, o tai prieštarautų ieškinio senaties instituto paskirčiai – užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą ir teisinį tikrumą.

Neegzistuoja pagrindas ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, kadangi ieškovė to prašo, remdamasi tokiomis aplinkybėmis, kaip neperduoti dokumentai, didelė nemokumo administratoriaus įgaliotų asmenų kaita, didelė nemokumo bylos apimtis, t. y. aplinkybėmis, kurios atsirado tik po bankroto bylos iškėlimo ieškovei (2021 m. rugsėjo 2 d.), jau pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimams už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. Tai negalėjo sutrukdyti ieškovei, kurios vadovui buvo žinoma apie faktinę situaciją ir kuris sąmoningai pasirinko nereaguoti, laiku ginti savo teises dėl nuomos mokesčio nepriemokos. Viešojo intereso egzistavimas bankroto bylose savaime nepaneigia ieškinio senaties instituto taikymo, neleidžia nepaisyti pasibaigusių ieškinio senaties terminų ar juos automatiškai atnaujinti.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo R. B. prašo skundą tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Kadangi nuomos sutarties su ieškove sudarymo metu atsakovė jau naudojosi patalpomis buvo susiklosčiusi praktika, kurią nuspręsta tęsti – atsakovė, turėdama tiesiogines sutartis su energinių resursų tiekėjais, apmokėdavo visam pastatui suteiktus resursus, o patirtas išlaidas proporcingai paskirstydavo kitiems pastato nuomininkams. Tokia praktika buvo tęsiama ir po sutarties sudarymo. Atsakovė tiksliai žinojo visus pastate esančius nuomininkus ir juos periodiškai tikrindavo, taigi, atsakovė savo aktyviais veiksmais buvo perėmusi pareigą iš pastato nuomininkų surinkti sumas už jų nuomojamoms patalpoms suteiktus energinius resursus.

Iki 2015 m. gegužės 15 d. ieškovė nesinaudojo jokiomis pastate esančiomis patalpomis, nes visos jos buvo išnuomotos nuomininkams. Iki 2015 m. gegužės 15 d. atsakovė rinko iš UAB „InMedica“ mokesčius už 71 m² patalpoms suteiktus energinius resursus, tačiau kartu už šių patalpų energinius resursus savavališkai mažinosi ieškovei mokėtiną nuomos mokestį. Po 2015 m. gegužės 15 d. nuo pastato šildymo sistemos buvo atjungti šiose patalpose buvę seno tipo ir neefektyvūs radiatoriai, užsuktos vandens sklendės ir išjungti elektros saugikliai. Taigi, ir po 2015 m. gegužės 15 d. atsakovė nepagrįstai mažinosi mokėtiną nuomos mokestį.

Trečiasis asmuo niekada nesutiko sutiko su nuomos mokesčio mažinimu, jis aiškiai nurodė žinojęs apie atsakovės skolą, tačiau su ja nesutikęs, o sprendimą kreiptis į teismą atidėjo, nes nelaikė tikslingu kiekvieną mėnesį kreiptis dėl nuolat susidarančio įsiskolinimo. Nei R. B., nei akcininkams nebuvo žinoma apie tariamą įskaitymą, apie jį atsakovė nebuvo pranešusi, juolab kad ieškovė nėra gavusi ir didžiosios dalies atsakovės nepagrįstai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Kelios iš atsakovės gautos PVM sąskaitos faktūros, kuriose buvo pateikta tik bendro pobūdžio informacija, nenurodant sumų detalizacijos ir nepateikiant informacijos apie įskaitymą, negali būti laikomos tinkama pranešimo apie įskaitymą forma.

Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo R. B. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį tenkinti. Trečiojo asmens apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Nors iš pradžių buvo nutarta R. B., kaip buvusį ieškovės vadovą, apklausti liudytoju, vėlesnis pirmosios instancijos teismo sprendimas įtraukti į bylą R. B. trečiuoju asmeniu buvo nepagrįstas ir neteisėtas, nepagrįstai suvaržė jo teises ir sudarė formalų pagrindą atmesti paaiškinimus kaip tariamai suinteresuoto bylos baigtimi asmens.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė remtis apelianto nurodytomis esminėmis aplinkybėmis, svarbiomis vertinant atsakovės įrodinėjamo įskaitymo pagrįstumą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad įskaitymai buvo vykdomi šalių konkliudentiniais veiksmais. Apelianto pozicija minėtu klausimu buvo nuosekli: tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek teismo posėdyje jis nurodė, jog ieškovė nebuvo informuota apie vienašališkai vykdomus įskaitymus ir apie juos nežinojo, o gavusi tokį pranešimą būtų nesutikusi; ieškovei nebuvo teikiama PVM sąskaitų faktūrų detalizacija; taip pat ieškovė faktiškai nesinaudojo 71 m² patalpomis – iki 2015 m. gegužės 15 d. jomis naudojosi UAB „InMedica“, vėliau pradėti rekonstrukcijos darbai, patalpos buvo atjungtos nuo šildymo sistemos ir tokios būklės liko iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas, konstatuodamas įskaitymo kaip juridinio fakto egzistavimą, neįvertino šių aplinkybių, ignoravo tai, kad atsakovė neįrodė pranešimo apie įskaitymą fakto, taip pat neįrodė įskaitymo teisėtumo sąlygų visumos.

Atsiliepime į trečiojo asmens R. B. apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo skundą tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovė pritaria apelianto argumentams, kad teismas, nustatinėdamas byloje esminę aplinkybę – įskaitymo, kaip juridinio fakto, egzistavimą ir jo sąlygų įvykdymą, nepagrįstai atsisakė vadovautis R. B. parodymais. R. B. nepertraukiamai dalyvavo santykiuose su UAB „Rimi Lietuva“ ir buvo vienintelis byloje tiesiogiai apie nagrinėjamas aplinkybes galėjęs pasisakyti asmuo. Aplinkybė, kad apeliantas byloje buvo apklaustas kaip trečiasis asmuo, nesudaro teisinio pagrindo nesivadovauti jo parodymais, remiantis vien tariamu jo suinteresuotumu bylos baigtimi, juolab kad tokią procesinę situaciją, pakeitęs jo procesinę padėtį iš liudytojo į trečiojo asmens, sukūrė pats teismas.

Apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas neteisingai konstatavo įskaitymo, kaip juridinio fakto, egzistavimą ir jo atitiktį įskaitymo taikymo sąlygoms. Be to, teismas suklydo spręsdamas, kuriai ginčo šaliai tenka pareiga įrodyti įskaitymo faktą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Ieškovė nurodo, kad byloje nebuvo pateikta nė vieno įrodymo, patvirtinančio įskaitymo fakto egzistavimą. Priešingai, byloje surinkti duomenys patvirtina R. B. nurodytas aplinkybes dėl įskaitymo neegzistavimo. Net jei byloje būtų konstatuotas įskaitymo faktas, su kuo ieškovė nesutinka, byloje nėra duomenų, leidžiančių pripažinti tokį įskaitymą teisėtu.

Teismas ginčo šalims taikė skirtingus įrodinėjimo standartus. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto parodymai dėl ginčui esminių aplinkybių nebuvo prieštaringi. Apelianto skunde detaliai išdėstytos aplinkybės, nurodytos jo rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdžių metu duotuose parodymuose, patvirtina, kad jo parodymai buvo nuoseklūs. O atsakovė vengė teikti bylai reikšmingus duomenis ir įrodymus, iškraipė ieškovės teiginius bei vengė atsakyti į konkrečius klausimus, buvo nenuosekli: vienais atvejais teigė, kad įskaitymus atliko ieškovė, kitais – kad juos galėjo atlikti pati atsakovė, painiojosi dėl 71 m² patalpų vietos, o byloje buvo pateikti prieštaringi buvusių UAB „Rimi Lietuva“ darbuotojų parodymai. Tačiau teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.

Atsiliepime į trečiojo asmens R. B. apeliacinį skundą atsakovė UAB „Rimi Lietuva“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas įtraukti R. B. į bylą trečiuoju asmeniu buvo teisėtas ir pagrįstas, o priešingi apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra deklaratyvūs, R. B. bandymas ginčyti savo įtraukimą trečiuoju asmeniu iš esmės rodo siekį atsiriboti nuo byloje nagrinėjamų aplinkybių, tiesiogiai susijusių su jo, kaip buvusio ieškovės vadovo, sprendimais ir veiksmais ginčo laikotarpiu. Nors klausimas dėl R. B. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu jau buvo išspręstas 2025 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje priimta protokoline nutartimi, 2025 m. spalio 14 d. R. B. savo iniciatyva pateikė teismui prašymą dėl jo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Taigi, apeliantas, ginčijantis savo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu teisėtumą ir pagrįstumą, pats inicijavo tokį prašymą bei vėliau aktyviai naudojosi trečiojo asmens procesinėmis teisėmis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 straipsnis numato tik galimą teismo sprendimo įtaką trečiojo asmens teisėms ar pareigoms, tačiau nereikalauja, kad konkrečioje byloje būtų tiesiogiai sprendžiamas jo atsakomybės klausimas. Tai, kad teismas sprendime konstatavo, jog byloje nėra tiesiogiai sprendžiamas apelianto civilinės atsakomybės klausimas, savaime nepaneigia galimos sprendimo įtakos jo teisėms ir pareigoms.

Teismas tinkamai taikė įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo taisykles šioje byloje. Vertindamas byloje pateiktus įrodymus, teismas privalo vadovautis CPK 185 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, o trečiojo asmens suinteresuotumas bylos baigtimi yra objektyvi aplinkybė, į kurią teismas turi atsižvelgti vertindamas tokio asmens paaiškinimų ir parodymų patikimumą. Apelianto argumentai dėl tariamai nepagrįsto teismo atsisakymo vadovautis jo nurodytomis aplinkybėmis yra nepagrįsti. Apelianto paaiškinimai buvo prieštaringi, o teismo atliktas kritinis apelianto paaiškinimų vertinimas yra pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas jo paaiškinimų neignoravo – juos išsamiai išnagrinėjo ir padarė motyvuotą bei bylos įrodymų visuma pagrįstą išvadą, kuri, nors ir nesutampa su apelianto pateikiama faktinių aplinkybių interpretacija, yra teisėta ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovei dėl skolos priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

Byloje nustatyta, kad AB „Vilniaus vaivorykštė“ ir UAB ,,Rimi Lietuva“ (tuo metu UAB „Ecovalda“) 2000 m. gegužės 12 d. sudarė negyvenamųjų patalpų, esančių pastate (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. PC/011/V, kurios pagrindu atsakovei išnuomotos mažmeninei prekybai skirtos patalpos, sutartyje nurodytas bendras naudingas plotas – 803,13 kv. m, patalpos plane pažymėtos indeksais: rūsio patalpos R-24, nuo R-25 iki R-42; pirmojo aukšto patalpos nuo 1-12 iki 1-27. Naujoji pastato savininkė UAB „Serneta“ 2001 m. balandžio 5 d. su UAB ,,Rimi Lietuva“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. PC/011/V pakeitimą Nr. 1.

Nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. pastato savininke ir jo patalpų nuomotoja tapo ieškovė. 2010 m. rugsėjo 13 d. ieškovė UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ ir atsakovė UAB „Rimi Lietuva“ sudarė naują Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovei 15 metų laikotarpiui ieškovė išnuomojo patalpas, esančias pastate (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais 1-24, nuo 1-26 iki 1-35, nuo 1-37 iki 1-48, iš viso 899,47 kv. m ploto. Iš šios sutarties kilo ginčas nagrinėjamoje byloje. Sutartyje šalys suderėjo, kad nuomininkė moka nuomotojai patalpų nuomos mokestį, kuris lygus 63 103,40 litų plius PVM už visą sutarties 3.1 papunktyje nurodytą patalpų plotą (899,47 kv. m) per mėnesį (sutarties 6.1 papunktis). Laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2025 m. liepos 31 d. nuomininkė moka nuomotojai nuomos mokestį, kuris lygus 60 000 litų plius PVM už visą sutarties 3.1 papunktyje nurodytą patalpų plotą per mėnesį (sutarties 6.2. papunktis). Nuomos sutartyje šalys taip pat sulygo, kad mokant nuomos mokestį laikotarpiu iki 2020 m. gegužės 31 d. bus užskaitomos nuomininkės atliktų patalpų rekonstrukcijos 435 593,24 litų išlaidos, t. y. kiekvieną kalendorinį mėnesį po 3 755,11 litų (sutarties 6.4 papunktis). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog iki 2020 m. gegužės 31 d. atsakovė kiekvieną mėnesį mokėtiną nuomos mokestį pagrįstai mažino 3 755,11 litų suma ir tai atitiko šalių susitarimą.

Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 2 d. (bankroto bylos Nr. eB2-50-803/2026).

Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, 2024 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė iš atsakovės priteisti 137 173,26 Eur nuomos mokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. (ginčo sutarties sudarymo) iki 2021 m. rugsėjo 2 d. (bankroto bylos ieškovei iškėlimo). Tarp šalių nėra ginčo, jog šiuo laikotarpiu atsakovė nemokėjo ieškovei viso sutartimi sulygto nuomos mokesčio ir susidariusios nuomos mokesčio nepriemokos dydis atitinka ieškinio sumą – 137 173,26 Eur (papildomai prie nurodytos šios nutarties 29 punkte). Tačiau atsakovė nurodo, kad ji nėra ieškovei skolinga, nes atitinkama suma buvo įskaityta ieškovei tenkanti dalis už pastatui teiktas komunalines paslaugas.

2000 m. birželio mėn. (tiksli mėnesio diena dokumente neįskaitoma) AB „Vilniaus vaivorykštė“ įgaliotasis akcininkas S. R. pasirašė pranešimą, jog AB „Vilniaus vaivorykštė“ neprieštarauja, kad už komunalines paslaugas, t. y. už elektros energijos, šalto vandens, šilumos sunaudojimą bei ryšio paslaugas prekybos centre, esančiame (duomenys neskelbtini), nuomos laikotarpiu mokėjimus vykdytų atsakovė; o AB „Vilniaus vaivorykštė“ įsipareigojo apmokėti už komunalines paslaugas tuo atveju, jeigu jų neapmokės patalpų nuomininkė.

2000 m. spalio 31 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kaip tiekėja, atsakovė, kaip vartotoja, ir UAB „Serneta“ (tuometė pastato savininkė), kaip garantas, sudarė trišalę sutartį Nr. 50207 dėl šilumos energijos pastatui, (duomenys neskelbtini), tiekimo. 2017 m. rugsėjo 15 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir atsakovė sudarė naują Šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-1509 dėl šilumos energijos tiekimo, be kitų, taip pat ir ginčo pastatui.

2001 m. vasario 23 d. AB „Lietuvos energija“ ir atsakovė sudarė Naujųjų vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų sutartis dėl elektros energijos prekybos centrui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekimo. Bylos duomenimis, vėlesnės sutartys dėl elektros energijos tiekimo sudarytos: 2010 m. birželio 1 d. su AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir 2024 m. liepos 3 d. su UAB „Ignitis“.

2009 m. kovo 23 d. UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Rimi Lietuva“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarė trišalę Šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį dėl šalto vandens tiekimo pastatui, nuotekų valymo ir šalinimo.

Byloje nėra ginčo, kad minėtomis sutartimis buvo susitarta dėl komunalinių (energijos) resursų tiekimo visam ieškovei nuosavybės teise priklausančiam ginčo pastatui, ne tik atsakovei išnuomotoms patalpoms, ir dėl to, kad su paslaugų teikėjais atsiskaitinėjo atsakovė.

Atsakovė pateikė į bylą duomenis apie tai, kad egzistuoja tik vienas šilumos įvadas į pastatą, ieškovei priskirti trys elektros energijos skaitikliai ir du šalto vandens skaitikliai. Ieškovė nurodytų aplinkybių neginčijo, priešingų duomenų į bylą nepateikė. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pastate buvo ir daugiau ieškovės nuomininkų, ne tik atsakovė. Taip pat nustatyta, kad ne visos pastato patalpos buvo centralizuotai šildomos. Šių aplinkybių ieškovė taip pat neginčijo, tarp šalių kilo ginčas dėl to, kiek konkrečiai ir kurios patalpos buvo nešildomos.

Atsakovė teigė kiekvieną mėnesį išrašydavusi ieškovei sąskaitas dėl atsakovės apmokėtų komunalinių resursų, tiektų pastatui, perpardavimo, į kurią įtraukdavo išlaidas už ieškovei priklausančių 71 kv. m patalpų šildymą, išlaidas už elektros energiją pagal trijų skaitiklių rodmenis, atėmusi savo sunaudotą elektros energiją, ir išlaidas už šaltą vandenį pagal dviejų skaitiklių duomenis, atėmusi savo sunaudotą šaltą vandenį. Atsakovė neneigia, kad dalis ieškovės nuomininkų su atsakove už patalpų šildymą atsiskaitydavo tiesiogiai.

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės prievolės sumokėti 137 173,26 Eur nuomos mokesčio nepriemoką, atsakovei įrodinėjant, kad: 1) ši prievolė pasibaigė šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymu; 2) ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismui ieškinio dalį atmetus dėl ieškinio senaties, o dalį – dėl prievolės pabaigos įskaitymu, ieškovei ir trečiajam asmeniui apeliaciniuose skunduose įrodinėjant, kad ieškinio senaties termino ieškovė nepraleido, o jei apeliacinės instancijos teismas manytų priešingai – yra pagrindas jį atnaujinti, taip pat teigiant, jog atsakovė neįrodė nei įskaitymo fakto, nei jo teisėtumo, o priešingai nusprendęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, teisėjų kolegija toliau nutartyje pasisakys šiais aspektais.

Dėl ieškinio senaties

Ieškovės nemokumo administratorė šioje byloje nagrinėjamą ieškinį pirmosios instancijos teismui pateikė 2024 m. rugsėjo 3 d. Atsakovė nuo ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo, be kita ko, gynėsi ieškinio senatimi.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamam ginčui taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 10 dalyje nustatytas reikalavimams dėl periodinių išmokų išieškojimo taikytinas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, ir, pažymėjęs, jog bankroto bylos iškovei iškėlimas ir jai atstovaujančių asmenų pasikeitimas neturi įtakos reikalavimams, kurių ieškinio senaties terminai pasibaigė dar iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, padarė išvadą, kad reikalavimui dėl nuomos mokesčio nepriemokos iki 2016 m. rugsėjo 2 d. (penkeri metai iki nutarties, kuria ieškovei iškelta bankroto byla įsiteisėjimo) buvo praleista ieškinio senatis ir jis negali būti ginamas teisme. Nenustatęs pagrindo ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio dalį dėl nuomos mokesčio skolos už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. atmetė kaip nepagrįstą dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Apeliantė tokias pirmosios instancijos išvadas skundžia, nurodydama, kad: 1) teismas peržengė bylos šalių nustatytas ginčo ribas ir savo iniciatyva, nesant atsakovės prašymo, nesuteikdamas ieškovei galimybės dėl to pasisakyti, pritaikė ieškinio senaties terminą ilgesniam laikotarpiui, nei prašė atsakovė; 2) teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškinio senaties terminas praleistas; 3) net ir laikęs, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, teismas be pagrindo jo neatnaujino. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismo tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018, 44 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasacinis teismas nuosekliai nurodo, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017, 35 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškinio senaties klausimą nagrinėjamoje byloje, tinkamai subalansuodamas viešojo intereso, vyraujančio nemokumo bylose, bei teisinių santykių apibrėžtumo, užtikrinančio atsakovės teisėtą lūkestį, kad po įstatyme nustatyto laiko jos atžvilgiu reikalavimai nebebus reiškiami, pusiausvyrą.

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (pagal pareigas). Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas). Ieškinio senaties termino nustatymas yra teisinio materialiųjų ginčo santykių kvalifikavimo dalis, atsakovui pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kokie materialieji įstatymai reglamentuoja ginčo santykius, inter alia (be kita ko), kuri materialioji įstatymo norma, nustatanti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamam reikalavimui turi būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Vadinasi, ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, esant atsakovės prašymui taikyti ieškovės reiškiamam reikalavimui ieškinio senatį, pagrįstai ex officio sprendė dėl to, kokios konkrečios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas nagrinėjamam ginčui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog ieškinio senatimi atsikertantis atsakovas nurodo neteisingą ieškinio senaties terminą ar jo iš viso nenurodo, bylą nagrinėjančio teismo nuo šios pareigos neatleidžia ir per se (savaime) negali būti pagrindas tokį atsakovo reikalavimą atmesti. Tokiu atveju teismas turi taikyti tinkamą ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismo nesaistė aplinkybė, kad buvo prašoma taikyti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, kadangi būtent teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą teisingai identifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį ir pagal jį nuspręsti, kuris iš CK 1.125 straipsnyje nustatytų ieškinio senaties terminų taikytinas šiuo konkrečiu atveju. Nurodyti argumentai lemia pagrindą apeliantės teiginį, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo ribas, laikyti nepagrįstu. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 20 punkte teisingai nurodė, kad ieškinio senaties terminų trukmė skirtingų rūšių reikalavimams nustatyta įstatyme, šis reguliavimas yra imperatyvus – šalims savo susitarimu ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką pakeisti draudžiama (CK 1.125 straipsnio 13 dalis), o tai taip pat patvirtina, jog teismas neturėjo pagrindo taikyti neteisingo ieškinio senaties termino, net jei atsakovė to prašė.

Remdamasi aptarta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso dispozityvumo principas, reiškiantis, jog bylos nagrinėjimo ribas lemia šalių pareikšti materialieji teisiniai reikalavimai ir atsikirtimai, nepaneigia to, kad teisinis šių aplinkybių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju atsakovė byloje buvo pareiškusi materialųjį atsikirtimą dėl ieškinio senaties taikymo, taigi šis klausimas buvo bylos nagrinėjimo objektu. Vien aplinkybė, kad šalių ir teismo vertinimas dėl konkretaus ieškinio senaties termino taikymo ginčo situacijai išsiskyrė, nereiškia, kad teismas negalėjo pritaikyti trumpesnio nei atsakovės nurodytas ieškinio senaties termino, kai pagal pareigas atlikęs šalių santykių teisinę kvalifikaciją nustatė, kuris iš CK 1.125 straipsnyje nustatytų ieškinio senaties terminų turi būti taikomas nagrinėjamu atveju. Atmestinas ir apeliantės argumentas, kad teismas pažeidė jos teises, nesuteikdamas galimybės pasisakyti dėl pritaikyto sutrumpinto ieškinio senaties termino. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teise buvo iškeltas ieškinio senaties instituto taikymo klausimas, todėl ieškovė (apeliantė) turėjo objektyvią galimybę teikti argumentus tiek dėl ieškinio senaties taikymo apskritai, tiek dėl, jos manymu, taikytinos ieškinio senaties termino trukmės.

CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo (analogiška nuostata iki 2022 m. sausio 1 d. ši teisės norma buvo nustatyta CK 1.125 straipsnio 9 dalyje). Apeliacine tvarka nėra kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės kas mėnesį ieškovei mokėtinas nuomos mokestis, kurio nesumokėtos dalies reikalauta ieškiniu, yra periodinės išmokos CK 1.125 straipsnio 10 dalies prasme. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritarti taip pat neturi pagrindo.

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Bendroji ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista.

Apeliantė, įrodinėdama, kad ieškinio senaties termino ji nėra praleidusi, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo padarė išvadą, kad bankroto bylos iškėlimas ieškovei ir jai atstovaujančių asmenų pasikeitimas neturi įtakos reikalavimams, kurių ieškinio senaties terminai buvo pasibaigę dar iki bankroto bylos iškėlimo, todėl tokie reikalavimai negali būti reiškiami teisme. Apeliantės vertinimu, būtina įvertinti, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 2 d., tik nuo šio momento nemokumo administratorė įgijo įstatymo suteiktus įgaliojimus veikti bankrutuojančio juridinio asmens vardu. Remdamasi JANĮ 64 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius per 6 mėnesius nuo juridinio asmens dokumentų gavimo dienos privalo patikrinti juridinio asmens sandorius, sudarytus ne trumpesniu kaip 3 metų laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo, apeliantė vertina, kad apie galimą pažeidimą jai galėjo tapti žinoma ne anksčiau kaip 2021 m. rugsėjo 3 d. ir ne vėliau kaip 2022 m. kovo 3 d. Be to, prašo atsižvelgti į tai, kad po bankroto bylos iškėlimo nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi ieškovės dokumentai, o apie atsakovės skolą ieškovė ji sužinojo tik iš pačios atsakovės 2024 m. gegužės 24 d. pateikto rašytinio paaiškinimo.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybė, jog ieškovei iškelta bankroto byla, savaime nepanaikina ieškinio senaties terminų, suėjusių ieškovės reikalavimams iki bankroto bylos jai iškėlimo, nepaisant to, kad ieškinį dėl skolos bankrutuojančiai ieškovei šioje byloje pareiškė nemokumo administratorė, vykdydama įstatyme jai nustatytą pareigą ginti kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Pažymėtina, kad tai savaime nepakeičia ir ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios subjektyviojo momento.

JANĮ 64 straipsnis (kuriuo remiasi ieškovė), reglamentuojantis sandorių ginčijimą bankroto proceso metu, pagal normos tikslus atitinka seniau galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą, dėl to nagrinėjamoje byloje aktualu remtis šią normą aiškinančia teismų praktika.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte, nustatančiame bankroto administratoriaus pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, įtvirtinta nuostata, pagal kurią laikoma, kad bankroto administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos, įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė, kuri yra taikoma tuo atveju, kai bankrutuojančios įmonės administratorius pareiškia ieškinį dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių nuginčijimo. Kitiems bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016). ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas atveju netaikytinas, kai ieškovas reiškia reikalavimą ne dėl jame nurodytų sandorių nuginčijimo, o dėl skolos pagal neįvykdytą sutartį priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Nurodytos taisyklės išimtis teismų praktikoje leidžiama tik vienu atveju: atsižvelgiant į bankroto proceso pagrindinį tikslą ir bankroto administratoriaus funkciją ginti kreditorių interesus, kai administratorius ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos kreditoriams atlyginimo, yra pagrindas ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti ne anksčiau kaip nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti būtent bankroto administratorius; bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 42 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovei, su kuria jos fiduciariniai santykiai nesieja, pareiškė reikalavimą dėl skolos pagal šalių sudarytą nuomos sutartį, kurios (ne)galiojimo klausimas nekeliamas, priteisimo. Vadinasi, aptartas teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo išaiškinimai, aktualūs situacijoms, kai ginčijami bankrutuojančio juridinio asmens sudaryti sandoriai, taip pat reiškiami reikalavimai dėl bendrovės valdymo organų narių bei dalyvių padarytos žalos atlyginimo, šiuo atveju netaikomi, o ieškinio senaties termino pradžios momento skaičiavimas turi būti atliekamas vadovaujantis bendrosiomis toliau nurodomomis taisyklėmis.

Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2020 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013), teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

Buvęs ieškovas vadovas trečiasis asmuo R. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad apie nuolatinę, nuo pat sutartinių santykių su atsakove pradžios besitęsusią nuomos mokesčio nepriemoką, jam buvo žinoma. Šios aplinkybės nei jis, nei ieškovė iš esmės neneigė ir apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose. Nesikreipimas į teismą dėl skolos iš atsakovės priteisimo argumentuotas mažareikšmiškumu, siekiu neaštrinti situacijos, ieškovės akcininkų nenoru viešinti situacijos, siekiant išlaikyti gerą reputaciją kredito įstaigose, atidėliojimu. Tai reiškia, kad ieškovė, kurios vardu veikė tuometis teisėtas jos atstovas – buvęs vadovas, žinodama apie galimą savo teisių pažeidimą, sąmoningai priėmė sprendimą nesikreipti dėl jų teisminės gynybos. Tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės ieškinio dalis, kuria reikalaujama skolos už laikotarpį, senesnį nei penkeri metai iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo (iki 2016 m. rugsėjo 2 d.), atmestina dėl senaties.

Nuo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo (2021 m. rugsėjo 2 d.), ieškovės atstovavimą perėmė ir jos interesais turėjo bei galėjo veikti teismo paskirta ieškovės nemokumo administratorė. Dėl to, sprendžiant dėl senaties termino taikymo reikalavimams už tolesnį laikotarpį, svarbus ieškovės nemokumo administratorės sužinojimo apie galimą ieškovės teisių pažeidimą dėl atsakovės nuomos mokesčio nepriemokos, momentas. Ieškovė teigia, o atsakovė priešingai neįrodinėja, kad nemokumo administratorei apie atsakovės nuomos mokesčio nepriemokas, susidariusias po 2016 m. rugsėjo 2 d., tapo faktiškai žinoma 2024 m. gegužės 24 d., be to, bet kuriuo atveju šios aplinkybės ieškovės nemokumo administratorei galėjo paaiškėti tik nuo jos atstovavimo ieškovei pradžios momento – 2021 m. rugsėjo 2 d., vadinasi, kreipdamasi į teismą su ieškiniu 2024 m. rugsėjo 3 d., ji CK 1.125 straipsnio 10 dalyje nustatyto sutrumpinto penkerių metų senaties termino nepraleido.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas, kaip ir ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas, yra fakto klausimas, kurį, įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, 28 punktas). Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 56 punktas).

Atsakovė teisingai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė praleistą ieškinio senaties terminą prašė atnaujinti, remdamasi aplinkybėmis, kurios susidarė po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tačiau nenurodė nė vienos priežasties, objektyviai trukdžiusios jai laiku pareikšti ieškinį atsakovei dėl galimos skolos, susidariusios iki 2016 m. rugsėjo 2 d., priteisimo. Kadangi ieškinio senaties termino eigos metu neegzistavo aplinkybės, kurios būtų sukliudžiusios ieškovės tuomečiam atstovui laiku ir tinkamai kreiptis dėl ieškovės teisių tesiminės gynybos, praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti ieškovei pagrindo nėra, dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytas išvadas teisingomis ir pagrįstomis.

Dėl įskaitymo fakto ir jo teisėtumo

Nuo šioje byloje ieškovės pareikšto ieškinio atsakovė gynėsi įskaitymu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, tokį atsakovės gynybos būdą įvertino kaip pagrįstą ir teisėtą. Apeliantai (ieškovė ir jos pusėje veikiantis trečiasis asmuo) pirmosios instancijos teismo išvadas ginčija, nurodydami, kad: 1) byloje nenustatytas įskaitymo faktas; 2) net jei būtų pripažinta, kad įskaitymus atsakovė atliko, jie neatitinka tam reikalaujamų sąlygų.

CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas prievolės pasibaigimo būdų – prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Apeliantai nurodomą aplinkybę, kad įskaitymo faktas šiuo atveju neegzistuoja, grindžia iš esmės tuo, kad atsakovė ieškovei niekada nepateikė pranešimo apie įskaitymą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovė buvo sudariusi sutartis ir pagal jas visiškai atsiskaitydavo su komunalinių paslaugų teikėjais, teikiančiais resursus visam pastatui, nors atsakovė nuomojosi tik dalį pastate esančių patalpų. Pastate buvo ir kitų nuomininkų. Nustatyta, kad atsakovė, atsiskaičiusi su paslaugų teikėjais ir išskaičiavusi jai tenkančias mokėti dalis už pastatui tiektus resursus, dėl likusių sumų išrašydavo sąskaitas pastato savininkei (ieškovei ir jos pirmtakėms). Atsakovė nurodo, kad šių sąskaitų pastato savininkė niekada neapmokėdavo, nes atsakovė kiekvieną mėnesį, sumokėdama nuomos mokestį, įskaitydavo į jį savo išrašytose sąskaitos nurodytas sumas ir visada mokėjo mažesnį, nei nuomos sutartyje nurodytas, nuomos mokestį, kurio kasmėnesinė nepriemoka buvo lygi atsakovės išrašytose sąskaitose nurodytoms sumoms. Nėra ginčo dėl to, kad ieškiniu reikalaujama, kaip nuomos mokesčio nepriemoka, bendra suma sutampa su tuo pačiu laikotarpiu atsakovės ieškovei išrašytose sąskaitose nurodyta bendra suma.

Pripažinus, kad dalis ieškinio pagrįstai atmesta dėl senaties, vertinant su įskaitymu susijusius ginčo klausimus, aktualios į bylą pateiktos 2016–2021 metais kas mėnesį atsakovės ieškovei išrašytos sąskaitos už elektros energijos sąnaudas, šaltą vandenį ir šiluminę energiją. Atsakovė pripažįsta, kad už dalį šilumos energijos išlaidų ji išrašydavo sąskaitas ir tiesiogiai ieškovės nuomininkams, o ieškovės nuomininkei UAB „InMedica“ išrašydavo sąskaitas ne tik už šildymo, bet ir šalto vandens perpardavimą. Atsakovė teigė būtent ieškovei išrašytas sąskaitas siųsdavusi kas mėnesį elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini). Buvęs ieškovės vadovas R. B. šioje byloje ne kartą patvirtino, kad žinojo apie tokių sąskaitų gavimą, tik akcentavo, jog ieškovė jų niekada nepriėmė ir į savo buhalterinę apskaitą neįtraukė, dėl to jis asmeniškai po tam tikro laiko jomis nebesidomėjo.

Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnis 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai ir kad įskaitymo faktas teismine tvarka gali būti įrodinėjamas tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, atitinkančiomis vienus ar kitus formos reikalavimus. Pažymėtina, jog CK 6.131 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo tvarką, antrojoje dalyje įtvirtinta abstrakti nuostata, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Šios nuostatos prasme esminis yra paties pranešimo apie įskaitymą faktas – prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), o pranešimo apie įskaitymą forma ir turinys nėra prievolių pabaigą įskaitymu nulemiantys veiksniai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Vadinasi, paties įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-383-219/2019).

Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Civilinių santykių subjektų elgesio dispozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). CK 1.71 straipsnyje nustatyta, kad sandoris gali būti sudaromas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Kai įstatymas nenumato konkrečios sandorio formos, jis laikomas sudarytu, jei iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti šį sandorį. Taigi tais atvejais, kai nėra pakankamai rašytinių įrodymų, teismas turi vertinti šalių sutartinius santykius, vadovaudamasis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje, taip pat sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškindami sutartinius santykius, kilusius ne iš rašytinės sutarties, teismai visų pirma turi nustatyti šalių tikruosius ketinimus, įvertinti visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką, kitus šalių tarpusavio santykius, priežastis, dėl kurių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2014).

Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegijos vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju įskaitymo sandoriai buvo atliekami daugelį metų kas mėnesį pasikartojančiais konkliudentiniais veiksmais. Apeliantai cituoja teisingą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas; pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335-469/2019). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad nagrinėjamu atveju konkliudentiniais veiksmais atliktų įskaitymų turinys tokių reikalavimų neatitinka. Ieškovė turėjo ir galėjo suprasti, kad neprimokėdama už nuomą sumos, analogiškos išrašytai sąskaitai už komunalines paslaugas, atsakovė atlieka įskaitymus. Juolab ši aplinkybė ieškovei turėjo būti aiški ir suprantama, įvertinus tokios praktikos ilgalaikiškumą ir sistemiškumą. Iš tokios praktikos ieškovei turėjo bei galėjo būti visiškai aišku ir tai, kokio dydžio bei kokią konkrečią priešpriešinę prievolę atsakovė kas mėnesį įskaito.

Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad šalių sudarytoje nuomos sutartyje buvo nurodytas galimo įskaitymo atvejis (už pastate atliktus darbus), savaime nepaneigia kitų šioje byloje nustatytų įskaitymų, atliktų konkliudentiniais veiksmais, fakto ir nepatvirtina jų neteisėtumo. Sutarties 6 punkte tik aptariamos sutarties sudarymo metu egzistavusios nuomotojos priešpriešinės prievolės ir šių konkrečių nurodytų prievolių įskaitymo tvarka, tačiau nėra nuostatų, reguliuojančių naujai atsirandančių priešpriešinių prievolių įskaitymo galimybes ir tvarką. Šalių sudarytoje nuomos sutartyje nėra nuostatų, apibrėžiančių, kokiu būdu, kokia forma turi būti pateikiami pranešimai apie nuomotojos ir nuomininkės priešpriešinių prievolių įskaitymus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įskaitymų faktą atsakovė nagrinėjamoje byloje įrodė. Be to, daro išvadą, kad, pagrįstai atmetęs apeliantų argumentus, jog šioje byloje nenustatytas įskaitymų faktas, t. y. konstatavęs, jog įskaitymai įvyko, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir tai, kad įskaitymai atlikti teisėtai.

Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014). Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas). Šiuo atveju apeliantai neigia, kad ieškovė turėjo priešpriešinių pareigų atsakovei, pažymėdami tai, kad atsakovės reikalavimai ieškovei neatitiko apibrėžtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka dėl toliau nurodomų argumentų.

Atsakovės atlikti įskaitymai buvo aiškiai apibrėžti konkrečia kas mėnesį išrašomose sąskaitose nurodoma suma, kuri atitiko atitinkamo mėnesio nuomos mokesčio nepriemoką, teisėjų kolegija šioje nutartyje jau nurodė, kad ieškovė turėjo ir galėjo suprasti, kokią priešpriešinę jos prievolę atsakovė įskaito. Atsakovės reikalavimų ieškovei nepagrįstumą apeliantai grindžia, įrodinėdami, kad: 1) atsakovė buvo prisiėmusi pareigą paskirstyti išlaidas už į pastatą tiekiamus resursus kitiems ieškovės nuomininkams; 2) atsakovės pateikti pastato naudotojams tenkančių šildymo kaštų skaičiavimai ir nurodomi (ne)šildomi pastato patalpų plotai yra netikslūs.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nebuvo prisiėmusi pareigos paskirstyti į pastatą tiektų resursų, kurių nesunaudojo ji pati, kaštus visiems kitiems ieškovės nuomininkams. Jokių rašytinių susitarimų šiuo klausimu nebuvo, o byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma to nepatvirtina. Aplinkybė, kad kai kuriais atvejais atsakovė dalį sumokėtų paslaugų teikėjams sumų atgaudavo tiesiogiai iš kitų ieškovės nuomininkų (UAB „InMedica“ atvejis, taip pat dalies patalpų šildymo kaštai), negali būti aiškinama, kaip pareigos administruoti viso pastato eksploatavimo išlaidas ir tiesiogiai išsiieškoti permokas iš visų kitų ieškovės nuomininkų, su kuriais atsakovės sutartiniai santykiai nesiejo, prisiėmimas. Tokio įsipareigojimo neprisiėmimą patvirtina ir tai, kad atsakovė nuo pat 2010 metų atsakovė nuosekliai, kas mėnesį dalį išlaidų skaičiuodavo būtent ieškovei. Teisėjų kolegija pritaria atsakovės argumentams, kad, neturėdama sutartinių santykių su ieškovės nuomininkais, o taip pat neturėdama duomenų apie jų sutarčių su ieškove turinį, atsakovė neturėjo teisinio pagrindo jiems reikšti reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tokia pareiga pagal nuomos teisinius santykius reguliuojančias teisės normas teko ieškovei, o remdamasi tuo, kad šią pareigą ji yra delegavusi kitam subjektui, būtent ieškovė turėjo šią aplinkybę įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai), tačiau šioje byloje ji to nepadarė.

Byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad už visus pastatui tiekiamus resursus mokėjo atsakovė, nors ne visais ji pati naudojosi, nes pastate buvo ir kitų ieškovės nuomininkų, o atskirais laikotarpiais kai kurios patalpos apskritai buvo neišnuomotos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamos konstatuoti atsakovės reikalavimo ieškovei, pasibaigusio įskaitymu, pagrįstumą (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje reikšminga, kad, be deklaratyvių pareiškimų, apeliantės nepateikė konkrečių paskaičiavimų, objektyviai patvirtinančių, kad atsakovė, išrašydama sąskaitas ieškovei, neatėmė iš bendrų kaštų kokių nors sumų už savo pačios sunaudotus išteklius. Tai, kad išnagrinėjus bylą liko neaiškumų dėl to, kas konkrečiai ir kuriomis pastato patalpomis atskirais laikotarpiais naudojosi, taip pat dėl to, kurios konkrečios patalpos atskirais laikotarpiais buvo ar nebuvo centralizuotai šildomos, priešingai nei teigia apeliantės, pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinta ieškovės nenaudai. CK 6.206 straipsnyje, kuriuo skundžiamame sprendime rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nustatyti du pagrindai pateisinti sutarties neįvykdymą. Pirmas – sutarties šalis negali remtis kitos šalies sutarties neįvykdymu, jei ir pati pažeidė sutartį, t. y. vienos šalies sutarties neįvykdymas pateisinamas, jei dėl jos neįvykdymo yra kitos sutarties šalies kaltė. Toks sutarties pažeidimas gali pasireikšti tiek aktyviais pirmosios sutarties šalies veiksmais, tiek ir jos neveikimu. Pažymėtina ir tai, kad neįvykdyta gali būti visa arba dalis sutarties. Antras – sutarties šalis negali remtis kitos sutarties šalies sutarties neįvykdymu dėl įvykio, kurio atsiradimo rizika tenka pačiai sutarties šaliai, t. y. vienos šalies sutarties neįvykdymas pateisinamas dėl įvykio, kurio atsiradimo rizika tenka kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-684/2024). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad šiuo atveju būtent ieškovei, kaip pastato savininkei ir nuomotojai, teko pareiga sureguliuoti ir prižiūrėti nuomininkams teikiamų energetinių resursų apmokėjimą, o byloje nesant duomenų, kad ieškovė būtų šią pareigą vykdžiusi, taip pat tikrinusi atsakovės jai išrašytų sąskaitų už komunalinius mokesčius teisingumą, tokio neveikimo rizika bei neigiamos to pasekmės tenka pačiai ieškovei.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė šioje byloje įrodė, jog jos prievolė sumokėti ieškovei nesumokėtą nuomos mokesčio dalį yra pasibaigusi įskaitymu, atsakovei teisėtai ir pagrįstai į jos ieškovei mokėtiną kasmėnesinį numos mokestį įskaičius analogiškas, kas mėnesį ieškovei teiktose sąskaitose nurodytas sumas už ieškovei priklausančiam pastatui tiektus, bet atsakovės nesunaudotus energijos ir vandens resursus.

Dėl kitų klausimų ir bylos baigties

Apeliantai kelia klausimą dėl pirmosios instancijos konstatuotos R. B. procesinės padėties byloje ir jo paaiškinimų vertinimo. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kvestionuojant pagrindą buvusį ieškovės vadovą laikyti trečiuoju asmeniu šioje byloje, nėra reiškiamas prašymas dėl jo pašalinimo iš bylos, taigi, šiuo aspektu nėra pagrindo pasisakyti. Atsakovė teisingai pastebi, kad R. B. pats buvo pateikęs prašymą įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, taigi, jo teiginiai, kad dalyvauti byloje šiuo procesiniu statusu jis įtrauktas nepagrįstai, yra prieštaringi. Tai, kad pirmiausia pirmosios instancijos teismas nusprendė buvusį ieškovės vadovą apklausti kaip liudytoją, o vėliau priėmė sprendimą įtraukti jį byloje dalyvauti trečiuoju asmeniu, savaime nėra nei nepagrįsta, nei neteisėta. Byloje dalyvaujančio asmens procesinis statusas lemia ir tam tikras procesines pasekmes, be kita ko, įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu byloje nustatytų faktinių aplinkybių prejudiciją (CPK 182 straipsnio 2 punktas). CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms; jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Įtraukdamas asmenį dalyvauti byloje šiuo procesiniu statusu teismas neprivalo užtikrinti, kad priimtu sprendimu neabejotinai bus paveiktos jo teisės ir pareigos, toks teismo procesinis sprendimas paremtas realia tikimybe, jog įtaka trečiuoju asmeniu įtraukiamo subjekto teisėms ir pareigoms bylos išsprendimu gali būti padaryta, o šis procesinis statusas užtikrina tokiam asmeniui galimybę pasinaudoti platesnėmis procesinėmis teisėmis bei garantijomis. Šiuo atveju teismas, įvertinęs argumentus, kuriais atsakovė gynėsi nuo ieškovės nemokumo administratorės pareikšto ieškinio, turėjo pagrindą manyti, kad byloje priimtas sprendimas ar teismų išvados ginčo klausimais gali paveikti buvusio ieškovės vadovo teises ar pareigas, dėl to nėra pagrindo sutikti, jog šiuo procesiniu statusu į bylą dalyvauti R. B. buvo įtrauktas nepagrįstai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek proceso dalyvių paaiškinimai, tiek liudytojų parodymai yra tinkamos ir leistinos įrodinėjimo priemonės civilinėje byloje (CPK 186, 189 straipsniai). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad trečiojo asmens paaiškinimai, tiek rašytiniai, tiek išdėstyti teismo posėdžio metu, buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, dėl to teisėjų kolegija apeliantų argumentus, jog R. B. procesinis statusas nulėmė jo nurodytų aplinkybių netinkamą įvertinimą, atmeta kaip nepagrįstus.

Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ir aiškino ginčo teisinius santykius, taikydamas ginčui aktualias teisės normas ir teismų praktiką teisingai išsprendė klausimus dėl ieškinio senaties bei įskaitymo institutų taikymo šioje byloje, išsiaiškino visas reikšmingas faktines aplinkybes ir, atlikęs išsamų byloje surinktų įrodymų vertinimą, pagristai nusprendė ieškinį atmesti. Apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeisti ar panaikinti.

Pagal bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinius skundus, apeliantai (ieškovė ir trečiasis asmuo ieškovės pusėje R. B.) neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Atsakovė pateikė duomenis, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 10 980 Eur išlaidas už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą, taip pat patyrė 4 500 Eur išlaidas, rengdama atsiliepimą į trečiojo asmens apeliacinį skundą.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 papunktį, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 dydžio koeficientas. Atsakovės atsiliepimai į ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą pateikti 2026 m. I ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui taikytinas 2025 m. III ketvirtį galiojęs Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 427,60 Eur. Taigi, maksimali rekomenduojama priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už vieno atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šiuo atveju yra 3 155,88 Eur (2 427,60 Eur x 1,3).

Atsakovės reikalaujamos priteisti sumos už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą žymiai viršija nurodytą rekomenduojamą dydį. Atsakovė prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodo, kad tokias jos išlaidas lėmė didelės apimties ieškovės pateiktas apeliacinis skundas ir atitinkamai net 31 puslapio apimties atsakovės atsiliepimas į jį, siekiant atsikirsti į ieškovės argumentus. Be to, apeliaciniuose skunduose apeliantai klaidinančiai interpretavo ginčo situaciją ir nustatytas faktines aplinkybes, dėl to rengiant atsiliepimus reikėjo atlikti išsamią bylos analizę bei perklausyti teismo posėdžių garso įrašus.

Teisėjų kolegija su tokiais atsakovės argumentais nesutinka. Nors šios bylos šalys teikė ypač didelės apimties procesinius dokumentus, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo nukrypti nuo rekomenduojamų advokato pagalbos išlaidų dydžių tokių dokumentų parengimui. Tai, kad šalis atstovavę advokatai pasirinko savo argumentų nedėstyti aiškiai, glaustai ir koncentruotai, negalėtų būti priežastimi pateisinti didesnes bylinėjimosi išlaidas. Šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas buvo aiškus, spręsti klausimai nenauji, daug kartų analizuoti Lietuvos teismų praktikoje, proceso dalyvių apeliaciniam teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose pakartotinai nurodytos faktinės ginčo situacijos aplinkybės išsamiai ištirtos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Atsakovės vardu atsiliepimus į apeliacinius skundus rengė tos pačios advokatės, kurios atstovavo atsakovę pirmosios instancijos teisme, vadinasi tiek bylos medžiaga, tiek žodinių teismo posėdžių turinys joms buvo žinomas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijais, atsakovei už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą priteistina rekomenduojama maksimali 3 155,88 Eur suma, nuo jos nukrypti pagrindo nėra. Vertindama atsakovės už atsiliepimo į trečiojo asmens apeliacinį skundą patirtų išlaidų pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų dėstomi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai kartojosi, atskovė taip pat atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą iš dalies dėstė tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepdama į ieškovės apelicinį skundą, abu atsiliepimus rengė tos pačios atskovės atstovės, dėl to teisėjų kolegija pagrįsta ir sąžininga laiko priteisti atsakovei iš trečiojo amens 3 000 Eur už atsiliepimo į jo apeliacinį skundą parengimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“, juridinio asmens kodas 300145575, bankroto proceso administravimui skirtų lėšų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rimi Lietuva“, juridinio asmens kodas 123715317, 3 155,88 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt penkis eurus ir 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš trečiojo asmens R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rimi Lietuva“, juridinio asmens kodas 123715317, 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.