Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-615-450/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-08-20
Bylos Nr.: e2-615-450/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01226-2023-3
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Asta Pikelienė, Žilvinas Terebeiza
Pareiškėjas: mažosios bendrijos „Remigijaus veikla“
Atsakovas: Biokosmetikos manufaktūra
Kreditorius: „BIOSTA“, MB "Remigijaus veikla"

Kategorijos

3.4.4.5.1Kreditorių reikalavimai ir jų tvirtinimas

Civilinė byla Nr. e2-615-450/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01226-2023-3 Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.5.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugpjūčio 20 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Žilvino Terebeizos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Remigijaus veikla“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Biokosmetikos manufaktūra“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Biokosmetikos manufaktūra“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Acountera“ (toliau – nemokumo administratorė); nutartis įsiteisėjo 2024 m. sausio 4 d.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi UAB „Biokosmetikos manufaktūra“ pripažinta likviduojama dėl bankroto (toliau – ir LUAB „Biokosmetikos manufaktūta“).

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. nutartimi patvirtintas LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, jame ir mažosios bendrijos (toliau – MB) „Remigijaus veikla“ (toliau – ir pareiškėja, naujoji kreditorė) 504 862 Eur finansinis reikalavimas.

Šalies argumentai

Kreditorė UAB „BIOSTA“ pateikė atskirąjį skundą dėl teismo 2024 m. balandžio 8 d. nutarties dalies, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas antrosios eilės kreditorės MB „Remigijaus veikla“ 504 862 Eur finansinis reikalavimas.

Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog tarp bendrovės ir MB „Remigijaus veikla“ buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Pateikti į bylą mokėjimo nurodymai galėtų patvirtinti 45 000 Eur paskolos suteikimą bendrovei, tačiau ne 504 000 Eur paskolos suteikimo faktą. Neįrodžius, kad buvo suteikta nurodyto dydžio paskola bendrovei, finansinis reikalavimas dėl palūkanų taip pat negali būti tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi panaikino 2024 m. balandžio 8 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas MB „Remigijaus veikla“ finansinis reikalavimas ir šio klausimo nagrinėjimą išskyrė į atskirą civilinę bylą.

Šalies argumentai

Pareiškėja MB „Remigijaus veikla“ nurodė, kad jos prašomą patvirtinti 504 862 Eur finansinį reikalavimą sudaro 480 453,45 Eur paskola ir 24 409 Eur palūkanos. 2016 m. rudenį pradinis kreditorius R. S. (toliau – ir pradinis kreditorius) su LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ vadove susitarė dėl paskolos suteikimo bendrovei, su galimybe įsigyti dalį bendrovės akcijų. 2017 m. kovo 17 d. LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ su R. S. pasirašė paskolos sutartį su specialiomis sąlygomis, kurios pagrindu bendrovei buvo suteikta 30 000 Eur paskola. Šalys paskolos sutartyje numatė, kad gali būti skolinama ir daugiau, pagal bendrovės prašymą. Nuo 2016 m. spalio mėnesio iki 2019 m. gruodžio mėnesio pradinis kreditorius R. S. į LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ sąskaitą pervedė 504 000 Eur. LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ pradiniam kreditoriui sumokėjo dalį palūkanų ir padengė dalį skolos; pradinis kreditorius 2021 m. gruodžio 31 d. turėjo 457 224 Eur skolinį reikalavimą į bendrovę, kurį reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido naujajai kreditorei MB „Remigijaus veikla“. Aplinkybę dėl R. S. skolinio reikalavimo dydžio patvirtina pradinio kreditoriaus pateikti į bylą banko nurodymai bei nemokumo administratorės pateikti LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ banko sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad bendrovė šias lėšas gavo ir apskaitė buhalterinėje apskaitoje. Šalys susitarė, kad pirmiausia yra sumokamos palūkanos, o po to grąžinama paskola; jeigu per ketvirtį apskaičiuotos palūkanos nesumokamos jos pridedamos prie paskolos ir laikoma, kad kreditorius šią sumą taip pat paskolina skolininkei ir reikalaus jos grąžinimo kartu su paskolos grąžinimu. Toks susitarimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl šio susitarimo pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo. Pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas palūkanų priteisimui nebuvo praleistas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 10 dalis). Jeigu teismas spręstų, kad 2019 m. gruodžio 16 d. atliktas 22 000 Eur mokėjimas nelaikytinas paskola, pareiškėja prašo patvirtinti finansinį reikalavimą, kurį sudaro 454 806,04 Eur skola ir 21 991,9 Eur palūkanos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi MB „Remigijaus veikla“ prašymo dalį patenkino ir patvirtino MB „Remigijaus veikla“ 56 250 Eur finansinį reikalavimą LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ bankroto byloje, kurį sudaro 45 000 Eur paskola ir 11 250 Eur palūkanos; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 17 d. tarp bendrovės ir R. S. buvo pasirašyta paskolos sutartis su specialiomis sąlygomis, kuria šalys susitarė, jog bendrovei bus paskolinta 30 000 Eur. Šalys numatė, kad gali būti skolinama ir daugiau, pagal bendrovės prašymą. Paskolos sutarties sudarymo dieną R. S. jau buvo pervedęs bendrovei ne 30 000 Eur, o 110 000 Eur. 2018 m. sausio 3 d. šalys sudarė susitarimą prie sutarties Nr. 201703, kuriuo užfiksavo tai dienai R. S. pervestas sumas, kurios sudarė 195 000 Eur. Šalys susitarė dėl papildomų sąlygų. Ginčo, kad lėšos buvo pervestos į bendrovei priklausančias sąskaitas, nėra.

Teismas nustatė, kad 2021 m. gruodžio 31 d. pradinis kreditorius R. S. su MB „Remigijaus veikla“ sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria reikalavimą į bendrovę 457 244 Eur apimtyje perleido naujajai kreditorei MB „Remigijaus veikla“. Duomenų apie atsiskaitymą pagal šią sutartį nepateikta.

Teismas atmetė UAB „BIOSTA“ argumentus, kad dauguma mokėjimų gauti ne iš R. S., o iš „Interactive Brokers“ banko sąskaitos, nes R. S. turėjo investavimo sąskaitą „Interactive Brokers“; jos numeriai U7142115 ir U1142115. „Interactive Brokers“ pateikė duomenis, kad R. S. priklausančių investavimo sąskaitų identifikavimo kodai yra U7142115 ir U1142115. Tokie numeriai nurodyti ir kiekviename šio brokerio atliktame pavedime. Pavedimuose nurodytos sumos įplaukė į bendrovės sąskaitas, tai, teismo vertinimu, reiškia, kad mokėjimai buvo atlikti R. S. lėšomis.

Teismas nutarė, kad ne visos R. S. pervestos lėšos laikytinos paskola bendrovei. Teismo vertinimu, iš aštuoniolikos mokėjimų tik dvejuose 2018 m. birželio 5 d. – 2018 m. birželio 7 d. mokėjimuose 45 000 Eur sumai mokėjimų paskirtis nurodyta „paskola“. Kitų mokėjimų, išskyrus mokėjimo į MB „Bioeksportas“ sąskaitą 22 000 Eur, paskirtis yra neaiški (nesuprantama), nes mokėjimo paskirtyse nurodyta: Deposit | AA3HUE; 20170519 (duomenys neskelbtini); 20170627 (duomenys neskelbtini); 20180413>CN1>R. S.>DN1>Interactive brokers; 20161026; 20161111. Be to, paskutinis pavedimas atliktas ne į bendrovės, o į MB „Bioeksportas“ sąskaitą.

Teismas nurodė, kad sprendžiant finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, svarbu tai, jog nemokumo administratorei informacija apie LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ turėtas sąskaitas ir jų išrašus perduota tik už 2016–2018 m. Minėtu laikotarpiu bendrovė turėjo sąskaitas mažiausiai dešimtyje bankų ir kitų mokėjimo subjektų, mokėjimo platformų, tokių, kaip „Sparkasse Saarbrucken KONTO“, UAB „VIA PAYMENTS“, „THE CURRENCY CLOUD LIMITED“, „Mistertango“ ir kita.

Teismas pastebėjo, kad bendrovė naudojosi ir kitų susijusių įmonių sąskaitomis gaunamoms lėšoms įskaityti ir panaudoti, o tai patvirtina pavyzdys, kai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Valstybės iždo departamentas vykdė mokėjimus LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ pagal Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos iždui pateiktas mokėjimo paraiškas 2021–2023 m. Valstybės iždo departamentas nurodė, kad iš Valstybės iždo sąskaitos į LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 650 034,88 Eur, o į sąskaitą Nr. (duomenys nesklebtini) – 14 758,24 Eur, iš viso 664 793,12 Eur. Tačiau akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas nurodė, kad minėtos sąskaitos priklauso ne LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“, o MB „Bioeksportas“, kurios vadove ir dalyve yra buvusi LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ vadovė ir akcininkė B. D.. Todėl teismas įvertino, kad byloje nėra paneigta UAB „BIOSTA“ pozicija, jog į bendrovę įneštos lėšos jos akcininkui R. S., tikėtina, gali būti grąžintos, įskaitant ir per kitas bendroves.

Be to, atsižvelgdamas į kreditorės UAB „BIOSTA“ nurodomas aplinkybes apie galimą ketinimą finansuoti bendrovę su tikslu įgyti jos akcijų (ar dalį), teismas neatmetė galimybės, kad iki 2017 m. kovo 17 d. atlikti mokėjimai galėjo būti susiję ne su paskolos santykiais, o su atsiskaitymu už R. S. 2016 m. gruodžio 1 d. ir 2016 m. gruodžio 16 d. įsigytas akcijas iš B. D., nes įrodymų apie atsiskaitymą už įsigytas akcijas nepateikta.

Teismas pastebėjo ir tai, kad finansinės atskaitomybės duomenys paneigia, jog MB „Remigijaus veikla“ turi reikalavimo teises į bendrovę. Naujoji kreditorė MB „Remigijaus veikla“ į jai priklausantį turtą nėra įtraukusi gautinų sumų iš bendrovės pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį, nors jos gautinos sumos turėjo būti įtrauktos į trumpalaikį turtą. Pagal MB „Remigijaus veikla“ 2021 m. balanso duomenis, jai nepriklauso nei ilgalaikis, nei trumpalaikis turtas. Remiantis viešai skelbiamais duomenimis apie MB „Remigijaus veikla“, jai 2022 m. priklausė 1 Eur vertės trumpalaikis turtas, o 2023 m. trumpalaikis turtas padidėjo iki 6 Eur.

Teismas atkreipė dėmesį, kad tarp bendrovės ir R. S. paskolos sutartis buvo pasirašyta 2017 m. kovo 17 d., kuria šalys susitarė, jog bendrovei bus paskolinta 30 000 Eur. Tačiau MB „Remigijaus veikla“ teigia, kad iki sutarties sudarymo jau buvo bendrovei paskolinta iš viso 110 000 Eur. MB „Remigijaus veikla“ neteikia argumentų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kodėl žymiai didesnės sumos buvo pervedamos iki sutarties sudarymo, o vėliau paskolos sutartis sudaryta tik 30 000 Eur sumai. Šis faktas, teismo vertinimu, patvirtina, kad pradinio kreditoriaus R. S. pervestos lėšos buvo skirtos ne tik paskolos suteikimui.

UAB „BIOSTA“ nurodė, kad paskola turėtų būti laikoma nesuteikta ir todėl, kad paskolos sutarties 2.3 papunktyje įtvirtinta, jog paskolos suma gali būti padidinta paskolos gavėjos dalyvių sprendimu ir paskolos padidinimas įtvirtinamas elektroniniais paštais. Teismas sutiko, kad tokie veiksmai neatlikti.

Remdamasis išdėstytu, teismas prašymo dalį dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo patvirtinimo patenkino ir patvirtino 45 000 Eur finansinį reikalavimą, kurio pagrindas, mokėjimo nurodymuose įvardijimas, kad pervedama „paskola“.

Teismas prašymą dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už suteiktą paskolą priteisimo patenkino dalyje. Nustatęs, kad paskola suteikta 2018 m. birželio 5 d.–2018 m. birželio 7 d. mokėjimais, remdamasis CK 1.125 straipsnio 10 dalimi, teismas patvirtino 11 250 Eur metinių palūkanų reikalavimą, apskaičiuodamas 5 proc. dydžio metines palūkanas už 5 m. iki LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ bankroto bylos iškėlimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėja MB „Remigijaus veikla“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartį ir patvirtinti MB „Remigijaus veikla“ 504 862 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 480 453,45 Eur paskola ir 24 409 Eur palūkanos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, kad: 1) tarp pradinio kreditoriaus ir bendrovės buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, kuria buvo susitarta dėl paskolos suteikimo bei įtvirtinta, jog paskolos suma gali būti didinama priklausomai nuo poreikio; 2) praėjus metams po paskolos sutarties pasirašymo šalys sudarė papildomą susitarimą, kuriuo užfiksavo faktiškai suteiktą paskolos sumą 2018 m. sausio 3 d. – 195 000 Eur – bei susitarė dėl papildomo palūkanų kapitalizavimo; 3) iš viso 504 000 Eur pradinio kreditoriaus R. S. paskola buvo pervesta į bendrovės valdomas banko sąskaitas; visi mokėjimai buvo apskaityti kaip „paskola“ bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Esant nurodytų įrodymų visetui, teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp pradinio kreditoriaus ir bendrovės nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai nurodyta apimtimi.

Žemesnės instancijos teismas

Aplinkybė, kad bendrovė naudojosi keleto bankų ir mokėjimo platformų paslaugomis nepatvirtina fakto, jog ji grąžino nurodytą paskolą pradiniam kreditoriui. Teismas UAB „BIOSTA“ prašymu 2025 m. gegužės 9 d. išdavė teismo liudijimą, suteikiantį teisę gauti visų LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ turėtų sąskaitų bankuose ir finansinėse platformose išrašus nuo 2016 m. UAB „BIOSTA“ kreipėsi į finansines įstaigas ir bankus bei į bylą pateikė visus bendrovės banko sąskaitų išrašus nuo 2016 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo, kurie nepatvirtino aplinkybės, kad bendrovė grąžino skolą pradiniam kreditoriui. Be to, pareiškėja negali įrodyti, kad jai paskola nebuvo grąžinta, tai turi pareigą įrodyti atsakovė (paskolą gavusi šalis). Bendrovė pripažįsta skolos egzistavimą, kadangi tai patvirtina pirminiai jos buhalteriniai dokumentai, o priešingų įrodymų byloje nepateikta.

R. S. bendrovės akcijas įsigijo iš B. D., todėl mokėjimas už akcijas turėjo būti atliktas akcijų pardavėjai, o ne bendrovei. Mokėjimas akcininkei už akcijų pardavimą per įmonę, kurios akcijos įsigyjamos, būtų nesuderinamas su aktualiu teisiniu reguliavimu. Byloje pateikti bendrovės banko sąskaitų išrašai už laikotarpį, kai pradinis kreditorius R. S. suteikė paskolas bendrovei 2016 m., kurie patvirtina, kad paskolos pinigai buvo panaudoti bendrovės veiklos organizavimui.

Nėra priežastinio ryšio tarp savarankiškų aplinkybių, kad egzistuoja bendrovės skola pradiniam kreditoriui, kurią perėmė apeliantė, ir kaip ji šį reikalavimą apskaitė buhalterinėje apskaitoje. Finansinio reikalavimo apskaitymas priežastiniu ryšiu nėra susijęs su skolinio įsipareigojimo egzistavimu, todėl toks teismo argumentas yra nepagrįstas. Be to, pagal Verslo apskaitos standartus (toliau – VAS), kai tampa akivaizdu, jog skolininkas neatsiskaitęs ir bendrovė nusprendžia įsiskolinimą nurašyti arba pripažįsta visišką jo nuvertėjimą, reikalavimo teisės balansinė vertė sumažinama iki nulio.

Atsiliepimas

Kreditorė UAB „BIOSTA“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

Žemesnės instancijos teismas

Vien pinigų pervedimo faktas nepatvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimo. Esminę reikšmę turi ne pats lėšų gavimo faktas, o tai, ar pareiškėja įrodė, kad mokėjimai buvo atlikti paskolos pagrindu ir atsakovės bankroto bylos iškėlimo dieną egzistavo jos nurodomo dydžio neįvykdytas finansinis reikalavimas. Pradinis kreditorius nurodė, kad bendrovę finansavo, turėdamas tikslą įgyti jos akcijų, dėl to pareiškėjai teko pareiga įrodyti mokėjimų, atliktų iki paskolos sutarties sudarymo, teisinį pagrindą, tačiau to ji neįvykdė. Be to, paskolos sutartyje nurodyta, kad bendrovei suteikiama 30 000 Eur paskola, todėl, jei iki paskolos sutarties sudarymo būtų egzistavusi 110 000 Eur paskola, tokia aplinkybė būtų buvusi atspindėta pačioje paskolos sutartyje.

Šalies argumentai

Pareiškėja didžiąją dalį finansinio reikalavimo grindžia mokėjimų nurodymais, kurių mokėtoja yra „Interactive Brokers“. Teismas buvo įpareigojęs MB „Remigijaus veikla“ ir (ar) R. S. pateikti „Interactive Brokers“ oficialiai patvirtintus duomenis apie mokėjimus, kurie buvo atlikti nuo 2016 m. iš R. S. vardu registruotų sąskaitų į bendrovės sąskaitas, nurodant sąskaitų numerius ir mokėjimų paskirtis; informaciją, kam priklausė sąskaitos identifikuojamos numeriais U1142115 ir U7142115 bei informaciją apie R. S. vardu per „Interactive Brokers“ gautas įmokas iš bendrovės. Tačiau nei apeliantė, nei R. S. šių įpareigojimų tinkamai neįvykdė ir teismui nepateikė oficialių „Interactive Brokers“ patvirtintų dokumentų. Nors apeliantė pateikė 2026 m. sudarytą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota informacija, kad R. S. turi galimybę prisijungti prie „Interactive Brokers“ sąskaitų, identifikuojamų numeriais U1142115 ir U7142115, tačiau šis rašytinis įrodymas nepatvirtina, jog ginčo mokėjimų atlikimo metu šios sąskaitos iš tikrųjų priklausė R. S., kad jis buvo vienintelis jų valdytojas ar naudos gavėjas.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ji neprivalo įrodinėti, jog paskola nebuvo grąžinta, nes, siekdama būti įtraukta į kreditorių sąrašą su 504 862 Eur finansiniu reikalavimu, būtent ji privalėjo įrodyti, kad bankroto bylos iškėlimo dieną egzistavo tokio dydžio neįvykdytas finansinis reikalavimas. Vien aplinkybė, kad UAB „BIOSTA“ surinkti banko sąskaitų išrašai nepatvirtino paskolos grąžinimo mokėjimų, neįrodo, jog pareikštas finansinis reikalavimas nurodyta apimtimi liko negrąžintas. Teismas nustatė, kad bendrovė savo veikloje naudojosi daugybe banko sąskaitų ir mokėjimo platformų, o dalis lėšų buvo nukreipiama per susijusius juridinius asmenis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas apeliantės finansinės atskaitomybės duomenis įvertino kaip vieną iš papildomų aplinkybių, keliančių abejonių dėl pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumo ir dydžio. Be to, net ir pripažįstant finansinio turto vertės sumažėjimą, toks turtas pirmiausia turi būti apskaitytas įmonės apskaitoje kaip finansinis turtas, o tik vėliau gali būti atliekamas jo nuvertinimas. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad 450 000 Eur finansinio reikalavimo teisė buvo užregistruota jos apskaitoje, o vėliau nuvertinta laikantis 18-ojo VAS reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovė LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo dėl MB „Remigijaus veikla“ finansinio reikalavimo dydžio klausimą spręsti vadovaujantis byloje esančiais įrodymais ir procesiniuose dokumentuose pareikšta nemokumo administratorės nuomone. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

Byloje įrodyta, kad pradinis kreditorius bendrovei suteikė paskolą nurodyta apimtimi, bendrovė paskolos pinigus priėmė, apskaitė buhalterinėje apskaitoje ir juos panaudojo savo veikloje.

Byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad bendrovė pradiniam kreditoriui grąžino pervestas paskolos lėšas nurodyta apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad į bendrovės sąskaitas buvo atlikti šie mokėjimai: 1) 2016 m. spalio 25 d. 10 000 Eur, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis – 20161026; 2) 2016 m. lapkričio 11 d. 40 000 Eur, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis – 20161111; 3) 2016 m. lapkričio 21 d. 30 000, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis – 20161121; 4) 2017 m. kovo 2 d. 30 000 Eur, mokėtojas R. S., mokėjimo paskirtis – Deposit | AA3HUE; 5) 2017 m. gegužės 19 d. 70 000 Eur, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis – 20170519 (duomenys neskelbtini); 6) 2017 m. birželio 27 d. 10 000, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis – 20170627 (duomenys neskelbtini); 7) 2017 m. rugsėjo 15 d. 5 000 Eur, mokėtojas R. S., mokėjimo paskirtis nenurodyta; 8) 2018 m. sausio 10 d. 15 000 Eur mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis – 20180110; 9) 2018 m. kovo 6 d. 30 000 Eur, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis – 20180306; 10) 2018 m. balandžio 4 d. 30 000 Eur, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis – 20180404; 11) 2018 m. balandžio 13 d. 22 000 Eur, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis – 20180413>CN1>R. S.>DN1>Interactive brokers; 12) 2018 m. birželio 7 d. 25 000, mokėtojas R. S., mokėjimo paskirtis – Paskola; 13) 2018 m. birželio 5 d. 20 000 Eur, mokėtojas R. S., mokėjimo paskirtis – Paskola; 14) 2018 m. lapkričio 2 d. 25 000, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis nenurodyta; 15) 2018 m. lapkričio 8 d. 50 000, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis nenurodyta; 16) 2019 m. birželio 27 d. 30 000, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis nenurodyta; 17) 2019 m. liepos 23 d. 40 000, mokėtojas „Interactive Brokers“, mokėjimo paskirtis nenurodyta; 18) 2019 m. gruodžio 16 d. 22 000 Eur mokėjimas buvo atliktas į MB „Bioeksportas“ sąskaitą, mokėtojas „Interactive Brokers“. Iš viso nurodytais mokėjimo nurodymais pradinis kreditorius R. S. bendrovei pervedė 482 000 Eur ir 22 000 Eur į MB „Bioeksportas“ sąskaitą.

Byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo 17 d. bendrovė ir R. S pasirašė paskolos sutartį su specialiomis sąlygomis, kuria šalys susitarė, jog R. S. bendrovei paskolins 30 000 Eur. Šalys taip pat numatė, kad paskolos suma gali būti didinama, esant paskolos gavėjos dalyvių sprendimui; susitarimas dėl paskolos padidinimo įtvirtinamas elektroniniais paštais (exelyje) (2.3 papunktis). Paskolos sutarties sudarymo dieną R. S. jau buvo pervedęs bendrovei iš viso 110 000 Eur.

2018 m. sausio 3 d. bendrovė ir R. S. sudarė papildomą susitarimą prie sutarties Nr. 201703, kuriuo užfiksavo tai dienai R. S. bendrovei pervestas sumas, kurios sudarė iš viso 195 000 Eur bei susitarė dėl papildomo palūkanų kapitalizavimo.

Iš bendrovės apyvartos žiniaraščių nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. matyti, kad pradinio kreditoriaus R. S. bendrovei pervestos lėšos buvo apskaitytos bendrovės buhalterinėje apskaitoje kaip paskola.

2021 m. gruodžio 31 d. R. S. su pareiškėja MB „Remigijaus veikla“ sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria reikalavimą į bendrovę 457 244 Eur apimtyje perleido naujajai kreditorei MB „Remigijaus veikla“.

Nemokumo administratorė pateikė prašymą dėl bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų patvirtinimo atsakovės bankroto byloje, kurį įvertinęs, pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 8 d. nutartimi patenkino ir patvirtino LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų ir MB „Remigijaus veikla“ antrosios eilės 504 862 Eur finansinį reikalavimą.

Kreditorė UAB „BIOSTA“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 8 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas antrosios eilės kreditorės MB „Remigijaus veikla“ 504 862 Eur finansinis reikalavimas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi, įvertinęs R. S. atliktuose bendrovei mokėjimo nurodymuose įvardytas paskirtis (tik dvejuose nurodymuose mokėjimo paskirtis įvardyta kaip paskola), taip pat tai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta dėl 30 000 Eur paskolos suteikimo, kai pareiškėja teigia, jog iki sutarties sudarymo bendrovei jau buvo paskolinta iš viso 110 000 Eur, atsižvelgęs į tai, kad nemokumo administratorei informacija apie bendrovės turėtas sąskaitas ir jų išrašus perduota tik už 2016–2018 m., o minėtu laikotarpiu bendrovė turėjo sąskaitas mažiausiai dešimtyje bankų ir mokėjimo platformų, į tai, jog bendrovės lėšos buvo nukreipiamos ir į kitas įmones, padarė tikėtinas išvadas, kad R. S. dalis jo bendrovei pervestų lėšų galėjo būti sugrąžintos ar, jog dalis R. S. pervestų lėšų buvo susijusios ne su paskolos teisiniais santykiais, o su atsiskaitymu už jo įgytas akcijas. Dėl to teismas nutarė, kad pateikti į bylą nurodymai patvirtina tik 45 000 Eur, bet ne 504 000 Eur, paskolos suteikimo bendrovei faktą.

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad byloje esantis įrodymų visetas (rašytinė paskolos sutartis, kurioje, be kita ko, įtvirtinta, jog paskolos suma gali būti didinama priklausomai nuo poreikio; 2018 m. sausio 3 d. papildomas susitarimas, kuriuo užfiksuota faktiškai suteikta paskolos suma (iš viso 195 00 Eur); mokėjimo nurodymai, kuriais pradinis kreditorius pervedė bendrovei 504 000 Eur ir kurie buvo apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje kaip paskola bei panaudoti bendrovės veikloje) paneigia teismo išvadas, kad tarp pradinio kreditoriaus ir bendrovės nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai 504 000 Eur apimtyje. Pasak apeliantės, byloje nėra įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad bendrovė grąžino skolą pradiniam kreditoriui ar, jog pradinio kreditoriaus pervestos lėšos bendrovei buvo susijusios su akcijų iš B. D. įsigijimu.

Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl MB „Remigijaus veikla“ finansinio reikalavimo ir jo dydžio (ne)pagrįstumo LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ bankroto byloje.

Dėl finansinio reikalavimo ir jo dydžio (ne)pagrįstumo

Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).

Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą. Tokio aiškinimo laikomasi tiek kasacinio teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1679-241/2018; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-15-1120/2022; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1106-910/2023).

Pabrėžtina, kad tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš likviduojamos dėl bankroto įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl, siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo finansinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-862-450/2022).

Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Tai lemia, kad sprendžiant kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimus, su išimtimis, taikomos bendrosios CPK įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės.

Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Rungimosi proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

Taigi, būtent kreditoriui, siekiančiam jo finansinio reikalavimo juridinio asmens bankroto byloje patvirtinimo, tenka įrodinėjimo našta leistinais ir pakankamais įrodymais pagrįsti tiek reikalavimo pagrindą, tiek jo dydį. Tokia įrodinėjimo našta taikoma ir tuo atveju, kai pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę perima kitas kreditorius.

Minėta, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo našta pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia. Tačiau, kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022, 15, 16 punktai).

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatas paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Būtent šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2024, 20 punktas ir jame nurodyta teisminė praktika).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, pareiškėja, prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą grįsdama reikalavimo perleidimo sutartimi ir bendrovę su pradiniu kreditoriumi siejusiais paskolos teisiniais santykiais, turi įrodyti, kad pradinis kreditorius pinigus bendrovei perdavė kaip paskolą, o bendrovė įsipareigojo gautus pinigus pradiniam kreditoriui grąžinti.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įvertinęs pirminio kreditoriaus atlikus ir byloje pateiktus mokėjimo nurodymus bendrovei, kuriais pareiškėja, be kita ko, grindžia paskolos suteikimo bendrovei faktą, padarė išvadą, kad tik du mokėjimo nurodymai, kurių mokėjimo paskirtyje aiškiai nurodoma „paskola“, patvirtina 45 000 Eur paskolos suteikimo bendrovei faktą. Tačiau dėl kitų bendrovei pervestų lėšų teismas nusprendė, kad dalis pradinio kreditoriaus bendrovei pervestų lėšų jam galėjo būti sugrąžintos ar, jog dalis pervestų lėšų buvo susijusios su atsiskaitymu už jo įgytas akcijas.

Apeliantė nesutikimą su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė nepagrįstas išvadas dėl pradinio ir bendrovę siejusių teisinių santykių kvalifikavimo. Apeliantės įsitikinimu, tarp pradinio kreditoriaus ir bendrovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai dėl 504 000 Eur. Teisėjų kolegija iš dalies su nurodomais apeliantės argumentais sutinka.

Byloje nustatyta, kad pradinis kreditorius nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2019 m. liepos 23 d. į bendrovės banko sąskaitas pervedė iš viso 482 000 Eur, o 2019 m. gruodžio 16 d. 22 000 Eur mokėjimas buvo atliktas į MB „Bioeksportas“ sąskaitą (žr. šios nutarties 25 punktą).

Nors kreditorė UAB „BIOSTA“ atsiliepime į atskirąjį skundą kelia klausimą dėl sąskaitų, iš kurių buvo atlikti aptariami mokėjimo nurodymai, priklausomybės, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sąskaitos, iš kurių atlikti mokėjimai bendrovei, priklauso pradiniam kreditoriui, turėjusiam investavimo sąskaitas „Interactive Brokers“. Byloje „Interactive Brokers“ pateikė duomenis, kad pradiniam kreditoriui priklausančių sąskaitų identifikavimo kodai yra U7142115 ir U1142115, būtent tokie sąskaitų numeriai nurodyti kiekviename šio brokerio atliktame pavedime. Atsižvelgiant į tai, UAB „BIOSTA“ abejonės dėl sąskaitų priklausomumo pradiniam kreditoriui atmestinos kaip nepagrįstos.

Teisėjų kolegija, įvertindama pradinio kreditoriaus atliktus mokėjimus, daro išvadą, kad 2019 m. gruodžio 16 d. 22 000 Eur mokėjimas į MB „Bioeksportas“ sąskaitą nelaikytinas kaip patvirtinantis paskolos suteikimą bendrovei. Nors MB „Bioeksportas“ gautas lėšas panaudojo bendrovės įsiskolinimui valstybės biudžetui padengti, tačiau tai savaime nepatvirtina, kad šio pavedimo, atlikto kitai bendrovei, pagrindu atsirado bendrovės skola pradiniam kreditoriui paskolos teisinio santykio pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertindama likusius pradinio kreditoriaus bendrovei atliktus mokėjimus, pažymi, kad iš septyniolikos bankinių nurodymų tik dviejuose mokėjimo nurodymuose (2018 m. birželio 5 d. ir 2018 m. birželio 7 d.) jų mokėjimo paskirtis nurodyta kaip „paskola“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).

Vadovaujantis aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, nagrinėjamu atveju, priešingai nei skundžiamoje nutartyje nusprendė pirmosios instancijos teismas, pradinio kreditoriaus bendrovei atliktuose mokėjimo nurodymuose nurodyta mokėjimų paskirtis nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad tarp bendrovės ir pradinio kreditoriaus nebuvo sudaryta paskolos sutartis pradinio kreditoriaus bendrovei pervestų sumų apimtyje, t. y. kad pradinio kreditoriaus bendrovei pervestos 482 000 Eur piniginės lėšos nebuvo perduotos kaip paskola bendrovei, kurią bendrovė įsipareigojo grąžinti (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, pradinio kreditoriaus atliktus mokėjimo nurodymus į bendrovės sąskaitas įvertinusi byloje esančių duomenų visumos kontekste, padaro priešingą išvadą nei buvo nusprendęs pirmosios instancijos teismas, t. y. kad tarp pradinio kreditoriaus ir bendrovės susiklostė teisiniai paskolos santykiais dėl 482 000 Eur paskolos suteikimo ir bendrovei atsirado pareiga grąžinti pradiniam kreditoriui pagal ginčo pavedimus gautas pinigines lėšas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad 2017 m. kovo 17 d. bendrovė ir pradinis kreditorius pasirašė paskolos sutartį su specialiomis sąlygomis, kuria šalys susitarė, jog pradinis kreditorius bendrovei paskolins 30 000 Eur. Minėtoje paskolos sutartyje šalys taip pat numatė, kad paskolos suma gali būti didinama priklausomai nuo poreikio, pagal bendrovės prašymą.

Byloje taip pat nustatyta, kad 2018 m. sausio 3 d. bendrovė su pradiniu kreditoriumi sudarė papildomą susitarimą, kuriuo užfiksavo tai dienai pradinio kreditoriaus bendrovei faktiškai pervestas sumas, kurios siekė iš viso 195 000 Eur, bei susitarė dėl papildomo palūkanų kapitalizavimo.

Iš byloje esančių bendrovės apyvartos žiniaraščių nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. matyti, kad pradinio kreditoriaus bendrovei pervestos lėšos buvo apskaitytos bendrovės buhalterinėje apskaitoje kaip paskola.

Pirmiau nustatytos faktinės aplinkybės (sudaryta rašytinė paskolos sutartis su galimybe padidinti paskolos sumą, papildomame susitarime užfiksuota faktinė jau suteiktos paskolos suma, pradinio kreditoriaus pervestų sumų kaip paskolos atspindėjimas bendrovės buhalterinėje apskaitoje) teisėjų kolegijai leidžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tarp pradinio kreditoriaus ir bendrovės nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai pradinio kreditoriaus bendrovei pervestų sumų apimtyje, laikyti nepagrįsta ir prieštaraujančia byloje esantiems įrodymams bei nustatytoms aplinkybėms. Pirmiau aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad pradinis kreditorius suteikė bendrovei 482 000 Eur paskolą, kurią bendrovė priėmė ir įsipareigojo grąžinti, apskaičiavo už suteiktą paskolą mokėtinas palūkanas ir iš dalies ją įvykdė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė tikėtiną išvadą, kad dalis pradinio kreditoriaus bendrovei pervestų lėšų galėjo būti jam grąžintos. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad nemokumo administratorei informacija apie bendrovės turėtas sąskaitas ir jų išrašus perduota tik už 2016–2018 m., o minėtu laikotarpiu bendrovė turėjo sąskaitas mažiausiai dešimtyje bankų ir mokėjimo platformų, bei tuo, jog bendrovės lėšos buvo nukreipiamos į kitas įmones.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas; 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 58 punktas; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023, 49 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliantei įrodžius, kad pradinis kreditorius bendrovei perdavė paskolos dalyką, būtent bendrovei, kaip skolininkei, kilo pareiga pagrįsti paskolos grąžinimo faktą. Pažymėtina, kad nemokumo administratorė tiek klausimą dėl finansinio reikalavimo (ne)tvirtinimo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje pripažįsta skolos egzistavimo faktą, kurį grindžia į bylą pateiktais pirminiais bendrovės buhalteriniais dokumentais. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pačios savaime aplinkybės, jog bendrovė naudojosi kelių (keleto) bankų ir mokėjimo platformų paslaugomis ar, kad lėšas nukreipdavo į kitas įmones, nei patvirtina, nei paneigia paskolos (ne)grąžinimo faktą. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 9 d. nutartimi išdavė UAB „BIOSTA“ teismo liudijimą, suteikiantį teisę gauti visų LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ turėtų sąskaitų bankuose ir finansinėse platformose išrašus nuo 2016 m. Byloje yra pateikti bendrovės banko sąskaitų išrašai nuo 2016 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau pastarieji nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados dėl paskolos grąžinimo pradiniam kreditoriui. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta, jog bendrovė grąžino pradiniam kreditoriui jai suteiktą paskolą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat padarė tikėtiną išvadą, kad pradinio kreditoriaus bendrovei pervestos lėšos galėjo būti susijusios ne su paskolos teisiniais santykiais, o su atsiskaitymu už jo įgytas akcijas, tačiau teisėjų kolegija, kaip ir su prieš tai nurodyta teismo išvada, negali sutikti ir laikyti jos pagrįsta. Visų pirma, byloje nėra jokių įrodymų, kurie bent tikėtinai pagrįstų pirmosios instancijos teismo nurodomą piniginių lėšų pervedimo paskirtį. Antra, kaip teisingai atskirajame skunde teigia apeliantė, pradinis kreditorius bendrovės akcijas įsigijo iš B. D., o ne iš bendrovės, dėl to mokėjimas už akcijas per bendrovę, kurios akcijos įsigyjamos, ne tik būtų nelogiškas, bet ir nesuderinamas su aktualiu teisiniu reguliavimu. Trečia, iš bendrovės banko sąskaitų išrašų matyti, kad aktualiu laikotarpiu pradinio kreditoriaus pervestos lėšos buvo panaudotos bendrovės veiklos organizavimui ir jos reikmėms. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl pradinio kreditoriaus bendrovei pervestų lėšų paskirties kaip mokėjimų už akcijas nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, dėl to tokia išvada laikytina nepagrįsta ir neįrodyta.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytam motyvui, kad paskola bendrovei laikoma nesuteikta dar ir dėl to, kad šalys neatliko paskolos sutarties 2.3 papunktyje įtvirtintų veiksmų, t. y. sprendimo dėl paskolos padidinimo bendrovės dalyviai nepriėmė. Pažymėtina, kad byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad bendrovė su pradiniu kreditoriumi, nesilaikydama paskolos sutarties 2.3 papunktyje įtvirtintų sąlygų, 2018 m. sausio 3 d. sudarė papildomą susitarimą, kuriuo užfiksavo tai dienai pradinio kreditoriaus bendrovei faktiškai pervestas sumas, kurios siekė iš viso 195 000 Eur, kai paskolos sutartis buvo sudaryta dėl 30 000 Eur paskolos suteikimo. Nurodytos aplinkybės leidžia nuspręsti, kad šalys paskolos sutarties 2.3 papunktyje nurodytų veiksmų nelaikė esminiais, lemiančiais paskolos sutarties (ne)galiojimą.

Be to, teisėjų kolegija pritaria apeliantės pozicijai, nurodytai jos atskirajame skunde, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl finansinio reikalavimo (ne)apskaitymo naujosios kreditorės MB „Remigijaus veikla“ finansinėje apskaitoje, yra teisiškai nereikšmingi, sprendžiant, ar pradinis kreditorius pinigus bendrovei perdavė kaip paskolą ir ar bendrovė įsipareigojo gautus pinigus pradiniam kreditoriui grąžinti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai įvertino šiuo atveju susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinių santykių pagrindu susiklostančius teisinius santykius, dėl to egzistuoja pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti, nurodant, kad pradinio kreditoriaus suteikta ir bendrovės negrąžinta paskola sudaro ne 45 000 Eur, o 454 806,04 Eur.

Pirmosios instancijos teismui netinkamai įvertinus bylos aplinkybes, susijusias su pagrindinės paskolos sumos dydžiu, atitinkamai teismo išvados dėl palūkanų dydžio taip pat negali būti laikomos teisėtomis ir pagrįstomis.

Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad 2017 m. kovo 17 d. paskolos sutarties 4.1 papunktyje šalys įtvirtino, jog už naudojimąsi paskolos suma bendrovė įsipareigoja mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Vadovaudamasis šia sutarties nuostata ir CK 1.125 straipsnio 10 dalimi, apeliantė apskaičiavo, kad mokėjimo palūkanų suma, apskaičiuota už 2023 m. iki bankroto bylos iškėlimo dienos, yra 21 991,90 Eur (454 806,04 Eur x 0,05 x 353 d.).

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo skolos suma, nustatyta šioje nutartyje, kreditorės UAB „BIOSTA“ nebuvo nuginčyta, tenkinus apeliantės reikalavimą dėl ginčo finansinio reikalavimo pagrindinės sumos patvirtinimo, tenkinamas ir reikalavimas dėl paskolos sutartimi sutartų palūkanų už suteiktą paskolą priteisimo. Dėl to tvirtintinas ir 21 991,90 Eur finansinis reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų (CK 6.872 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įstatymas nedraudžia paskolos sutarties šalims susitarti dėl palūkanų kapitalizavimo ir nesumokėtos palūkanų sumos dydžiu padidinti bendrą paskolos sumą. Tačiau šalių susitarime numatytas palūkanų kapitalizavimas (pasirinkta palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo forma) nepaneigia pačių palūkanų kaip periodiškai atliekamų (vykdomų) mokėjimų prigimties. Palūkanų kapitalizavimas paskolos gavėjui leidžia tik atidėti faktinį palūkanų mokėjimo terminą vėlesniam laikotarpiui, t. y. kartu su grąžintinos paskolos suma, o paskolos davėjui – teisę skaičiuoti palūkanas nuo sukauptų palūkanų. Atsižvelgiant į tai, apeliantės pozicija dėl ieškinio senaties termino palūkanoms priteisti nepraleidimo, siejant tai su kapitalizavimo faktu, laikytina nepagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo

Apibendrindama teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė aktualias civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo perleidimo ir paskolos teisinių santykių pagrindu susiklostančius teisinius santykius, taip pat finansinių reikalavimų nemokumo byloje tvirtinimą, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė įrodė savo finansinį reikalavimą tik 45 000 Eur apimtyje. Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ir į pateiktų rašytinių įrodymų visumą, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, į bylą šalių pateikti duomenys nepatvirtina, kad atsakovė būtų grąžinusi pradiniam kreditoriui jo pervestas sumas ar, jog pervestos lėšos buvo nesusijusios su paskolos teisiniais santykiais. Dėl to atskirasis skundas tenkinamas dalyje ir pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtintas MB „Remigijaus veikla“ 56 250 Eur finansinis reikalavimas (45 000 Eur paskola ir 11 250 Eur palūkanos), keistina ir LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ bankroto byloje patvirtintinas MB „Remigijaus veikla“ antrosios eilės 476 797,94 Eur finansinis reikalavimas, kurį sudaro 454 806,04 Eur paskola ir 21 991,90 Eur palūkanos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartį pakeitus ir prašymo dalį tenkinant, perskirstytinos pirmosios instancijos teismo šalims priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Pirmosios instancijos teisme apeliantė prašė priteisti 2 000 Eur už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą; kreditorė UAB „BIOSTA“ prašė jai atlyginti 6 279,90 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovė LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ nurodė patyrusi 1 990 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad, pakeitus pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį, patvirtinta 94,44 proc. kreditorės prašyto patvirtinti finansinio reikalavimo (476 797,94 Eur x 100 proc. / 504 862 Eur), apeliantei iš UAB „BIOSTA“ priteistina 1 888,80 Eur (2 000 Eur x 94,44 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“, kurios pozicija sutapo su apeliantės, iš UAB „BIOSTA“ priteistina 1 876,36 Eur (1 990 Eur x 94,44 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; atitinkamai UAB „BIOSTA“ lygiomis dalimis iš MB „Remigijaus veikla“ ir LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ bankroto proceso administravimo išlaidų priteistina po 174,58 Eur (6 279,90 Eur x 5,56 proc. / 100 proc. / 2) bylinėjimosi išlaidų. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, MB „Remigijaus veikla“ iš UAB „BIOSTA“ priteistina 1 714,22 Eur (1 888,80 Eur – 174,58 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o LUAB „Biokosmetikos manufaktūra“ iš UAB „BIOSTA“ – 1 701,78 Eur (1 876,36 Eur – 174,58 Eur).

Šalys neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl toks klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Patvirtinti mažosios bendrijos „Remigijaus veikla“, juridinio asmens kodas 305699297, antrosios eilės 476 797,94 Eur (keturių šimtų septyniasdešimt šešių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt septynių eurų 94 centų) finansinį reikalavimą, kurį sudaro 454 806,04 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt keturių tūkstančių aštuonių šimtų šešių eurų 4 centų) paskola ir 21 991,90 Eur (dvidešimt vieno tūkstančio devynių šimtų devyniasdešimt vieno euro 90 centų) palūkanos, likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Biokosmetikos manufaktūra“ bankroto byloje. Priteisti mažajai bendrijai „Remigijaus veikla“, juridinio asmens kodas 305699297, iš kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „BIOSTA“, juridinio asmens kodas 302332449, 1 714,22 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiolika eurų 22 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Priteisti atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Biokosmetikos manufaktūra“, juridinio asmens kodas 303165348, iš kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „BIOSTA“, juridinio asmens kodas 302332449, 1 701,78 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus vieną eurą 78 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.“

Teisėjai Asta PikelienėAsta RadzevičienėŽilvinas Terebeiza