Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Telšių vandenys“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arginta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Telšių vandenys“ dėl reikalavimo išmokėti draudimo išmoką pripažinimo nepagrįstu ir negaliojančiu, trečiasis asmuo „ERGO Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Telšių vandenys“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Arginta“ bei atsakovui pagal priešieškinį „ERGO Insurance SE“, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl netesybų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Prie Lėvens“.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Arginta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti nepagrįstu ir negaliojančiu UAB „Telšių vandenys“ 2025 m. vasario 28 d. reikalavimą, pateiktą „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialui (toliau – ir ERGO), sumokėti 504 090,91 Eur draudimo išmoką ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2018 m. balandžio 16 d. sudarė rangos sutartį, kurios pagrindu ieškovė, vadovaudamasi atsakovės užduotimi, turėjo suprojektuoti Telšių miesto nuotekų dumblo apdorojimo įrenginius, juos įrengti, išbandyti jų veikimą ir perduoti atsakovei eksploatuoti. 2024 m. lapkričio 28 d. ieškovė sudarė draudimo sutartį su ERGO (toliau – ir draudikas), pagal kurią draudikas išdavė garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštą ir įsipareigojo atsakovei išmokėti iki 504 090,91 Eur, jei ieškovė neįvykdytų garantinio laikotarpio prievolių. Ieškovė šias prievoles vykdė tinkamai, tačiau atsakovė 2025 m. vasario 28 d. paprašė draudiko išmokėti maksimalią draudimo išmoką, nurodydama, kad ieškovė per garantinį laikotarpį neužtikrino rangos sutartyje numatytų įrenginių technologinių rodiklių. Ieškovė suprojektavo, įrengė ir išbandė įrenginius, kuriuos atsakovė, dalyvaujant inžinieriui, priėmė. Technologinius rodiklius turėjo pasiekti pati atsakovė, vykdydama bandymus per garantinį laikotarpį (2023 m. liepos 28 d. – 2024 m. gruodžio 1 d.), ieškovei teikiant tik instrukcijas ir konsultacijas. Tačiau atsakovė šių bandymų neužbaigė, o tai patvirtina jos raštai apie bandymų kartojimą ir sustabdymą dėl gedimų, todėl teiginiai, kad ieškovė nepasiekė garantuotų technologinių rodiklių, yra nepagrįsti. Be to, atsakovė reikalavime nurodė neteisingą garantinio laikotarpio pabaigos datą – 2025 m. vasario 28 d. vietoj 2024 m. gruodžio 1 d. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės reikalavimas išmokėti draudimo išmoką prieštarauja draudimo sutarties sąlygoms, kadangi atsakovė nenurodė patirtos žalos dydžio ir nepateikė defektus patvirtinančių dokumentų, o defektų apskritai nėra. Kadangi draudikui išmokėjus draudimo išmoką atsirastų reikalavimo teisė į ieškovę, pastaroji turi teisinį suinteresuotumą kreiptis į teismą, prašydama pripažinti atsakovės reikalavimą nepagrįstu ir negaliojančiu.

Atsakovė UAB „Telšių vandenys“ kreipėsi į teismą su priešieškiniu, kuriuo prašė priteisti 2 276 474,96 Eur netesybų, iš jų 504 090,91 Eur solidariai iš ieškovės ir draudiko, o 1 772 384,05 Eur – iš ieškovės. Taip pat prašė priteisti iš ieškovės ir draudiko 11,15 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nurodė, kad ieškovė, pateikdama technologinio proceso garantiją, kuri yra 2018 m. balandžio 16 d. rangos sutarties dalis, besąlygiškai įsipareigojo užtikrinti dumblo apdorojimo įrenginių technologinių rodiklių, įskaitant dumblo sausinimo grandies efektyvumo rodiklį T3.1, pasiekimą ir pati juos pademonstruoti per vienerius metus nuo įrenginių perdavimo, todėl būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad šie rodikliai buvo pasiekti. 2023 m. liepos 28 d. pasirašius darbų perėmimo pažymą prasidėjo 365 dienų pranešimo apie defektus laikas, kuris šalių susitarimu buvo pratęstas iki 2025 m. vasario 28 d., o iki šios datos turėjo būti pasiekti technologinio proceso garantijoje nustatyti rodikliai. Bandymai buvo vykdyti 2024 m. rugsėjo–spalio ir 2025 m. sausio–vasario mėnesiais, tačiau pirmojo etapo rezultatai neatitiko reikalavimų – buvo viršijamos polimerų normos, nepasiekta reikalaujama organikos išpūdimo dalis, dumblo sausinimo rezultatai buvo prastesni nei garantuoti, o džiovinimo įrenginiai negalėjo apdoroti viso dumblo dėl nepakankamo jo sausumo. Ieškovė neįrodė įrenginių atitikties technologinio proceso garantijoje nustatytiems rodikliams, o tai patvirtina bandymų ataskaitos ir 2024 m. lapkričio 27 d. šalių susitarimas, kuriame konstatuota, kad deklaruoti rodikliai nebuvo pasiekti. Technologinio proceso garantijoje nustatyta finansinių sankcijų apskaičiavimo tvarka vertinama kaip išankstinis šalių susitarimas dėl nuostolių atlyginimo metodikos tuo atveju, jeigu rangovės suprojektuoti ir pastatyti įrenginiai nepasiektų garantuotų technologinių rodiklių. Atsakovė apskaičiavo 2 276 474,96 Eur netesybas už garantuotų technologinių rodiklių nepasiekimą. Kadangi ieškovė iki 2025 m. gegužės 30 d. šios sumos nesumokėjo, atsakovė prašo teismo priteisti nurodytas netesybas. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog įrenginiai atitinka technologinio proceso garantijoje nustatytus rodiklius, todėl ieškovei tenka pareiga tai įrodyti, o to nepadarius – sumokėti netesybas. Be to, ieškovė technologinio proceso garantiją pasirašė laisva valia, jos sąlygos jai turėjo būti suprantamos ir vėliau ieškovė jų neginčijo. Pabrėžė, kad ginčo raštas yra ne laidavimo draudimo raštas, o nepriklausoma garantija pagal pirminį pareikalavimą, pagal kurią draudikas įsipareigoja besąlygiškai ir neatšaukiamai sumokėti iki 504 090,91 Eur, gavęs pirmą rašytinį atsakovės reikalavimą, nurodant, kurios sutarties sąlygos buvo nevykdomos ar netinkamai vykdomos. Todėl draudikas, gavęs 2025 m. vasario 28 d. reikalavimą, privalėjo išmokėti garantuotą sumą, o atsakovė neprivalėjo pateikti nuostolių dydį pagrindžiančių dokumentų.

Šiaulių apygardos teismas 2026 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino, o atsakovės priešieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė (toliau – ir rangovė arba draudėja) ir atsakovė (toliau – ir užsakovė) sudarė 2018 m. balandžio 16 d. rangos sutartį. Ieškovės prievolių vykdymas garantiniu laikotarpiu buvo užtikrintas draudimo sutartimi, kurios pagrindu draudikas išdavė laidavimo draudimo liudijimą ir 2024 m. kovo 7 d. sulaikomų pinigų laidavimo draudimo raštą, kuriuo neatšaukiamai įsipareigojo rangovės vardu, gavęs pirmąjį užsakovės rašytinį reikalavimą ir jame nurodžius pažeistas rangos sutarties sąlygas, besąlygiškai sumokėti iki 504 090,91 Eur sumą. Šio rašto galiojimas buvo pratęstas iki 2025 m. vasario 28 d. įskaitytinai. Taigi, laidavimo draudimo sutartimi, draudimo liudijimu ir draudimo raštu draudikas įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką atsakovei, jei ieškovė neįvykdytų laidavimo draudimo rašte nustatytų reikalavimų. Kadangi laidavimo draudimas yra nuostolių draudimo rūšis, draudikas įsipareigojo atlyginti užsakovės nuostolius, atsiradusius dėl rangovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.

Teismas pažymėjo, kad draudikas dar nėra priėmęs sprendimo dėl atsakovės reikalavimo, nes 2025 m. kovo 7 d. raštu pareikalavo atsakovės pateikti papildomus dokumentus dėl patirtų tiesioginių nuostolių. Šiaulių apygardos teismui 2025 m. kovo 12 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – sustabdžius atsakovės reikalavimo draudikui vykdymą ir uždraudus atlikti bei priimti mokėjimus – draudikas sustabdė žalos administravimo bylą.

Teismas nurodė, kad draudimo sutarties ir draudimo liudijimo šalimis yra draudikas ir ieškovė. Atsakovė nėra draudimo sutarties šalis, ji draudimo liudijime nurodyta kaip naudos gavėja, todėl, vadovaujantis sutarčių uždarumo principu, ji negali būti saistoma jai nežinomų sutarties sąlygų. Teismas padarė išvadą, kad draudikas privalėtų išmokėti atsakovei laidavimo draudimo rašte nurodytą draudimo sumą besąlygiškai ir neatšaukiamai, nereikalaudamas papildomų įrodymų apie patirtų tiesioginių nuostolių dydį, tačiau atsakovė turi nurodyti ir įrodyti, kurios rangos sutarties sąlygos ieškovės buvo nevykdomos ar netinkamai vykdomos.

Teismas nustatė, kad yra apdrausta garantiniu laikotarpiu gautų bandymų rezultatų atitiktis technologinio proceso garantijoje nustatytiems parametrams, todėl būtina nustatyti, kas turėjo atlikti bandymus, ar jie buvo atlikti tinkamai ir ar gauti rezultatai atitinka technologinio proceso garantijoje nustatytus rodiklius.

Teismas, įvertinęs pirkimo sąlygas, nustatė, kad už bandymų atlikimą buvo atsakinga atsakovė (užsakovė). Be to, remdamasis pirkimo dokumentais, padarė išvadą, kad bandymų tikslas – rangos sutartyje nustatytu pranešimų apie defektus laiku atlikti bandymus ir gauti rezultatus, kuriuos sugretinus su technologinio proceso garantijoje nurodytais parametrais būtų galima įsitikinti, ar jie pasiekti.

Teismas pažymėjo, kad technologinio proceso garantija ieškovė užtikrino, jog jos suprojektuoti ir pastatyti dumblo apdorojimo įrenginiai pasieks techninių specifikacijų nustatytus technologinius parametrus per vienerius metus nuo įrenginių perdavimo atsakovei. Garantijoje nurodyta, kad finansinės sankcijos tampa mokėtinomis, jeigu ieškovė per 12 mėnesių po darbų perdavimo nepademonstruoja atsakovei garantijoje nurodytų technologinių rodiklių pasiekimo jos pastatytuose įrenginiuose.

Teismas nurodė, kad ginčo nėra, jog statybos darbai pagal rangos sutartį yra užbaigti ir ieškovė darbus atsakovei perdavė 2023 m. liepos 28 d. Nuo perėmimo pažymos pradėjo eiti 12 mėnesių garantinis laikotarpis, kurio metu atsakovė eksploatavo dumblo apdorojimo įrangą. Šalių susitarimais pranešimo apie defektus laikas buvo pratęstas du kartus – iki 2024 m. gruodžio 1 d., o vėliau – iki 2025 m. vasario 28 d., iki tada turėjo būti atlikti ir bandymai.

Teismas nustatė, kad ieškovė vykdė rangos sutartimi prisiimtas pareigas. Atsakovė bandymus planavo pradėti 2024 m. balandžio 16 d., tačiau ieškovė nustatė, kad atsakovė tiekė nepakankamą dumblo kiekį, o atvežtinio sausinto dumblo netiekė visiškai. Ieškovė nurodė, kad bandymams pradėti būtina 40 dienų stabiliai tiekti projektinį dumblo kiekį, naudoti tinkamas koncentracijas ir reguliariai atlikti tyrimus. Atsakovė, atsižvelgdama į ieškovės rekomendacijas, bandymų pradžią nukėlė į 2024 m. rugpjūčio 20 d. Ieškovė pakartotinai atkreipė dėmesį, kad atsakovė nesilaiko rekomendacijų dėl atvežtinių atliekų ir tyrimų atlikimo. 2024 m. rugsėjo 5 d. atsakovė pranešė, kad bandymai sustabdyti dėl įrangos gedimų, o 2024 m. rugsėjo 11 d. pranešė, jog gedimai pašalinti ir bandymai bus tęsiami nuo 2024 m. rugsėjo 12 d.

Teismas nurodė, kad atsakovės inicijuotų bandymų, vykdytų nuo 2024 m. rugsėjo 16 d. iki 2024 m. spalio 17 d., rezultatai neatitiko rangovės pasiūlyme nurodytų techninių rodiklių. Ieškovės ataskaitoje nustatyta, kad bandymų metu faktiniai tirštinto perteklinio dumblo ir maistinių atliekų kiekiai sudarė tik 52 proc. ir 49 proc. projektinių kiekių, atvežtinis dumblas tiektas tik iki 2024 m. spalio 3 d., o faktinis į pūdymą tiekiamo dumblo kiekis sudarė vos 46 proc. projektinio kiekio. Teismas konstatavo, kad atsakovė bandymų metu nesilaikė specialiųjų reikalavimų ir techninės užduoties reikalavimų, nesivadovavo ieškovės rekomendacijomis bei įrenginius naudojo įprastu, o ne rangos sutartyje ir techninėje užduotyje nustatytu bandymų režimu bei parametrais, todėl bandymas atliktas netinkamai.

Teismas pažymėjo, kad 2024 m. rugsėjo 5 d. atlikti tyrimai atskleidė esminius atsakovės naudojamo dumblo neatitikimus projekto reikalavimams. Nustatyta, kad atsakovė pūdymui galimai naudojo papildomas atliekas, kurių sausų medžiagų kiekis sudarė 1,59 proc. vietoj reikalaujamų 5 proc. Be to, atvežtose atliekose riebalų kiekis siekė vos 0,12 proc., o baltymų – 0,61 proc., nors pagal techninį projektą riebalai turėjo sudaryti 89 proc., o baltymai – 10 proc. papildomų atliekų.

Teismas nustatė, kad 2024 m. lapkričio 27 d. ieškovės ir atsakovės susitarimu bandymų terminas pratęstas iki 2025 m. vasario 28 d., tačiau atsakovė ir toliau nesiruošė bandymams: nevežė dumblo, nepirko atliekų, nekaupė atsargų ir nevykdė ieškovės instrukcijų bei rekomendacijų. Ieškovės projektų vadovas 2025 m. sausio–kovo mėnesiais nuolat teikė atsakovei nurodymus dėl polimero dozavimo, reagentų, projektinių žaliavų kiekių užtikrinimo ir duomenų fiksavimo, tačiau atsakovė rekomendacijų nepaisė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė ir antrojo bandymo metu neapsirūpino reikalingomis žaliavinėmis medžiagomis, nepaisė ieškovės nurodymų, patarimų ir rekomendacijų bei pati pripažino, jog bandymų metu neužtikrino reikalingo dumblo.

Teismas nurodė, kad atsakovė neįvykdė reikalavimo bandymus vykdyti nepertraukiamai vieną mėnesį. Nors atsakovė nurodė bandymus vykdžiusi nuo 2025 m. sausio 13 d. iki 2025 m. vasario 28 d., faktiškai jie buvo kelis kartus pertraukti: nuo 2025 m. sausio 21 d. – sustabdyti dėl dujinio katilo gedimo, nuo 2025 m. vasario 17 d. tęsti, tačiau dėl sausinimo įrangos gedimo pradėti iš naujo tik nuo 2025 m. vasario 19 d. ir vėliau nutraukti. Bandymų ataskaita patvirtino, kad nuo 2025 m. sausio 14 d. bandymai negalėjo vykti dėl įrangos gedimų, nors eksploataciniai duomenys buvo registruojami.

Teismas konstatavo, kad ieškovė dėjo visas įmanomas pastangas, jog bandymai įvyktų – teikė rekomendacijas, instrukcijas ir nuolat ragino atsakovę laikytis rangos sutarties sąlygų. Tačiau atsakovė sutarties sąlygų neįgyvendino: netiekė reikiamų dumblo ir atliekų kiekių bei parametrų, bandymų nevykdė nepertraukiamai vieną mėnesį ir iki 2025 m. vasario 28 d. jų tinkamai neatliko. Teismas padarė išvadą, kad iki 2025 m. vasario 28 d. bandymai nebuvo atlikti dėl atsakovės neveikimo (nepasiruošimo bandymams), todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovė neįvykdė sutartinių įsipareigojimų dėl to, kad per garantinį laikotarpį nebuvo pasiekti sutartyje garantuoti technologiniai rodikliai.

Teismas pabrėžė, kad bandymų rezultatų atitiktis technologinio proceso garantijoje nustatytiems parametrams ir yra draudiko apdrausta. Kadangi bandymai nebuvo tinkamai ir laiku atlikti dėl atsakovės kaltės, nėra rezultatų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, ar technologiniai parametrai pasiekti, todėl atsakovė neįgijo teisės reikalauti, kad draudikas išmokėtų jai sulaikomų pinigų laidavimo draudimo rašte nurodytą draudimo sumą. Teismas pripažino nepagrįstu ir negaliojančiu atsakovės 2025 m. vasario 28 d. reikalavimą draudikui išmokėti 504 090,91 Eur draudimo išmoką.

Teismas nurodė, kad konstatavus, jog bandymai dėl atsakovės kaltės nebuvo atlikti tinkamai ir laiku, nėra rezultatų, leidžiančių nustatyti, ar yra pasiekti technologinio proceso garantijoje numatyti technologiniai parametrai, atsakovė neįgijo teisės reikalauti draudimo išmokos. Dėl šios priežasties teismas atmetė ir visus priešieškinio reikalavimus, įskaitant reikalavimą dėl netesybų priteisimo.

Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Telšių vandenys“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti visiškai arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei pareigą pademonstruoti technologinių rodiklių pasiekimą ir tokiu būdu pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Iš technologinio proceso garantijos, kurią ieškovė pasirašė laisva valia ir vėliau jos neginčijo, aiškiai matyti, kad būtent ieškovė privalo pademonstruoti įrenginių atitiktį nustatytiems rodikliams ir to nepadariusi sumokėti finansines sankcijas. Pagal 2018 m. balandžio 16 d. rangos sutartyje nustatytą dokumentų pirmumą ši garantija turi aukštesnę teisinę galią nei bendrosios sąlygos ir užsakovės reikalavimai, kuriais teismas grindė savo išvadą. Rangovės pareigą patvirtina ir jos pačios elgesys: ji neneigė įsipareigojimo pademonstruoti rodiklius, prašė pratęsti bandymų laikotarpį, o 2024 m. lapkričio 27 d. susitarimu įsipareigojo rodiklius pasiekti iki 2025 m. vasario 28 d. Taigi, pareiga pademonstruoti technologinių rodiklių pasiekimą tenka ne užsakovei, o rangovei.

Teismas, nepagrįstai perkeldamas atsakovei pareigą pademonstruoti technologinių rodiklių pasiekimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Pareiga įrodyti, kad rangovės pastatyti įrenginiai pasiekia technologinio proceso garantijoje nustatytus rodiklius, tenka ieškovei. Kadangi darbų atlikimo pažyma neišduota, ieškovės prievolės laikytinos neįvykdytomis, o darbai gali būti priimti tik sumokėjus kompensaciją už nepasiektus rezultatus. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad garantiniai rodikliai nebuvo pasiekti, ir ieškovė to nepaneigė. Todėl priešieškinis turėjo būti patenkintas ir atsakovei priteistos netesybos, kurių apskaičiavimo ieškovė ir draudikas neginčijo.

Apeliantės teigimu, teismo išvada, kad bandymų metu atsakovė privalėjo tiekti projektinius parametrus atitinkantį dumblą, prieštarauja rangos sutarties sąlygoms ir yra nepagrįsta. Sutartis nenumatė, kad garantiniai rodikliai turi būti pasiekti būtent tokiomis sąlygomis. Be to, teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes savo išvadas grindė ne sutarties dokumentais, o iki pirkimo paskelbimo neišviešintais ir pirkimo dokumentams prieštaraujančiais vykdymo dokumentais – rangovės parengta bandymų programa, technine užduotimi ir rangovės raštais.

Nei užsakovės reikalavimuose, nei kituose pirkimo dokumentuose nebuvo nustatyta, kad bandymų metu įrenginiai turi būti eksploatuojami ypatingu režimu su projektinius parametrus atitinkančiu dumblu. Priešingai, specialieji užsakovės reikalavimai patvirtina, kad bandymai turi vykti realiomis eksploatavimo sąlygomis automatiniu režimu, naudojant faktinį veiklos metu susidarantį dumblą. Kadangi rangovė privalėjo suprojektuoti įrenginius taip, kad jie veiktų kintančiomis faktinėmis sąlygomis, jų atitiktis reikalavimams turi būti patvirtinta būtent tokiomis sąlygomis. Vienintelis pirkimo dokumentuose nustatytas reikalavimas dėl dumblo kiekių buvo užtikrinti pakankamą technologinių talpų užpildymą.

Teismas nepagrįstai rėmėsi tik viena specialiųjų užsakovės reikalavimų nuostata dėl projektinių dumblo kiekių ir parametrų, nepaisydamas to, kad toje pačioje nuostatoje numatyta galimybė priimti atvežtinį dumblą iš Plungės ir Rietavo. Įrenginiai turėjo būti suprojektuoti su didesniu pajėgumu, skirtu ateityje utilizuoti atvežtinį dumblą ir atliekas. Tačiau pirkimo dokumentai nenustatė, kad toks dumblas ir atliekos bus tiekiami jau bandymų metu ar kad projektiniai kiekiai ir parametrai bus nekintantys.

Ieškovė neturi teisės ginčyti minėtų specialiųjų užsakovės reikalavimų nuostatų, nes terminas pirkimo sąlygoms apskųsti pasibaigė dar iki pasiūlymo pateikimo. Teismas galėjo vertinti tik tai, ar perkančioji organizacija tinkamai taikė pirkimo sąlygas, bet ne jų teisėtumą. Be to, teismas savo išvadą dėl projektinių apkrovų grindė ne sutarties dokumentais, o iki pirkimo paskelbimo neišviešintais ir pirkimo dokumentams prieštaraujančiais rangovės parengtais sutarties vykdymo dokumentais – bandymų programa, technine užduotimi ir raštais, kurie nėra rangos sutarties dalis ir negali keisti jos sąlygų. Toks vertinimas prieštarauja specialiųjų reikalavimų nuostatoms, pagal kurias bandymai turi vykti faktinėmis eksploatavimo sąlygomis, ir reikštų draudžiamą viešojo pirkimo sutarties pakeitimą, pakeičiantį šalių ekonominę pusiausvyrą rangovės naudai.

Teismas nepagrįstai perėmė ieškovės poziciją dėl pareigos bandymus vykdyti nepertraukiamai vieną mėnesį. Užsakovės reikalavimuose tokia pareiga nenustatyta – nepertraukiamo veikimo reikalavimas taikomas tik eksploatacinių kaštų garantijų patikrinimui, kuris nėra šios bylos dalykas. Pirkimo dokumentuose nustatytas ne vieno mėnesio, o ne trumpesnis kaip vienos savaitės nepertraukiamas bandymų laikotarpis. Bet kuriuo atveju ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, nes atlikti bandymai parodė, kad įrenginiai nesusidoroja net su ieškovės tvarkomu nuotekų dumblu.

Teismas pažeidė pareigą išsiaiškinti visas ginčo sprendimui reikšmingas faktines aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad bandymai neįvyko dėl atsakovės nepasiruošimo. Teismo nevertintos aplinkybės patvirtina, kad į rangovės pastatytus įrenginius neįmanoma tiekti net viso Telšių nuotekų valymo metu susidarančio dumblo, nes įrenginiai nepajėgia jo apdoroti. Kadangi dumblo apdorojimo grandys veikia kaip vientisos sistemos, garantuoti technologiniai rodikliai gali būti pasiekti tik joms visoms funkcionuojant kartu. Tačiau įrenginiai reikiamos kokybės produkto – deginimui tinkamo kuro – nepagamina. Dėl nepakankamo pajėgumo atsakovė buvo priversta dalį dumblo tvarkyti išorėje. Tai patvirtina abiejų bandymų rezultatai, užfiksuoti ieškovės parengtose ataskaitose. Taigi, bandymų nesėkmę lėmė ne atsakovės veiksmai, o įrenginių neatitiktis rangos sutartyje sulygtiems reikalavimams.

Mažesnis dumblo kiekis neturi įtakos sausinimo grandies parametrų pasiekimui, nes esant mažesniam dumblo kiekiui grandis tiesiog dirba trumpiau. Sunkumų gali kilti tik ženkliai padidėjus dumblo kiekiui. Taigi, mažesnis kiekis ne tik neapsunkina proceso, bet ir sudaro palankesnes sąlygas pasiekti reikiamus technologinius rodiklius.

Teismas neįvertino, kad rangovė, kaip šios srities profesionalė, prieš pateikdama pasiūlymą ir pradėdama projektavimo darbus turėjo pareigą įvertinti dumblo kokybę, kiekį ir kitus parametrus, galinčius turėti įtakos deklaruotų technologinių rodiklių pasiekimui. Tačiau rangovė šios pareigos nevykdė, nes iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos nepateikė jokių klausimų dėl pirkimo sąlygų, o prieš pradėdama projektavimo darbus iš užsakovės paprašė tik 2018 metų faktinių duomenų. Taigi, rangovė nelaikė reikšminga aplinkybe, koks dumblo kiekis faktiškai turės būti apdorojamas jos statomuose įrenginiuose.

Ieškovė nelaikė problema aplinkybės, kad nuotekų valykloje faktiniai dumblo kiekiai yra mažesni už projektinius ir kad nebus tiekiamas atvežtinis dumblas ar atliekos, net pradėjus rengtis bandymams. Šiuos argumentus ieškovė pradėjo kelti, paaiškėjus, kad bandymų metu nepavyks pasiekti garantuotų technologinių rodiklių. Iš užsakovės pažymos matyti, kad 2013–2023 metais Telšių miesto nuotekų valymo įrenginiuose susidaręs dumblo kiekis buvo nepastovus, tačiau toks kitimas yra įprastas šios veiklos pobūdžiui. Taigi, rangovė turėjo numatyti, kad į įrenginius patenkančio dumblo kiekis ir kokybė, įskaitant bandymų metu, nebus pastovūs.

Skundžiamo sprendimo nepagrįstumą patvirtina ir teismų praktika, pagal kurią kintanti ar specifinė dumblo sudėtis neatleidžia rangovo nuo atsakomybės tinkamai suprojektuoti ir pastatyti dumblo apdorojimo įrenginius. Rangovė pirkimo metu privalėjo įvertinti dumblo parametrus ir jų įtaką deklaruotiems technologiniams rodikliams. Tik ji, parinkdama įrangą ir technologinius sprendimus, galėjo nustatyti reikšmingus veiksnius. Todėl netinkamas dumblo specifikos įvertinimas rangovės atsakomybės neeliminuoja. Be to, teismas turėjo atsižvelgti į teismų praktiką dėl FIDIC Geltonosios knygos bendrųjų sąlygų aiškinimo ir taikymo.

Teismas neišnagrinėjo bylos visa apimtimi. Atsakovės reikalavimas draudikui buvo grindžiamas ne tik garantuotų technologinių rodiklių nepasiekimu, bet ir tuo, kad rangovė per pranešimo apie defektus laikotarpį neištaisė visų privalomų pašalinti defektų. Atsakovė įrodinėjo, kad rangovės suprojektuoti ir pastatyti dumblo apdorojimo įrenginiai nepajėgia apdoroti viso Telšių miesto nuotekų valykloje susidarančio dumblo. Ši aplinkybė tiesiogiai atitinka draudžiamojo įvykio sąvoką, nes įrenginiai neatitinka rangos sutarties reikalavimų. Bylos neišnagrinėjimą visa apimtimi patvirtina ir teismo išvados, kad ieškovė bandymų metu tinkamai vykdė pareigas ir dėjo visas reikiamas pastangas. Tačiau rangovės nurodymai, vienašališkai keičiantys rangos sutarties sąlygas, negali būti laikomi tinkamu pareigų vykdymu. Be to, teismas neįvertino, kad rangovė nusišalino nuo vadovavimo 2025 m. sausio 13 d. – vasario 8 d. vykdytiems bandymams, nerinko ir neanalizavo jų duomenų bei nerengė bandymų ataskaitos. Pažymi, kad kliūtys pradėti bandymus kilo dėl rangovės atsakomybei priskirtinų įrenginių gedimų, o į užsakovės pranešimus apie defektus rangovė nereagavo ir jų nešalino dar iki pranešimo apie defektus laikotarpio pabaigos.

Teismas neišnagrinėjo esminių aplinkybių, paneigiančių atsakovės atsakomybę už nepavykusius bandymus: rangovės suprojektuoti ir pastatyti dumblo apdorojimo įrenginiai nepajėgia apdoroti nuotekų valymo metu susidarančio dumblo. Kadangi šiai aplinkybei nustatyti reikalingos specialios žinios, perdavus bylą nagrinėti iš naujo, turėtų būti skiriama teismo ekspertizė. Dėl minėtos priežasties atsakovė yra priversta eksploatuoti dvi dumblo tvarkymo sistemas – senąją ir naująją, o rangos sutartimi siektas tikslas pagaminti iš dumblo deginimui tinkamą kurą nebuvo pasiektas. Iki šiol visas Telšių miesto nuotekų valykloje susidarantis dumblas negali būti tvarkomas rangovės pastatytuose įrenginiuose, todėl atsakovė bus priversta juos remontuoti ar rekonstruoti, skirdama tam papildomas lėšas.

Apeliantės teigimu, ieškinys negalėjo būti patenkintas, nes reikalavimas yra teisėtas, o ieškinio reikalavimas jį pripažinti nepagrįstu ir negaliojančiu nenagrinėtinas teisme. Kadangi ieškovės pastatyti įrenginiai neveikia taip, kaip numatyta rangos sutartyje, atsakovė teisėtai ir pagrįstai 2025 m. vasario 28 d. pateikė draudikui reikalavimą sumokėti 504 090,91 Eur. Reikalavimas atitinka visus formaliuosius garantuotos sumos išmokėjimo reikalavimus. Be to, sprendimo dalis, kuria reikalavimas pripažintas negaliojančiu, turi būti panaikinta, nes pagal naujausią kasacinio teismo praktiką toks reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas civiliniame procese, todėl nenagrinėtinas teisme.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Arginta“ prašo skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantė nenurodo nė vieno veiksmo, kurį pagal rangos sutartį ieškovė turėjo atlikti, kad įvykdytų pareigą pademonstruoti technologinius rodiklius. Ieškovė paaiškina, kad Telšių dumblo apdorojimo įrenginių atitiktis rangos sutartyje nustatytiems rodikliams buvo įrodyta ne kartą. Pirmiausia tai patvirtino ekspertas, patikrinęs ir patvirtinęs projektą bei nurodęs, kad technologinė dalis parengta tinkamai, parametrai apskaičiuoti teisingai, o numatyta įranga atitinka projektinius skaičiavimus. Šiems sprendimams pritarė ir apeliantė. Be to, pagal projektą sumontuoti, paleisti ir išbandyti įrenginiai buvo patikrinti, priimti ir perimti pramoniniam naudojimui apeliantės bei jos pasamdyto inžinieriaus, tai įforminant priėmimo pažyma.

Ieškovė pažymi, kad apeliaciniame skunde įklijuoto technologinio proceso garantijos dokumento data yra 2017 m. rugpjūčio 2 d., t. y. iki rangos sutarties sudarymo, todėl jame numatyti įsipareigojimai galioja ir įrenginių projektavimui bei įrengimui.

Teismas nustatė, kad 2023 m. liepos 28 d. atsakovė perėmė iš ieškovės išbandytus dumblo apdorojimo įrenginius ir pradėjo jų pramoninį naudojimą. Teismo vertinimu, 12 mėnesių laikotarpiu atsakovė turėjo atlikti ir teigia atlikusi bandymus, todėl teismas neperkėlė atsakovei pareigos pademonstruoti technologinius rodiklius, nes šie rodikliai turėjo būti nustatyti pačios atsakovės atliekamų bandymų metu.

Teismas, remdamasis rangos sutartimi, nustatė, kad per 12 mėnesių garantinį dumblo apdorojimo įrenginių eksploatacijos laikotarpį atliktų bandymų rezultatai turėjo būti lyginami su technologinio proceso garantijoje nustatytais parametrais. Tačiau atsakovė šių bandymų rangos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais neatliko, todėl palyginimui reikalingų rezultatų nėra. Ieškovės projektavimo ir įrenginių perdavimo stadijose pademonstruota procesų atitiktis technologiniams parametrams bandymų rezultatais nėra paneigta.

Ieškovė nurodo, kad apeliacinio skundo teiginys dėl nepagrįsto technologinių rodiklių demonstravimo pareigos perkėlimo užsakovei yra neįrodytas ir nepagrįstas. Jis prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms, kurių apeliantė neginčija, rangos sutarties sąlygoms bei jos vykdymo dokumentams, todėl turi būti atmestas.

Užsakovės specialiųjų reikalavimų sąlygos numato, kad technologinio proceso garantijoje deklaruoti rodikliai turi būti tikrinami bandymų metu. Atsakovė tai ne kartą pripažino savo dokumentuose, nurodydama, kad rodiklių atitiktis vertinama pagal šių bandymų rezultatus. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad garantijoje nustatytų rodiklių pasiekimas turi būti pademonstruotas būtent bandymų metu.

Teismas nustatė, kad pagal rangos sutartį už bandymų atlikimą buvo atsakinga atsakovė, nes po perėmimo pažymos išdavimo ji eksploatavo įrenginius. Todėl atsakovė privalėjo ne tik inicijuoti, bet ir atlikti šiuos bandymus.

Apeliantė teigia, kad bandymų metu nebuvo pareigos naudoti rangos sutartyje numatytų parametrų ir kiekio dumblą bei atliekas. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad per įrenginių eksploatavimo laikotarpį atsakovė bent kartą būtų naudojusi sutartyje nustatytos kokybės ir kiekio žaliavas, o pati atsakovė pripažino to niekada nedariusi. Todėl apeliantės argumentai yra nepagrįsti, prieštarauja sutarties nuostatoms ir nepatvirtina, kad projektiniai parametrai nebuvo pasiekti.

Apeliantė neginčija, kad jos pareiga atlikti bandymus apėmė ir pareigą aprūpinti įrenginius reikalingomis medžiagomis. Kadangi specialieji reikalavimai numatė naudoti rangos sutartyje nustatytų parametrų dumblą, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė turėjo atlikti bandymus būtent tokiomis sąlygomis.

Ieškovė pažymi, kad apeliantės nurodytas specialiųjų reikalavimų 2.4 punktas reglamentuoja tik rangovės pareigą suprojektuoti sistemą, galinčią veikti projektinėmis ir faktinėmis sąlygomis, tačiau nenustato technologinių rodiklių tikrinimo ar bandymų tvarkos. Todėl ši sąlyga nepaneigia rangos sutarties nuostatų, pagal kurias technologiniai rodikliai turi būti tikrinami bandymų metu projektinėmis sąlygomis.

Ieškovė nurodo, kad lieka neaišku, kokia buvo specialiuosiuose reikalavimuose ir techninėje užduotyje nustatytų dumblo kiekio bei kokybės parametrų paskirtis, jei tokio dumblo į įrenginius niekada nebuvo tiekiama. Akivaizdu, kad šie parametrai buvo skirti įrenginių projektavimui ir jų veikimo patikrinimui.

Teismas nustatė, kad pagal rangos sutartį bandymai turėjo būti vykdomi nepertraukiamai vieną mėnesį, tačiau ši sąlyga nebuvo įvykdyta. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad bandymai nebuvo tinkamai atlikti, jų rezultatai negauti, o apeliantė neįrodė nei ieškovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, nei teisės į draudimo išmoką ar garantijoje numatytas netesybas.

Apeliantės teiginiai, kad dumblo apdorojimo įrenginiai nepajėgia apdoroti užsakovės turimo ar viso Telšių mieste susidarančio nuotekų dumblo, nepagrįsti įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad įrenginiai būtų buvę eksploatuojami rangos sutartyje numatytomis sąlygomis ar kad iki ginčo pradžios būtų reikštos pretenzijos dėl jų pajėgumo. Be to, ekspertizės poreikį apeliantė iškėlė tik po to, kai jos reikalavimai buvo atmesti pirmosios instancijos teisme, todėl apeliantė, siekdama bylos nagrinėjimo iš naujo, bando išplėsti ginčo ribas.

Ieškovės pateikti duomenys ir pačios atsakovės dokumentai patvirtina, kad įrenginiai apdorojo tiekiamą dumblą. Atsakovė teigė ne tai, kad dumblas nebuvo apdorojamas, o kad apdoroto dumblo rodikliai nepasiekė technologinio proceso garantijoje nustatytų reikšmių.

Apeliantės argumentai, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes nevertino jos argumento, jog rangovė neištaisė visų defektų per pranešimo apie defektus laiką, taip pat aplinkybės, kad dumblo apdorojimo įrenginiai neapdoroja viso nuotekų valykloje susidarančio dumblo, galimai dėl netinkamai veikiančių ar nepakankamo pajėgumo sausinimo įrenginių, yra nepagrįsti. Apeliantė iki ginčo pradžios niekada nepranešė ieškovei apie tariamą defektą, susijusį su nepakankamu įrenginių pajėgumu ar tuo, kad įrenginiai neapdoroja viso susidarančio dumblo. Jos dokumentuose ir reikalavimuose buvo nurodomas tik technologinio proceso garantijoje nustatytų rodiklių nepasiekimas. Todėl teismas pagrįstai nagrinėjo technologinių rodiklių pasiekimo klausimą ir neprivalėjo vertinti teisminio proceso metu primą kartą iškeltų bei įrodymais nepagrįstų teiginių dėl įrenginių pajėgumo.

Apeliantės argumentas, kad ieškovės reikalavimas yra nenagrinėtinas teisme, yra nepagrįstas. Kasacinio teismo praktika, kuria remiasi apeliantė, suformuota dėl nepriklausomų banko garantijų, o šioje byloje ginčijamas reikalavimas pagal laidavimo draudimo raštą. Kadangi laidavimo draudimas yra nuostolių draudimas, draudimo išmokos mokėjimas priklauso nuo žalos fakto ir jos dydžio nustatymo. Todėl reikalavimas išmokėti draudimo išmoką gali būti ginčijamas teisme. Be to, draudiko išduotas laidavimo draudimo raštas negali būti prilyginamas banko garantijai, todėl jam netaikomas banko garantijų teisinis reguliavimas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo „ERGO Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą, prašo skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl draudimo rašto teisinio kvalifikavimo. Teismas konstatavo, kad draudimo raštas kvalifikuotinas kaip laidavimo draudimo raštas, o ne garantija pagal pirminį pareikalavimą. Kadangi apeliantė šios išvados neginčija, draudimo rašto kvalifikavimas nėra apeliacinio nagrinėjimo dalykas.

Draudikas pažymi, kad laidavimo draudimui taikomi draudimo teisiniai santykiai, draudimo išmoka gali būti mokama tik nustačius draudžiamąjį įvykį. Draudimo taisyklėse nustatyta, kad netesybos nėra draudimo objektas ir laikomos nedraudžiamuoju įvykiu. Kadangi priešieškinis grindžiamas vien netesybomis, draudimo išmokos mokėjimas šiuo pagrindu negalimas, todėl teismas pagrįstai pripažino atsakovės reikalavimą draudikui nepagrįstu ir negaliojančiu.

Apeliantės argumentai dėl kasacinio teismo praktikos taikymo nepagrįsti, nes ji suformuota byloje dėl nepriklausomos banko garantijos, o šioje byloje taikomi laidavimo draudimo teisiniai santykiai. Kadangi kasacinis teismas nepateikė išaiškinimų dėl draudimo teisinių santykių, šios praktikos taikymas nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas. Be to, teismas vertino ne tik reikalavimo draudikui pagrįstumą, bet ir ieškovės bei draudiko civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, kurių nenustatęs, pagrįstai atmetė priešieškinį.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės UAB „Arginta“ ieškinys tenkintas, o atsakovės UAB „Telšių vandenys“ priešieškinis atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Šiaulių apygardos teismas skundžiamu 2026 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės UAB „Arginta“ ieškinį tenkino, konstatavęs, kad atsakovė UAB „Telšių vandenys“ neįgijo teisės reikalauti draudimo išmokos pagal 2024 m. kovo 7 d. sulaikomų pinigų laidavimo draudimo raštą, nes ieškovės pastatytų dumblo apdorojimo įrenginių bandymai, nuo kurių rezultatų priklausė technologinio proceso garantijoje nustatytų rodiklių pasiekimo įvertinimas, dėl pačios atsakovės veiksmų nebuvo tinkamai atlikti. Teismas nurodė, kad ieškovės pagal 2018 m. balandžio 16 d. rangos sutartį prisiimtų prievolių vykdymas garantiniu laikotarpiu buvo užtikrintas 2024 m. lapkričio 28 d. laidavimo draudimo sutartimi, o draudikas buvo įsipareigojęs, gavęs pirmąjį atsakovės reikalavimą, išmokėti iki 504 090,91 Eur draudimo išmoką. Nustatęs, kad už bandymų organizavimą ir tinkamą atlikimą buvo atsakinga atsakovė, tačiau ji neužtikrino 2018 m. balandžio 16 d. rangos sutartyje ir techninėje užduotyje nustatytų įrenginių bandymų sąlygų, nesilaikė ieškovės rekomendacijų ir bandymų tinkamai neatliko, teismas padarė išvadą, kad nėra rezultatų, pagal kuriuos būtų galima spręsti ar ieškovė pasiekė technologinio proceso garantijoje nustatytus rodiklius. Dėl to teismas pripažino nepagrįstu ir negaliojančiu atsakovės 2025 m. vasario 28 d. reikalavimą draudikui išmokėti 504 090,91 Eur draudimo išmoką bei, remdamasis tais pačiais argumentais, atmetė atsakovės priešieškinį.

Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad teismas netinkamai aiškino 2018 m. balandžio 16 d. rangos sutarties ir technologinio proceso garantijos nuostatas, nepagrįstai perkėlė atsakovei pareigą įrodyti garantuotų technologinių rodiklių pasiekimą, be to, neištyrė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su rangovės pastatytų įrenginių atitiktimi rangos sutarties reikalavimams. Apeliantė taip pat teigia, kad byla pagal ieškinį turėjo būti nutraukta, nes reikalavimas pripažinti atsakovės reikalavimą draudikui negaliojančiu, remiantis kasacinio teismo praktika, negali būti savarankiškas civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Pažymėtina, kad teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme. Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019 41 punktą, 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023 60, 61 punktus). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą, taip pat į apeliacinio skundo argumentus, kuriais keliamas bylos dalies pagal ieškinį nutraukimo klausimas, pirmiausia pasisakys, ar ieškovės pareikštas reikalavimas pripažinti atsakovės reikalavimą draudikui nepagrįstu ir negaliojančiu gali būti savarankišku nagrinėjamos bylos dalyku.

Dėl kreditoriaus reikalavimo draudikui išmokėti laidavimo draudimo rašte nustatytą sumą ginčijimo kaip teisių gynimo būdo

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad į teismą, siekdamas apginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymo saugomus interesus, turi teisę kreiptis kiekvienas suinteresuotas asmuo. Kreipimosi į teismą teisės ribojimas gali būti pateisinamas tik esant aiškiems teisiniams pagrindams bei priežastims, dėl kurių civilinė byla negali būti pradėta.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 29 punktą; 2025 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-421/2025 41 punktą). Taigi, teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011; 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 29 punktą; 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024 32 punktą).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą. Vis dėlto ši asmens teisė nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų nustatytais būdais. CK 1.138 straipsnyje pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos taiko teismas, sąrašas. Jame nurodyti teisių gynimo būdai yra bendrieji, o teisės normose, reguliuojančiose konkretų materialųjį teisinį santykį, gali būti nustatyti ir specialieji teisių gynimo būdai. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 30 punktą).

Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 31 punktą).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė UAB „Arginta“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nepagrįstu ir negaliojančiu atsakovės UAB „Telšių vandenys“ 2025 m. vasario 28 d. reikalavimą draudikui ERGO išmokėti 504 090,91 Eur draudimo išmoką (el. b. 1 t., b. l. 350–351), teigdama, kad garantinio laikotarpio prievoles pagal 2018 m. balandžio 16 d. rangos sutartį vykdė tinkamai, o atsakovė pati neužtikrino tinkamo dumblo apdorojimo įrenginių bandymų atlikimo, todėl nepagrįstai kreipėsi į draudiką dėl draudimo išmokos pagal draudiko 2024 m. kovo 7 d. išduotą sulaikomų pinigų laidavimo draudimo raštą (el. b. 1 t., b. l. 349). Taigi, nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė faktiškai siekė paneigti savo neteisėtus veiksmus – garantinio laikotarpio prievolių netinkamą įvykdymą, kurie, atsakovės vertinimu, sudarė pagrindą jai pasinaudoti ieškovės pateikta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone – 2024 m. kovo 7 d. sulaikomų pinigų laidavimo draudimo raštu, kuriuo buvo užtikrintas ieškovės prievolių pagal rangos sutartį tinkamas įvykdymas garantiniu laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimo pripažinti nepagrįstu ir negaliojančiu atsakovės reikalavimą draudikui išmokėti draudimo išmoką teisėtumo klausimą vertino kaip savarankišką ieškinio dalyką. Teismas, pasisakė dėl šio reikalavimo pagrįstumo iš esmės, analizavo tarp ginčo šalių 2018 m. balandžio 16 d. sudarytos rangos sutarties vykdymo aplinkybes ir, įvertinęs atsakovės veiksmus organizuojant bei atliekant dumblo apdorojimo įrenginių bandymus bei konstatavęs, kad dėl pačios atsakovės veiksmų nėra galimybės nustatyti, ar ieškovė pasiekė technologinio proceso garantijoje nustatytus rodiklius, padarė išvadą, jog dėl šios priežasties atsakovė neįgijo teisės reikalauti draudimo išmokos pagal 2024 m. kovo 7 d. sulaikomų pinigų laidavimo draudimo raštą.

Apeliantė nesutikimą su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, be kitų argumentų, grindžia tuo, kad ieškinio reikalavimas pripažinti jos 2025 m. vasario 28 d. reikalavimą draudikui išmokėti 504 090,91 Eur draudimo išmoką nepagrįstu ir negaliojančiu negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Apeliantės teigimu, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-35-421/2026, toks reikalavimas negali būti savarankiškas civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl yra nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Ieškovė ir draudikas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. Jų teigimu, nurodyta kasacinio teismo nutartis nagrinėjamu atveju netaikytina, nes joje suformuluoti išaiškinimai pateikti byloje dėl reikalavimo pagal nepriklausomą banko garantiją, o šioje byloje kilo ginčas dėl laidavimo draudimo teisinių santykių. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės pozicijai, o su ieškovės ir draudiko argumentais neturi pagrindo sutikti dėl toliau nurodomų motyvų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2026 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-35-421/2026 sprendė, ar ieškinio reikalavimas pripažinti nepagrįstu ir negaliojančiu užsakovo reikalavimą garantui išmokėti garantijoje nurodytą sumą gali būti savarankiškas ieškinio dalykas. Kasacinis teismas nurodė, kad teismas privalo įvertinti, ar ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas atitinka įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą ir ar pareikštas reikalavimas gali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas. Savarankišku ieškinio dalyku gali būti tik toks materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimas, kurio patenkinimas sukeltų materialiuosius teisinius padarinius. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama reikalavimą pripažinti nepagrįstu ir negaliojančiu užsakovo reikalavimą garantui išmokėti garantijoje nurodytą sumą, pažymėjo, kad tokiu reikalavimu iš esmės siekiama užkirsti kelią užsakovui pasinaudoti garantija, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone, neigiant garantija užtikrintos prievolės pažeidimo faktą, kuris sudaro vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus veiksmus. Tačiau toks reikalavimas nėra nukreiptas į subjektinės teisės pripažinimą ar gynimą ir nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, nes juo iš esmės prašoma nustatyti juridinį faktą, kad užsakovas konkrečiu momentu neįgijo teisės reikalauti išmokėti garantijoje nurodytą sumą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokiu reikalavimu siekiama nustatyti tik faktines aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant ginčą dėl rangovo civilinės atsakomybės pagal sutartį, tačiau jos pačios nesudaro savarankiško materialiojo teisinio reikalavimo. Be to, nagrinėjant tokį reikalavimą būtų vertinamos aplinkybės, susijusios su sutarties pažeidimu ir kitomis civilinės atsakomybės sąlygomis, nors jos turi būti sprendžiamos nagrinėjant materialųjį ginčą dėl civilinės atsakomybės, o ne atskirame procese dėl kreditoriaus reikalavimo vykdyti garantiją. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad kreditoriaus kreipimasis į garantą dėl garantijoje nurodytos sumos išieškojimo pats savaime nėra neteisėtas, nes rangovas, pateikdamas garantiją kaip sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonę, prisiima riziką, jog užsakovas ja pasinaudos ir tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl garantija užtikrintos prievolės vykdymo. Tokiu atveju rangovo interesai ginami ne sprendžiant dėl užsakovo reikalavimo vykdyti garantiją teisėtumo, bet užtikrinant jo teisę reikalauti žalos (nuostolių) atlyginimo, jeigu vėliau būtų nustatyta, kad užsakovas garantija pasinaudojo nepagrįstai. Remdamasi nurodytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad reikalavimas pripažinti nepagrįstu ar negaliojančiu užsakovo reikalavimą garantui išmokėti garantijoje nurodytą sumą negali būti savarankiškas nagrinėtino teisme ieškinio dalyku.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma. Pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022 62 punktą; 2024 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024 43 punktą).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su tomis aplinkybėmis, kurių pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-35-421/2026 suformulavo šiai bylai aktualius išaiškinimus. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl naudos gavėjo siekio pasinaudoti rangovo pateikta prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės siekio pasinaudoti ieškovės pateiktu 2024 m. kovo 7 d. sulaikomų pinigų laidavimo draudimo raštu, o kasacinio teismo nagrinėtoje byloje – dėl užsakovo siekio pasinaudoti rangovo pateikta garantija. Be to, abiejose bylose rangovas, neigdamas sutarties pažeidimo faktą, pareiškė reikalavimą pripažinti nepagrįstu ir negaliojančiu naudos gavėjo reikalavimą prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę išdavusiam subjektui išmokėti joje nustatytą sumą, siekdamas užkirsti kelią naudos gavėjui pasinaudoti šia prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone.

Aplinkybė, kad kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje prievolės įvykdymas buvo užtikrintas garantija, o nagrinėjamoje byloje – sulaikomų pinigų laidavimo draudimo raštu, nesudaro pagrindo netaikyti minėtoje nutartyje suformuluotų išaiškinimų. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016 26 punktą). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laidavimo draudimo sutartimi draudikas laiduoja, kad draudėjas, kuris yra įsipareigojęs atsakyti kreditoriui, įvykdys šią savo prievolę, o jeigu prievolės neįvykdys draudėjas, tai ją įvykdys laiduotojas (draudikas). Šia sutartimi yra užtikrinama, kad naudos gavėjas gautų draudimo išmoką ekonominiams nuostoliams padengti, bet tai nereiškia, kad draudėjas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2011). Laidavimo draudimo sutarčiai yra būdinga tai, kad draudėjas, sudarydamas šią sutartį, nesiekia apsisaugoti nuo nuostolių pats, tačiau siekia įvykdyti naudos gavėjo reikalavimus – draudėjui pažeidus prievolę naudos gavėjui, draudikas išmoka pastarajam draudimo išmoką ir įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti šią sumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-823/2023 23 punktą). Taigi, garantija ir laidavimo draudimas atlieka tą pačią funkciją – užtikrina pagrindinės prievolės įvykdymą ir kreditorių interesų apsaugą. Tai patvirtina ir nagrinėjamu atveju ERGO išduoto laidavimo draudimo rašto turinys – jame nurodyta, kad draudikas neatšaukiamai garantuoja užsakovei rangovės vardu besąlygiškai sumokėti bet kurią sumą arba sumas, kurių bendra suma ne didesnė kaip 504 090,91 Eur, raštu gavęs pirmąjį reikalavimą; taip pat nurodyta, kad ši garantuota suma bus išmokėta be jokių prieštaravimų, nurodžius, kurios rangos sutarties sąlygos buvo nevykdomos ar netinkamai vykdomos (el. b. 1 t., b. l. 348). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, nurodo, kad vien skirtinga nagrinėjamoje byloje taikomos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės rūšis savaime nepaneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartyje suformuluotų išaiškinimų taikymo. Kadangi minėtoje ir nagrinėjamoje byloje sutampa teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu kasacinis teismas suformulavo atitinkamus išaiškinimus, o abiem atvejais sprendžiamas tas pats proceso teisės klausimas – ar toks ieškinio reikalavimas gali būti savarankiškas ieškinio dalykas – minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai taikytini ir nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, taikydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartyje suformuluotus išaiškinimus nagrinėjamai bylai, daro išvadą, kad ieškovės pareikštas reikalavimas pripažinti nepagrįstu ir negaliojančiu atsakovės 2025 m. vasario 28 d. reikalavimą draudikui išmokėti 504 090,91 Eur draudimo išmoką pagal 2024 m. kovo 7 d. sulaikomų pinigų laidavimo draudimo raštą negali būti savarankiškas teisme nagrinėtino ieškinio dalykas. Šiuo reikalavimu ieškovė iš esmės siekia prevenciškai užkirsti kelią atsakovei pasinaudoti jos pateikta prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone, neigdama garantinio laikotarpio prievolių pagal 2018 m. balandžio 16 d. rangos sutartį pažeidimo faktą. Tačiau tokiu reikalavimu siekiama nustatyti faktines aplinkybes, reikšmingas vertinant, ar ieškovė pažeidė rangos sutartį ir ar atsakovė turėjo pagrindą kreiptis į draudiką dėl draudimo išmokos. Tokių aplinkybių nustatymas pats savaime nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, nes nepakeičia šalių materialiųjų teisių ir pareigų apimties.

Pažymėtina, kad konstatavus, jog ieškinio reikalavimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, ieškovės teisė į teisminę gynybą nėra paneigiama. Remiantis kasacinio teismo nutarties išaiškinimais, rangovo interesai ginami ne sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo, siekiant pasinaudoti prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone, teisėtumo, bet reiškiant savarankiškus materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimus, jeigu vėliau paaiškėtų, kad prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone buvo pasinaudota nepagrįstai. Pažymėtina ir tai, kad pati ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog jos materialinis suinteresuotumas nagrinėjamu atveju siejamas su galima draudiko atgręžtinio reikalavimo teise, kuri atsirastų tik tuo atveju, jeigu draudikas išmokėtų atsakovei draudimo išmoką. Taigi, ieškovės nurodomas galimas jos teisių pažeidimas yra siejamas ne su pačiu atsakovės kreipimusi į draudiką (t. y. veiksmu, kuris savaime jokių materialiųjų teisinių pasekmių nesukuria), bet su galimais teisiniais padariniais, kurie galėtų atsirasti, draudikui priėmus sprendimą išmokėti atsakovei draudimo išmoką.

Bylos nagrinėjimo metu draudikas dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl atsakovės 2025 m. vasario 28 d. reikalavimo išmokėti draudimo išmoką. Šiaulių apygardos teismui 2025 m. kovo 12 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti atsakovės reikalavimo draudikui vykdymą, uždraudžiant atlikti ir priimti mokėjimus pagal šį reikalavimą – draudikas apskritai sustabdė žalos administravimo procedūrą. Kadangi šios bylos nagrinėjimo metu dar nebuvo priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo, negalima atmesti galimybės, kad draudikas, įvertinęs visus reikšmingus duomenis, atsisakytų pripažinti įvykį draudžiamuoju arba priimtų sprendimą išmokėti mažesnę draudimo išmoką, nei reikalauja atsakovė. Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad vien atsakovės kreipimosi į draudiką pripažinimas nepagrįstu ar negaliojančiu savaime nesukeltų ieškovei materialiųjų teisinių padarinių, todėl toks reikalavimas negali būti savarankiškas teisminio nagrinėjimo dalykas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-421/2022 33 punktą; 2024 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-701/2024 42 punktą).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad šioje byloje pareikštas ieškovės reikalavimas negali būti savarankišku teisme nagrinėtino ieškinio dalyku (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tokį reikalavimą priimti, o jam to nepadarius, yra pagrindas civilinės bylos dalį pagal ieškovės pareikštą ieškinį nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 2 d. nutartimi, užtikrinant ieškovės ieškinio reikalavimą, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdytas UAB „Telšių vandenys“ 2025 m. vasario 28 d. reikalavimo ERGO vykdymas, uždraudžiant atlikti ir priimti mokėjimus pagal šį reikalavimą. Esant nurodytam procesiniam bylos dalies išnagrinėjimo rezultatui, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 2 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos, kaip nebetekusios teisme nagrinėjamo reikalavimo užtikrinimo paskirties (CPK 149 straipsnio 1 d., 150 straipsnio 2 dalis).

Dėl priešieškinio

Šiaulių apygardos teismas skundžiamu 2026 m. vasario 17 d. sprendimu atsakovės UAB „Telšių vandenys“ priešieškinį dėl netesybų priteisimo atmetė, konstatavęs, kad dumblo apdorojimo įrenginių bandymai nebuvo atlikti tinkamai ir laiku dėl pačios atsakovės veiksmų, todėl nėra galimybės nustatyti, ar ieškovė pasiekė technologinio proceso garantijoje nustatytus rodiklius. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįgijo teisės į draudimo išmoką pagal sulaikomų pinigų laidavimo draudimo raštą ir vien šiuo pagrindu atmetė visus priešieškinio reikalavimus, nurodydamas, jog plačiau dėl jų nepasisako, kadangi atsakovė neįgijo teisės reikalauti netesybų priteisimo. Apeliantė nesutikimą su minėta pirmosios instancijos teismo išvada grindžia tuo, kad teismas, atmesdamas priešieškinį, neatskleidė bylos esmės ir neišnagrinėjo jos visa apimtimi. Teisėjų kolegija pritaria tokiems apeliantės argumentams dėl toliau nurodomų motyvų.

Nagrinėjamu atveju atsakovė byloje pareikštu priešieškiniu prašė taikyti ieškovei (dėl dalies reikalavimo solidariai ir ERGO) sutartinę civilinę atsakomybę ir priteisti sutartimi sulygtas netesybas.

Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo savo sutartines prievoles privalo vykdyti tinkamai ir laiku. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius tiek įstatymuose, tiek ir sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atsakingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutarties pažeidimas, lemiantis sutartinės atsakomybės atsiradimą, gali pasireikšti įvairiai. Įprastai pažeidimas įvyksta, kai pažeidžiamos sutarties vykdymo pareigos, t. y. tokio pobūdžio pareigos, kurios nustato, kas laikoma tinkamu sutarties įvykdymu. Jų turinys priklauso nuo sutarties esmės ir tikslo, sutarties rūšies ir šalių aptartų konkrečių sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023, 71 punktas). Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovų neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Taigi sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015).

Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-381/2024, 42 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Taigi, sprendžiant klausimą dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo, svarbu kiekvienu atveju tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tam, kad būtų galima įvertinti, kokie konkretūs sutartimi prisiimti įsipareigojimai pažeisti ir kokios šalinančios asmens kaltę aplinkybės gali būti nustatytos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš UAB „Telšių vandenys“ (užsakovės) ir UAB „Arginta“ (rangovės) 2018 m. balandžio 16 d. sudarytos rangos sutarties Nr. TV20180416/1 „Telšių dumblo apdorojimo įrenginių statyba“. Sutartis buvo sudaryta atsakovei atlikus viešąjį pirkimą atviro konkurso būdu „Telšių dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ (pirkimo Nr. 188602), finansuojamą pagal Lietuvos 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programą, ir ieškovei jį laimėjus. Vadinasi, ginčas kilo iš rangos teisinių santykių, be to, dėl specifinio šios sutarties sudarymo būdo (viešojo pirkimo) atsakovės užsakytų ir ieškovės atliktų projektavimo ir statybos darbų apimtys, funkcinės bei techninės savybės turėjo atitikti ne tik šalių sudarytos rangos sutarties, bet ir visų viešojo pirkimo dokumentų reikalavimus.

Byloje nėra ginčo, kad darbai pagal šią sutartį yra užbaigti, tačiau nepriimti (Atlikimo pažyma, numatyta pirkimo dokumentų II skyriaus „Sutarties sąlygos“ 3 skirsnio „Konkrečios sutarties sąlygos“ 11.9 punkte, nėra išduota), kadangi tai buvo susieta su darbų rezultatų išbandymu, o dėl to tarp šalių kilo ginčas. Pagal CK 6.695 straipsnį, rangovas atsako užsakovui už nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, taip pat už tai, kad nepasiekė šiuose dokumentuose ar sutartyje numatytų statybos darbų rodiklių (įmonės gamybinių pajėgumų, atsparumo ir kt.). Užsakovė (apeliantė) priešieškiniu įrodinėjo, kad rangovės suprojektuoti ir pastatyti įrenginiai nepasiekia Pirkimo dokumentų I skyriaus „Konkurso sąlygos“ 2 skirsnio „Pasiūlymo forma ir priedai“ 3.6.1 papunktyje „Technologinio proceso garantija“ nurodytų garantuotų technologinių rodiklių. Taigi, atsakovė priešieškinio reikalavimus pirmiausia ir grindė tuo, kad ieškovė netinkamai (nekokybiškai) atliko rangos darbus, nurodydama, kad rangovės suprojektuoti ir pastatyti dumblo apdorojimo įrenginiai nepajėgia apdoroti nuotekų valymo metu susidarančio dumblo. Be to, atsakovė remiasi ir CK 6.694 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią, įstatymų ar statybos rangos sutarties numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja darbų pobūdis, prieš priimant darbų rezultatą turi būti atlikti bandymai bei kontroliniai matavimai; tokiais atvejais darbai gali būti priimami tik esant teigiamiems bandymų bei kontrolinių matavimų rezultatams. Taigi, pagal priešieškinį pradėta byla savo esme yra ginčas dėl rangos darbų kokybės.

Nurodytos aplinkybės lemia išvadą, kad aptariamam ginčui išspręsti turėjo būti taikomos bendrosios rangos teisinius santykius reguliuojančios CK 6.644–6.671 straipsnių nuostatos, taip pat specialiosios projektavimo ir statybos rangą reglamentuojančios civilinio kodekso normos (CK 6.681–6.699 straipsniai, 6.700–6.704 straipsniai), be to, viešojo pirkimo dokumentų nuostatos bei juose nurodytų standartų reikalavimai (tarp jų ir FIDIC Geltonosios knygos ISBN 978-9986-687-17-7 nuostatos). Viešojo pirkimo pagrindu šalių sudaryta rangos sutartis, taikant CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, turėjo būti aiškina remiantis minėtomis normomis, o taip pat ir Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis bei ginčui aktulius teisinius santykius ir šioje byloje taikytinus teisės aktus aiškinančia kasacinio teismo praktika.

Tačiau pirmosios instancijos teismas apskritai neatliko ginčo pagal priešieškinį teisinės kvalifikacijos ir nepagrįstai apsiribojo itin siauro klausimo – kuri iš šalių (ne)buvo atsakinga už bandymų, siekiant nustatyti ieškovės suprojektuotų ir pastatytų dumblo apdorojimo įrenginių atitiktį reikalautiems pajėgumams, atlikimą – formaliu vertinimu, be to, net ir šį klausimą teismas faktiškai sprendė tik ERGO pareigos išmokėti draudimo išmoką kontekste. Padaręs išvadą, kad dėl atsakovės veiksmų nėra galimybės nustatyti, ar technologinio proceso garantijoje nustatyti technologiniai rodikliai buvo pasiekti, pirmosios instancijos teismas vien šiuo pagrindu atmetė visus atsakovės reikalavimus dėl netesybų pagal ginčo sutartį priteisimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo klausimo, ar rangovės suprojektuoti ir pastatyti dumblo apdorojimo įrenginiai atitiko sutartimi ir pirkimo dokumentais nustatytus kokybinius parametrus, t. y. ar rangos darbus ieškovė atliko tinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl nurodytų priežasčių liko neatskleista ginčo dėl ieškovės atliktų rangos darbų kokybės esmė, o byla nebuvo išnagrinėta visais reikiamais aspektais.

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad net jei šalių sutartyje ir pirkimo dokumentuose aprašyti įrenginių kokybės bandymai iš anksto suderėtu būdu ir (ar) laiku būtų neatlikti ar atlikti netinkamai, tai savaime negali paneigti užsakovės teisės reikalauti rangovės sutartinės atsakomybės už netinkamai atliktus rangos darbus. Užsakovė, reikalaudama rangovės sutartinės civilinės atsakomybės, gali ir turi įrodinėti rangovės darbų defektų faktą visomis civiliniame procese leistinomis ir priimtinomis įrodinėjimo priemonėmis. Sutiktina, kad apeliantė, apeliaciniame skunde iš esmės pagrįstai teigianti, kad šiam klausimui išspręsti reikalingos specialios žinios ir byloje buvo poreikis skirti ekspertizę, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tokio prašymo nebuvo pareiškusi, tačiau, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, reikšminga tai, jog bylą nagrinėjęs teismas šalims joms tenkančių įrodinėjimo pareigų neišaiškino, ekspertizės byloje skyrimo klausimo nesvarstė.

Antra, pirmosios instancijos teismo išvados, kad bandymai po baigimo neatlikti ir kad jie neatlikti būtent dėl atsakovės kaltės, nes ji neužtikrino žaliavinių medžiagų projektinio kiekio, padarytos neįvertinus atsakovės nurodytų aplinkybių apie tai, kad pagal Pirkimo dokumentų III skyriaus „Užsakovo reikalavimai“ 2 skirsnio „Specialieji reikalavimai“ 2.4 papunktį, nors tiekėjas, rengdamas savo pasiūlymą turi naudotis pateikiamais projektiniais parametrais, pažymėta ir tai, kad prieš pradedant technologinio proceso projektavimo darbus, rangovas turi pasitikrinti nuotekų dumblo duomenis laboratoriniais tyrimais, įvertinti galimus nuotekų dumblo pokyčius, fizinius ir cheminius parametrus laike. Tame pačiame papunktyje akcentuota, kad įrenginiai turi būti pajėgūs dirbti ne tik projektinėmis, bet ir faktinėmis aplinkybėmis; rangovas, atsižvelgdamas į kintančias nuotekų dumblo savybes bei kokybinius rodiklius, turi suprojektuoti ir įrengti lanksčią nuotekų dumblo tvarkymo sistemą, kurią būtų galima nepertraukiamai eksploatuoti išgaunant maksimalų energijos kiekį, nepriklausomai nuo kintančių nuotekų dumblo kokybės bei kiekybės parametrų. Skundžiamame sprendime nepasisakyta, kaip ši nuostata (kad įrenginiai turi būti pajėgūs dirbti ne tik projektinėmis, bet ir faktinėmis aplinkybėmis) koreliuoja su rangovės reikalavimu bandymų metu užtikrinti būtent projektinius dumblo kiekius ir kokybinius parametrus.

Be to, atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą statybos rangos teisiniuose santykiuose ir nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė užsakovui (ieškovei). CK 6.697 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta rangovo atsakomybės prezumpcija. Šioje normoje nustatyta, kad rangovas, projektuotojas, statinio projekto ekspertizės rangovas ir statybos techninis prižiūrėtojas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ši materialiosios teisės norma reiškia specifinį įrodinėjimo naštos pasiskirstymą, teisme sprendžiant ginčus dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių statybos darbų trūkumų. Tokio ginčo atveju netaikomos bendrosios procesinės įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės; užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; o rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas, jo atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022, 35 punktas). Šis aspektas, paskirstant įrodinėjimo naštą nagrinėjamoje byloje, turėjo būti pirmosios instancijos teismo įvertintas.

CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016 28 punktą). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės priešieškinį, neatskleidė bylos esmės, o neištirtos bylai reikšmingos aplinkybės dėl savo pobūdžio ir apimties reikalauja šios bylos dalies nagrinėjimo iš naujo visais aspektais. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad tik išsprendus rangovės sutartinės civilinės atsakomybės klausimą, gali būti nagrinėjamas klausimas dėl draudiko solidarios atsakomybės už dalį rangovės prievolės.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvykdęs pareigą patikrinti, ar ieškovės pareikštas reikalavimas pripažinti nepagrįstu ir negaliojančiu atsakovės reikalavimą draudikui išmokėti laidavimo draudimo išmoką gali būti savarankiškas teisminio ginčo dalykas, be pagrindo jį išnagrinėjo iš esmės ir dėl jo priėmė sprendimą, kuris negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Todėl sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas, panaikinama ir bylos dalis pagal ieškinį nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės priešieškinį, neatskleidė šios bylos dalies esmės, nes, tinkamai neidentifikavęs priešieškinio objekto ir ribų, neatlikęs ginčo santykių teisinės kvalifikacijos, neištyrė bei neįvertino visų ginčui dėl netesybų teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, o atsakovės pareikštą reikalavimą išnagrinėjo formaliai ir per siaura apimtimi. Netinkamo šios bylos dalies išnagrinėjimo rezultato priežastimi buvo ir proceso pirmosios instancijos teisme trūkumai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, siekdamas tinkamo bylos išnagrinėjimo, teismas privalo bendradarbiauti su dalyvaujančiais byloje asmenimis, esant poreikiui, įgyvendinti išaiškinimo pareigą, patikslinti šalių naštą įrodinėti, pasiūlyti joms pateikti papildomus įrodymus savo pozicijai pagrįsti ir (ar) priešingos šalies argumentams paneigti, išaiškinti šalims (ne)tinkamo elgesio įrodinėjimo procese pasekmes, spręsti dėl eksperto pasitelkimo byloje kylantiems klausimams, reikalaujantiems specialių žinių, išsiaiškinti (CPK 8 straipsnis, 160 straipsnis, 179 straipsnis, 212 straipsnis, 225 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai dėl savo pobūdžio ir apimties negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes reikštų bylos pagal priešieškinį nagrinėjimą iš naujo iš esmės visais aspektais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinis, panaikinama ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų įvertinimas neturi esminės teisinės reikšmės procesiniam šios apeliacijos išnagrinėjimo rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Apeliacinės instancijos teismui nutarus bylos dalį pagal UAB „Telšių vandenys“ reikalavimą dėl netesybų priteisimo, pareikštą atsakovams pagal priešieškinį UAB „Arginta“ bei ERGO, perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, perduodant jį išspręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą.

Nutraukti bylos dalį pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arginta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Telšių vandenys“ dėl reikalavimo išmokėti draudimo išmoką pripažinimo nepagrįstu ir negaliojančiu, trečiasis asmuo „ERGO Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą.

Bylos dalį pagal ieškovės pagal priešieškinį uždarosios akcinės bendrovės „Telšių vandenys“ reikalavimus atsakovams pagal priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Arginta“ ir „ERGO Insurance SE“, veikiančiam per Lietuvos filialą, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Prie Lėvens“, dėl netesybų priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.