- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-213-854/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00348-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Antanas Rudzinskas, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- "Investicus", "Modulerus"
- Atsakovas
- L. U.
- Trečiasis asmuo
- Informacinių technologijų centras
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Investicus“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Modulerus“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Investicus“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Modulerus“ ieškinį atsakovei L. U. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje – N. U. ir likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Informacinių technoligijų centras“.
Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Investicus“ ir UAB „Modulerus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusios, prašė: 1) priteisti iš atsakovės L. U. ieškovei UAB „Modulerus“ 263 935 Eur turtinės žalos atlyginimą, nustatant, kad ši prievolė yra solidari su trečiaisiais asmenimis N. U. ir likviduojama dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Informacinių technoligijų centras“; 2) priteisti iš atsakovės ieškovei UAB „Investicus“ 57 569 Eur turtinės žalos atlyginimą, nustatant, kad ši prievolė yra solidari su trečiaisiais asmenimis N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“; 3) priteisti iš atsakovės ieškovėms 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nustatant, kad ši prievolė yra solidari su trečiaisiais asmenimis N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės UAB „Investicus“ ir UAB „Modulerus“ 2019 m. kovo 1 d. ir 2020 m. kovo 16 d. su mažąja bendrija (toliau – MB) „DNR apskaita“, vadovaujama trečiojo asmens N. U., sudarė buhalterinių paslaugų teikimo sutartis, kurių pagrindu N. U. buvo atsakingas už UAB „Modulerus“ ir UAB „Investicus“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, konsultavimą, informavimą. N. U., formuodamas bankinius mokėjimo pavedimus, kuriuose pinigų gavėja nurodydavo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), naudodamas VMI įmokos kodą, tyčia nurodydavo ne VMI priklausančios banko sąskaitos numerį, o LUAB “Informacinių technoligijų centras“ banko sąskaitos numerį. Iki nemokumo (bankroto) bylos UAB “Informacinių technoligijų centras“ iškėlimo (2025 m. spalio 10 d.) N. U. buvo vienintelis šios bendrovės akcininkas ir vadovas. Iš ieškovės UAB „Modulerus“ banko sąskaitos į LUAB „Informacinių technoligijų centras“ banko sąskaitą be teisėto pagrindo buvo pervesta ne mažiau kaip 268 935 Eur, iš kurių grąžinta tik 5 000 Eur. Iš ieškovės UAB „Investicus“ banko sąskaitos į LUAB „Informacinių technoligijų centras“ banko sąskaitą be teisėto pagrindo buvo pervesta ne mažiau kaip 57 569 Eur. Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1569-1241/2025 N. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 3 dalyje (sukčiavimas), baudžiamojon atsakomybėn už šios nusikalstamos veikos patraukta ir LUAB “Informacinių technoligijų centras“. Baudžiamoje byloje patenkintas civilinių ieškovių UAB „Investicus“ ir UAB „Modulerus“ patikslintas civilinis ieškinys: iš N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“ solidariai UAB „Modulerus“ priteistas 264 935 Eur turtinės žalos atlyginimas, UAB „Investicus“ naudai – 57 569 Eur turtinės žalos atlyginimas. Ieškovės baudžiamojoje byloje trečiojo asmens N. U. sutuoktinei atsakovei L. U. nepareiškė civilinio ieškinio. Atsakovė neteisėtų piniginių lėšų pervedimų metu dirbo LUAB “Informacinių technoligijų centras“ apskaitininke ir, anot ieškovių, turėjo žinoti, kad ieškovių pinigai be teisinio pagrindo patenka į LUAB “Informacinių technoligijų centras“ banko sąskaitą. Atsakovė vykdė individualią veiklą (prekyba tekstile), todėl turėjo išmanyti buhalterinės apskaitos vedimą, ir, atitinkamai, suvokė sutuoktinio N. U. vykdomų mokėjimų pobūdį, reikšmę, juolab kad N. U. nepagrįstai pervedęs pinigines lėšas į LUAB “Informacinių technoligijų centras“ sąskaitą, iš šios bendrovės sąskaitos pinigines lėšas persivesdavo į asmeninę banko sąskaitą, o iš jos – atsakovei. Atsakovės atsakomybė už ieškovei padarytą žalą yra solidari su trečiųjų asmenų N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“ atsakomybe. Atsakovė pokalbio su ieškovių vadovu ir darbų vadovu metu pripažino žinojusi apie neteisėtus bankinius mokėjimų pavedimus, prašė neatimti iš sutuoktinių namo ir suteikti kelerių metų terminą piniginių lėšų grąžinimui. Neteisėtai gautos piniginės lėšos buvo naudojamos trečiojo asmens N. U. ir atsakovės šeimos reikmėms (apmokamos būsto paskolos įmokos, komunaliniai mokesčiai, kelionės, vaikų išlaidos, atsakovės sporto treniruotės). Patikslintame ieškinyje ieškovės akcentavo, kad atsakovė buvo tiesioginė neteisėtai įgytų lėšų naudos gavėja.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2026 m. vasario 2 d. sprendimu ieškovių UAB „Investicus“ ir UAB „Modulerus“ patikslintą ieškinį atmetė. Teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas: atsakovei L. U. iš ieškovių priteisė po 2 994,75 Eur bylinėjimosi išlaidas, trečiajam asmeniui N. U. iš ieškovių priteisė po 605 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas pažymėjo, kad ieškovėms pasirinkus deliktinės civilinės atsakomybės institutą, kaip pažeistų teisių gynimo būdą, joms teko procesinė pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas.
Teismas pažymėjo, ieškovių nurodyti neteisėti trečiojo asmens N. U. veiksmai (neteisėtas ieškovėms priklausančių piniginių lėšų pasisavinimas) yra susiję su ieškovėms kilusia žala, tačiau akcentavo, kad ieškovės nenurodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Ieškovės daug dėmesio skyrė faktinėms aplinkybėms, kad atsakovė žinojo (negalėjo nežinoti) apie jos sutuoktinio padarytą nusikalstamą veiklą, tačiau, anot teismo, šios faktinės aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos. Teismo vertinimu, atsakovės žinojimas (suvokimas) apie jos sutuoktinio padarytą nusikalstamą veiksmą negali būti vertinamas kaip neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio kontekste. Teismas pakartotinai akcentavo, kad ieškovėms teko procesinė pareiga įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, priežastiniu ryšiu susijusius su prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė.
Įvertinęs ieškovių atstovės baigiamosios kalbos argumentus dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, išsakytus 2026 m. sausio 13 d. žodinio teismo posėdžio metu, teismas nenustatė pagrindo šį institutą taikyti. Teismas pažymėjo, kad nors ir turi pareigą kvalifikuoti ginčo teisinius santykius bei pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (ieškinio teisinis pagrindas), tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), keisti ieškinio dalyką ar ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą. Teismas gali kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuo atveju, kai laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso taisyklių nustatomos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės.
Teismas pažymėjo, kad patikslintu ieškiniu nebuvo įrodinėjamos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovė buvo tiesioginė neteisėtai įgytų lėšų naudos gavėja, tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės įvardijimas nėra pakankamas, jog pareikštų reikalavimų dėl turtinės žalos atlyginimo teisinį pagrindą būtų galima kvalifikuoti kaip nepagrįstą praturtėjimą. Teismas akcentavo, kad konkrečių ieškiniu prašomų priteisti turtinės žalos atlyginimo sumų ieškovės nesiejo su konkrečia atsakovės gauta finansine nauda.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, pasisakydamas dėl ieškovių prašymo taikyti atsakovei solidariąją civilinę atsakomybę su trečiaisiais asmenimis N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“, pažymėjo, kad ieškovės prašo taikyti solidariąją atsakomybę asmenims, kurių prievolių teisinė prigimtis yra skirtinga. Teismas nurodė, kad pradinio ieškinio, kuriame atsakovais buvo nurodyti tiek L. U., tiek N. U., tiek LUAB „Informacinių technoligijų centras“, pagrindą sudarė aplinkybės, jog N. U., būdamas atsakingas už ieškovių buhalterinės apskaitos tvarkymą, neteisėtai pasisavino ieškovėms priklausančias pinigines lėšas. Dėl ieškovių pasirinkto procesinio elgesio N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“ pareikšti tapatūs reikalavimai nagrinėjamoje civilinėje byloje ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-1569-1241/2025. Nagrinėjama civilinė byla Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi buvo sustabdyta iki baudžiamojoje byloje priimto procesinio sprendimo įsiteisėjimo. Atsižvelgdamas į tai, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys buvo patenkintas, Kauno apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą, o 2025 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą atsakovų N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“ atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, ieškovės patikslino ieškinį, t. y. pakeitė N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“ procesinę padėtį iš atsakovų į trečiųjų asmenų, tačiau tebepalaikė reikalavimą solidariai priteisti iš atsakovės ir trečiųjų asmenų turtinės žalos atlyginimą.
Įvertinęs nurodytą procesinę situaciją, teismas padarė išvadą, kad tiek pradiniame, tiek patikslintame ieškinyje atsakovės pareiga atlyginti žalą kildinta iš delikto, t. y. ieškovės reikalavo nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad, įsiteisėjusius nuosprendžiui, kuriuo buvo patenkintas jų civilinis ieškinys, ieškovės nekeitė šioje byloje pareikšto ieškinio pagrindo, priešingai, laikėsi pozicijos, jog atsakovei kyla solidari pareiga atlyginti žalą kartu su nusikaltimą padariusiais asmenimis. Teismas padarė išvadą, kad deliktinės civilinės atsakomybės ir nepagrįsto praturtėjimo institutų esminiai skirtumai lemia, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad iš pažeidimo gauta nauda turėtų būti laikoma nepagrįstu praturtėjimu. Teismo vertinimu, ieškinyje nurodytų piniginių sumų priteisimui pritaikius nepagrįsto praturtėjimo institutą, būtų peržengtos ieškiniu apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ieškovės neįrodė nei atsakovės civilinės atsakomybės, nei jos nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, todėl ieškinį atmetė.
Teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė pagal bendrą taisyklę – šalims, kurių naudai priimtas sprendimas. Kadangi ieškinys buvo atmestas, teismas laikė, kad ieškovės bylą pralaimėjo, todėl jų patirtų advokato pagalbos išlaidų neatlygino, o atsakovės patirtas 5 989,50 Eur bylinėjimosi išlaidas bei trečiojo asmens N. U. 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė atsakovei ir trečiajam asmeniui lygiomis dalimis iš ieškovių.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovė UAB „Modulerus“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės UAB „Modulerus“ reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Modulerus“ ieškinio reikalavimus tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo išvada, kad vieno sutuoktinio nusikalstamais veiksmais padaryta žala yra asmeninė prievolė, o iš nusikaltimo gautų lėšų panaudojimas šeimos poreikiams savaime nepakeičia prievolės pobūdžio į solidariąją, paremta pernelyg siauru CK 3.115 straipsnio aiškinimu, neatsižvelgus į šios normos sisteminį ryšį su CK 3.109 ir CK 3.118 straipsniais, pagal kuriuos, sprendžiant sutuoktinių civilinės atsakomybės klausimą, svarbu įvertinti ne tik prievolės atsiradimo pagrindą, bet ir tai, kieno interesais ji buvo vykdoma bei kas faktiškai gavo iš jos naudą. Šiuo atveju trečiojo asmens N. U. neteisėtai įgytos piniginės lėšos buvo naudojamos tiek bendriems šeimos poreikiams, tiek atsakovės asmeniniams interesams tenkinti.
Civilinės teisės prasme turtinė nauda laikoma gauta ne tik tada, kai asmuo tiesiogiai gauna pinigus, bet ir tada, kai jo turtinė padėtis pagerėja dėl to, kad kito asmens lėšomis finansuojamos jo išlaidos. Šiuo atveju atsakovės turtinė padėtis objektyviai pagerėjo ieškovių sąskaita. Teismas neatsižvelgė, kad N. U. atsakovei pervedė daugiau piniginių lėšų nei ji jam, o atsakovės deklaruotos pajamos neatitiko byloje nustatyto atsakovės ir trečiojo asmens šeimos patirtų išlaidų dydžio. Reikšminga dalis U. šeimos išlaidų buvo dengiama būtent iš nusikalstamu būdu pasisavintų piniginių lėšų.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant sutuoktinių prievolių pobūdį reikšminga aplinkybė yra tai, ar lėšos buvo naudojamos šeimos interesams ir ar iš jų buvo gauta ekonominė nauda šeimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-781/2026; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-281-854/2024).
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ir jų priežastinio ryšio su apeliantei padaryta žala. Teismas neteisėtų veiksmų sampratą susiejo tik su aktyviu nusikalstamos veikos padarymu, tačiau neteisėti veiksmai, kaip jie suprantami pagal CK 6.246 straipsnį, gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, taip pat neteisėtu disponavimu svetimu turtu, naudojimusi juo. Veiksmų neteisėtumas apima ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai, rūpestingai ir taip, kad nebūtų padaryta žalos kitiems asmenims, pažeidimą. Šiuo atveju teismas turėjo nustatyti ne tik tai, ar atsakovė pati atliko nusikalstamus veiksmus, bet ir tai, ar ji žinojo (turėjo žinoti) apie piniginių lėšų kilmę, naudojosi jomis ir (ar) gavo iš jų tiesioginę ar netiesioginę naudą.
Ieškovės įrodė, kad atsakovės elgesys atitinka neteisėtų veiksmų, sukeliančių civilinę atsakomybę, kriterijus, taip pat ir pareigos elgtis rūpestingai pažeidimą. Šią aplinkybę patvirtino tiek ieškovės vadovas I. A. 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio metu, tiek liudytojas L. E., kuris parodė, kad atsakovė yra minėjusi, jog šeimai reikėjo pinigų, prašė suteikti laiko ir žadėjo lėšas grąžinti, taip pat prašė už skolas neatimti gyvenamojo namo.
Atsakovė neteisėto piniginių lėšų pasisavinimo laikotarpiu dirbo LUAB „Informacinių technoligijų centras“ apskaitininke. Tokios pareigos objektyviai suponavo bent minimalią pareigą domėtis bendrovės piniginių lėšų judėjimu, jo teisėtumu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmeniui, einančiam tam tikras profesines pareigas, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Be to, atsakovė vykdė individualią veiklą (prekyba tekstilės gaminiais), todėl turėjo bent minimalias žinias apie bankinius mokėjimo pavedimus. Civiliniame procese taikomas tikėtinumo standartas, todėl, įvertinus atsakovės darbines funkcijas, jos patirtį, sisteminį pervedimų pobūdį ir bendrą šeimos gyvenimo lygį, darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog atsakovė apie neteisėtą sutuoktinio piniginių lėšų kilmę žinojo.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstas praturtėjimas apima ne tik tiesioginį turto gavimą, bet ir nepagrįstą turto sutaupymą, kai kito asmens lėšomis apmokamos prievolės ar finansuojamos išlaidos, todėl teismas turėjo nustatyti, ar atsakovės turtinė padėtis pagerėjo ieškovių sąskaita, ir, ar tam egzistavo teisėtas pagrindas. Teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti atsakovės atsakomybę nepagrįsto praturtėjimo instituto kontekste, motyvuodamas tuo, kad ieškinyje nebuvo įrodinėjamos šio instituto taikymo sąlygos. Aplinkybės dėl atsakovės sutuoktinio neteisėtai gautų piniginių lėšų naudos atsakovei buvo analizuojamos teismo posėdžiuose: buvo aiškinamasi, kur pateko ieškovių piniginės lėšos, kokiu mastu jos panaudotos šeimos poreikiams ir kokią naudą gavo atsakovė.
Šioje byloje negali būti iš naujo nustatinėjami N. U. neteisėti veiksmai ar kaltė, tačiau baudžiamojoje byloje priimto apkaltinamojo nuosprendžio prejudicinė galia negali būti aiškinama, kaip eliminuojanti kitų asmenų (atsakovės) civilinę atsakomybę. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos šiai civilinei bylai reikšmingos aplinkybės: ar U. šeimos išlaidos buvo apmokamos pasisavintomis lėšomis, ar atsakovė gavo naudą ieškovių sąskaita. Šias aplinkybes teismas turėjo nustatinėti savarankiškai. Teismas pernelyg plačiai aiškino baudžiamojoje byloje priimto apkaltinamojo nuosprendžio prejudicinę galią ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovei nekyla civilinė atsakomybė vien dėl to, jog nusikalstamą veiką padarė jos sutuoktinis.
Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neįvertino, kad trečiojo asmens N. U. ir atsakovės paaiškinimai dėl piniginių lėšų judėjimo, jų panaudojimo šeimos poreikiams bei atsakovės suvokimas apie lėšų kilmę prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Atsakovė nurodė, kad sutuoktinio į jos banko sąskaitą pervedamos lėšos jai nekėlė įtarimų, nes tokia piniginių lėšų pervedimo praktika šeimoje egzistavo daugelį metų. Trečiasis asmuo nurodė, kad jo pervestas pinigines lėšas sutuoktinė grąžindavo, nes šeimos išlaidas apmokėdavo jis pats, vėliau tokią įvykių versiją nurodė ir atsakovė.
Iš byloje esančių atsakovės ir trečiojo asmens banko sąskaitų išrašų matyti, kad nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. N. U. atsakovei pervedė 14 247 Eur, o ji jam – 12 545 Eur. Taigi, faktinis piniginių lėšų judėjimas patvirtina, kad, priešingai nei teigia sutuoktiniai, N. U. atsakovei pervedė daugiau pinigų, nei jų gavo iš atsakovės. Nors atsakovė nesutiko, kad neteisėtai gautos lėšos buvo naudojamos šeimos poreikiams, tačiau banko sąskaitų išrašai ir mokėjimų paskirtys patvirtina, jog iš N. U. sąskaitos buvo apmokamos būsto kredito įmokos, vartojimo kredito įmokos, gyvybės draudimo įmokos, komunalinės paslaugos bei kitos kasdienės šeimos išlaidos, atsakovės sporto veikla. Ginčui aktualiu laikotarpiu U. šeima intensyviai keliavo į užsienį (Graikiją, Kazachstaną, Egiptą, Turkiją, Čekiją, Vengriją, Italiją). Vien kelionė į Egiptą kainavo 3 591 Eur.
Atsakovė L. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės UAB „Modulerus“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
CK 3.115 straipsnio 1 dalis yra specialioji norma, kuri panaikina galimybę asmeninę sutuoktinio prievolę kvalifikuoti kaip bendrąją ar solidariąją vien dėl to, kad egzistuoja santuokos ryšys ar bendras ūkis. Šiuo atveju prievolė atsirado ne iš teisėtų civilinių santykių, o iš nusikalstamos veikos, todėl CK 3.109 ir 3.118 straipsnių taikymas nėra galimas.
Apeliantė ignoruoja esminį skirtumą tarp prievolės atsiradimo pagrindo (šiuo atveju tai yra nusikalstama veika) ir galimo lėšų panaudojimo būdo (šeimos reikmėms). Net jeigu dalis neteisėtai gautų lėšų galimai buvo panaudota bendram šeimos ūkio išlaikymui, tai nekeičia prievolės pobūdžio, nes prievolė atsirado dėl trečiųjų asmenų N. U. ir LUAB “Informacinių technoligijų centras“ nusikalstamais veiksmais padarytos žalos ieškovėms, o ne iš teisėtų šeimos interesais sudarytų sandorių. Priešingu atveju, bet kuris asmuo, kuris netiesiogiai naudojosi iš nusikalstamos veikos gautomis lėšomis, galėtų būti traukiamas atsakomybėn solidariai su nusikaltimą padariusiu asmeniu, nepaisant jo dalyvavimo, kaltės ar žinojimo, tačiau tai neatitinka teisinio tikrumo reikalavimų.
Byloje nėra nustatyta, kad atsakovę ir trečiąjį asmenį N. U. siejo bendri neteisėti veiksmai. Priešingai, apkaltinamajame nuosprendyje teismas identifikavo žalą padariusius asmenimis ir jų veiksmus, o atsakovė nepripažinta nei nusikalstamos veikos dalyve, nei ją padėjusia atlikti. Nei civilinėje, nei baudžiamojoje byloje nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad atsakovė būtų žinojusi apie sutuoktinio vykdomus neteisėtus veiksmus ir sąmoningai juos toleravusi ar prie jų prisidėjusi. Nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovės veiksmai (ar neveikimas) galėjo būti žalos atsiradimo priežastimi, o nesant priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškovių patirtos žalos, negali būti konstatuojami ir atsakovės neteisėti veiksmai bei kaltė kaip būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos.
Vien atsakovės darbo santykiai su LUAB „Informacinių technoligijų centras“ nepagrindžia nei žinojimo apie nusikalstamą schemą, nei dalyvavimo joje. Atsakovės sutuoktinis įkalbino atsakovę įsidarbinti buhalterės pareigose, nes įmonė privalo turėti buhalterinę apskaitą tvarkantį asmenį. Atsakovė buvo įdarbinta LUAB „Informacinių technoligijų centras“ 1 (vieną) valandą per mėnesį, tačiau faktiškai atsakovė bendrovėje nedirbo, darbo užmokesčio iš bendrovės nėra gavusi, visą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė tik N. U. Atsakovė nedisponavo bendrovės dokumentais, neturėjo prieigos prie bendrovės banko sąskaitos. Atsakovės pajamų deklaracijos už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. patvirtino, kad atsakovė nėra deklaravusi gautų pajamų iš LUAB „Informacinių technoligijų centras“, nes darbo užmokesčio iš šios bendrovės negavo.
Apeliantės nurodomas 2024 m. vasario mėn. įvykęs pokalbis, kuriame atsakovė tariamai prisipažino žinojusi apie pinigų pasisavinimą ir prašė suteikti terminą jų grąžinimui, yra išgalvotas, neatitinka tikrovės.
Apeliantė neapibrėžė, kokia konkreti prašomos priteisti žalos dalis yra siejama su atsakovės veiksmais. Reikalaujama priteisti visą 264 935 Eur žalos atlyginimą solidariai, tačiau toks reikalavimas neatitinka ieškovėms tenkančios įrodinėjimo naštos. Ieškovės prašė taikyti atsakovei solidariąją civilinę atsakomybę kartu su nusikalstamą veiką padariusiais asmenimis, tačiau toks reikalavimas yra deliktinio pobūdžio. Deliktinė civilinė atsakomybė ir nepagrįstas praturtėjimas yra skirtingi teisiniai institutai, kurių taikymo sąlygos ir teisinės pasekmės skiriasi, todėl jie negali būti taikomi kumuliatyviai ar keičiami vienas kitu, siekiant kompensuoti neįrodytas vieno instituto sąlygas.
Vien ta faktinė aplinkybė, kad dalis neteisėtai gautų piniginių lėšų galėjo būti panaudota atsakovės ar jos šeimos poreikiams, nesudaro pagrindo kvalifikuoti ieškovių turtinio reikalavimo kaip nepagrįsto praturtėjimo. Ieškovės nenurodė nei konkretaus atsakovės gauto turto, nei jo dydžio, nei tiesioginio ryšio su ieškovių sąskaita. Ieškovės nesiejo prašomos priteisti sumos su tariamai atsakovės gauta nauda. Reikalavimas pareikštas dėl visos nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, o ne dėl konkrečios atsakovės nepagrįsto praturtėjimo pagrindu gautos naudos grąžinimo, nors tai yra būtina nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlyga.
Ieškovė UAB „Investicus“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės UAB „Investicus“ reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Investivus“ ieškinio reikalavimus tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Apeliantės materialiųjų teisių gynybos požiūriu nėra svarbu, kaip teismas kvalifikuos atsakovės pareigą atlyginti žalą (kaip deliktinę atsakomybę ar kaip nepagrįstą praturtėjimą). Esminis yra ieškinio faktinis pagrindas – ar atsakovė tiesiogiai arba netiesiogiai gavo turtinę naudą ieškovės sąskaita, nes neteisėtai gautomis lėšomis buvo apmokamos jos ir šeimos išlaidos bei finansiniai įsipareigojimai, taip atsakovė sutaupė, o ši nauda nėra grąžinta ir neturi teisėto pagrindo.
Ieškovės nereikalavo vien formaliai pakeisti prievolės pobūdžio pagal CK 3.115 straipsnį. Ieškovių reikalavimai grindžiami tuo, kad atsakovė faktiškai gavo ekonominę naudą iš neteisėtai pasisavintų lėšų, nes šiomis lėšomis buvo finansuojami bendri šeimos poreikiai ir jos asmeninės išlaidos, todėl jos turtinė padėtis pagerėjo ieškovių sąskaita.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neįvertino bylos duomenų, iš kurių matyti, kad atsakovės pajamos 2021–2023 metų laikotarpiu žymiai sumažėjo, tačiau U. šeimos vartojimo apimtys padidėjo. Vien 2023 metų vieno mėnesio atsakovės lėšos, atskaičius privalomus mokėjimus, sudarė tik 286,25 Eur. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu U. šeima būtų turėjusi tokių teisėtų ir oficialiai deklaruotų pajamų, kurios galėtų objektyviai paaiškinti byloje nustatytas šeimos vartojimo apimtis. Įvertinus abiejų sutuoktinių deklaruojamas pajamas, jos negalėjo padengti tokių išlaidų kaip būsto kredito įmokų (189 Eur per mėnesį), vartojimo kredito įmokų (373 Eur), draudimo įmokų, mokėjimų asmeniniam treneriui, padelio treniruočių bei kitų nuolatinių išlaidų (200–500 Eur). Vien šeimos kelionė į Egiptą 2023 m. vasario mėn. kainavo 3 591 Eur. Dėl šios priežasties teismo išvada, kad nusikalstamu būdu gautų lėšų panaudojimas šeimos poreikiams neturi teisinės reikšmės prievolės pobūdžiui, yra nepagrįsta.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma (atsakovės atliktos darbo funkcijos LUAB „Informacinių technoligijų centras“, jos patirtis, nuolatinis bankinių mokėjimo pavedimų pobūdis, bendras šeimos pragyvenimo lygis) leidžia padaryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovė apie neteisėtą lėšų kilmę žinojo arba bent objektyviai negalėjo nežinoti.
CK 6.237 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad asmuo, be teisinio pagrindo įgijęs ar sutaupęs turto kito asmens sąskaita, privalo jį grąžinti. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad atsakovė buvo tiesioginė dalies neteisėtai gautų lėšų gavėja, o taip pat netiesioginės ekonominės naudos gavėja. Toks turto įgijimas ir sutaupymas neturėjo teisėto pagrindo, todėl vien formali aplinkybė, kad atsakovė pati neatliko nusikalstamų veiksmų, savaime nepaneigia jos pareigos grąžinti nepagrįstai gautą naudą ar atlyginti žalą. Priešinga išvada reikštų, kad asmuo gali naudotis neteisėtai gautomis piniginėmis lėšomis, gauti iš jų ekonominę naudą, tačiau išvengti atsakomybės vien dėl to, kad pats tiesiogiai neatliko nusikalstamų veiksmų. Šiuo atveju atsakovės civilinė atsakomybė kyla ne vien iš jos sutuoktinio veiksmų, bet iš realaus neteisėtai gautų piniginių lėšų priėmimo, jų naudojimo bei iš to kilusios turtinės naudos ieškovių sąskaita.
Teismas, atsisakęs įvertinti bylos aplinkybes nepagrįsto praturtėjimo instituto kontekste, neatsižvelgė į ieškinio turinį. Patikslintame ieškinyje buvo išsamiai aprašytos faktinės aplinkybės, susijusios su neteisėtai gautų lėšų judėjimu, jų panaudojimu bei atsakovės gauta nauda. Patikslintame ieškinyje nurodyta, kad piniginės lėšos iš ieškovių sąskaitų be teisinio pagrindo buvo pervedamos į LUAB „Informacinių technoligijų centras“ sąskaitą, nors tarp šių bendrovių nebuvo teisinių santykių. Teismo posėdžių žodinio proceso tvarka metu buvo aiškinamasi, kur pateko neteisėtai gautos lėšos, kokia apimtimi jos buvo panaudotos šeimos poreikiams, kokios konkrečios išlaidos iš jų buvo dengiamos ir kokią naudą iš to gavo atsakovė. Ieškovių atstovė 2025 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinys gali būti tenkinamas ir nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu.
Teismas pernelyg plačiai aiškino baudžiamojoje byloje priimto apkaltinamojo nuosprendžio prejudicinę galią ir padarė išvadą, kad atsakovė negali būti atsakinga civiline tvarka vien dėl to, jog baudžiamojoje byloje nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu buvo pripažintas N. U. Teismas turėjo savarankiškai įvertinti visas civilinei atsakomybei reikšmingas aplinkybes, įskaitant atsakovės gautą ekonominę naudą ir jos suvokimą apie piniginių lėšų kilmę, tačiau to nepadarė, nors šios aplinkybės nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.
Atsakovė L. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės UAB „Investicus“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Apeliantė nepagrįstai tapatina bendro ūkio išlaidų finansavimą su atsakovės savarankišku praturtėjimu ar dalyvavimu prievolėje. Civilinėje teisėje vien netiesioginis naudos gavimas, kylantis iš bendro šeimos gyvenimo, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti nei solidariąją atsakomybę, nei atsakovės pareigą atlyginti žalą, jei nenustatyti jos neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys.
Nors ieškovės siekė, kad atsakovės atžvilgiu būtų pritaikyta solidarioji civilinė atsakomybė dėl visos ieškovių prašomos priteisti žalos atlyginimo sumos, tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovės negalėjo nurodyti, kokia prašomos priteisti sumos dalis buvo panaudota U. šeimos poreikiams. Buvo pateikti tik apytiksliai vertinimai, kad tokia suma galėjo sudaryti apie 20 000 Eur, tačiau tokie teiginiai nepagrįsti objektyviais įrodymais. Byloje esantys duomenys nepatvirtino, kad atsakovės šeimos materialinė padėtis būtų reikšmingai pagerėjusi: sutuoktiniai neįgijo nekilnojamojo turto, prabangių daiktų ar kito reikšmingo turto. Net ir apeliantės nurodytos atskiros išlaidos (pavyzdžiui, kelionė į Egiptą) nepagrindžia sistemingo atsakovės šeimos turtinės padėties pagerėjimo, juolab kad byloje nėra įrodymų, jog tokia kelionė buvo finansuota nusikalstamu būdu gautomis lėšomis.
Apeliantė interpretuoja bankinius mokėjimo pavedimus, siekdama pagrįsti atsakovės asmeninių išlaidų padengimą ieškovių piniginėmis lėšomis, tačiau dalis mokėjimų buvo atliekami iš lėšų, kurios buvo perduotos N. U. atsakovės vykdomos individualios veiklos pagrindu, kuomet atsakovės klientai pervesdavo pinigines lėšas į atsakovės sutuoktinio banko sąskaitą. Tokiu pagrindu įgytos lėšos negali būti laikomos nepagrįstu praturtėjimu.
Apeliantės argumentai dėl atsakovės šeimos išlaidų kelionėms yra netikslūs, kadangi jų šeima nebuvo nuvykusi į Budapeštą, kelionė į Kazachstaną buvo susijusi su atsakovės sutuoktinio darbine veikla, o kelionė į Italiją įvyko anksčiau nei atsakovės sutuoktinio neteisėtas ieškovių piniginių lėšų pasisavinimas.
Atsakovė ginčui aktualiu laikotarpiu savarankiškai uždirbo šias teisėtas pajamas: 2021 metais – 44 105,44 Eur, 2022 metais – 30 542,65 Eur, 2023 metais – 21 210,47 Eur. Nurodytos pajamos, kartu su sutuoktinio teisėtai uždirbtomis pajamomis, paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad šeimos poreikiai buvo finansuojami iš nusikalstamu būdu įgytų lėšų. Akcentavo, kad dalis šeimos išlaidų buvo finansuojamos atsakovės tėvų.
Bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovė, tiek jos sutuoktinis teismui nurodė, kad jų šeimoje nebuvo taikomas bendro visų sutuoktinių gaunamų pajamų sujungimo į bendrą biudžetą principas. Kiekvienas sutuoktinis gaunamomis pajamomis disponavo savarankiškai, pajamos ir išlaidos buvo atskirtos. Trečiasis asmuo N. U. tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje paaiškino, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos buvo naudojamos ne šeimos poreikiams, o išimtinai jo asmeniniams poreikiams, t. y. asmeninių skolų grąžinimui ir asmeniniam vartojimui (pramogoms, pavyzdžiui, striptizo klubui, kur trečiasis asmuo teigė išleidęs dešimtis tūkstančių eurų).
Apeliantės nurodomas pokalbis tarp atsakovės, I. A. ir L. E., kuriame atsakovė patvirtino žinojusi apie sutuoktinio nusikalstamą veiką, nevyko, pirminiame ieškovių pateiktame ieškinyje šį aplinkybė nenurodyta, ji taip pat nenurodyta ir ikiteisminiame tyrime ar baudžiamojoje byloje. Toks pokalbis nebuvo užfiksuotas jokiomis priemonėmis. Apie sutuoktinio nusikalstamos veikos padarymą atsakovės sužinojo tik 2024 m. vasario 15 d., kai jos gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata. Ikiteisminio tyrimo metu atsakovei buvo suteiktas specialiosios liudytojos statusas, kuris vėliau panaikintas, konstatavus, kad nėra faktinio pagrindo pareikšti atsakovei įtarimus ar laikyti ją prisidėjusia prie nusikalstamos veikos padarymo.
Žala ieškovėms kilo išimtinai dėl N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“ neteisėtų tyčinių veiksmų. Tarp atsakovės veiksmų (neveikimo) ir ieškovėms kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, kuris siejamas su žalos atsiradimą nulėmusiais veiksmais, o ne su vėlesniu šiuo atveju nusikalstamu būdu įgytų piniginių lėšų panaudojimu. Nėra ir atsakovės kaltės, kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, nes atsakovė nedalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, neturėjo nei faktinių, nei teisinių galimybių kontroliuoti sutuoktinio elgesį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos objekto
Byloje nustatyta, kad 2019 m. kovo 1 d. MB „DNR apskaita“, atstovaujama trečiojo asmens N. U., ir ieškovė UAB „Modulerus“ sudarė Buhalterinių paslaugų teikimo sutartį Nr. DNR-20190301. 2020 m. kovo 16 d. MB „DNR apskaita“, atstovaujama N. U., ir ieškovė UAB „Investicus“ sudarė Buhalterinių paslaugų teikimo sutartį Nr. DNR-20200316. Nurodytų sutarčių pagrindu MB „DNR apskaita“ darbuotojas buhalteris N. U. buvo atsakingas už ieškovių buhalterinės apskaitos tvarkymą, konsultavimą, informavimą.
Trečiasis asmuo LUAB „Informacinių technoligijų centras“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2015 m. rugsėjo 16 d., bendrovės vadovu nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. paskirtas N. U., kuris vadovavo bendrovei iki Kauno apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 29 d. nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo momento (2025 m. spalio 10 d.). Atsakovė L. U., kuri yra trečiojo asmens N. U. sutuoktinė, dirbo LUAB “Informacinių technoligijų centras“ buhaltere, jai numatyta vienos valandos per mėnesį darbo trukmė.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 25 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1569-1241/2025 N. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, LUAB „Informacinių technoligijų centras“ pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir BK 182 straipsnio 3 dalyje, už tai, kad N. U., būdamas atsakingas už UAB „Modulerus“ ir UAB „Investicus“ buhalterinę apskaitą, turėdamas teisę inicijuoti bankinius mokėjimo pavedimus už gyventojų pajamų mokestį ir už pridėtinės vertės turto mokestį, nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2024 m. sausio 3 d. skirtingu laiku tęstiniais veiksmais suformuodavo klaidingus nurodymus, t. y. nurodydamas reikalingą sumokėti mokesčio sumą, gavėja nurodydavo VMI, tačiau banko sąskaitos numerį nurodydavo ne VMI, o jo vadovaujamos LUAB “Informacinių technoligijų centras“. Taip iš UAB „Modulerus“ banko sąskaitos į LUAB „Informacinių technoligijų centras“ sąskaitą buvo pervesti 268 935 Eur, o iš UAB „Investicus“ į LUAB „Informacinių technoligijų centras“ sąskaitą – 57 569 Eur.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. liepos 25 d. nuosprendžiu patenkino civilinių ieškovių UAB „Modulerus“ ir UAB „Investicus“ patikslintą civilinį ieškinį: iš N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“ solidariai priteisė civilinei ieškovei UAB „Modulerus“ 264 935 Eur turtinės žalos atlyginimą, civilinei ieškovei UAB „Investicus“ – 57 569 Eur turtinės žalos atlyginimą. Apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2025 m. rugpjūčio 15 d.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovės UAB „Modulerus“ ir UAB „Investicus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamos atsakovei L. U., kaip nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinei, taikyti solidariąją civilinę atsakomybę su nusikaltimą padariusiais asmenimis ir: 1) ieškovei UAB „Modulerus“ priteisti iš atsakovės 263 935 Eur turtinės žalos atlyginimą; 2) ieškovei UAB „Investicus“ priteisti iš atsakovės 57 569 Eur turtinės žalos atlyginimą. Ieškovės laikėsi pozicijos, kad atsakovei buvo žinoma, jog UAB „Modulerus“ ir UAB „Investicus“ pinigai be pagrindo patenka į LUAB „Informacinių technoligijų centras“ banko sąskaitą, kadangi N. U. pervesdavo pinigines lėšas į LUAB „Informacinių technoligijų centras“ banko sąskaitą, iš kurios pinigus pervesdavo sau, o iš savo asmeninės banko sąskaitos – atsakovei L. U., be to, neteisėtai įgytos pinginės lėšos buvo naudojamos atsakovės ir trečiojo asmens šeimos bei atsakovės asmeninėms reikmėms.
Kauno apygardos teismas skundžiamu 2026 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad atsakovės žinojimas (suvokimas) apie jos sutuoktinio padarytą nusikalstamą veiksmą negali būti vertinamas kaip neteisėti veiksmai, sudarantys pagrindą taikyti atsakovei civilinę atsakomybę solidariai su nusikaltimą padariusiais asmenimis. Be to, teismas padarė išvadą, kad šiuos atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, kadangi prašomų priteisti turtinės žalos atlyginimo sumų ieškovės nesiejo su konkrečia atsakovės gauta finansine nauda, o deliktinės civilinės atsakomybės ir nepagrįsto praturtėjimo institutų esminiai skirtumai lemia, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad iš pažeidimo gauta nauda turėtų būti laikoma nepagrįstu praturtėjimu.
Apeliantėms su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkant ir prašant jų reikalavimus atsakovės patenkinti, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovių ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, neperžengiant apeliančių apeliaciniais skundais ir atsakovės atsiliepimų į juos argumentais nustatytų ribų.
Dėl atsakovės civilinės atsakomybės
Apeliantės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės solidariosios civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, apeliaciniuose skunduose nurodė šiuos esminius argumentus: 1) vertindamas nusikaltimą padariusio sutuoktinio ir atsakovės prievolės bendrumą, teismas neatsižvelgė į CK 3.115 straipsnio sisteminį ryšį su CK 3.109 ir CK 3.118 straipsniais, pagal kuriuos, sprendžiant sutuoktinių civilinės atsakomybės klausimą, svarbu įvertinti ne tik prievolės atsiradimo pagrindą, bet ir tai, kieno interesais ji buvo vykdoma bei kas faktiškai gavo iš jos naudą; 2) teismas nepagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip pagrindo jos solidariajai civilinei atsakomybei kilti, kadangi tinkamai neįvertino, kad, nors atsakovė pati neatliko nusikalstamų veiksmų baudžiamosios teisės prasme, tai, jog ji šiuo atveju žinojo (turėjo žinoti) apie piniginių lėšų neteisėtą kilmę, naudojosi jomis ir (ar) gavo iš jų tiesioginę ar netiesioginę naudą, patvirtina jos veiksmų (neveikimo) neteisėtumą civilinės atsakomybės aspektu. Teisėjų kolegija su šiais apeliančių argumentais nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.
Priešingai nei teigia apeliantės, šiuo atveju atsakovės sutuoktinio prievolė atlyginti žalą apeliantėms negali būti pripažinta solidariąja su atsakove CK 3 knygos teisės normų pagrindu. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens N. U. prievolė ieškovėms atsirado jam padarius nusikalstamus veiksmus, už kuriuos jis nuteistas baudžiamojoje byloje, dėl to, vadovaujantis CK 3.115 straipsnio 1 dalimi, tokia jo prievolė laikoma asmenine ir atsakovei solidarioji atsakomybė pagal ją, vadovaujantis CK 3 knygoje įtvirtintu šeimos teisinių santykiu reguliavimu, nekyla. CK 3 knygos teisės normų taikymo nagrinėjamai bylai nepagrindžia nei apeliaciniuose skunduose nurodomų CK 3 knygos nuostatų subjektyvi interpretacija, nei apeliančių nurodoma teismų praktika. Taisyklės, kad už nusikalstamais veiksmais padarytą žalą sutuoktinis atsako asmeniškai, išimčių CK 3 knygos normose nėra, o apeliančių cituojamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. e3K-3-2-781/2026, Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. e2A-281-854/2024 ir šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa – nė vienoje iš nurodytų bylų nebuvo spręstas klausimas dėl prievolės, atsiradusios dėl sutuoktinio nusikaltimo, bendrumo ir kito sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal ją.
Teisėjų kolegija iš principo sutinka, kad aplinkybė, jog atsakovė kartu su sutuoktiniu ir jo valdyta bendrove nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, kaip ir tai, kad žalos atlyginimas ieškovėms iš trečiųjų asmenų baudžiamojoje byloje jau yra priteistas, savaime neeliminuoja galimybės atsakovės atžvilgiu taikyti deliktinę civilinę atsakomybę, taip pat pagrindo reikalauti bendros jų atsakomybės konstatavimo. Tačiau tokiu atveju būtent to siekiančioms ieškovėms, vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniais, teko našta įrodyti visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą (CK 6.245–6.249 straipsniai), taip pat pagrindą konstatuoti jos ir trečiųjų asmenų prievolės solidarumą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011, 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2022, 32 punktas).
Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė reiškia, kad galioja priešinga prezumpcija – jog prievolė yra dalinė, jeigu neįrodyta priešingai. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti atvejai, kai solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama – jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).
Šiuo atveju ieškovės galimą atsakovės veiksmų neteisėtumą grindė tuo, kad ji žinojo (turėjo suprasti) apie tai, jog šeimoms reikmėms buvo naudojamos piniginės lėšos, kurias trečiasis asmuo N. U. neteisėtai pasisavino iš ieškovių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vien žinojimas negali būti laikomas neteisėtu veiksmu CK 6.246 straipsnio prasme, o konkretūs atsakovės atlikti neteisėti veiksmai, priežastiniu ryšiu susiję su apeliantėms padaryta žala, nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyti. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos išvada iš principo sutinka. Teiginys, kad atsakovė žinojo ar turėjo suprasti apie šeimos poreikiams naudojamų lėšų nusikalstamą kilmę, susijęs tik su subjektyviuoju elementu – atsakovės psichiniu santykiu su tokiomis aplinkybėmis, tačiau nepakeičia ieškovių pareigos įrodyti objektyvų neteisėtą atsakovės elgesį (veiksmus ar neveikimą). Visgi pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai net nėra pakankami konstatuoti, jog atsakovė neabejotinai žinojo apie šeimos poreikiams naudotų lėšų kilmę. Apie tokią aplinkybę patvirtino tik pačių ieškovių atstovai, apklausti pirmosios instancijos teismo, kitų objektyvių tai patvirtinančių įrodymų nėra. Tačiau esminę reikšmę šioje byloje turi tai, kad ieškovės nepateikė įrodymų apie konkrečius atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus.
Byloje nustatyta, jog atsakovės ir trečiojo asmens N. U. šeimoje buvo susiklosčiusi tokia šeimos finansų tvarkymo praktika, kuomet trečiasis asmuo iš savo banko sąskaitos į atsakovės banko sąskaitą pervesdavo pinigines lėšas, ji tai pat atlikdavo pavedimus į sutuoktinio sąskaitą, be to, N. U. apmokėdavo šeimos poreikius – dengė kreditus, mokėjo už keliones, kasdieninius poreikius, vaikų išlaikymą. Baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei sąskaitų išrašų duomenų analizė sudaro pagrindą pripažinti, kad tam tikra dalis trečiųjų asmenų N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“ pasisavintų ieškovių lėšų buvo panaudota atsakovės ir jos sutuoktinio šeimos poreikiams. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė savaime negali būti laikoma pakankamu atsakovės veiksmų neteisėtumo įrodymu civilinės atsakomybės jai taikymo prasme. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta prejudicinių faktų apie atsakovės neteisėtus veiksmus, taigi, jos individualių veiksmų ar neveikimo neteisėtumas turėjo būti įrodytas šioje byloje.
Atsakovės veiksmų neteisėtumo nepatvirtina ir faktas, kad ji buvo LUAB „Informacinių technoligijų centras“ darbuotoja. Atsakovė buvo įdarbinta LUAB „Informacinių technoligijų centras“ tik vienai valandai per mėnesį. Byloje nepaneigta, kad atsakovė faktiškai neatliko funkcijų, susijusių su LUAB “Informacinių technoligijų centras“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, kad ji nedisponavo šios bendrovės dokumentais, neturėjo asmeninės prieigos prie bendrovės banko sąskaitos. Neteisėtais atsakovės veiksmais savaime negalima laikyti ir to, kad ji leido savo ir šeimos poreikiams sutuoktinio jai pervedamus pinigus. Aplinkybė, kad ieškovė savarankiškai vykdė individualią veiklą – prekiavo tekstilės gaminiais, apskritai nėra susijusi su nagrinėjamo ginčo dalyku. Kitokių, nei aptarti, atsakovės galimai neteisėtų veiksmų ar galimo jos neteisėto neveikimo ieškovės byloje net ir nenurodė.
Taigi, civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos egzistavimas byloje liko neįrodytas – ieškovės neįrodė, kad atsakovė atliko neteisėtus kaltus veiksmus, kurie būtų tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su ieškovėms padaryta turtine žala. Tai sudaro pagrindą teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad atsakovės deliktinė civilinė atsakomybė šiuo atveju negalima (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Ieškovė UAB „Investicus“ apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovių materialiųjų teisių gynybos požiūriu nėra svarbu, kaip teismas kvalifikuotų atsakovės pareigą atlyginti jų turtinius praradimus (deliktinės civilinės atsakomybės ar nepagrįsto praturtėjimo pagrindu). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai turi reikšmės, kadangi nuo to, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė laikoma atsakinga prieš ieškoves, priklauso ir tai, kokia apimtimi atsakovė turėtų atsakyti pagal ieškinio dalyku esantį piniginį reikalavimą. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad spręsti, ar atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovių sąskaita, jis apskritai neturėjo pagrindo. Apeliantėms apeliaciniuose skunduose išdėsčius argumentus dėl nepagrįsto praturėjimo instituto subsidiaraus taikymo ir nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai būtų bylos ribų peržengimas, toliau teisėjų kolegija atskirai pasisakys šiuo aspektu.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nors teisinė ginčo santykių kvalifikacija yra teismo pareiga, šioje byloje pareikštu ieškiniu reikalauta atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės ir nebuvo įrodinėjamos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog atsakovė buvo tiesioginė neteisėtai įgytų lėšų naudos gavėja, įvardijimas ieškinyje nėra pakankamas, jog pareikštų reikalavimų pagrindą būtų galima kvalifikuoti kaip nepagrįstą praturtėjimą, be to, ieškiniu prašomų priteisti sumų ieškovės nesiejo su konkrečia atsakovės gauta finansine nauda, o apie tai, kad byloje subsidiariai galėtų būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas, ieškovių atstovė pasisakė tik baigiamojoje kalboje. Dėl to pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad, atsakovės gautą naudą laikant nepagrįstu praturtėjimu, būtų peržengtos ieškiniu apibrėžtos bylos ribos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems pirmosios instancijos teismo argumentams dėl toliau nurodomų motyvų.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškovo suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) (nurodyto straipsnio 2, 4 punktai). Faktinis ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti teisinį savo reikalavimų pagrindą ieškovas neprivalo. Todėl tai, kad nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK XX skyrius), kaip galimo reiškiamo reikalavimo (priteisti pinigus, kuriuos prarado dėl nusikaltimo) teisinio pagrindo, ieškovės ieškinyje nebuvo įvardijusios, nėra reikšminga, nes ieškinyje nurodytas faktinis jo pagrindas, be to, ir faktinės aplinkybės, dėl kurių šalys byloje pasisakė ir kurias teismas aiškinosi bylos nagrinėjimo žodiniuose teismo posėdžiuose metu, leidžia teisėjų kolegijai spręsti, jog šiuo atveju teismas, konstatavęs nesant pagrindo atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės taikymui, ne tik galėjo, bet ir turėjo subsidiariai įvertinti, ar atsakovė ieškovių sąskaita negavo turtinės naudos be teisėto pagrindo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo santykių teisinė kvalifikacija yra išimtinė teismo prerogatyva, būtent teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, kvalifikuoja ginčo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 52 punktas). Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal šalių nurodytas aplinkybes, formuluoja teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas, nes jis vykdo savo pareigą nustatyti reikalavimo teisinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).
Nagrinėjamu atveju ieškiniu buvo reikalauta atsakovės solidariosios deliktinės civilinės atsakomybės su trečiaisiais asmenimis, tačiau reikšminga tai, jog ieškinio faktiniu pagrindu, be kita ko, buvo nurodyta, kad neteisėtai įgytos ieškovėms priklausiusios piniginės lėšos buvo panaudotos atsakovės šeimos ir jos asmeninių turtinių poreikių tenkinimui. Ir toliau bylos nagrinėjimo metu ieškovės nuosekliai palaikė poziciją, kad esminis byloje spręstinas klausimas yra neteisėtai gautų pinigų panaudojimas atsakovės ir trečiojo asmens N. U. šeimos poreikių tenkinimui. 2025 m. gruodžio 15 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovių atstovė aiškiai įvardijo, kokiu faktiniu pagrindu grindžiami ieškinio reikalavimai, be kita ko, akcentuodama, jog ieškovės šioje byloje pareikštu ieškiniu siekia atgauti prarastus pinigus, kuriuos nepagrįstai gavo ir kuriais disponavo, iš jų turtinę naudą patyrė atsakovė (teismo posėdžio garso įrašo 42–44 min.). Minėto teismo posėdžio metu ieškovių atstovė pažymėjo ir tai, kad teisės normas parenka teismas, tačiau įvardijo ir neteisėto praturtėjimo instituto taikymo šioje byloje galimybę. Dėl to pirmosios instancijos teismo argumentas, kad apie galimą atsakovės nepagrįstą praturtėjimą ieškovių atstovė pasisakė tik jau baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, t. y. baigiamosios kalbos metu, nėra pagrįstas.
Įvertinusi į bylą pateiktų šalių procesinių dokumentų turinį, išklausiusi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vykusių posėdžių garso įrašus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje buvo aiškintasi, koks buvo iš ieškovių be teisinio pagrindo pasisavintų lėšų judėjimas trečiųjų asmenų ir atsakovės sąskaitose, skaičiuota, kokia apimtimi šios lėšos galėjo būti panaudotos U. šeimos ir asmeniniams atsakovės poreikiams tenkinti, vertinta, kiek šeimos išlaidos buvo didesnės už jų gautas teisėtas pajamas. Tokios faktinės aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui, pagrįstai konstatavusiam nesant sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, spręsti dėl to, ar ieškinys (visas ar iš dalies) galėjo būti patenkintas, taikant nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias CK normas. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, taip nebūtų peržengtos bylos ribos.
Tai, kad ieškinio reikalavimai atsakovei kildinti iš delikto, tokios teismo pareigos savaime nepaneigė. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019, 18 punktas). Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta prancūziškosios tradicijos taisyklė non-cumul des responsabilités contractuelle et délictuelle (sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų sutapties draudimo), kuri suteikia prioritetą sutartinės atsakomybės taikymui; byloje sprendžiant sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimą, visų pirma svarstytina, ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, ir tik konstatavus, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, gali būti taikoma deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022, 28 punktas). Plėtodamas šią taisyklę ir pabrėždamas jos svarbą, kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, 39 punktas). Vadinasi, šiuo atveju, manydamos, kad yra pagrindas atsakovės civilinei atsakomybei, ieškovės privalėjo prioritetiškai ieškiniu to ir reikalauti bei dėstyti atitinkamus argumentus. Tačiau teismas, vykdydamas pareigą tinkamai pritaikyti teisę, ginčo santykiuose nesant delikto, turėjo spręsti dėl galimo atsakovės nepagrįsto praturtėjimo.
Pažymėtina ir tai, kad tokie teismo veiksmai nebūtų siurprizas atsakovei, kadangi, kaip minėta, nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui reikšmingos aplinkybės byloje buvo ieškovių įvardytos ir nagrinėjamos, į atitinkamus ieškovių argumentus atsakovė turėjo galimybę atsikirsti ir tai faktiškai darė, neigdama apskritai gavusi ieškovių lėšas, taip pat pasisakydama dėl galimo jų (ne)panaudojimo šeimos ir jos pačios išlaidoms apmokėti, vertindama galimas panaudotas tokių lėšų sumas (pavyzdžiui, akcentuodama, kad net pagal ieškovių skaičiavimus tokia suma galėjo sudaryti tik apie 20 000 Eur, nors ieškinio suma viršija 300 000 Eur).
Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nusprendus dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimybės sprendime nepasisakyti (klaidingai nurodžius, jog šis klausimas nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas), minėtos reikšmingos faktinės aplinkybės liko tinkamai neištirtos ir teismo neįvertintos, dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo aspektu byla liko iš esmės neišnagrinėta.
CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis; nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Pagal CK 6.242 straipsnį, reglamentuojantį neteisėtą praturtėjimą, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Taigi, nepagrįsto praturtėjimo instituto esminis tikslas – neleisti asmeniui be teisinio pagrindo praturtėti ir pašalinti nepagrįstą jo praturtėjimą. Dėl to, esant pagrindo manyti, kad atsakovė gavo turtinės naudos ieškovių sąskaita (o tam prielaidos, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra), tokios aplinkybės turėjo būti teismo tinkamai išanalizuotos ir deramai įvertinta, ar tam yra sąlygos.
Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kita); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas). Jų (ne)egzistavimo klausimas nagrinėjamoje byloje liko neišspręstas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovės argumentai apie tai, kad bet kuriuo pagrindu ir bet kuria apimtimi patenkinus ieškinį ieškovės nepagrįstai praturtėtų jos sąskaita, nes jau yra prisiteisusios visą patirtos žalos atlyginimą iš trečiųjų asmenų, laikytini nepagrįstais. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, jį vykdant privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje dalyje išdėstytą nutarimą, bet ir laikytis motyvuojamojoje dalyje pateiktų išaiškinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-916/2017, 45 punktas). Vertindamas prievolių, atsiradusių skirtingais teisiniais pagrindais (civilinės ir baudžiamosios atsakomybių taikymo skirtingiems asmenims), santykį ir tokių prievolinių santykių ieškovės teises bei teisių ribas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendime esant aiškiai nuorodai, jog iš nuteistojo nuosprendžiu priteista suma apima civilinėje byloje prašomą priteisti sumą, eliminuojama prielaida vykdyti dvigubą išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-823/2024). Vadinasi ir šiuo atveju, jei byloje būtų nuspręsta, kad yra pagrindas priteisti ieškovėms iš atsakovės tam tikrą sumą, sprendime turėtų būti pažymėta, kad ji įskaitoma į nuosprendžiu ieškovėms iš trečiųjų asmenų priteistą sumą, nes ieškovės negali gauti daugiau naudos nei patyrė praradimų.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovių ieškinys atmestas, teismui atsisakius spręsti dėl nepagrįsto instituto taikymo atsakovės atžvilgiu galimybės, nelaikytinas nei pagrįstu, nei teisėtu.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl solidariosios deliktinės civilinės atsakomybės atsakovei netaikymo, tačiau nepagrįstai konstatavo, jog klausimas dėl galimo atsakovės nepagrįsto praturtėjimo nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas. Dėl to liko iš esmės neišnagrinėti ir neįvertinti ieškovių argumentų ir byloje esantys įrodymai nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo kontekste. Šiuo aspektu bylos esmė liko neatskleista, o tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi pasisakyti dėl atsakovės L. U. nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, įvertindamas byloje surinktus įrodymus šio instituto taikymo kontekste. Teismas turi išsiaiškinti, ar atsakovė buvo neteisėtai trečiųjų asmenų N. U. ir LUAB „Informacinių technoligijų centras“ įgytų lėšų naudos gavėja, apskaičiuoti bei pagrįsti konkrečią atsakovės be teisėto pagrindo (ne)gautą turtinę naudą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, siekdamas tinkamo bylos išnagrinėjimo, teismas turi bendradarbiauti su dalyvaujančiais byloje asmenimis, esant poreikiui, įgyvendinti išaiškinimo pareigą, patikslinti šalių naštą įrodinėti, pasiūlyti joms pateikti papildomus įrodymus savo pozicijai pagrįsti ir (ar) priešingos šalies argumentams paneigti, išaiškinti šalims (ne)tinkamo elgesio įrodinėjimo procese pasekmes (CPK 8 straipsnis, 159 straipsnis, 179 straipsnis, 225 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus byloje galutinį teismo procesinį sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.