Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Larisos Šimanskienės, Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Š. (R. Š.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Scandinavian Language School“ ieškinį atsakovui R. Š. (R. Š.) dėl mokymosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5.8. Galutinio sprendimo išsiuntimo klausimas neturi ir negali turėti įtakos sprendimo turiniui ar teisingam bylos nagrinėjimui ir teisei į teisingą teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

7. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, jokių naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme nepateikė, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

8. Apeliantas prašo priimti prie apeliacinio skundo pridedamus įrodymus.

9. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismui teikiami procesiniai dokumentai ir jų priedai (rašytiniai įrodymai) turi būti teikiami valstybine kalba (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Jeigu dokumentai teikiami užsienio kalba, atitinkamai turi būti teikiami jų vertimai, todėl atsakovo pateikti neišversti į lietuvių kalbą nauji dokumentai prie bylos medžiagos nepridėtini ir apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, jais nesivadovaus.

Faktinės aplinkybės

12. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

13. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pritaria esminiams teismo sprendime išdėstytiems motyvams.

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)pagrįstumo

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir jose nurodyta praktika). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015). Pažymėtina, kad teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (pagal pareigas) (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016, 10 punktas).

16. Iš bylos duomenų matyti, kad, nors ieškovė ir nurodė negaliojantį Reglamentą, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė galiojančio Reglamento nuostatomis, todėl apelianto argumentai dėl negaliojančio Reglamento taikymo atmestini.

17. Apeliantas teigia, kad pagal Briuselio Ibis Reglamento 18 straipsnio antrą pastraipą kita šalis (ieškovas) gali pareikšti ieškinį vartotojui (atsakovui) tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose. Atsakovo, būtent vartotojo, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje, todėl ieškinys atsakovui Lietuvos Respublikoje pareikštas neteisėtai. Šie apelianto argumentai atmestini.

18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutarties vertinimui kaip vartojimo sutarties ji turi atitikti bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus – sutarties šalys turi būti vartotojas (fizinis asmuo) ir tiekėjas, be to, vartotojas prekes ar paslaugas turi įsigyti siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba, amatu ar profesija (CK 6.228-1 straipsnio 2 dalis, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių 2 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2015).

19. Iš bylos duomenų matyti, kad šalių sudarytos mokymo sutarties 1 dalyje „Programa“ apibrėžiama kaip mokymai, apimantys ne tik norvegų kalbos mokymą, bet ir suteikiantys specifinių žinių ir įgūdžių, reikalingų būsimam bendrosios praktikos slaugytojo darbui ir gyvenimui Norvegijoje. Į programos turinį įeina norvegų kalbos pamokos, žinių patikrinimai, egzaminai ir specializuotų, su slaugytojos darbu ir gyvenimu susijusių žinių pateikimas, higienos kursai bei vairavimo įgūdžių patikrinimas. Taigi kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, atsakovas mokymo sutartį su ieškove sudarė ne asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo tikslais, o siekdamas išmokti norvegų kalbą, kad galėtų dirbti slaugytojo darbą Norvegijoje. Šito neneigė ir pats atsakovas bei nepateikė jokių duomenų, kad sutartis sudaryta asmeninių poreikių tenkinimo tikslais. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas nelaikytinas vartotoju ir Klaipėdos apylinkės teismas turi jurisdikciją šio ginčo nagrinėjimui.

20. Apeliantas teigia, kad Mokymo sutarties 6.3 punktas negalioja, nes tai prieštarauja imperatyviai normai - „Roma I“ reglamento 6 straipsniui, teismas klaidingai įvertino 2017 m. sausio 10 d. Mokymo sutarties teisinį pobūdį, dėl to negalėjo tinkamai ir teisiškai įvertinti išimtinės jurisdikcijos, kuri turėtų būti taikoma šioje civilinėje byloje.

21. CPK 787 straipsnyje nustatyta, kad šalys gali raštu susitarti, kad turtiniai ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę.

22. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ir atsakovas 2017 m. sausio 10 d. mokymo sutartimi, be kita ko, susitarė, kad šiai sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė, o ginčai dėl sutarties sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka Klaipėdos apylinkės teisme arba Klaipėdos apygardos teisme (sutartinis teismingumas) (sutarties 6.3 punktas), taigi šalys susitarė dėl ginčams taikytinos teisės ir teismingumo, todėl pagrįstai šis ginčas buvo nagrinėjamas Klaipėdos apylinkės teisme taikant Lietuvos Respublikos teisę.

24. Kaip minėta, teismui teikiami procesiniai dokumentai ir jų priedai (rašytiniai įrodymai) turi būti teikiami valstybine kalba (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Jeigu dokumentai teikiami užsienio kalba, atitinkamai turi būti teikiami jų vertimai, taigi atsakovui nepateikus procesinių dokumentų vertimų į valstybinę kalbą pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos atsakovo dokumentus atsisakė priimti.

25. Apeliantas teigia, kad Klaipėdos apylinkės teismas neanalizavo 2017 m. sausio 10 d. Mokymo sutarties turinio, netiesiogiai ir atskirai nagrinėjo tik 2017 m. sausio 10 d. Mokymo sutarties dalyką, todėl teismas sprendime padarė neteisingas išvadas, dėl kurių priimtas sprendimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir faktinės teisinės situacijos. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

26. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai (valia) atskleidžiami įvertinant sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl sutarties sudarymo pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, laikantis universalaus sąžiningumo principo (CK 6.193 straipsnis). Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014).

28. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

29. Kaip byloje nustatyta, Mokymo sutartimi ieškovė ir atsakovas susitarė dėl norvegų kalbos mokymo kursų, jų kainos (bendros kainos, pamokų įkainio, atsiskaitymo tvarkos ir kt.). Mokymo sutarties priedu Nr. 1 ieškovė ir atsakovas susitarė dėl kursų etapų, pamokų skaičiaus bei egzaminų. Atsakovas, siekdamas išmokti norvegų kalbą ir gauti kitų slaugos darbui Norvegijoje reikalingų gebėjimų, sutarė su ieškove, kad pastaroji suteiks kalbos mokymo paslaugas. Atsakovui sėkmingai baigus kalbos mokymo kursus ir įgijus sulygtus kalbos gebėjimus ieškovė įsipareigojo organizuoti darbo sutarties su ieškovės klientu pasirašymą. Šalys sutarė, jog atsakovui dirbant ieškovo kliento naudai atsakovas už mokymo kursus, kurių kaina 4 000 Eur (mokymo sutarties 2.3 p.) sumokės palaipsniui (mokymo sutarties 4 skyrius, 4.2 punktas). Sutartimi šalys taip pat susitarė, jog tuo atveju, jeigu atsakovas negebės pasiekti B1 kalbos lygio, dėl ko ieškovė neturės galimybės pasiūlyti darbo pas ieškovės klientus, už suteiktas paslaugas – kalbos kursus atsakovas sumokės per septynias dienas po sąskaitos pateikimo (mokymo sutarties 4.5.1, 4.6 punktas). Atsakovas lankė ieškovės organizuojamus kursus, tačiau 2017 m. gegužės mėn. galutinio B1 lygio egzamino neišlaikė. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė savo pareigą įvykdė tinkamai – organizavo mokymosi procesą. Atsakovas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad ieškovė paslaugų neatliko, priešingai, pats atsakovas nurodė, kad kursai buvo organizuojami (duomenys neskelbtini), pretenzijas dėl kursų kokybės pradėjo reikšti tik po teismo sprendimo priėmimo. Taip pat atsakovo argumentai, kad ieškovė negalėjo pasiūlyti jo profesinę patirtį atitinkančio darbo atmestini, kadangi iš Mokymo sutarties sąlygų matyti, jog atsakovui darbą turėjo siūlyti ne pati ieškove, o jos klientai užsienyje. Esant nurodytoms aplinkybėms, atmestini apelianto argumentai, kad teismas neanalizavo 2017 m. sausio 10 d. Mokymo sutarties turinio, netiesiogiai ir atskirai nagrinėjo tik 2017 m. sausio 10 d. Mokymo sutarties dalyką.

30. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

31. Apeliantas prašo nutraukti 2017 m. sausio 10 d. Mokymo sutartį tarp UAB „Scandinavian Language School“ (duomenys neskelbtini) ir R. Š., asmens kodas(duomenys neskelbtini); nutraukti procesą prieš R. Š., asmens kodas(duomenys neskelbtini).

32. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad atsakovas byloje turėjo galimybę reikšti priešieškinį dėl mokymo sutarties nutraukimo (CPK 143 straipsnis) tačiau nereiškė, todėl atsakovui CPK nustatyta tvarka byloje nepateikus priešieškinio, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti atsakovo prašymo dėl mokymo sutarties nutraukimo. Minėto reikalavimo nenagrinėjus pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl klausimų, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

34. CPK 275 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Kodekso 270 straipsnyje nustatyta tvarka surašyto sprendimo patvirtintos kopijos išduodamos arba išsiunčiamos teismo posėdyje dalyvavusiems asmenims jų reikalavimu. Šalims ir tretiesiems asmenims, nedalyvavusiems paskelbiant teismo sprendimą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo dienos išsiunčiamos teismo sprendimo patvirtintos kopijos.

35. Nustatyta, kad byloje teismo sprendimas priimtas 2020 m. gruodžio 2 d., 2020 m. gruodžio 7 d. teisėjos rezoliucija išversti teismo sprendimą į latvių kalbą. 2020 m. gruodžio 22 d. teismo sprendimas išverstas į latvių kalbą, atsakovui į elektroninį paštą teismo sprendimo kopija išsiųsta 2020 m. gruodžio 29 d. Taigi pripažintina, kad teismo sprendimas atsakovui buvo išsiųstas pažeidus CPK 275 straipsnyje nustatytą sprendimo išsiuntimo terminą, tačiau įvertintina tai, kad sprendimo išsiuntimo terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, tai yra atlikto teismo sprendimo vertimo į latvių kalbą. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismui pateikė nepraleidęs CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyto teismo sprendimo apskundimo termino. Pažymėtina ir tai, kad šalis, kuri dėl objektyvių priežasčių nepateikė nustatytu terminu apeliacinio skundo turi teisę pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo. Pagal CPK 329 straipsnio nuostatas, procesinės teises normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal CPK 275 straipsnio 1 dalies nuostatas, šalims siunčiama teismo sprendimo kopija, o ne originalas. Nurodytos aplinkybės ir nustatytas teisinis reglamentavimas, leidžia daryti išvadą, kad pavėluotas teismo sprendimo išsiuntimas neturėjo įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui pagrįstumui, ar kad buvo pažeista atsakovo teisė į apeliacinį procesą.

36. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintas, todėl apeliantui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 283,14 Eur vertimo išlaidų, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Scandinavian Language School“ iš atsakovo R. Š. (R. Š.) 283,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.