- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-01-27
- Bylos Nr.
- e2-209-909/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33628-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Justa Raciūtė (pirm.)
- Ieškovas
- E. Š.
- Atsakovas
- D. Š., G. G.
- Trečiasis asmuo
- V. Š., A. Š., Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius
- Advokatai
- Arnas Paliukėnas, Andžejaus Sinicynas
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
- 2.2.1.8Fizinio asmens garbės ir orumo gynimas
- 2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
- 2.1.2.7Kiti su sandoriais susiję klausimai
- 3.2.3.1Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
trečiojo asmens A. Š. atstovei ad hoc globėjai Kotrynai Steigvilaitei (2022 m. rugsėjo 15 d. ir 2022 m. spalio 6 d. posėdžiuose),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Š. patikslintą ieškinį atsakovėms D. Š. ir G. G. dėl asmens garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir teisių bei pareigų perkėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: V. Š., A. Š., atstovaujamas ad hoc globėjos Kotrynos Steigvilaitės, Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (CBP-33543), pareikštu atsakovėms D. Š. ir G. G., dėl asmens garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir teisių bei pareigų perkėlimo. Pradinį ieškinį vėliau patikslino (DOK-251157), ir juo prašė: 1) priteisti iš atsakovės D. Š. ieškovės E. Š. naudai 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pripažinti 2016 m. balandžio 1 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį dėl transporto priemonės BMW 5er Reihe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo apsimestiniu sandoriu nuo jo sudarymo momento; 3) pripažinti, kad 2016 m. balandžio 1 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp pardavėjos G. G. ir pirkėjų S. Š. ir E. Š. bei perkelti visas pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį ieškovei E. Š. ir S. Š. turto paveldėtojai Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko (vėliau ieškovės prašymu pakeista į Valstybinę mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (DOK-101978)), pagal kurias po ½ automobilio BMW 5er Reihe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausytų tiek ieškovei, tiek Lietuvos Respublikai; 4) priteisti iš atsakovės D. Š. visas ieškovės E. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė D. Š. 2018 m. liepos 11 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, klaidingai nurodydama, kad ieškovė E. Š. neva pasisavino ir negrąžina tariamai D. Š. priklausantį automobilį BMW 5er Reihe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 31 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Veiklos skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje. 2019 m. liepos 8 d. byla perduota į teismą kaltinant ieškovę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-125-859/2020 išteisino ieškovę. Šis išteisinamasis nuosprendis nebuvo apskųstas įstatymo nustatyta tvarka ir yra įsiteisėjęs. D. Š., kreipdamasi į policijos pareigūnus su pareiškimu, o vėliau ir vykusio ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu klaidingai ir melagingai teigė, kad automobilį BMW 5er Reihe neva įgijo ji, kad neva tai jai priklausantis automobilis, kad automobilis neva buvo nupirktas už jai priklausančius pinigus, neva panaudojus jos santaupas ir pan. Šias tikrovės neatitinkančias aplinkybes D. Š. nurodė 2018 m. liepos 11 d. pareiškime, pateiktame policijos pareigūnams, pakvitavime atsiimant transporto priemonę, duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teikiant įvairiausius prašymus ikiteisminio tyrimo metu bei duodant paaiškinimus teisme. Nors D. Š. kreipdamasi į policijos pareigūnus teigė, kad automobilis neva yra jos, kad automobilis neva yra įgytas iš jos lėšų, kad ji neva automobilį savo sūnui (kartu ir ieškovės sutuoktiniui) S. Š. neva davė pasinaudoti tik laikinai ir pan., tačiau jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepateikė. Tuo tarpu, jau kreipiantis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus, pateikiant pareiškimą dėl tariamai pasisavinto jos turto D. Š. žinojo, kad automobilis, nors ir viešame registre registruotas jos vardu, realiai buvo įgytas ieškovės ir jos sūnaus S. Š. bendromis lėšomis ir kad D. Š. kreipiantis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus automobilis realiai (de facto) priklausė ieškovei, nes 2018 m. gegužės 29 d. S. Š. mirė, o ieškovė ir toliau šiuo automobiliu naudojosi kaip savo iki šis automobilis iš ieškovės neteisėtai buvo paimtas D. Š. reikalavimu.
3. Ieškovė paaiškino, kad su S. Š. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuo 2005 metų; 2006 metais gimė bendras vaikas; nepriklausomai nuo to, kad santuoką įregistravo tik 2017 m. rugpjūčio 25 d., tačiau visą laiką nuo 2005 metų iki pat S. Š. mirties gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, abiejų uždirbtas lėšas naudojo šeimos interesams tenkinti, kūrė bendrą gyvenimą. S. Š. pagrindinė veikla ir pagrindinis pajamų šaltinis buvo transporto priemonių prekyba/perpardavimas. Jis pirkdavo transporto priemones, jas taisydavo, paruošdavo pardavimui ir vėliau parduodavo. Dalį transporto priemonių S. Š. įgydavo savo vardu, o dalį nupirktų automobilių (ypač brangesnių, vertingesnių, naujesnių) jis registruodavo ieškovės, jos mamos J. L., savo mamos D. Š., savo sesers S. A., savo tėvo V. Š. ir kitų artimųjų vardu dėl kelių priežasčių – bandant sumažinti galimus mokėtinus mokesčius, taip pat S. Š. turėjo keletą išieškojimų jo atžvilgiu, vykdytų antstolio kontorose. Ginčo automobilį realiai įgijo kartu su S. Š. ir jį laikinai registravo D. Š. vardu; tiek iki nuperkant automobilį, tiek ir jį nupirkus visą laiką šiuo automobiliu naudojosi tik ieškovė ir S. Š., jį naudojo bendriems šeimos poreikiams tenkinti; automobilį tvarkė ir prižiūrėjo tik S. Š.; kitaip tariant, šis automobilis visą laiką buvo S. Š. ir ieškovės, nes buvo įgytas būtent iš bendrų šeimos lėšų, kas jau kreipiantis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus buvo žinoma D. Š..
4. Ieškovė akcentavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 10 d. nuosprendyje taip pat konstatavo, kad ketinimas įgyti ginčo automobilį buvo ne D. Š., o jos sūnaus S. Š., nors automobilis ir buvo registruotas nukentėjusiosios vardu; laikytina, kad automobilis de facto priklausė ne nukentėjusiajai, o jos sūnui S. Š.; pastarajam gyvenant kartu su E. Š. ir auginant kartu tuo metu mažametį sūnų, automobilį naudojo šeimos poreikiams tiek iki santuokos, tiek ir ją sudarę (Nuosprendžio 7.2 p.); kad liudytojų parodymai patvirtino, jog S. Š. de facto įsigijo ginčo automobilį, o ne D. Š., kurios vardu, kaip ir kiti automobiliai, buvo registruojami ne S. Š. vardu (Nuosprendžio 17 p.). Taigi, bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad ginčo automobilis registruotas D. Š. vardu, de facto priklausė ir buvo įgytas S. Š. 2015 metais. O visiškai už jį atsiskaičius su automobilio tikru pardavėju, šis automobilis 2016 m. rugpjūčio 23 d. buvo užregistruotas S. Š. motinos D. Š. vardu. Visgi, automobiliu ir toliau naudojosi ir visiškai jį valdė S. Š. ir jo šeima, t. y. E. Š. tiek iki santuokos, tiek ir ją sudarius. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju neturi reikšmės, kieno vardu automobilis buvo registruotas, nes tiek pati D. Š., tiek apklausti byloje liudytojai patvirtino, kad S. Š. ne vieną automobilį registravo tiek D. Š., tiek savo sesers, tiek E. Š. mamos vardu, siekdamas išvengti prievolių dėl vykdomo automobilių prekybos verslo ir kitu pagrindu turėtas prievoles (Nuosprendžio 18 p.).
5. Ieškovė pabrėžė, kad šios aptartos faktinės aplinkybės rodo, kad nors D. Š. realiai žinojo, jog ginčo automobilis de facto jai nepriklauso, bei žinodama, kad realiai ji neturi jokių teisių į ginčo automobilį, tačiau elgdamasi nesąžiningai, piktnaudžiaudama savo teisėmis pateikė pareiškimą teisėsaugos pareigūnams, nurodant tikrovės neatitinkančią informaciją, jog ieškovė neva pasisavino D. Š. turtą. Atsakovė D. Š. tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią, jos garbę ir orumą žeminančią informaciją (žinią) apie ieškovę, elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai, dėl ko ieškovės atžvilgiu nepagrįstai buvo pradėtas baudžiamasis procesas, ieškovė dėl šių atsakovės D. Š. veiksmų patyrė turtinės ir neturtinės žalos, kurią turi atlyginti būtent atsakovė D. Š..
Šalies argumentai
6. Ieškovė nurodė, kad asmens garbė ir orumas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnį ginami nustačius: 1) duomenų paskleidimo faktą; 2) faktą, kad duomenys yra apie ieškovą; 3) faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės; 4) faktą, kad duomenys žemina asmens garbę ir orumą. Šiuo atveju D. Š., nesąžiningai kreipdamasi į teisėsaugos pareigūnus tiek pareiškime, tiek ir viso vykusio baudžiamojo proceso metu nurodė tikrovės neatitinkančią, šmeižikišką informaciją, kaltinant ieškovę padarius nusikalstamą veiką, tariamai pasisavinus D. Š. turtą. Tokie kaltinimai bei tokios tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas pažemino ieškovės garbę ir orumą. Todėl ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti tokių duomenų paskleidimu jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Dėl D. Š. nesąžiningo kreipimosi į teisėsaugos pareigūnus, nurodant šmeižikišką ir tikrovės neatitinkančią informaciją, ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ir gan ilgą laiką tęsėsi baudžiamasis procesas, jai teko aiškintis dėl jai metamų nepagrįstų kaltinimų, o prasidėjus viešajam bylos nagrinėjimui apie tai sužinojo ir kiti asmenys (pažįstami, draugai, kolegos). Taigi, ieškovei teko papildomai aiškintis ne tik teisėsaugos pareigūnams, teismui, bet ir pažįstamiems, draugams, tretiesiems asmenims, įrodinėti, kad apie ieškovę D. Š. skleidžiama informacija neatitinka tikrovės, niekuo neparemta, melaginga. Paskleista tikrovės neatitinkanti, šmeižikiška informacija sumenkino ieškovės reputaciją, ji kurį laiką buvo vertinama kaip asmuo padaręs nusikalstamą veiką, kaip asmuo neva pasisavinęs svetimą turtą, o tai neabejotinai žeidė ieškovės garbę ir orumą. Dėl D. Š. paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos, ieškovė turėjo ir toliau turi pastoviai teikti papildomus paaiškinimus, įrodinėti, kad paskleista informacija yra melaginga, kas jai kėlė (ir toliau kelia) papildomus nepatogumus, išgyvenimus, nerimą. Dėl skleidžiamos tikrovės neatitinkančios, šmeižikiškos informacijos ieškovė pastoviai jaučia stresą, jai pablogėjo sveikata, pergyveno dėl savo ateities, ilgą laiką jautė nesaugumo jausmą. Vykusio proceso metu jai teko įrodinėti savo nekaltumą, nors jokios nusikalstamos veikos nebuvo padariusi. Ieškovė mano, kad teisinga, atitinkanti padarytų pažeidimų pobūdį, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus D. Š. ieškovei padarytos neturtinės žalos kompensacija būtų 12 000 Eur dydžio.
7. Ieškovė, pasisakydama dėl reikalavimo pripažinti ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu bei teisių ir pareigų pagal pirkimo-pardavimo sutartį perkėlimo nurodė, kad 2016 m. balandžio 1 d. buvo Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėju nurodyta G. G., pirkėja – D. Š.. Tačiau ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės bei pateikiami įrodymai patvirtina, kad D. Š. nėra tikroji automobilio savininkė, nes automobilį ieškovė realiai įgijo kartu su S. Š., su kuriuo jau ilgą laiką iki automobilio pirkimo-pardavimo vedė bendrą ūkį, kartu gyveno, o automobilis buvo įgytas būtent iš jų bendrų lėšų. Taigi, pasak ieškovės, būtent ji su S. Š. buvo tikrieji šio automobilio pirkėjai, vėliau - savininkai, o ginčo sutartis šioje dalyje pripažintina apsimestiniu sandoriu.
Šalies argumentai
8. Ieškovė paaiškino, kad ginčo automobilis realiai buvo nupirktas iš S. Š. draugo A. G., nors pardavėja pagal dokumentus buvo nurodyta jo motina G. G.. Visos derybos dėl automobilio bei atsiskaitymas už automobilį vyko tik su A. G.. Šiuo automobiliu dar iki ginčo sutarties sudarymo jau kurį laiką laisvai naudojosi ieškovė ir S. Š.. Taip pat sudarius ginčo sutartį šiuo automobiliu nuolatos naudojosi tik ieškovė ir S. Š., tenkinant bendrus šeimos poreikius. Už automobilį atsiskaityta panaudojant ieškovės ir S. Š. bendras lėšas. D. Š. jokiu būdu prie šio automobilio pirkimo neprisidėjo, o automobilis jos vardu buvo registruotas tik formaliai, kaip ir dalis kitų S. Š. pirktų automobilių, kurie buvo registruojami kitų asmenų vardu, nors tikrasis pirkėjas būdavo S. Š.. Vykusios baudžiamosios bylos metu D. Š. melagingai teigė, kad ginčo automobilį neva pirko ji ir kad neva buvo panaudotos jos santaupos šiam automobiliui nupirkti, tačiau tokių savo teiginių niekaip neįrodė. Priešingai - 2015-2016 metais D. Š. niekur nedirbo, buvo registruota Darbo biržoje, tuo laikotarpiu ji buvo faktiškai pilnai išlaikoma ieškovės su S. Š. (nors D. Š. ir gyveno su sugyventiniu). Taigi, priešingai nei deklaratyviai aiškina D. Š., ji jokių lėšų ginčo automobiliui pirkti nei davė, nei skolino, nes tokių lėšų paprasčiausiai neturėjo, o nei ieškovei, nei tuo labiau S. Š. nebuvo jokio poreikio skolintis pinigus, nes iš automobilių prekybos turėjo pakankamai lėšų, ką patvirtina ir tas faktas, kad minimu laikotarpiu S. Š. buvo nupirkta (bei vėliau parduota) ne viena transporto priemonė. 2018 m. gegužės 29 d. S. Š. mirus, ginčo automobiliu ir toliau naudojosi ieškovė iki dėl D. Š. nesąžiningo reikalavimo šis automobilis iš ieškovės privestinai buvo paimtas. Kadangi ginčo automobilio pirkimui buvo panaudotos bendros su S. Š. turėtos lėšos, todėl laikytina, kad ieškovei priklauso ½ dalis ginčo automobilio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovė prašo ginčo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu nuo jo sudarymo momento; pripažinti sutartį sudarytą tarp pardavėjos G. G. ir pirkėjų S. Š. ir E. Š. bei perkelti visas pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį ieškovei ir S. Š. turto paveldėtojai Lietuvos Respublikai, pagal kurias po ½ automobilio priklausytų tiek ieškovei, tiek Lietuvos Respublikai.
Atsiliepimas
9. Atsakovė D. Š. pateikė atsiliepimą (DOK-47699) bei patikslintą atsiliepimą (DOK-115315), juose nurodydama analogiškas aplinkybes ir nesutikimo su reiškiamais reikalavimais motyvus, prašė atmesti ieškinį bei priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10. Atsakovė nurodė, kad jos sūnus S. Š. kreipėsi į ją, prašydamas duoti jam pinigus automobilio BMW įsigijimui. Nors jis vertėsi automobilių prekyba, minėtą automobilį jis norėjo pirkti sau, o ne verslo poreikiams, nes automobilis jam labai patiko. Automobilis kainavo apie 12 000 Eur. Pinigų automobilio pirkimui jis tuo metu neturėjo, nes apyvartinės lėšos buvo naudojamos jo verslui – automobilių pirkimui ir pardavimui. Ji sutiko nupirkti šį automobilį su sąlyga, kad sūnus galės šiuo automobiliu naudotis ir vėliau šį automobilį sūnus, kai turės pinigų, iš jos išpirks. Ji sūnui davė 8 000 Eur, o vėliau 4 000 Eur, automobilis buvo įsigytas už D. Š. pinigus ir registruotas jos vardu. Sūnus automobiliu naudojosi panaudos sutarties pagrindu, kuri raštiškai įforminta nebuvo. Paaiškino, kad ji nenorėjo pinigų sūnui paskolinti, nes paskolos sutarties notarinis įforminimas yra brangus, be to, paskolos sutarties sudarymas neužtikrintų paskolos realaus grąžinimo, nes papildomai reikėtų sudaryti automobilio įkeitimo sutartį, dėl ko D. Š. taip pat turėtų papildomas įforminimo išlaidas. D. Š. paaiškino, kad sūnus įformindavo jos vardu kitus automobilius, kuriuos pirkdavo ir parduodavo, galimai siekdamas išvengti mokesčių. Tačiau šį automobilį jis norėjo turėti pats, jis juo naudojosi ir verslo tikslais perpardavinėti šį automobilį kitiems asmenims neketino. Sūnui mirus, automobiliu toliau naudojosi ieškovė ir jo grąžinti nepanoro, todėl D. Š. buvo priversta kreiptis į teisėsaugos institucijas, nurodydama, kad jai nuosavybės teise priklausantį automobilį neteisėtai užvaldė ieškovė. Ieškovė neįrodė, kad automobilio pirkimo metu ji gyveno kartu su S. Š., vedė bendrą ūkį ir automobilis buvo įsigytas už jos ir S. Š. lėšas. Sūnaus finansinė padėtis buvo sunki, jis turėjo skolų, todėl neturėjo pinigų automobilio įsigijimui.
11. Atsakovė G. G. pateikė atsiliepimą (DOK-96842), kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad nėra aišku, kaip su ieškiniu yra susijusi pati įtraukta atsakovė G. G., nes šiuo atveju atsakovei jokio atskiro reikalavimo pati ieškovė nekelia. Paaiškino, kad ji yra tiesiog Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pardavėja, kuri pardavė pirkėjai D. Š. automobilį BMW 5er Reihe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šiuo metu atsakovė mato, kad ieškinys yra išimtinai tarp ieškovės, kaip D. Š. sūnaus žmonos, todėl tarp jų vykstantys šeimyniniai ginčai nėra atsakovės, kaip sąžiningos pardavėjos, reikalas ir ji nėra su tuo niekaip susijusi. Ji pardavė teisėtai automobilį pirkėjui, o už kieno pinigus pirkėja pirko, jai nebuvo prievolės žinoti. Tuo metu sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį jai nebuvo kliūčių ir sutartis laikoma galiojančia. G. G. dalyvavimas pirkimo-pardavimo sandoryje taip pat yra labai minimalus, kadangi, kaip paaiškina ir pati ieškovė, automobilis pirktas iš ieškovės vyro draugo A. G., atsakovė yra jo motina. Visos derybos dėl automobilio bei atsiskaitymo vyko tik su A. G.. Atsakovė, kaip motina ir automobilio savininkė, tik patvirtino sandorį, su juo sutiko ir atliko visus reikiamus veiksmus sutikimui išduoti. Todėl kam toliau atiteko automobilis, iš kokių lėšų ir kas iš tiesų ieškovės šeimoje pirko automobilį ir kieno naudai, taip pat kas juo naudojosi, nėra atsakovės atsakomybės klausimas ir jai netenka pareiga aiškintis anytos ir marčios asmeninius turto padalinimo klausimus. Atsižvelgiant į tai, automobilio pirkimas-pardavimas įvyko sklandžiai, teisėtai, be jokių trikdžių, pirkėjai perkant, pardavėjai parduodant automobilį, naikinti šio sandorio nėra teisinio pagrindo, kadangi automobilis buvo parduotas teisėtai, nepažeidus jokių įstatymo reikalavimų, o apsimestinio šio sandorio negalima pavadinti dėl to, kad pati ieškovė pripažįsta, kad automobilio pirkėja buvo įrašyta sūnaus motina, jos vardu jie savo noru registravo automobilį, žinojo apie galimas pasekmes arba bent jau turėjo galimybę jas numatyti ir įsivertinti riziką. Atsakovė G. G. atsiliepime paminėjo, kad automobilis buvo įsigytas 2016 metais, o ginčyti sandorį ieškovė pradėjo tik 2020 metais, t. y. 4 metus ji naudojosi automobiliu, sutarė su anyta šiuo klausimu, sandorio neginčijo, pritarė tokiam sandoriui, tai padarė savo noru, kadangi pateikė net ieškinyje tai pateisinančią priežastį – mokesčių vengimą ir pan. Todėl ieškovė siekė, kad 2016 metais automobilį įsigytų D. Š. savo vardu ir tuo metu ji nebūtų padariusi kitaip, nes toks buvo visų šalių susitarimas. Todėl atsakovei, kaip pardavėjai, tuo metu nebuvo priežasčių sandorio nesudaryti to asmens, kuris pageidauja registruoti transporto priemonę, vardu. Šiuo atveju atsakovė G. G. nesudarė jokio apsimestinio sandorio, kadangi ji nesitarė kartu su atsakove D. Š. dėl to, kad jos abi neva tai sudarys apsimestinį sandorį prieš ieškovę. G. G. melagingų ir apgaulingų veiksmų šiuo atveju nebuvo. Ieškovė ginčija ne ketinimą pirkti, o tai, už kieno lėšas buvo įgytas ir kieno vardu registruotas jau įgytas daiktas, todėl šiuo atveju turi būti ginčijamas ne pirkimas pardavimas (dėl kurio ginčo nėra), o jau sprendžiamas asmeninis D. Š. ir jos sūnaus žmonos (ieškovės) tarpusavio santykis dėl automobilio naudojimosi ir pasidalijimo.
12. Atsakovas G. G. papildomai pridūrė, kad šiuo atveju ieškovė nepagrįstai reikalauja 12 000 Eur dydžio kompensacijos už garbės ir orumo pažeidimą. Tokio dydžio kompensacija nėra taikoma ir yra neprotinga, neproporcinga, todėl turi būti arba mažinama, arba apskritai naikinama. Šiuo atveju atsakovė D. Š. tik pateikė pareiškimą policijai, neskelbiant jokios apie tai informacijos kitiems asmenims, nepaskleidžiant viešai jokios apie ieškovę informacijos, kuri galėtų žeminti jos garbę ir orumą. Pateikti argumentai dėl jos reputacijos sumenkinimo, išgyvenimų, nerimo, pablogėjusios sveikatos nėra argumentuoti ir įrodyti.
13. Trečiasis asmuo V. Š. atsiliepimo byloje nėra nepateikęs.
Atsiliepimas
14. Trečiojo asmens A. Š. ad hoc globėja Kotryna Steigvilaitė pateikė atsiliepimą (DOK-183805), kuriame nurodė, kad su patikslinto ieškinio reikalavimais sutinka iš dalies. Nurodė, kad teismui įvertinus visus bylos duomenis, ištyrus pateiktus įrodymus ir nustačius, kad ginčo sutarties sandoris galėjo būti apsimestinis – neprieštarauja. Teismui nustačius, kad sandoris apsimestinis, todėl teisės ir pareigos pagal ginčo sutartį turi būti perkeliamos – nesutinka su ieškovės reikalavimu pripažinti, kad ½ automobilio paveldėjimo teise priklausytų Turto bankui (Lietuvos Respublikai). Pažymėjo, kad ieškovė ir S. Š., jam esant gyvam, 2006 m. rugsėjo 22 d. susilaukė sūnaus A. Š.. Iš bylos duomenų matyti, kad S. Š. nebuvo sudaręs testamento, todėl jo turtinės teisės pagal įstatymą turi būti paveldimos tiek ieškovės, tiek jo sūnaus. Taigi A. Š. galimai turi teisę įgyti palikimą į automobilio dalį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, kaip A. Š. motina, šioje byloje teikia prieštaringą reikalavimą nepilnamečio vaiko interesų naudai, ignoruoja vaiko teisę į paveldimą turtą (jo dalį) ir prašo automobilio dalį perleisti valstybei, turi būti atkreipiamas dėmesys į teisės aktuose įtvirtintą prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kuris šiuo atveju aktualus būtent dėl teisės į paveldėjimą užtikrinimo. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, kad nepilnametis A. Š. turi teisę į automobilio dalį, tačiau nesant kito turto, ir, jei būtų nustatyta, kad galimai A. Š. turi teisę į automobilio dalį, tačiau nesant kito turto, ir jei būtų nustatyta, kad galimai S. Š. turėjo iki šiol šalims nežinomų įsiskolinimų valstybei, juridiniams ar fiziniams asmenims, ir dėl to esamo turto ir skolų balansas neigiamas – tokiu atveju, galima būti prašyti teismo atnaujinti terminą atsisakyti priimti palikimą.
Šalies argumentai
15. Teismas 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi į bylos nagrinėjimą įtraukė Lietuvos Respubliką, atstovaujamą valstybės įmonės Turto banko. Pastarasis pateikė teismui prašymą dėl pašalinimo iš bylos (DOK-100402), nurodydamas, kad valstybės įmonė Turto bankas valstybės vardu paveldi tik statinius, o tuo atveju, jei lieka nepaveldėtas kilnojamasis turtas (automobilis) ar lėšos tuomet turtą valstybės vardu paveldi Valstybinės mokesčių inspekcija. Teismas 2022 m. birželio 14 d. nutartimi pašalino valstybės įmonę Turto banką iš civilinės bylos ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos atstovu byloje įtraukė Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Atsiliepimas
16. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikė atsiliepimą (DOK-107987), kuriame nurodė, kad Inspekcija iki 2022 m. birželio 17 d. nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjo S. Š. palikimo perėjimą valstybei, palikimo priėmimo procedūra nebuvo/nėra pradėta. Patikrinus registrų duomenis, nenustatyta, kad S. Š. vardu būtų registruojamo turto. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, neuždarytų banko sąskaitų nėra. Inspekcija informavo, kad atsižvelgiant į tai, kad nėra jokio palikėjo S. Š. turto, kurį galima būtų paveldėti, Inspekcija nesiims jokių paveldėjimo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad S. Š. paveldėjimo turto nėra, sprendimas nagrinėjamoje byloje neturės įtakos Inspekcijos teisėms ir pareigoms, todėl Inspekcija prašė pašalinti ją iš bylos nagrinėjimo. Teismas 2022 m. rugpjūčio 2 d. žodine protokoline nutartimi atmetė prašymą pašalinti Inspekciją iš bylos.
Žemesnės instancijos teismas
17. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė byloje išvadą (DOK-45825, DOK-47938), kartu pridėdama vaiko nuomonės išklausymo aktą bei šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktą. Dokumentuose nurodoma, kad nepilnametis A. Š. gyvena su motina E. Š. bei močiute J. L. šiai priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), turi savo atskirą kambarį, visus patogumus, mokosi mokykloje, vaikas apie motiną ir močiutę atsiliepia labai gerai, jos juo labai rūpinasi ir prižiūri. Išvadoje nurodyta, kas E. Š. šeima Tarnybai nebuvo žinoma dėl vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Tarnyba išaiškino vaiko motinai pareigą kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti ar atsisakyti priimti nepilnamečio vaiko vardu atnaujinimo ir leidimo nepilnamečio vaiko vardu priimti (atsisakyti priimti) palikimą išdavimo.
18. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. rugsėjo 15 d., metu (garso įrašo laikas nuo 00:11:46 iki 00:36:58 bei nuo 00:40:55 iki 00:49:43) ieškovė E. Š. teismui paaiškino, kad po baudžiamosios bylos ji nori atgauti automobilį, kurį įsigijo kartu su vyru, taip pat prašo atlyginti neturtinę žalą. Nuo 2005 metų ji su vyru vedė bendrą ūkį, turėjo bendras lėšas, gyveno (duomenys neskelbtini), keletą kartų buvo išsiskyrę. Vyras S. Š. vertėsi automobilių prekyba, retkarčiais automobilius formindavo tėvų vardu, nes turėjo skolų. Apie skolas žinojo iš jo žodžių. 2015 m. sausio mėnesį A. G., išvykdamas atostogų, paliko jiems ginčo automobilį pažiūrėti, ar tinka. Su A. G. šeima draugavo šeimomis. Nusprendė automobilį įsigyti, su A. G. aptarė dėl atsiskaitymo. Automobilis buvo registruotas G. G. vardu. Sudarant ginčo sutartį, už atsakovę parašą padėjo S. Š.. Nuo 2015 m. pavasario automobiliu pilnai disponavo. Už automobilį pardavėjui A. G. iš viso sumokėjo 11 000 Eur, didžiąją dalį pinigų (9 000 Eur) padavė jam grynais A. G. namuose, dalyvaujant ieškovei, S. Š., mamai. Kada buvo sumokėta kita dalis pinigų nepamena, gal apie 2016 m. liepą ar rugpjūtį, tuo metu buvo pardavusi savo automobilį. Ginčo automobiliu daugiausia naudojosi S. Š., vėliau – bendrai, už draudimą mokėdavo S. Š. grynais pinigais pas draudimo brokerę, Kasko draudimas buvo atsakovės1 vardu, techniškai automobilį prižiūrėdavo ir taisydavo draugas. 2015-2016 metais jų šeimos finansinė padėtis buvo gera, abu buvo dirbantys, ji dirbo vadybininke keliose firmose, taip pat užsiimdavo manikiūro darymu. Po vyro mirties visi automobiliai buvo parduoti, ginčo automobiliu ji toliau naudojosi, jai pretenzijų niekas nereiškė, automobilio ji neslėpė, o saugumo sumetimais (nes jos kieme nėra vartų) buvo pastačiusi pas draugą L. G. kieme, po D. Š. pareiškimo policijai automobilis buvo paimtas ir daugiau ji juo nesinaudojo. Dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą ieškovė patyrė neturtinę žalą, nes ji tapo pajuokos objektu, buvo vadinama vagile, turėjo teisintis, apie 2,5 metų vaikščioti į teismus, ją kamavo nerimo priepuoliai, ėmė drebėti rankos, gėrė raminamuosius vaistus (žolinės kilmės, receptinių vaistų nevartojo), vaikščiojo pas psichologą. D. Š. ginčo automobiliu niekada nesinaudojo, juo yra sudėtinga važiuoti, nes automobilis yra sportinio tipo, žemas. Su D. Š. ieškovė su vyru bendraudavo nedaug, nebuvo nei konfliktų, nei draugiškų santykių, daugiau bendravo su S. Š. sesers šeima arba su tėvu V. Š..
19. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. rugsėjo 15 d., metu (garso įrašo laikas nuo 00:50:50 iki 01:38:02) atsakovė D. Š. paaiškino, kad automobilis niekada nebuvo sūnaus, ji tik davė jam laikinai juo naudotis, nes automobilis sūnui patiko, už automobilio remontus ir draudimą mokėjo ji, už kasko draudimą yra mokėjusi gal 4-5 kartus pavedimais, iš savo lėšų mokėjo, nes automobilis teisiškai yra jos. Automobiliui įsigyti ji sūnui iš viso davė 11 800 Eur, pinigų turėjo, kadangi 5 000 Eur skolą jai buvo grąžinęs M. N., 3 000 Eur turėjo savo ir vėliau dar davė likusią sumą. 5 000 Eur sumą ji perdavė sūnui prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje. Sūnus jai nėra grąžinęs šių pinigų. Grynais ji pinigų turėjo, nes taupė įnašui butui pirkti, turi 30 metų darbo stažą, uždirbdavo 500 Eur, dirbo taksi dispečere, vėliau pašte, taip pat aukle. Sutartį jai atvežė pasirašyti sūnus, 2 egzempliorius, tuo metu namuose buvo jos sugyventinis. Automobiliu savo reikmėms ji nesinaudojo, juo naudojosi tik sūnus, ji tik keletą kartų yra jį vairavusi, kai reikėjo sūnų parvežti, pati ji turėjo savo asmeninį automobilį Toyota, kuriuo ir naudojosi. Po sūnaus mirties ji leido ginčo automobiliu naudotis ieškovei, nes ši verkė ir skundėsi, kad neturi automobilio, nors turėjo tris automobilis, bet sakė, kad reikia būtent šio automobilio. Konkrečių terminų nesutarė, kiek ji naudosis automobiliu. Automobilį ieškovė pasiėmė per sūnaus 30 d. mirties minėjimą. Ieškovė buvo atvežusi jai aktą, kad automobilį perrašytų ant jos, grasino sudeginti automobilį, terorizavo, sakė, kad automobilio negrąžins. Tuomet ji nebežinojo, ką daryti, kur kreiptis, kreipėsi į policiją, jai sakė rašyti pareiškimą, buvo paskelbta automobilio paieška, nes automobilis buvo paslėptas, bendromis jėgomis automobilį rado. Ikiteisminį tyrimą pradėjo policija. Automobilis šiuo metu yra parduotas buvusiam jos sutuoktiniui V. Š., šis jai pervedė pinigus pavedimu per banką.
20. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. rugsėjo 15 d., metu (garso įrašo laikas nuo 01:38:35 iki 01:56:20) atsakovė G. G. paaiškino, kad 2006 metais sutuoktinis jai padovanojo automobilį Toyota iš salono, kuriuo vėliau sūnus, kai gavo teises, dažniau naudodavosi. Vėliau sūnus paprašė leisti pakeisti automobilį į modernesnį – BMW, ji sutiko. BMW automobilį įsigijo 2014 m., vėliau šis automobilis buvo parduotas S. Š.. Jos sūnus A. G. ir S. Š. mokėsi vienoje mokykloje, draugavo ir šeimomis su ieškovės tėvais. Sūnus 2 metus gyveno (duomenys neskelbtini), kai grįžo tuomet su žmona apsigyveno (duomenys neskelbtini), ieškovė su vyru ir vaiku dažnai būdavo jų namuose svečiuose, draugaudavo šeimomis, buvo liudytojai per ieškovės ir S. Š. vestuves. Apie tai, kad automobilį pirks S. Š., buvo kalbama ir prie jos, ji neprieštaravo, nes faktiškai automobilio naudotojas buvo jos sūnus. Pusę sumos už automobilį S. Š. jos sūnui davė jos namuose, po kurio laiko atidavė ir kitą dalį pinigų; ji į tuos pinigus niekada nepretendavo. Sutartį jai atvežė pasirašyti, pačios sutarties neskaitė, nes ji buvo lietuvių kalba, kurios nesupranta, buvo įsitikinusi, kad tikrasis automobilio pirkėjas yra S. Š., žinojo, kad automobilį jis perka savo asmeniniams tikslams, o ne mamai, nors jai buvo pasakyta, kad automobilis bus užrašytas S. Š. mamos vardu. Nurodė, kad neprieštarauja tai ieškinio daliai, kad teismas pripažintų, jos tikrieji pirkėjai yra S. Š. šeima.
21. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. rugsėjo 15 d., metu (garso įrašo laikas nuo 01:57:20 iki 02:19:37) trečiasis asmuo V. Š. paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka. Šiuo metu jis yra teisėtas automobilio savininkas, pirkimo-pardavimo metu automobilis nebuvo areštuotas, šiuo metu automobilis yra pas jį. Sužinojo, kad automobilį D. Š. pardavinėja, prašė jos palaukti, kad galėtų pasiimti paskolą, gavęs paskolą automobilį nusipirko, mokėjo 5 000 Eur pavedimu ir 1 000 Eur grynais. Su D. Š. jis negyvena 15 metų. Sūnus S. Š. dažnai atvažiuodavo pas jį ir sakė, kad motina nupirko jam mašiną, sakė, kad čia mamos mašina, tačiau ja visada važinėjo tik sūnus, bet ne ieškovė. Jis kainavo 11 800 Eur, D. Š. sūnui davė šiuos pinigus dalimis. Automobilį pirko iš A. G.. Bendrų pinigų jo sūnus su ieškove neturėjo, atskirai pinigus valdė, negalėjo būti sutaupę tokios sumos. Už remontą mokėjo D. Š., buvo keistas priekinis stiklas, dvi turbinas keitė. D. Š. po mėnesio po sūnaus mirties yra sakiusi, kad atsiims mašiną, nors jis ir sakė, kad leistų ieškovei naudotis toliau automobiliu, negailėtų. Vėliau paskelbė automobilio paiešką, automobilis buvo paslėptas, be numerių, apgadintas.
22. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. rugsėjo 15 d., metu (garso įrašo laikas nuo 02:20:00 iki 02:28:58) trečiojo asmens A. Š. atstovė ad hoc globėja Kotryna Streigvilaitė paaiškino, kad pirmiausia turi būti išspręstas klausimas dėl automobilio sandorio ir tuomet vėliau galima būtų kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo. Nes dabar palikimo teisė „kabo ore“. Teigė, kad palikti dalį automobilio valstybei yra visiškas absurdas, nes neatitinka vaiko interesų. Dėl S. Š. skolų, tai byloje pateiktas raštas iš antstolių rūmų. Ieškovė yra sakiusi, kad nepriims palikimo, nes yra daug skolų, dabar jos yra nurašytos, tačiau jei palikimas bus priimtas tuomet skolos atsinaujins.
23. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 6 d., metu (garso įrašo laikas nuo 00:06:30 iki 00:17:15) liudytoja apklausta G. G.-J. paaiškino, kad ieškovę pažįsta nuo 2014 m., D. Š. pažįsta nuo ieškovės vestuvių, o atsakovės G. G. nepažįsta. S. Š. buvo iš draugo „(duomenys neskelbtini)“ įsigijęs automobilį BMW kaip šeimos automobilį, juo važinėjo asmeniškai, taip pat važinėjo ir ieškovė. Už automobilį mokėjo dalimis per du kartus, lėšos buvo S. Š.. Ieškovė gyveno kartu su S. Š. ir vaiku A. Š., iki santuokos vedė bendrą ūkį, gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini). 2016 m. tarp ieškovės ir jos vyro buvo santykių pablogėjimas, buvo atsiradusi kita moteris. S. Š. prekiavo automobiliais, su draugais pirkdavo, o užrašydavo ant kitų asmenų, nes jis turėjo skolų. Ginčo automobilis buvo užrašytas jo motinos vardu. Automobilį remontuodavo pas jos vyrą J. J., yra tvarkęs variklį, už remontą mokėjo S. Š.. Automobilį yra vairavusi ir ji, ir jos vyras, vieną kartą automobilis buvo paliktas jų šeimai naudotis, kai ieškovės šeima buvo išvykusi 10 d. į (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
24. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 6 d., metu (garso įrašo laikas nuo 00:18:42 iki 00:31:14) liudytoju apklaustas J. J. paaiškino, kad su ieškove yra draugai jau 10 metų, taip pat pažįsta D. Š.. Ginčo automobilis buvo asmeninis S. Š. automobilis, jis yra jį remontavęs bei vairavęs, kai automobilis buvo paliktas remontui ar kai buvo išvykęs. Remonto metu yra keitęs variklį, taip pat dar taisęs įvairias smulkmenas. Už detales visada mokėdavo S. Š., niekas kitas, o už pačius darbus jie atsiskaitydavo kitais būdais, t. y. jam atvarydavo taisyti kitus automobilius, kad jis galėtų užsidirbti. Ne visus automobilius taisydavo nemokamai, už kai kuriuos (skirtus verslui) mokėdavo, o šį BMW taisė nemokamai, nes jis buvo asmeninis automobilis. Ieškovė kartais vairuodavo automobilį, o atsakovės D. Š. jis nėra matęs vairavusios šį automobilį. Automobilį S. Š. pirko savo lėšų, mokėjo dalimis, iš viso apie 13 000 - 15 000 Eur. Tėvai jokiuose finansiniuose reikaluose nedalyvaudavo. Ieškovė su vyru gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau butą nuomojosi (duomenys neskelbtini), gyveno visada kartu, būdavo šeimoje barnių, tuomet S. Š. išeidavo 1-2 dienoms kitur gyventi.
25. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 6 d., metu (garso įrašo laikas nuo 00:32:32 iki 00:51:09) liudytoju apklaustas L. G. paaiškino, kad su S. Š. buvo pažįstamas apie 15 metų, jis kadaise iš jo pirko automobilį, tapo draugais. S. Š. su ieškove gyveno pas jos mamą, vėliau (duomenys neskelbtini), S. Š. kartais nakvodavo pas tėvą (duomenys neskelbtini) gatvėje, vestuvės vyko 2017 m. rugpjūčio mėnesį, 2016 m. buvo santykių krizė, jie prarado vaiką, buvo kita moteris, vėliau vėl pradėjo kartu gyventi. BMW automobilį S. Š. pirko išsimokėtinai dalimis (per 2-3 kartus) iš A. G., automobilis kainavo apie 15 000 Eur, nuosavybę užrašė ant motinos dėl pigesnio draudimo, tačiau eksploatavo jis, kartais ieškovė, taisydavo servise pas J. J.. A. G. automobilį buvo padaręs „pacaniškos“ versijos, dėl automobilio išvaizdos S. Š. ir norėjo jį pirkti. Jis irgi yra vairavęs šį automobilį, buvo pasiskolinęs, kiti draugai irgi yra vairavę. D. Š. automobilio nenaudodavo, S. Š. jai pirkdavo pigesnes mašinas, už jas sumokėdavo, o kaip jie vėliau atsiskaitydavo, nežino. Atmestinas variantas, kad iš tėvų būtų skolinęsis pinigus, nes šie mažai uždirbdavo. Automobilis vėliau buvo pastatytas (duomenys neskelbtini) jo uošvienės kieme dėl saugumo, kad nekristų į akis, nes (duomenys neskelbtini) kelyje kai stovėjo – buvo pavogti priekiniai žibintai. Vėliau, kai jis buvo išvykęs atostogų, visa šeima atvažiavo atsiimti automobilio. Po laidotuvių galvojo, kad toliau automobiliu važinės ieškovė, tačiau motina pradėjo teigti, kad čia jos automobilis. Automobiliu sunku važiuoti, nes jis sportinės versijos, žemas bamperis, tai – jaunuolio automobilis. S. Š. turėjo skolų, dėl to automobilius registruodavo kitų vardu.
26. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 6 d., metu (garso įrašo laikas nuo 00:53:50 iki 01:11:05) liudytoju apklaustas A. G. paaiškino, kad su ieškove pažįstamas apie 10 metų, o S. Š. pažįstamas apie 20 metų, buvo liudytoju jų vestuvėse. G. G. yra jo motina. D. Š. nepažįsta, yra matęs 1-2 kartus. Jis automobilį įsigijo iš (duomenys neskelbtini) 2014-2015 metais, užregistravo savo motinos vardu, apie 1,5 metų naudoji jis, o paskui pardavė S. Š., nes 2016 m. jis pats įsigijo naujesnį MW S. Š. jo prašė pranešti, kai jis pardavinės ginčo automobilį, nes norėjo jį įsigyti savo reikmėms. S. Š. atvažiavo pas jį (duomenys neskelbtini), padavė 6 000 Eur ar 8 000 Eur ir pasiėmė automobilį. Po trijų mėnesių sumokėjo likusią dalį (duomenys neskelbtini), po kelių dienų sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurią atsivežė S. Š., o motina G. G. pasirašė 2 egzempliorius. S. Š. turėjo asmeninių lėšų. S. Š. automobilį užrašė motinos vardu dėl pigesnio draudimo, nes kasko draudimas būtų buvęs dvigubai brangesnis. Automobiliu naudojosi S. Š., nes automobilis galingas, žeminta pakaba, kartais vairuodavo ir ieškovė, kitiems neduodavo, kad nesugadintų, D. Š. nėra matęs vairuojančios. Automobilis buvo remontuojamas, buvo problemų su varikliu.
27. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 6 d., metu (garso įrašo laikas nuo 01:13:08 iki 01:23:11) liudytoja apklausta J. L. paaiškino, kad yra ieškovės motina, taip pat pažįsta G. G. ir jos vyrą, su pastaruoju labiau bendravo. Ieškovė su S. Š. gyveno (duomenys neskelbtini) pas ją namuose iki 2016 m., santuoką sudarė 2017 m. Po kūdikio netekimo (tai buvo laikotarpis iki vestuvių) jie buvo keletui mėnesių išsiskyrę, gyveno atskirai, po to susitaikė ir gyveno (duomenys neskelbtini). BMW buvo pirktas savo šeimos poreikiams, už automobilio eksploatavimą mokėjo S. Š., juo važinėjo tik jis ir ieškovė, kitiems neduodavo. Kodėl automobilis registruotas D. Š. vardu nežino, apie S. Š. skolas nežino, žino tik kad visada turėjo pinigų, nemėgo skolintis.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 6 d., metu (garso įrašo laikas nuo 01:26:52 iki 01:55:05) liudytoja apklausta S. A. paaiškino, kad D. Š. yra jos motina, S. Š. – jos brolis, G. G. nepažįsta. E. Š. ir S. Š. dažnai pykdavosi, gyvendavo tai kartu, tai atskirai, bet dažniau atskirai, dažnai S. Š. būdavo išvaromas iš namų (duomenys neskelbtini), būdavo tokių laikotarpių, kai net apie metus laiko negyvendavo kartu. 2016 m. S. Š. atsikraustė gyventi pas ją, gyveno apie 2 mėn. pas ją, vėliau vienas išsinuomojo butą ir ten gyveno vienas, be šeimos. Iki vestuvių buvo konfliktas, nes brolis buvo pagautas su meiluže. Po vestuvių brolis gyveno su ieškove kartu šeimyninį gyvenimą. Ginčo automobilis yra jos mamos, nes ji pirko. Susitikus su broliu, šis sakė, kad automobilis mamos, tik jis juo važinėja. Automobilį pirko iš G. G., iš kieno lėšų – nežino. Brolis prekiavo automobiliais, jos vardu buvo registruotas tik vienas automobilis apie dvi savaites iki mirties, po jo mirties automobilis buvo parduotas, tačiau už tą automobilį negavo jokių lėšų. Brolis mirė neaiškiomis aplinkybėmis, todėl žlugo pasitikėjimas ieškove, galvojo, ką daryti su jos vardu registruotu automobiliu, planavo jį parduoti, kad gautos lėšos galėtų būti panaudojamos sūnaus A. Š. labui. Ieškovė buvo tarpininkė parduodant automobilį, ji pinigų negavo, kur tie pinigai dingo, ji nežino. Brolis turėjo keletą skolų, viena ar dvi buvo vykdomos antstolių.
29. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 6 d., metu (garso įrašo laikas nuo 01:56:24 iki 02:04:25) liudytoja apklausta O. B. paaiškino, kad yra V. Š. sugyventinė jau 13 metų, pažįsta tiek ieškovę, tiek D. Š., santykiai - draugiški. S. Š. kartais atvažiuodavo pas tėvą, vieno tokio atvažiavimo metu sužinojo, kad BMW automobilį sau įsigijo D. Š., tik leido važinėtis S. Š.. Kai sužinojo, kad D. Š. parduoda ginčo automobilį, nusprendė su V. Š. jį įsigyti, o kadangi neturėjo pinigų, paėmė paskolą, su D. Š. atsiskaitė. Iš V. Š. žino, kad S. Š. turėjo skolų. Iki 2017 m. S. Š. bent kartą per mėnesį atvažiuodavo nakvoti pas tėvą.
30. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 6 d., metu (garso įrašo laikas nuo 02:06:00 iki 02:14:56) liudytoju apklaustas K. L. paaiškino, kad yra D. Š. sugyventinis (apie 10 metų), ieškovę pažįsta, tačiau jokių santykių nepalaiko. D. Š. BMW automobilį nusipirko sau, yra įsitikinęs, kad pinigus mokėjo ji. Pirko sau važinėti, automobilį dažnai laikė (duomenys neskelbtini), dažnai automobilį ėmė S. Š.. D. Š. taip pat važinėdavo ginčo automobiliu.
31. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. spalio 6 d., metu (garso įrašo laikas nuo 02:27:50 iki 02:32:00) liudytoju apklaustas M. N. paaiškino, kad D. Š. pažįsta apie 20-30 metų, draugiški santykiai, iš jos 1991-1993 metais skolinosi pinigų, buvo surašyti vekseliai pas notarą, po to skolą grąžino 2016 m. Jam tuomet D. Š. paskambino ir sakė, kad reikia pinigų, tai grąžino 5 000 Eur. Pinigų reikėjo, nes norėjo atiduoti sūnui automobiliui įsigyti.
32. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. gruodžio 22 d., metu per baigiamąsias kalbas ieškovės atstovas advokatas Arnas Paliukėnas patikslintą ieškinį palaikė pilna apimtini, prašė tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės D. Š.. Paaiškino, kad atsakant į klausimus ieškovei ir kai kuriems liudytojams, kilo įtarimų dėl liudytojų parodymų atitikties. Ieškovės pozicija išliko tokia pati tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje byloje, tiek dėl lėšų uždirbimo, tiek dėl automobilio naudojimo. Tuo tarpu D. Š. pozicija keitėsi, jos parodymai nenuoseklūs, prieštaringi – baudžiamojoje byloje ji nurodė, kad pirko savo reikmėms ir pastoviai važinėjo su juo, o po nuosprendžio atsirado kita versija, kad tik porąkart važiavo automobiliu parveždama S. Š. iš svečių, tai svarbu, nes kieno reikmėms naudojamas, su to asmens lėšomis ir susiję. Lėšų kilmė šalių aiškinama skirtingai, skiriasi versijos ir dėl ko automobilis buvo užrašytas ant kito asmens – dėl verslo, dėl draudimo, dėl išieškomų skolų. Nagrinėjant bylą civiline tvarka, D. Š. iškėlė naują versiją dėl pajamų kilmės, neva „prisiminė“, kad pinigus gavo atgavusi skolą, nors iš pradžių keletą metų teigė, kad susitaupė. Ši versija neprotinga ir nepatikima. Liudytojų G. G.-J., J. J., L. G. parodymai nuoseklūs, neprieštaringi, jie visi patvirtino, kad nematė D. Š. vairuojančios ginčo automobilį, kad D. Š. neturėjo tokių lėšų automobiliui įsigyti. Tuo tarpu D. Š. prašymu apklaustas liudytojas K. L. nurodė aplinkybes, kurios tarpusavyje neatitinka, tiek apie lėšų kilmę, tiek apie automobilio naudojimą, jo laikymo vietą, liudytoja S. A. „pamiršo“, kad automobiliai būdavo forminami ir kitų artimųjų vardu. Pažymėjo, kad D. Š. policijai pateikė melagingą informaciją, su visai kitomis aplinkybėmis, buvo nurodžiusi, kad ieškovei pavogė automobilį iš D. Š. gyvenamosios vietos, dėl to policija ir pradėjo ikiteisminį tyrimą.
33. Teismo posėdžio, vykusio 2022 m. gruodžio 22 d., metu per baigiamąsias kalbas atsakovės D. Š. atstovas advokato padėjėjas Andžej Sinicyn prašė patikslintą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, papildomai paaiškino, kad ieškinys pareikštam netinkamai atsakovei, nes ne atsakovė iškėlė baudžiamąją bylą, be pareiškimo policijai parašymo, D. Š. nebūtų pavykę grąžinti savo turto. Ieškovė neįrodė, kad vartojo vaistus, kad pablogėjo jos sveikata, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atmestinas. D. Š. neviešino niekam jokios informacijos apie vykstančius teismo procesus ar kilusius ginčus. Dėl sandorio apsimestinumo nurodė, kad realiai ir vyko pirkimas-pardavimas, todėl jokio apsimestinumo nėra. G. G. žodinių paaiškinimų metu pakeitė savo atsiliepime išdėstytas aplinkybes, nes ji asmeniškai pažįsta ieškovės motiną, gal dėl to ir pakeitė. Byloje paaiškėjo, kad 2016 m. buvo pablogėję santykiai tarp ieškovės ir S. Š., tai kyla klausimas, kaip jie tuo metu vedė bendrą ūkį, jei kartu net negyveno. Dėl palikimo priėmimo nurodė, kad palikimas gali būti priimtas pagal turto apyrašą, todėl neaišku, kodėl tiek bijoma priimti palikimą, duomenys byloje patvirtina, kad skola tesudaro 900 Eur. D. Š. neneigia, kad automobilį vairavo jos sūnus, bet lėšas automobiliui pirkti davė ji, todėl ir registracija buvo jos vardu.
34. Į teismo posėdžius neatvyko trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir išvadą teikiančios institucijos Valstybės vaiko apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai. Apie posėdžių laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai, byloje yra prašymai bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Byla išnagrinėta trečiojo asmens ir išvadą teikiančios institucijos atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Patikslintas ieškinys atmestinas.
35. Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
36. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų teigti, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).
Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės
37. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2015 m. birželio 1 d. automobilis BMW 5er Reihe registruotas G. G. vardu, 2015 m. birželio 1 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (pardavėjas – A. G., pirkėja – G. G., pirmosios registracijos (duomenys neskelbtini) data – 2007 m. lapkričio 20 d.), išduotas valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vėliau pagal 2015 m. birželio 16 d. prašymą valstybinis numeris pakeistas į Nr. (duomenys neskelbtini)
38. 2016 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje automobilio pardavėja nurodyta G. G., o pirkėja – D. Š., transporto priemonės kaina – 11 000 Eur. G. G. prašymas dėl nuosavybės automobilio teisės perėjimo D. Š. valstybės įmonei „Regitra“ pateiktas 2016 m. rugpjūčio 13 d. Prašymą dėl transporto priemonės registracijos jos vardu D. Š. valstybės įmonei „Regitra“ pateikė 2016 m. rugpjūčio 23 d. Šio pašymo pagrindu D. Š. išduotas automobilio registracijos liudijimas.
39. Bylos duomenys patvirtina, kad 2006 m. rugsėjo 22 d. gimė A. Š. – ieškovės ir S. Š. sūnus. Santuoka tarp ieškovės ir S. Š. buvo sudaryta 2017 m. rugpjūčio 25 d.
40. S. Š. mirė 2018 m. gegužės 27 d. Gyventojų registro pažyma patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki mirties gyvenamąją vietą jis buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini).
41. Po S. Š. mirties paveldėjimo byla notarų biure užvesta nebuvo, Testamentų registro išrašas patvirtina, kad palikimo priėmimo ar atsisakymo faktų neužregistruota.
42. Iš Lietuvos antstolių rūmų rašto matyti, kad S. Š., kaip skolininko, atžvilgiu buvo užvesta viena vykdomoji byla dėl 904,02 Eur sumos priteisimo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-23302-430/2013, vykdymo pradžia 2013 m. rugsėjo 20 d., vykdomoji byla nutraukta mirus skolininkui. Kitų duomenų apie vykdomus išieškojimus S. Š. atžvilgiu nėra, duomenys antstolių registre kaupimai nuo 2003 m. sausio 1 d.
43. 2018 m. liepos 11 d. D. Š. pareiškimu kreipėsi į policijos komisariatą, prašydama nustatyti ginčo automobilio buvimo vietą ir įpareigoti E. Š. grąžinti D. Š. priklausantį automobilį su raktais ir dokumentais. 2018 m. liepos 31 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 10 d. nuosprendžiu išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir kaltinamąją E. Š. išteisino, konstatavęs, kad ji nepadarė veikos, turinčios BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Nuosprendis apskųstas nebuvo, įsiteisėjo.
44. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 24 d. V. Š. pasirašė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią gavo 4 980 Eur kreditą. 2020 m. rugsėjo 30 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, kuria D. Š. pardavė V. Š. ginčo automobilį už 6 000 Eur, sutartyje nurodant, kad 5 000 Eur bus sumokama pavedimu, o likęs 1 000 Eur iki 2021 m. balandžio 1 d. sumokamas grynais. 2020 m. rugsėjo 30 d. V. Š. į D. Š. sąskaitą pervedė 5 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „auto pirkimas“. Nuo 2021 m. kovo 9 d. automobilis užregistruotas V. Š. vardu. Byloje taip pat pateikti duomenys, patvirtinantys, kad 2019 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu D. Š. ir V. Š. santuoka buvo nutraukta. Teismas sprendimu patvirtino sudarytą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, pagal kurią ginčo automobilis po santuokos nutraukimo atiteko D. Š..
45. Byloje pateikti duomenys apie S. Š., J. L., E. Š., D. Š., V. Š., S. A. vardu registruotas transporto priemones. Šiais duomenimis ieškovė įrodinėjo aplinkybę, kad jos sutuoktinis S. Š. vertėsi automobilių prekyba ir automobilius registruodavo ne tik savo, bet ir kitų artimųjų vardu.
46. 2021 m. kovo 8 d. Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus atliktame Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte nurodyta, kad E. Š. kartu su sūnumi A. Š. ir motina J. L. gyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovė dirba pagal individualios veiklos pažymėjimą nagų meistre, gaunamos pajamos – apie 600 Eur per mėnesį, tai pat gauna 70 Eur išmoką vaikui ir 70 Eur našlaičio išmoką, iš viso pajamų per mėnesį – 740 Eur.
Dėl reikalavimo pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu bei teisių ir pareigų pagal pirkimo-pardavimo sutartį perkėlimo
47. Nagrinėjamu atveju ieškovė kelia reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu bei teisių ir pareigų pagal pirkimo-pardavimo sutartį perkėlimo, argumentuodama tuo, kad tikrieji ginčo automobilio pirkėjai buvo ieškovė ir S. Š., automobilis įgytas iš jų abiejų bendrų lėšų, automobilis visą laiką buvo naudojamas bendriems šeimos poreikiams tenkinti, o D. Š. ginčo sutartyje buvo nurodyta kaip pirkėja tik dėl formalumų (dėl vykdomų išieškojimų S. Š. atžvilgiu bei siekiant sumažinti prievoles dėl vykdomo automobilių prekybos verslo). Tuo tarpu D. Š. teigia, kad ji yra tikroji ginčo automobilio savininkė, nes už automobilį mokėjo iš savo lėšų, automobiliu ji leido sūnui S. Š. naudotis panaudos pagrindais ir su sūnumi buvo sutarusi, kad vėliau jis automobilį iš jos išpirks. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju šalių ginčas vyksta dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties kaip sandorio pripažinimo apsimestiniu.
48. Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad simuliacija, t. y. apsimestiniai ar tariami sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Melas simuliacijos atveju gali būti skirtingo intensyvumo. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 17 punktas).
49. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt. Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015).
50. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015).
51. Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto tikslo. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Nagrinėjamos bylos atveju šalių ginčas kyla ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio sutartimi siekta – transporto priemonės – pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (t. y. įsigijimo), bet dėl sutarties šalies – pirkėju sutartyje nurodyto asmens atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui.
52. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; kt.).
53. Teismas, vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo įrodyti, kad tikrieji ginčo automobilio pirkėjai buvo ieškovė ir S. Š., kad pinigus jie sumokėjo iš savo bendrų lėšų ir būtent jie ketino įgyti ir vykdyti pirkėjo teises ir pareigas. Pažymėtina, kad nagrinėjama byla yra dispozityvaus pobūdžio, teismas neturi teisės veikti ex officio, rinkti įrodymus savo iniciatyva. Esant tokiai situacijai, dėl ieškinio pagrįstumo teismas sprendžia tirdamas ir vertindamas bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visumą.
54. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis. Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo transporto priemonė nuosavybės teise priklausė atsakovei G. G., kuri ginčo sutartyje nurodyta kaip pardavėja, kad šio asmens parašas yra ant ginčo sutarties. Šias aplinkybes atsakovė G. G. patvirtino teismo posėdžio metu, paaiškindama, kad ginčo automobilis buvo registruotas jos vardu, kad sutartyje ji pasirašė asmeniškai savo namuose ant dviejų egzempliorių. Byloje taip pat nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad iki ginčo sutarties sudarymo automobiliu faktiškai naudojosi atsakovės G. G. sūnus A. G.. Šias aplinkybes patvirtino tiek pati ieškovė, tiek atsakovė G. G., trečiasis asmuo V. Š., tiek liudytoju apklaustas A. G. bei kiti liudytojai (G. G.-J., L. G.). Šalys neginčijo aplinkybės, kad už automobilį buvo sumokėta. Patį faktą, kad S. Š. perdavė pinigus A. G. patvirtino atsakovė G. G., nurodydama, kad „pusę sumos už automobilį S. Š. jos sūnui davė jos namuose; po kurio laiko atidavė ir kitą dalį pinigų“, taip pat liudytojas A. G., nurodydamas, kad „S. Š. atvažiavo pas jį į (duomenys neskelbtini), padavė 6 000 Eur ar 8 000 Eur ir pasiėmė automobilį; po trijų mėnesių sumokėjo likusią dalį, <...> po kelių dienų sudarė pirkimo-pardavimo sutartį.“ Tačiau vis tik pats pinigų perdavimo faktas savaime nesuponuoja išvados, kad šie pinigai, kuriuos perdavė S. Š., buvo būtent bendros ieškovės ir S. Š. šeimos lėšos, juolab, kad byloje ir kilo esminis ginčas, už kieno lėšas automobilis buvo įsigytas.
55. Aplinkybė, t. y., kad automobiliui pirkti buvo panaudotos ieškovės ir S. Š. bendros lėšos, byloje turi būti patvirtinta įrodymais ir šią įrodinėjimo naštą bylos nagrinėjimo metu turėjo ieškovė. Ieškovė šią aplinkybę įrodinėjo savo pačios paaiškinimais bei liudytojų parodymais, kurie teigė, kad ieškovė ir S. Š. vedė bendrą ūkį. Ieškovė paaiškino, kad „2015-2016 metais jų šeimos finansinė padėtis buvo gera, abu buvo dirbantys, ji dirbo vadybininke keliose firmose, taip pat užsiimdavo manikiūro darymu“, ieškinyje nurodė, kad S. Š. pagrindinė veikla ir pagrindinis pajamų šaltinis buvo transporto priemonių prekyba/perpardavinėjimas; jis pirkdavo transporto priemones, jas taisydavo, paruošdavo pardavimui ir vėliau parduodavo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie ieškovės ir S. Š. realią finansinę padėtį, turimas pajamas ginčo sutarties sudarymo metu. Be to, teismas neturi pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, kad automobiliui įsigyti panaudotos būtent bendros ieškovės ir S. Š. lėšos. Pažymėtina, kad liudytoja G. G.-J. nurodė, kad „lėšos buvo S. Š.“, liudytojas J. J. nurodė, kad „automobilį S. Š. pirko iš savo lėšų“, A. G. nurodė, kad „S. Š. turėjo asmeninių lėšų įsigyti automobiliui“. Šie liudytojų parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad buvo panaudotos būtent bendros lėšos. O tiek ieškovės, tiek kai kurių ieškovės iniciatyva kviestų liudytojų parodymai, kad „šeima vedė bendrą ūkį“ savaime nepatvirtina fakto, kad gaunamos lėšos buvo naudojamos bendrai. Šiame kontekste svarbu paminėti CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame nurodyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos. Šiuo atveju ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2016 m. balandžio 1 d., tuo tarpu santuoka tarp ieškovės ir S. Š. sudaryta 2017 m. rugpjūčio 25 d., vadinasi, nėra pagrindo daryti prezumpciją, kad sutarties sudarymo metu lėšos buvo bendros, ši aplinkybė turi būti įrodyta ieškovės, nes automobilio sutartis sudaryta dar iki santuokos sudarymo. Nors tiek pati ieškovė, tiek kai kurie liudytojai teigė, kad ieškovė su S. Š. bendrą ūkį vedė nuo 2005 metų, byloje pateikti įrodymai, kad 2006 m. jiems gimė sūnus, tačiau tai neįrodo, kad jie kartu gyveno nepertraukiamai, visą laiką. Pažymėtina, kad tiek pati ieškovė yra nurodžiusi, kad „keletą kartų buvo išsiskyrę“, tiek tokius faktus patvirtino ir liudytojai. Liudytoja G. G.-J. nurodė, kad „2016 metais tarp ieškovės ir jos vyro buvo santykių pablogėjimas, buvo atsiradusi kita moteris“. J. J. nurodė, kad „būdavo šeimoje barnių, tuomet S. Š. išeidavo gyventi kitur“. L. G. paaiškino, kad „2016 m. buvo santykių krizė, jie prarado vaiką, buvo kita moteris“. Liudytoja J. L. nurodė, kad „tuo laikotarpiu iki vestuvių, po kūdikio netekimo, jie buvo keletui mėnesių išsiskyrę, gyveno atskirai“. Liudytoja S. A. nurodė, kad „dažnai pykdavosi, gyvendavo tai kartu, tai atskirai, bet dažniau atskirai, dažnai S. Š. būdavo išvaromas iš namų (duomenys neskelbtini), būdavo tokių laikotarpių, kai net apie metus laiko negyvendavo kartu, 2016 m. S. Š. atsikraustė gyventi pas ją, gyveno apie 2 mėnesius pas ją, paskui vienas išsinuomojo butą ir ten gyveno vienas be šeimos, iki vestuvių buvo konfliktas, nes brolis buvo pagautas su meiluže“. Taigi, iš šių tarpusavyje neprieštaraujančių paaiškinimų matyti, kad būtent 2016 m. metais ieškovė su S. Š. turėjo konfliktų, kurį laiką kartu negyveno, o ginčo sutartis sudaryta būtent 2016 m. balandžio 1 d., kas sukelia teismui pagrįstas abejones, ar automobilio įsigijimo metu S. Š. ir ieškovė faktiškai gyveno kartu, juolab vedė bendrą ūkį bei naudojosi bendromis pajamomis. Atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Kasacinis teismas pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010). Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, laikytina, kad ieškovė iš esmės rėmėsi vien tik netiesioginiais įrodymais, kurių visetas šiuo atveju nepatvirtino fakto, kad ginčo automobilis įsigytas iš bendrų jos ir S. Š. lėšų. Šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais leistinais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai).
56. Šiame kontekste svarbu paminėti tai, kad atsakovė D. Š. taipogi ginčijo ir laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, kad automobilis įsigytas bendromis ieškovės ir S. Š. lėšomis. D. Š. atsiliepime teigė, kad pinigus automobiliui įsigyti savo sūnui davė ji, automobilis įsigytas būtent už jos pinigus ir dėl to užregistruotas jos vardu. Teismo posėdžio metu D. Š. paaiškino, kad „automobiliui įsigyti ji sūnui iš viso davė 11 800 Eur, pinigų turėjo, kadangi 5 000 Eur skolą jai buvo grąžinęs M. N., 3 000 Eur turėjo savo ir vėliau dar davė likusią sumą, 5 000 Eur sumą ji perdavė sūnui prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje, <...> grynais ji pinigų turėjo, nes taupė įnašui butui pirkti, turi 30 metų stažą, uždirbdavo apie 500 Eur, dirbo taksi dispečere, vėliau pašte, taip pat aukle.“ Trečiasis asmuo V. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad „automobilis kainavo 11 800 Eur, D. Š. sūnui davė šiuos pinigus dalimis, <...> bendrų pinigų jo sūnus su ieškove neturėjo, atskirai pinigus valdė, negalėjo būti sutaupę tokios sumos“. Liudytojas K. L. nurodė, kad „yra įsitikinęs, kad pinigus mokėjo D. Š.“. Aplinkybę, kad 2016 m. D. Š. atgavo skolą, patvirtino liudytojas M. N., nurodęs, kad „iš D. Š. skolinosi pinigų, buvo surašyti vekseliai pas notarą, po to skolą grąžino 2016 m., jam tuomet ji paskambino ir sakė, kad reikia pinigų, tai grąžino 5 000 Eur, pinigų reikėjo, nes norėjo atiduoti sūnui automobiliui įsigyti“. Atsakovė D. Š. nurodė, kad su sūnumi buvo sutarusi, kad leis jam naudotis automobiliu, o vėliau sūnus, kai turės pinigų, iš jos automobilį atpirks. Iš esmės bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad automobiliu faktiškai naudojosi S. Š., tą patvirtino tiek dauguma liudytojų, tiek ieškovė, to neneigė ir atsakovė D. Š., nurodžiusi, kad automobilį perdavė sūnui naudotis panaudos pagrindais. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia leisti neatlygintinai perduoti savo daiktą naudoti, vadyti kitam asmeniui. Todėl nesutiktina su ieškovės argumentu, kad automobilio tikrieji pirkėjai buvo ji ir S. Š., automobilį faktiškai naudoję savo šeimos poreikiams tenkinti. Tai, kad už remontus bei automobilio draudimą mokėjo S. Š., taipogi nėra pagrindas išvadai, kad tikrieji pirkėjai buvo ieškovė ir S. Š., nes yra logiška, kad automobilio eksploatavimo išlaidas padengia faktiniai jo naudotojai. Be kita ko, pastebėtina, kad vis tik aplinkybės, kad už kasko draudimą mokėjo S. Š. byloje nepatvirtintos jokiais objektyviais įrodymais ar duomenimis, išskyrus pačios ieškovės žodiniais paaiškinimais.
57. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu tvirtino, kad ginčo automobilis buvo užregistruotas D. Š. vardu, kadangi S. Š. vertėsi automobilių prekyba ir dažnai automobilius registruodavo kitų artimųjų vardu, siekdamas sumažinti galimus mokėtinus mokesčius, taip pat dėl to, kad S. Š. turėjo skolų. Nors apie S. Š. turimus skolinius įsipareigojimus minėjo ir kai kurie liudytojai (G. G.-J. nurodė, kad „automobilius užrašydavo ant kitų asmenų, nes turėjo skolų“, L. G. nurodė, kad „S. Š. turėjo skolų, todėl automobilius užrašinėdavo ant kitų asmenų“, S. A. nurodė, kad „brolis turėjo keletą skolų, viena ar dvi buvo vykdomos antstolių“), tačiau vertinant šiuos paaiškinimus byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad S. Š. iš tikrųjų turėjo daug skolų, nes iš Antstolių rūmų rašto matyti, kad jo atžvilgiu buvo vykdomas tik vienas priverstinis išieškojimas dėl 904,02 Eur sumos priteisimo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-23302-430/2013, vykdymo pradžia 2013 m. rugsėjo 20 d., vykdomoji byla nutraukta mirus skolininkui. Kitų duomenų apie vykdytus išieškojimus S. Š. atžvilgiu nėra, duomenys antstolių registre kaupimai nuo 2003 m. sausio 1 d. Kita vertus, byloje pateikti duomenys apie S. Š., J. L., E. Š., D. Š., V. Š., S. A. vardu registruotas transporto priemones. Šiais duomenimis ieškovė įrodinėjo aplinkybę, kad jos sutuoktinis S. Š. vertėsi automobilių prekyba ir automobilius registruodavo ne tik savo, bet ir kitų artimųjų vardu, siekdamas sumažinti galimus mokėtinus mokesčius. Tačiau vėlgi tai savaime nepagrindžia aplinkybės, kad būtent ginčo automobilis buvo registruotas D. Š., kaip statytinės vardu, o tikrieji jo savininkai buvo S. Š. ir ieškovė.
58. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad aplinkybę, kad ginčo automobilis de facto priklausė ir buvo įgytas S. Š., konstatavo Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2020 m. kovo 10 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismas nuosprendžio 4 punkte aiškiai pasisakė, kad „tarp kaltinamosios E. Š. ir D. Š. kilo išskirtinai civilinis teisinis ginčas, nes galimai tarp D. Š. ir jos sūnaus S. Š. buvo susiklostę paskoliniai ar dovanojimo teisiniai santykiai; S. Š. mirus, pastarojo galima prievolė dėl skolos kreditorei D. Š. nebuvo įvykdyta; tokių civilinių santykių nagrinėjimas negali būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje; <...> ginčas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka; <...> taigi tik esant pareikštam ieškiniui civiliniame procese, būtų tiksliai nustatyta ginčo esmė, o išsprendus bylą, ir tai, kam iš tiesų priklauso šis kilnojamasis turtas.“ Taipogi, nuosprendžio 18 punkte teismas nurodė, kad „ginčas dėl šio automobilio nuosavybės ir/ar galimos prievolės pagal buvusius paskolinius teisinius santykius neįvykdymą, gali būti išspręstas tik ginčo šalių abipusių nuolaidų būdu arba pareiškiant civilinį ieškinį teismui civilinio proceso tvarka“. Šie teismo nuosprendyje nurodyti motyvai rodo, kad teismas baudžiamojoje byloje automobilio nuosavybės klausimo nesprendė, o teismo nurodytos aplinkybės dėl automobilio faktinio naudojimo nesudaro pagrindo teismui šioje civilinėje byloje remtis nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis kaip prejudicinę galią turinčiais faktais, kadangi teismas sprendė, ar ieškovės veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėjimas baudžiamajame ir civiliniame procese skiriasi. Teismo vertinimu, ieškovė šiuo atveju byloje, ginčydama sandorio (pirkimo-pardavimo sutarties) galiojimą, ir teigdama, kad sandoris apsimestinis, siekdama perkelti pirkėjo teises ir pareigas jai ir S. Š., turėjo prievolę leistinais patikimais įrodymais įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto tikslo, kad sandorio subjektas (pirkėjas) buvo kitas asmuo, t. y. įrodyti sandorio apsimestinumo faktą. Tačiau, kaip jau teismas nurodė aukščiau išdėstytose pastraipose, ieškovė nepateikė teismui pakankamų įrodymų, kurie leistų teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad automobilis įsigytas už ieškovės ir S. Š. bendras lėšas, kad sandoris yra apsimestinis dėl subjekto (pirkėjo).
59. Apibendrinant, kas išdėstyta, įvertinus byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, išklausius šalių pasisakymus bei liudytojų parodymus teismo posėdžio metu, teismas sprendžia, jog ieškovės pateikti įrodymai yra nepakankami ieškinio reikalavimui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu patenkinti (CPK 178 straipsnis). Ieškovės reikalavimas perkelti visas pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčo sutartį laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, todėl netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo.
Dėl asmens garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo
60. Ieškovė patikslintu ieškiniu reiškia reikalavimą priteisti jai iš atsakovės D. Š. 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, motyvuodama tuo, kad dėl atsakovės D. Š. nesąžiningo kreipimosi į teisėsaugos pareigūnus ieškovei buvo iškelta baudžiamoji byla, atsakovė tiek pareiškime, tiek viso proceso metu nurodė tikrovės neatitinkančią, šmeižikišką informaciją, kaltinant ieškovę padarius nusikalstamą veiką, tariamai pasisavinus atsakovės D. Š. turtą. Anot ieškovės, tokie kaltinimai bei tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas pažemino ieškovės garbę ir orumą, ieškovė nurodo patyrusi neturtinę žalą, nes ji tapo pajuokos objektu, buvo vadinama vagile, turėjo teisintis, apie 2,5 metų vaikščioti į teismus, ją kamavo nerimo priepuoliai, ėmė drebėti rankos, gėrė raminamuosius vaistus, vaikščiojo pas psichologą.
61. Taigi, ieškovė garbės ir orumo pažeidimą bei neturtinės žalos atsiradimą kildina iš atsakovės D. Š. kreipimosi į policijos įstaigą ir dėl to atsiradusių pasekmių – baudžiamosios bylos ieškovei iškėlimo. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 2018 m. liepos 11 d. atsakovės D. Š. kreipėsi į policijos komisariatą su pareiškimu, prašydama padėti nustatyti automobilio buvimo vietą bei įpareigoti ieškovę grąžinti jai priklausantį automobilį. Šio pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtarimai pareikšti ieškovei, vėliau baudžiamoji byla perduota teismui, kuris, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ieškovę išteisino, konstatavęs, kad nėra nusikaltimo požymių turinčios veikos, nuosprendis apskųstas nebuvo, įsiteisėjo.
62. Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius duomenis. Dėl įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymo, kito asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo taikytina civilinė atsakomybė, reglamentuojama CK 2.24 straipsnyje. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Ar paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys žemina asmens garbę ir orumą, yra fakto klausimas. Kad buvo pažeista garbė ir orumas turi įrodyti ieškovas, o kad duomenys atitiko tikrovę – atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2007, 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir 4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2011-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011; kt.).
63. Teismas, nustatydamas faktą, jog paskleisti duomenys žemina asmens garbę ir orumą, turi vadovautis šiomis sampratomis. Garbė – tai teigiamas asmens socialinis vertinimas, gera viešoji nuomonė apie jį, o orumas yra asmens savęs vertinimas, kaip jis atrodo visuomenės akyse, tačiau orumas nėra subjektyvus asmens savęs vertinimas, jį lemia visuomeninis vertinimas – visuomenė nustato, kokie elgesio standartai yra teigiami, o kokie neigiami, todėl asmens savęs vertinimo kriterijus turi būti viešoji nuomonė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką būtina nustatyti, ką asmuo paskleidė – žinią ar nuomonę. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Tuo tarpu nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-1-219/2015).
64. Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009). Paskleisti duomenys vertintini ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; taip pat privalu nustatyti, kokia žinia paskleista pavartotų kalbinės raiškos priemonių visuma, todėl tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam duomenų (tiek jų atitikties tikrovei, tiek jų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio aspektu) kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011).
65. Iš 2018 m. liepos 11 d. pareiškimo turinio matyti, kad D. Š. jame nurodė esmines aplinkybes, kad ginčo automobilis yra registruotas kaip jos nuosavybė ir kad ji nežino, kur šiuo metu yra automobilis, nurodė, kad po sūnaus mirties automobiliu disponavo E. Š., o paprašius automobilį grąžinti ši nesutiko to padaryti, teigdama, kad automobilio negrąžins, priduos į sąvartyną ar parduos, reikalavo D. Š. pasirašyti automobilio perleidimo sutartį, kurią perdavė pasirašyti per V. Š.. Šiuo pareiškimu D. Š. siekė, kad policijos pagalba ginčo automobilis būtų grąžintas jai, kaip teisėtai savininkei. Teismo nuosprendyje nenurodyta, jog D. Š. pareiškime nurodytos aplinkybės akivaizdžiai melagingos. To nenustatė ir teismas šios bylos nagrinėjimo metu. Akivaizdu, kad po S. Š. mirties tarp šalių buvo iškilęs ginčas dėl automobilio nuosavybės, o tai, kaip kiekviena šalis ginčo metu interpretuoja ir supranta tam tikras aplinkybes, susijusias tiek su valdymu, tiek su disponavimu, negali būti laikoma akivaizdžiu melu, nes turi subjektyvaus supratimo elementų. Svarbi aplinkybė yra ta, kad faktiškai atsakovė D. Š. pareiškimo pateikimo metu buvo oficialiai įregistruota kaip automobilio savininkė, ką pareiškime teisingai ir nurodė. Šioje byloje ieškovė turėjo įrodyti, kad atsakovės D. Š. pareiškime nurodytos aplinkybės buvo akivaizdžiai neteisingos ir ji melagingą pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai pateikė tiesiogine tyčia, aiškiai suprasdama savo veiksmų neteisėtumą, siekdama neteisėtų tikslų. Pažymėtina, kad išteisinamojo nuosprendžio turinys tokios išvados nesuponuoja. Atkreiptinas dėmesys, kad net jeigu pareiškime ikiteisminio tyrimo institucijai nurodomos kažkokios aplinkybės, jos negali būti vertinamos kaip duomenys, žeminantys asmens garbę ir orumą, nes yra tik prielaida tas aplinkybes patikrinti ir įvertinti, ar nėra nusikaltimo požymių. Paminėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003; 2009 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009; kt.) šiuo atveju nereikalaujama absoliutaus tikslumo, svarbu, kad elgiamasi sąžiningai, t. y. informacija nebuvo sąmoningai iškreipiama, siekiant įžeisti ar pažeminti ieškovę.
66. Pažymėtina, kad kreipimosi į teisėsaugos institucijas faktas pats savaime negali būti laikomas viešu duomenų paskleidimu, kadangi pareiškimas adresuotas konkrečiai institucijai. Sąžiningas asmens kreipimąsis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ir daromus pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje numatyta, kad įgyvendindamas savo teises ir vadovaudamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Valstybė jos institucijos, pareigūnai garantuoja ir gina asmens teises. Baudžiamasis procesas, įstatymai dėl administracinės teisės pažeidimų, turi tikslą užkirsti kelią nusikaltimams, teisės pažeidimams, saugoti asmenų teises ir teisėtus interesus. BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (BPK 168 straipsnio 1 dalis). BK 164 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai; ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Apibendrinant aptartas normas, pažymėtina, kad dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo sprendžia ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas ar prokuroras. Taigi, sutiktina su atsakovės D. Š. pozicija, kad šiuo atveju ikiteisminio tyrimo institucija priėmė nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą, iš pareiškimo turinio negalima daryti išvados, kad pati atsakovė D. Š. būtų sąmoningai siekusi, kad ieškovės atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, iš esmės vienintelis tikslas, kurio ji siekė – padėti nustatyti automobilio buvimo vietą ir įpareigoti ieškovę grąžinti automobilį. Nagrinėjamu atveju atsakovės pareiškimas buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 167 straipsnio 1 dalis), kurį pradėjo ir vykdė ikiteisminio tyrimo įstaiga. Taigi, nagrinėjamu atveju ne atsakovė D. Š. sprendė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir procesinių veiksmų taikymo atliekant tyrimą, šiuos veiksmus atliko ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, kuriems tenka diskrecijos teisė nuspręsti, ar duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti pagal nukentėjusiojo asmens pareiškimą pakanka, ar jo nepradėti, ar pradėtą nutraukti, ar perduoti bylą į teismą. Tai, kas numatyta įstatymo, t. y. naudojimasis įstatyme suteiktomis procesinėmis teisėmis, negali būti laikoma priešingu teisei (neteisėtu) elgesiu, jeigu nenustatytas piktnaudžiavimas šia teise.
67. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovės D. Š. pareiškime policijai buvo išsakyta ne nuomonė, o paskleista žinia, duomenys CK 2.24 straipsnio prasme, kurie iš esmės atitiko tikrovę, dėl ko jie negali būti pripažinti kaip žeminantys ieškovės garbę ir orumą. Pažymėtina, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tik tokių faktų visumą: žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą; faktą, kad žinios yra apie ieškovą; paskleistų žinių neatitiktį tikrovei; faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą, o nenustačius bent vieno kriterijaus, atsakomybė pagal CK 2.24 straipsnį neatsiranda. Teismui nenustačius, kad paskleisti duomenys neatitiko tikrovės, nėra pagrindo konstatuoti, kad paskleisti duomenys žemina ieškovės garbę ir orumą.
68. Ieškovė jos patirtą neturtinę žalą dėl tikrovės neatitinkančių, asmens garbę ir orumą žeminančių duomenų paskleidimo vertina 12 000 Eur, teigė, kad ji tapo pajuokos objektu, buvo vadinama vagile, turėjo teisintis, apie 2,5 metų vaikščioti į teismus, ją kamavo nerimo priepuoliai, ėmė drebėti rankos, gėrė raminamuosius vaistus, vaikščiojo pas psichologą.
69. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Be to, neturtinei žalai įrodyti reikia keturių elementų visumos – neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio, žalos (CK 6.246 straipsnis, 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnis, 6.249 straipsnis).
70. Teismui nusprendus, kad nėra ieškovės asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, konstatuotina, kad nėra pirmosios iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovės D. Š. veiksmų dėl jos pareiškime pateiktos informacijos apie ieškovę, tai lemia išvadą, kad tenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrindo nėra. Šiame kontekste papildomai pasisakytina, kad ieškovei savo reikalavimus atsakovei dėl jos patirtos neturtinės žalos atlyginimo kildinant iš atsakovės veiksmų paduodant pareiškimą ikiteisminio tyrimo įstaigai, tai pagal kasacinio teismo praktiką vertinant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis teisminės gynybos, gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 6.246 straipsnio aspektu, pažymėtina, kad esminės reikšmės turi ne baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų išteisinimo faktas, o nukentėjusiojo kreipimosi teisminės gynybos aplinkybės, kurios vertintinos tuo aspektu ir tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo, kas teismui būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šiuos imperatyvus pažeidžiančiais veiksmais būtų pagrindas pripažinti tokį kreipimąsi dėl baudžiamojo persekiojimo, kai atsakovo teisinis statusas ir kitos aplinkybės liudytų, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokioje situacijoje teisminės gynybos nesikreiptų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Teismo vertinimu, byloje nepateikta objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad tikrasis atsakovės D. Š. kreipimosi tikslas buvo tik sąmoningai siekti pakenkti ieškovei ją apkaltinus be jokio pagrindo nusikalstamos veikos padarymu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ieškovės prašymas priteisti neturtinę žalą nėra pagrįstas teisės aktais bei neįrodytas, o šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 12 000 Eur neturtinę žalą atmestinas (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Netenkinus pagrindinio reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pobūdžio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo.
71. Taigi, apibendrinant, spręstina, kad ieškovės pateikti įrodymai yra nepakankami ieškinio reikalavimams patenkinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad patikslintas ieškinys dėl asmens garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir teisių bei pareigų perkėlimo neįrodytas ir nepagrįstas, todėl atmestinas pilna apimtimi (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
72. Kiti procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
73. CPK 150 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu.
74. Šioje byloje konstatavus, kad ieškinys atmestinas, naikintinos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nutartimi (ankstesnis bylos Nr. e2-9119-1064/2021) taikytos laikinosios pasaugos priemonės, kuriomis buvo nutarta padaryti įrašą Kelių transporto priemonių registravimo sistemoje (eKETRIS; valstybės įmonė Regitra) dėl transporto priemonės BMW 5er Reihe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo (CPK 144, 150 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
75. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
76. Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (555,50 Eur žyminis mokestis ir 1 815 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti) neatlyginamos.
77. Atsakovė D. Š. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad byloje patyrė 500 Eur išlaidas už advokato padėjėjo teisinę pagalbą. Ieškinį atmetus, šios išlaidos priteisiamos atsakovei D. Š. iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
78. Atsakovė G. G., nors teikdama atsiliepimą naudojosi advokato paslaugomis, atsiliepime prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Dėl pašto išlaidų
79. Byloje teismas patyrė 112,38 Eur dydžio pašto išlaidas. Šios išlaidos priteisiamos iš ieškovės valstybės naudai (CPK 93 straipsnis, 96 straipsnis). Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Mokėjimo kvitą būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsniu, 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
patikslintą ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei D. Š. iš ieškovės E. Š. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės E. Š. 112,38 Eur (vieną šimtą dvylika eurų 38 centus) pašto išlaidų.
Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis nutarta padaryti įrašą Kelių transporto priemonių registravimo sistemoje (eKETRIS; valstybės įmonė „Regitra“) dėl transporto priemonės BMW 5er Reihe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo. Sprendimui įsiteisėjus, apie tai pranešti valstybės įmonei „Regitra“.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.