Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Furs Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3135-934/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Furs Baltic“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, SIA UniCredit Leasing“, Lietuvoje veikiančiam per SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl draudiko pareigos supažindinti draudėją su draudimo taisyklėmis ir jose numatytų sąlygų apeliantei galiojimo

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė 2016 m. gegužės 26 d. su SIA „UniCredit Leasing“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 705279/01-02 įsigijo du naudotus 2013 m. ir 2014 m. traktorius, kuriuos su atsakove 2016 m. birželio 31 d. sudaryta Mobiliosios technikos draudimo sutartimi apdraudė nuo ugnies, vagystės, gamtinių jėgų, vandens, piktavališkų trečiųjų asmenų veiklos, avarijų rizikos (draudimo apsaugos variantas „Standartinis“). Ši sutartis galiojo nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. Šiai draudimo sutarčiai pasibaigus, 2017 m. rugpjūčio 18 d. buvo sudaryta kita draudimo sutartis, kuria traktoriai apdrausti nuo tų pačių rizikų, sutartis galiojo iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. Vienas iš traktorių – JOHN DEERE 8360R, prie kurio buvo prikabintas purkštuvas „Lenken Albatros 40“ su 4 tonų plastikine talpa, buvo pavogtas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 23 d. 17 val. iki 2018 m. liepos 24 d. 8 val. Apie įvykį apeliantė pranešė policijos pareigūnams, tačiau draudikės (atsakovės) apie vagystę neinformavo. Apie traktoriaus vagystę atsakovė sužinojo 2018 m. lapkričio 16 d., t. y. praėjus beveik 4 mėnesiams po jo vagystės. Pasibaigus antrosios draudimo sutarties galiojimo laikui, tarp atsakovės ir apeliantės buvo sudaryta trečioji draudimo sutartis, galiojusi nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 17 d., kuria pasirinktas draudimo apsaugos variantas „Visų rizikų“, o ja apdrausti abu traktoriai, nors vienas jų, kaip nurodyta pirmiau, jau buvo pavogtas.

16. Nagrinėjamu atveju abiejuose draudimo liudijimuose GJELT Nr. 2180352 ir GJELT Nr. 2517506 nurodyta, kad traktoriai draudžiami nuo konkrečių draudžiamųjų įvykių, įskaitant vagystės. Taisyklių, kurios yra sudedamoji draudimo sutarties dalis, II dalies 6.6.1 punkte nustatyta, kad draudžiamuoju įvykiu pagal vagystės riziką laikomas staigus ir netikėtas draudžiamojo turto sunaikinimas, sugadinimas ar praradimas dėl šių įvykių, atsitikusių draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu: a) be draudėjo ar apdraustojo žinios įsilaužus į užrakintas patalpas arba saugomą aptvertą teritoriją, t. y. sugadinus jų konstrukcijas (sienas, stogą, langus, duris, tvorą, vartus ir pan.) arba užraktus. Taisyklių II dalies 1.2 punkte nurodyta, kad saugoma teritorija – aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, kurioje esantis draudimo objektas įmonės personalo ar apsaugos darbuotojų saugomas visą parą. Taisyklių II dalies 6.6.2. punkto b papunktyje nurodyta, jog nedraudžiama nuo turto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo dėl paprastos vagystės, kuri vykdoma neįsilaužus į patalpą ar teritoriją.

17. Taigi, pagal šalių sudarytą draudimo sutarties sąlygas draudžiamuoju įvykiu pagal vagystės riziką laikomas staigus ir netikėtas draudžiamojo turto sunaikinimas, sugadinimas ar praradimas dėl šių įvykių, atsitikusių draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu be draudėjo ar apdraustojo žinios įsilaužus į užrakintas patalpas arba saugomą aptvertą teritoriją. Byloje nėra duomenų, kad teritorija, kurioje buvo laikomas Mobiliosios technikos draudimo sutartimi apdraustas turtas (traktorius), būtų saugoma. Priešingai, apeliantės vadovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad traktorius buvo laikomas apie 3 ha ploto teritorijos, kurioje yra gamybinės patalpos, viduryje, t. y. ne patalpoje. Teritorija, kurioje jis buvo saugomas, nebuvo aptverta, įvažiavimo užtvaras buvo tik ties pagrindiniu įvažiavimu, o pati teritorija apkasta grioviu, kurį traktorius lengvai įveikia, o patalpa, kurioje turėjo laikyti traktorių, buvo užimta grūdinėmis kultūromis. Šalia stovėjusio traktoriaus nepavogė, nes buvo išimta turbina ir akumuliatoriai (2019 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 25 min.37 sek. iki 27 min. 58 sek.; nuo 46 min. 35 sek. iki 47 min. 41 sek.).

18. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju traktoriaus vagystė neatitinka Taisyklėse pateiktos draudžiamojo įvykio sampratos. Nors dėl papildomos rizikos už papildomą draudimo įmoką draudimo sutarties šalys iš esmės galėtų susitarti ir individualiai, nagrinėjamu atveju šalys neišplėtė draudimo pasaugos ribų. Vadinasi, nuostolių dėl vagystės tokiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo pavogtas apdraustas turtas, draudikė pagal draudimo sutarties sąlygas neapdraudė.

19. Pagal CK 6.987 straipsnio nuostatas draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, tačiau išmoka mokama tik jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo įstatymo 105 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).

20. Remiantis Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalimi, draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Vadinasi, draudikas pirmiausia turi nustatyti, ar įvykis yra draudžiamasis, ar, priešingai, nedraudžiamasis.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kad turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis, CK 6.992 straipsnis). Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-421/2017; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-403/2019).

22. Tiek draudžiamieji įvykiai, tiek nedraudžiamieji įvykiai, kuriems įvykus draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų, privalo būti nurodyti draudimo taisyklėse, o draudimo taisyklės privalo būti paskelbtos draudimo įmonės interneto svetainėje (Draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, šio straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.992 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja draudiką sudaryti sąlygas suinteresuotiems asmenims viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, o prieš sudarant draudimo sutartį – įteikti jų kopiją draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018).

23. Apeliantė, kvestionuodama teismo išvadą, kad įvykis (traktoriaus vagystė) neatitinka Taisyklių II dalies 6.2.6.2 punkte įvardyto nedraudžiamojo įvykio sąvokos ir todėl atsakovė draudimo išmoką sumokėti atsisakė pagristai, tvirtina, kad šios sąlygos jai buvo netikėtos (siurprizinės) ir todėl jos atžvilgiu netaikytinos, atsakovei (draudikei) neįvykdžius jai tenkančios pareigos prieš sudarant draudimo sutartį supažindinti apeliantę (draudėją) su tokių sąlygų buvimu bei įteikti Taisyklių kopiją, kas yra numatyta ir šių Taisyklių 2.10 punkte. Taip pat apeliaciniame skunde keliamas įrodymų nepakankamumo klausimas faktui dėl apeliantės supažindinimo su Taisyklėmis konstatuoti, teigiant, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės darbuotoja J. M. apeliantės vadovui E. P. įteikė Taisyklių kopiją, o teismo išvados grindžiamos vien šios atsakovės darbuotojos parodymais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliantės pozicija stokoja pagrįstumo, o jos apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados dėl apeliantės supažindinimo su draudimo sutarties sąlygomis bei Taisyklėmis, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką kitai šaliai – draudėjui tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas. Sudarydamos draudimo sutartį abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, kuria disponuodama kiekviena iš šalių galėtų objektyviai apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Sudarant sutartį prisijungimo būdu standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai jas atskleidė, t. y. sudarė protingą galimybę kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Aplinkybė, kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šią aplinkybę (kitos šalies tinkamą supažindinimą su standartinėmis sutarties sąlygomis) privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006).

25. Bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę ir bei jos pakankamumą vienam ar kitam faktui pripažinti (arba paneigti) nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2018).

26. Į nagrinėjamą bylą pateiktuose draudimo liudijimuose GJELT Nr. 2180352 ir GJELT Nr. 2517506 yra nurodyta, kad draudimo sutartį sudaro: šis draudimo liudijimas, prašymas sutarčiai sudaryti, Mobiliosios technikos taisyklių Nr. 043 (Valdybos patvirtintos 2016 m. vasario 18 d., įsigaliojo nuo 2016 m. kovo 1 d.) „I dalis. Bendrosios draudimo sąlygos“, „II dalis. Mobiliosios technikos draudimo sąlygos“ ir „III dalis. Papildomos mobiliosios draudimo sąlygos: Standartinis: draudžiamieji įvykiai: <...>“. Abiejų šių draudimo liudijimų šalių parašų skiltyse „Draudėjas“ taip pat aiškiai nurodyta, kad draudėjas, sumokėdamas draudimo įmoką, sutinka ir patvirtina jo supažindinimą su draudimo rūšies taisyklėmis, t. y. Mobiliosios technikos draudimo sąlygomis Nr. 043, patvirtintomis 2016 m. vasario 18 d. valdybos posėdyje, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. kovo 1 d., ir Bendrosiomis draudimo sąlygomis, patvirtintomis 2016 m. vasario 18 d. valdybos posėdyje, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. kovo 1 d., be kita ko, ir tai, kad jam yra įteikta Taisyklių kopija, jis susipažino su draudimo sutartyje (draudimo liudijime) nurodytomis sąlygomis ir jokių pastabų neturi. Tokią sutartį apeliantė sudarė antrus metus iš eilės, abiejų sutarčių sudarymo metu galiojo ta pati Taisyklių redakcija.

27. Pažymėtina, kad draudėjo atliktas draudimo įmokos mokėjimas, kai draudimo polise nurodyta, kad, sumokėjus visą ar dalį draudimo įmokos, laikoma, jog draudėjas sutinka su draudimo sąlygomis bei yra gavęs iš draudiko draudimo taisykles, teismų praktikoje jau buvo įvertintas kaip tinkamas draudėjo supažindinimas su taikomomis draudimo taisyklėmis, nepaisant aplinkybės, kad draudimo polisas pasirašytas vien draudiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2013). Kasacinis teismas draudėjo parašo nebuvimo draudimo polise tokiame pačiame, kaip ir nagrinėjamos bylos, faktinių aplinkybių kontekste (t. y. kai draudimo įmokos sumokėjimas draudimo sutartyje tiesiogiai siejamas ir reiškia susipažinimą su atitinkamomis draudimo taisyklėmis) laikė teisiškai nereikšmingu, nurodęs, kad tai galėtų būti svarbu nebent sprendžiant dėl draudimo sutarties sudarymo ar nesudarymo. Nagrinėjamoje byloje draudimo sutarties nesudarymo klausimas nekyla, priešingai, šalių sudaryta sutartimi remdamasi apeliantė ir siekia prisiteisti draudimo išmoką.

28. Be to, teismo posėdyje liudytoja apklausta atsakovės darbuotoja J. M. nurodė, kad apeliantės vadovas buvo atvykęs sudaryti traktorių draudimo sutarties, atvyko su dokumentais – lizingo ir pirkimo dokumentais, atsakovės darbuotoja pirmiausia pateikė pasiūlymą, kuris turiniu panašus į draudimo polisą, informavo, kokios sąlygos yra esminės, kokios turėtų būti traktoriaus laikymo sąlygos, taip pat apie pareigą, įvykus bet kokiam įvykiui, pranešti draudikei, ir įteikė popierines Taisykles, nes tuo metu tokių dar turėjo. Liudytojos teigimu, ji klausė, kur bus laikomas draudžiamas turtas, o apeliantės vadovas patikino, kad šis bus saugomas. Liudytoja taip pat nurodė, kad iš karto atspausdinti apeliantei ir draudimo polisą negalėjo dėl didelės draudimo sumos, turėjusi suderinti su vadovybe, todėl draudimo polisą su mokėjimo pranešimu bei prašymu–anketa apeliantės vadovui išsiuntė elektroniniu paštu (2019 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 28 min. 55 sek. iki 1 val. 41 min. 7 sek.). Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti J. M. 2017 m. rugpjūčio 18 d. 15 val. 31 min. apeliantės vadovui E. P. išsiųsto elektroninio laiško kopija.

29. Remiantis CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalimis, liudytojo parodymai taip pat yra įrodymai, kuriais remdamasis teismas konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ar atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, o jų įrodomąją reikšmę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą bei atsižvelgdamas į kitus įrodymus. Todėl, priešingai nei tvirtina apeliantė, ir tokia įrodinėjimo priemonė buvo galima (tinkama), ja atsakovė galėjo grįsti atsikirtimus į ieškinį.

30. Kaip nurodyta pirmiau, apeliantės vadovas teismo posėdžio metu pripažino, kad teritorija nebuvo saugoma, nurodė, kad iki traktoriaus vagystės toje teritorijoje jau buvo bandoma pavogti metalus (2019 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 38 min. 41 sek. iki 39 min. 2 sek.), taip pat pripažino žinojęs, kad su tuo pačiu raktu galima atrakinti visus to paties modelio traktorius (2019 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 27 min. 13 sek. iki 27 min. 33 sek.). Visgi jokių papildomų priemonių apsaugoti apdraustą turtą ir kiek įmanoma eliminuoti jo praradimo riziką apeliantė nesiėmė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad traktorius buvo apdraustas būtent mobiliosios technikos, kuri paprastai neturi jokių papildomų apsaugos nuo vagystės sistemų, priešingai nei yra reikalaujama Kasko draudimu draudžiant transporto priemonės, draudimo sutartimi. Todėl apeliantė objektyviai negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad draudimo išmoką jį gautų bet kurios vagystės atveju, net ir pati nesaugodama savo turto.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi draudimo įmokos sumokėjimo faktą ir šalių sudarytoje sutartyje nurodytą tokio veiksmo atlikimo reikšmę, nuoseklius ir logiškus liudytojos parodymus, atsižvelgusi į apeliantės vadovo teismo posėdyje duotus paaiškinimus, pripažįsta labiau tikėtina, negu netikėtina aplinkybę, kad apeliantei Taisyklės popierine forma buvo įteiktos šalių atstovų susitikimo metu, o buvusio susitikimo apeliantės vadovas neneigia. Nors apeliantės vadovas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo apklausiama liudytoja J. M., o po jos apklausos buvo pereita į baigiamųjų kalbų stadiją, šios apklausos metu jokių klausimų liudytojai jis neuždavė, o baigiamosiose kalbose nepasisakė ir nebandė paneigti liudytojos paaiškinimų. Tuo pačiu teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad byloje nėra atsakovės pasiūlymo sudaryti sutartį, todėl teismas negalėjo daryti išvados, jog Taisyklės su pasiūlymu buvo įteiktos apeliantei. Kaip nurodė liudytoja, buvo parengtas tik vienas pasiūlymo egzempliorius ir jis buvo įteiktas apeliantės vadovui, todėl akivaizdu, kad atsakovė ir negalėjo jo pateikti į bylą.

32. Teisėjų kolegija, darydama išvadą dėl Taisyklių įteikimo apeliantei, svarbia aplinkybe laiko ir apeliantės 2019 m. sausio 11 d. pretenzijos atsakovei turinį. Joje apeliantė kėlė klausimus dėl nepanešimo apie įvykį įtakos draudimo išmokos sumokėjimui bei dėl draudimo sutarties sąlygų neaiškumo, teigdama, kad jose nebuvo nurodyta jokių reikalavimų, susijusių su esamos apsaugos priemonės (užrakto) nepakankamumu ir papildomos apsaugos priemonių reikalingumu. Apeliantė pretenzijoje teigė, kad (citata) „<...> Taisyklėse taip pat nenurodyta, kad draudžiamasis objektas turi būti laikomas aptvertoje teritorijoje ir iš jos neišvažiuos. <...>“, kartu pateikdama ir savo įvertinimą, jog įvykis atitinka Taisyklių 6.6.1 punkto sąlygą, nes traktorius pavogtas sugadinus jo užraktą.

33. Taigi ir šiuo aspektu vėlesnis apeliantės pozicijos pasikeitimas, teisme jau nurodant, kad ji iš viso nebuvo supažindinta su Taisyklėmis (šios jai neįteiktos) ir negalėjo protingai tikėtis, jog Taisyklių 8.3.4 ir 6.6.2 punktų nuostatos gali būti taikomos draudimo sutartyje (draudimo liudijime) numatytiems draudžiamiesiems įvykiams, todėl tokios sąlygos šiuo konkrečiu atveju pripažintinos siurprizinėmis ir negaliojančiomis (CK 6.186 straipsnio 1 dalis), nėra pagrįstas.

34. CK 6.186 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje; netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.186 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018). Tačiau teisėjų kolegijai pirmiau sutikus su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad visgi Taisyklės apeliantei buvo įteiktos, nelieka jokio pagrindo nurodytas Taisyklių nuostatas pripažinti siurprizinėmis.

36. Taisyklių 6.6 punkto nuostatas vertinant sistemiškai, t. y. įvertinus, kas laikytina draudžiamuoju įvykiu pagal vagystės riziką, t. y. (a) be draudėjo ar apdraustojo žinios įsilaužus į užrakintas patalpas arba saugomą teritoriją, sugadinant jų konstrukcijas (sienas, stogą, langus, duris, tvorą, vartus ir pan.) arba užraktus; b) pasinaudojus raktu, anksčiau įgytu per apiplėšimą arba įsilaužus, kaip numatyta a) dalyje, su sąlyga, kad apie rakto vagystės faktą yra pranešta policijai nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 24 val., sužinojus apie rakto vagystę; c) pateikus į patalpas arba saugomą aptvertą teritoriją iki ją uždarant ir pasislėpus joje, jeigu yra pėdsakų, įrodančių šį faktą; d) apiplėšimo – panaudojant fizinę ar psichologinę prievartą arba kai atimamas turtas esant bejėgiškos būklės), o nuo ko pagal šią riziką nedraudžiama, t. y. (a) nuo pasisavinimo ar vagystės, jeigu įvykio aplinkybių neįmanoma nustatyti (nėra įsilaužimo žymių, nenustatytas plėšimo faktas) arba dingimas yra nustatomas tik per inventorizaciją; b) nuo paprastos vagystės, kuri įvykdoma neįsilaužus į patalpą ar teritoriją; c) kai į pastatą, patalpą ar saugomą teritoriją patenkama panaudojus pavogtą aktą, apie kurio vagystės faktą per 24 val. nuo sužinojimo nebuvo pranešta policijai bei draudikui; d) bendrųjų nedraudžiamųjų įvykių, apibrėžtų šių taisyklių II dalies 6.11 punkte), darytina vienareikšmė išvada – tam, kad draudimo apsauga galiotų, apdraustas turtas (traktorius) turėjo būti laikomas užrakintose patalpose ar saugomoje teritorijoje, o to šiuo atveju nebuvo padaryta.

37. Toks pačios apeliantės aplaidumas, nesiimant reikiamų priemonių įsigytai didelės vertės technikai (traktoriui) apsaugoti nuo vagystės rizikos, juolab kai buvo bandoma iš apeliantei priklausančios teritorijos atlikti kito turto (metalų) vagystę, apeliantei žinant, kad traktorius nesunkiai gali būti atrakinamas raktu, tinkančiu visiems to modelio traktoriams, ir kurį, kaip įrodė atsakovė, galima įsigyti specializuotoje parduotuvėje, taip pat įvertinus aplinkybę, kad ji yra juridinis asmuo, o jos vadovas šiai bendrovei vadovauja beveik dešimtmetį ir neabejotinai yra sudaręs ne vieną komercinį sandorį, įskaitant ir draudimo, neatitinka bonus pater familias (rūpestingo, protingo ir sąžiningo asmens) elgesio standartų. Atsakovės Taisyklėse įtvirtintas reikalavimas draudžiamą turtą laikyti uždaroje patalpoje arba saugomoje teritorijoje, įvertinus nurodytas aplinkybes, negali būti vertinamas nepagrįstai ribojančiu draudimo apsaugos taikymą.

38. Apeliantė taip pat tvirtina, kad ji nežinojo apie pareigą nedelsiant, bet ne vėliau kaip 5 darbo dienas, draudikei pranešti apie traktoriaus vagystę (Taisyklių II dalies 8.3.4 punkto c papunktis), taip pat tikėjosi, kad apie įvykį draudikei praneš policijos pareigūnai. Tokie apeliacinio skundo argumentai taip pat neteikia pagrindo spręsti dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo.

39. Taisyklių 8.3.4 punkte įtvirtinta būtent draudėjo besąlyginė pareiga draudžiamojo įvykio atveju ar susiklosčius aplinkybėms, dėl kurių kyla realus pavojus įvykti draudžiamajam įvykiui, nedelsiant nuo sužinojimo apie įvykį pranešti draudikei (vėliausiai per 5 darbo dienas), nurodant žinomą ar numanomą įvykio priežastį. Ši pareiga negali būti pripažinta siurprizine dar ir todėl, kad pareigą pranešti apie įvykusį draudiminį įvykį draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu įtvirtina ir CK 6.1012 straipsnio 1 dalis. Kitaip tariant, pranešimo pareigą yra įtvirtinęs įstatymų leidėjas, paliekant jos įvykdymo būdą bei konkretų terminą nustatyti draudimo sutartyje.

40. Pažymėtina, kad įstatymas taip pat numato ir šios pareigos neįvykdymo pasekmes – draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Praktikoje šis terminas pas kiekvieną draudiką gali skirtis apie keletą dienų, tačiau akivaizdu, kad jis negali tęstis mėnesiais (šiuo atveju 4 mėnesius), nes priešingu atveju draudikui apsunkinamas įvykio tyrimas.

41. Be to, pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad nagrinėjamu atveju traktoriaus vagystė laikytina nedraudžiamuoju įvykiu ir apeliaciniu skundu nepaneigus atsakovės teisės atsisakyti sumokėti draudimo išmoką, jos mažinimo klausimas tampa teisiškai neaktualus, todėl išsamūs motyvai dėl šios ginčo dalies (dėl išmokos sumažinimo) nėra reikalingi. Taigi, ir tokių apeliacinio skundo argumentų, kad pareigos pranešti atsakovei (draudikei) apie draudžiamąjį įvykį neįvykdymas savaime nelėmė pagrindo atsakovei atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, dėl pavėluoto pranešimo išmoka galėjo būti nebent sumažinta, teisinis vertinimas jau nebūtų teisiškai reikšmingas, nes kitoks šio ginčo išnagrinėjimo rezultatas nėra galimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. Kadangi apeliantės UAB „Furs Baltic“ apeliacinis skundas atmestas, paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo netenkintas jos ieškinys, nepakeistą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovė apeliacinės instancijos teismui nėra pateikusi įrodymų, pagrindžiančių tokių išlaidų atsiradimą bei jų dydį, teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.