Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-8-658/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-10-07
Bylos Nr.: 2A-8-658/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-13379-2012-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintautas Koriaginas, Nerijus Meilutis, Algimantas Kukalis
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės V
Atsakovas: D. G.
Advokatai: Egidija Vėbraitė, Sigrida Eglė Šalūgaitė

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika

Civilinė byla Nr. 2A-8-658/2019Teisminio proceso Nr. 2-05-3-13379-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1.; 2.6.10.5.2.1.; 3.3.1.15.; 3.3.1.18.2. (S)

Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Gintauto Koriagino, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

sekretoriaujant Reginai Mockevičienei, Gitanai Gervickaitei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės V. K. firmos „Kervita“ atstovei advokatei Eglei Sigridai Šalūgaitei,

atsakovei apeliantei D. G. (buvusi T.) ir jos atstovei advokatei Egidijai Vėbraitei

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1234-285/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės V. K. firmos „Kervita“ ieškinį atsakovei D. G. dėl deliktinės atsakomybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilęs dėl juridinio asmens valdymo organo civilinės atsakomybės.

Šalies argumentai

2. Ieškovė UAB V. K. firma „Kervita“ ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio pagrindo papildymo teismo prašė priteisti iš atsakovės D. G. 43 126,08 Eur (148 905,73 Lt) nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

3. Nurodė, kad V. K. firma „Kervita“ pateikė UAB „Rangesta“ prekių 2010–2011 metų laikotarpyje už 148 905,73 Lt (43 126,08 Eur). Už šias prekes UAB „Rangesta“ su ieškove neatsiskaitė. Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 13 d. UAB „Rangesta“ iškėlė bankroto bylą. Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 11 d. nutartimi patvirtino UAB „Rangesta“ kreditorinius reikalavimus, tarp jų V. K. firmos „Kervita“ 148 905,73 Lt (43 126,08 Eur) dydžio kreditorinį reikalavimą. Nuo UAB „Rangesta“ įkūrimo dienos iki jos pripažinimo bankrutavusia, bendrovei vadovavo D. G.. Ieškovės nuomone, atsakovė tyčia privedė bendrovę prie bankroto, buvo nesąžininga kreditorių atžvilgiu, dėl to ieškovė patyrė žalą. Įmonės direktorė ir savininkė nepagrįstai 2008, 2010, 2011 metais išsimokėjo sau dideles sumas dividendų, palikdama bendrovę be apyvartinių lėšų. Šie neteisėti akcininkės ir direktorės veiksmai sąlygojo tyčinį bendrovės bankrotą. Taip pat 2011 m. sausio 15 d. UAB „Rangesta“ atstovaujant direktorei D. G. pardavė automobilį už mažesnę nei automobilio likutinė vertė. Tokiu būdu bendrovė patyrė 5 971 Lt (1 729,32 Eur) nuostolį. 2011 m. rugpjūčio 24 d. atsakovė žinodama apie kritinę UAB „Rangesta“ finansinę būklę, įkeitė bendrovei priklausiusias prekybos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), UAB „Elektros zona“. Tokiu būdu direktorė D. G. suteikė prioritetą vienam iš kreditorių geriau užtikrinti turimą kreditorinį reikalavimą, dėl ko kiti kreditoriai negali nukreipti savo reikalavimų patenkinimo į įkeistą turtą.

4. Ieškovė taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-139-383/2016, kurioje atsakovė D. G. kaltinama turto pasisavinimu ir iššvaistymu iš UAB „Rangesta“, nusikalstamu bankrotu bei aplaidžiu apskaitos tvarkymu. 2013 m. birželio 20 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus Specialisto išvadoje Nr. 5-2/113 (toliau – Specialisto išvada) konstatuota, kad nuo 2009 metų bendrovė buvo nemoki. Atsakovė veikė neteisėtai, nes pažeidė LR akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatą. Nors, UAB „Rangesta“ nuo 2009 metų buvo nemoki, bendrovė, vadovaujama atsakovės, toliau sudarinėjo sutartis su ūkio subjektais, mokėjo sau dividentus. Atsakovė 2011 metais savo skolą UAB „Rangesta“ sudengė paskirtų dividendų suma. Dėl šių neteisėtų veiksmų UAB „Rangesta“ negalėjo atsiskaityti su tiekėjais, tame tarpe ir ieškove. Specialisto išvadoje nustatyta, kad gautas į kasą ir banko sąskaitą pinigines lėšas atsakovė naudojo savo nuožiūra, tačiau vengė vykdyti prievoles, kurių vykdymo terminas buvo suėjęs. Atsakovė pažeidė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.923 straipsnio reikalavimus, numatančius atsiskaitymų eiliškumą.

Atsiliepimas

5. Atsakovė D. G. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas BUAB „Rangesta“ bankroto byloje nėra konstatavęs, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, taip pat ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji pati, kaip kreditorė, ar kiti asmenys būtų kreipęsi į teismą prašydami BUAB „Rangesta“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka teismų praktikoje įtvirtintų sąlygų atsakovės subsidiariajai atsakomybei pagal BUAB „Rangesta“ prievolę ieškovei kilti. Dividendai UAB „Rangesta“ akcininkei (atsakovei) buvo išmokėti už 2006, 2007 ir 2009 metus. Laikotarpiais, už kuriuos priimti sprendimai išmokėti dividendus, UAB „Rangesta“ buvo pelningai dirbanti įmonė, neturėjo nuostolių, taip pat nebuvo kitų ABĮ numatytų sąlygų, draudžiančių dividendų skyrimą ir mokėjimą, todėl UAB „Rangesta“ akcininkės sprendimai dėl dividendų skyrimo ir išmokėjimo priimti teisėtai, nepažeidus ABĮ reikalavimų. UAB „Rangesta“ 148 905,73 Lt (43 126,08 Eur) prievolė ieškovei atsirado laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 26 d. iki 2011 m. balandžio 9 d., taigi, nei vieno iš sprendimų dėl dividendų išmokėjimo priėmimo metu ieškovė reikalavimo teisės į UAB „Rangesta“ dar neturėjo, todėl laikytina, kad tarp minėtų atsakovės sprendimų ir ieškovės prašomos priteisti žalos neegzistuoja priežastinis ryšys. Be to, ieškovei nepateikus duomenų apie automobilio vidutinę rinkos vertę 2011 m. sausio 15 d. ir įrodymų, kad automobilio pardavimo kaina neatitiko rinkos vertės, ieškovės teiginys, kad atsakovė, parduodama automobilį pažeidė įmonės kreditorių interesus, yra nepagrįstas. Nurodytas turto įkeitimo sandoris buvo pasirašytas antstoliui UAB „Elektros zona“ naudai vykdant 181 769,00 Lt (52 643,94 Eur) išieškojimą iš UAB „Rangesta“ pagal Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. L2-2204-109/2011 priimtą įsakymą. Siekdama išvengti priverstinio išieškojimo ir užtikrinti, kad įmonės veikla nebūtų paralyžiuota, 2011 m. rugpjūčio 24 d. susitarimu su išieškotoju buvo susitarta dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei išieškotojo reikalavimu įkeistas turtas. Ieškovė taip pat nenurodo, su kokiais kreditoriais, kada atsiskaityta, nepateikia tai patvirtinančių įrodymų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės D. G. ieškovei UAB V. K. firmai „Kervita“ 43 126,08 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (43 126,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. spalio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas: 1 152,14 Eur žyminio mokesčio ir 1 448,10 Eur už advokato teisinę pagalbą. Priteisė iš atsakovės D. G. valstybei 16,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:

1.1. Žala ieškovei atsirado dėl nesąžiningų atsakovės veiksmų: dėl neteisėto dividendų išmokėjimo 2011 metais, kurie buvo išmokėti dengiant atsakovės skolą bendrovei; dėl automobilio VW TRANSPORTER (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo 2011 m. sausio 15 d. už mažesnę kainą, negu automobilio likutinė buhalterinė vertė; dėl neteisėtos pirmenybės suteikimo vienai iš kreditorių UAB „Elektros zona“, įkeičiant jai UAB „Rangesta“ nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

1.2. Atsakovės veiksmai, dėl kurių ieškovė patyrė žalą, pasireiškė ir tuo, kad atsakovė, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai, toliau ėmė prekes iš ieškovės, savo nuožiūra mokėjo avansus kitiems prekių ir paslaugų tiekėjams, tačiau nevykdė prievolių ieškovei, kurių vykdymo terminas buvo suėjęs. Atsakovė elgėsi neteisėtai ieškovės atžvilgiu, nes atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais savo nuožiūra, ignoruodama prievolių įvykdymo terminus. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė ir bendrovės lėšų pervedimu į asmeninę atsakovės sąskaitą, nes į šias lėšas ieškovė negalėjo nukreipti išieškojimo, o atsakovė šiomis lėšomis disponavo savo nuožiūra. Neteisėti atsakovės veiksmai pasireiškė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams nevykdymu, pareigos veikti rūpestingai bei laikytis specialių įstatymų reikalavimų nevykdymu.

1.3. Tiek Specialisto išvadoje, tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. liepos 31 d. ekspertizės akte Nr. 11-1489(16), 11-1551(17) (toliau – Ekspertizės aktas) padaryta išvada, kad 2011 metais padengta 187 000 Lt (54 158,94 Eur) dividendų suma (užskaita) turėjo įtakos bendrovės mokumui ir tuo pačiu atsiskaitymui su tiekėjais. Ekspertizės akte nurodyta, kad dividendai buvo išmokėti pažeidžiant ABĮ 60 straipsnio 4 punkto reikalavimus. Taigi, šie neteisėti atsakovės veiksmai turėjo įtakos tam, kad ieškovė patyrė žalą.

1.4. Nei 2010 m. gegužės 28 d., kai buvo priimtas vienintelės akcininkės sprendimas skirti dividendus už 2009 metus, nei 2011 metais UAB „Rangesta“ neturėjo piniginių lėšų dividendų išmokėjimui. Atsakovė, būdama bendrovės vienintele akcininke ir įmonės vadove, gerai žinodama įmonės sunkią finansinę padėtį, 2011 m. sausio mėn. dividendus išsimokėjo sau ne pinigais, o darydama užskaitą ir tokiu būdu negrąžindama savo skolos UAB „Rangesta“. Tokie atsakovės veiksmai buvo neteisėti kreditorių atžvilgiu, nes ji sau, kaip kreditorei, suteikė pirmenybės teisę gauti pinigines sumas iš bendrovės.

1.5. Atsakovė pažeidė CK 2.87 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nesilaikė kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo (CK 6.923 straipsnis). Atsakovė bendrovės lėšas laikė savo asmeninėje sąskaitoje ir tvarkė savo nuožiūra ir interesais, naudojo savo asmeninių interesų tenkinimui, taip pat atsiskaitinėjo su dalimi kreditorių, tačiau ieškovei skolos nemokėjo.

1.6. Atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, kadangi pažeidė LR buhalterinės apskaitos įstatymą (toliau – BAĮ), 25-ąjį Verslo apskaitos standartą, nesilaikė kasos darbo organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 179 bei 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 patvirtintos Inventorizacijos tvarkos. Ekspertas konstatavo, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų UAB „Rangesta“ turtą galima nustatyti tik iš dalies. BAĮ pažeidimai ir 25-ojo Verslo apskaitos standarto nesilaikymas sąlygojo tai, kad įmonės pajamų ir sąnaudų apskaita nebuvo tvarkoma pagal atskiras statybos sutartis. Šie neteisėti atsakovės veiksmai sudarė sąlygas neteisingai turto ir buhalterinei apskaitai. Tokiu būdu atsakovė netinkamai vykdė bendrovės vadovės pareigas pažeisdama ir ABĮ 37 straipsnį.

1.7. Teismas pripažino neteisėtu atsakovės elgesį, parduodant bendrovei priklausantį automobilį VW TRANSPORTER (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) už mažesnę kainą, negu automobilio likutinė buhalterinė vertė. Teismas sprendė, kad turto vertinimas (turto rinkos vertės nustatymas) reikalauja specialių žinių, kurių liudytojas A. T. neturi, todėl jo parodymai nepaneigė buhalterinės apskaitos dokumentų, už kurių tvarkymą buvo atsakinga atsakovė.

1.8. Atsakovė nepaneigė ieškovės pateiktų įrodymų, Ekspertizės akto išvadų, patvirtinančių, kad jos veiksmai buvo neteisėti. Teismas konstatavo, kad tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Atsakovės argumentai bei pateikti rašytiniai įrodymai nepaneigė atsakovės neteisėtų veiksmų, taip pat nenuginčijo jos kaltės prezumpcijos.

Atsiliepimas

1.9. Atsakovės nurodytose civilinėse bylose ieškovė nebuvo įtraukta į bylos procesą ir nedalyvavo, todėl nurodytose bylose nustatytų faktų teismas nelaikė prejudiciniais. Kitose bylose teismai priėmė sprendimus, tirdami ir vertindami kitas faktines aplinkybes, taip pat nesivadovavo oficialiais rašytiniais įrodymais (Specialisto išvada, Ekspertizės aktu), nes šie oficialūs rašytiniai įrodymai atsakovės minimose bylose nebuvo pateikti ir nebuvo tiriami.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Apeliaciniu skundu atsakovė D. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės UAB V. K. firmos „Kervita“ ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas negalėjo tenkinti ieškovės ieškinio, pagal jame suformuotą ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovė atsakovei reiškė ne netiesioginį ieškinį, o būtent tiesioginį ieškinį, kuris gali būti reiškiamas tik dviem atvejais: 1) kai padaroma tiesioginė žala kreditoriui, neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad subjektai kalti dėl tyčinio bankroto. Ieškinyje nurodytas pagrindas neatitinka nei vienos iš nurodytų sąlygų, todėl teismas privalėjo atsisakyti tenkinti ieškinį. Nei vienas iš veiksmų, kuriais neva ieškovei buvo sukelta žala, nebuvo tiesiogiai nukreiptas prieš ieškovę, o buvo vienodai veikiantys visus UAB „Rangesta“ kreditorius. Be to, UAB „Rangesta“ bankroto byla yra baigta, o šioje byloje nėra konstatuota, jog bendrovės bankrotas buvo tyčinis.

1.2. Pagal ABĮ sprendimus dėl dividendų išmokėjimo ir šios akcininkų turtinės teisės įgyvenimo sprendžia ne bendrovės valdymo organai, o bendrovės dalyviai – akcininkai. Todėl, atsakomybė už net ir neteisėtą dividendų išmokėjimą gali būti taikoma tik bendrovės akcininkui. Šiuo atveju teismas tokios atsakomybės atsakovei netaiko, savo sprendimo negrindžia atitinkamomis bendrovės dalyvio atsakomybę numatančiomis teisės normomis. Todėl teismas nepagrįstai pripažino atsakovės, kaip vadovės, atsakomybę už dividendų išmokėjimą.

1.3. Dividendų išmokėjimas 2011 metais negali būti pripažintas neteisėtu veiksmu, esančiu priežastiniame ryšyje su ieškovės patirtais nuostoliais, o tokio veiksmo teisėtumo faktas jau buvo tirtas kitose civilinėse bylose. Sprendimas dėl dividendų išmokėjimo buvo priimtas dar 2010 m. gegužės 28 d., dividendai išmokėti atliekant užskaitymą 2011 m. sausio 17 d. Tuo tarpu prievolė ieškovei atsirado tik laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 26 d. iki 2011 m. balandžio 9 d. Dividendų išmokėjimo dienai ieškovei UAB „Rangesta“ įsiskolinimas siekė tik 31 Lt. Be to, bendrovė 2010 metais dar buvo moki, o nemoki ji tapo tik 2011 metų bėgyje. Todėl priimant sprendimą išmokėti dividendus ir juos išmokant, bendrovė dar nebuvo nemoki, o atsakovė galėjo pagrįstai tikėtis, jog bendrovei pavyks tinkamai padengti skolas ir toliau sėkmingai vystyti veiklą.

1.4. Be to, dėl dividendų išmokėjimo teisėtumo fakto jau yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016. Kasacinis teismas pasisakė, jog atsakovė turėjo teisę 2010 metais priimti sprendimą dėl dividendų išmokėjimo, o 2011 metais atliktas dividendų užskaitymas nėra pripažintas neteisėtu.

1.5. Neteisėtu veiksmu, priežastiniu ryšiu susijusiu su ieškovės žala, negali būti pripažintas ir bendrovės automobilio pardavimas už mažesnę nei likutinė buhalteriniuose dokumentuose nurodytą kainą. Nepagrįsti teismo argumentai, jog automobilio tikrąją vertę atsakovė įrodinėjo tik liudytojo parodymais. Teismui buvo pateiktas ir ikiteisminiame tyrime atliktos automobilį įsigijusio asmens apklausos protokolas. Šiame protokole užfiksuota, jog įsigytas automobilis buvo sugedęs, jo nebuvo galima eksploatuoti, automobilis buvo nevažiuojantis, o jo remontui buvo reikalingos didelės lėšos. Buhalteriniuose dokumentuose ne visada gali atsispindėti turo vertė po sugedimo, o paprastai likutinė buhalterinė vertė neatitinka tikrosios turto vertės. Apeliantė pažymi, jog būtent priešingi jos veiksmai, t. y. sprendimas remontuoti bendrovės nenaudojamą ir rimtą gedimą turintį automobilį ar skirti tokio turto vertės nustatymo auditą, būtų buvę nenaudingi ir žalingi bendrovei veiksmai.

1.6. Be to teismas, pasisakydamas dėl šio neteisėto veiksmo, taip pat nevertino priežastinio ryšio. Pardavus automobilį neva mažesne nei likutinė buhalteriniuose dokumentuose fiksuota kaina, UAB „Rangesta“ turtas buvo sumažintas tik 1 729,32 Eur (8 971 Lt – 3 000 Lt) x 3,4528). Šis turto sumažėjimas akivaizdžiai negalėjo lemti bendrovės nemokumo ir ieškovės reikalaujamos žalos dydžio atsiradimo.

1.7. Neteisėtais ir bendrovei bei jos kreditoriams žalingais veiksmais nelaikytinas UAB „Rangesta“ nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įkeitimas kreditorės UAB „Elektros zona“ naudai. Turto įkeitimo sandoris buvo sudarytas jau vykdant priverstinį UAB „Elektros zona“ išieškojimą iš UAB „Rangesta“ turto. Atsakovė įkeitė bendrovės turtą siekdama, jog iš jo nebūtų išieškoma priverstine tvarka, bendrovei turint mokėti ne tik įsiskolinimą, bet ir išieškojimo išlaidas, siekiant išvengti turto pardavimo ženkliai mažesne kaina varžytinių procese, bei tikintis, jog bendrovei pavyks padengti susidariusius įsiskolinimus iš apyvartinių lėšų. Tokiu būdu buvo nukeltas vieno iš kreditorių reikalavimų tenkinimas ateičiai, užtikrinta, kad bendrovė nepraras turto.

1.8. Be to, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-587-413/2015 buvo tikrintas minėto sandorio teisėtumo faktas. Šioje byloje teismas pasisakė, jog bendrovės vadovė neturėjo kito pasirinkimo kaip tik sudaryti įkeitimo sandorį veikdama išimtinai bendrovės interesais. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismas nevertino priežastinio ryšio tarp šio veiksmo ir ieškovei padarytos žalos. Minėtų veiksmų atlikimas neigiamai neįtakojo UAB „Rangesta“ mokumo ir ieškovės žalos atsiradimo. Nesudarius nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio, UAB „Rangesta“ mokumas nebūtų pagerėjęs, jokios įtakos nebūtų buvę ir ieškovės žalos atsiradimui, nes turtas būtų buvęs parduotas ir iš jo patenkinti vieno iš kreditorių reikalavimai daug anksčiau.

1.9. Apeliantė pažymi, jog vien buhalterinės apskaitos netinkamas tvarkymas negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus priežastiniu ryšiu susijusius su vieno iš bendrovės kreditorių patirta žala. Šiai dienai turto praradimo faktas nėra konstatuotas ir nustatytas, atsakovė dėl to nėra pripažinta kalta. Be to, atsakovės veiksmai, kuriais ji savo nuožiūra naudojo bendrovės lėšas, atsiskaitinėjo su kreditoriais taip pat negali būti laikomi neteisėtais, nes tokiu būdu atsakovė, kaip bendrovės vadovė, siekė tinkamai įgyvendinti savo fiduciarines pareigas.

1.10. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vertinti kitose civilinėse bylose nustatytus faktus, kaip turinčius prejudicinę galią šioje byloje. Apeliantės nuomone, teismo sprendimas, kuriuo konstatuotas bendrovės vadovo veiksmų teisėtumas bendrovės atžvilgiu, bei teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, jog bendrovės vadovas pagristai sudarė sandorį vieno iš kreditorių naudai, turi būti pripažįstami privalomais visiems likusiems bendrovės kreditoriams, nepriklausomai nuo to ar jie dalyvavo tokiose civilinėse bylose ar ne. Pažymi, jog faktinės aplinkybės bylose yra vienodos.

1.11. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles nevertindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016 ir Kauno apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-587-413/2015, kaip didesnę galią turinčių įrodymų, nepasisakė kodėl šiuos įrodymus atmeta, o byloje egzistuojančias tas pačias faktines aplinkybes vertino priešingai, nei įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Be to, teismas savo sprendimą grindė Specialisto išvada, kurios prieštaravimai buvo nustatyti baudžiamojoje byloje ir kuriai patikslinti buvo skirta teismo ekspertizė, kuri laikytina aukštesnės galios įrodymu. Tokiu būdu teismas savo sprendimą grindžia abejotiną įrodomąją galią turinčiu dokumentu. Teismas taip pat nevertino baudžiamojoje byloje surašyto liudytojo apklausos protokolo, kuriame nurodytos automobilio pardavimo aplinkybės.

1.12. Apeliantė nesutinka su priteistos žalos dydžiu. BUAB „Rangesta“ bankroto byloje neatsiskaičius su ieškove, pastaroji turės teisę susigrąžinti iš valstybės biudžeto sumokėtą 21 procento dydžio PVM nuo reikalaujamos sumos (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalis) bei 15 procentų pelno mokestį (Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalis), o galimai šias sumas ieškovė jau yra susigrąžinusi, pasibaigus BUAB „Rangesta“ bankroto bylai. Todėl būtent tokiomis sumomis privalo būti mažinamas ieškinio reikalavimas, o teismas net ir tenkinęs ieškinį turi priteisti sumas atsižvelgęs į minėtas normas, nes jomis ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita.

Atsiliepimas

8. Ieškovė UAB V. K. firma „Kervita“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Nei bankroto administratoriaus ieškinys, nei kreditoriaus netiesioginis ieškinys bankrutuojančios įmonės vardu yra negalimas, nes BUAB „Rangesta“ bankroto procedūra yra baigta ir įmonė yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Šiuo atveju ieškovei padarytos žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas ne pagal Įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ), o remiantis CK normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą. Be to, CK 2.87 straipsnyje nenumatyta, kad jis yra taikomas tik tuo atveju, jei įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu.

2.2. Ieškovė pažymi, kad atsakovė padarė žalą ieškovei, pasinaudodama dviguba teisine padėtimi – ji buvo bendrovės vienintelė akcininkė ir įmonės vadovė. Ieškovei žalą sukėlė ne akcininko sprendimas skirti dividendus, bet dividendų išmokėjimas 2011 m. sausio mėn. užskaitos būdu, kas apsunkino bendrovės finansinę padėtį. Šiuos veiksmus atsakovė atliko kaip įmonės vadovė. ABĮ nepriskiria dividendų išmokėjimo akcininko kompetencijai, nes įmonės turtą ir lėšas valdo įmonės vadovas (CK 2.82 straipsnis, ABĮ 37 straipsnis).

2.3. Teismas pagrįstai pripažino, kad 2011 m. sausio mėn. dividendų išmokėjimas atsakovei yra neteisėtas ir priežastiniame ryšyje su ieškovės patirtais nuostoliais. Dividendai buvo išmokėti (atliktas piniginių reikalavimų įskaitymas) 2011 m. sausio 17 d. už 2009 metus. Pažymi, kad ieškovė pateikė UAB „Rangesta“ nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. sausio 1 d. prekių pagal PVM sąskaitas faktūras už 15 040,31 Eur. Už šias pateiktas prekes 2011 m. sausio mėn. UAB „Rangesta“ su ieškove neatsiskaitė. 2011 metais išmokėjus dividendus, atliekant atsakovės skolos bendrovei užskaitą, atsakovė išvengė savo skolos grąžinimo UAB „Rangesta“ ir piniginės lėšos, kurios turėjo būti skirtos atsiskaitymui su ieškove, buvo panaudotos asmeniniams atsakovės interesams patenkinti. Tokiu būdu atsakovė sau suteikė pirmenybės teisę gauti pinigines sumas iš bendrovės.

2.4. Ieškovė pažymi, kad akcininko sprendimo priėmimo laikas dėl dividendų išmokėjimo šiuo atveju yra neaktualus. Tuo metu galiojusi ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcija numatė, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų – bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki. Atsakovė žinojo, kad jau 2010 metais bendrovė dirbo nuostolingai, o 2011 m. sausio mėn., kai buvo išmokėti dividendai, bendrovė buvo nemoki, todėl dividendų atsakovė negalėjo sau išsimokėti, nes tai prieštaravo galiojantiems įstatymams.

Šalies argumentai

2.5. Ieškovė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016 dalį bylos grąžino iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Taigi, kasacinis teismas nurodytoje byloje nepriėmė galutinio sprendimo. Be to, Ekspertizės aktas yra naujas rašytinis įrodymas, kuris kasacinėje byloje negalėjo būti įvertintas. Taigi, jau po šios kasacinės bylos išnagrinėjimo buvo surinkti nauji didesnę įrodomąją galią turintys rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad dividendų išmokėjimas turėjo įtakos bendrovės mokumui bei užkirto kelią atsiskaityti su bendrovės kreditoriais.

2.6. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad automobilis buvo parduotas už mažesnę kainą negu automobilio buhalterinė likutinė vertė. Atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad automobilio rinkos vertė buvo mažesnė už automobilio likutinę vertę. Liudytojo parodymai nepaneigia buhalterinės apskaitos dokumentų. Be to, automobilio rinkos vertės nustatymas reikalauja specialių žinių. Automobilio įvertinimas prieš jį parduodant nebuvo atliktas. Taip pat nebuvo pateikta jokia specialisto (eksperto) išvada, kuri nustatytų, kad automobilio vidutinė rinkos vertė yra mažesnė negu automobilio likutinė vertė.

2.7. Žinodama apie įmonės nemokumą, atsakovė 2011 m. rugpjūčio 24 d. įkeitė UAB „Rangesta“ priklausančias prekybos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kreditoriui UAB „Elektros zona“. Atsakovė jau 2011 metų pradžioje turėjo ĮBĮ numatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Rangesta“. Tačiau ji suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių, užkirsdama kelią kitiems kreditoriams nukreipti išieškojimą į bendrovės nekilnojamąjį turtą. Tokiais atsakovės veiksmais ieškovei buvo padaryta žala.

2.8. Pažymi, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-587-413/2015 ieškovė nedalyvavo, todėl šis sprendimas ieškovei neturi prejudicinės reikšmės. Be to, šioje civilinėje byloje yra sprendžiamas atsakovės atsakomybės klausimas, o ne sandorio galiojimo klausimas. Taip pat minėtoje byloje Kauno apygardos teismas nebuvo informuotas, kad atsakovei yra iškelta baudžiamoji byla, kad ikiteisminiame tyrime yra pateikta Specialisto išvada. Be to, 2015 metais nagrinėjant civilinę bylą, negalėjo būti žinomos 2017 m. liepos 31 d. Ekspertizės akto išvados.

2.9. Ieškovė nurodo, kad Specialisto išvada ir Ekspertizės aktas patvirtina, kad D. G. netinkamai apskaitė UAB „Rangesta“ turtą, pervesdama įmonės lėšas į savo asmeninę banko sąskaitą. Dėl šių neteisėtų veiksmų nebuvo galima atriboti mokėjimų iš D. G. asmeninių lėšų ir UAB „Rangesta“ lėšų. Atsakovei pervedus įmonės lėšas į savo asmeninę sąskaitą, įmonės kreditoriai negalėjo į šias lėšas nukreipti išieškojimo. Be to, atsakovė bendrovės lėšomis, esančiomis jos asmeninėje banko sąskaitoje, disponavo savo nuožiūra, nesilaikydama normatyvinių aktų reikalavimų. Atsiskaitinėjant su kreditoriais nebuvo atsižvelgiama į pirmesnės eilės kreditorius, į prievolių įvykdymo terminus, į atsiskaitymo proporcingumą. Dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų kreditorei buvo padaryta žala.

2.10. Teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas rėmėsi Specialisto išvada bei Ekspertizės aktu ir savo sprendimą grindė tomis rašytinių įrodymų nuostatomis, kurios viena kitai neprieštarauja. Teismas taip pat vertino liudytojo apklausos protokolą ir pasisakė, kad pagal įrodymų leistinumo ir vertinimo taisykles minėtas rašytinis įrodymas nepaneigia buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytos automobilio likutinės vertės.

2.11. Pirmosios instancijos teisme atsakovė neginčijo žalos dydžio. Atsakovė savo atsikirtimų į ieškinį negrindė aplinkybėmis dėl PVM atskaitos ir pelno mokesčio. Ieškovės nuomone, apeliacinis skundas dalyje dėl PVM atskaitos ir pelno mokesčio nenagrinėtinas. Be to, šiais argumentais naikinti sprendimą nėra teisinio pagrindo, nes ieškovė nesusigrąžino iš valstybės biudžeto sumokėto 21 procento dydžio PVM nuo reikalaujamos sumos bei 15 procentų pelno mokesčio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Dėl kreditoriaus teisės pareikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui

10. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo netenkinti ieškinio, nes jame nurodytas pagrindas neatitinka tiesioginio ieškinio sąlygų. Be to, BUAB „Rangesta“ bankroto byla yra baigta ir joje nėra konstatuota, jog bendrovės bankrotas buvo tyčinis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės pateikiamu teisės taikymo aiškinimu.

11. Pagal aktualią teismų praktiką kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį ribojama ne bankroto proceso stadijos, o pasirinkto ieškinio pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

12. Atsižvelgiant į 11 punkte nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, pasibaigus BUAB „Rangesta“ bankroto bylai ir įmonę išregistravus iš Juridinių asmenų registro ieškovė galėjo reikšti tiesioginį ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo. Ieškovės ieškinys nagrinėjamu atveju atitiko tiesioginio ieškinio reikalavimus, t. y. jame įrodinėjamos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – konkretūs atsakovės neteisėti veiksmai nukreipti į kreditorę ir dėl jų jai atsiradusi žala.

13. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Tokiu atveju kreditoriui reiškiant reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujama įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2015).

14. Aplinkybė, kad BUAB „Rangesta“ bankroto byloje nebuvo sprendžiamas įmonės tyčinio bankroto klausimas, taip pat neeliminuoja kreditorės teisės reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo iš bendrovės vadovės. CK 2.87 straipsnyje nėra numatyta, jog jis yra taikomas tik tuo atveju, jei įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Esant pripažintam tyčiniam bankrotui kreditorei nereikia įrodinėti prieš konkretų kreditorių nukreiptų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju, nesprendus klausimo dėl BUAB „Rangesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, ieškovė privalo įrodinėti visas atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Dėl to, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai, jog ieškovė neturėjo teisės pareikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo, nepagrįsti, bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį ieškinį nagrinėjo iš esmės.

Dėl prejudicinių faktų ir teismų procesinių sprendimų vertinimo

15. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016 ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-587-413/2015 nustatytus faktus, kaip turinčius prejudicinę galią šioje byloje. Teisėjų kolegija su šiais argumentais taip pat nesutinka.

16. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017; 2018 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018; 2019 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 ir kt.). Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

18. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016 ir Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-587-413/2015 nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais nagrinėjamoje byloje. Ieškovė pagrįstai atkreipia dėmesį, kad nurodytose byloje ieškovė UAB V. K. firma „Kervita“ nedalyvavo jokiu procesiniu statusu, todėl jos atžvilgiu minėtose byloje nustatyti faktai, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, negali būti laikomi prejudiciniais. Taip pat ir iš nurodytose bylose priimtų procesinių sprendimų matyti, kad teismai visiškai netyrė ir nevertino šioje byloje pateiktų rašytinių įrodymų – Specialisto išvados ir Ekspertizės akto, nes Specialisto išvada minėtose bylose iš viso nebuvo pateikta, o Ekspertizės aktas buvo parengtas jau po bylų išnagrinėjimo.

19. Atsakovė taip pat teigia, kad net ir atsisakius vadovautis aukščiau nurodytose civilinėse bylose nustatytais faktais kaip turinčiais prejudicinę galią, teismas tokius sprendimus ir juose nustatytus faktus turėjo vertinti kaip įrodymus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės teiginiu.

20. CPK 197 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Taigi, CPK aiškiai nurodyta kas gali būti įrodymais ir tarp jų nėra teismų priimtų procesinių sprendimų. Teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės kitose bylose gali būti vertinamos tik kaip prejudiciniai faktai arba teisės aiškinimo taisyklės dėl teisės taikymo ir tik tokiu atveju, kai bylų ratio decidenti (sprendimo esmė) sutampa. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija to nenustatė, todėl minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Kauno apygardos teismo nutartys nevertinamos kaip įrodymai pagal CPK 185 straipsnio taisykles.

21. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje pasisakyta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-30/2012). Tai reiškia, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veiksmų ir jų padarinių nereikia įrodinėti civilinėje byloje, jeigu jie sudaro įrodinėjimo dalyką.

22. Nagrinėjamu atveju ši civilinė byla 2018 m. kovo 5 d. nutartimi, tenkinus ieškovės atstovės prašymą, buvo sustabdyta iki bus priimtas ir įsiteisės teismo nuosprendis Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-383/2018. Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas nustačius, kad Kauno apygardos teismas baudžiamąją bylą Nr. 1-19-383/2018 išnagrinėjo 2018 m. gegužės 30 d. priimdamas nuosprendį, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-391-518/2018 buvo pakeistas. Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi pakartotinai sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės baudžiamąją bylą Nr. BIK-16/2019 (teisminio proceso Nr. 1-20-2-00193-2012-3) ir joje įsiteisės galutinis procesinis sprendimas. 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas nustačius, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. liepos 9 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-788/2019 (teisminio proceso Nr. 1-20-2-00193-2012-3) priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas abu kartus sustabdydamas nagrinėjamą civilinę bylą konstatavo, kad Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-383/2018 nustatytos aplinkybės dėl neteisėtų D. G. veiksmų, nulėmusių žalos atsiradimą UAB „Rangesta“ ir jos kreditoriams, turės esminę reikšmę nagrinėjant šioje civilinėje byloje pareikštus reikalavimus dėl civilinės atsakomybės D. G. taikymo ir žalos atlyginimo kreditorei UAB V. K. firmai „Kervita“. Teisėjų kolegija sprendė, kad baudžiamojoje byloje nagrinėjamos aplinkybės apima šioje civilinėje byloje nagrinėjamas aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant šalių ginčą, todėl tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato minėtoje baudžiamojoje byloje yra prejudicinis ryšys. Be to, baudžiamojoje byloje ieškovė UAB V. K. firma „Kervita“ buvo pareiškusi tokio pačio dydžio kaip nagrinėjamoje byloje (43 126,08 Eur) civilinį ieškinį, kuris paliktas nenagrinėtu.

23. Atsižvelgiant į 22 punkte nurodytas aplinkybes, minėtoje baudžiamojoje byloje dalis nustatytų aplinkybių, kurios yra tapačios šioje byloje ieškovės įrodinėtinoms aplinkybėms, susijusioms su D. G. neteisėtais veiksmais sau įskaitos būdu išsimokant dividendus, laikytini prejudiciniais faktais, kurių papildomai šioje civilinėje byloje nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

Dėl nustatytų ginčo ribų

24. Civiliniame procese esant įtvirtintam dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo prerogatyva. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas apibrėžia ieškinio ribos, kurios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, ieškinio ribas apibrėžia teisme pareikštų materialinių teisinių reikalavimų visuma (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis šie reikalavimai yra grindžiami, bei jas patvirtinantys įrodymai (faktinis ieškinio pagrindas). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

25. Kaip minėta aukščiau, kreditorė turi teisę pareikšti ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu). Tokiam ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą.

26. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pareikšdama ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo išdėstė savo argumentus (faktinį ieškinio pagrindą) dėl atsakovės padarytų neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp jų, o tie argumentai konkrečiai apėmė: 1) dividendų išmokėjimą juos įskaitant; 2) automobilio pardavimą už mažesnę nei jo likutinė vertė; 3) pirmenybės suteikimą vienai iš kreditorių, įkeičiant jai bendrovės nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu buvo apibrėžtos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribos.

27. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tyrė ir sprendime rėmėsi Ekspertizės akto dalimi dėl visos apeliantės vykdytos veiklos, tokiu būdu peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas. Dėl to, atsižvelgiant į pačios ieškovės nurodytas bylos nagrinėjimo ribas, skundžiamo sprendimo dalis, kuria peržengtas faktinis ieškinio pagrindas, laikytina neteisėta ir nepagrįsta. Iš kitos pusės žiūrint, ieškovės atstovės teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės dėl bendrovės lėšų pervedimo į asmeninę atsakovės sąskaitą jau yra išnagrinėtos šio sprendimo 22 punkte nurodytoje Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-383/2018. Baudžiamojoje byloje, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nuosprendžiuose, tiek kasacinės instancijos teismas nutartyje įvertino, jog D. G. atsiskaitymams naudojo savo asmeninę banko sąskaitą, kurioje įmonės lėšos buvo sumaišytos su asmeninėmis lėšomis. Nors ir teismai pripažino, kad tokiu būdu buvo pažeistos buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklės, kas kartu su kitais teismų nustatytais pažeidimais nulėmė, jog UAB „Rangesta“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai (BK 223 straipsnio 1 dalis), tačiau tuo pačiu teismai baudžiamojoje byloje taip pat pasisakė, jog civilinė ieškovė UAB V. K. firma „Kervita“ jai padarytą turtinę žalą siejo su tomis nusikalstamomis veikomis, už kurias D. G. nebuvo nuteista, todėl jos prašoma priteisti turtinė žala nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su D. G. veika, kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Taigi, šiai baudžiamojoje byloje nustatytai aplinkybei turint prejudicinę reikšmę, ir jau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismui be to peržengus ieškinio nagrinėjimo ribas, toliau pasisakoma tik dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme ir pateko į ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl bendrovės vadovės ir akcininkės civilinės atsakomybės atskyrimo įskaitant dividendus ir tokio įskaitymo teisėtumo

28. Apeliantė savo skunde teigia, kad nepadarė neteisėtų veiksmų 2011 m. sausio 17 d. užskaitos būdu išmokėdama sau dividendus, taip pat tarp šių veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių nėra priežastinio ryšio. Be to, jeigu būtų nustatytas neteisėtas dividendų išmokėjimas, apeliantei turėtų būti taikoma atsakomybė kaip bendrovės akcininkei, o ne kaip vadovei.

29. Nagrinėjamoje dalyje ieškovė ieškinį atsakovei pareiškė ir kaip BUAB „Rangesta“ vadovei (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), ir kaip bendrovės akcininkei (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), kadangi atsakovė D. G. nuo UAB „Rangesta“ įkūrimo iki bankroto bylos jai iškėlimo buvo bendrovės akcininkė ir vadovė. Todėl pirmiausia dalyje dėl dividendų išmokėjimo reikia atriboti atsakovės D. G. kaip akcininkės ir kaip vadovės civilinę atsakomybę.

30. Kasacinis teismas pažymėjęs, kad dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009, 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų DK, CK, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013), todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduotina (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2019 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2019).

31. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015). Taip pat kasacinio teismo išaiškinta, kad, atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

32. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad 2010 m. gegužės 28 d. įvykusiame UAB „Rangesta“ visuotiniame akcininkų susirinkime nutarta už 2009 metus dividendams skirti 250 000 Lt (1 t., b. l. 127). 2011 m. sausio 17 d. buvo atliktas 187 000 Eur kaip dividendų išmokėjimo už 2009 metus įskaitymas (3 t., b. l. 32 (Eksperto išvados 14 lapas)). Be to, atsakovė D. G. 2011 m. sausio 1 d. buvo skolinga UAB „Rangesta“ 99 910,61 Eur (3 t., b. l. 33–34 (Eksperto išvados 15–16 lapai)). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovė buvo ir įmonės kreditorė, ir skolininkė, t. y. UAB „Rangesta“ ir D. G. turėjo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, todėl nebuvo kliūčių tokius reikalavimus įskaityti. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra pareikšti reikalavimai dėl dividendų paskyrimo ir jų įskaitymo kaip prievolės pasibaigimo pagrindo pripažinimo neteisėtais.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės atsakomybę dėl dividendų įskaitymo vertino CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, t. y. kaip bendrovės vadovės. Kadangi ieškovė prašo atlyginti žalą dėl jos manymu neteisėtai atlikto dividendų įskaitymo, tokie atsakovės veiksmai turi būti vertinami jos, kaip vadovės atsakomybės ribose, nes dividendų išmokėjimas (šiuo atveju dividendų įskaitymas) yra priskirtini išimtinai bendrovės vadovės kompetencijai.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018).

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ji 2011 m. sausio 17 d. dividendus išsimokėjo sau ne pinigais, o darydama užskaitą ir tokiu būdu negrąžindama savo skolos UAB „Rangesta“ bei sau, kaip kreditorei, suteikdama pirmenybės teisę gauti pinigines sumas iš bendrovės. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes priimant sprendimą išmokėti dividendus ir juos išmokant (įskaitant) bendrovė buvo moki. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatinėjant civilinės atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti ar buvusi UAB „Rangesta“ vadovė, atlikdama įskaitymą, nepažeidė fiduciarinių pareigų ir bendrovės kreditorių interesų. Tam nustatyti reikėjo analizuoti įmonės mokumą įskaitymo metu (2011 m. sausio 17 d.).

36. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų – interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų kreditoriams, išaiškinta, kad bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, 2014 m. birželio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-344/2014).

37. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, UAB „Rangesta“ nemokumui apibūdinti aktualus ne įmonės per vienerius metus mokėtinų sumų santykis su turimo turto verte, o jos pradelstų įsipareigojimų santykis su turimu turtu.

38. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad UAB „Rangesta“ 2010 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 1 725 189 Lt (ilgalaikis turtas – 362 882 Lt, trumpalaikis turtas – 1 362 306 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 398 150 Lt (UAB „Rangesta“ bankroto bylos 1 t., b. l. 103), įmonė per 2010 metus patyrė 558 258 Lt nuostolių (3 t., b. l. 28, 54 (Ekspertizės akto 10, 36 lapai); UAB „Rangesta“ bankroto bylos 1 t., b. l. 104). Ekspertizės akte nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 31 d. įmonė kreditoriams buvo skolinga 826 389,92 Lt iš jų pradelsta 79 177,43 Lt (3 t., b. l. 28–29, 78 (Ekspertizės akto 10–11 lapai, Ekspertizės akto 1 priedas)). Taigi, pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės. Dėl to pagal šiuos duomenis darytina išvada, kad UAB „Rangesta“ turtinė padėtis 2010 m. gruodžio 31 d. neatitiko nemokios įmonės būsenos. Ekspertas Ekspertizės akte taip pat nustatė, kad 2010 metais UAB „Rangesta“ nors ir dirbo nuostolingai, tačiau buvo moki (3 t., b. l. 28 (Ekspertizės akto 10 lapas)).

39. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra įrodymų, kad per 17 dienų nuo momento, kuriam fiksuojama 2010 metų įmonės finansinė būklė, t. y. 2010 m. gruodžio 31 d., iki 2011 m. sausio 17 d. įmonės finansinė padėtis būtų iš esmės pakitusi. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir UAB „Rangesta“ bankroto bylos medžiagos matyti, kad 2011 metais įmonė vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais, o jos finansinė padėtis tapo artima nemokumui 2011 metų eigoje, kai pradėta vėluoti mokėti atlyginimus darbuotojams ir atsiskaityti su kreditoriais. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, 2011 m. sausio 17 d. atliktas atsakovės skolos įskaitymas dividendais, lyginant su bendrovės turimu turtu ir pradelstais finansiniais įsipareigojimais, neprisidėjo prie įmonės finansinės padėties pablogėjimo.

40. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012 ir kt.). Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos juos visiškai įvykdyti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dividendų įskaitymas nepažeidė įmonės kreditorių interesų, nes atsakovė taip pat buvo įmonės kreditorė, kurios finansinis reikalavimas buvo daug didesnis nei kitų kreditorių. Be to, iš ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad iki 2011 m. sausio 17 d. ieškovė atsakovės valdomai įmonei buvo pateikusi prekių už 59 831,50 Lt, tačiau tik 2010 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaitos faktūros Serija KER Nr. 20274 bendrai 3 131,24 Lt sumai apmokėjimo terminas buvo suėjęs (1 t., b. l. 71–106). Pagal šią sąskaitą 2011 m. sausio 17 d. UAB „Rangesta“ įsiskolinimas ieškovei buvo tik 52,80 Lt (1 t., b. l. 96). Todėl priimant sprendimą išmokėti dividendus ir juos įskaitant, bendrovė negalėjo pažeisti ieškovės kaip kreditorės interesų, nes atsakovės reikalavimas atsirado anksčiau ir buvo ženkliai didesnis nei tuo metu ieškovės reikalavimas.

41. Pagal ABĮ 60 straipsnio 4 dalį (2009 m. gruodžio 15 d. įstatymo redakcija) bendrovė turi išmokėti paskirtus dividendus ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo sprendimo paskirstyti pelną priėmimo dienos. Vis dėlto, šioje teisės normoje numatytas 1 mėnesio terminas negali būti vertinamas kaip naikinamasis. Todėl nagrinėjamu atveju faktas, kad dividendai buvo išmokėti vėliau negu tai numato įstatymas, nedaro paties sprendimo mokėti dividendus neteisėtu. Ekspertizės akte yra nustatyta, kad savalaikis dividendų išmokėjimas nebūtų paveikęs bendrovės finansinės padėties, t. y. jeigu ir būtų dividendai išmokėti per 1 mėnesį nuo priimto 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo dėl jų išmokėjimo, tai 2010 metais UAB „Rangesta“ būtų likusi moki (3 t., b. l. 34 (Ekspertizės akto 16 lapas)). Kadangi 38–39 punktuose nustatyta, kad dividendų išmokėjimas (įskaitymas) 2011 m. sausio 17 d. neturėjo įtakos įmonės nemokumui, tai praleistas ABĮ 60 straipsnio 4 dalyje nustatytas procedūrinis terminas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė atlikdama dividendų įskaitymą, atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu.

42. Priešingos išvados neleidžia daryti ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-383/2018 nustatytos aplinkybės. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad UAB „Rangesta“ 2010 metais dar buvo moki, o per 1 mėnesį išmokėjus dividendus bendrovė nebūtų tapusi nemoki, kadangi bendrovė nemoki tapo tik 2011 metų bėgyje. Teismai taip pat sprendė, kad sprendimas dėl dividendų priimtas teisėtai, o pavėluotas jų išmokėjimas juos įskaitant laikytinas tik formalios procedūros pažeidimu ir neturėjo neigiamos įtakos bendrovės mokumui.

43. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, bylos dalyje dėl dividendų išmokėjimo neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų bei padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė atlikdama dividendų įskaitymą atliko neteisėtus veiksmus, kurių pasėkoje kreditorė patyrė žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje dėl dividendų įskaitymo ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl automobilio pardavimo

44. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad žala ieškovei atsirado dėl atsakovės neteisėtai parduoto UAB „Rangesta“ priklausančio automobilio „VW TRANSPORTER“ už mažesnę kainą, negu automobilio likutinė buhalterinė vertė. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutiko nurodydama, jog teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl buvo neteisingai nustatyta parduoto turto vertė. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiais apeliantės argumentais.

45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Rangesta“ pardavė O. L. transporto priemonę „VW TRANSPORTER“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) už 3 000 Lt (1 t., b. l. 26). Byloje buvo keliamas klausimas dėl šio turto tikrosios vertės.

46. Apeliantė nurodė, kad buhalteriniuose dokumentuose ne visada atsispindi turto vertė po sugedimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, balanse įrašyta vertė neįrodo tikrosios rinkos vertės sandorio sudarymo metu, kadangi rinkos kaina nustatoma atsižvelgiant į sandorio sudarymo metu buvusią pasiūlą bei paklausą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti, tačiau vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai duomenys turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir tik iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, atkreiptinas dėmesys, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atitinka turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti, iš balanso duomenų negalima nustatyti vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

47. Nagrinėjamu atveju nei ieškovė, nei atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių automobilio „VW TRANSPORTER“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) likutinę vertę jo pardavimo metu. Ieškovė savo teiginius, kad atsakovė parduodama automobilį mažesne kaina, negu automobilio likutinė buhalterinė vertė, padarė įmonei ir kreditorei žalą, grindė tik bankroto administratorės veiklos ataskaita už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 19 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Šioje ataskaitoje bankroto administratorė nurodė, kad automobilio „VW TRANSPORTER“ likutinė buhalterinė vertė 2011 m. sausio 15 d. buvo 8 971 Lt, todėl automobilį pardavus už 3 000 Lt buvo patirtas 5 971 Lt nuostolis (1 t., b. l. 26). Vis dėlto, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pardavimo metu automobilio likutinė buhalterinė vertė buvo 8 971 Lt. Iš UAB „Rangesta“ balansų negalima nustatyti juose nurodyto turto pokyčio aplinkybių. Kitokių įrodymų apie automobilio vertę ieškovė nėra pateikusi. Dėl to spręstina, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė pardavė automobilį „VW TRANSPORTER“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) už mažesnę kainą, nei jo reali likutinė vertė, ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus lėmusius žalos atsiradimą UAB „Rangesta“ ir ieškovei kaip įmonės kreditorei (CPK 178 straipsnis).

48. 2019 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio metu atsakovė D. G. nurodė, kad perkant automobilį jau buvo sugedęs jo variklis, todėl teko jį remontuoti. Jos teigimu, kadangi automobilio remonto sąnaudos viršijo 70 procentų, buvo privaloma didinti likutinę ilgalaikio turto vertę, todėl automobilio likutinė vertė buvo nurodyta didesnė nei rinkos vertė. Taip pat tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad parduotas automobilis buvo 17 metų senumo ir su vėl sugedusiu varikliu.

49. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei atliekamas vieneto naudojamo ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas arba remontas, kuris pailgina turto naudingo tarnavimo laiką arba pagerina jo naudingąsias savybes, šio remonto arba rekonstravimo verte yra didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina. Šios nuostatos detalizuotos 12-ajame Verslo apskaitos standarte „Ilgalaikis materialusis turtas“, kuriame nurodyta, jog:

41.1. jei ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ar remontas pailgina turto naudingo tarnavimo laiką ir pagerina jo naudingąsias savybes, šių darbų verte didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina ir patikslinamas turto naudingo tarnavimo laikas (31 punktas);

41.2. jei ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ar remontas tik pagerina naudingąsias turto savybes, bet nepailgina turto naudingo tarnavimo laiko, šių darbų verte didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina (32 punktas);

41.3. jei ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ar remontas nepagerina naudingųjų turto savybių, bet pailgina jo naudingo tarnavimo laiką, šių darbų verte turi būti padidinta turto įsigijimo savikaina ir patikslintas turto naudingo tarnavimo laikas. Šio turto likutinė vertė, pradedant laikotarpiu, kada buvo patikslintas turto naudingo tarnavimo laikas, turi būti nudėvima per likusį patikslintą naudingo tarnavimo laiką (33 punktas).

50. Taigi, tai taip pat patvirtina, kad UAB „Rangesta“ buhalterinėje apskaitoje nurodyta automobilio vertė galėjo neatitikti jo rinkos vertės, kadangi įmonės dokumentuose automobilio savikaina buvo padidinta anksčiau atliktų remonto darbų verte. Tuo tarpu 2011 m. sausio 15 d. pardavus transporto priemonę „VW TRANSPORTER“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), turto vertė jau buvo pasikeitusi dėl automobilio amžiaus ir vėl sugedusio variklio.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad net pripažįstant, jog automobilio „VW TRANSPORTER“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) likutinė buhalterinė vertė pardavimo metu (2011 m. sausio 15 d.) buvo 8 971 Lt, tai turtą pardavus už mažesnę nei likutinė buhalteriniuose dokumentuose fiksuota kaina (3 000 Lt), UAB „Rangesta“ būtų patyrusi tik 5 971 Lt nuostolį (8 971 Lt – 3 000 Lt). Bankroto administratorė savo ataskaitoje taip pat nurodė, kad 5 971 Lt nuostolis sudarė tik nežymią bendrovės 2011 metais patirtų sąnaudų dalį. Pažymėtina, kad 40 punkte nustatyta, jog UAB „Rangesta“ įsiskolinimas ieškovei 2011 m. sausio 17 d. buvo tik 52,80 Lt. Dėl to teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma negalėjo akivaizdžiai lemti bendrovės nemokumo ir ieškovės reikalaujamos žalos dydžio atsiradimo. Juo labiau ieškovė neįrodė, jog automobilis parduotas siekiant tyčia padaryti žalą būtent jai.

52. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė įrodė, kad atsakovė D. G., būdama UAB „Rangesta“ vadove, pardavusi transporto priemonę „VW TRANSPORTER“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) O. L., padarė 5 971 Lt žalą būtent ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir šioje dalyje nėra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai.

Dėl UAB „Rangesta“ nekilnojamojo turto įkeitimo

53. Apeliantė skunde taip pat teigia, kad ji neatliko neteisėtų veiksmų ir nepadarė žalos bendrovės kreditoriams tuo metu, kai kreditorei UAB „Elektros zona“ buvo įkeistas UAB „Rangesta“ nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad vienas iš nesąžiningų atsakovės veiksmų, kuriuo ieškovei buvo padaryta žala, yra neteisėtas pirmenybės suteikimas vienai iš kreditorių – UAB „Elektros zona“, įkeičiant jai UAB „Rangesta“ nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas, dėl šios aplinkybės konstatuodamas atsakovės neteisėtus veiksmus, jų plačiau neanalizavo, t. y. nenagrinėjo ar nekilnojamojo turto įkeitimas turėjo įtakos UAB „Rangesta“ galimybėms atsiskaityti su kreditoriais, ko pasėkoje ieškovei buvo padaryta žala. Vis dėlto apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalys nurodė argumentus dėl UAB „Rangesta“ nekilnojamojo turto įkeitimo pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl atsakovės veiksmų įkeičiant įmonės turtą.

54. Ieškovė procesiniuose dokumentuose teigė, kad atsakovė, žinodama apie UAB „Rangesta“ nemokumą, neteisėtai kreditorei UAB „Elektros zona“ įkeitė įmonės nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu buvo suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir padaryta žala ieškovei UAB V. K. firma „Kervita“. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais ieškovės argumentais.

55. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 30 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-2204-109/2011 kreditorei UAB „Elektros zona“ iš UAB „Rangesta“ priteisė 291 510,18 Lt skolos, 2 197,58 Lt delspinigių, 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo (2010 m. kovo 30 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 1 719 Lt žyminio mokesčio. Toje pačioje byloje teismas 2011 m. kovo 30 d. nutartimi UAB „Elektros zona“ reikalavimo užtikrinimui areštavo bendrai 293 707,76 Lt sumai skolininkės UAB „Rangesta“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, priklausantį skolininkei ir esantį pas skolininkus ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant skolininkei areštuotu turtu disponuoti, o materialaus turto nesant ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštuoti skolininkės pinigines lėšas, esančias pas skolininkę ar trečiuosius asmenis. Teismo įsakymas Nr. L2-2204-109/2011 2011 m. gegužės 2 d. buvo pateiktas vykdyti antstolei S. V. (UAB „Rangesta“ bankroto bylos 2 t., b. l. 29–30). 2011 m. rugpjūčio 11 d. tarp UAB „Elektros zona“ ir UAB „Rangesta“ buvo pasirašytas susitarimas dėl įsiskolinimo padengimo (toliau – Susitarimas; 1 t., b. l. 177–178), 2011 m. rugpjūčio 16 d. sudarytas sutartinės hipotekos lakštas Nr. 02120110008627 (toliau – Hipotekos lakštas; UAB „Rangesta“ bankroto bylos 2 t., b. l. 79–80), o 2011 m. rugpjūčio 24 d. hipoteka įregistruota VĮ „Registrų centras“. Susitarimu ir Hipotekos lakštu UAB „Rangesta“ kreditorės UAB „Elektros zona“ naudai įkeitė UAB „Rangesta“ priklaususias negyvenamąsias prekybos patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

56. Šio sprendimo 39 punkte padaryta išvada, kad UAB „Rangesta“ finansinė padėtis tapo artima nemokumui 2011 metų eigoje, kai pradėta vėluoti mokėti atlyginimus darbuotojams ir atsiskaityti su kreditoriais. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remdamasi ir UAB „Rangesta“ bankroto byloje patvirtintais finansiniais reikalavimais, iš kurių matyti, kad 2011 m. balandžio – gegužės mėn. darbuotojams pradėti vėluoti išmokėti atlyginimai (UAB „Rangesta“ bankroto bylos 2 t., b. l. 81–104). Pažymėtina, kad kaip tik tokiu metu galiojo Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-2204-109/2011 UAB „Rangesta“ turtui ir piniginėms lėšoms taikyti areštai. Be to, Ekspertizės akte ekspertas taip pat nurodė, kad nors UAB „Rangesta“ nemoki tapo 2011 metais, tačiau negalima konkrečiai nustatyti, kada 2011 metų bėgyje įmonė tapo nemoki, nes jos balansas pateiktas 2011 m. gruodžio 31 d. (3 t., b. l. 28, 59 (Ekspertizės akto 10, 41 lapai)). Apeliantė neginčija aplinkybių, kad Susitarimo ir Hipotekos lakšto sudarymo metu įmonė turėjo finansinių sunkumų. Vis dėlto, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija negali tiksliai konstatuoti, kada būtent įmonė tapo nemoki, t. y. iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad įmonė nemoki buvo jau įkeitimo momentu (2011 m. rugpjūčio 11 d.).

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, net padarius išvadą, kad UAB „Rangesta“ 2011 m. rugpjūčio 11 d. buvo nemoki, negalima konstatuoti, jog atsakovė įkeisdama įmonės nekilnojamąjį turtą kreditorei UAB „Elektros zona“ padarė neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu. Priešingai, sudarytas Susitarimas ir Hipotekos lakštas sudarė įmonei galimybes lengviau vykdyti veiklą, nes buvo panaikinti UAB „Rangesta“ turtui ir piniginėms lėšoms taikyti areštai (Susitarimo 3 punktas). Pažymėtina, kad Susitarimas buvo sudarytas tuo metu, kai antstolė priverstinai vykdė išieškojimą iš UAB „Rangesta“ kreditorės UAB „Elektros zona“ naudai pagal Kauno apygardos teismo vykdomąjį dokumentą Nr. L2-2204-109/2011. Iš Susitarimo 1 ir 2 punktų matyti, kad UAB „Rangesta“ užtikrinus prievolių įvykdymą nekilnojamojo turto įkeitimu, kreditorė UAB „Elektros zona“ sudarė sąlygas skolininkei teismo priteistą ir antstolės pradėtą priverstinai išieškoti skolą grąžinti dalimis. Tokiu būdu kreditorės reikalavimų įvykdymas buvo atidėtas, o UAB „Rangesta“, panaikinus taikytus areštus, turėjo galimybes toliau vykdyti veiklą ir išsaugoti turimą įmonės turtą, bei išvengti jo pardavimo iš varžytinių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė nekilnojamojo turto įkeitimo sandorį sudarė veikdama išimtinai bendrovės, o ne kažkurio kreditoriaus, interesais ir tokie atsakovės veiksmai nepablogino pačios UAB „Rangesta“ finansinės padėties.

58. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad atsakovės valdoma įmonė vykdė Susitarimo įsipareigojimus kreditorei UAB „Elektros zona“ – iš Susitarime nurodytų 181 769 Lt UAB „Rangesta“ kreditorei liko skolinga 97 841,03 Lt (tokio dydžio UAB „Elektros zona“ finansinis reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Rangesta“ bankroto byloje; 1 t., b. l. 107–109). Be to, po Susitarimo ir Hipotekos lakšto sudarymo buvo atsiskaitinėjama ir su kitais kreditoriais, bei sudaromos naujos sutartys su kitais užsakovais, perkamos įmonės reklamos paslaugos (1 t., b. l. 45–52; 2 t., b. l. 60–61; 3 t., b. l. 29, 40 (Specialisto išvados 8–9 lapai; Ekspertizės akto 11, 22 lapai); UAB „Rangesta“ bankroto bylos 2 t., b. l. 60–61). Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „Rangesta“ buvo suinteresuota ne tik atsiskaityti su kreditoriais, bet ir toliau vykdyti veiklą, ir tą darė.

59. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad atsakovė, įkeisdama UAB „Rangesta“ turtą kreditorei UAB „Elektros zona“, nepažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ieškovės atžvilgiu. Kreditorės UAB „Elektros zona“ reikalavimas atsirado anksčiau nei ieškovės (2011 m. kovo 30 d.) ir buvo išieškomas pagal teismo išduotą vykdomąjį dokumentą, todėl kreditorė UAB „Elektros zona“ pagal CK 6.923 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d.) turėjo pirmumo teisę prieš ieškovę patenkinti savo reikalavimą. Be to, remiantis 40 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, pažymėtina, jog turto įkeitimo momentu (2011 m. rugpjūčio 11 d.) UAB „Rangesta“ nebuvo iškelta bankroto byla, todėl įmonė turėjo teisę pirmiau tenkinti kreditorės UAB „Elektros zona“ net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Nagrinėjamu atveju, toks atsakovės sprendimas buvo pateisinamas, nes ji veikė įmonės interesais, o Susitarimo ir Hipotekos lakšto sudarymas buvo ekonominė būtinybė, neturėjusi įtakos UAB „Rangesta“ finansinės padėties pablogėjimui.

60. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos dalyje dėl UAB „Rangesta“ nekilnojamojo turto įkeitimo kreditorei UAB „Elektros zona“ nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė įkeisdama įmonės turtą kreditorei UAB „Elektros zona“ atliko neteisėtus veiksmus, kurių pasėkoje ieškovė patyrė žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų.

Dėl bylos baigties ir procesinio pobūdžio klausimų

61. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė juridinio asmens valdymo organo civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškinys atmestas (100 proc.), ieškovė laikoma ginčą pralaimėjusia šalimi, todėl tik atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Byloje yra pateikti duomenys, kad atsakovė D. G. pirmosios instancijos teisme patyrė 844 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro advokato išlaidos: 362,13 Eur susipažinimas su ieškovės prašymu ir rašytinių paaiškinimų parengimas, 481,87 Eur pasirengimas teismo posėdžiams ir atsakovės atstovavimas juose (3 t., b. l. 3–6). Teisėjų kolegija nustatė, kad 2017 m. birželio 26 d. teismo posėdis truko tik 27 min. Dėl to, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų ir 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 pakeistų rekomendacijų „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) 9 punktu, 43,81 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, susijusios su atstovavimu 2017 m. birželio 26 d. teismo posėdyje, atsakovei nepriteistinos. Kitos prašomos priteisti 800,19 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, yra pagrįstos pateiktais įrodymais, todėl jos atsakovei priteistinos iš ieškovės UAB V. K. firmos „Kervita“ (CPK 93, 98 straipsniai).

63. Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus, iš ieškovės UAB V. K. firmos „Kervita“ priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė D. G. apeliacinės instancijos teisme patyrė 4 711,43 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 460 Eur žyminis mokestis, 1 452 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 4,33 Eur už VĮ Registrų centro duomenų paiešką, 2 504,70 Eur už susipažinimą su prijungta byla, teisines konsultacijas, advokatės pasirengimą apeliacinės instancijos teismo posėdžiams ir atstovavimą juose, atskirojo skundo dėl 2018 m. kovo 5 d. nutarties parengimą, 290,40 Eur už atsiliepimo į prašymą dėl bylos sustabdymo parengimą (3 t., b. l. 147; 5 t., b. l. 119–125). Teisėjų kolegijos vertinimu, visos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos teisingam bylos išnagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme. Vis dėlto, teisėjų kolegija nustatė, jog: 254,10 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, susijusios su atstovavimu 2018 m. vasario 6 d. teismo posėdyje, ir 726 Eur teisinių konsultacijų išlaidos viršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytas ribas, todėl atitinkamai mažintinos iki 85,08 Eur ir 425,40 Eur. Kitos prašomos priteisti 3 271,33 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (8.9, 8.16, 8.19 punktai), yra pagrįstos pateiktais įrodymais. Dėl to pagrįstomis pripažintos atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos 4 241,81 Eur išlaidos priteistinos iš ieškovės UAB V. K. firmos „Kervita“ (CPK 93, 98 straipsniai).

64. Atsižvelgiant į 62–63 punktus, iš ieškovės UAB V. K. firmos „Kervita“ atsakovei D. G. iš viso priteistina 5 042 Eur (800,19 + 4 241,81) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

65. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad Kauno apylinkės teismas, siekdamas neriboti atsakovės teisės apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka, 2017 m. spalio 23 d. nutartimi atsakovei D. G. atidėjo 451 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo. Įvertinus tai, kad atsakovės apeliacinis skundas yra patenkintinas visiškai, iš ieškovės UAB V. K. firmos „Kervita“ valstybei priteistina atidėto 451 Eur žyminio mokesčio dalis už išnagrinėtą apeliacinį skundą. Be to, pirmosios instancijos teisme buvo patirta 16,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o apeliaciniame procese turėta 7,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi apeliacinis skundas patenkintas visiškai, o Kauno apylinkės teismo sprendimas panaikintas ir ieškovės ieškinys atsakovei atmestas, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės UAB V. K. firmos „Kervita“. Iš viso iš ieškovės UAB V. K. firmos „Kervita“ valstybei priteistina 475,01 Eur (451 + 16,40 + 7,61) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

66. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovei D. G., atmetus, Kauno apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės V. K. firmos „Kervita“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovei D. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 5 042 Eur (penkis tūkstančius keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės V. K. firmos „Kervita“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 475,01 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 1 centą) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartimi atsakovei D. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) taikytas laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą.

Sprendimo patvirtintą kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registrui.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisGintautas KoriaginasNerijus Meilutis