- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-08
- Bylos Nr.
- 2A-587-413/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Izolda Nėnienė
- Ieškovas
- L. K.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Izoldos Nėnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. K. atstovės advokatės L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-13260-429/2014 pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Rangesta“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo konsultantai“, ir uždarajai akcinei bendrovei „Elektros zona“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2012 m. vasario 13 d. Kauno apygardos teismas iškėlė atsakovui (toliau ir/ar skolininkui) BUAB „Rangesta“ bankroto bylą. 2012 m. liepos 11 d. nutartimi buvo patvirtinti UAB „Rangesta“ finansiniai reikalavimai, tame skaičiuje ir atsakovo (toliau ir/ar kreditoriaus) UAB „Elektros zona“ 97 841,03 Lt finansinis reikalavimas. Atsakovai UAB „Elektros zona“ ir UAB „Rangesta“ 2011 m. rugpjūčio 11 d. sudarė Susitarimą dėl įsiskolinimo padengimo, pagal kurį UAB „Rangesta“ įsipareigojo sumokėti UAB „Elektros zona“ 181 769 Lt įsiskolinimą Susitarime nustatyta tvarka, kas mėnesį mokamomis 20 000 Lt įmokomis. Vykdydamas minėto susitarimo 2-ąjį punktą, skolininkas UAB „Rangesta“ tinkamam prievolės įvykdymui užtikrinti įkeitė kreditoriaus UAB „Elektros zona“ naudai savo nekilnojamąjį turtą - prekybos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Minėto turto įkeitimas buvo įformintas 2011 m. rugpjūčio 16 d. hipotekos lakštu Nr. 02120110008627.
Šalies argumentai
Ieškovas L. K. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovų 2011 m. rugpjūčio 11 d. Susitarimo dėl įsiskolinimo padengimo 2-ą punktą ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. hipotekos lakštą Nr. 02120110008627, kuriuo UAB „Elektros zona“ naudai įkeistas UAB „Rangesta“ priklausęs nekilnojamasis turtas – negyvenamosios prekybos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovą UAB „Elektros zona“ grąžinti skolininkui bankrutavusiai BUAB „Rangesta“ jos sumokėtus 62 173 Lt.
Ieškovas nurodė, kad ginčijamus 2011 m. rugpjūčio 11 d. ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. sandorius skolininkas sudarė tuo metu, kai įmonės finansinė būklė buvo sunki, todėl nekilnojamo turto įkeitimas vieno kreditoriaus naudai pažeidė kitų kreditorių teises.
Atsakovas BUAB „Rangesta“ su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad atsakovui UAB „Elektros zona“ įkeistas turtas 2012 m. spalio 11 d. antrojo BUAB „Rangesta“ kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu buvo parduotas varžytinėse, o gautos lėšos paskirstytos proporcingai visiems kreditoriams laikantis bankroto įstatymo reikalavimų. Be to, ieškovas bankroto byloje yra 3-ios eilės kreditorius, jo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai siekia 16 000 Lt, todėl šio sandorio panaikinimas ieškovui nesukeltų jokių teisnių pasekmių.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Elektros zona“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškiniui tenkinti nėra visų actio Pauliana sąlygų, t. y. nėra baigta bankroto procedūra, praleistas ieškinio senaties terminas, skola jau buvo priteista ir pradėta priverstinai vykdyti, atsakovas sudarė sąlygas skolininkui toliau vykdyti savo veiklą, nes sutiko skolą išdėstyti dalimis bei panaikino turto areštus, todėl šis sandoris negalėjo turėti įtakos skolininko finansinės situacijos pablogėjimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui UAB „Elektros zona“ 2000 Lt atstovavimo išlaidų, atsakovui BUAB „Rangesta“ - 1900 Lt atstovavimo išlaidų ir 552 Lt išlaidų valstybei.
Remdamasis bylos medžiaga, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog skolininkas (atsakovas BUAB „Rangesta“) buvo nesąžiningas. Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. susitarimo 2 punktu buvo įkeistas atsakovui UAB „Rangesta“ priklausantis nekilnojamas turtas tikslu grąžinti kreditoriui skolą dalimis, tuo palengvinant įmonės veiklą, nes sudarius ginčijamą sandorį buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės - UAB „Rangesta“ turto areštas piniginėms lėšoms (Susitarimo 3 p.). Teismas pažymėjo, kad turto įkeitimas panaikinant turto areštą piniginėms lėšoms iš esmės reiškia vienos prievolės užtikrinimo priemonės pakeitimą kita, todėl teismas neįžvelgė atsakovo UAB „Rangesta“ nesąžiningumo, juolab, kad sandoris sudarytas vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl skolos priteisimo. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovo ginčijamas 2011 m. rugpjūčio 11 d. susitarimas dėl įsiskolinimo padengimo, tiek 2011 m. rugpjūčio 16 d. hipotekos lakštas Nr. 02120110008627 buvo pasekmė tų sutartinių santykių, kurių pagrindu Kauno apygardos teismas išdavė vykdomąjį dokumentą Nr. L2-2204-109/2011 dėl 215 426 Lt skolos išieškojimo ir kuris buvo pradėtas vykdyti priverstinai. Ginčijami sandoriai, teismo vertinimu, sudarė sąlygas UAB „Rangesta“ toliau vykdyti savo veiklą, todėl jie galėjo turėti įtakos tik skolininko finansinės padėties pagerėjimui, tačiau negalėjo pažeisti ieškovo teisių. Teismas nurodė, kad skolininko kreditorių 2012 m. spalio 11 d. susirinkimo nutarimų pagrindu kreditoriui įkeistas turtas buvo parduotas varžytinėse už didžiausią pirkėjo pasiūlytą 142 958,55 Lt kainą, o gautos lėšos proporcingai paskirstytos kreditoriams. Atsižvelgdamas į ginčijamų sandorių sudarymą lėmusias priežastis (pradėjus antstoliui priverstinai vykdyti Kauno apygardos teismo vykdomąjį dokumentą Nr. L2-2204-109/2011 dėl 215 426 Lt skolos išieškojimo ir UAB „Rangesta“ neturint pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Elektros zona“, siekiant išsaugoti turimą turtą ir išvengti jo pardavimo iš varžytinių, UAB „Elektros zonai“ sutinkant, darant nuolaidas ir panaikinant uždėtus areštus sąskaitoms) dėl ko ir buvo priimtas sprendimas sudaryti ginčijamus sandorius, teismas konstatavo, kad ginčijamų sandorių sudarymas buvo ekonominė būtinybė, neturėjusi įtakos skolininko UAB „Rangesta“ finansinės padėties pablogėjimui. Remdamasis išrašais iš skolininko finansinių dokumentų, teismas priėjo išvados, kad atsakovo UAB „Rangesta“ turtinė padėtis ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo bloga, proporcingai gautoms pajamoms įmonė mokėjo skolą pirmos eilės kreditoriams, o dalį gautų pajamų skyrė kitiems mokėjimams. Išanalizavęs BUAB „Rangesta“ administratoriaus pateiktą įmonės vykdytų mokėjimų suvestinę už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. vasario 13 d., teismas konstatavo, kad 1 392 215,55 Lt dydžio skola kreditoriams buvo sumažinta iki 59 552,35 Lt, kas įrodo, kad įmonės finansinė padėtis kito, ir kad ginčo sandoriai neturėjo didelės įtakos įmonės mokumui bei atsiskaitymams su kitais kreditoriais. Nors teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 9 d. skolininko darbo užmokesčio skolos darbuotojams siekė 84 722,33 Lt, teismo vertinimu, tai neįrodo fakto, kad įmonė buvo nemoki, nes įmonėje vyko greita piniginių lėšų cirkuliacija. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentai nepatvirtina ir neįrodo įmonės faktinio nemokumo fakto ginčijamo sandorio sudarymo momentu. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl atsakovo UAB „Elektros zona“ nesąžiningumo, kadangi nekilnojamo turto įkeitimo įregistravimas (hipoteka) yra tik šalių Susitarimo dėl skolos išdėstymo pasekmė, tuo tarpu kreditoriaus siekis atgauti teismo priteistų reikalavimų patenkinimą negali būti laikomas trečiojo asmens nesąžiningumu. Teismas nurodė, kad ieškovas yra trečios eilės kreditorius, todėl pripažinus 2011 m. rugpjūčio 11 d. susitarimo 2-ą punktą bei įregistruotą nekilnojamo turto hipoteką negaliojančiais, ieškovo reikalavimas nebūtų patenkintas, nes pagal bylos duomenis yra išmokėtos skolos tik pirmos eilės kreditoriams, o likusio įmonės turto nepakanka patenkinti antros eilės kreditorių finansinių reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl hipoteka įkeisto ir parduoto turto gautų lėšų paskirstymo neprieštaravo antros eilės kreditoriai bei pats ieškovas. Vadovaujantis nurodytu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog yra visos actio Pauliana sąlygos, sudarančios pagrindą pripažinti susitarimo 2 punktą negaliojančiu, todėl ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas L. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2011 m. rugpjūčio 11 d. susitarimo dėl įsiskolinimo padengimo, sudaryto tarp UAB „Rangesta“ ir UAB „Elektros zona“, 2-ą punktą, kuriuo UAB „Rangesta“ numatyta prievolė UAB „Elektros zona“ naudai įkeisti UAB „Rangesta“ priklausiusį nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias prekybos patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento atsakovų UAB „Rangesta“ ir UAB „Elektros zona“ sudarytą 2011 m. rugpjūčio 16 d. hipotekos lakštą Nr. 02120110008627, kuriuo UAB „Elektros zona“ naudai įkeistas UAB „Rangesta“ priklausęs nekilnojamasis turtas – negyvenamosios prekybos patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovą UAB „Elektros zona“ grąžinti bankrutavusiai UAB „Rangesta“ 2012 m. gruodžio 21 d. iš dalies tenkinant UAB „Elektros zona“ finansinį reikalavimą sumokėtus 62 173 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai BUAB „Rangesta“ ir UAB „Elektos zona“ buvo nesąžiningi. Apelianto nuomone, sudarant 2011 m. rugpjūčio 16 d. sandorį ir įkeičiant hipotekos lakštu turtą UAB „Rangesta“ faktiškai buvo nemoki. Ši aplinkybė skolininkui buvo žinoma, todėl minėtu sandoriu buvo suteikta galimybė kreditoriui UAB „Elektros zona“ visa apimtimi patenkinti jo finansinius reikalavimus iš skolininko įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas sandoris galėjo turėti įtakos tik UAB „Rangesta“ finansinės situacijos pagerėjimui. Atvirkščiai, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai tik patvirtina, kad dėl nekilnojamojo turto įkeitimo skolininkas tik sumažino savo turtą. Be to, apelianto teigimu, UAB „Rangesta“ nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, kad skolininkas savo lėšas išleido ne pradelstų skolų kreditoriams dengimui, o avansiniams mokėjimams įvykdyti. Tokie veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. UAB „Elektros zona“ žinojo apie UAB „Rangesta“ sunkią finansinę padėtį ir rūpinosi savo skolos atgavimu, kas rodo šio kreditoriaus nesąžiningumą.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Rangesta“ buvo moki. Apelianto nuomone, pasisakydamas dėl UAB „Rangesta“ mokumo teismas vertino tik darbo užmokesčio skolą, tačiau įmonės mokumas turi būti vertinamas pagal bendrą įmonės balansą, iš kurio matyti, kad 2011 m. įmonės skolos ir įsipareigojimai beveik du kartus viršijo turimo turto vertę (2010 m. duomenimis įmonė patyrė 558 258 Lt nuostolių, kai mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 434 701 Lt, o turtas 1 725 189 Lt, o 2011 m. mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 321 370 Lt, o turtas - 738 971 Lt).
3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas sandoris neturėjo įtakos UAB „Rangesta“ finansinės situacijos pablogėjimui, nes juo buvo siekiama pagerinti įmonės finansinę būklę gaunant apyvartines lėšas, dėl ko kitų kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Apeliantas pažymi, kad ginčo sandoris nesuteikė galimybės tęsti veiklą ir gauti pajamas, nepadidino įmonės turto, kadangi po jo sudarymo, praėjus vos keliems mėnesiams, UAB „Rangesta“ buvo inicijuota bankroto byla, kas tik įrodo, kad sudarytu sandoriu buvo pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana sąlygų, nes byloje yra neabejotinai yra įrodytos ir pagrįstos visos sąlygos, t. y. ieškovas turi reikalavimo teisę skolininkui atsakovui byloje UAB „Rangesta“; sudarydamas ginčijamą sandorį atsakovas BUAB „Rangesta“ akivaizdžiai buvo nesąžiningas; nėra suėjęs senaties terminas ieškiniui reikšti, kas buvo konstatuota ir pirmosios instancijos teismo; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, o sudarydamas tokį sandorį akivaizdžiai pažeidė ieškovo teises; atsakovo UAB „Elektros zona“ nesąžiningumas sudarant ginčijamą sandorį. Taigi teismas netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje numatytas sąlygas taikyti actio Pauliana institutą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Elektros zona“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas netinkamu materialinių ir procesinių teisių taikymu ir aiškinimu. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas esą netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje numatytas sąlygas taikyti actio Pauliana institutą. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas ir pagrįstai ieškinį atmetė. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad skolininkas (atsakovas BUAB „Rangesta“) buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovo, kaip UAB „Rangesta“ kreditoriaus teises. Ginčijamo susitarimo 2-uoju punktu buvo įkeistas skolininkui UAB „Rangesta“ priklausantis nekilnojamas turtas, kurį lėmė tai, kad buvo sudarytos sąlygos skolininkui grąžinti skolą dalimis, tuo palengvinant įmonės skolų naštą ir jos veiklą, nes buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės - turto areštas piniginėms lėšoms. Turto įkeitimas, panaikinant laikinąsias apsaugos priemones piniginėms lėšoms, yra tik vienos užtikrinimo priemonės pakeitimas kita, todėl sudarant šį Susitarimą iš atsakovo UAB „Rangesta“ pusės nėra jokio nesąžiningumo, juolab, kad buvo vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl skolos išieškojimo. Be to, 2011 m. rugpjūčio 11 d. Susitarimas savo esme prilygintinas taikos sutarčiai vykdymo procese. Ginčijami sandoriai sudarė sąlygas UAB „Rangesta“ vykdyti savo veiklą, todėl šis sandoris galėjo turėti įtakos tik UAB „Rangesta“ finansinės situacijos pagerėjimui.
2. Nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad sudarant nekilnojamojo turto įkeitimo 2011 m. rugpjūčio 16 d. sandorį įmonė buvo faktiškai nemoki, kadangi byloje surinkti finansiniai dokumentai ir duomenys neįrodo įmonės faktinio nemokumo. Byloje nustatyta, kad UAB „Rangesta“ ginčo sandorio sudarymo metu atsiskaitinėjo ne tik su atsakovu UAB „Elektros zona“, bet ir su kitais kreditoriais, taip pat sudarinėjo naujus sandorius su naujais ir jau esamais partneriais. Pažymi, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis actio Pauliana instituto tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistąjį mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad ieškinį pareiškęs 3-ios eilės kreditorius (ieškovas) galėtų šioje byloje patenkinti savo reikalavimą. Ieškovas bankroto byloje yra trečios eilės kreditorius ir jo reikalavimas nebus patenkintas, nes esamo turto ir piniginių lėšų neužteks patenkinti visų antros eilės kreditorių reikalavimų. Be to, 2011 m. rugpjūčio 11 d. sandorio sudarymas buvo būtinybė, siekiant toliau vykdyti UAB „Rangesta“ veiklą bei išsaugoti įmonės turtą. Skolininkas iš dalies įvykdė 2011 m. rugpjūčio 11 d. susitarimą dėl įsiskolinimo padengimo, dėl ko darytina išvada, kad UAB „Rangesta“ galėjo toliau tęsti savo veiklą, gauti pajamas, vykdyti kitus mokėjimus darbuotojams nerealizuojant turimo turto. Todėl minėtas sandoris neturėjo įtakos UAB „Rangesta“ finansinės situacijos pablogėjimui ir priešingai, juo buvo siekiama pagerinti įmonės finansinę būklę, gauti apyvartinių lėšų.
Šalies argumentai
3. Apeliantas neįrodė atsakovo UAB „Elektros zona“ nesąžiningumo ir šio savo teiginio nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, ieškovas žinojo apie Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. priimtą nutartį civ. byloje Nr. B2-1222-259/2012 dėl kreditorinių reikalavimų UAB „Rangesta“ bankroto byloje eiliškumo ir dydžio patvirtinimo ir šios nutarties neginčijo, kaip ir neginčijo 2012 m. spalio 22 d. antrojo kreditorių susirinkimo nutarimo parduoti prekybines patalpas, nors jam buvo žinoma, kad šis turtas yra įkeistas atsakovui UAB „Elektros zona“ ir šis kreditorius turėjo pirmumo teisę iš pardavimo lėšų gauti savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad susitarimas išdėstyti skolą buvo naudingas atsakovui UAB „Rangesta“, kad jis galėtų disponuoti įmonės piniginėmis lėšomis, o ne atsakovui UAB „Elektros zona“. Tuo tarpu kreditoriaus siekis gauti teismo priteistų reikalavimų patenkinimų negali būti laikomas jo nesąžiningumu.
4. Atsakovo nuomone, ieškinys pareikštas praėjus daugiau nei vienerių metų terminui nuo hipotekos sandorio sudarymo fakto išviešinimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra verslininkas, nes teikė atsakovui UAB „Rangesta“ paslaugas pagal verslo liudijimą, jam taikytini didesni rūpestingumo ir atidumo kriterijai. Ieškovas turėjo visas sąlygas sužinoti apie 2011 m. rugpjūčio 11 d. Susitarimo pagrindu sudarytą hipotekos sandorį tuoj pat po jo sudarymo, nes hipotekos sudarymo faktas buvo išviešintas viešame registre ją įregistruojant, taigi visiems žinomas jau nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Paulina), taikymo ir aiškinimo klausimai.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.
Dėl ieškovo (kreditoriaus) neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės.
Tuo atveju kai įmonei iškeliama bankroto byla (skolininkui UAB „Rangesta“ bankroto byla iškelta 2012 m. vasario 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi), paprastai bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų apsaugą užtikrina bankroto administratorius, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas, sandorių, galimai pažeidžiančių įmonės ir jos kreditorių teises ginčijimas yra bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Nagrinėjamu atveju UAB „Rangesta“ bankroto administratorius nesutiko su ieškovu, kad ginčijami sandoriai pažeidžia įmonės ir jos kreditorių interesus, todėl teise ginčyti 2011 m. rugpjūčio 11 d. ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. sandorius (1 t., b. l. 78-79, 80-82) pasinaudojo BUAB „Rangesta“ kreditorius - ieškovas L. K., kurio 16 000 Lt dydžio trečios eilės finansinį reikalavimą patvirtino Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 11d. nutartimi (1 t., b. l. 83-85). Remiantis nurodytu, ieškovas ieškinio padavimo dienai (2012-12-10) turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą BUAB „Rangesta“, taigi ir įgijo teisę į jos realizavimą CK 6.66 ir 6.68 straipsnių pagrindu.
Dėl kreditorių teisių pažeidimo
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju ieškovas aplinkybę, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti skolininko kreditorių interesai grindė tuo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas faktiškai buvo nemokus, dėl ko jam neužilgo buvo iškelta bankroto byla, o sudarydamas įkeitimo sandorį - suteikė vienam iš kreditorių pirmumo teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Byloje nėra ginčo, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu skolininkas turėjo rimtų finansinių sunkumų ir faktiškai buvo pasiekęs įmonės faktinio nemokumo būseną (1 t., b. l. 108, 115-117). Todėl spręstina kaip ši aplinkybė ir ginčijami sandoriai lėmė atsakovo BUAB „Rangesta“ kreditorių teises. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ginčijami sandoriai buvo sudaryti vykdant priverstinį skolos išieškojimą iš skolininko pagal Kauno apygardos teismo vykdomąjį dokumentą Nr. L2-2204-109/2011 dėl 215 426 Lt skolos išieškojimo kreditoriaus (atsakovo) UAB „Elektros zona“ naudai dar iki iškeliant skolininkui bankroto bylą. Antra, skolininkui sudarius ginčijamus sandorius, įmonės turto vertė nepakito, o tuo metu galiojantis ir vykdytinas vienintelio kreditoriaus reikalavimo įvykdymas buvo nukeltas į ateitį, skolininkui pagrįstai tikintis (ką rodo atlikti mokėjimai ne tik paminėtam kreditoriui, bet ir kitiems kreditoriams), kad tokiu būdu bus galima pagerinti įmonės finansinę padėtį ir išvengti nemokumo. Trečia, sutiktina su pirmosios instancijos tesimo išvada, kad skolininkui nesudarius ginčijamų sandorių, savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto, remdamasis teismo sprendimu, būtų patenkinęs tik vienas įmonės kreditorius – išieškotojas UAB „Elektros zona“, taigi priešingai nei teigia ieškovas, kitų įmonės kreditorių turtiniai interesai būtų buvę pažeisti anksčiau nei nurodo ieškovas. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamu atveju ginčijamų sandorių sudarymas neturėjo įtakos nei įmonės finansinės padėties pablogėjimui, dėl ko ji būtų netekusi galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais, nei kreditorių turtinėms teisėms. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja minėta actio Pauliana sąlygą – kreditorių teisių pažeidimas.
Dėl sandorio neprivalomumo.
Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininko neprivalėjimas sudaryti ginčijamus sandorius. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010, 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Minėta, kad nagrinėjamo ginčo aplinkybes lėmė faktinė situacija, kai pagal vieno iš įmonės kreditorių finansinį reikalavimą, patvirtintą teismo dar iki bankroto bylos iškėlimo, buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas per antstolių kontorą. Todėl sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad iš esmės ginčijami sandoriai gali būti prilyginami taikos sutarties sudarymui vykdymo procese, kurių sudarymą nulėmė priverstinai vykdytini kreditoriaus reikalavimai ir skolininko noras išsaugoti įmonės veiklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamų sandorių sudarymas, kai susiklostė tokios faktinės aplinkybės, yra pateisinamas, nes skolininko elgesys, kai jis stengėsi veikti ne tik savo, bet tuo pačiu ir savo kreditorių naudai, atitiko protingo asmens elgesio standartą (CK 1.5 straipsnis). Remiantis nurodytu, yra pagrindas išvadai, kad neegzistuoja ir kita CK 6.66 straipsnio sąlyga – neprivalėjimas sudaryti sandorį.
Dėl šalių nesąžiningumo.
Sprendžiant dėl sandorio šalių nesąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana sąlygos, pažymėtina, jog civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66 ir 6.67 straipsnius.
Bylos duomenimis nustatyta, kad po ginčijamų sandorių sudarymo skolininkas pagal finansines išgales vykdė ginčijamo Susitarimo įsipareigojimus kreditoriui ir bankroto bylos iškėlimo dienai iš teismo priteistos 215 426,76 Lt sumos liko skolingas 97 841,03 Lt (4 t., b. l. 44, 47). Taigi skolininkas buvo suinteresuotas atsiskaityti su kreditoriumi taip, kaip numatė jų Susitarimas, ir toliau vykdyti savo ūkinę veiklą, kurios vykdymo faktą patvirtina į bylą pateiktas po ginčijamų sandorių sudarymo sutarčių, sudarytų su kitais užsakovais, išrašas (4 t., b. l. 45-46). Be to, ne mažiau svarbi aplinkybė šalių (ne)sąžiningumui konstatuoti, yra skolininko finansiniai veiksmai po sandorių sudarymo, iš kurių matyti, kad UAB „Rangesta“ atsiskaitinėjo ne tik su vienu iš kreditorių – UAB „Elektros zona“, bet ir su kitais įmonės kreditoriais (3 t., b. l. 36-70, 4 t., b. l. 48-49). Remiantis nurodytu ir atsižvelgiant į paminėtas ginčijamų sandorių sudarymą lėmusias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ir vertinant, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, o nagrinėjamu atveju tokių sąlygų viseto nenustačius, tenkinti apelianto apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinį skundą atmetus, apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsiliepimą pateikusiam atsakovui UAB „Elektros zona“ nepriteistinos, kadangi toks reikalavimas nebuvo pareikštas ir nepateikta dokumentų, patvirtinančių tokias išlaidas (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 3326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Kauno apylinkės teismo sprendimą
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. spendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.