Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. T. patikslintą ieškinį atsakovui K. T. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

10. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

11. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo

13. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas sprendimas priimtas neišsiaiškinus bylos esmės ir pažeidžiant esmines proceso teisės normas. Teismas paskyrė ekspertizę neišklausęs atsakovo nuomonės, nors jis dėl ligos negalėjo dalyvauti posėdyje ir tai patvirtino dokumentais. Tokiu būdu buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo bei teisės būti išklausytam principas. Ekspertizės akte nustatyta turto vertė nepagrįsta objektyviais ir patikimais duomenimis, nes ekspertizė atlikta remiantis neoficialia, viešuose registruose neįregistruota ir nepatvirtinta informacija. Dėl to turto vertinimas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir negali būti laikomas teisingu ar patikimu. Be to, pirmosios instancijos teismas turtą padalijo vadovaudamasis šalių gyvenimo skyrium faktu, o ne tikrosiomis rinkos vertėmis sprendimo priėmimo metu, taip pažeisdamas teisingo ir proporcingo turto padalijimo principus. Teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas turi finansines galimybes sumokėti 30 950 Eur kompensaciją, nors byloje nėra jokių duomenų apie jo gaunamų pajamų dydį, turimus finansinius įsipareigojimus, išlaikytinius ar turtinę padėtį. Tokia išvada yra spekuliatyvi, neatitinka faktinių aplinkybių ir pažeidžia proporcingumo bei sąžiningumo principus. Atsakovo manymu, egzistuoja reali galimybė turtą padalyti natūra, todėl kompensacijos priteisimas nėra būtinas ir objektyviai pateisinamas. Taip pat nepagrįstai priteista 11 150 Eur kompensacija už tariamai sumažintą automobilių vertę, nes teismas nevertino faktinės automobilių techninės būklės ir dėl to reikšmingai sumažėjusios jų rinkos vertės. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir buvo priimtas pažeidžiant materialiąsias bei procesines teisės normas.

14. Ginčas nagrinėjamoje byloje visų pirma kilo dėl teismo ekspertizės akto, kuriuo, priimant skundžiamą sprendimą dėl kompensacijos priteisimo už atsakovui atitenkančią sodo valdą, rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas ekspertizę, pažeidė procesines teisės normas, kadangi atsakovui buvo užkirstas kelias išreikšti nuomonę dėl ekspertizės skyrimo, eksperto kandidatūros, užduoti klausimus ekspertui.

15. CPK 212 straipsnio 1 dalis nustato, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę. Remiantis CPK 177 straipsnio 2 dalimi, 216 straipsniu, teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone, todėl pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Kita vertus, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).

16. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2024 m. balandžio 30 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, o 2024 m. gegužės 2 d. prašymą dėl ekspertizės paskyrimo byloje. Parengiamojo teismo posėdžio metu 2024 m. gegužės 6 d., dalyvaujant šalims ir jų atstovams, buvo sprendžiama dėl ieškovės prašymo byloje skirti ekspertizę. Parengiamojo teismo posėdžio metu nutarta klausimą dėl ekspertizės skyrimo spręsti po atsiliepimo pateikimo, suderintos kitos posėdžių datos. Pirmosios instancijos teisme 2024 m. gegužės 22 d. gautas atsakovo atstovo prašymas pratęsti terminą atsiliepimui į patikslintą ieškinį pateikti. Atsakovo atstovo prašymas buvo tenkintas ir terminas pirmosios instancijos teismo rezoliucija buvo pratęstas iki 2024 m. birželio 11 d. Atsakovas atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė, taip pat nepateikė atsiliepimo į prašymą dėl ekspertizės skyrimo, nedalyvavo 2024 m. liepos 29 d. parengiamajame posėdyje, kuriame buvo sprendžiama dėl ekspertizės skyrimo, pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. liepos 29 d. vykusio posėdžio metu prašymo netenkino, nurodydamas, jog atsakovas nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų, jog serga. Byloje nustatyta, jog 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi paskirta nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizė sodo valdos rinkos vertei 2023 m. liepos 29 d. datą nustatyti, kai sodo valda yra rekonstruota.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teisme vykusį procesą, kurio metu buvo sprendžiama dėl ekspertizės skyrimo, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo veiksmai skiriant ekspertizę buvo teisėti ir pagrįsti, nes atsakovui buvo sudarytos visos realios ir pakankamos galimybės pasinaudoti procesinėmis teisėmis, tačiau jis pats jų tinkamai neįgyvendino. Atsakovui buvo įteikti procesiniai dokumentai, suteiktas terminas pateikti atsiliepimą tiek į patikslintą ieškinį, tiek į prašymą dėl ekspertizės skyrimo, jo atstovo prašymu terminas netgi buvo pratęstas, tačiau atsiliepimo atsakovas ar jo atstovas nepateikė. Atsakovui žinant apie 2024 m. liepos 29 d. posėdį ir tai, kad jame bus sprendžiamas ekspertizės skyrimo klausimas, posėdyje nedalyvavo, o prašyme dėl bylos atidėjimo nepateikė jokių objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų, kurie paaiškintų neatvykimo priežastis.

18. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog pirmosios instancijos teismo veiksmai nesudarė jokio pagrindo teigti, jog buvo pažeista atsakovo teisė būti išklausytam ar teisė į teisingą teismą. Teisė būti išklausytam pagal Konstituciją, CPK ir Konvencijos 6 straipsnį nereiškia, kad teismas privalo derintis prie pasyvios ar procesą vilkinančios šalies elgesio. Teismas turi pareigą sudaryti sąlygas pasinaudoti procesinėmis teisėmis, o ne užtikrinti rezultatą, kai pati šalis tomis teisėmis nesinaudoja. Nagrinėjamu atveju atsakovui buvo suteikta reali galimybė pateikti paaiškinimus, įrodymus ir prieštaravimus, pasisakyti dėl ekspertizės bei eksperto kandidatūros, tačiau jis praleido visus tam skirtus terminus, ignoravo teismo nurodymus ir neatvyko į posėdžius be pagrįstos priežasties. Tokio pobūdžio procesinis pasyvumas eliminuoja galimybę konstatuoti bet kokį teismo pareigų pažeidimą. Konstitucijos 30 straipsnio ir Konvencijos 6 straipsnio taikymo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisė į teisingą teismą nėra absoliuti ir turi būti derinama su teismo pareiga vykdyti procesą operatyviai bei užtikrinti proceso koncentraciją. Teismas neprivalo tenkinti šalies prašymų ar atidėti posėdžių, kai nėra pateikiami jokie objektyvūs duomenys, patvirtinantys neatvykimo priežastis. Pareiga pagrįsti kliūtis dalyvauti procese tenka būtent šaliai, o ne teismui. Atsakovas to nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo ir neturėjo vilkinti proceso, nes tai būtų pažeidęs kitos šalies teisę į operatyvų ginčo išsprendimą. Pažymėtina, kad proceso šalių lygiateisiškumo principas reiškia vienodų galimybių suteikimą abiem šalims, o ne privilegiją pasyviai šaliai nulemti proceso eigą. Pirmosios instancijos teismas veikė būtent taip – suteikė atsakovui tokias pat galimybes kaip ieškovei, tačiau atsakovas jomis nesinaudojo. Šiuo aspektu nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovui nebuvo suteikta galimybė pareikšti nuomonės dėl ekspertizės ar eksperto kandidatūros; jis tiesiog nesuformulavo pozicijos, nors turėjo visas įstatyme numatytas priemones tai padaryti. Be to, ekspertizės paskyrimas nėra bylos išsprendimas iš esmės, todėl pats savaime negali suponuoti teisės į teisingą teismą pažeidimo. Ekspertizė yra įrodinėjimo priemonė, kuri turi padėti teismui nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes, o jos paskyrimas yra teismo diskrecija, grindžiama būtinybe užtikrinti objektyvų ir išsamų bylos išnagrinėjimą. Teismas negali būti laikomas pažeidusiu proceso taisykles vien dėl to, kad atsakovas sąmoningai ar nerūpestingai vengė pateikti savo poziciją. Todėl apeliaciniame skunde teigiami argumentai apie Konstitucijos, Konvencijos bei CPK principų pažeidimą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų nepažeidė, sudarė atsakovui visas realias procesines galimybes pasisakyti dėl ekspertizės skyrimo.

20. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad vienas esminių santuokos nutraukimo bylų nagrinėjimo ypatumų yra tai, kad, nutraukiant santuoką, vienoje byloje turi būti išsprendžiami visi su sutuoktinių turtu ir jo režimu susiję klausimai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis).

21. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

22. Pagal kasacinio teismo praktiką turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus, kai techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Taigi santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018, 28 punktas).

23. Teismas, nuspręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik esant pakankamai rimtam pagrindui, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Taigi tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių), arba dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-969/2016, 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-611/2023 ir kt.).

24. Tais atvejais, kai teismas nusprendžia, kad yra pagrindas nukrypti nuo santuokos metu įgyto turto padalijimo natūra principo, toks teismo sprendimas turi būti pagrįstas faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios leistų konstatuoti, kad, pirma, natūra turto padalyti sutuoktiniams negalima ir, antra, sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, turi galimybę kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais, t. y. teismas turi įsitikinti, kad tokiu sprendimu nebus pažeidžiamas proporcingumo principas, reikalaujantis, kad naudojamos priemonės atitiktų siekiamą tikslą, o išimtys iš bendrų taisyklių būtų adekvačios keliamiems tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016).

25. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčydamas teismo parinktą turto padalijimo būdą nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo duomenų apie atsakovo galimybę išmokėti kompensaciją, atsakovas mano, jog jam priskirta neproporcingai didelė vykdytinų prievolių našta, o tai neatitinka šeimos teisinių santykių reguliavimo ir šeimos teisių įgyvendinimo principo. Mano, jog turtas – sodo valda – turėjo būti padalyta natūra.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, daro išvadą, jog atsakovo argumentai dėl teismo parinkto turto padalijimo būdo yra nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad sodo valdos padalijimas natūra nagrinėjamu atveju objektyviai negalimas, kadangi esant akivaizdžiai konfliktiškiems šalių tarpusavio santykiams ir įvertinus faktines aplinkybes – atsakovo atliktą sodo valdos niokojimą, bendrosios dalinės nuosavybės tęsimas ar daikto fizinis padalijimas neatitiktų protingumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principų. Turtas natūra nedalijamas tais atvejais, kai toks padalijimas objektyviai neįmanomas arba kai jis sukeltų dar didesnį konfliktą tarp šalių ir sudarytų sąlygas piktnaudžiauti bendrosios nuosavybės teise. Antra, teismas, parinkdamas turto perdavimo vienam iš sutuoktinių natūra ir kompensacijos kitam sutuoktiniui priteisimo būdą, vadovavosi CK 3.123 straipsnio bei teismų praktikos nuostatomis, kuriomis nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam perduodamas turtas natūra, turi pareigą kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais. Tokiu būdu užtikrinama turto dalių lygybė ir apsaugomi abiejų šalių interesai.

27. Atsakovo teiginiai, jog teismas neturėjo duomenų apie jo galimybę sumokėti kompensaciją, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Teismas, nustatydamas turto padalijimo būdą, turi pareigą įsitikinti, kad pasirinktas metodas nepažeis proporcingumo principo, tačiau tai nereiškia, kad teismas privalo vadovautis tik atsakovo subjektyviu teiginiu apie tariamą finansinę naštą. Priešingai – proporcingumo principas reikalauja, kad priemonės būtų adekvačios siekiamam tikslui, t. y. teisingam, sąžiningam ir protingam bendro turto padalijimui. Atsakovui perduodamas nekilnojamasis turtas natūra yra ekonomiškai vertingesnė ir naudingesnė dalis, todėl kompensacijos prievolė yra natūrali ir teisiškai pagrįsta tokio padalijimo pasekmė. Be to, būtent atsakovo veiksmai, susiję su sodo valdos niokojimu, lemia, kad jam perduodant turtą natūra būtų pasiektas teisingumo principo įgyvendinimas, nes pareiga atlyginti kompensaciją už kito sutuoktinio dalį proporcingai atsveria atsakovo gautą faktinę naudą. Tai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo turto padalijimo natūra negalimumą ir taikė kompensacijos mechanizmą, o atsakovo deklaruojama finansinė našta savaime nesudaro pagrindo keisti teismo pasirinkto turto padalijimo būdo.

28. Atsakovo argumentai dėl kompensacijos dydžio ir jo finansinės padėties taip pat yra atmestini, nes būtent atsakovas privalėjo pirmosios instancijos teismui pateikti duomenis apie savo turtinę padėtį ir galimybes įvykdyti prievolę. Civilinio proceso principai aiškiai nustato, kad šalys turi pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis), o teismas nenagrinėja faktų, kurie nėra įrodyti ir kurių šalis nepateikė, nors turėjo tokią pareigą ir galimybę. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2025 m. spalio 30 d. pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. spalio 30 d. Pažymoje fiksuoti duomenys apie atsakovo draudžiamąsias pajamas, kurios laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. spalio 30 d. iš viso sudarė 9 538,40 Eur. Vertindamas atsakovo pateiktus duomenis apie draudžiamąsias pajamas apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši civilinė byla buvo inicijuota 2023 m. spalio 17 d., o išnagrinėta 2025 m. kovo 3 d. Taigi, atsakovo teikiami duomenys didžiąja dalimi atspindi jo turtinę padėtį jau po civilinės bylos išnagrinėjimo. Atsakovo pateikti duomenys apie draudžiamąsias pajamas nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas neturi galimybės sumokėti ieškovei kompensaciją ar parduoti turtą ir atsiskaityti su ieškove. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo bandymas apeliacinėje instancijoje remtis jam palankiais, tačiau jo paties nepateiktais laiku pirmosios instancijos teismui duomenimis, laikytini procesiškai netinkamais.

29. Vertinant atsakovo poziciją dėl sodo valdos būklės, jog ruošiamasi rekonstrukcijai, pažymėtina, kad foto nuotraukose fiksuotas sodo namo vidaus išardymas, pertvarų sunaikinimas, išdaužytos sienos, sugadintos konstrukcijos objektyviai paneigia atsakovo teiginius apie tariamą atliekamą šiuo metu rekonstrukciją / pasiruošimą rekonstrukcijai. Priešingai – apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertina, kad tokie veiksmai turi aiškų niokojimo, o ne statybos darbų pobūdį, ardyti statinio konstrukciją, laužyti vidines pertvaras, išdaužyti sienas be jokio techninio plano ir teisinių pagrindų akivaizdžiai neatitinka rekonstrukcijos sampratos. Sąmoningas turto naikinimas negali būti grindžiamas remonto ar rekonstrukcijos sąvokomis, o tokie argumentai laikytini bandymu išvengti atsakomybės už turto vertės sumažinimą. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad bendrosios nuosavybės tęstinumas tarp šalių neįmanomas, nes atsakovas realiais veiksmais parodė nepagarbą bendram turtui, kito sutuoktinio interesams ir sukūrė prielaidas tolesniam turto niokojimui. Dėl to sodo valdos padalijimas natūra būtų akivaizdžiai priešingas teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Teismui tenka pareiga užtikrinti, kad turto padalijimas neleistų atsakovui toliau piktnaudžiauti ir kad būtų apginti abiejų šalių interesai, todėl turto priteisimas vienam sutuoktiniui, išmokant kompensaciją kitam sutuoktiniui, yra tiek teisiškai pagrįstas, tiek faktiškai būtinas.

30. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirinko 2023 m. liepos 29 d. kaip turto vertinimo momentą, nes ši data atitinka faktinę bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigą. Bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos momentas yra ne tik formalus (pvz., ieškinio pateikimo ar teismo sprendimo įsiteisėjimo data), bet ir faktinis momentas, kada sutuoktiniai nustoja gyventi santuokoje. Kai nustatoma, kad šalių faktiniai šeiminiai ryšiai nutrūko, bendras ūkis nebėra vedamas, o turtas nebėra naudojamas bendrai, laikoma, jog bendroji jungtinė nuosavybė faktiškai pasibaigė. Tokiu atveju 2023 m. liepos 29 d. yra teisiškai reikšminga riba, nuo kurios turtas nebepriklauso bendram naudojimui. Atsakovo argumentas, kad teismas turėjo vertinti dabartinę, sumažėjusią turto vertę, yra nepagrįstas. Turto vertės sumažėjimas po bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos nėra laikomas bendru nuostoliu. Atsižvelgiant į tai, kad bendroji nuosavybė pasibaigė 2023 m. liepos 29 d., visos vėlesnės turto būklės blogėjimo pasekmės tenka tam asmeniui, kurio žinioje turtas faktiškai liko, – atsakovui. Šalis, kuri po bendrosios nuosavybės pabaigos valdė, naudojo ar tvarkė turtą, atsako už jo sunaikinimą, sugadinimą ar vertės sumažėjimą savo veiksmais ar neveikimu. Atsakovas neneigia, jog ieškovė po 2023 m. liepos 29 d. sodo valdoje nebegyveno. Dabartinė sumažėjusi turto vertė nėra bendrosios jungtinės nuosavybės vertė, todėl jos taikyti negalima. Retrospektyvinė vertė buvo taikoma todėl, kad tik 2023 m. liepos 29 d. turtas atitiko bendrosios jungtinės nuosavybės objektą, vėlesnis vertės sumažėjimas buvo nulemtas atsakovo veiksmų, todėl neteisinga būtų, kad ieškovė patirtų nuostolius dėl atsakovo kaltės, retrospektyvinis vertinimas yra leidžiamas ir dažnai taikomas teismų praktikoje, kai norima tiksliai nustatyti turto vertę bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos momentu. Todėl šiuo atveju retrospektyvinė data nėra pažeidžianti teisingumo principų, o priešingai – užtikrina, kad viena šalis negautų naudos iš savo neteisėtų veiksmų, sumažinusių turto vertę jau po bendrosios nuosavybės pabaigos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas remtis sodo valdos retrospektyviniu vertinimu nepažeidžia teisingumo principų, bet kaip tik juos įgyvendina – apsaugodamas šalį – ieškovę nuo nuostolių, kurių ji nesukėlė. Apeliacinio skundo argumentai dėl tariamai netinkamai nustatytos kompensacijos už atsakovo tyčiniais veiksmais sumažintą santuokinį turtą yra nepagrįsti ir atmestini.

31. Atsakovo teiginiai, jog ekspertizės metu nustatyta turto rinkos vertė nėra pagrįsta objektyviais ir patikimais duomenimis, todėl negali būti laikoma teisinga, yra nepagrįsti ir atmestini. Ekspertizė, atlikta vadovaujantis teismo nutartyje aiškiai suformuluota užduotimi – nustatyti sodo valdos, faktiškai rekonstruotos iki 2023 m. liepos 29 d., rinkos vertę būtent tokios faktinės būklės, kokia ji buvo šią dieną, o ne pagal pasenusius ir su realia situacija nesutampančius VĮ Registrų centras duomenis. Teismas pavedė ekspertui vertinti civilinių teisių objektą jo faktiškoje, o ne formaliai registruotoje būklėje, todėl ekspertas privalėjo remtis byloje esančiais objektyviais duomenimis apie rekonstruotą sodo namą. Faktinė sodo valdos būklė vertinamu laikotarpiu buvo aiškiai nustatyta: nuotraukos patvirtina pastato rekonstrukciją ir jos parametrus 2023 m. liepos 29 d., o matininko atlikti matavimai patvirtina faktinius pastato ilgio, pločio, aukščio ir tūrio duomenis. Atsakovas šių matavimų neginčijo, nepateikė jokių alternatyvių matavimų ar įrodymų, jog matininko duomenys būtų netikslūs ar neatitiktų 2023 m. liepos 29 d. faktinės situacijos. Vien deklaratyvus nepasitikėjimas, nepateikiant jokių įrodomąją galią turinčių duomenų, nesudaro pagrindo abejoti eksperto išvadomis, kurios pagal CPK laikomos prioritetiniu ir specialių žinių reikalaujančiu įrodymu. Atsakovas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad rekonstruotas pastatas negalėtų būti įteisintas, todėl ekspertui nebuvo teisinės ar faktinės priežasties ignoruoti faktiškai egzistuojančius pastato pagerinimus. Ekspertas tinkamai įvykdė teismo užduotį, vertino tikrąją turto būklę ir rėmėsi byloje esančiais, teismo priimtais ir šalims žinomais įrodymais. Todėl atsakovo argumentai dėl ekspertizės išvadų tariamo neobjektyvumo, netikslumo ir nepatikimumo neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei teisės normų ir yra atmestini kaip nepagrįsti.

33. Atsakovas nepaneigė esminių byloje nustatytų faktų, jog automobilių pardavimo sandoriai buvo sudaryti ne siekiant realiai perleisti turtą, bet turint akivaizdų tikslą šių transporto priemonių neįtraukti į dalytino turto masę. Byloje nustatyta, kad atsakovas net po tariamo „Ford S-MAX“ pardavimo toliau juo naudojosi (byloje pateiktos nuotraukos, kurių atsakovas neginčija), o dėl „Ford C-MAX“ atsakovas pateikė valstybės įmonei (toliau - ir VĮ) „Regitra“ melagingus duomenis apie dokumentų praradimą, nors originalūs dokumentai liko ieškovės žinioje. Šios aplinkybės patvirtina, kad sandoriai buvo fiktyvūs ir atlikti nesąžiningai, pažeidžiant CK 3.92 straipsnyje įtvirtintą pareigą bendrą turtą valdyti sąžiningai, bendradarbiauti ir nepažeisti kito sutuoktinio interesų. Atsakovo bandymas pateisinti sandorius tariama automobilių technine būkle taip pat atmestinas kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstas. Pirma, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus duomenis apie realią automobilių rinkos vertę, jų galiojančią techninę apžiūrą ir galimybę dalyvauti eisme. Antra, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų siekęs realiai gauti didžiausią įmanomą kainą ar atlikęs objektyvų rinkos vertės vertinimą – priešingai, fiktyvūs sandoriai ir atsakovo tolesnis automobilio naudojimas patvirtina, kad deklaruotos kainos buvo dirbtinai sumažintos siekiant sumažinti bendro turto vertę ir taip apsunkinti sąžiningą turto padalijimą. Todėl atsakovo argumentai apie tariamus automobilių defektus negali būti vertinami kaip turintys teisinę reikšmę kompensacijos dydžiui, nes žala bendrai turto masei buvo padaryta ne dėl techninės būklės, o dėl atsakovo nesąžiningo elgesio ir tyčinių veiksmų, kuriais jis siekė paslėpti turtą. CK 3.119 straipsnis aiškiai nustato, kad sutuoktinis, kuris nepagrįstai sumažina bendrą turtą, privalo atlyginti kitam sutuoktiniui padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo atsakovo nesąžiningus veiksmus, tinkamai įvertino ieškovės pateiktus duomenis ir pagrįstai nustatė kompensacijos dydį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl tariamai neproporcingos ir per didelės kompensacijos už automobilius yra nepagrįsti ir atmestini.

34. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino klausimui dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo išspręsti reikšmingų duomenų visumą, tinkamai pritaikė CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatą ir padarė pagrįstas išvadas dėl nekilnojamojo turto objektų padalijimo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo nustatytas turto padalijimo būdas yra optimalus ir teisingas, atitinka tiek CK 3.127 straipsnio 3 dalies reglamentavimą, tiek šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 3.3 straipsnis) ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir vertino teisės normas bei formuojamą teismų praktiką sprendžiant klausimą dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo būdo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

37. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

38. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

39. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.