- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-10
- Bylos Nr.
- e2A-237-777/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02661-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Atsakovas
- J. G.
- Ieškovas
- A. G.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei J. G. dėl nekilnojamojo turto – žemės sklypo pripažinimo asmenine nuosavybe ir atsakovės J. G. priešieškinį ieškovui A. G. dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad 0,1500 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė jo nuosavybė.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2001 m. vasario 26 d. sprendimu buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės sudaryta santuoka. Ištuoka įregistruota 2004 m. kovo 9 d. Teigia, jog santuokos metu nekilnojamojo turto, kuris priklausytų abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nebuvo.
2.2. 2003 m. liepos 14 d. ieškovas įsigijo 0,1500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir mokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Mano, kad žemės sklypas yra jo asmeninė nuosavybė, nes įgytas už jam skirtas valstybės vienkartines išmokas ir jam skirtas tikslines kompensacijas, be to, sandoris buvo atliktas jau esant teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo, nors ir nesant išduoto ištuokos liudijimo.
Šalies argumentai
3. Atsakovė nesutikdama su ieškiniu pateikė priešieškinį, kuriuo prašė padalyti santuokos metu įgytą žemės sklypą, priteisiant jį ieškovui asmeninės nuosavybės teise, o jai iš ieškovo priteisti 13 235,50 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią jos 1/2 dalį žemės sklypo, kurio vertė 26 471 Eur.
4. Priešieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
4.1. Nėra pagrindo turtą dalyti natūra, kadangi siekiant atidalyti būtini geodeziniai matavimai, be to, padalijus natūra žemės sklypą, vėliau atsakovė juo naudotis neturėtų galimybės, nes negyvena Lietuvoje, todėl ir prašo piniginės kompensacijos už santuokos metu įgytą žemės sklypo 1/2 dalį.
4.2. Nutraukiant atsakovės ir ieškovo santuoką galiojo senasis Civilinio proceso kodeksas, todėl nebuvo būtinybės išspręsti visus su skyrybomis susijusius klausimus. Teigia, jog todėl nutraukinat santuoką nebuvo padalytas santuokos metu įgytas žemės sklypas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. liepos 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies. Padalijo ieškovo ir atsakovės santuokos metu įgytą turtą: 0,1500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priteisė šį žemės sklypą ieškovui; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
6.1. Nurodė, kad Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) redakcijos 40 straipsnyje buvo nurodyta, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos įstaigoje. Teigia, jog šalių santuokos nutraukimo procedūra buvo baigta Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriui 2004 m. kovo 9 d. išdavus ištuokos liudijimą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, jog šalių santuoka buvo nutraukta tik 2004 m. kovo 9 d.
6.2. Nustatė, kad ieškovas visą laiką mokėjo už žemės sklypą žemės nuomos mokestį, jis vienas tvarkė dokumentus dėl žemės sklypo įregistravimo, mokėjo notarinį mokestį sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir užsakė žemės sklypo kadastrinius matavimus ir visą laikotarpį nuo 2003 m. liepos 14 d. iki šiol mokėjo žemės mokesčius už šį žemės sklypą, rūpinosi žemės sklypu, tai yra pjovė žolę.
6.3. Nurodė, kad žemės sklypas buvo įgytas 2003 m. liepos 14 d., o šalių santuoka nutraukta 2004 m. kovo 9 d., todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, žemės sklypas buvo įgytas šalių santuokos metu ir laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes atsakovas pirkdamas lengvatinėmis sąlygomis žinojo, kad šis žemės sklypas buvo skirtas jų šeimai ir dar jiems gyvenant santuokoje, o išpirktas po sprendimo nutraukti santuoką priėmimo.
6.4. Nustatė, jog už žemės sklypą ieškovas sumokėjo ne grynaisiais pinigais, o valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis 65,52 Eur (226,23 Lt). Teismo vertinimu, akivaizdu, kad dėl valiutų keitimo, valiutos nuvertėjimo ieškovo asmeninės lėšos šiuo metu neatitinka realios tuo metu buvusios perkamosios vertės, todėl šios sumos konvertavimas į eurus neatitiktų Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. Teismas spręsdamas dėl kompensacijos ieškovui už panaudotas asmenines lėšas laikė reikšmingomis šias aplinkybes: 1) valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma žemės sklypo kaina – 3 120,07 Eur (10 773,00 Lt), 2) nurodoma, kad ši suma sumokama 65,52 Eur (226,23 Lt) valstybės vienkartinėmis išmokomis. Pripažino, kad ieškovo turtinė teisė 2003 m. liepos 14 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu prilygo 3 120,07 Eur sumai, dėl šios priežasties, teismo vertinimu, teisinga ir sąžininga pripažinti, kad ieškovas įsigydamas žemės sklypą panaudojo 3 120,07 Eur asmeninių lėšų, o atsakovė neprisidėjo prie žemės sklypo įsigijimo.
6.5. Teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes, kad jis vienas mokėjo žemės mokestį už sklypą ir to neginčijo atsakovė, manė, kad įrodyta, jog ieškovas iš asmeninių lėšų daugiau kaip 15 metų mokėjo žemės mokestį valstybei. Teigia, jog daugiau jokių rašytinių įrodymų ieškovas į bylą nepateikė: nei apie tai, kad buvo pagerintas žemės sklypas užvežant žemių už 4 500 Eur, nei įrodymų, patvirtinančių, kad jis kasmet žemės sklypo priežiūrai, tai yra žolės nupjovimui, išleidžia apie 300 Eur. Darė išvadą, kad pagal byloje esančius įrodymus nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas užveždamas žemių pagerino žemės sklypą 4 500 Eur, nes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes.
6.6. Teismo vertinimu, susiklosčiusi situacija sudaro pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, dėl šių priežasčių: nors žemės sklypas ir buvo skirtas šalių šeimai namo statybai, tačiau šis žemės sklypas buvo įgytas jau esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl šalių santuokos nutraukimo; šalys kartu kaip sutuoktiniai faktiškai nebegyveno ir bendro ūkio nebevedė jau nuo 2000 m.; už šį žemės sklypą atsakovas sumokėjo asmeninėmis lėšomis, tai yra valstybės vienkartinėmis išmokomis, ir atsakovė neprisidėjo prie šio žemės sklypo įsigijimo, be to, atsakovė daugiau nei 15 metų nesiekė įteisinti žemės sklypo, tai yra nesikreipė į Žemėtvarkos skyrių, kad būtų sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, nemokėjo žemės mokesčių ir visiškai nesirūpino šiuo žemės sklypu, o ieškovas atliko visus būtinus veiksmus, kad žemės sklypas būtų įgytas ir įregistruotas, juo rūpinosi ir mokėjo žemės mokestį visus 15 metų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliantės priešieškinį tenkinti visiškai; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
8. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
8.1. Nurodė, kad sutuoktinių bendro turto dalių lygybė yra preziumuojama, o nuo šios prezumpcijos galima nukrypti tik įstatymų numatytais atvejais. Teigia, jog nukrypti nuo šio principo atsakovė nereikalavo, nors nuoskaudų dėl iširusios santuokos daug turėjo. Paaiškino, kad dėl įgyto žemės sklypo apeliantė jautėsi nukentėjusi, nes vietoj to būtų galėję įgyti ir turėti gyvenimui butą, o pašlijus jų santykiams neturėjo sau net būsto, nes pas ieškovo tėvus jai su mažamečiu vaiku vietos neliko. Teigia, jog tam, kad jai nebūtų trukdoma po skyrybų su vaiku išvykti dirbti ir gyventi į užsienį, nebuvo dalijamas turtas – šalių turėtas automobilis liko ieškovui. Nurodė, kad po skyrybų tėvas nesirūpino jų sūnaus išlaikymu.
8.2. Nurodė, kad ieškovas nuo atsakovės kaip įmanydamas slėpė žemės privatizavimo momentą, kadangi norėjo sklypą pasisavinti, ignoruodamas žmonos siekį įgyti šeimai gyvenimui butą. Teigia, jog su ieškove dėl įgytos žemės pagerinimo nebuvo tartasi ar derėtasi, jos sutikimo dėl pagerinimo nebuvo ir nėra duomenų, kad būtų kreiptasi dėl žemės išlaikymo. Mano, jog nesant bendraturčio sutikimo, galbūt įdėtų lėšų negali būti reikalaujama atlyginti ir kompensuoti. Be to, mano, jog ieškovas neįrodė, kad žemė užvežta būtent ant šio sklypo, nepateikė duomenų, kokia buvo sklypo būklė iki privatizavimo.
8.3. Nesutinka su teismo argumentais, nurodytais skundžiamo sprendimo 5 puslapyje. Teigia, jog argumentai, kad „<...> Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai <...>, dėl to neva <...> teismo vertinimu teisinga ir sąžininga pripažinti, kad ieškovas įsigydamas žemės sklypą panaudojo 3 120,07 Eur asmeninių lėšų, o atsakovė neprisidėjo prie žemės sklypo įsigijimo <...>“, prieštarauja teismų praktikai. Mano, jog santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jeigu sutuoktiniai turto teisinio režimo nenustatė sutartimi.
8.4. Atkreipė dėmesį, kad teismas, priėmęs sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patenkinęs reikalavimą dėl jų iš dalies, neteisingai apskaičiavo proporcijas (teigia, kad patenkino 23 procentus), nes ieškinys atmestas visiškai, taigi, ieškovo bylinėjimosi išlaidos turėjo būti sumažintos. Mano, jog dėl aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas ieškovo ieškinį padarė klaidų ir ieškovas reiškė atskirąjį skundą, jai neturi būti perkelta našta atlyginti bylinėjimosi išlaidas, juolab kad ieškinys atmestas, o tai, kad sumokėta už atsiliepimą bei tripliką priteista ieškovo naudai suma nesumažinta, yra neteisinga. Be to, pažymėjo, kad net tuo atveju, jei sprendimas nebūtų buvęs apskųstas, teismas nepadarė užskaitų, kad būtų išvengta šalių ginčo ir dviejų vykdomųjų raštų išėmimo.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
10.1. Nurodė, kad atsakovė dar 2017 m. vasario 17 d. pradėjo procesą Klaipėdos rajono apylinkės teisme (civilinė byla Nr. e2-988-1025/2017), kuriuo taip pat siekė, kad santuokoje įgytas turtas būtų padalytas, jai iš ieškovo priteisiant piniginę kompensaciją už A. G. natūra liekantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teigia, jog minėto proceso nepabaigė ir teismas paliko atsakovės ieškinį nenagrinėtą.
10.2. Teigia, jog ieškovas teisme patvirtino, kad iki santuokos nutraukimo apie metus laiko santuokinio gyvenimo su apeliantė negyveno. Teigia, jog tai išplaukia iš įvykių sekos, nes santuokos nutraukimo faktas patvirtintas 2001 m., todėl mano, jog yra logiška, kad šalys per dieną nenusprendė nutraukti santuokos, tam ruošėsi ir iki santuokos nutraukimo momento apie metus laiko šalys negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Nurodė, kad ieškovas 2003 m. liepos 14 d. pagrįstai ir teisėtai sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorį, su atsakove negyvendamas faktiškai ketverius metus ir pagrįstai suprasdamas ir tikėdamas, kad tai jo asmeninis sandoris.
10.3. Ieškovas įsitikinęs, kad sumokėdamas už žemę jam skirtais investiciniais čekiais, įregistruodamas nekilnojamąjį turtą registre ir atlikdamas kitus žemės sklypo būtinus darbus, iš esmės gerinęs ir prižiūrėjęs žemės sklypą visus 15 metų teisėtai ir pagrįstai elgėsi kaip šio žemės sklypo savininkas. Mano, jog ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad tik jis įgijo žemės sklypą asmeninėn nuosavybėn, o ne bendrojon nuosavybėn su apeliante.
Atsiliepimas
10.4. Atsiliepimu sutinkama su teismo sprendimu, kad visi aktyvūs bei nuoseklūs vien ieškovo veiksmai turėjo įtakos tam, kad šiuo metu žemės sklypas yra registruotas, nes priešingu atveju abi ginčo šalys būtų praradusios teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti žemės sklypą. Teigia, jog atsakovė nedarė nieko, neatliko jokių veiksmų ir neprisidėjo prie žemės sklypo įgijimo bei gerinimo, ir skundu apeliuoja į tai, kad neva ieškovas turėjo suderinti ir „pasitarti“ su ja dėl sklypo rūpinimosi, mokesčių mokėjimo ir kt. Ieškovo įsitikinimu, pačios apeliantės pasyvumas, nerūpestingumas visus 15 metų patvirtina tai, kad yra visi pagrindai sutikti su priimtu teismo sprendimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
13. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą dėl bendrąja jungtine nuosavybe įgyto turto padalijimo nukrypo nuo lygių dalių principo, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai skundžiamu sprendimu nustatė, jog ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė. Apeliaciniu skundu ši aplinkybė neskundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.
15. Iš byloje surinktų įrodymų ir šalių pateiktų paaiškinimų nustatyta, jog ieškovo vardu nuo 2009 m. rugpjūčio 11 d. pagal 2003 m. liepos 14 d. valstybės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. NGP-3578 yra įregistruotos nuosavybės teisės į 0,1500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). CK trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio SŠK normos reglamentuoja sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Tiek CK trečioji knyga, tiek SŠK normos preziumuoja, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis, SŠK 23 straipsnio 1 dalis). Tačiau įstatymas numato, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis).
16. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, dalydamas šalių bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį žemės sklypą, nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo, kadangi nuo šios prezumpcijos galima nukrypti tik įstatymų nustatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo.“ Iš esmės analogiška norma buvo įtvirtinta ir SŠK 23 straipsnio 2 dalyje, t. y. įtvirtinta, jog, atsižvelgdamas į vieno iš sutuoktinių sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali priteisti vienam iš sutuoktinių didesnę bendro turto dalį. Dalijant sutuoktinių, turinčių nepilnamečių vaikų, turtą, visais atvejais turi būti atsižvelgta į šių vaikų turtinius interesus. Šios teisės normos reiškia, jog teismas, spręsdamas sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto padalijimo klausimą ir nustatęs bent vieną iš CK 3.123 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų (1) atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus; 2) vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį; 3) kitas svarbias aplinkybes), turi teisę nukrypti nuo lygių dalių principo. CK 3.123 straipsnio normoje nepateikta išsamaus aplinkybių sąrašo, nes vienos aplinkybės išvardytos įstatyme (vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė ar jo turtinė padėties ir kt.), o kitas gali nustatyti teismas (kitos svarbios aplinkybės) pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016, nutarties 29 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normą neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, tačiau reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, t. y. turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018, nutarties 42 punktas).
17. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.).
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė aplinkybes, kurios, teismo vertinimu, leido daryti išvadą, kad yra teisinis pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, t. y. žemės sklypas buvo įgytas jau esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl šalių santuokos nutraukimo; šalys kartu kaip sutuoktiniai faktiškai nebegyveno ir bendro ūkio nebevedė jau nuo 2000 m.; už šį žemės sklypą atsakovas sumokėjo asmeninėmis lėšomis, tai yra valstybės vienkartinėmis išmokomis, ieškovas panaudojo 3 120,07 Eur asmeninių lėšų; atsakovė neprisidėjo prie šio žemės sklypo įsigijimo; atsakovė daugiau nei 15 metų nesiekė įteisinti žemės sklypo, tai yra nesikreipė į Žemėtvarkos skyrių, kad būtų sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis; nemokėjo žemės mokesčių ir visiškai nesirūpino šiuo žemės sklypu, o ieškovas atliko visus būtinus veiksmus, kad žemės sklypas būtų įgytas ir įregistruotas,i juo rūpinosi ir mokėjo žemės mokestį visus 15 metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės suponuoja, jog ieškovas ne tik rūpinosi ginčo žemės sklypu, tačiau ir atliko visus būtinus veiksmus dėl šio sklypo įgijimo bei įregistravimo, todėl yra pagrindas išvadai, kad šios aplinkybės atitinka vieną iš būtinųjų CK 3.123 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų (kitos svarbios aplinkybės), leidžiančių nukrypti nuo lygių dalių principo.
19. Nors apeliaciniu skundu nurodoma, jog nukrypti nuo lygių dalių principo apeliantė neprašė, tačiau jos nurodomi argumentai, kad dėl santuokos iširimo ji turėjo daug nuoskaudų, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog ieškovas vienas 15 metų rūpinosi ginčo žemės sklypu. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. turėjo pagrindą konstatuoti, kad byloje surinkti įrodymai bei šalių paaiškinimai sudaro pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo.
20. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kad dėl įgyto žemės sklypo apeliantė jautėsi nukentėjusi, nes vietoj to būtų galėję įgyti bei turėti gyvenimui butą, o pašlijus jų santykiams neturėjo sau net būsto, nes pas ieškovo tėvus jai su mažamečiu vaiku vietos neliko, taip pat argumentai, kad tam, kad jai nebūtų trukdoma po skyrybų su vaiku išvykti dirbti ir gyventi į užsienį, nebuvo dalijamas turtas – šalių turėtas automobilis liko ieškovui, kad po skyrybų tėvas nesirūpino jų sūnaus išlaikymu, laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, jog šios apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės teisinės reikšmės šiam ginčui neturi, kadangi jos niekaip neįrodo, jog apeliantė kokiu nors būdu prisidėjo prie ginčo žemės sklypo įsigijimo ar šio žemės sklypo priežiūros. Taip pat apeliantė į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos nurodomas aplinkybes. Įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės teiginiais, jog ieškovas nuo atsakovės kaip įmanydamas slėpė žemės privatizavimo momentą, kadangi norėjo sklypą pasisavinti ir ignoravo žmonos siekį įgyti šeimai butą. Šie apeliantės nurodomi argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio, nes yra nepagrįsti jokiomis aplinkybėmis (t. y. nenurodė, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis ieškovas slėpė privatizavimo momentą) ir jas patvirtinančiais įrodymais (CPK 178 straipsnis).
22. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61)
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalies). Vadovaujantis teismų praktika visos išlaidos šalims paskirstomos baigiamuoju teismo procesiniu dokumentu, priklausomai nuo ginčo išnagrinėjimo rezultato pagal bendrąjį principą „pralaimėjęs moka“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje e2-701-464/2017), todėl apeliantės argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kitu (jos norimu) principu yra nepagrįsti ir atmestini.
24. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį iš dalies, neteisingai apskaičiavo priteistinų bylinėjimosi išlaidų proporcijas. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas konstatavo, kad buvo patenkinta 23 procentai priešieškinio reikalavimų, todėl atsakovei iš ieškovo priteisė 193,66 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovės ieškovui priteisė 251,78 Eur ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas yra netinkamas.
25. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1 093,50 Eur (283,50 Eur žyminis mokestis ir 810 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti) bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog ieškovo ieškinys buvo atmestas, o atsakovės priešieškinis tenkintas iš dalies, t. y. tenkinta 23,66 procento reikalavimų (prašė priteisti 13 235,50 Eur, tačiau sprendimu priteista 3 132 Eur, o tai sudaro 23,66 procento reikalavimų), konstatuoja, jog iš viso ieškovo reikalavimų buvo patenkinta 38,17 procento (ieškinio reikalavimų patenkinta 0 procentų plius atsiliepimo į priešieškinį – 76,34 procento (100 procentų – 23,66 procentų = 76,34) / 2 reikalavimų = 38,17 procento). Kadangi ieškovas iš viso patyrė 1 093,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžio, jo patenkintų reikalavimų dalis sudaro 38,17 procento, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 417,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
26. Apeliaciniu skundu atsakovė taip pat prašo perskaičiuoti bei priteisti iš ieškovo jos pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, jog atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 842 Eur (242 Eur žyminis mokestis ir 600 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti) bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė kaip įrodymą apie žyminio mokesčio sumokėjimą pateikė 2016 m. birželio 13 d. mokėjimo kvitą dėl 42 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo. Nustatyta, jog šis žyminis mokestis atsakovei yra grąžintas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-988-1025/2017, todėl neįskaičiuotinas į atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas šioje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog ieškovo ieškinys buvo atmestas, o atsakovės priešieškinis tenkintas iš dalies, t. y. tenkinta 23,66 procento reikalavimų, konstatuoja, jog iš viso atsakovės reikalavimų buvo patenkinta 61,83 procento (priešieškinio reikalavimų patenkinta 23,66 procento, atsiliepimo į ieškinį – 100 procentų / 2 reikalavimų = 61,83 procento). Kadangi atsakovė iš viso patyrė 842 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžio, jos patenkintų reikalavimų dalis sudaro 61,83 procento, todėl iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 520,61 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
27. Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nustatyta, jog atsakovei iš ieškovo priteistina 103,22 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tačiau netinkamai apskaičiavo bei paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), panaikinant sprendimo dalį dėl ieškovui iš atsakovės priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme, sumažinant iš ieškovo atsakovei priteistų jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teisme nuo 193,66 Eur iki 103,22 Eur.
29. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo priteisti jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
30. Kartu su apeliaciniu skundu į bylą buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 2018 m. rugpjūčio 7 d. lėšų pervedimo nurodymas, kuriuo atsakovė sumokėjo 40 Eur žyminio mokesčio, ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. lėšų pervedimo nurodymas, kuriuo atsakovė sumokėjo 187,32 Eur žyminio mokesčio. Žyminis mokestis sumokėtas už materialųjį reikalavimą dėl kompensacijos padidinimo (apeliacinio skundo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas). Šis apeliantės reikalavimas atmestas, todėl šios bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
31. Taip pat apeliantė pateikė 2018 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 38, pagal kurią už apeliacinio skundo surašymą sumokėjo 500 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, konstatuoja, kad apeliantės patirtos išlaidos už apeliacinio skundo surašymą neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir tuo pagrindu jos nemažintinos.
32. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo priteisti jo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą į bylą buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 2018 m. rugsėjo 4 d. pinigų priėmimo kvitas, kuriuo ieškovas sumokėjo 300 Eur už teisines paslaugas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, konstatuoja, kad ieškovo patirtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir tuo pagrindu jos nemažintinos.
33. Apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, t. y. 50 procentų, nes reikalavimas dėl kompensacijos padidinimo atmestas, o reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkintas. Todėl atitinkamai tenkintų reikalavimų daliai apeliantei turėtų būti priteista iš ieškovo 50 procentų bylinėjimosi išlaidų, patirtų už apeliacinio skundo surašymą, t. y. 250 Eur (500 Eur x 50 proc.), o ieškovui turėtų būti priteista iš apeliantės 50 procentų jo bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. 150 Eur suma (300 Eur advokato pagalbai apmokėti x 50 procentų = 150 Eur) (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis). Atlikus apeliantės ir ieškovo mokėtinų sumų (priešpriešinių vienarūšių reikalavimų) tarpusavio įskaitymą, apeliantei iš ieškovo priteistinas 100 Eur (250 Eur – 150 Eur) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 27 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį dėl ieškovui A. G. iš atsakovės J. G. priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pakeisti sprendimo dalį dėl atsakovei J. G. priteistų iš ieškovo A. G. jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, sumažinant iš ieškovo A. G. atsakovei J. G. priteistų jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nuo 193,66 Eur iki 103,22 Eur.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš ieškovo A. G. atsakovei J. G. 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, jos turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.