Teisora
Registruotis

Panevėžio apygardos teismo nutartis

2026-09-16 · Civilinė byla Nr. e2S-462-589/2026

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-16
Bylos Nr.
e2S-462-589/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08498-2026-8
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Rita Dambrauskaitė
Pareiškėjas
Ž. K.
Atsakovas
PLUSPLUS CAPITAL AS
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-462-589/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08498-2026-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.1; 3.1.14.8.3; 3.1.14.8.4; 3.3.1.14; 3.3.2.5; 3.3.2.6.1; 3.3.2.7 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 16 d. Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Ž. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-16128-964/2026 pagal pareiškėjos Ž. K. pareiškimą dėl skolos išieškojimo teisinio pagrindo, išieškotojas AS PlusPlus Capital AS, kitas byloje dalyvaujantis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Fresh Finance“.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėja Ž. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydama: 1) pripažinti, kad jos prievolė pagal 2014 m. vasario 25 d. sutartį su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Swedbank“ yra visiškai įvykdyta; 2) pripažinti, kad vykdomasis raštas, išduotas 2018 m. gegužės 10 d. PlusPlus Capital AS naudai, nebeturi teisinio pagrindo vykdymui; 3) pripažinti, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Fresh Finance“ neturi teisės vykdyti skolos išieškojimo pareiškėjos atžvilgiu; 4) įpareigoti PlusPlus Capital AS atsiimti vykdomąjį raštą iš antstolio; 5) nutraukti vykdymo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu, 6) panaikinti taikytus areštus pareiškėjos turtui ir banko sąskaitoms. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-4452-1064/2018 išdavė 2018 m. gegužės 10 d. vykdomąjį raštą išieškotojui PlusPlus Capital AS dėl 1 737,76 Eur skolos išieškojimo. Skolos išieškojimą per antstolį vykdo UAB „Fresh Finance“, kuri nėra nurodyta nei teismo sprendime, nei vykdomajame rašte. 2025 m. gegužės mėnesį buvo areštuota pareiškėjos banko sąskaita. Areštas neproporcingas ir neatitinka įstatymo reikalavimų. Pirminis kreditorius AB Swedbank 2025 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje patvirtino, kad pareiškėjos įsipareigojimai visiškai įvykdyti, todėl tolimesnis išieškojimas neturi teisinio pagrindo. Kadangi UAB „Fresh Finance“ neturi teisinio pagrindo vykdyti skolos išieškojimą ir nėra nurodyta teismo sprendime kaip skolų išieškojimo dalyvis, teismas turi užtikrinti, kad skolos išieškojimas būtų vykdomas tik pagal teisėtą procesą ir tik tarp atitinkamų proceso šalių. Pareiškėja gauna darbo pajamų, todėl išieškojimas galėtų būti vykdomas proporcingai iš darbo užmokesčio, netaikant turto realizavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos Ž. K. pareiškimą dėl skolos išieškojimo teisinio pagrindo. Teismas iš pareiškimo turinio nustatė, kad pareiškėja skundžia jos atžvilgiu vykdomą priverstinį išieškojimą, ir nurodė, kad priverstinį išieškojimą vykdo antstolis, todėl nesutikdama su jo veiksmais, pareiškėja turėtų teikti skundą, kuris, pirmiausiai nagrinėjamas paties antstolio ir tik jam nesutikus su skundu, persiunčiamas teismui. Teismas sprendė, kad pareiškimas šiuo atveju nėra tinkama forma pareiškėjos teisėms ginti. Trūkumų šalinimo institutas šiuo atveju netaikytinas, nes pirmiausiai skundas turėtų būti teikiamas pačiam antstoliui. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad reikalavimas įpareigoti PlusPlus Capital AS atsiimti vykdomąjį raštą iš antstolio apskritai nenagrinėtinas teisme, nes teikti vykdomąjį raštą priverstiniam išieškojimui yra jį gavusio asmens teisė ir ji negali būti ribojama. Antstolis turi teisę atsisakyti priimti vykdomąjį raštą, jei padaro išvadą, kad nėra pagrindo jį priimti. Taip pat nenagrinėtinas teisme ir prašymas panaikinti pareiškėjos turtui areštus, nes teismas nėra jų taikęs pareiškėjos nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-4452-1064/2018. Jei areštą taikė antstolis, su prašymu dėl arešto panaikinimo pareiškėja turėtų kreiptis į areštą pritaikiusį antstolį. Nenagrinėtinas teisme ir reikalavimas nutraukti vykdymo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu, nes dėl vykdymo veiksmų nutraukimo sprendžia antstolis ir tik jam nesutikus juos nutraukti, dėl antstolio veiksmų gali būti duodamas skundas. Pareiškimo 2-asis ir 3-asis reikalavimai negali būti savarankiškais reikalavimais, o tik pagrindu spręsti, ar išieškojimas vykdomas teisėtai, tačiau, kaip jau nurodyta aukščiau, dėl to turi būti sprendžiama kreipiantis į antstolį, o ne tiesiogiai į teismą. Pareiškimo 1-asis reikalavimas, kai vyksta priverstinis skolos išieškojimas, taip pat nenagrinėtinas teisme, nes dėl to, ar prievolė įvykdyta, t.y. skola sumokėta, sprendžia priverstinį vykdymą atliekantis antstolis. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja buvo pateikusi skundą dėl antstolio Armino Naujokaičio veiksmų, kuriuo prašė nutraukti jos atžvilgiu priverstinio išieškojimo veiksmus. Ji buvo nurodžiusi, kad skola apmokėta, kreditorius UAB „PlusPlus Capital“ AS atstovas UAB „Fresh Finance“ nepateikė jokių įrodymų apie neveikiančios UAB „PlusPlus Capital“ AS skolų perėmimą, todėl ji neturi teisės reikalauti skolos iš pareiškėjos, antstolio neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėtu areštu paveldėtam turtui ir kt. Teismas sprendė, kad pareiškėja nurodė iš esmės tą patį skundo dėl antstolio veiksmų faktinį pagrindą, kokį nurodo dabar teikdama pareiškimą. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-365-1187/2026 konstatavo, kad nors AB ⹂Swedbank” 2025 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje nurodė, jog pareiškėja įsipareigojimų AB ⹂Swedbank” neturi, tačiau apeliacinės instancijos vertinimu, ši aplinkybė niekaip nepagrindžia, kad apeliantė yra įvykdžiusi vykdomąjį raštą, kadangi išieškotojas pagal vykdomąjį raštą yra „PlusPlus Capital“ AS, o ne AB ⹂Swedbank”. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja sumokėjo skolą. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su apeliante, kad UAB „Fresh Finance“ nepagrįstai reikalavo sumokėti skolą. Jis sprendė, kad pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateikto 2025 m. vasario 3 d. įgaliojimo nustatė, kad „PlusPlus Capital“ AS valdybos narys K. R. įgaliojo UAB „Fresh Finance“ teisininkę J. Š. – J. atstovauti įgaliotoją santykiuose su įgaliotojo klientais (skolininkais), pateikti informaciją apie įsiskolinimą, jo atsiradimo pagrindus, atsiskaitymo galimybes, derėtis dėl atsiskaitymo sąlygų, sudaryti susitarimus dėl skolos grąžinimo ir atlikti, kitus su šiuo pavedimu tiesiogiai susijusius veiksmus; atstovauti įgaliotoją bylose visuose teismuose ir kt. Taigi įgaliotas asmuo turi visas teises reikalauti iš pareiškėjos skolos sumokėjimo, teikti antstoliui prašymus, susijusius su skolos iš pareiškėjos išieškojimo ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo atveju apeliantė atskirajame skunde nepateikė jokių nesutikimo su šiomis konstatuotomis aplinkybėmis argumentų ir iš esmės tik deklaratyviai nurodo, jog UAB „Fresh Finance“ neturi teisės iš jos reikalauti skolos apmokėjimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti priešingos išvados, juolab, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pateiktas įgaliojimas ginčijamos situacijos metu nebegaliojo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad antstolis nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o 2025 m. gegužės 23 d. priimtas patikslintas turto arešto aktas Nr. S1-166286 laikytinas teisėtu. Teismas darė išvadą, kad iš aukščiau nurodytų Vilniaus apygardos teismo motyvų 2026 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-365-1187/2026 matyti, jog dėl pareiškėjos pareiškime dėstomų argumentų jau yra pasisakyta įsiteisėjusioje teismo nutartyje. Todėl nėra pagrindo juos nagrinėti iš naujo.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja Ž. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 1 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti pareiškimą bei nagrinėti jį iš esmės. Apeliantė nurodo, kad su teismo nutartimi nesutinka. Mano, kad teismas netinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą. Pažymi, kad pateiktas pareiškimas nėra dėl antstolio veiksmų. Skundas dėl antstolio veiksmų jau buvo pateiktas atskira tvarka teismui. Pateiktas pareiškimas turi būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme, siekiant nustatyti prievolės pasibaigimo faktą ir vykdomojo dokumento teisinio pagrindo nebuvimą. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad visi reikalavimai turi būti reiškiami per antstolį pagal CPK 510 straipsnį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.123 straipsnį prievolė pasibaigia ją įvykdžius, o ginčai dėl prievolės pasibaigimo sprendžiami teisme (CK 1.138 straipsnis). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad dalis reikalavimų nenagrinėtini teisme. Net jei dalis reikalavimų būtų priskirtini antstolio kompetencijai, tai nesudaro pagrindo atsisakyti priimti visą pareiškimą. Pagal CPK 135 straipsnio nuostatas teismas turi teisę išskirti reikalavimus arba taikyti trūkumų šalinimo institutą, bet ne atsisakyti priimti visą pareiškimą. Taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Ankstesnėje byloje nebuvo vertintas naujas esminis įrodymas – AB „Swedbank“ 2025 m. rugpjūčio 22 d. pažyma. Dėl argumento apie UAB „Fresh Finance“ teisę veikti teismas rėmėsi ankstesne nutartimi, tačiau nevertino, ar realiai egzistuoja galiojantis reikalavimo perleidimas ar tinkamas atstovavimas. Pagal CK 6.101 straipsnį reikalavimo perleidimas turi būti įrodytas. Vien įgaliojimas neatstoja reikalavimo perleidimo fakto, todėl šis klausimas turi būti nagrinėjamas iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir esmės

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal pareiškėjos Ž. K. atskirajame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus. Apeliacijos dalyką pagal atskirojo skundo argumentus sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atisakyta priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktų pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

Pareiškėja Ž. K. kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus – AB „Swedbank“ 2025 m. rugpjūčio 22 d. pažymą,taip pat duomenis iš AB „Swedbank“ internetinės bankininkystės apie tai, kad gavėjo sąskaitos numeris nesutampa su gavėjo pavadinimu. 2026 m. rugsėjo 15 d. pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašo vertinant jos atskirąjį skundą atsižvelgti į 2026 m. vasario 4 d. ir 2026m. kovo 30 d. teismo posėdžiuose civilinėje byloje Nr. e2-937-1176/2026 PLUSPLUS CAPITAL AS atstovo pateiktus paaiškinimus, esant poreikiui, patikrinti ir įvertinti civilinės bylos Nr. e2-937-1176/2026 medžiagoje esančius 2026 m. vasario 4 d. ir 2026 m. kovo 30 d. teismo posėdžių garso įrašus, kuriuose užfiksuoti nurodyti paaiškinimai. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-273-450/2022). Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022). Kaip minėta, atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktais rašytiniais įrodymais, sprendžia, kad jie jau yra pateikti byloje su apeliantės pareiškimu, todėl tokie įrodymai nelaikytini naujais ir jų priėmimas apeliaciniame procese būtų perteklinis veiksmas, taigi, juos atsisakoma priimti. Pareiškėja 2026 m. rugsėjo 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateikė papildomus argumentus ir prašymus savo pozicijai pagrįsti, taip papildydama savo atskirąjį skundą, tačiau įstatyme nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti (atskirajam skundui paduoti) yra pasibaigęs, todėl pareiškėjos rašytinius paaiškinimus taip pat atsisakoma priimti.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju apeliantės Ž. K. nesutikimas su skundžiama nutartimi, visų pirma, grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti jos pareiškimą dėl skolos išieškojimo teisinio pagrindo, netinkamai pritaikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, kadangi jos pateiktas pareiškimas nėra dėl antstolio veiksmų, tuo tarpu jos skundas dėl antstolio veiksmų jau buvo pateiktas atskira tvarka teismui. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dalis reikalavimų nenagrinėtini teisme. Apeliantės manymu, net jei dalis reikalavimų būtų priskirtini antstolio kompetencijai, tai nesudaro pagrindo atsisakyti priimti visą pareiškimą. Pagal CPK 135 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas turėjo teisę išskirti reikalavimus arba taikyti trūkumų šalinimo institutą, bet ne atsisakyti priimti visą pareiškimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems atskirojo skundo argumentams.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio ir CPK 5 straipsnio nuostatos suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kita vertus, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas, spręsdamas ieškinio (pareiškimo, skundo) priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų visuma, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą, skundą).

Kai asmuo, pateikdamas teismui pareiškimą netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais: kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (1 punktas), kai suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (3 punktas) ir kai yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį (4 punktas).

Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-74-611/2021, 20-23 punktai; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-1075/2021, 20 punktas).

Teismas ex officio (liet. pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme, taip pat ar į teismą kreipėsi ir reikalavimus pareiškė suinteresuotas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020, 30 punktas). Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku. Kreipimasis į teismą negali būti savitikslis, tokiu kreipimusi yra siekiama apginti galbūt pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-421/2022).

Sprendžiant, ar pareiškėjas, teikdamas skundą dėl antstolio veiksmų, tinkamai laikėsi šiai bylų kategorijai įstatyme nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, pažymėtina, kad antstolių procesiniai veiksmai ar atsisakymas atlikti procesinius veiksmus skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka (CPK 510 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 510 straipsnio nuostatas: skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą (ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo); skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo ir priima atitinkamą patvarkymą patenkinti skundą arba atsisakyti patenkinti skundą; jeigu antstolis patvarkymu atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šiomis nuostatomis CPK įtvirtinta ikiteisminė ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka, skirta tam, kad vykdymo procesas vyktų racionaliai ir sklandžiai; išankstinis skundo nagrinėjimas suteikia galimybę pačiam antstoliui ištaisyti vykdymo trūkumus, taip išvengiant nereikalingo bylinėjimosi teisme ir su tuo susijusio vykdymo proceso vilkinimo, be to, išankstinio skundo nagrinėjimo metu išaiškinamos reikšmingos aplinkybės, surenkami aktualūs bylai duomenys, tai palengvina ir pagreitina ginčo nagrinėjimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017).

Atižvelgęs į teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kai antstolis jau yra pradėjęs vykdymo procesą, o skolininkas mano, kad prievolė (skola) jau yra visiškai įvykdyta, skolininkas pirmiausia privalo kreiptis į antstolį, o ne teikti ieškinį teismui. CPK galioja aiški taisyklė, kad visi klausimai, susiję su jau pradėto vykdymo proceso eiga, stabdymu ar nutraukimu, turi būti sprendžiami vykdymo proceso tvarka, o ne inicijuojant naujas bylas pagal ieškinius.

Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantė pirmiausia turi pateikti priverstinį išieškojimą vykdančiam antstoliui prašymą nutraukti vykdomąją bylą (arba jos dalį), pagrįsdama tai faktu, kad prievolė įvykdyta. Prie prašymo apeliantė turi pateikti neabejotinus įrodymus (pvz., banko pavedimo išrašą), patvirtinančius, kad skola sumokėta kreditoriui dar iki vykdomojo dokumento pateikimo arba vykdymo metu). Jei antstolis sutiks, kad skola sumokėta, jis priims patvarkymą nutraukti vykdomąją bylą CPK 629 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (kai išieškotojas atsisakė išieškojimo arba skolininkas įvykdė prievolę). Jeigu antstolis atsisakys nutraukti vykdomąją bylą ir toliau vykdys priverstinį išieškojimą, apeliantė įgys teisę skųsti antstolio veiksmus pagal CPK 510 straipsnį.

Pažymėtina, jog naujas savarankiškas ieškinys teisme vykdymo proceso metu galimas tik esant specifinėms išimtinėms aplinkybėms. Viena iš tokių aplinkybių – kai kyla ginčas dėl materialiojo teisinio santykio, t. y. jei skolininkas mano, kad po teismo sprendimo priėmimo įvyko prievolių įskaitymas arba pasikeitė aplinkybės, kurias kreditorius neigia, ir priverstinį išieškojimą vykdantis antstolis objektyviai negali pats to įvertinti (nes antstolis neturi teisės iš naujo nagrinėti šalių ginčo išesmės). Tačiau net ir tokiu atveju, kartu su ieškiniu teismui, skolininkas turi prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti antstolio vykdomąją bylą.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog apeliantė, paduodama pareiškimą tiesiogiai teismui, kurio 1-uoju ir 5-uoju reikalavimais siekia prievolės (skolos) įvykdymo patvirtinimo ir vykdymo veiksmų nutraukimo, kai vykdymo procesas jau pradėtas ir vykdomas antstolio kontoroje, pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad pareiškimo 2-asis ir 3-asis reikalavimai negali būti savarankiškais reikalavimais, o pagrindu spręsti, ar išieškojimas vykdomas teisėtai, tačiau dėl to irgi turi būti sprendžiama kreipiantis į antstolį, o ne tiesiogiai į teismą. Pareiškimo 6-asis reikalavimas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nenagrinėtinas teisme, nes teismas apeliantės turtui areštų nėra taikęs apeliantės nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-4452-1064/2018. Jei areštą taikė antstolis, su prašymu dėl arešto panaikinimo apeliantė turėtų kreiptis į areštą pritaikiusį antstolį. Pareiškimo 4-asis reikalavimas įpareigoti PlusPlus Capital AS atsiimti vykdomąjį raštą iš antstolio apskritai nenagrinėtinas teisme, nes teikti vykdomąjį raštą priverstiniam išieškojimui yra jį gavusio asmens teisė ir ji negali būti ribojama. Kadangi apeliantės pareiškime suformuluoti reikalavimų priskirtini išimtinai antstolio kompetencijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti visą apeliantės pareiškimą ir netaikė trūkumų šalinimo institutą.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kadangi ankstesnėje byloje nebuvo vertintas naujas esminis įrodymas – AB „Swedbank“ 2025 m. rugpjūčio 22 d. pažyma. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas dėl UAB „Fresh Finance“ teisės vykdyti skolos išieškojimą pareiškėjos atžvilgiu nepagrįstai rėmėsi ankstesne nutartimi, tačiau nevertino, ar realiai egzistuoja galiojantis reikalavimo perleidimas, ar tinkamas atstovavimas, vien įgaliojimas neatstoja reikalavimo perleidimo fakto, todėl šis klausimas turi būti nagrinėjamas iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šiais atskirojo skundo argumentais. Iš įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-365-1187/2026 turinio matyti, kad apeliantė AB ⹂Swedbank” 2025 m. rugpjūčio 22 d. pažymą jau buvo pateikusi į bylą ir Vilniaus apygardos teismas vertino šio įrodymo įrodomąją reikšmę, spręsdamas dėl apeliantės teiginių, jog ji įvykdė 2018 m. gegužės 10 d vykdomąjį raštą. Nurodytoje nutartyje Vilniaus apygardos teismo pasisakė ir dėl UAB „Fresh Finance“ teisės iš pareiškėjos skolos sumokėjimo, teikti antstoliui prašymus, susijusius su skolos iš pareiškėjos išieškojimo ir pan. 2025 m. vasario 3 d. įgaliojimo, išduoto „PlusPlus Capital“ AS valdybos nario K. R., pagrindu.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-365-1187/2026 dėl apeliantės pareiškime dėstomų argumentų jau yra pasisakyta įsiteisėjusioje teismo nutartyje, todėl remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu nėra pagrindo juos nagrinėti iš naujo.

Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskirajame skunde bei atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų išsamiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tie procesinės teisės normas, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rita Dambrauskaitė